Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Rūta Kazlauskienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos A. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo vykdymo procese, suinteresuoti asmenys – antstolis Saulius Mulevičius, AB,, Vilniaus šilumos tinklai“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Prašymas atmestinas.

5. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos. Pareiga įrodyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tenka tokį prašymą pateikusiam asmeniui, šiuo atveju – pareiškėjai (CPK 178 straipsnis).

7. Nagrinėjamu atveju iš skundo ir pateiktų priedų matyti, kad pareiškėja skundžia antstolio Sauliaus Mulevičiaus vykdomojoje byloje Nr. 0170/24/00519 atliktus vykdymo veiksmus. Nors pareiškėja teismui pateiktame procesiniame dokumente prašo sustabdyti vykdomąją bylą, nenurodydama konkretaus numerio, tačiau iš skunde suformuluotų reikalavimų galima spręsti, kad pareiškėja siekia, kad būtų sustabdyti vykdymo veiksmai vykdomojoje byloje Nr. 0170/24/00519.

8. Pareiškėja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį iš esmės įrodinėja tuo, kad jas pritaikius, bus išvengta galimų nuostolių, nes tik išnagrinėjus jos skundą dėl antstolio veiksmų, bus atsakyta į klausimą ar priverstinis vykdymas yra teisėtas. Byloje nėra duomenų, kokio dydžio sumos jau yra išieškotos iš pareiškėjos. Pareiškėja, teigdama, kad jos turtinė padėtis šiuo metu yra sunki, šios aplinkybės neįrodė jokiais rašytiniais įrodymais. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė savo teiginių, kad iki jos skundo išnagrinėjimo atsiras dideli nuostoliai. Teismas atkreipia pareiškėjos dėmesį į tai, kad vykdymo veiksmus teismas gali sustabdyti tik pripažinęs esant tai reikalinga, kaip išimtį iš bendrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo taisyklės (taikant laikinąsias apsaugos priemones pakanka įsitikinti tam tikra būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizika). Vykdytinas teismo sprendimas, kuriuo įrodymų vertinimo procese jau būna pripažintos ar apgintos kurios nors subjektyvios asmenų teisės ir (ar) teisėti interesai, būna įsiteisėjęs, taigi, įsigalioja teismo procesinio sprendimo privalomumo visiems asmenims bei institucijoms principas, įtvirtintas CPK 18, 281, 584 straipsniuose. Tokiu atveju taikant laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nukeliant neapibrėžtam laikui teismo sprendimo realų vykdymą, ypač svarbu suderinti abiejų suinteresuotų vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyrą bei nepažeisti pamatinių civilinio proceso tikslų bei principų, t. y. teismo sprendimo įvykdymo per įmanomai trumpiausią laiką, kuo greitesnės teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimą (CPK 2 straipsnis) (žr. Kauno apygardos teismo 2022 m. sausio 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-146-638/2022). Kadangi pareiškėja neįrodė, jog nepritaikius jos prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, jai atsiras neproporcinga žala, nėra pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja grėsmė, jog nesustabdžius vykdymo veiksmų galimai pareiškėjai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Be to, apeliacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti naudojamas kaip priemonė išvengti priverstinių vykdymo veiksmų pagal vykdytiną dokumentą atlikimo pagal naują bylą inicijavusio asmens reikalavimą tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo, net jeigu vėliau ir tektų spręsti įvykdymo atgręžimo klausimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-552-798/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-843-910/2022).

9. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų jai galimai palankaus teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas, kaip nepagrįstas.

10. Pareiškėja taip pat prašė atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, pagal CPK 83 straipsnio 1–2 dalis, jei už pagrindinį procesą žyminis mokestis nemokamas, tuomet jis nemokamas ir už atskirus procesinius dokumentus. CPK 510 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad skundai dėl antstolio veiksmų žyminiu mokesčiu neapmokestinami, todėl prašymai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teikiami pagal CPK 510 straipsnio 2 dalį, žyminiu mokesčiu taip pat neapmokestinami (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1206-790/2020; Kauno apygardos teismo 2021 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1730-390/2021). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjai išaiškinama, kad jos prašymas šiuo atveju nėra apmokestinamas žyminiu mokesčiu.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144–152 straipsniais, 290–291 straipsniais, 510 straipsniu,

nutaria:

netenkinti pareiškėjos A. S. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Nutarties patvirtintą kopiją išsiųsti pareiškėjai.

Nutartis per septynias dienas nuo jos kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.