- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-20
- Bylos Nr.
- 2-40-450/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01372-2021-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Pareiškėjas
- B. L.
- Atsakovas
- Z. B., G. K.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo B. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti B. L. ieškinį atsakovams Z. B. ir G. K. dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. B. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) iki bus išnagrinėtas ieškinys, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0053/21/00400 (bendra išieškojimo suma – 53 291,92 Eur); 2) dėl sunkios materialinės padėties atleisti jį nuo 1 262 Eur dalies žyminio mokesčio mokėjimo; 3) išreikalauti iš Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarės L. V. 2012 m. sausio 30 d. vekselio originalą; 4) išreikalauti iš G. K. įrodymus, kokio sandorio pagrindu buvo išduotas 2012 m. sausio 30 d. vekselis; 5) pripažinti 2012 m. sausio 30 d. išrašytą vekselį 173 676 Lt sumai negaliojančiu; 6) pripažinti Kauno miesto 15-ojo notarų biuro 2014 m. lapkričio 5 d. išduotą vykdomąjį įrašą 173 676 Lt negaliojančiu.
2. Ieškovas ieškinį grindė tuo, kad jis 2012 m. sausio 30 d. vekselio nepasirašinėjo, iki 2012 m. vasario 14 d. pinigų iš G. K. nesiskolino; nuo 2013 m. ieškovo sveikata nuolat blogėjo, ginčijamą vekselį ieškovas galimai pasirašė tik 2014 m. rugpjūčio–rugsėjo mėn., būdamas „prieškominėje“ būklėje, o 2014 m. spalio 22 d. ieškovas atsidūrė komoje, kurioje išbuvo iki gruodžio mėn. vidurio; vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.91 straipsnio nuostatomis.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 1 d. nutartimi atsisakė priimti B. L. ieškinį atsakovams Z. B. ir G. K. dėl B. L. 2012 m. sausio 30 d. G. K. išduoto vekselio ir Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarės L. V. 2014 m. lapkričio 5 d. Z. B. išduoto vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais.
4. Iš ieškinio turinio ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ teismas nustatė, kad tapatų reikalavimą ieškovas jau buvo pareiškęs Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje fizinio asmens (ieškovo) bankroto byloje. Ieškovo reikalavimas pripažinti, kad atsakovo Z. B. pateiktas vykdyti 2012 m. sausio 30 d. išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis yra negaliojantis ir panaikinti 2014 m. lapkričio 5 d. Kauno m. 15-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą buvo išnagrinėtas ir atmestas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartimi Nr. 2FB-290-592/2020. Šios nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartimi Nr. 2A-614-854/2021.
5. Teismas vertino, kad sutampa ne tik Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2FB-290-592/2020 nagrinėto ir Vilniaus apygardos teismui 2021 m. lapkričio 30 d. pateikto ieškinio šalys (ieškovas – B. L., atsakovai – Z. B. ir G. K., trečiasis asmuo – Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarė L. V.), ieškinių dalykai (2012 m. sausio 30 d. vekselio ir 2014 m. lapkričio 5 d. vykdomojo įrašo pripažinimas negaliojančiais), bet ir pagrindai (abiejuose ieškiniuose ieškovas įrodinėja 2012 m. sausio 30 d. vekselio nepasirašinėjęs, teigia, kad atsakovai galimai pasinaudojo jo pašlijusios sveikatos būkle).
6. Nors ieškovas Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtame ieškinyje vadovavosi CK 1.89 straipsniu (savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), o dabar teikiamame nurodo CK 1.91 straipsnį (dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, tai pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu), tačiau nurodydamas faktinį pagrindą remiasi išskirtinai tomis pačiomis aplinkybėmis – neigia pasirašęs 2012 m. sausio 30 d. vekselį, o jeigu ir pasirašė, tai dėl sveikatos būklės nesuprato savo veiksmų.
7. Teismas pažymėjo, kad ieškinyje nėra nurodytas joks ieškinio faktinis pagrindas, kuris lemtų CK 1.91 straipsnio taikymą. Apgaulė pagal CK 1.91 straipsnį yra sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio, nuslėpimas, jeigu vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių. Ieškovo argumentai, kad ginčo vekselis yra išgautas pasinaudojus ieškovo „prieškomine“ sveikatos būkle, tai, kaip galima suprasti iš ieškinio turinio, ieškovo manymu vertintina kaip apgaulė, jau buvo įvertinti anksčiau reikalavimą nagrinėjusių teismų.
