Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Dalės Burdulienės, Mindaugo Šimonio,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltoptik“ ieškinį atsakovei L. S. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė ieškiniu (1 t., e. b. l. 1–12) prašė priteisti iš atsakovės 3 012,05 Eur nuostolių atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė ieškinyje ir rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., e. b. l. 130–137) nurodė, kad tarp ieškovės ir atsakovės 2009 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis, pagal kurią atsakovė buvo priimta dirbti pardavėja – konsultante. Atsakovei dirbant įmonėje, 2012 m. rugsėjo 19 d. tarp Šiaulių universiteto, atsakovės ir ieškovės buvo sudaryta trišalė sutartis, pagal kurią ieškovė įsipareigojo apmokėti atsakovės studijas ir suteikti darbo vietą, atitinkančią įgytą kvalifikaciją. 2012 m. rugsėjo 12 d. ieškovė ir atsakovė sudarė studijų finansavimo sutartį, kuria atsakovė įsipareigojo dirbti įmonėje ne mažiau kaip penkis metus po studijų baigimo, t. y. optometrininko kvalifikacijos diplomo gavimo, sumokėti įmonei 10 400 Lt (3 012,05 Eur) dydžio kompensaciją, jeigu savo iniciatyva nutrauks darbo sutartį anksčiau sutartyje nurodyto termino. Ieškovė apmokėjo už atsakovės studijas, atsakovei baigus studijas pakeitė atsakovės pareigas į optometrijos specialistės, pakėlė atsakovei darbo užmokestį. Atsakovė, neišdirbusi sutarto penkių metų termino, savo iniciatyva nutraukė darbo sutartį, įsidarbino konkuruojančioje įmonėje. Atsakovei neįvykdžius pareigos po diplomo gavimo dirbti įmonėje ne mažiau kaip penkis metus, ieškovė įgijo teisę į sutartyje numatyto dydžio nuostolių atlyginimą. Tarp ieškovės ir atsakovės buvo susiklostę darbo teisiniai santykiai pagal darbo sutartį, civiliniai teisiniai santykiai pagal trišalę ir studijų finansavimo sutartis, todėl ginčo santykiui turi būti taikomos būtent civilinės teisės normos. Atsakovė atsiliepimu (1 t., e. b. l. 99–104, 109–114) prašė ex officio pripažinti studijų finansavimo sutarties 2.1 ir 2.2 punktų nuostatas negaliojančiomis ta dalimi, kuria viršijamas Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 95 straipsnio 5 dalyje nurodytas vienerių metų terminas, ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime ir rašytiniuose paaiškinimuose (1 t., e. b. l. 148–150) atsakovė nurodė, kad darbdavio turėtų išlaidų darbuotojo mokymui ir kvalifikacijos kėlimui atlyginimo tvarka yra reglamentuota DK 95 straipsnio 5 dalyje, joje nustatyta galimybė darbo sutarties šalims sulygti, kad, tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Ieškovės ir atsakovės sudaryta studijų finansavimo sutartis yra susitarimas dėl mokymosi išlaidų atlyginimo, todėl šiam susitarimui negali būti taikomos civilinės teisės normos. Be to, atsakovė prašymą atleisti iš darbo pateikė praėjus beveik trims metams po diplomo gavimo. Atsakovė, mokydamasi universitete, gavusi diplomą ir oficialiai įgijusi kvalifikaciją, atnešė ieškovei didesnę finansinę naudą, nei iki studijų finansavimo sutarties sudarymo, todėl ieškovės reikalavimas atlyginti visas turėtas išlaidas yra nesąžiningas, neteisėtas ir neproporcingas.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 7 d. sprendimu (2 t., e. b. l. 38–45) ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovės 3 012,05 Eur išlaidų atlyginimo, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (3 012,05 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. liepos 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 907,50 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą.Teismas nustatė, kad ieškovė prisiėmė prievolę apmokėti atsakovės studijas – naujo aukštojo universitetinio išsilavinimo įgijimą, o atsakovė prisiėmė pareigą po diplomo gavimo išdirbti