- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-01-24
- Bylos Nr.
- e2A-156-413/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-51-3-00577-2016-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintautas Koriaginas, Rūta Palubinskaitė, Algimantas Kukalis
- Ieškovas
- BnP Finance
- Atsakovas
- D. S.
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Algimanto Kukalio ir Rūtos Palubinskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės BnP Finance, AB (buvusios AB „Bobutės paskola“) apeliacinį skundą dėl Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės BnP Finance, AB ieškinį atsakovui D. S. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
2016 m. sausio 6 d. tarp ieškovės AB „BnP Finance“ ir atsakovo D. S. buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. szp8y6tk (toliau – Sutartis), kuria ieškovė suteikė atsakovui 36 mėnesių terminui 3000 Eur kreditą, o atsakovas įsipareigojo iki 2019 m. sausio 6 d. grąžinti kreditą ir sumokėti 2645,88 Eur kredito mokestį (palūkanas), tačiau sutartu terminu savo įsipareigojimų neįvykdė.
Šalies argumentai
Ieškovė AB „BnP Finance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo D. S. 5 658,51 Eur skolą, kurią sudaro 3000 Eur negrąžintas kreditas, 2645,88 Eur kredito mokestis ir 12,63 Eur apskaičiuotos palūkanos, bei 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Varėnos rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 8 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 3693,24 Eur negrąžinto kredito, kredito mokesčio ir netesybų sumą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2016 m. birželio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 102,47 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Teismas nustatė, kad sprendimo priėmimo dienai atsakovas negrąžino ieškovei jam suteikto kredito ir nesumokėjo kitų pagal Vartojimo kredito sutartį apskaičiuotų pinigų sumų, ieškovė nutraukė Sutartį nuo 2016 m. gegužės 18 d., todėl teismas mokėjimo terminus nuo šio momento laikė pasibaigusiais. Pasisakydamas dėl ieškovės prašomų priteisti 2645,88 Eur kredito mokesčio (palūkanų), apskaičiuoto už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 6 d. (kredito suteikimo diena) iki 2019 m. sausio 6 d. (pagal Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų mokėjimo grafiką numatoma paskutinės įmokos diena), teismas pažymėjo, kad šis ieškovės reikalavimas pagrįstas tik iš dalies, kadangi nėra pagrindo teigti, kad atsakovas iki pat 2019 m. sausio 6 d. naudosis suteikto kredito pinigais. Todėl teismas sprendė tikslingu sumažinti prašomas priteisti palūkanas iki 680,61 Eur dydžio, priteisiant jas už faktinį laikotarpį nuo 2016 m. sausio 6 d. iki 2016 m. liepos 6 d.
Teismas priteisė ir ieškovės paskaičiuotą 12,63 Eur sumą, tačiau ne kaip palūkanas (atlyginimą) už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo (ne kaip kredito mokestį dubliuojančios mokėjimo palūkanos), o kaip netesybas (kompensuojamąją funkciją už vėlavimą atliekanti suma, kuri gali būti prilyginta delspinigiams arba kompensuojamosioms palūkanos). Teismas iš byloje pateiktos 2016 m. gegužės 26 d. sudarytos palūkanų skaičiavimo lentelės nustatė, kad ieškovė skaičiuoja 47 proc. metines palūkanas (faktiškai netesybas) už vėlavimą grąžinti kreditą, tokio dydžio kompensuojamosios palūkanos (atitikmuo – 0,12 proc. delspinigių už dieną), todėl teismas sprendė, kad jos nepažeidžia protingumo ir teisingumo kriterijų.
Teismas pagrįstu pripažino ieškovės reikalavimą dėl 5 proc. procesinių palūkanų priteisimo, pažymėdamas, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas bei įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo pagal įstatymą.
Tesimas nustatė, kad ieškovė patyrė šias bylinėjimosi išlaidas: sumokėjo 127 Eur žyminį mokestį už ieškinio padavimą ir 121 Eur už atstovavimą. Atsižvelgęs į civilinės bylos apimtį ir sudėtingumą, teiktų teisinių paslaugų pobūdį ir į tai, kad ieškovės reikalavimai yra standartinio pobūdžio, teismas, vadovaudamasis Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2.1-2.10 punktuose nurodytais kriterijais, CPK 98 straipsniu bei sąžiningumo ir teisingumo principais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008, Šiaulių apygardos teismo civilinėse bylose Nr. e2A-84-368/2016; e2A-136-856/2016; Nr. 2A-790-357/2014, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-1023-275/2016 suformuota praktika, sprendė, kad visiško ieškinio patenkinimo atveju būtų pagrindas priteisti 30 Eur iš 121 Eur ieškovės turėtų išlaidų už ieškinio parengimą advokatų profesinei bendrijai „Euroteisės biuras“. Ieškinį tenkinus iš dalies, teismas paskirstė (priteisė) ieškovei 102,47 Eur bylinėjimosi išlaidas tokiu būdu: (3693,24 Eur / 5658,51 Eur x 157 Eur = 102,47 Eur).
Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė AB „BnP Finance“ prašo pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą dalyje dėl kredito mokesčio, priteisiant BnP Finance, AB, iš D. S. 2645,88 Eur kredito mokestį (mokėjimo palūkanas) ir dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų, priteisiant apeliantei iš atsakovo visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme, t. y. 127,00 Eur žyminį mokestį ir 121,00 Eur patirtas atstovavimo išlaidas, taip pat 121 Eur bylinėjimosi išlaidas už apeliacinio skundo parengimą ir 44,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad mokėjimo palūkanų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo, tačiau ieškovei nutraukus Vartojimo kredito sutartį, atsakovui išliko pareiga mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. CK 6.221 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau pagal minėto straipsnio 3 dalį, sutarties nutraukimas neturi įtakos sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo.
Atsakovas Vartojimo kredito sutartimi įsipareigojo grąžinti suteiktą 3000 Eur vartojimo kreditą ir sumokėti 2645,88 Eur kredito mokestį (mokėjimo palūkanas), kurio metinė palūkanų norma – 47 proc. Kadangi atsakovas tinkamai ir laiku Sutarties neįvykdė, apeliantė, vadovaudamasi Sutarties 10.3.2 p. ir Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, CK 6.57, 6.217 straipsniais, 6.873 straipsnio 1 dalimi, 2016 m. gegužės 2 d. nutraukė su atsakovu Sutartį ir pareikalavo visas likusias mokėtinas sumas grąžinti prieš terminą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismui nepagrįstai sprendė dėl bylinėjimosi (atstovavimo) išlaidų sumažinimo, kadangi neatsižvelgė, jog atstovavimą apimančios darbo sąnaudos yra susijusios ne tik su ieškinio pareiškimo surašymu, tačiau kartu ir su visų reikalingų dokumentų surinkimu, skolos dydžių paskaičiavimu, dokumentų pateikimu ir bylos administravimu iki teismo sprendimo priėmimo. Be to, už ieškinio parengimą apeliantė sumokėjo beveik 15 kartų mažesnę sumą nei tai numato Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Apeliacinio skundo tenkinimo atveju pirmosios instancijos teisme ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos turėtų būti atlygintos visa apimtimi.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė (ieškovė) ir atsakovas 2016 m. sausio 6 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. szp8y6tk, kuria ieškovė suteikė atsakovui 36 mėnesių terminui 3000 Eur kreditą, o atsakovas įsipareigojo iki 2019 m. sausio 6 d. grąžinti kreditą ir sumokėti 2645,88 Eur kredito mokestį (mokėjimo palūkanas), tačiau sutartu terminu savo įsipareigojimų neįvykdė, dėl ko ieškovė 2016 m. gegužės 2 d. raštišku pranešimu informavo atsakovą, kad Sutartį vienašališkai nutraukia.
Pirmosios instancijos teismas, atsakovui įstatymo nustatyta tvarka nepateikus atsiliepimo į ieškinį, sprendimu už akių ieškovės reikalavimą dėl 2645,88 Eur kredito mokesčio (palūkanų) tenkino iš dalies ir sumažino prašomą priteisti sumą iki 680,61 Eur. Ieškovė su minėta teismo sprendimo dalimi nesutinka, apeliaciniame skunde nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas bei nesivadovavo teismų praktika analogiško pobūdžio bylose, todėl nepagrįstai nepriteisė viso Sutartimi įsipareigoto mokėti kredito mokesčio.
Taigi, nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pelno (mokėjimo) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.
Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį, palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.
Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas arba, šiuo atveju – kredito mokestį) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
Nagrinėjamu atveju Sutarties 1.18 punkte nustatyta, kad vartojimo kredito suma, tai suma, kurią pagal Vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito davėjas išmoka Vartojimo kredito gavėjui. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 1.17 punktas numato, kad palūkanos – metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų Vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, piniginė išraiška, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo Vartojimo kredito išmokėjimo Vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas Vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas Vartojimo kredito davėjui. Sutarties specialiose sąlygose numatytos palūkanos (vartojimo kredito mokestis) yra paskirstytos mokėjimo grafike. Sutarties šalys 6.1 ir 8.6 punktais aptardamos atvejus, kada kreditas ar jo dalis negrąžinami arba sutartis nutraukiama, iš esmės pakartojo pirmiau aptartą nuostatą, kad iki visiško kredito grąžinimo kredito gavėjas įsipareigoja mokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, nustatytos specialiosiose sąlygose. Tai reiškia, kad šalys Sutartimi susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių (pelno) palūkanų, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais. Taigi, sutarties šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis).
Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti Vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės.
Atsižvelgiant į tai, jog mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas vadovaujantis ne CK 6.37 straipsnio 3 dalies nuostatomis dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo, tačiau taikant sutarčių teisės normas (pav., CK 6.223, 6.228 straipsniai ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvoje Aukščiausiojo Teismo praktikoje 2013-01-08 apžvalga Nr. AC-37-1). Tokioms palūkanoms mažinti pirmiausia yra reikalingas šalies, kuriai kyla pareiga mokėti palūkanas, reikalavimas, kuris gali būti išreikštas tiek ieškinio (priešieškinio) forma, tiek atsikirtimo į reikalavimą priteisti pelno palūkanas forma. Teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl mažinti pelno palūkanas savo iniciatyva teismas neturėjo pagrindo.
Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusprendęs sumažinti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų dydį, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose, dėl ko nepagrįstai sumažino ieškovės reikalavimą priteisti palūkanas. Todėl ši apeliacinio skundo dalis tenkintina, o skundžiamo sprendimo dalis keistina, priteisiant iš atsakovo visas ieškovės prašomas 2645,88 Eur dydžio palūkanas (kredito mokestį) už pinigų skolinimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Apeliacinį skundą tenkinus, atitinkamai perskaičiuotinos ir priteistos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė turėjo 248 Eur išlaidų, iš kurių 127 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur atstovavimo išlaidų. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės ieškinį patenkinus visiškai, atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į Rekomendacijų 2.1 – 2.10 punktus ir teismų praktiką, negalėtų būti didesnės už 30 Eur. Su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas priteisia šaliai išlaidas, susijusias su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgdamas į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, tačiau ne didesnes, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 punktą, už ieškovei 2016 m. birželio mėnesį suteiktas teisines paslaugas, maksimalus jų dydis, vien už ieškinio parengimą, siekė 1892,25 Eur. Taigi ieškovės prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma buvo 15 kartų mažesnė už Rekomendacijoje numatytą maksimalų jų dydį ir 63 kartus mažesnė už pirmosios instancijos teismo konstatuotą jų dydį, jeigu ieškovės ieškinys būtų tenkintinas visiškai. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta teismų praktika kitose civilinėse bylose, kuria vadovavosi teismas nustatydamas atstovavimo išlaidų dydį, ženkliai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos ieškinio sumomis (pvz., Šaulių apygardos teismo 2016-02-09 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-136-856/2016 buvo sprendžiamas ginčas dėl 165,94 Eur dydžio ieškovės reikalavimo, o Vilniaus apygardos teismo 2016-02-04 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1023-275/2016 – dėl 96,92 Eur dydžio reikalavimo). Be to, pirmosios instancijos teismo nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 kasacinis teismas, atsižvelgdamas į bylos nesudėtingumą, į tai, kad atstovauti joje ir rengti procesinius dokumentus nebuvo būtinas specialus pasirengimas, nes nebuvo nagrinėjami nauji teisiniai klausimai ir dėl to advokatų darbo sąnaudos nebuvo didelės, nustatė, kad pirmosios instancijos teisme būtinos ir pagrįstos išlaidos advokato pagalbai apmokėti yra ieškovės – 1500 Lt (434,43 Eur) (ieškovė turėjo 1500 Lt išlaidų), atsakovo – 2000 Lt (579,24 Eur) (atsakovas turėjo 2500 Lt tokių išlaidų).
Remiantis šios nutarties 21 punkte konstatuotomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, pareikšto reikalavimo dydį, pareiškimo turinį ir vidutines darbo bei laiko sąnaudas procesiniam dokumentui ir kitiems pasiruošimo bylai veiksmams atlikti, sprendžia, kad ieškovės prašoma priteisti 121 Eur atstovavimo išlaidų suma, patirta pirmosios instancijos teisme, ir 121 Eur atstovavimo išlaidų suma apeliacinės instancijos teisme už apeliacinio skundo parengimą atitinka Rekomendacijų ir CPK 98 straipsnio nuostatas, neprieštarauja teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams, dėl ko ieškovės (apeliantės) reikalavimas minėtas sumas priteisti, kai ieškinys ir apeliacinis skundas tenkintini pilna apimtimi, pripažintinas pagrįstu (CPK 93 straipsnio 5 dalis, 98 straipsnis).
Už apeliacinio skundo padavimą ieškovė sumokėjo 44 Eur žyminio mokesčio, todėl apeliacinį skundą tenkinus, ši suma jos naudai priteistina iš atsakovo (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).
Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pakeisti Varėnos rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 8 d. sprendimą už akių ir padidinti priteistą ieškovei akcinei bendrovei „BnP Finance“ ( j. a. k. 302447985) iš atsakovo D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3693,24 Eur (trijų tūkstančių šešių šimtų devyniasdešimt trijų eurų 24 ct) negrąžinto kredito, kredito mokesčio ir netesybų sumą iki 5658,51 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų penkiasdešimt aštuonių eurų 51 ct); o priteistas 102,47 Eur (vieną šimtą du eurus 47 ct) bylinėjimosi išlaidas iki 248 Eur (dviejų šimtų keturiasdešimt aštuonių eurų) bylinėjimosi išlaidų.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei akcinei bendrovei „BnP Finance“ (j. a. k. 302447985) iš atsakovo D. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 44 Eur (keturiasdešimt keturis eurus) žyminį mokestį ir 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą) atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme.