Kauno apylinkės teismo nutarimas

nukentėjusiosios įgaliotajai atstovei Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistei D. P.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal V. D. (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Institucija) 2024 m. vasario 21 d. nutarimo Nr. VVTAIT-ANR_N-292-2024 administracinio nusižengimo byloje, ROIK: (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Dėl dukros stebėjimo „mobilios auklės“ pagalba nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu pas ikiteisminio tyrimo teisėją apklausta E. D. nurodė, kad ji blogai jautėsi, kai ją stebi kameros. Vaiko situacijos vertinimo metu mergaitė taip pat nurodė, kad jai nesmagu, kai ją stebi. Kaip jau keletą kartu buvo minėta šiame procesiniame dokumente, Institucija, priimdama skundžiamą nutarimą, rėmėsi Nutartyje Nr. 1 ir Nutartyje Nr. 2 konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis. Kauno apygardos teismas Nutarties Nr. 2 62 punkte konstatavo, jog nors mergaitės intelektinė raida atsilieka, visgi šiuo metu E. D. yra keturiolikmetė paauglė. Byloje nėra duomenų, paneigiančių jos amžiui būdingų raidos ypatumų egzistavimą, priešingai – tėvai akcentuoja seksualizuotą mergaitės elgesį, maištavimą prieš apribojimus draugauti su vaikinais, reikalavimus paruošti pamokas, t. y. elgesio ypatumus, įprastai būdingus ankstyvajam paauglystės amžiui. Dėl to, teismo vertinimu, E. D. elgesio kontrolė pasitelkiant kūdikiams ir mažamečiams taikomą elektroninį prietaisą, yra piktnaudžiavimas tėvų valdžia.

Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos įgaliota atstovė J. D. palaikė atsiliepimą į skundą jame nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

ANK 641 straipsnyje numatyta, kad teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Nutarimas laikomas teisėtu, kai administracinio nusižengimo byla išnagrinėta ir nuobauda paskirta pagal įstatymus ir (ar) ją paskyrė institucija, turinti teisę spręsti tos kategorijos bylas, laikantis įstatymo nustatytos bylos nagrinėjimo ir administracinės nuobaudos skyrimo tvarkos. Nutarimas laikomas pagrįstu, kai išaiškintos faktinės aplinkybės, kurių buvimas įstatymo siejamas su administracine atsakomybe.

Pažymėtina, kad asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis (pažeidimo subjektas, subjektyvioji pusė, objektas bei objektyvioji pusė). Administracinio nusižengimo sudėčiai nustatyti reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno požymio nėra, tai nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo ir, remiantis ANK 591 straipsnio 1 punktu, administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-30-699/2017, 2AT-10-693/2018). Taip pat pažymėtina, kad administracinių nusižengimų bylose patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Sprendžiant konkretaus asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo (lot. abejojant – kaltinamojo viršus) principu, pagal kurį visos abejones bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys administracinės teisės pažeidimų bylose Nr. 2AT-27-976/2015, 2AT-24-139/2016, 2AT-78-788/2016).

Skundžiamu Institucijos vyriausiosios specialistės J. D. 2024 m. vasario 21 d. nutarimu V. D. nubaustas už tai, kad jis savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), nuo administracinio tyrimo nusižengimo metu tiksliai nenustatyto laiko iki 2023 m. kovo 30 d. 16.18 val., kai Vaiko laikino apgyvendinimo aktu reg. Nr. (duomenys neskelbtini) jo nepilnametė dukra E. D. buvo apgyvendinta vaiko gerovės centre „(duomenys neskelbtini)“, savo nepilnametės dukros E. D. atžvilgiu stokojo tėvystės įgūdžių, tinkamai nesirūpino dukra, taikė netinkamus auklėjimo būdus, naudojo psichologinį smurtą, kitaip piktnaudžiavo tėvų valia, o būtent: vaikui pasireiškus pykčio priepuoliams, juos valdė netinkamai taikytu vaiko auklėjimo būdu – paguldydavo vaiką ant žemės, užlenkdavo kojas ir ant jų atsisėsdavo; užrakindavo virtuvę, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose; stebėjo dukrą ir kontroliavo jos elgesį pasitelkiant kūdikiams ir mažamečiams taikomą elektroninį prietaisą („mobiliąją auklę“); negebėjo palaikyti su dukra meile ir šiluma pagrįsto emocinio ryšio, šaukė ant dukros, dėl ko ši nurodė nebegalinti daugiau kęsti, galvojanti nusižudyti. Tokiais veiksmais V. D. pažeidė CK 3.155 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 1 punktą, 6 straipsnio 2 dalies 2, 5, 6 punktus ir padarė administracinį nusižengimą, numatytą ANK 73 straipsnio 1 dalyje.