susitartą laikotarpį arba grąžinti už jos mokslus sumokėtas pinigines lėšas darbdaviui. Teismo vertinimu, toks susitarimas yra civilinio teisinio pobūdžio. Teismas pritarė ieškovės atstovės argumentams, kad šalys, saistomos darbo santykių, gali sudaryti ir vykdyti ne tik darbo, bet ir civilinės teisės reguliuojamas sutartis, o vien tai, kad šalis siejo ir darbo teisiniai santykiai, savaime nepaneigia galimybės šalims sudaryti ir civilinio teisinio pobūdžio susitarimus.Teismas sprendė, kad negalima prilyginti darbdavio turėtų išlaidų siunčiant darbuotoją į mokymus, seminarus ar kvalifikacijos kėlimo kursus darbdavio išlaidoms finansuojant aukštąjį išsilavinimą, t. y. darbuotojo studijas universitete. Teismo vertinimu, tuo nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi nuo atsakovės cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-733-421/2015, kurioje aptartas DK 95 straipsnio 5 dalies taikymas, susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Teismas nurodė, kad iki 2017 m. liepos 1 d. galiojęs DK nereglamentavo situacijų, kuomet darbdavys apmoka darbuotojo studijas universitete. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs DK įtvirtino naujovę, kad, tuo atveju, jeigu darbuotojas savo iniciatyva studijuoja, siekdamas studijų krypties bakalauro, magistro kvalifikacinio laipsnio ir (arba) profesinės kvalifikacijos pagal formaliojo profesinio mokymo programas, ir darbdavys apmoka visas ar ne mažiau kaip pusę šių išlaidų, darbo sutarties šalys papildomai gali susitarti dėl to, kad darbuotojas tęsia darbdavio lėšomis apmokėtas studijas ir per trejus metus po šio laikotarpio pabaigos darbo sutartį savo iniciatyva be svarbių priežasčių gali nutraukti tik atlyginęs darbdaviui jo turėtas išlaidas (2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK 37 str. 4 d.). Teismas pažymėjo, kad, nors ši nuostata nėra tiesiogiai taikytina sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, tačiau šių išlaidų naujame DK išskyrimas iš kitų mokymosi išlaidų atlyginimo tvarkos parodo, jog įstatymų leidėjas, esant praktikoje pakankamai paplitusiam tokiam studijų finansavimo modeliui, net ir naujame DK darbuotojo studijų išlaidų nesutapatina ir neprilygina darbdavio turėtoms išlaidoms darbuotojo mokymui ir kvalifikacijai kelti. Teismas atmetė atsakovės atstovės argumentą, kad esminę reikšmę išlaidų kvalifikavimui turi tai, jog darbdavys turėjo naudos. Jeigu darbdavys negautų jokios naudos iš darbuotojo studijų universitete finansavimo, jam nebūtų ekonominės paskatos apmokėti darbuotojo mokslus. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovė savo įsipareigojimus pagal sutartį įvykdė tinkamai, o atsakovė įsipareigojimų pagal sutartį neįvykdė, t. y. įmonėje neišdirbo penkių metų, darbo sutartį nutraukė savo iniciatyva pagal DK 127 straipsnio 1 dalį, todėl atsakovei kyla pareiga atlyginti ieškovei turėtas išlaidas, susijusias su atsakovės studijų universitete apmokėjimu. Teismas sprendė, kad reikalavimas pareikštas dėl tiesioginių nuostolių (turėtų išlaidų vykdant sutartį), o ne dėl netesybų priteisimo, todėl nėra teisinio pagrindo, remiantis daliniu prievolės įvykdymu, mažinti prašomą priteisti sumą.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu (2 t., e. b. l. 51–64) atsakovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Darbdavio turėtų išlaidų darbuotojo mokymui ir kvalifikacijos kėlimui atlyginimo tvarka reglamentuota iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 95 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Įstatymų leidėjas pačiame įstatyme tiesiogiai suformulavo darbo sutarties šalių galimybę sudaryti papildomą susitarimą dėl darbdavio turėtų išlaidų darbuotojo mokymui kompensavimo ir nustatė esmines jo sąlygas, todėl sutarčiai dėl studijų finansavimo taikomos imperatyvios DK normos, o ne CK nuostatos. Tokia sutartis yra papildomas susitarimas prie darbo sutarties.Teismo sprendime nurodyta, kad šalis siejo civiliniai teisiniai santykiai, o tai reikštų, kad šalys sudarydamos studijų finansavimo sutartį buvo lygios, tačiau darbuotoja negalėjo dėl jų derėtis, nes darbuotoją ir darbdavį sieja darbo teisiniai santykiai, pavaldumas. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad atsakovės universitete įgytas aukštasis universitetinis išsilavinimas nėra mokymas DK 95 straipsnio 5 dalies prasme. Teismas nepagrįstai išskyrė studijas aukštojoje universitetinėje mokykloje ir tuo pagrindu netaikė suformuotos kasacinio teismo praktikos dėl mokymosi išlaidų kompensavimo. Apeliantė studijas pradėjo būtent ieškovės iniciatyva, t. y. ieškovei pasiūlius studijuoti ir apmokėti mokymo išlaidas, siekiant patenkinti ieškovės interesą turėti tos srities kvalifikuotų specialistų ir gauti naudą dėl to. Teismas nepagrįstai nagrinėjamam ginčui taikė 2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK normas. Kartu teismas neįvertino aplinkybės, kad naujajame DK numatytas ne penkerių, bet trejų metų terminas reikalauti išlaidų atlyginimo. Apeliantė po studijų dar beveik trejus metus produktyviai dirbo, todėl teismas turėjo mažinti ieškovės prašomus priteisti nuostolius, atsižvelgdamas į atsakovės po studijų baigimo išdirbtą laiką.Atsiliepimu (2 t., e. b. l. 68–80) į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas grindžiamas tuo, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisija (toliau – DGK) 2017 m. gegužės 18 d. sprendimu Nr. DGKD-2525 nusprendė atsisakyti nagrinėti ieškovės prašymą atsakovei dėl išlaidų studijoms atlyginimo nurodydama, jog tai civilinis ginčas, nepriskiriamas DGK kompetencijai. Susitarimas dėl išlaidų kompensavimo nėra sudėtinė darbo sutarties dalis, todėl jam netaikomos DK normos. Susitarimas sudarytas laisva valia, todėl jį pripažinti negaliojančiu nėra pagrindo. Apeliantės nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika nėra pagrindo remtis, nes skiriasi faktinės aplinkybės. Teismas pagrįstai priteisė visą ieškovės patirtų nuostolių sumą, nes darbdavys, mokėdamas už darbuotojos studijas, pagrįstai tikėjosi, kad darbuotoja tam tikrą laiką dirbs darbdavio įmonėje ir tokiu būdu kompensuos darbdavio išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

Kaip matyti iš į bylą surinktų įrodymų, tarp šalių 2009 m. rugpjūčio 17 d. buvo sudaryta darbo sutartis (1 t., e. b. l. 13–19), pagal kurią atsakovė dirbo pardavėja konsultante. 2012 m. rugsėjo 19 d. Šiaulių universitetas, ieškovė ir atsakovė sudarė trišalę sutartį dėl apmokėjimo už studijas (1 t., e. b. l. 43–45), pagal kurią ieškovė įsipareigojo apmokėti atsakovės studijas universitete (sutarties 17 p.). Tą pačią dieną šalys sudarė studijų finansavimo sutartį (1 t., e. b. l. 21–22), pagal kurią ieškovė įsipareigojo sumokėti 10 400 Lt (3 012,05 Eur) už atsakovės studijas Šiaulių universitete optometrininko kvalifikacijai įgyti (sutarties 3.1 p.) ir suteikti ieškovei darbo vietą mažiausiai 5 metus nuo diplomo gavimo (sutarties 3.2 p.). Atsakovė įsipareigojo nurodytą laiką dirbti įmonėje (sutarties 2.1 p.), priešingu atveju – sumokėti įmonei 10 400 Lt (3 012,05 Eur) dydžio kompensaciją (sutarties 2.2 p.). Studijas atsakovė baigė 2014 m. birželio 20 d. (1 t., e. b. l. 23, 163). Ieškovė per šį laiką už atsakovės studijas sumokėjo sutartyje nurodytą sumą (1 t., e. b. l. 51–54). Nuo 2014 m. liepos 1 d. darbo sutartis pakeista, nurodant naujas atsakovės pareigas: pardavėja konsultantė – optometrijos specialistė (1 t., e. b. l. 17). Darbo sutartis su ieškove jos prašymu DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu nutraukta 2017 m. kovo 16 d. (1 t., e. b. l. 19, 55).

