Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Rūtos Burdulienės ir Neringos Švedienės, apeliacine tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo SIA „UniCredit Leasing“ veikiančio per filialą Lietuvoje ieškinį atsakovui V. R. dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys J. R., UAB „Transbank Logistics“ bei atsakovo priešieškinį ieškovui dėl sutarties nutraukimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 1 d. galutiniu sprendimu nusprendė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. sausio 22 d. preliminarų sprendimą pakeisti. Priteisti iš atsakovo V. R. 29 625,64 EUR skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (29 625,64 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme (2015-01-19) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 329,19 EUR bylinėjimosi išlaidų ieškovo SIA „UniCredit Leasing“ Lietuvos filialo, juridinio asmens kodas 302629475, naudai. Ieškovo ieškinį dalyje dėl dalies delspinigių priteisimo atmesti. Atsakovo V. R. priešieškinį atmesti.

Teismas konstatavo, jog atsižvelgiant į šalių Laidavimo sutartyje nustatytą išimtį, 2014-06-28 Susitarimais keisdamas Finansinio lizingo sutarčių sąlygas, susijusias su pastoviosios palūkanų normos didinimu, prieš tai negavęs atsakovo sutikimo, ieškovas pažeidė Laidavimo sutarties 1.4 punktą. Tačiau teismas sprendė, jog Susitarimais padarytas pakeitimas dėl pastovios palūkanų normos dalies padidinimo 0,5 proc. nėra ir negali būti laikomas esminiu Finansinio lizingo sutarčių sąlygos pakeitimu, dėl kurio iš esmės pasikeitė prievolė, ženkliai pablogėjo laiduotojo padėtis ir ženkliai padidėjo jo atsakomybė. Išanalizavęs faktines bylos aplinkybes, teismas sprendė, kad laidavimu užtikrintos prievolės pakeitimas, net ir atliktas negavus laiduotojo sutikimo, negali būti vertinamas kaip pagrindas laikyti Laidavimo sutartį pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais, todėl atsakovo priešieškinys atmestinas, kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas V. R. (atsakovas) apeliaciniu skundu (b.l. 177) prašo panaikinti pirmosios instancijos sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantas nurodė, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliantas apeliacinį skundą grindžia panašiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į ieškinį. Apeliantas nurodė, kad jis atsižvelgdamas į ieškovo ir lizingo gavėjo 2013 m. birželio 28 d. sudarytus atitinkamus Susitarimus mano, jog tokių Susitarimų sudarymas pakeitė esmines 2013 m. sausio 17 d. pasirašytos Laidavimo sutarties Nr. 701999/01-10 sąlygas – buvo padidinta Pastovioji palūkanų normos dalis iš 5.000 proc. į 5.500 proc., ko pasėkoje padidėjo laiduotojo įsipareigojimai jam to net nežinant. Remiantis Civilinio kodekso 6.87 str. 4 d., laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės. Be to, teismas visiškai nevertino aplinkybės, jog laiduotojas yra neprofesionalas, skirtingai nuo Ieškovo. Atsakovo manymu, bet kokie atlikti Laidavimo sutarčių pakeitimai, turėjo būti pagrįsti, informuojant Atsakovą bei gaunant jo sutikimą.

Ieškovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su juo nesutinka ir prašo atmesti, kaip nepagrįstą. Ieškovas iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir jame išdėstytais motyvais ( b.l. 189). Ieškovas nurodė, kad šioje byloje padarytas pastovios palūkanų normos dalies padidinimas 0,5 proc. neatitinka nei vienos iš teismų praktikoje suformuotų laidavimo pasibaigimo sąlygų: laidavimu užtikrinama prievolės nepasikeitė iš esmės, be to, neesminio prievolės pasikeitimo rezultatas buvo palankus laiduotojui.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra nustatyta. Byloje yra kilęs ginčas tarp ieškovo (kreditoriaus) ir atsakovo (laiduotojo).

Pagal bendrąją taisyklę laidavimas pasibaigia tuo pačiu metu, kada pasibaigia juo užtikrinta prievolė (CK 6.76 straipsnio 2 dalis, 6.87 straipsnio 1 dalis). CK 6.88 ir 6.89 straipsniuose nustatyti terminuoto ir neterminuoto laidavimo pabaigos terminai. CK nedraudžiama šalių susitarimu pakeisti nurodytus terminus. Dėl to, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 straipsniai, 6.70 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnio 4, 5 dalys). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas neturi būti taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa skola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių, t.y. pagal laidavimo sutarčių 1.1 ir 1.2 p. laiduotojas įsipareigojo atsakyti kaip solidarusis skolininkas tuo atveju, jei lizingo gavėjas tinkamai neįvykdys visų ar dalies prievolių pagal lizingo sutartis.

Nagrinėjamu atveju apeliantas mano, jog jo laidavimas pasibaigė CK 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu, kuomet be apelianto sutikimo ieškovas padidino 0,5 proc. pastovią palūkanų normą. CK 6.87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kiti laiduotojui nepalankūs padariniai, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita. Pažymėtina, kad ši norma reglamentuoja atvejus, kai prievolė modifikuojama taip, jog skolininko, už kurį laiduota, padėtis prievolėje pasunkėja (jam atsiranda papildomų pareigų ir pan.) arba atsiranda kitos aplinkybės, lemiančios laiduotojo prisiimtos rizikos, susijusios su skolininko galimybėmis tinkamai įvykdyti prievolę, padidėjimą. Tai gali būti aplinkybės, susijusios su kreditoriaus, skolininko ar prievolės objekto pasikeitimu, t. y. jo padidėjimu ar sumažėjimu, kainos ir atitinkamai skolos padidėjimu ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Avižienių projektai“ v. asociacija „Ekologinės statybos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-145/2011), taip pat aplinkybės, pasunkinančios prievolės vykdymo sąlygas ir atitinkamai padidinančios prievolės neįvykdymo tikimybę, padidinančios dėl skolininko netinkamo prievolės įvykdymo atsirandančius neigiamus padarinius ir pan., kai tokių aplinkybių sudarant laidavimo sutartį laiduotojas nenumatė ir jų galimų padarinių neprisiėmė. CK 6.87 straipsnio 4 dalies normai taikyti pirmiau nurodytų aplinkybių pasikeitimas turi būti esminis, t. y. jų galima įtaka laiduotojo prievolės apimčiai turi būti tokia, kad jas žinodamas laiduotojas nebūtų laidavęs už skolininką arba būtų laidavęs kitomis sąlygomis. Nustačius tokias aplinkybes, dėl kurių laiduotojui atsiranda nepalankūs padariniai, galima konstatuoti, kad laiduotojas tokiomis sąlygomis nelaidavo ir nebūtų laidavęs, todėl jo prievolė pripažįstama pasibaigusia, nes neatitinka jo išreikštos valios sudaryti laidavimo sutartį. Analizuojama teisės norma užtikrina, kad teisinių santykių, iš kurių kyla pagrindinė prievolė, šalys be laiduotojo žinios nepadidintų prievolės apimties ir nepasunkintų jos įvykdymo, palyginti su laidavimo sutarties pasirašymo metu prisiimtais įsipareigojimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-311/2014).

Ar aplinkybės, sudarančios pagrindą konstatuoti laidavimo pabaigą pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, egzistuoja, yra fakto klausimas. Įstatyme neįtvirtinta konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis spręstina apie pasikeitusių aplinkybių esminę įtaką laiduotojo prievolės apimčiai, todėl ši aplinkybė nustatinėtina kiekvienu konkrečiu nagrinėjamu atveju. Taigi CK 6.87 straipsnio 4 daliai taikyti reikia nustatyti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti jų įtaką laiduotojo prievolei, nustatant jų mastą ir pobūdį.