Teismas atkreipia dėmesį, kad Institucija, nagrinėdama šią administracinio nusižengimo bylą, iš esmės rėmėsi Kauno apylinkės teismo 2023 m. gegužės 22 d. (civilinė byla Nr. Es2-10092-1107/2023) bei Kauno apygardos teismo 2023 m. liepos 27 d. (civilinė byla Nr. e2S-1142-324/2023) nutartyse konstatuotomis aplinkybėmis, papildomo įrodymų tyrimo neatlikdama. Pažymėtina, kad civilinėje byloje priimti sprendimai neturi prejudicinės galios nagrinėjant administracinio nusižengimo bylą. Todėl civilinėse bylose priimti sprendimai šiuo atveju vertintini byloje tik surinktų įrodymų bendroje visumoje ir atsižvelgiant į visą situacijos kontekstą.

Pažymėtina ir tai, kad civilinėse bylose galioja kaltės prezumpcija, tai reiškia, kad civiliniame procese yra laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnio 3 dalis). Tuo tarpu, administracinių nusižengimų bylose vadovaujamasi nekaltumo prezumpcija, t. y. patrauktojo administracinėn atsakomybėn asmens kaltę turi įrodyti administracinio teisės pažeidimo protokolą surašiusi institucija, todėl ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka būtent kaltinimą pateikusiai institucijai, o visi neaiškumai traktuojami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Šiuo atveju, Institucija, remdamasi išskirtinai tik civilinėse bylose nustatytomis aplinkybėmis, vadovavosi kaltumo prezumpcija, taip pažeisdama nekaltumo prezumpciją, dėl ko Institucijos priimtas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Kitaip sakant, Institucija savo priimtame nutarime rėmėsi jau nustatytomis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais) civilinėse bylose, o ne neteismine tvarka nagrinėjamoje byloje betarpiškai gautais ir ištirtais faktiniais duomenimis, ir pateikė ne savo byloje surinktų faktinių duomenų, o civilinėse bylose tirtų aplinkybių subjektyvų vertinimą. Tačiau jį pagrindžiančių ir nekeliančių abejonių įrodymų, kurie pagrįstų faktines aplinkybes, šioje administracinio nusižengimo byloje nesurinko ir netyrė.

Be to, teismas, išanalizavęs skundo argumentus, ištyręs ir įvertinęs pateiktą su skundu bylos medžiagą, kitus teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, jog byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie neginčytinai patvirtintų (neleistų abejoti), kad V. D. atliko jam inkriminuojamus veiksmus – pasireiškus E. D. pykčio priepuoliams, paguldydavo vaiką ant žemės, užlenkdavo kojas ir ant jų atsisėsdavo; užrakindavo virtuvę, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose; stebėjo dukrą ir kontroliavo jos elgesį pasitelkiant kūdikiams ir mažamečiams taikomą elektroninį prietaisą („mobiliąją auklę“); negebėjo palaikyti su dukra meile ir šiluma pagrįsto emocinio ryšio, šaukė ant dukros, dėl ko ši nurodė nebegalinti daugiau kęsti, galvojanti nusižudyti.

Pareiškėjas V. D. tiek administracinio nusižengimo nagrinėjimo metu Institucijoje, tiek teisme nuosekliai neigė atlikęs šiuos veiksmus. Dėl pykčio priepuolių valdymo paguldant vaiką ant žemės, užlenkiant kojas ir ant jų atsisėdant nurodo, kad 2023 m. kovo 28 d. dukra, supykusi, jog tėvai jai liepė baigti ruošti namų darbus, pradėjo žaloti savo veidą, tai yra susikišo rankas sau į burną ir plėšė lūpas į skirtingas puses. Kelis kartus žmona K. D. paprašė dukros nustoti save žaloti ir nusiraminti, tačiau ji į tai nereagavo, todėl K. norėdama sustabdyti dukrą ištraukė rankas jai iš burnos bei jas nuleido žemyn, o dukrai pradėjus kristi ant žemės, jis pats sugriebė ją už rankų ir prilaikė, kad ji nenugriūtų. Analogiškai įvykio aplinkybes nurodė ir liudytoja apklausta Pareiškėjo žmona, E. D. mama, šio įvykio metu buvusi kartu su V. D. ir E. D., kuri patvirtino, jog jei prasidėjus pykčio priepuoliui V. D. nebūtų prilaikęs dukters, ši būtų galėjusi krisdama susižaloti į aplink stovinčius baldus. Taip pat liudytoja nurodo, kad niekada nėra mačiusi, jog sutuoktinis V. D. būtų E. D. spaudęs prie žemės kojomis. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje nėra pateiktų specialistų rekomendacijų, ką daryti tokiu atveju, kuomet vaikas, užėjus pykčio priepuoliui, save žaloja, o Institucijos atstovė J. D. teismo posėdžio metu nurodė, jog tokių įrodymų byloje jie nerinko ir ši aplinkybė aiškinamasi nebuvo. Pažymėtina, kad šiuo atveju įrodymų rinkimas ir Pareiškėjo kaltės įrodinėjimas tenka būtent Institucijai, o kadangi byloje nėra duomenų, paneigiančių liudytojos K. D. nurodytas aplinkybes apie fizinių veiksmų naudojimą prieš vaiką, vaikui pykčio priepuolio metu save žalojant, visi neaiškumai yra aiškinami pareiškėjo V. D. naudai. Nors teismui tai patvirtinantys duomenys taip pat nebuvo pateikti, tačiau byloje nėra ir duomenų, paneigiančių tokias Pareiškėjo ir jo žmonos, liudytojos K. D., nurodytas aplinkybes, o teismas neturi pagrindo abejoti šių parodymų tikrumu ir patikimumu. Pažymėtina ir tai, kad nepilnametė E. D., kurios parodymais, kaip pagrindiniu įrodymų šaltiniu byloje, rėmėsi Institucija, kiekvienu atveju apie šią situaciją pasakojo skirtingai – (duomenys neskelbtini) švietimo pagalbos specialistės rašte, pateiktame Institucijai nurodė, kad E. D. jai 2023 m. kovo 29 d. pasakojo, jog „esant pykčio priepuoliui, tėvas paguldo mane ant žemės, užlenkia kojas, ant jų atsisėda ir už plaukų traukia į save“, vėliau apklausta vaiko situacijos vertinimo metu, E. D. nurodė, kad 2023 m. kovo 28 d. mama užlaužė jai rankas dėl to, kad ji stovėjo jas susikišusi į kišenes, o bandant išlaisvinti savo rankas, ji užsigavo rankos kauliuką, ties alkūne, apklausta 2023 m. balandžio 12 d. E. D. nurodė, kad per pykčio priepuolius tėtis užlenkdavo rankas, sėsdavo jai ant kojų, o mama rėkdavo ir „pinda vadindavo“. Tokie nepilnametės E. D. parodymai yra prieštaringi, kadangi vienu atveju E. D. nurodo, jog jai rankas užlauždavo tėtis, o mama tik ant jos rėkdavo, kitu atveju – kad rankas jai užlauždavo mama. Taip pat iš šių parodymų nėra aišku ir tai, ar tokie veiksmai yra buvę tik vieną kartą, ar tai kelis kartus pasikartoję veiksmai. Taigi, bylos duomenimis nėra nustatyta ir įrodyta, kad siekiant suvaldyti E. D. pykčio priepuolius V. D. paguldė ją ant žemės, užlenkė kojas ir ant jų atsisėdo.

