Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Buzelio (pirmininkaujantis), Virginijos Gudynienės ir Algimanto Kukalio (pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės R. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-6242-285/2015 pagal ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovei R. V. dėl savavališkai pastatytų statinių, tretieji asmenys Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – Inspekcijos Kauno skyrius) 2013 m. rugsėjo 2 d. gavo (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (toliau - Centras) 2013 m. rugpjūčio 29 d. raštą Nr. T7-150 „Dėl savavališko teritorijos užstatymo“, kuriuo informavo apie galimai neteisėtai pastatytus statinius dalyje Centro teritorijos. Inspekcijos Kauno skyrius 2013 m. lapkričio 20 d. atliko patikrinimą, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir nustatė, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, vakarinėje dalyje pastatytas ūkinis pastatas iš „Sandwich“ tipo plokščių, kurio išorės matmenys: plotis apie 3,00 m, ilgis apie 10,0 m, aukštis apie 2,20 m.. Ūkinį pastatą pastatė R. V. neturėdama statybą leidžiančio dokumento. Pagal savavališkos statybos nustatymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus 1 grupės nesudėtingo statinio statybai, statant jį valstybinėje žemėje, buvo privaloma parengti supaprastintą statybos projektą bei gauti rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą šiam projektui ir valstybinės žemės patikėtinio sutikimą dėl naudojimosi valstybine žeme. Atsakovė R. V. Inspekcijos Kauno skyriui aukščiau minėtų dokumentų, kurie pateisintų pastato statybą, nepateikė, todėl atsakovė, pastatydama pastatą, kuriam buvo privalomas supaprastintas statybos projektas, rašytinis pritarimas šiam projektui ir valstybinės žemės patikėtinio sutikimas, pažeidė Statybos įstatymo 3, 12, 20 ir 23 straipsnių nuostatas. Inspekcijos Kauno skyriaus specialistas 2013 m. lapkričio 22 d. statytojai surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-131122-00107, kuriuo konstatuota, kad statytoja R. V. savavališkai pastatė ūkinį pastatą, kurio išorės matmenys: plotis apie 3,00 m, ilgis apie 10,00 m, aukštis apie 2,20 m. Sienos ir stogas yra iš „Sandwich“ tipo plokščių. Ūkinis pastatas pastatytas Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausančioje žemėje, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. Savavališkos statybos aktas statytojai įteiktas pasirašytinai. 2013 m. gruodžio 31 d. surašė reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-131231-00108, kuriuo iš statytojos R. V. pareikalavo ne vėliau kaip iki 2014 m. liepos 1 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios 2013 m. lapkričio 22 d. surašytas savavališkos statybos aktas, padarinius, t. y. nugriauti savavališkai pastatytą ūkinį pastatą ir sutvarkyti statybvietę. R. V. prašymu Inspekcijos Kauno skyrius 2014 m. liepos 16 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo Nr. RE-248-(15.51) pratęsė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2014 m. spalio 1 d., tačiau 2014 m. lapkričio 4 d. atlikus patikrinimą nustatyta, kad statytoja R. V. neįvykdė reikalavimo, t. y. nenugriovė savavališkai pastatyto ūkinio pastato ir Inspekcijos Kauno skyriui nepateikė statybą leidžiančio dokumento. Ieškovė ieškiniu prašė įpareigoti atsakovę R. V. per 3 mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Inspekcijos Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20131231-00108 – nugriauti savavališkai pastatytą pagalbinio ūkio paskirties pastatą, kurio išorės matmenys: plotis apie 3,00 m, ilgis apie 10,00 m, aukštis apie 2,20 m, sienos ir stogas iš „Sandwich“ tipo plokščių, ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovė R. V. teismo nustatytu terminu neįvykdys – leisti Inspekcijos Kauno skyriui nugriauti ūkinį pastatą, esantį žemės sklype, adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės R. V..

