Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Zigmo Kavaliausko ir Vidmanto Mylės (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 8 d. nuosprendžio, kuriuo J. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam skirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, kurią įpareigotas sumokėti iki 2023 m. gegužės 1 d. Vadovaujantis BK 68 straipsniu, J. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, uždraudžiant 2 (dvejus) metus naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, tai yra, nuo 2022 m. birželio 14 d., apie tai pranešant VĮ Regitra. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2, 5 dalimis, J. B. skirta baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos – 2530 Eur konfiskavimas. J. B. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą ir dokumentų (Lietuvos Respublikos piliečio paso, asmens tapatybės kortelės ir vairuotojo pažymėjimo) paėmimą nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti. J. B. vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta perduoti jį išdavusiai institucijai VĮ Regitra. Daiktas, turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, 1 vnt. kompaktinis diskas – paliktas saugoti prie baudžiamosios bylos. Transporto priemonė „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su užvedimo rakteliu, saugoma pas A. B., palikta A. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

4. Teismo posėdyje nuteistojo J. B. gynėjas Edmundas Jankaitis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras Svajūnas Kuizinas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

5. Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliantas nesutinka pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir prašo jį išteisinti. Šio prašymo netenkinus, prašo į paskirtą bausmę įskaityti laikino sulaikymo laiką.

6. Pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Šios normos dispozija yra blanketinė. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalį ir Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 17 punktą policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų.

7. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu ir apeliacinio skundo argumentais, konstatuoja, kad kaltinimas padarius BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nuteistojo J. B. atžvilgiu pasitvirtino visa apimti. Neatkartodamas tinkamo pirmosios instancijos teismo atliko įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą J. B. atžvilgiu.

8. Nagrinėjamoje byloje J. B. pripažintas kaltu už tai, kad vairavo transporto priemonę automobilį „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.

9. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2022 m. balandžio 3 d., apie 09.40 val., (duomenys neskelbtini) transporto priemonę automobilį „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo J. B.. Taip pat nustatyta, kad J. B. vairuojamas automobilis buvo sustabdytas dėl to, kad nuteistasis nebuvo užsisegęs automobilyje įrengto saugos diržo, o poreikis tikrinti jo neblaivumą kilo nustačius, jog nuteistajam stipriai drebėjo rankos, jis atrodė susijaudinęs, išsigandęs, atsisakė pilnai atidaryti automobilio langą, išlipti iš automobilio ir jame užsirakino, tai yra, jo elgsena buvo neadekvati, be to, pro lango tarpą automobilyje jautėsi aitrus alkoholio kvapas. Tokios aplinkybės užfiksuotos 2022 m. balandžio 3 d. tarnybiniame pranešime dėl aplinkybių patikslinimo, jas taip pat patvirtino nuteistąjį įvykio vietoje sustabdę ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu liudytojais apklausti policijos pareigūnai I. S., K. Z., bei šiems pareigūnams įvykio vietoje į pagalbą atvykę ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai N. V., E. K., R. P.. Aplinkybė, jog J. B. vengė neblaivumo patikrinimo, užfiksuota neblaivumo nustatymo akte, ją taip pat patvirtina policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašai, kuriuose matyti, kaip J. B. į policijos pareigūnų keliskart užduotą klausimą, ar sutinka pasitikrinti blaivumą, atsako neigiamai ir paaiškina, kad blaivumo tikrintis nenori. Tai, jog atsisakė tikrintis blaivumą, neneigė ir pats nuteistasis J. B., apklausiamas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo, o konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad J. B. nurodyto įvykio metu sąmoningai išreiškė savo valią nesitikrinti blaivumo, nors visos galimybės tokį patikrinimą atlikti buvo. Policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašai taip pat patvirtina, kad J. B. pagal teisės aktų reikalavimus keliskart buvo nurodyta apie būtinybę pasitikrinti neblaivumą, tuo pačiu apeliantui buvo pasiūlyta priduoti kraujo mėginį, tačiau šis nei sutiko pūsti į alkotesterį, nei vykti priduoti kraujo mėginį (prieš tai atsisakė įvertinti bendrą jo būklę pagal Bendros asmens būklės metodiką) bei jam išaiškinta atsakomybė už atsisakymą tikrintis neblaivumą. Šie duomenys užfiksuoti ir neblaivumo nustatymo akte. Tuo tarpu neblaivumo patikrinimo vengimas iš esmės prilyginamas neblaivumo fakto konstatavimui. Pažymima ir tai, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka to, kad asmuo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, tokių veiksmų neatlieka (nepučia į alkotesterį, neduoda kraujo mėginio ir pan.), kas šiuo atveju ir buvo nustatyta.