Dėl virtuvės užrakinimo V. D. paaiškino, kad tai buvo vienkartinis atvejis ir virtuvės durys buvo užrakintos po to, kuomet E. D. suvalgė visai šeimai, tai yra 4-5 asmenims, skirtą maistą, dėl ko dukrai buvo bloga ir tą vakarą ji vėmė. Pareiškėjas pažymėjo, kad E. D. turi valgymo sutrikimą, t. y. turi virškinimo, tuštinimosi problemų, dėl ko būtina nuolat kontroliuoti jos mitybą. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantis medicinos dokumentų išrašas/siuntimas, kuriame nurodyta, jog E. D. nustatyta: kitas žarnų užsikimšimas (K56.4), vidurių užkietėjimas (K59.0). V. D. nurodė jog užrakinus virtuvės duris, E. D. buvo sudaryta galimybė pavalgyti, maistas jai buvo paliktas termosuose, kuriuose maistas išlieka šiltas visą dieną bei buvo prieinamas, kad dukra, grįžusi iš mokyklos, galėtų pavalgyti. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Pareiškėjas nurodė neatsimenantis, ar tai jis, ar jo žmona K. D. tąkart užrakino virtuvės duris. Liudytoja apklausta K. D. patvirtino Pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jog virtuvės durys buvo užrakintos dukrai suvalgius visai šeimai skirtą troškinį, dėl ko jai buvo bloga, ji vėmė. Dukra buvo informuota kad virtuvė bus užrakinta ir kad jos maistas bus atskirai jai paliktas svetainėje specialiai jai skirtuose induose – termosuose, tai yra tiek pagrindinis patiekalas, tiek arbata, vaisiai. Liudytoja nurodė, kad po šio veiksmo dukra viską suprato, o virtuvės durys po šio vieno karto daugiau niekada rakinamos nebuvo. Be to, K. D. taip pat pažymėjo neatsimenanti, ar tą kartą virtuvės duris užrakino ji, ar V. D.. Tuo tarpu, Institucija, įrodinėdama, kad V. D. užrakino virtuvę, taip apribodamas dukros galimybę ten pavalgyti, be kitų procesinių sprendimų rėmėsi nepilnametės E. D. parodymais, kuri apklausta parodė, kad namuose būna užrakinamos visos patalpos, išskyrus jos kambarį ir tualetą rūsyje, o iš Vaiko gerovės centro „(duomenys neskelbtini)“ gautos informacijos matoma, kad mergaitė taip pat nurodė, jog ji „negalėdavo naudotis viso namo patalpomis, nes visi kambariai būdavo užrakinti, paliktas atrakintas tik jos asmeninis kambarys“. Tokie mergaitės parodymai vėlgi yra nesutampantys tarpusavyje, prieštaringi, dėl ko galima abejoti jų tikrumu ir patikimumu, kadangi vienu atveju ji nurodo, kad buvo užrakintos visų namo kambarių durys, paliekant atvirą tik jos kambarį, kitu atveju – kad buvo paliekamos atrakintos ir tualeto, esančio rūsyje, durys. Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl to, ar užrakinus virtuvės duris E. D. buvo užtikrinta galimybė pavalgyti. Institucija teigia, kad užrakinęs virtuvės duris V. D. taip apribojo dukters galimybę pavalgyti būtent virtuvės patalpoje, tačiau nors V. D. ir neneigė, jog virtuvės durys yra kartą buvusios užrakintos, byloje nėra nustatyta ir įrodyta, kada konkrečiai, t. y. kokią dieną ir kokiu laiku, jos buvo užrakintos, taip pat nenustatyta, ar jos buvo užrakintos daugiau nei vieną kartą bei neįrodyta, kad virtuvės duris užrakino būtent V. D., o ne kitas asmuo, pavyzdžiui – K. D.. Todėl, teismas sprendžia, kad byloje neįrodyta, kad nutarime nurodytu laiku ir vietoje V. D. užrakino virtuvės duris, kad dukra neturėtų galimybės joje pavalgyti tėvams nesant namuose.

