- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-10-04
- Bylos Nr.
- 2A-417/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Marytė Mitkuvienė, Nijolė Piškinaitė
- Atsakovas
- G. M.
- Ieškovas
- R. M.
- Advokatai
- Leonidas Zubanovas
- Kategorijos
- 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Nijolės Piškinaitės,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-188-538/2010 pagal ieškovės R. M. ieškinį atsakovui G. M. dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 29 d. priėmė sprendimą, kuriuo nutraukė R. M. ir G. M. santuoką; padalino bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą; butą, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino bendrąja daline R. M. ir G. M. nuosavybe ir nustatė abiem lygias dalis, t. y. po ½, bendrojoje dalinėje nuosavybėje; įpareigojo atsakovą G. M. netrukdyti ieškovei R. M. patekti į butą (duomenys neskelbtini).
Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. balandžio 9 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 29 d. sprendimą panaikino ir bylą perdavė nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, konstatavęs, kad reikalavimas dėl buto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe turi būti išskirtas į atskirą bylą. Vykdydamas apeliacinės instancijos teismo nurodymą, Klaipėdos miesto apylinkės teismas išskyrė į atskirą civilinę bylą ieškovės R. M. reikalavimus atsakovui G. M. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), pripažinimo bendrąja daline ieškovės ir atsakovo nuosavybe, dėl lygių dalių bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, dėl atsakovo įpareigojimo netrukdyti ieškovei patekti į ginčo butą.
Šalies argumentai
2008 m. liepos 30 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismui paduotu patikslintu ieškiniu, ieškovė R. M. prašė pripažinti butą, esantį (duomenys neskelbtini), jos ir atsakovo bendrąja daline nuosavybe, nustatyti ieškovės ir atsakovo lygias dalis bendrojoje dalinėje nuosavybėje, priteisti iš atsakovo ½ dalį buto vertės – 400 000 Lt piniginę kompensaciją; įpareigoti atsakovą atlikti patikslintą ginčo buto kadastrinį matavimą ir pateikti buto rinkos kainos nustatymo ataskaitą pagal dabartinę rinkos kainą, taip pat įpareigoti atsakovą pašalinti pažeistą buto ir jame esančių daiktų valdymo teisę, leidžiant apsilankyti bute ir pasiimti asmeninio pobūdžio daiktus, neįtrauktus į dalytino turto sąrašą santuokos nutraukimo ir santuokinio turto padalijimo byloje. Civilinė byla pagal šį ieškinį Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2008 m. liepos 30 d. nutartimi pagal teismingumą perduota nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui.
Ieškovė nurodė, kad gyvendami kartu ir vesdami bendrą ūkį su atsakovu 1998 m. birželio 3 d. iš bendrų santaupų nusipirko butą, esantį (duomenys neskelbtini). Santuoką sudarė vėliau ir tai patvirtina, jog vedė bendrą ūkį ir faktiškai egzistavo susitarimas dėl bendro turto sukūrimo. Ieškovė prisidėjo prie buto pirkimo darbo užmokesčio, gautomis iš ieškovės parduoto buto lėšomis, todėl bendromis lėšomis įgytas atsakovo vardu registruotas butas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe ir jų dalys yra lygios. Ieškovė nepageidauja naudotis bendrąja daline nuosavybe, todėl prašė atidalyti jos dalį iš bendrosios nuosavybės ir priteisti piniginę kompensaciją, lygią pusei turto vertės.