Dėl ginčo teisinio kvalifikavimo

Ginčas byloje kilo dėl šalis siejančio teisinio santykio pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalių sudarytas susitarimas, pagal kurį ieškovė apmokėjo už atsakovės studijas universitete, o atsakovė įsipareigojo 5 metus nenutraukti darbo santykių arba, priešingu atveju, atlyginti ieškovės turėtas išlaidas, yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl jam netaikomos darbo teisės normos. Apeliaciniame skunde atsakovė nurodo, kad ginčui turi būti taikoma iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 95 straipsnio 5 dalis.Ginčo teisiniai santykiai susiklostė iki 2017 m. liepos 1 d., ginčas kreipiantis į DGK inicijuotas 2017 m. gegužės 11 d. (1 t., e. b. l. 27–33). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčo santykis turi būti kvalifikuojamas atsižvelgiant į iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos darbo kodeksu kurtą teisinį reglamentavimą (2016 m. rugsėjo 14 d. Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (Nr. XII-2603) 6 str. 7 d.). DK 95 straipsnio 5 dalyje buvo numatyta galimybė šalims darbo sutartyje sulygti dėl tokios papildomos sąlygos: jeigu sutartis nutraukiama dėl darbuotojo kaltės arba darbuotojo pareiškimu be svarbios priežasties, tai darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui jo turėtas išlaidas per paskutinius vienerius darbo metus darbuotojo mokymui, kvalifikacijos kėlimui, stažuotėms. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši norma netaikoma teisiniam santykiui, kai darbdavys su darbuotoju susitaria dėl apmokėjimo už studijas universitete. Kartu teismas nurodė, kad jokia kita darbo teisės norma nereglamentuoja tarp šalių sudaryto susitarimo dėl studijų finansavimo, todėl tokiam susitarimui turi būti taikomos CK sutarčių teisės nuostatos. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo DK 95 straipsnio 5 dalį aiškino siaurai, kaip apimančią tik tas situacijas, kai darbuotojas siunčiamas į stažuotes ar kvalifikacijos kėlimo kursus, bet neapimančią situacijų, kai darbdavys apmoka darbuotojo mokslus universitete. Mokymų paskirtį ir tikslus lemia ne mokymo paslaugą teikiančio subjekto statusas, bet mokymų pobūdis. Pabaigdama studijas atsakovė įgijo optometrijos specialisto kvalifikaciją (1 t., e. b. l. 163). Teikdama paaiškinimus 2018 m. sausio 18 d. teismo posėdyje ieškovės atstovė nurodė, kad persikvalifikuoti, baigti studijas atsakovei pasiūlė ieškovė. Ieškovės atstovė pažymėjo, kad ieškovė yra optometrijos specialisto pareigybės pradininkė Lietuvoje. Tokios kvalifikacijos darbuotojai ieškovei yra reikalingi, todėl studijų organizavimas yra įprastas ieškovės veikloje. Ieškovės atstovė taip pat patvirtino, kad optometrijos specialisto pareigoms išsilavinimas, kurį atsakovė įgijo, buvo būtinas (2018 m. sausio 18 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 5 min. 50 sek. iki 20 min. 50 sek.). Aplinkybę, kad atsakovė nebuvo vienintelė įgyti optometrijos specialisto kvalifikaciją siekusi ieškovės darbuotoja, patvirtina į bylą pateikti mokėjimo dokumentai, kuriuose užfiksuotos ieškovės įmokos ir už kitus darbuotojus (1 t., e. b. l. 51–52), taip pat įsakymai dėl