10. Apelianto teiginiai, kad jis nesuprato, jog jį sustabdė policijos pareigūnai ir dėl to atsisakė tikrintis blaivumą, vertinami kritiškai bei laikomi siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašai patvirtina, kad nuteistasis buvo sustabdytas mieste, šviesiu paros metu, policijos pareigūnų tarnybiniu automobiliu, naudojant mėlynus ir raudonus švyturėlius bei specialiuosius garso signalus, policijos pareigūnai dėvėjo uniformas su pavardės lentelėmis. Vaizdo įraše taip pat girdisi, kaip pats J. B., sėdėdamas savo automobilyje ir skambindamas liudytoja apklaustai buvusiai sutuoktinei A. B., praneša, kad jį sustabdė policijos pareigūnai. Nors apeliaciniame skunde J. B. akcentuoja ir tai, kad policijos pareigūnai atsisakė parodyti tarnybinius pažymėjimus, tačiau liudytoja apklausta policijos pareigūnė K. Z. patvirtino, jog nuteistasis to neprašė, o pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašuose, priešingai, nei nurodo nuteistasis, aplinkybių, kad jis būtų prašęs pareigūnų pateikti tarnybinius pažymėjimus, nėra. Tuo tarpu tiek paties nuteistojo, tiek liudytojais apklaustų policijos pareigūnų K. Z. ir I. S. parodymai pirmosios instancijos teisme patvirtina, kad nuteistąjį sustabdžius, policijos pareigūnai jam prisistatė.

11. Apeliaciniame skunde nuteistasis nepagrįstai teigia, kad Pakto 14 straipsnio 3 dalies „g“ punktas leidžia atsisakyti būti tikrinamam alkotesteriu. Minėto teisės akto nuostatoje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, nagrinėjant bet kurį jam pareikštą kaltinimą, visiškos lygybės sąlygomis turi teisę nebūti verčiamas duoti parodymų prieš save arba prisipažinti esąs kaltas. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kuriais pūtimas į alkotesterį, kraujo mėginio davimas ar, galiausiai, atsisakymas tikrintis neblaivumą, bendruoju aspektu prilyginamas parodymų davimui. Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, tai yra apie nusikaltimo įvykį, kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Parodymai suprantami kaip apklausiamo asmens paaiškinimai apie tam tikras aplinkybes ir jie niekaip negali būti tapatinami su transporto priemonės vairuoto pareiga nustatyta tvarka leistis patikrinamam, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. Teisė neduoti parodymų prieš save negali būti aiškinama kaip paneigiant galimybę patikrinti asmens, dėl kurio kyla įtarimas vairavus transporto priemonę neblaiviam, girtumą. Priešingas aiškinimas iš esmės apsunkintų galimybę įgyvendinti BPK 2 straipsnyje įtvirtintą pareigą atskleisti nusikalstamas veikas, o baudžiamasis procesas neatliktų savo paskirties. Be to, specialioji teisė vairuoti transporto priemones nėra suteikiama nei priverstinai, nei automatiškai. Asmuo, atitinkantis nustatytus reikalavimus ir sąlygas, pirmiausia laisvanoriškai apsisprendžia, ar sieks įgyti teisę vairuoti transporto priemones, o, priėmęs sprendimą įgyti tam tikros kategorijos priemonės vairavimo teisę (įgyti vairuotojo pažymėjimą) ir nustatyta tvarka ją įgijęs, kartu prisiima pareigas, betarpiškai susijusias su saugaus eismo užtikrinimu, eismo dalyvių apsauga nuo eismo įvykių, tuo pačiu numatant teisinę galimybę taikyti atsakomybę šiurkščiai eismo saugumo taisykles pažeidusiam asmeniui. Transporto priemonės vairavimas neabejotinai yra atsakinga veikla, susijusi su didele rizika, pavojais, visų eismo dalyvių elgesiu. Saugaus eismo automobilių keliais užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį įgyvendindamas įstatymų leidėjas privalo nustatyti saugaus eismo reikalavimus, būtinus viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių sveikatai bei gyvybei užtikrinti, o taip pat ir atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams (tarp jų, reikalavimą nevairuoti neblaiviam, vairuotojui leistis patikrinamam dėl girtumo (apsvaigimo)). Taigi Pakto 14 straipsnio 3 dalies „g“ punkte įtvirtinta garantija anaiptol nereiškia, kad asmuo, šiuo atveju transporto priemonės vairuotojas, gali nevykdyti įstatymų nustatytų pareigų – leistis būti patikrinam dėl neblaivumo, o sutikimas atlikti neblaivumo patikrą savaime neprilyginamas parodymų davimui prieš save (atitinkamai ir atsisakymas tikrintis blaivumą nereiškia nei savęs apkaltinimo, nei pažeidžia nekaltumo prezumpciją).

12. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai patikrinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, pripažindamas įrodytomis faktines aplinkybes, kad J. B. vairavo transporto priemonę automobilį „Toyota Corolla Verso“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, ir šiuos nuteistojo nusikalstamus veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį. Patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteisto apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, konstatuojama, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Bausmių skyrimą reglamentuojančios normos taip pat pažeistos nebuvo, paskirta bausmė apeliantui tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę, yra adekvati (proporcinga) jo padarytai nusikalstamai veikai.

13. Nepaisant išvados dėl nuteistojo kaltės padarius nusikalstamą veiką ir jam paskirtos bausmės, nuteistojo apeliacinio skundo argumentas, kad į bausmės laiką jam nebuvo įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas, yra pagrįstas. Iš bylos medžiagos matyti, kad J. B. buvo laikinai sulaikytas 2022 m. balandžio 3 d. 10.10 val. ir paleistas 2022 m. balandžio 4 d. 16.36 val. (1 t., b. l. 86-77, 118-119). BPK 140 straipsnio 9 dalis numato, kad laikino sulaikymo laikas įskaitomas į suėmimo ir bausmės laiką. Todėl nuosprendis šioje dalyje, siekiant išvengti neaiškumų jį vykdant, yra tikslinamas ir J. B. nurodytas laikino sulaikymo laikas įskaitomas į paskirtą bausmę – baudą, atitinkamai ją sumažinant 4 MGL (BK 66 straipsnio 2 dalis). Tuo tarpu dėl nuteistojo nuomone netinkamų įkalinimo sąlygų pastarasis turi teisę kreiptis į laikiną sulaikymą vykdančios įstaigos administraciją bei skųsti institucijos pareigūnų priimtus sprendimus įstatymų nustatyta tvarka.

14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

15. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

16. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nutartimi nuteistajam J. B. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Edmundas Jankaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. vasario 22 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam J. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 65 Eur išlaidų.

17. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo J. B. apeliacinį skundą tenkina iš dalies. Tačiau, atsižvelgusi į tai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis buvo skundžiamas ne visa apimtimi, į tai, kad byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno teismo posėdžio metu, nebuvo atliekamas įrodymų tyrimas, apsiribota baigiamosiomis kalbomis, nuteistasis pastovaus darbo neturi, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. B. apeliacinės instancijos teisme netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. lapkričio 8 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 140 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsnio 1 ir 2 dalimis, į J. B. paskirtą bausmę (baudą) įskaityti laikiname sulaikyme išbūtą laiką nuo 2022 m. balandžio 3 d. 10.10 val. iki 2022 m. balandžio 4 d. 16.36 val. (dvi paras) ir J. B. nustatyti galutinę bausmę – 46 MGL, t. y. 2300 (dviejų tūkstančių trijų šimtų) Eur baudą, įpareigojant ją sumokėti iki 2023 m. gegužės 1 d.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Neišieškoti iš nuteistojo J. B. valstybės naudai 65 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.