Nagrinėjamu atveju, šalys Laidavimo sutartyje numatė ir tam tikrą išimtį, pagal kurią Lizingo sutarties sąlygų papildymai ir pakeitimai dėl lizingo sumos, palūkanų didinimo ar Lizingo sutarties galiojimo termino pratęsimo daromi tik gavus laiduotojo sutikimą (Laidavimo sutarties 1.4 p., elektroninės bylos priedo l. 48). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad 2014-06-28 Susitarimais keisdamas Finansinio lizingo sutarčių sąlygas, susijusias su pastoviosios palūkanų normos didinimu, prieš tai negavęs atsakovo sutikimo, ieškovas pažeidė Laidavimo sutarties 1.4 punktą.

Kaip matyti iš ieškovo į bylą pateiktų paskaičiavimų, 2013-06-28 Susitarimais prie Finansinio lizingo sutarčių, kuriais buvo pakeista pastovioji palūkanų normos dalis 0,5 proc., lėmė atsakovo atsakomybės padidėjimą 137,08 EUR sumai (elektroninės bylos priedo l. 121-122). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jog ši suma nėra ženkli lyginant ją su pradiniais Lizingo sutartyse nurodytų finansuojamų sumų dydžiais bei atsakovo Laidavimo sutartimi prisiimtų laidavimo įsipareigojimų apimtimi (139 757,00 EUR), o taip pat lyginant su ieškiniu prašoma priteisti iš atsakovo suma (29 978,05 EUR). Todėl Susitarimais padarytas pakeitimas dėl pastovios palūkanų normos dalies padidinimo 0,5 proc. nėra ir negali būti laikomas esminiu Finansinio lizingo sutarčių sąlygos pakeitimu, dėl kurio iš esmės pasikeitė prievolė, ženkliai pablogėjo laiduotojo padėtis ir ženkliai padidėjo jo atsakomybė, dėl ko nėra tenkinama CK 6.87 straipsnio 4 dalies norma.

Nors laiduotojas, kaip solidarusis bendraskolis, turi prieš kreditorių solidariąją prievolę, tačiau tik prievolės solidarumas, atsižvelgiant į laidavimo ypatumus, ir tai, kad prievolės solidarusis (su skolininku) pobūdis reiškia jos nedalomumą (ne dydžio, bet subjektų prasme), nepaneigia ir nepanaikina laiduotojo prievolės akcesorinio ir papildomo (šalutinio) pobūdžio ir to nulemtų jos ypatumų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 4 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje AB „Swedbank“ v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-7-61/2011). Taip pat pažymėtina, kad laiduotojo prievolės akcesoriškumas reiškia šios prievolės apimties priklausomumą nuo užtikrintos prievolės apimties, o solidarumas – kreditoriaus pasirinkimo teisę – kam ir kaip pareikšti reikalavimą, todėl šiuo atveju nežymiai padidėjus pagrindinei prievolei, atsakovui V. R. taip pat kyla prievolė atlyginti ir atsakovo atsakomybės padidėjimą 137,08 EUR sumoje. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, jog V. R. yra vienintelis lizingo gavėjo UAB „Transbank logistics“ akcininkas. Taigi, apeliantas būdamas bendrovės savininkas, turėjo žinoti ir apie bendrovės finansinę padėtį. Be to, kaip matyti Iš 2013-06-28 Susitarimų turinio, jie buvo sudaryti lizingo gavėjo UAB „Transbank Logistics“ iniciatyva, lizingo gavėjui pateikus prašymą dėl Finansinio lizingo sutartimis nustatytų Mokėjimo grafikų pakeitimų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šie Susitarimai buvo naudingi būtent lizingo gavėjui, o kartu ir pagal Laidavimo sutartį solidariai atsakingam atsakovui.

Išanalizavęs faktines bylos aplinkybes, teismas sprendžia, kad laidavimu užtikrintos prievolės pakeitimas, net ir atliktas negavus laiduotojo sutikimo, negali būti vertinamas kaip pagrindas laikyti Laidavimo sutartį pasibaigusia CK 6.87 straipsnio 4 dalyje numatytais pagrindais.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Nepatenkinus atsakovo skundo bei palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo ieškinys tenkintas, atitinkamai išsprendžiami bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimai. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalyje, 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisyklę pralaimėjusi šalis atlygina laimėjusiai šaliai visas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325 str. 326 str. 1 d. 1 p., kolegija,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.