atostogų suteikimo (2 t., e. b. l. 13–23), kuriais mokymosi atostogos buvo suteikiamos ne tik atsakovei. Šie įrodymai patvirtina, kad atsakovė studijas baigė būtent ieškovės siūlymu (iniciatyva). Kad mokymai buvo tiesiogiai susiję su atsakovės darbine veikla, jos karjeros galimybėmis, patvirtina ir nutarties 13 pastraipoje konstatuotos faktinės aplinkybės, jog iš karto po diplomo gavimo atsakovei darbo sutartimi buvo pavesta šalia pardavėjos konsultantės pareigų atlikti ir optometrijos specialistės funkcijas. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad atsakovė studijuodama įgijo papildomą kvalifikaciją, suteikusią jai galimybę įmonėje vykdyti sudėtingesnes, atsakingesnes funkcijas. Kitaip tariant, atsakovės kvalifikacijos kėlimas (persikvalifikavimas) buvo nulemtas šalių iš darbo santykių kylančių interesų, realaus poreikio ir atitiko DK 93 straipsnyje apibrėžtą darbo santykių sampratą – šalių siekį, kad atsakovė dirbtų konkrečios optometrijos specialisto kvalifikacijos reikalaujantį darbą. Nurodytos aplinkybės paneigia teismo išvadą dėl nepakankamo ryšio tarp studijų finansavimo ir šalis siejusių darbo santykių.Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad įstatymas iki 2017 m. liepos 1 d. nedraudė darbo santykių šalims sudaryti civilinio pobūdžio susitarimų. Tokio susitarimo pavyzdžiu sprendimo 9 pastraipoje nurodyti susitarimai dėl nekonkuravimo, kurie teismų praktikoje buvo priskiriami civilinio pobūdžio sandoriams. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia išvada teismų praktikoje sieta su aplinkybe, jog DK susitarimai dėl nekonkuravimo nebuvo reglamentuojami (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2007, 2015 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-595-219/2015). Situacija su išlaidų kvalifikacijos kėlimui atlyginimu iš esmės kitokia. Šis klausimas buvo tiesiogiai įvardintas kaip sudedamoji darbo santykių dalis – papildoma darbo sutarties sąlyga (DK 95 str. 5 d.). Dėl nurodytos priežasties darbdavio ir darbuotojo susitarimas dėl išlaidų atlyginimo yra darbo teisės institutas. Ši išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-733-421/2015, kurioje spręstas susitarimo dėl mokymosi išlaidų atlyginimo teisėtumo klausimas, suformuluotą teisės aiškinimo taisyklę, kad DK 9 straipsnis nurodo įstatymo ir teisės analogijos taisykles ir pagal jas yra galimybė taikyti civilinės teisės normas darbo santykiams, tačiau joms taikyti būtina nustatyti atvejį, kai darbo teisės aktuose nėra tiesioginės normos, reglamentuojančios tam tikrą santykį. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą ieškovės argumentą, kad vertinant teisinio santykio pobūdį yra reikšminga aplinkybė, jog dėl apmokėjimo už studijas ir su tuo susijusių darbuotojos įsipareigojimų šalys susitarė ne darbo sutartyje, bet sudarydamos atskirą susitarimą. Ne sutarties forma, bet susitarimo dėl darbo sąlygų faktas ir turinys yra pripažįstamas darbo sutarties sudarymu (DK 99 str. 1 d.). Kitaip vertinti susitarimą dėl kvalifikacijos kėlimo išlaidų atlyginimo taip pat nėra pagrindo. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ginčo santykiui turi būti taikomos darbo teisės normos.