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad su ieškove nebuvo sudaręs jokių susitarimų dėl buto, jog jis bus bendras turtas, ir ginčo butą pirko už asmenines savo lėšas. Lėšų turėjimą patvirtina brangaus turto įsigijimo deklaracija, kuri buvo pateikta Klaipėdos apskrities VMI, kartu su pajamų kilmę patvirtinančiais dokumentais. Teigė, jog notaro tvirtintoje pirkimo–pardavimo sutartyje taip pat pažymėta, kad butas pirktas kaip asmeninė atsakovo nuosavybė. Butas buvo remontuojamas taip pat iš asmeninių atsakovo lėšų, kurios buvo perduotos ieškovei atsiskaitymams vykdyti. Ieškovės teiginius apie jos finansinės galimybės turėjimą įsigyti butą laikė nepagrįstais ir neatitinkančiais tikrovės. Už parduotą savo butą ieškovė gavo tik 32 000 Lt ir pusę šios sumos turėjo grąžinti buvusiam sutuoktiniui, todėl akivaizdu, kad tokių lėšų negalėjo pakakti bent minimaliam buto remontui. Ieškovė daugiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jos pinigų turėjimą prieš įsigyjant butą. Teigė, kad ieškovės pareiga įrodyti pareikšto piniginio reikalavimo pagrįstumą. Ieškovės nurodyta ginčo buto vertė niekuo nepagrįsta, paremta senais turto vertinimo duomenimis. Kompensacijos mokėti atsakovas nesutinka. Kadangi ieškovė prašo pripažinti bendrą dalinę nuosavybę, o ne bendrą jungtinę nuosavybę, atsakovas mano, kad tokiu atveju ieškovės prašoma kompensacija suprantama kaip reikalavimas įpareigoti atsakovą nupirkti už ieškovės siūlomą kainą jos buto dalį, o toks reikalavimas juridiškai nepagrįstas, todėl turėtų būti atmestas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. gegužės 4 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - pripažino, kad atsakovo G. M. vardu viešame Nekilnojamojo turto registre įregistruotas butas, adresu (duomenys neskelbtini), unikalus (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei R. M. ir atsakovui G. M. bendrosios dalinės nuosavybės teise, kurioje abiem šalims priklauso po ½ dalį; atidalino ieškovės R. M. dalis iš bendrosios dalinės nuosavybės ir atsakovui G. M. priteisė ginčo butą, o ieškovei R. M. už ½ dalį buto iš atsakovo G. M. priteisė 162 500 Lt kompensacijos. Taip pat iš atsakovo G. M. priteisė 224 Lt išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti, valstybės naudai bei 4 250 Lt žyminio mokesčio valstybei. Kitus ieškinio reikalavimus teismas atmetė. Teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog šalys iki santuokos sudarymo vedė bendrą ūkį ir tarp jų buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovas iki santuokos sudarymo gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai, todėl padarė išvadą, jog juos siejo ir turtiniai santykiai, kurių tikslas buvo įgyti ginčo butą, o įgijus, jį rekonstruoti, pastatyti (perstatyti), naudoti ir valdyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teismas sprendė, kad ieškovė įrodė, jog su atsakovu buvo susitarimas dėl bendro ūkio sukūrimo. Remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais dėl lėšų, skirtų ginčo turto rekonstrukcijai, teismas nustatė, kad ieškovė bendromis lėšomis rekonstravo įsigytą butą. Teismas sprendė, kad byloje nė viena šalis neįrodė, jog jos įnašas į bendrą turtą būtų didesnis, todėl preziumavo, kad abiejų bendraturčių įnašai į bendrą turtą yra lygūs. Teismas padarė išvadą, kad padalijus ginčo daiktą natūra jam būtų padaryta neproporcinga žala, todėl, ieškovei sutinkant gauti kompensaciją už jai priklausančią ½ buto dalį, priteisė iš atsakovo ieškovei 162 500 Lt kompensaciją už dalį bendrojoje nuosavybėje.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas G. M. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti arba perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui bei priteisti atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas (t. 4, 94 – 97 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Ginčo butas įregistruotas tik atsakovo G. M. vardu (1 t., 13 b. l.; 2 t., 7-8 b. l.) kaip asmeninė jo nuosavybė, taip atsakovui aiškiai išreiškiant valią dėl buto įsigijimo kaip asmeninio turto. Ginčo butas buvo įgytas išimtinai už atsakovo lėšas, tai jis aiškiai deklaravo 1998 m. Klaipėdos apskrities M. T., kad atsakovas uždirbo pakankamai lėšų butui įsigyti, pagrindė uždarbio pažyma (2 t., 10-11 b. l.). Buto remonto išlaidas padengė taip pat atsakovas iš savo asmeninių lėšų. Ieškovė neįrodė, kad prieš perkant butą būtų perdavusi