8. Pagal šalių nurodytas ir teismo nustatytas faktines aplinkybes teismas pritaiko atitinkamą teisės akto normą. Taigi tai, kad ieškovas šiuo atveju ieškinio preambulėje nurodė kitą CK nuostatą, tačiau ieškinį grindė absoliučiai tomis pačiomis aplinkybėmis ir argumentais, kaip ir jau išnagrinėtoje civilinėje byloje, nepaneigia ieškinių tapatumo, todėl teismas ieškovo ieškinį atsisakė priimti.
III. Atskirojo skundo argumentai
9. Pareiškėjas B. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-3329-643/2021. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Ieškinyje nurodė, kad ginčijamo vekselio išdavimą vertinant pagal CK 1.91 straipsnio nuostatas, esminę reikšmę turi jo sudarymo aplinkybės, kadangi 2012 m. sausio 30 d. vekselio nepasirašė ir jam nėra žinomos jo parašo ant šio vekselio atsiradimo aplinkybės ir vekselio sudarymo data.
9.2. Aiškinantis šias aplinkybes gali paaiškėti, kad vekselis datuotas 2012 m. sausio 30 d. sudarytas ir pasirašytas ne ta data, kaip jame nurodyta. Tuomet vekselis neteks paprastojo vekselio galios, nes nebeturės Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio 6 punkte nurodyto privalomo rekvizito.
9.3. Vilniaus miesto apylinkės teismas byloje Nr. 2FB-290-592/2020 nenagrinėjo vekselio ryšio su pradine prievole ir nenustatinėjo vekselio civilinėje apyvartoje atsiradimo pagrindo, ar vekselis buvo išduotas kaip skolos dokumentas, ar kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė; nenagrinėjo vekselio atitikimo Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio reikalavimams.
9.4. Pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 52 punktą ieškovas turi pareigą ieškinyje, be kita ko, nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimą (faktinį ieškinio pagrindą), tačiau neturi pareigos nurodyti teisinį pagrindą.
9.5. Šiame ieškinyje remiasi aplinkybėmis, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje Vilniaus miesto apylinkės teismo byloje Nr. 2FB-290-592/2020, t. y. 1) vekselis nebuvo išduotas nei kaip skolos dokumentas, nei kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė; 2) vekselis neatitinka Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio reikalavimams; 3) vekselis pasirašytas ne 2012 m. sausio 30 d., o žymiai vėliau – 2014 m., t. y. šiuo atveju nesutampa vienas iš ieškinio elementų – ieškinio dalykas, todėl mano, kad teismas turėjo priimti jo ieškinį.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir apeliacijos objekto
10. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 338 straipsnis). Šio kodekso 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis. Nagrinėjamu atveju absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
11. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, atsisakyta priimti pareiškėjo ieškinį dėl išduoto vekselio ir vykdomojo įrašo pripažinimo negaliojančiais, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo
12. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas aiškinasi ex officio (pagal pareigas) ieškinio priėmimo metu spręsdamas bylos iškėlimo klausimą. Teismas šios civilinio proceso stadijos metu nustato, ar ieškinį paduodantis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, t. y. tikrina, ar yra teisės kreiptis į teismą prielaidos ar ne, taip pat ar pareiškėjas tinkamai įgyvendina savo teisę kreiptis į teismą. Tuo atveju, kai nėra teisės kreiptis į teismą prielaidų, teismas atsisako priimti ieškinį pagal CPK 137 straipsnio 2 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-471-403/2018).
13. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad asmens teisė į teisminę gynybą materialiąja prasme yra subjektinė teisė, priklausanti nuo materialiojo teisinio pobūdžio faktų. Atsakyti, ar asmuo turi šią teisę, galima tik nustačius visas bylos aplinkybes, ištyrus ir įvertinus bylos įrodymus, nustačius taikytiną teisės normą. Teismas į šį klausimą atsako priimdamas sprendimą. Įstatymas draudžia atsisakyti priimti ieškinį ar nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų (pavyzdžiui, negalima atsisakyti priimti ieškinio motyvuojant reikalavimo teisės neturėjimu ar ieškinio senaties termino praleidimu). Tai svarbu teisei į ieškinio patenkinimą, o ne procesinei teisei į ieškinio pareiškimą. Toks teisinis reguliavimas siejamas su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais teisės į teisminę gynybą prieinamumo ir universalumo principais. Situacija, kai asmuo netenka galimybės savo civilinio pobūdžio teisių klausimą išspręsti teisme, gali prilygti su Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą) reikalavimais nesuderinamam teisingumo principo paneigimui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. vasario 28 d. sprendimą byloje T. S. S. prieš Ukrainą, peticijos Nr. 37878/02; 2011 m. birželio 21 d. sprendimą byloje Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 5613/04; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018, 12 punktas).
14. CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį, kai yra įsiteisėjęs teismo arba arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Šios normos paskirtis ir atsisakymo priimti ieškinį pagrindai grindžiami draudimu tapačius reikalavimus teisme nagrinėti pakartotinai (non bis in idem teisės principu), taip pat teisine įsiteisėjusio teismo ar arbitražo sprendimo galia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2013).
15. Kasacinis teismas yra suformavęs praktiką tapataus ieškinio aiškinimo ir taikymo klausimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012; 2013 m. lapkričio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3K-602/2013; 2014 m. kovo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-146/2014; 2019 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-390-823/2019, 31 punktas). Išskiriamos šios pagrindinės taisyklės: pirma, šiuo pagrindu civilinė byla gali būti nutraukta tik konstatavus ieškinių tapatumą; antra, ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: ginčo šalis, ieškinio dalyką ir pagrindą.
16. Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija ieškovas ir kokio teisinio rezultato jis siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu yra teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Tuo tarpu ieškinio faktinį pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2007; 2012 m. birželio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-284/2012). Pažymėtina, kad teisinio reikalavimo pagrindo keitimas nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293-823/2019, 23 punktas).
17. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti ieškinį pripažinęs ji tapačiu anksčiau ieškovo pareikštam Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2FB-290-592/2020 ieškiniui. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad sutampa visi pagrindiniai ieškinių elementai, t. y. ginčas kilęs tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą dėl ieškinio tapatumo, nurodydamas, kad minėtoje civilinėje byloje: 1) vekselis nebuvo išduotas nei kaip skolos dokumentas, nei kaip reikalavimo įvykdymo užtikrinimo priemonė; 2) vekselis neatitinka Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo 77 straipsnio reikalavimams; 3) vekselis pasirašytas ne 2012 m. sausio 30 d., o žymiai vėliau – 2014 m., t. y. šiuo atveju nesutampa vienas iš ieškinio elementų – ieškinio dalykas. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais.
18. Tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas, visų pirma, siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio pagrindą ir dalyką (CPK 135 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas. Ieškovas turi teisę ir pareigą pasirinkti bei tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką, t. y. suformuluoti jį taip, kad būtų aišku, kokio materialinio teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, nes būtent tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu operatyviai ir visiškai išspręsti ginčą, apginti pažeistas teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008; 2011 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2011; 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Aiškus ieškinio dalyko suformulavimas ir faktinio pagrindo išdėstymas yra šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principų tinkamo įgyvendinimo prielaida (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013). Nors proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus, tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).
19. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2FB-290-592/2020 atmestas ieškovo ieškinys, pareikštas fizinio asmens B. L. bankroto byloje, atsakovams Z. B. ir G. K. dėl vekselių pripažinimo negaliojančiu ir vykdomojo įrašo panaikinimo (trečiasis asmuo notarė L. V.). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad 2012 m. sausio 30 d. vekselis pasirašytas ieškovo, ieškovas turėjo ir kitų skolinių įsipareigojimų atsakovams, įvertinęs vekselių išrašymo praktiką, ieškovo elgesį bankroto proceso metu (iš pradžių vekseliu grindžiant ieškovo nemokumą prašant jam iškelti fizinio asmens bankroto bylą, tačiau vėliau jį prašant pripažinti negaliojančiu), sprendė, jog ieškovo pateikti įrodymai nepagrindė jo nurodytų aplinkybių, todėl ieškovo ieškinį atmetė; teismas padarė išvadą, kad ieškovo pateikti įrodymai pakankamai ir objektyviai nepagrindžia jo nurodytų aplinkybių. Šios nutarties teisėtumas ir pagrįstumas buvo patvirtintas Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-614-854/2021. Nagrinėjamu atveju, viena vertus, nėra ginčo, kad sutampa ne tik Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2FB-290-592/2020 išnagrinėto ir Vilniaus apygardos teismui 2021 m. lapkričio 30 d. pateikto ieškinio šalys (ieškovas B. L., atsakovai Z. B. ir G. K., trečiasis asmuo Kauno miesto 15-ojo notarų biuro notarė L. V.). Kita vertus, kaip teisingai vertino pirmosios instancijos teismas akivaizdu, kad sutampa ir ieškinio dalykas – abu apelianto ieškiniai reiškiami dėl to paties, t. y. 2012 m. sausio 30 d. vekselio ir 2014 m. lapkričio 5 d. vykdomojo įrašo pripažinimas negaliojančiais. Taigi, iš esmės apeliantas atskirajame skunde kvestionuoja minėtose bylose pateiktų ieškinių pagrindų netapatumą.