Dėl darbdavio teisės reikalauti išlaidų darbuotojo kvalifikacijai kelti atlyginimo

Teisė laisvai pasirinkti darbą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje, DK 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Ši teisė gali būti ribojama tik išimtinais atvejais ir tik tiek, kiek tokį ribojimą pateisina DK įtvirtinti darbo santykių teisinio reguliavimo tikslai. Kaip minėta, vienas tokių ribojimų buvo numatytas DK 95 straipsnio 5 dalyje. Nors darbdavio ir darbuotojo susitarimas dėl išlaidų kvalifikacijos kėlimui atlyginimo negali būti vertinamas kaip užkertantis kelią darbuotojui nutraukti darbo santykius ir pasirinkti kitą darbą, darbuotojui tokiu atveju tenka pareiga atlyginti darbdavio į jį investuotas lėšas. Siekiant išvengti darbdavio piktnaudžiavimo, užtikrinti šalių interesų pusiausvyros principą, įstatyme buvo imperatyviai nustatyta maksimali leistina ribojimo trukmė – 1 metai. Vadovaujantis DK 94 straipsnio 2 dalimi, buvo draudžiama nustatyti tokias darbo sutarties sąlygas, kurios pablogintų darbuotojo padėtį, palyginti su ta padėtimi, kurią nustato DK. Esant tokiam teisiniam reglamentavimui darbdavys, sutikdamas apmokėti išlaidas darbuotojo mokymui, turėjo suprasti, kad šių išlaidų atlyginimo galės reikalauti tik tokiu atveju, jeigu darbuotojas savo iniciatyva darbo sutartį nutrauks nepraėjus vieneriems metams po išlaidų atsiradimo. Darbdavio su darbuotoju sudarytas individualus susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigojo nenutraukti darbo santykių ilgesnį laiką, ta dalimi, kuria nustatomas terminas viršija vienerių metų terminą, prieštaravo imperatyviam DK reglamentavimui, nepagrįstai apribojo konstitucines darbuotojo teises, todėl negali būti įgyvendinamas. Atsakovė darbo santykius su ieškove nutraukė praėjus beveik trejiems metams po mokslų baigimo, todėl ieškovės reikalavimas atlyginti turėtas išlaidas prieštarauja įstatymui ir negali būti tenkinamas. Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad 2017 m. liepos 1d. įsigaliojusios redakcijos DK 37 straipsnyje yra nustatyti ilgesni terminai, kiek darbdavys gali reikalauti iš darbuotojo tęsti darbo santykius: iki 2 metų, o kolektyvinėje sutartyje numatytais atvejais – iki 3 metų. Be to, įstatyme yra atskirai įvardinta, kad aukštojo mokslo finansavimo atveju darbdavys išlaidų atlyginimo gali reikalauti 3 metus (2017 m. liepos 1 d. redakcijos DK 37 str. 4 d.). Kaip minėta nutarties 15 pastraipoje, ginčo santykiui šios redakcijos DK netaikomas. Tą sprendime pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad lyginti iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK 95 straipsnio 5 dalies nuostatų su 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 37 straipsniu kuriamu teisiniu reglamentavimu negalima ir dėl to, kad darbdavio galimybės reikalauti išlaidų atlyginimo buvo iš esmės susiaurintos. Šiam ginčui taikomame teisės akte buvo numatyta galimybė reikalauti tiek su darbo funkcijų vykdymu tiesiogiai susijusių mokymų išlaidų, tiek ir išlaidų kvalifikacijai, nesusijusiai su darbo funkcijų vykdymu, įgyti atlyginimo. Vadovaujantis 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK 29 straipsnio 2 dalimi, 37 straipsnio 2 dalimi, darbdavys privalo apmokyti darbuotoją tiek, kiek tai būtina darbo funkcijoms atlikti, ir negali reikalauti iš darbuotojų su kvalifikacijos kėlimu susijusių išlaidų atlyginimo. Susitarimas dėl mokymosi