atsakovui lėšas siekdama prisidėti prie bendro turto pirkimo, taip pat neįrodė aplinkybių, jog atsakovo deklaruotas pinigines lėšas uždirbo kartu su atsakovu. Nuo 1998 m. gruodžio 3 d. ginčo bute buvo deklaruota šalių ir jų dukters gyvenamoji vieta, tačiau ši aplinkybė nesukuria nuosavybės teisės į butą ir/ar jo dalį ieškovei, kadangi šis faktas nepatvirtina nei atsakovo valios įgyti butą kaip bendrąją dalinę nuosavybę, nei ieškovės valios dėl buto įgijimo. Atsakovas neigia susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Teigia, kad net ir tariamo susitarimo buvimas dar nesukuria ieškovei nuosavybės teisės į ginčo butą, jei nėra įrodoma, kad turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų. Atsakovo manymu, nerealu, kad, šalims vedant bendrą ūkį, per du metus (su kuo atsakovas nesutinka), sukauptų lėšų suma būtų pakankama butui įsigyti ir jį pilnai suremontuoti. Be to, ieškovė turėjo galimybę butą įgyti kaip bendrąją dalinę nuosavybę kartu su atsakovu, jei ji iš ties sandorio sudarymo metu manė, kad turtas įgyjamas už bendras lėšas. Atsakovas taip pat žinojo apie galimybę įsigyti butą bendrąja daline nuosavybe, tačiau ja nesinaudojo, nes pirko butą kaip asmeninį turtą už savo asmenines lėšas.
2. 2009 m. pavasarį šalys atliko ginčo buto vertinimus. Teismo posėdyje atsakovas nurodė aplinkybę, kad nuo pat 2009 m. metų pradžios kas mėnesį buvo pastebimas kainų mažėjimas, todėl atliktos ekspertizės neduos aiškumo dėl ginčo buto kainos. Ieškovo atstovas su tuo sutiko ir tuo šalys nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme pripažino reikšmingą aplinkybę, jog ginčo turto kaina per metus laiko sumažėjo. Todėl nustatydamas ieškovei priteistinos kompensacijos dydį, teismas nepagrįstai rėmėsi jos į bylą pateiktoje turto nustatymo pažymoje nurodyta turto verte, kuri buvo nustatyta prieš metus.
3. Atsakovui perkant ginčo butą, notaro tvirtintoje pirkimo-pardavimo sutartyje buvo pažymėta, kad butas perkamas kaip asmeninė atsakovo nuosavybė. Ieškovei šios faktinės aplinkybės buvo žinomos, todėl, nesutikdama su šiuo juridiniu faktu ir manydama, kad jos teisės yra pažeistos, ji turėjo teisę per tris metus pareikšti ieškinį gindama savo pažeistas teises, tačiau šia teise nepasinaudojo. Ieškinio dėl dalinės nuosavybės pripažinimo senaties terminas suėjo 2001 m. birželio 3 d. Tokiu būdu ieškovė praleido įstatyme nustatytą terminą, per kurį galėjo apginti savo pažeistą teisę.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė R. M. prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą (4 t., 135-137 b. l.). Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:
1. Nutraukdamas ankstesnę santuoką, atsakovas pripažino, kad turi kitą šeimą, gyvena su kita moterimi ir dukra, o tai suponuoja bendro ūkio vedimą. Be to, žyminio mokesčio kvite jis taip pat nurodė buto, kuriame gyveno kartu su ieškove, adresą. Perkant ginčo butą atsakovas deklaracijoje nurodytų pinigų neturėjo. Nuo 1995 m. lapkričio 15 d. iki 1997 m. vasario 6 d. atsakovas niekur nedirbo ir jokių pajamų neturėjo. Tuo laikotarpiu jis turėjo gyventi iš santaupų, o nuo 1996 m. vidurio – iš ieškovės lėšų. 1996 m. G. M. įsigijo butą (duomenys neskelbtini), taigi, prieš tai uždirbtus pinigus jis panaudojo šiam butui pirkti. Be to, ieškovės teigimu, buto įsigijimo deklaravimui atsakovas naudojo suklastotą pažymą ir tuo pačiu suklastojo pačią deklaraciją. Ieškovė ir atsakovas kurį laiką dirbo kartu, įkūrė įmonę ir iš jos veiklos praturtėjo, todėl 1998 m. galėjo nusipirkti ginčo butą. Nusipirkto buto perplanavimu ir remontu užsiėmė ieškovė, tai teismo posėdyje pripažino ir atsakovas. Buto remontui buvo sunaudotos visos ieškovės santaupos ir dalis bendrų lėšų. Teiginio, kad remontui naudojo savo lėšas, atsakovas niekuo nepatvirtino. Šios aplinkybės patvirtina, kad ieškovė ir atsakovas siekė įsigyti butą bendrai ir jį įsigijo iš abiejų lėšų.