20. Apeliacine tvarka vertinant minėtos Vilniaus apygardos teismas 2021 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 13 d. nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. kovo 16 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-614-854/2021, pažymėta, jog ieškovas ieškinį grindė tuo, kad vekselio tokiai datai nepasirašė, jam nėra žinomos šio vekselio ir ieškovo parašo ant jo atsiradimo aplinkybės; vekselis galėjo būti pasirašytas 2014 metais, ieškovui esant sunkios sveikatos būklės, dėl ko jis nesuprato atliekamų veiksmų reikšmės ir vekselio pasirašymas neatitiko jo tikrosios valios, nes nuo 2014 m. spalio 22 d. iki 2014 m. gruodžio mėn. vidurio buvo komos būklės, o 2015 m. lapkričio 4 d. jam operuota širdis, todėl 2012 m. sausio 30 d. vekselį prašė pripažinti negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalies pagrindu. Be kita ko, teismas konstatavo, kad, viena vertus, ieškovas dėsto teiginius, jog 2012 m. sausio 30 d. vekselis į apyvartą pateko nepagrįstai, dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų, kad tam nebuvo jokio teisinio pagrindo – sandorio, jog jis jo nepasirašė, tačiau kita vertus teigia, kad toks vekselis ieškovo galėjo būti pasirašytas ne 2012 m. sausio 30 d., o 2014 metų rugsėjo mėn., ieškovui esant sunkios sveikatos būklės, dėl ko yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį.
21. Kaip matyti iš teismui pateikto ieškinio, kurį pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti, turinio, ieškovas šioje byloje pareikštu ieškiniu prašo pripažinti 2012 m. sausio 30 d. išrašytą 173 676 Lt vekselį ir 2014 m. lapkričio 5 d. vykdomąjį įrašą negaliojančiais, nurodo, kad ginčo vekselio jis nėra pasirašęs, todėl nėra teisinio santykio, dėl kurio jam būtų atsiradęs skolinis įsipareigojimas.
22. Įvertinus pirmosios instancijos teismo atsisakyto priimti ieškinio ir ieškinio išnagrinėto Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2FB-290-592/2020 faktinį pagrindą, darytina išvada, kad ieškinio pagrindas abiem atvejais yra tas pats, kadangi abiem atvejais apeliantas teigia 2012 m. sausio 30 d. vekselio nepasirašinėjęs, teigia, jog atsakovai galimai pasinaudojo jo pašlijusios sveikatos būkle, t. y. abiem atvejais apelianto nurodomos faktinės aplinkybės iš esmės yra tapačios; naujų faktinių aplinkybių apeliantas nenurodė, todėl vien tik teisinio reikalavimo pagrindo keitimas, nurodant, jog sandoris sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnis) nekeičiant jo faktinio pagrindo nepašalina reikalavimo tapatumo ir draudimo tokį reikalavimą nagrinėti po to, kai dėl jo jau yra nuspręsta įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
23. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas į teismą kreipėsi su tapačiu reikalavimu, grindžiamu tuo pačiu pagrindu, kaip ir įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 30 d. nutartimi išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2FB-290-592/2020, todėl tokį ieškinį pagrįstai buvo atsisakyta priimti.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje tinkamai įvertino susiklosčiusią situaciją ir tinkamai aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio priėmimą, o atskirojo skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvados dėl ieškinių tapatumo nepaneigia.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.