išlaidų atlyginimo gali būti sudaromas tik jeigu išlaidos susijusios su žinių ar gebėjimų, viršijančių darbo veiklai keliamus reikalavimus, įgijimu, taip pat darbuotojo studijomis, kai jis studijuoja savo iniciatyva. Šios nutarties 17 pastraipoje konstatuota, kad atsakovė studijavo ieškovės iniciatyva, jog studijos buvo vykdomos siekiant įgyti darbo funkcijoms vykdyti būtiną kvalifikaciją. Dėl nurodytų priežasčių pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą ieškovė iš viso negalėtų reikalauti iš atsakovės su studijomis susijusių išlaidų atlyginimo. Apibendrindama nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad, atsakovei darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalies pagrindu su ieškove nutraukus po beveik 3 metų nuo mokslų pabaigos ir ieškovės atliktų mokėjimų už atsakovės mokslus, ieškovės reikalavimas dėl išlaidų atlyginimo prieštarauja imperatyviai įstatymo nuostatai (DK 95 str. 5 d.), todėl yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas (DK 94 str. 2 d.).

Dėl bylos procesinės baigties

Išvada dėl ieškinio reikalavimo priteisti mokymosi išlaidų kompensaciją nepagrįstumo pripažįstama pagrindu ginčijamam sprendimui panaikinti, klausimui išspręsti iš esmės – ieškovės reikalavimui, grindžiamam įstatymui prieštaraujančia sutarties nuostata, atmesti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.). Pripažinus nepagrįstu reikalavimą dėl išlaidų kompensavimo, atmetamas išvestinis reikalavimas priteisti procesines palūkanas.Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir ieškinį atmetus, iš naujo sprendžiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovė turėjo 1 948,50 Eur atstovavimo išlaidų (1 t., e. b. l. 125–129; 2 t., e. b. l. 24–32). Be to, 605 Eur papildomų atstovavimo išlaidų atsakovė turėjo apeliaciniame procese (2 t., e. b. l. 87–92). Bendra išlaidų suma – 2 553,50 Eur (1 948,50 Eur + 605 Eur). Šios išlaidos, įvertinus atliktų procesinių veiksmų apimtį, neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) nustatytų sumų. Pagal Rekomendacijų 7, 8.2, 8.10 punktus, vien už atsiliepimo į ieškinį ir apeliacinio skundo surašymą maksimali suma sudaro 3 490,36 Eur (2,5 * 817,60 Eur +1,7 * 850,80 Eur). Išlaidų dydį pripažinus pagrįstu, jų atlyginimas atsakovei iš ieškovės priteisiamas vadovaujantis CPK 93 straipsniu. Patenkinus apeliacinį skundą, atsakovei iš ieškovės priteisiamas ir atsakovės paduodant skundą sumokėto 68 Eur žyminio mokesčio (2 t., e. b. l. 65) atlyginimas. Iš viso atsakovei iš ieškovės priteisiama 2 621,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.Vadovaujantis CPK 96 straipsniu, valstybei iš ieškovės priteisiamas teismų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas – 5,21 Eur.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Atsakovės apeliacinį skundą patenkinti.

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 7 d. sprendimą panaikinti.

Priimti naują sprendimą.

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei L. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovės UAB „Baltoptik“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 2 621,50 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų dvidešimt vieno euro 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės UAB „Baltoptik“, juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), 5,21 Eur (penkių eurų 21 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.