2. 2009 m. birželio 2 d. nutartimi buvo paskirta ekspertizė ginčo buto vertei nustatyti, tačiau atsakovas nesudarė sąlygų ekspertui apžiūrėti buto, todėl ekspertizė ir nebuvo atlikta. Dėl šios priežasties teismas teisingai rėmėsi kaina, kuri buvo nustatyta 2009 m. gegužės 8 d. turto vertės nustatymo ataskaitoje.
3. Prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi teisę pareikšti atsiliepime į ieškinį, paruošiamuosiuose dokumentuose bei parengiamajame teismo posėdyje, tačiau G. M. šį prašymą pateikė tik teismo posėdyje prieš baigiamąsias kalbas. Be to, ieškovės teisė naudotis ir valdyti butą buvo pažeista nuo 2006 m. kovo mėnesio, o į teismą ji kreipėsi 2006 m. gegužės 2 d., todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į 1998 m. birželio 3 d. pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovo vardu įgytą butą pripažinimo. Byloje nustatyta, kad nuo 1996 metų šalys gyveno neregistruotoje santuokoje, vedė bendrą ūkį, 1999 m. birželio 30 d. susituokė, 2006 m. gegužės 12 d. ieškovė inicijavo santuokos nutraukimą. Ieškovės teigimu, ginčo butas buvo pirktas iš bendrų santaupų, rekonstruotas iš bendrų bei ieškovės asmeninių lėšų, todėl turi būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Atsakovo teigimu, butas yra jo asmeninė nuosavybė, nes įgytas bei rekonstruotas už jo asmenines lėšas, susitarimo įgyti ir sukurti bendrą turtą su ieškove nebuvo.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias svarstant kilusį ginčą, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino iš esmės laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių; tinkamai pritaikė procesinės ir materialinės teisės normas, bei, patenkindamas ieškinį iš dalies, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 straipsnis).
Dėl bendrosios dalinės nuosavybės nustatymo
Pirmosios instancijos teismas ginčo santykius kvalifikavo kaip sutartinę jungtinę veiklą, reguliuojamą 1964 m. CK 472-474 straipsniuose įtvirtintų normų, kurios pagrindu siekta sukurti bendrą turtą, esantį nesusituokusių asmenų bendrąja daline nuosavybe.
Sprendžiant klausimą dėl jungtinės veiklos sutarties sampratos teismų praktikoje yra pažymėta, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas abiejų naudotomis iš bendro ūkio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 472, 474 str.); sutarties dalyvių įnašai yra laikomi lygiais, jei sutartyje nenurodyta kitaip, o priklausomai nuo dalyvavimo lėšomis, turtu, asmeniniu įnašu, atsižvelgiant į bendro ūkio tvarkymą, kiekvienam dalyviui sukuriama atitinkama nuosavybės teisės dalis (1964 m. CK 474 str. l d., 121 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. Š. v. K. Š., bylos Nr. 3K-3-37/2004; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008).
Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog šalys iki santuokos sudarymo vedė bendrą ūkį ir buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Nesutikimą su tokia teismo išvada atsakovas grindžia tuo, kad byloje neįrodyta, jog šalys vedė bendrą ūkį ir butas buvo įsigytas iš bendrų lėšų, taip pat tuo, kad buto pirkimo iš asmeninių jo lėšų faktą patvirtina tuoj po buto pirkimo Klaipėdos apskrities VMI teiktos brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaracijos duomenys bei juos patvirtinančios uždarbio pažymos. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai, išsamiai ir visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus – liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, atsakovo ieškinio pareiškime dėl ankstesnės santuokos nutraukimo išdėstytas gyvenimo faktinėje šeimoje su ieškove aplinkybes, ir tinkamai juos įvertinęs padarė pagrįstą išvadą, kad ginčo buto įgijimo metu šalys gyveno kaip faktiniai sutuoktiniai ir juos siejo turtiniai santykiai. Įvertinęs byloje esančius su ginčo buto rekonstrukcija susijusius įrodymus (1 t., 18-31 b. l.), teismas pagrįstai konstatavo, kad šalims gyvenant kartu kaip šeima buto rekonstrukcija rūpinosi ieškovė, su turto pertvarkymu susijusios išlaidos buvo dengiamos iš ieškovės asmeninių ir bendrų lėšų.
Bylos šalys iki santuokos nebuvo sudarę rašytinės jungtinės veiklos sutarties dėl bendro turto sukūrimo. Bendro ūkio tvarkymo ir siekio sukurti bendrą turtą faktus ieškovė įrodinėjo ir liudytojų parodymais. Bendros veiklos sukuriant bendrą turtą faktą atsakovas neigia, motyvuodamas tuo, kad notaro patvirtinta buto pirkimo-pardavimo sutartis liudija ieškovo valią ginčo turtą įsigyti asmeninėn nuosavybėn. Tokiu atveju tampa svarbus įrodymų leistinumo klausimas. Notarų patvirtinti dokumentai bei įrašai nekilnojamojo turto registre yra prima facie įrodymai, kuriuose užfiksuoti juridiniai faktai gali būti nuginčyti pagal CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatytas įrodymų leistinumo taisykles. Oficialiuose rašytiniuose įrodymuose nurodytos turto teisinio režimo aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nepaneigiamos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus, kurių panaudojimo draudimas gali būti netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Nagrinėjamoje byloje teismas pagrįstai taikė įrodymų leistinumo taisyklės išimtį ir rėmėsi liudytojų parodymais. Byloje įrodyta, kad kartu gyvenę ir tvarkę bendrą ūkį šalys, kurių tarpusavio santykiai buvo pagrįsti pasitikėjimu ir gera valia, bendrai veikė siekdami vieningo tikslo – įgyti, rekonstruoti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės teise ginčo butą. Esant tokioms nustatytoms faktinėms aplinkybėms, buvo teisinis pagrindas netaikyti įrodinėjimo liudytojų parodymais ribojimo, pripažinus, kad šių įrodinėjimo priemonių draudimas prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 4 p.).
Argumentus, kad butas įgytas ir rekonstruotas iš asmeninių lėšų atsakovas įrodinėja jo Klaipėdos apskrities VMI teiktos brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio LR gyventojo pajamų deklaracijos bei uždarbio pažymų duomenimis (1 t., 50-51 b. l.; 2 t., 5-6 b. l., 10-11 b. l.). Teisėjų kolegija sutinka su ieškovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentais, kad pažymų, kuriomis atsakovas mokesčių inspekcijai pagrindė buto pirkimui reikiamų lėšų turėjimą, duomenys neatitinka byloje esančių oficialių įrodymų duomenų. Ginčo butas buvo įsigytas 1998 m. birželio 3 d. už 70 000 Lt (2 t., 57-58 b. l.). Pagal 1996-10-01 uždarbio pažymą Nr. 47 (2 t., 11 b. l.), Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“ nuo 1981 m. iki 1993 metų atsakovas uždirbo 12 427 USD (arba 49 708 Lt) komandiruotpinigių. Pagal 1997-11-24 pažymą Nr. 821 (2 t., 10 b. l.), šioje įmonėje 1991-1997 metais jis uždirbo 47 422,62 Lt. Byloje esančių atsakovo socialinio draudimo pažymėjimo (4 t., 17-20 b. l.), VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymų apie atsakovo valstybinį socialinį draudimą nuo 1993-08-01 iki 2007-04-17 ir nuo 1993-01-01 iki 2010-07-19 (2 t., 60-61 b. l.; 4 t., 110-111 b. l.) duomenys liudija, kad Lietuvos valstybinėje žvejybos laivyno įmonėje „Jūra“ atsakovas dirbo iki 1995-11-15, nuo 1995-04-26 iki 1995-07-13 dirbo LŽŪB jūrų žvejybos ir transporto departamente, nuo 1997-02-05 iki 1998-03-02 – UAB „Baltlanta“, nuo 1998-03-03 iki 2000-11-07 – Kompanijos „Baltic Atlant Shipping Ltd“ atstovybėje. VSDFV Klaipėdos skyriaus pažymose nurodyti atsakovo darbo įmonėje „Jūra“ laikotarpis ir joje gautas darbo užmokestis nesutampa su šios įmonės išduotoje pažymoje Nr. 821, kuri panaudota pildant brangaus turto deklaraciją, nurodytais