Dėl dukters stebėjimo „mobilios auklės“ pagalba V. D. nurodė, kad „mobilioji auklė“ buvo naudojama ne dukters stebėjimui ar kontroliavimui, o bendravimui su dukra. Pažymi, kad jis dirba atsakingą darbą tarptautinėje įmonėje, prižiūri daugiau nei 2000 kompiuterių tinklą, todėl darbo metu bendrauti su dukra, ruošti kartu su ja namų darbus ar kitaip ją stebėti, kontroliuoti neturi galimybės. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytoja K. D., kuri nurodė, jog „mobilioji auklė“ buvo įsigyta bendravimui su dukra, kuomet ši, grįžusi po mokyklos, būdavo viena namuose ir dažniausiai tuomet, kai dukrai reikėdavo pagalbos ruošiant pamokas. Toks poreikis atsirado todėl, kad mokantis specialiojoje mokykloje, dukra ugdymo įstaigoje būdavo iki vakaro, o perėjus į naują mokyklą, ji grįžusi namo kelias valandas būdavo viena, dėl to nuolat skambindavo jai, o nepavykus susisiekti su mama, nervuodavosi ir puldavo į paniką. K. D. nurodė, kad niekada nėra stebėjusi dukros per „mobiliąją auklę“, netgi nežino, ar tokia galimybė yra, kadangi ji pati skambučių su dukra niekada neinicijuodavo, pati E. D., jai prireikus, susisiekdavo su mama ir paprašydavo įsijungti „mobiliąją auklę“. Pareiškėja pažymėjo, kad niekada iš dukros nėra girdėjusi jokių nusiskundimų dėl šio bendravimo būdo, jai patiko, kad pati gali nuspręsti, kada kalbėtis su mama, kontroliuoti šį procesą. Dukrai nebuvo pasakyta, kada naudoti „mobiliąją auklę“, tai buvo jos pasirinkimas, kada ją įsijungti. Ji pati savarankiškai paskambindavo mamai, kai norėdavo, kad mama įsijungtų programėlę ir su E. D. bendrautų per „mobiliąją auklę“. Teismas šiuo atveju taip pat atkreipia dėmesį į E. D. vaiko situacijos vertinimo metu duotus parodymus, kuriais rėmėsi Institucija, teigdama, kad „mobilioji auklė“ buvo naudojama E. D. stebėjimui ir kontrolei, kuomet E. D. nurodė, kad ji negali eiti į kitus kambarius, nes namuose yra kameros. Iš jų matoma, kad E. D. konkrečiai nepasisakė, jog vaizdo kamera būtų buvusi jos kambaryje, ar kažkuriame viename iš namo kambarių, o nurodė, kad kameros sudėtos visuose namų kambariuose. Tokie E. D. parodymai vertintini kritiškai, jie nėra tikslūs, pabrėžiant ir tai, kad vaiko situacijos vertinimo metu E. D. taip pat buvo nurodžiusi, jog į kitus kambarius ji apskritai neturėjo galimybės eiti, nes jie buvo užrakinti. Remiantis V. D. bei K. D. parodymais, kurie byloje nebuvo paneigti jokiais kitais duomenimis, ir kurių tikrumu bei patikimumu teismas neturi pagrindo abejoti, darytina išvada, jog „mobilioji auklė“ šiuo atveju nebuvo naudojama stebėti ar kontroliuoti dukrą, priešingai – ji buvo naudojama dukros poreikiams patenkinti – tam, kad dukra, norėdama pasikalbėti su mama ar gauti jos pagalbą ruošiant namų darbus, galėtų bet kada su ja susisiekti, E. D. šį procesą galėdavo kontroliuoti pati, įsijungti „mobiliąją auklę“ jai patogiu laiku ir bet kada ją išjungti. Iš to darytina išvada, kad byloje nėra nustatyta ir įrodyta, jog „mobiliąją auklę“ V. D. naudojo dukros stebėjimui ir jos kontroliavimui.

Dėl negebėjimo palaikyti su dukra meile ir šiluma pagrįsto emocinio ryšio, šaukimo ant dukters, V. D. nurodė, kad dar 2022 m. gruodžio mėnesį dukra informavo mokyklos darbuotoją dėl savo emocinės būklės namuose bei suicidinių minčių, tačiau jis kaip tėvas apie tai sužinojo tik po to, kai 2023 m. kovo 30 d. laikino apgyvendinimo aktu dukra buvo paimta iš šeimos, daugiau jokių įrodymų, kad E. D. būtų išsakiusi tokias mintis byloje nėra. Liudytoja K. D. pažymėjo, kad E. D. santykis su V. D. visuomet buvo geras, dukra mėgdavo leisti kartu su juo laiką, žaisti stalo žaidimus, užsiimti lauko darbais ir pan. V. D. yra ramaus būdo, todėl nėra girdėjusi jo kalbančio pakeltu balso tonu, o juo labiau rėkiant. Nė vienas specialistas nėra nurodęs, kad E. D. ir V. D. tarpusavio ryšys yra blogas, kad dukrai kažko trūktų. Kai dukra lankosi pas psichologus, jis taip pat glaudžiai su jais bendradarbiauja, vykdo jų rekomendacijas, naudojasi gautais patarimais. Iš byloje esančių klinikos „(duomenys neskelbtini)“ pateiktų duomenų matoma, kad E. D. PSC pas gyd. vaikų ir paauglių psichiatrą lankosi nuo 2019 m. rugpjūčio 1 d. dėl emocijų ir elgesio sutrikimų, dėmesio stokos, mokymosi sunkumų, jai yra skiriamas medikamentinis gydymas. Tėvai išsako susirūpinimą E. D. psichologine ir emocine būsena, pastoviai, nuosekliai rūpinasi jos sveikata ir psichine būkle, užtikrina teisę į sveikatos apsaugą, galimų vaiko teisių pažeidimų E. D. atžvilgiu nepastebėta. E. D. nuo 2023 m. vasario mėn. iki kovo mėn. pabaigos lankė psichologo konsultacijas. Mergaitės tėvai aktyviai dalyvauja psichoterapiniame procese: atlieka jiems skirtas individualias užduotis namuose, atliko skirtas užduotis kartu su E., domisi ir gauna atsakymus į jiems kilusius psichologinio pobūdžio klausimus. Tėvams pageidaujant, jiems buvo pateikta E. psichologinio stebėjimo išvada. Teismas pažymi, kad šiuo atveju Institucija, surašydama skundžiamą nutarimą, rėmėsi vien nepilnametės E. D. parodymais, t. y. byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių, kad V. D. šaukdavo ant dukters, kad tarp jų nebuvo meile ir šiluma pagrįsto ryšio, priešingai – iš byloje gydymo įstaigų pateiktų duomenų matyti, kad E. D. jau nuo mažens yra vedama psichologų bei psichiatrų konsultacijoms, o V. D. laikosi teikiamų specialistų rekomendacijų, stengiasi jas pritaikyti dukros ugdyme ir auklėjime. Gydymo įstaigų atsakymuose taip pat nenurodyta ir tai, kad E. D. atžvilgiu būtų buvę kokių nors vaiko teisių pažeidimų. Byloje nėra duomenų ir apie tai, kad E. D. kada nors anksčiau būtų skundusis dėl meilės ar šilumos stokos namuose ar dėl to, kad V. D. ant jos rėkia. Teismas pažymi ir tai, kad kaip nurodė Pareiškėjas, liudytoja K. D. bei apklausta ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pati E. D., nepilnametė E. D. tuo metu, kuomet buvo surašomas ir vaiko situacijos vertinimo aktas, buvo supykusi ant tėvų dėl šeimoje pasikeitusių aplinkybių – jos brolio grąžinimo atgal į vaikų namus, taip pat dėl to, kad jai buvo uždrausta bendrauti su vyresniu berniuku bei dėl to, kad tėvai pradėjo jos kontrolę ir priežiūrą dėl namų darbų atlikimo. Šios aplinkybės, vertintinos kontekste kartu su E. D. psichine būsena (E. D. nustatyta: hiperkinezinis elgesio sutrikimas (F90.1), mišrus mokymosi sugebėjimų sutrikimas (F81.3), vaisiaus alkoholinis sindromas (Q86.0)), atsižvelgiant į tai, kad dėl psichinės negalios E. D. būdingas negatyvumas, nepasitenkinimas, impulsyvumas, pykčio išsiprovokavimas, ryšio tarp priežasties ir pasekmės nesuvokimas, nepasitenkinimas taisyklėmis ir naudos sau siekimas, polinkis manipuliuoti ir provokuoti, leidžia spręsti, kad E. D. nurodytos aplinkybės dėl V. D. veiksmų galėjo būti nurodytos supykus ant tėvų dėl anksčiau paminėtų aplinkybių, siekiant asmeninės naudos ir nesuvokiant to pasekmių. Esant šioms aplinkybėms, byloje esantys duomenys nepatvirtina, jog V. D. negebėjo palaikyti su dukra meile ir šiluma pagrįsto emocinio ryšio, šaukė ant dukros, dėl ko ši nurodė nebegalinti daugiau kęsti, galvojanti nusižudyti.

Remiantis byloje esančiais duomenimis, teismo vertinimu, administracinio nusižengimo byloje nėra surinkta pakankamai objektyvių duomenų, kurie neabejotinai leistų daryti išvadą, kad V. D. padarė jam inkriminuojamą administracinį nusižengimą, numatytą ANK 73 straipsnio 1 dalyje.

Pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl nutarime nenurodyto tikslaus nusižengimo padarymo laiko bei kitos aplinkybės, susijusios su administracinio nusižengimo bylos nagrinėjimo eiga Institucijoje šiuo atveju nevertinamos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui bei jo atstovei proceso metu buvo užtikrinta teisė teikti paaiškinimus, reikšti nušalinimus ir tinkamai įgyvendinti savo teisę į gynybą. Be to, pareiškėjas bei jo atstovė, nesutikdami su Institucijos nutarimu, realizuoja savo teisę į gynybą pateikdami skundą pirmosios instancijos teismui.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, skundžiamas nutarimas panaikintinas ir administracinio nusižengimo teisena V. D. atžvilgiu nutrauktina (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Pagal ANK 666 straipsnį administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo teisme išlaidoms atlyginti mutatis mutandis taikomos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) nuostatos. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeniui administracinio nusižengimo teisena nutraukta pagal šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punktą, šio asmens išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip asmens įgaliotas atstovas, paslaugoms apmokėti atlyginamos iš valstybės, savivaldybės arba iš valstybės ar savivaldybės biudžetų neišlaikomo subjekto lėšų mutatis mutandis taikant BPK nuostatas.

BPK 106 straipsnio 3 dalis nustato, kad tuo atveju, kai asmuo išteisinamas, teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

V. D. atstovė pateikė teismui dokumentus, iš kurių matyti, kad V. D. buvo sudaręs teisinių paslaugų sutartį dėl jo atstovavimo šioje administracinio nusižengimo byloje ir patyrė šias išlaidas: 900 Eur – už pasirengimą 2024 m. balandžio 24 d. teismo posėdžiui ir kliento atstovavimą teismo posėdžio metu (200 Eur); už pasirengimą 2024 m. gegužės 22 d. teismo posėdžiui ir kliento atstovavimą teismo posėdžio metu (450 Eur); už pasirengimą 2024 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdžiui ir kliento atstovavimą teismo posėdžio metu (250 Eur); 975 Eur – už konsultaciją dėl ginčo esmės (150 Eur); susipažinimą su kliento pateiktais dokumentais (100 Eur); susipažinimą su skundžiamu 2024 m. vasario 21 d. nutarimu ir administracinio nusižengimo bylos medžiaga, teisinių išvadų dėl šių dokumentų teikimą (300 Eur); skundo dėl 2024 m. vasario 21 d. nutarimo, priimto nesurašant protokolo, parengimą (425 Eur). Viso patirtos išlaidos – 1875 Eur.

Pagal formuojamą teismų praktiką proceso dalyvio nurodomas patirtų išlaidų, be kita ko, ir advokato pagalbai, dydis neįpareigoja teismo priteisti visos nurodomos sumos; tai tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192-489/2019, 2K-7-25-495/2020 ir kt.), t. y. pagal bylos aplinkybes tokia išlaidų suma advokato teikiamai teisinei pagalbai įgyvendinti nebuvo būtina ir yra nepagrįsta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 28 d. nutartis administracinio nusižengimo byloje Nr. 2AT-7-6-303/2021).

Atsižvelgiant į pateikto skundo turinį – buvo ginčijama pareiškėjo V. D. kaltė, jo patraukimo atsakomybėn teisėtumas ir pagrįstumas, nurodytos išlaidos atstovei nelaikytinos neproporcingomis ar akivaizdžiai nepagrįstomis. Atsižvelgiant į administracinio nusižengimo bylos apimtį, jos faktinį ir teisinį sudėtingumą, teisinės pagalbos teikimo pobūdį ir apimtį, tikėtinai skirtą darbo laiką, bylos rezultatą, šios išlaidos laikytinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas, pareiškėjui V. D. iš valstybės priteisiant 1875 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 642 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 646 straipsniu,

nutaria:

V. D. skundą tenkinti.

Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vyriausiosios specialistės J. D. 2024 m. vasario 21 d. nutarimą Nr. VVTAIT-ANR_N-292-2024 panaikinti ir administracinio nusižengimo teiseną V. D. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 73 straipsnio 1 dalį nutraukti.

Priteisti V. D. iš valstybės 1875 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus septyniasdešimt penkis eurus) patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Nutarimas per 20 dienų nuo nutarimo kopijos (nuorašo) išsiuntimo ar išdavimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Kauno apylinkės teismo Kauno rūmus.