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismas 2015 m. birželio 2 d. sprendimu ieškovės Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį tenkino visiškai, įpareigojo atsakovę R. V. per 3 (tris) mėnesius nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos įvykdyti Inspekcijos Kauno skyriaus 2013 m. gruodžio 31 d. reikalavimą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20131231-00108 – nugriauti savavališkai pastatytą pagalbinio ūkio paskirties pastatą, kurio išorės matmenys: plotis apie 3,00 m, ilgis apie 10,00 m, aukštis apie 2,20 m, sienos ir stogas iš „Sandwich“ tipo plokščių, ir sutvarkyti statybvietę, o jei šio įpareigojimo atsakovė teismo nustatytu terminu neįvykdys – leisti ieškovei Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos nugriauti savavališkai pastatytą ūkinį pastatą, kurio išorės matmenys: plotis apie 3,00 m, ilgis apie 10,00 m, aukštis apie 2,20 m, sienos ir stogas iš „Sandwich“ tipo plokščių, adresu Kaune, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę, išieškant patirtas išlaidas iš atsakovės R. V.; priteisė iš atsakovės R. V. valstybės naudai 41,00 Eur žyminio mokesčio. Teismas nustatė, kad atsakovė pripažino, jog ginčo pastatas yra pastatytas savavališkai, neturint statybą leidžiančio dokumento, tačiau atsakovė prašė ieškinį tenkinti iš dalies ir nustatyti 6 mėnesių terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Nesant ginčo dėl ieškinio reikalavimų dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, teismas sprendė, kad ieškovė pateikė pakankamus rašytinius įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, todėl ieškinio reikalavimus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo tenkino, sprendė tik klausimą dėl šio reikalavimo įvykdymo termino. Teismas vertino, kad atsakovė neginčijo 2013 m. lapkričio 22 d. savavališkos statybos akto, kuriuo konstatuoti ieškovės nurodyti pažeidimai. Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad neturi galimybės įteisinti savavališkos statybos, pašalins savavališkos statybos padarinius, prašė nustatyti 6 mėnesių terminą pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju reikšminga aplinkybė, jog atsakovė nuo 2013 m. lapkričio 22 d., kai buvo surašytas savavališkos statybos aktas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, ginčo statinių neįteisino, todėl trūkumų nepašalinimas per suteiktą terminą patvirtina atsakovės veiksmų neteisėtumą, sukuriantį įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai.

Apeliaciniu skundu atsakovė R. V. prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kadangi civilinę bylą galima užbaigti taikiai.

Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl sekančių argumentų:

Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus. Ūkinis pastatas buvo pastatytas apie 1980-1990 metus prie namo (duomenys neskelbtini), Kaune, inventorizuotame 1999 kv. m žemės ploto sklype. Ūkio pastatas buvo naudojamas malkoms bei kietam kurui sandėliuoti. Namo (duomenys neskelbtini), Kaune gyventojai ir butų savininkai neprieštaravo pastato statybai, prie namo suformuotame ir inventorizuotame žemės sklype. Atsakovė visą laiką buvo įsitikinusi, kad ūkio pastatas pastatytas prie namo (duomenys neskelbtini) suformuotame žemės sklype, duomenys, esantys Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byloje, kurios inventorinis Nr. (duomenys neskelbtini), rodė, kad adresu (duomenys neskelbtini), Kaune, 3 žemės sklypo plotas yra 1999 kv. m. Apie tai, kad ūkio pastatas randasi (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro teritorijoje, atsakovė sužinojo tik iš centro darbuotojų, tuo pačiu sužinojo, kad žemės sklypo dalis, kuri buvo prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), priskirta prie žemės sklypo, kuris panaudai suteiktas (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui. Dalis žemės sklypo, kuri buvo prie namo (duomenys neskelbtini) (1999 kv. m ploto), paimta neteisėtai formuojant žemės sklypą, kuris buvo perduotas (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui (duomenys neskelbtini), Kaune. Dalis namo (duomenys neskelbtini) gyventojų buvo privatizavę užimamus butus ir turėjo teisę išsipirkti dalį žemės sklypo, kuris buvo inventorizuotas prie šio namo. Gyventojams nepranešus, be jų sutikimo sumažinus buvusį suformuotą žemės sklypą, buvo pažeistos jų, ir tuo pačiu atsakovės teisės. Nustatant žemės sklypo ribas buvo reikalingas namo gyventojų (suinteresuotų asmenų) sutikimas. Vietoje buvusio žemės sklypo (1999 kv. m ploto) prie namo Nr. (duomenys neskelbtini) liko 590 kv. m žemės sklypas. Neteisėtai sumažinus buvusį žemės sklypą prie pastato (duomenys neskelbtini), Kaune, atsakovės pastatytas ūko pastatas pateko į (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrui (duomenys neskelbtini), Kaune, perduotą naudotis žemės sklypą. Atsakovės pastatytas ūkio pastatas pateko į trečiojo asmens pagal panaudos sutartį valdomą žemės sklypą ne dėl atsakovės neteisėtų veiksmų. Atsakovė ėmėsi priemonių įteisinti statinius. Ieškovės nurodytu terminu dėl objektyvių priežasčių statybą leidžiančių dokumentų atsakovė negavo. Dėl statybą leidžiančio dokumento su ieškove ir trečiuoju asmeniu dar galima susitarti, baigti bylą taikos sutartimi. Atsakovės nuomone, ji galinti gauti žemės naudotojo trečiojo asmens (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro sutikimą, nustatyti servitutą.

Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, kad teisminės neteisėtos statybos pasekmės turi būti taikomos atsižvelgiant į taikomų priemonių proporcingumo siekiamam tikslui principą. Proporcingumo principas reikalauja surasti ne tik viešojo ir privataus, bet ir privačių interesų pusiausvyrą. Teismas, spręsdamas dėl neteisėtos statybos civilinių teisinių pasekmių, turi laikytis ginčo šalių interesų derinimo principo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3-3-240/2009, Nr. 3-7-230/2010). Priimdamas tokį sprendimą, teismas pažeidė ne tik įstatymus, bet ir bendrąjį teisės principą „iš neteisės negali kilti teisė“. Teismas priėmė neproporcingą sprendimą. Teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais turėjo suteikti papildomą terminą gauti žemės sklypo naudotojo sutikimą ir tokiu būdu įteisinti ūkio pastato buvimą (savavališką statybą) (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro naudojamame žemės sklype.

Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos prašo atsakovės R. V. apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovė nurodo, kad apeliantės teiginiai, jog žemės sklypo, kuriame stovi ūkinis pastatas, dalis buvo „neteisėtai paimta formuojant žemės sklypą“ bei kad žemės sklypas prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, buvo „neteisėtai sumažintas“, nėra pagrįsti įrodymais. Apeliantė nepateikė jokių objektyvių duomenų, jog žemės sklypo, kuriame stovi ūkinis pastatas, duomenys Nekilnojamojo turto registre būtų nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantė taip pat neskundė teisės aktų nustatytais terminais oficialiu rašytiniu įrodymu, turinčiu didesnę įrodomąją galią laikytino Inspekcijos 2013 m. lapkričio 22 d. savavališkos statybos akto Nr. SSA-20-131122-00107, kuriuo buvo konstatuota, jog ūkinis pastatas buvo pastatytas savavališkai, teismo posėdžio metu aplinkybių, nurodytų savavališkos statybos akte, nepaneigė, kitų kartu su ieškiniu Inspekcijos pateiktų įrodymų nenuginčijo. Apeliantė iš dalies sutiko su Inspekcijos ieškiniu, tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu pripažino, jog ūkinis pastatas pastatytas pagal panaudos sutartį Centro naudojamame žemės sklype, neturint statybą leidžiančio dokumento. Teismas tinkamai įvertino šalių byloje pateiktus įrodymus ir sprendė, kad ieškovė pateikė pakankamus rašytinius įrodymus savo reikalavimams pagrįsti. Apeliantei savavališkos statybos aktas buvo surašytas 2013 m. lapkričio 22 d., reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. REI-20-131231-00108 (toliau - Reikalavimas) - 2013 m. gruodžio 31 d. Remiantis Reikalavimo surašymo metu galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau - Statybos įstatymas) redakcijos 28 straipsnio 3 ir 5 dalimis, apeliantei surašytame Reikalavime buvo paaiškinta, jog Reikalavimo vykdymo terminu ji turi teisę kreiptis į statybą leidžiančius dokumentus išduodančius subjektus dėl statybą leidžiančio dokumento išdavimo. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau - Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 3 dalis numato, jog Inspekcija, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams privalomojo nurodymo (iki 2014 m. gruodžio 31 d. galiojusios Statybos įstatymo redakcijos vadinamo reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius) įvykdymo terminą, o dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Vadovaujantis minėta nuostata bei atsižvelgus į 2014 m. birželio 30 d. gautą apeliantės prašymą pratęsti Reikalavimo įvykdymo terminą, Inspekcijos Kauno skyrius 2014 m. liepos 16 d. sprendimu dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo Nr. RE-248-(15.51) (toliau - 2014 m. liepos 16 d. sprendimas) pratęsė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2014 m. spalio 1 d. Apeliantė į teismą Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi nustatyta tvarka dėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikui nesikreipė. Apeliantė turėjo gauti žemės savininko ar valdytojo sutikimą įteisinti savavališką statybą. Byloje nėra duomenų, kad apeliantė nuo 2013 m. lapkričio 22 d., kai buvo surašytas savavališkos statybos aktas, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme, būtų įteisinusi ūkinio pastato statybą, t. y. gavusi valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, sudariusi susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme. To nepaneigė ir teismo posėdyje dalyvavę Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro atstovai. Kad apeliantė neturi minėto sutikimo ar susitarimo, patvirtina ir 2015 m. liepos 1 d. teismui pateiktame apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai apie tai, jog apeliantė vis dar turi viltį gauti iš (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro sutikimą, susitarti su Nacionaline žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir bylą baigti taikos sutartimi, nors įrodymų, jog toks sutikimas ar susitarimas iš viso yra realūs, nepateikia. Statybos įstatymo 3 straipsnis nustato teisės būti statytoju sąlygas. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais - statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais. Teisės būti statytoju būtinoji sąlyga - valdyti nuosavybės teise ar kitais įstatymo numatytais pagrindais žemės sklypą, kuriame vykdomi statybos darbai. Žemės sklypas, kuriame pastatytas ūkinis pastatas, priklauso valstybei, be to, jis perduotas panaudos sutarties pagrindu naudoti trečiajam asmeniui. Apeliantė neturi subjektinės teisės būti statytoja žemės sklype, todėl neturi teisės gauti statybą leidžiančio dokumento ir įteisinti savavališkai pastatytą ūkinį pastatą, kadangi ji neatitinka nei vienos iš Statybos įstatyme nurodytų sąlygų, leidžiančių jai įteisinti savavališką statybą. Apeliantės prašymas pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti atmestinas kaip nepagrįstas dar ir dėl to, jog Inspekcijos Reikalavimu apeliantei nustatytas terminas, kuris Inspekcijos 2014 m. liepos 16 d. sprendimu buvo pratęstas, savavališkos statybos padarinių šalinimui baigėsi dar 2014 m. spalio 1 d., o apeliantė prašymą pratęsti terminą pateikė tik savo 2015 m. kovo 3 d. pateiktame teismui atsiliepime į ieškinį. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Priežiūros įstatymo nuostatos nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės.

Atsiliepime į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo atsakovės R. V. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių ir jų atstovų paaiškinimus, byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovė (apeliantė), nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas, kad buvo pažeistos materialiosios ir procesinės teisės normos, ar to, jog teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantė apeliaciniu skundu prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes mano, jog yra išlikusi galimybė bylą baigti taikiai. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Pagal bendrąją CPK 322 straipsnyje įtvirtintą taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje pareikšto apelianto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkina, kadangi apeliantės nurodytas argumentas nesudaro pagrindą teismui spręsti, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Nagrinėjamu atveju, ieškovė nenurodo, jog yra galimybė taikiai išspręsti ginčą tarp šalių. Byloje faktinės bylos aplinkybės iš esmės yra aiškios ir atskleistos, šalių pozicijos išdėstytos procesiniuose dokumentuose, be to, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šalys davė paaiškinimus žodžiu ir nėra pagrindo daryti išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, dėl šalių ginčo negalėtų priimti teisingo sprendimo.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė ( CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje nėra ir nebuvo ginčo dėl to, kad ginčo pastatas yra pastatytas savavališkai ir neturint statybą leidžiančio dokumento. Apeliantė apeliaciniu skundu tik kelia klausimus susijusius su neteisingu byloje pateiktų įrodymų įvertinimu, nukrypimo nuo teisminės praktikos taikymo nagrinėjant bylą ir prašo dar pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti. Teisėjų kolegija tokią apeliantės apeliacinio skundo argumentaciją laiko nepagrįsta ir ją atmeta.

Kaip jau buvo minėta ir nustatyta, kad atsakovė savavališkai, neturėdama statybą leidžiančio dokumento ir ne jai priklausančiame bei valdomame žemės sklype pastatė pagalbinio ūkio paskirties pastatą. Esant savavališkai pastatytam statiniu CK 4.103 straipsnyje yra nustatytos civilinės teisinės pasekmės. Šio straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. L R Statybos įstatymo 28 straipsnyje nurodoma, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos priežiūros įstatymo nustatyta tvarka. 2013-07-02 buvo priimtas Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymas, įsigaliojęs 2014-01-01 kurio 14 straipsnio 2 dalis nustato, jog Inspekcijos pareigūnas per 10 dienų nuo savavališkos statybos akto surašymo dienos statinio (jo dalies) savininkui, valdytojui ar naudotojui arba žemės sklypo (jo dalies), kuriame nustatyta savavališka statyba, savininkui, valdytojui ar naudotojui pateikia privalomąjį nurodymą šio asmens lėšomis vienu iš šioje dalyje nurodytų būdų pašalinti savavališkos statybos padarinius. Įstatymo 14 straipsnio 4 dalis numato savavališkų statybų padarinių šalinimo įteisinimo procedūros galimybę, t.y. nustato, jog asmenys, kuriems pateikti šio straipsnio 2 dalyje išvardinti privalomieji nurodymai, turi teisę teisės aktų nustatyta tvarka parengti statinio projektą ir sumokėję Statybos įstatymo 1 priede nustatytą įmoką už savavališkos statybos įteisinimą, gauti statybą leidžiantį dokumentą tais atvejais, kai žemės sklype, kuriame nustatyta savavališka statyba, tokios paskirties naujo statinio statyba yra galima arba tokie šio statinio rekonstravimo, remonto ar griovimo darbai yra galimi pagal galiojančius detaliuosius planus ar žemės valdos projektus (jeigu jie privalomi), taip pat bendruosius planus ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentus ir tokia statyba neprieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius, Inspekcija asmens prašymu šį terminą vieną kartą gali pratęsti 3 mėnesiams, jeigu yra svarbių priežasčių. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 4 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų reikalingų dokumentų gavimo ar pertvarkymo), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Paminėto įstatymo straipsnio 6 dalyje yra numatyta, kad jeigu asmuo per nustatytą privalomojo nurodymo įvykdymo terminą šio straipsnio 2 dalyje nurodymo neįvykdo arba negauna statybą leidžiančio dokumento, Inspekcija kreipiasi į teismą dėl įpareigojimo vykdyti šį nurodymą.

Bylos duomenimis atsakovė neginčijo 2013m. lapkričio 22d. savavališkos statybos akto, kuriuo buvo konstatuoti ieškovės nurodyti pažeidimai ir per ieškovės nustatytus, o vėliau pratęstus terminus pašalinti savavališkos statybos padarinius neįteisino ginčo statinio, todėl ieškovė pagrįstai kreipėsi į teismą prašydama pašalinti savavališkos statybos padarinius. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu ir atmeta apeliantės apeliacinio skundo prašymą – pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams šalinti. Minėta, kad atsakovei ieškovės nustatytas terminas savavališkos statybos padarinių šalinimui baigėsi 2014m. spalio 1d. Nustatyta, kad apeliantė savo prašymą pratęsti terminą išdėstė tik savo atsiliepime į ieškovės pareikštą ieškinį, kai jau ieškovė kreipėsi į teisme dėl teisminės gynybos. Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepime išdėstytu argumentu, kad tokiu atveju termino pratęsimas yra negalimas, nes Priežiūros įstatymo nuostatos nenumato tokio termino galimybės. Tokį išaiškinimą teikia ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo 2012m. gruodžio 20d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012, kuri buvo publikuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje Administracinė jurisprudencija 2012, 24, p. 207-212, aiškindamas Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalį, pažymėdamas, jog „Remiantis lingvistiniu Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies aiškinimu bei atsižvelgiant į šios nuostatos bei Reglamento (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“) 37 punkto tikslą, pažymėtina, jog minėtos teisės aktų normos skirtos reguliuoti reikalavimui įvykdyti nustatyto termino pratęsimą, o ne atnaujinimą. Todėl darytina išvada, jog šiuo atveju taikoma bendra taisyklė, jog galima pratęsti dar nepasibaigusius terminus, o tuo tarpu, kai terminas jau yra pasibaigęs, jo pratęsimo galimybė išnyksta“.

Sutiktina su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvu, kad teisė būti statytoju yra būtina sąlyga – valdyti nuosavybės teise ar kitais įstatymo numatytais pagrindais žemės sklypą, kuriame vykdomi statybos darbai. Sutiktina ir tai, kad apeliantė neturi subjektinės teisės būti statytoja ginčo žemės sklype ir gauti statybą leidžiantį dokumentą įteisinti savavališką statinį, nes pagal bylos duomenis žemės sklypas, kuriame pastatytas savavališkas statinys priklauso valstybei nuosavybės teise ir perduotas naudotis panaudos sutarties pagrindu trečiajam asmeniui – (duomenys neskelbtini) aklųjų ir silpnaregių centrui. Atsakovė ginčo žemės sklypo, kuriame yra neteisėtai pasatyti statiniai jokiais įstatymuose nustatytais pagrindais nevaldo.

Teisėjų kolegija nepripažįsta teisingu ir apeliantės apeliacinio skundo argumento, kad teismas priimdamas sprendimą neteisingai vertino byloje pateiktus įrodymus, tuo pažeisdamas CPK 185 straipsnyje nustatytas taisykles.

Bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atitinkamai teismui, vadovaujantis įstatymo reikalavimais ir remiantis logikos dėsniais, tenka pareiga spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, jų tarpusavio ryšį bei pakankamumą. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir įvertinęs visumoje byloje pateiktus įrodymus, įrodymų įvertinimo taisyklių nepažeidė ( CPK 185 straipsnis). Teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, teisingai taikė materialinės ir procesinės teisės normas. Tai įvertinus, teisėjų kolegija, dėl kitų apeliantės apeliaciniame skunde dėstomų argumentų nepasisako, nes pareiga pagrįsti priimtą procesinį teismo sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt. ).

Esant išdėstytam, teisėjų kolegija sprendžia, kad naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą pagal apeliantės apeliacinio skundo argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.