duomenimis. Aptarti oficialūs duomenys patvirtina, kad darbą įmonėje „Jūra“ atsakovas baigė 1995 m. lapkričio 15 d. ir iki 1997 m. vasario 5 d. niekur nedirbo, kad jo iš darbo įmonėje „Jūra“ gautų pajamų bendra suma nepagrindžia pakankamo lėšų įsigyti ginčo butą ir jį rekonstruoti turėjimo. Atsakovo argumentus dėl sutaupytų asmeninių lėšų dydžio paneigia ir tai, kad iki bendro gyvenimo su ieškove pradžios, nebedirbdamas, 1996 m. sausio 12 d. atsakovas pirko nekilnojamąjį turtą, kad iki santuokos su pirmąja sutuoktine nutraukimo visiškai materialiai išlaikė ankstesnę šeimą (civ. b. 2-1921/1998, 3 b. l.), kad darbinių pajamų neturėjimo laikotarpiu jo pragyvenimo šaltiniu turėjo būti santaupos ir ieškovės gaunamas uždarbis. Išdėstytos faktinės aplinkybės paneigia apelianto argumentus dėl buto įgijimo ir rekonstrukcijos jo asmeninėmis lėšomis ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados dėl iki santuokos sudarymo kartu gyvenusių ir bendrą ūkį tvarkiusių bylos šalių siekio bendrai įgyti, sukurti, valdyti ir naudoti turtą.
Dėl taikyto turto atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdo
Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo būdų, kuris galimas bendraturčių tarpusavio susitarimu arba teismo sprendimu pagal bendraturčio ieškinį dėl atidalijimo, kai bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai ir tik nesant tokio atidalijimo galimybės vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostata yra bendrojo reikalavimo atidalyti daiktą išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteisiama kompensacija pinigais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. R. v. V. R., bylos Nr. 3K-7-466/2008) Taigi, atidalijimas išmokant kompensaciją yra išimtinis atidalijimo būdas, kuris taikomas tik nesant galimybės pritaikyti pagrindinį atidalijimo būdą – atidalijimą natūra. Kai bendraturčio dalis nuosavybėje su kitais bendraturčiais yra lygi ir yra galimybė tą dalį išskirti natūra, išimtinio atidalijimo būdo (kompensacijos pinigais) taikymas laikytinas savininko teisių pažeidimu. Kompensaciją pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį galima priteisti tiek atidalijimo siekiančiam bendraturčiui, tiek atidalijamam bendraturčiui. Sprendimą, kam konkrečiai priteistina kompensacija, lemia šios aplinkybės: bylos šalių valia, kiekvieno iš atidalijamų bendraturčių poreikis dalijamam daiktui, galimybė įsigyti kitą tokį daiktą, išmokėti kompensaciją atidalijamiems bendraturčiams, kitos reikšmingos aplinkybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-459/2007). Nagrinėjamu atveju abiem bylos šalims pripažinta nuosavybės teisė po ½ buto dalis. Ieškovė išreiškė norą gauti kompensaciją pinigais. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs šalių tarpusavio santykių pobūdį, jų gyvenimą skyrium, būtinybę atidalijimo natūra atveju rekonstruoti butą (tam reikalingos didelės investicijos), kiekvieno iš bendraturčių poreikį atidalijamam daiktui (ieškovė poreikio daiktui neturi, atsakovo valia butu naudojasi nuomininkai), pagrįstai konstatavo, kad padalijus butą natūra jam būtų padaryta neproporcinga žala, todėl, atidalindamas ieškovės dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, turėjo pagrindą vienam iš bendraturčių taikyti kompensacijos išmokėjimą ir ieškovės prašymu už jai tenkančią buto dalį priteisti iš atsakovo piniginę kompensaciją, o atsakovui - visą butą.
Apeliantas iš esmės neginčija teismo taikyto atidalijimo išmokant ieškovei kompensaciją pinigais būdo tinkamumo, tačiau nesutinka su kompensacijos suma, kuri buvo nustatyta pagal ieškovės pateiktus buto rinkos vertės duomenis. Atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją būtina sąlyga yra ta, kad tokia kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Atidalijant bendraturčio dalį svarbu išsiaiškinti bendraturčiams tenkančių dalių dydžius ir parinkti teisingą kompensacijos dydį. Kompensacija paprastai pripažįstama teisinga, jeigu ji atitinka daikto rinkos vertę, todėl nustatant kompensacijos dydį vadovaujamasi byloje pateiktais daikto rinkos vertės duomenis. Teismas nustatė, kad šalių nuosavybės teisės dalys bendrame turte yra lygios. Šalys pateikė ginčo buto rinkos vertės duomenis, kuriuose iš esmės tuo pačiu laiku (aštuonių dienų skirtumas) nustatytos skirtingos kainos: ieškovė pateikė UAB „Lituka“ ir Ko parengtą Turto vertės nustatymo ataskaitą (toliau –ataskaita), pagal kurią buto rinkos vertė 2009 m. gegužės 8 d. yra 325 000 Lt; atsakovo pateiktoje UAB „Ober-Haus“ Nekilnojamo turto vertintojų parengtame Preliminariame rinkos vertės nustatyme butas 2009 m. balandžio 29 d. įvertintas 250 000 Lt. (4 t. vokas). Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškovės pateiktais turto rinkos vertinimo duomenimis. UAB „Lituka“ ir Ko rengta ataskaita atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme tokio dokumento turiniui ir formai keliamus reikalavimus. Atsakovas nenurodė argumentų, paneigiančių šioje ataskaitoje padarytų išvadų pagrįstumą. Ataskaitoje įvertinta visuotinai žinoma ekonominės krizės sąlygota nekilnojamojo turto rinkos kainų dinamika (ataskaitos 2.2 p. 1 d.). Tuo tarpu atsakovo pateiktas preliminarus rinkos vertės nustatymas neatitinka minėto teisės akto reikalavimų, jis yra informacinio pobūdžio dokumentas, neturintis juridinės galios ir skirtas vertinimo užsakovui. Šios aplinkybės nurodytos atsakovo teiktame dokumente. Dėl šalių teiktų duomenų skirtingumo pirmosios instancijos teismas 2009 m. birželio 2 d. skyrė ekspertizę ginčo buto rinkos vertei nustatyti (4 t., 68-69 b. l.). Ekspertizė nebuvo atlikta, nes atsakovas nesudarė sąlygų ekspertui apžiūrėti butą (4 t., 76 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui atsakovas nepateikė vėlesnio laikotarpio (pvz., teismo sprendimo priėmimo dienos) buto rinkos vertės duomenų, kurie paneigtų leistinu įrodymu nustatytą ginčo turto rinkos vertę. Todėl, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė už ieškovei tenkančią ½ buto dalį kompensaciją pagal tinkamu įrodymu pagrįstą rinkos vertę. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad buvo remiamasi pasenusiais turto rinkos vertės nustatymo duomenimis, nes kitokių duomenų atsakovas nepateikė ir nesudarė sąlygų teismui juos gauti.
Dėl ieškinio senaties taikymo
Atsiliepime į ieškinį atsakovas prašė taikyti senatį ir ieškinį atmesti (4 t., 25-27 b. l.). Pirmosios instancijos teismas šio klausimo neanalizavo ir dėl jo skundžiamame sprendime nepasisakė. Apeliaciniu skundu atsakovas laikosi nuoseklios pozicijos ir nagrinėjamoje byloje prašo taikyti senatį, kurios terminas, jo teigimu, pasibaigė iki 2000 m. Civilinio kodekso įsigaliojimo, bei ieškinį atmesti šiuo pagrindu.
Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme(1964 m. CK 83 str. 1 d., 2000 m. CK 1.124 str.). Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti (1964 m. CK 90 str. 1 d., 2000 m. CK 1.131 str. 1 d.). Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (1964 m. CK 85 str. 2 d., 2000 m. CK 1.126 str. 2 d.). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas praleistas, įmanoma tik nustačius tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. 1964 m. CK 86 straipsnyje, 2000 m. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nagrinėjamoje byloje ginčo šalių teisiniai santykiai buvo tęstinio pobūdžio, todėl sprendžiant dėl ieškinio senaties terminui taikytinos teisės turi būti vadovaujamasi Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Sprendžiant dėl ieškinio senaties terminui taikytinos teisės, būtina įvertinti momentą, nuo kurio ieškovė įgijo teisę reikšti ieškinį.
Ieškinio senaties termino eigos pradžią atsakovas tapatina su ginčo buto pirkimo sandorio sudarymo momentu. Su tokia atsakovo pozicija teisėjų kolegija nesutinka. Ginčo buto pirkimo sutartis buvo sudaryta 1998 m. birželio 3 d., dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į butą pripažinimo ieškovė kreipėsi į teismą 2006 m. gegužės 2 d., pareikšdama santuokos nutraukimo ieškinį, kuriame siekė išspręsti visus santuokos nutraukimo pasekmių klausimus (1 t., 3-6 b. l.). Procesiniuose dokumentuose ieškovė nurodė, kad pašlijus santykiams su atsakovu iš ginčo buto ji išvyko 2005 metais, o 2006 m. kovo mėnesį sugrįžusios atsakovas į butą neįsileido. Ieškovės teisės į butą pažeidimo faktą patvirtina 2006 m. balandžio 27 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 74 (4 t., 56 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad apie savo teisių pažeidimą ieškovė sužinojo 2006 m. kovo mėnesį, o ne nuo buto pirkimo sandorio sudarymo 1998 metais. Byloje nustatyta, kad ginčo šalys gyveno kartu, tvarkė bendrą ūkį, tarp šalių buvo susiklostę pasitikėjimo santykiai, todėl vien buto pirkimo atsakovo vardu sandoris savaime nereiškia ieškovės teisių pažeidimo. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010). Nagrinėjamu atveju spręstina, kad teisė į ieškinį ieškovei atsirado 2006 m. kovo mėnesį, todėl nuo šio momento prasidėjo CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytos trukmės ieškinio senaties terminas (CK 1.127 str. 1 d.), kuris kreipimosi į teismą dieną nebuvo pasibaigęs. Tokiu atveju atsakovo prašymu taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes nėra pagrindo.
Neišsprendęs atsakovo prašymo taikyti ieškinio senatį, pirmosios instancijos teismas nesilaikė CPK 265 straipsnio 2 dalies nuostatų, tačiau šis proceso teisės pažeidimas, kurį ištaiso apeliacinės instancijos teismas, neturėjo įtakos teisingam bylos išsprendimui, todėl negali būti pagrindu naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 str.).
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių galiojimo
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi (4 t., 162-163 b. l.) ieškovės prašymu yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės ir už 162 500 Lt sumą, kuri pirmosios instancijos teismo sprendimu kaip kompensacija priteista iš atsakovo ieškovei, areštuotas atsakovui priklausantis nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas, esantis pas atsakovą ir/ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant jį perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti bei mažinti turto vertę, o tokio turto nesant ar jo esant nepakankamai – areštuotos atsakovo lėšos, esančios bankų ir/ar kitų kredito įstaigų atsiskaitomosiose sąskaitose, leidžiant atsakovui iš areštuotų lėšų atsiskaityti su ieškove bei jo asmeninėms reikmėms kas mėnesį naudoti Vyriausybės nustatytos vienos minimalios mėnesinės algos dydžio pinigų sumą. Apeliacinės instancijos teismui palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys patenkintas iš dalies, jo apsaugai taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (CPK 150 str. 5 d.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. liepos 23 d. nutartimi atidėjo atsakovui 4 250 Lt žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimą iki procesinio sprendimo priėmimo apeliacinės instancijos teisme (2 t., 128 b. l.). Apeliacinės instancijos teismui atsakovo apeliacinio skundo nepatenkinus, nesumokėtas žyminis mokestis iš atsakovo priteistinas valstybei (CPK 96 str.). Apeliacinės instancijos teisme ieškovei buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidos priteistinos iš atsakovo valstybei (4 t., 192-193 b. l.) (CPK 96 str.; Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 33 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo G. M. 4 250 Lt (keturis tūkstančius du šimtus penkiasdešimt litų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą ir 376 Lt (tris šimtus septyniasdešimt šešis litus) išlaidų už ieškovei R. M. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybei.