Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. L. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 187 straipsnio 3 dalį ir nuteistas laisvės apribojimo 6 (šešiems) mėnesiams bausme, viso bausmės atlikimo laikotarpiu įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, ir per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės apribojimas 4 (keturiems) mėnesiams, laisvės apribojimo bausmės laikotarpiu įpareigojant nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi ir per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo nuteistojo atvykimo į probacijos tarnybą ir pradėjimo vykdyti bausmę.

A. L. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinta.

Civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. L. civiliniam ieškovui UAB „C.“ priteista 141,57 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt vienas euras 57 ct) turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

A. L. nuteistas už tai, kad jis sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, tai yra 2017 m. balandžio mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, nuo UAB „C.“ priklausančių trijų lauko reklamos stendų, esančių (duomenys neskelbtini), tyčia nuplėšė tris reklamos plakatus, kurių vieno vertė – 39 eurai, bendros 117 eurų vertės (vertė be PVM), taip padarydamas UAB „C.“ 141,57 eurų turtinę žalą.Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendį panaikinti ir priimti jo atžvilgiu naują išteisinamąjį nuosprendį. Patikrinti visas bylos aplinkybes bei pašalinti abejotinas aplinkybes dėl realios faktinės žalos padarymo. Skunde nuteistasis nurodo, kad jis, išgirdęs per televiziją, jog priimtas alkoholio draudimo įstatymas, manydamas, jog reklaminiai plakatai iškabinti neteisėtai ir nežinodamas, kad jie priklauso A. Š., plakatus nuplėšė. Pavyko nuplėšti du plakatus, trečio plakato nuplėšti nepavyko. Tačiau skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad civilinis ieškovas pareiškė ieškinį dėl trijų lauko reklamos stendų sugadinimo. Pažymima, kad tai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes patys stendai liko neapgadinti, nuplėšti tik reklaminiai plakatai. Tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Įvykis realiai įvyko 2017 m. balandžio 21 d. ir tuo metu atsirado žala, o ne 2017 m. balandžio 25 d. Civilinis ieškovas nepateikė įrodymų dėl faktinės reklaminių plakatų vertės, kuri buvo 2017 m. balandžio 21 d. 2017 m. balandžio 25 d. plakatai negalėjo būti apgadinti, nes tai prieštarauja 2017 m. balandžio 24 d. vyriausiosios tyrėjos E. M. tarnybinio pranešimo turiniui. Apelianto teigimu, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, turėjo nustatyti ne sugadinto turto atkuriamąją vertę, bet sugadinto turto įvykio metu buvusią vertę, nuo kurios ir priklauso nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Jis pirmosios instancijos teismui buvo pateikęs prašymą ištirti realią plakatų vertę, tačiau teismas dėl to nieko nepasisakė ir faktinių aplinkybių netyrė. Todėl neaišku, kada ir kokia žala yra atlikta. Civilinis ieškovas teigia, kad turtas apgadintas 2017 m. balandžio 27 d., o vyriausioji tyrėja įvykį užfiksavo 2017 m. balandžio 24 d. Taigi, teismas nepašalino abejonių, rėmėsi prielaidomis ir tuo padarė esminius BPK pažeidimus. Tai sutrukdė teismui įvertinti realią žalą, kuri buvo padaryta 2017 m. balandžio 21 d. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė (lot. ultima ratio) priemonė saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti negalima. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) turi pakankamai platų teisinio mechanizmo spektrą, ginantį asmenų pažeistas teises. Skundžiamame nuosprendyje netinkamai taikyta ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, vertinant veikos mažareikšmiškumą ir pavojingumą, nukrypta nuo šių teismų praktikos taikymo (EŽTT 1998 m. rugsėjo 2 d. sprendimas byloje Lauko prieš Slovakiją, 2002 m. liepos 23 d. sprendimas byloje Janosevic prieš Švediją ir kt.). Dviejų plakatų su viešai siūlomu alumi nuplėšimas nėra pavojinga veika, kuri galėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Apylinkės teismas nepagrįstai nepasisakė apie BK 36 ir 37 straipsnių taikymo galimybes. Skunde nurodoma, kad jis siūlė iš karto sumokėti padarytą žalą, tačiau civilinio ieškovo UAB „C.“ atstovas teisme atsisakė priimti žalos atlyginimą ir sudaryti taikos sutartį. Be to, civilinis ieškovas pateikė ne veikos darymo metu buvusią plakatų vertę, bet jų atkuriamąją vertę, t. y. naujų plakatų vertę, kuri datuojama 2017 m. balandžio 25 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. 1990. Todėl civilinis ieškinys negali būti tenkintas. Be to, teismas įpareigojo jį sumokėti priteistą civilinį ieškinį per du mėnesius. Tačiau bausmė, apelianto nuomone, su ieškinio žalos dydžiu nėra susijusi, nors pagal priimtą apkaltinamąjį nuosprendį ji saistoma dviejų mėnesių terminu. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 4 protokolo 1 straipsnyje numatyta, kad niekam negali būti atimta laisvė vien todėl, kad jis neįstengia įvykdyti kokios nors sutartinės prievolės. Įkalinimo dėl skolos uždraudimas suponuoja, kad skola ar žala, išreikšta pinigais, nebūtų saistoma su bausme, kas nepagrįstai padaryta skundžiamame nuosprendyje.Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo A. L. gynėja advokatė prašė ginamojo apeliacinį skundą tenkinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. L. apeliacinis skundas atmetamas.Pagal bylų nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas BPK 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė civiliniam ieškovui padarytą turtinę žalą, be to, neįvertino BK 36 ir 37 straipsnių taikymo galimybės, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį. Taigi, šiais aspektais pasisako aukštesnės instancijos teismas.Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku: 1) jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos; 2) jog išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tos aplinkybės nustatymui svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. Tais atvejais, kai byloje yra prieštaringų duomenų, teismo baigiamajame akte turi būti nurodyta, kodėl teismas išvadas grindžia vienais įrodymais ir reikšmingais, nustatant tiesą byloje, nelaiko kitų įrodymų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016).Teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas teisingai kvalifikavo A. L. padarytą nusikalstamą veiką, pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šios neteisėtos veikos padarymo ir tinkamai individualizavo jam parinktą bausmę. Jokių baudžiamojo įstatymo taikymo klaidų ar esminių baudžiamojo proceso trūkumų nenustatyta.Pagal BK 187 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą. Šios veikos objektyvieji požymiai yra pavojinga veika, padariniai ir priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių, o subjektyvieji – kaltė. Baudžiamajai atsakomybei kilti būtina šių požymių visuma, t. y. nesant bent vieno iš šių požymių baudžiamoji atsakomybė negalima. Pažymėtina, kad tyčinio svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo padariniai nustatomi pagal tokio turto vertę, buvusią nusikalstamos veikos darymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-167/2009, 2K-73-677/2016). Būtent sunaikinto ar sugadinto turto vertės dydis yra vienas iš kriterijų, pagal kurį nusikalstama veika kvalifikuojama kaip nesunkus (BK 187 straipsnio 1 dalis) ar apysunkis nusikaltimas (BK 187 straipsnio 2 dalis), baudžiamasis nusižengimas (BK 187 straipsnio 3 dalis) ar administracinis nusižengimas (ANK 115 straipsnis).Nagrinėjamu atveju A. L. inkriminuota BK 187 straipsnio 3 dalis, nes jis sugadino – tyčia nuplėšė tris UAB „C.“ priklausančius plakatus. Apeliaciniame skunde A. L. teigia, kad nuplėšė tik du plakatus, trečio plakato nuplėšti nepavyko. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad prie baudžiamosios bylos medžiagos yra pridėtas CD diskas su vaizdo įrašu (1 t., b. l. 27), kuriame nufilmuota, kaip apeliantas nuo stendo lupa plakatus. Pirmas plakatas su alkoholio reklama nuplėšiamas pilnai, antrasis plakatas visas nenuplėšiamas, tačiau išplėšiamos kelios skiautės, o trečiasis plakatas vėlgi nuplėšiamas visas. Taigi, visi trys plakatai dėl neteisėtų A. L. veiksmų buvo sudarkyti, jų naudoti pagal paskirtį nėra galimybės. Tai, jog vienas iš plakatų nebuvo nuo stendo nuluptas visas, nekeičia fakto, jog plakatas buvo sugadintas. Visi trys sudraskyti plakatai yra užfiksuoti ir fotonuotraukose (1 t., b. l. 19-21). Atkreiptinas dėmesys, jog ikiteisminio tyrimo metu dėl pareikšto įtarimo A. L. savo kaltę pilnai pripažino (t. 1, b. l. 128-129, 132-133), nors ir tvirtino, kad vienas plakatas buvo stipriai priklijuotas, todėl jo nuplėšti nepavyko. Tai, dėl kokių priežasčių buvo sugadinti reklaminiai plakatai, veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Todėl apelianto aiškinimas, kad alkoholio reklama jam kėlė pasipiktinimą, jis klaidingai manė, jog plakatai iškabinti neteisėtai, nes per televiziją buvo išgirdęs apie Lietuvos Respublikos alkoholio draudimo įstatymo priėmimą, jo kaltės patvirtinimui ar paneigimui reikšmės neturi. A. L. padarė pavojingą veiką, kuria sukėlė atitinkamus padarinius, tarp jo veikos ir padarinių yra priežastinis ryšys, todėl BK specialiosios dalies straipsnis parinktas tinkamas. Jau minėta, kad BK 187 straipsnio konkreti dalis inkriminuojama pagal sugadinto ar sunaikinto turto vertę. Šiuo atveju A. L. veika kvalifikuota kaip baudžiamasis nusižengimas ir šiai kvalifikacijai apeliacinės instancijos teismas pritaria, todėl plačiau neanalizuojami apelianto skundo teiginiai, jog pažeistas teises nukentėjęs asmuo galėjo ginti ir CK numatytomis teisinėmis priemonėmis.Nors apeliantas skunde nurodo, jog neaišku, kada ir kokia žala yra padaryta, tačiau bylos medžiaga patvirtina, jog A. L. 2017 m. balandžio 21 d., 16.34 val., patalpino vaizdo įrašą socialiniame tinkle „Facebook“, kuriame kreipėsi į visuomenę, kalbėdamas apie alkoholio reklamos žalą. Tai nustatyta Kauno miesto Santakos policijos komisariato Veiklos skyriaus vyriausiosios tyrėjos E. M. tarnybiniu pranešimu (1 t., b. l. 16), surašytu 2017 m. balandžio 24 d. UAB „C.“ direktoriaus A. Š. pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Dokumentų valdymo skyriuje gautas 2017 m. balandžio 27 d. (1 t., b. l. 9), kuriame nurodyta, jog pareiškėjui apie jam priklausančio turto sugadinimą tapo žinoma 2017 m. balandžio 24 d. Taigi, spręsti kurią konkrečiai dieną buvo nufilmuotas byloje esantis vaizdo įrašas, iš minėtų duomenų nėra galimybės. Nors įrašas socialinėje erdvėje buvo patalpintas 2017 m. balandžio 21 d., tačiau tai nelemia fakto, jog būtent šią dieną plakatai ir buvo nuplėšti. Galima daryti išvadą, jog plakatai sugadinti ne vėliau kaip 2017 m. balandžio 21 d. Atkreiptinas dėmesys, kad kaltinimas A. L. suformuluotas nenurodant tikslios 2017 m. balandžio mėnesio dienos, pats nuteistasis pripažino, jog plakatus nuplėšė tą pačią dieną, kai įkėlė vaizdo įrašą į internetą, t. y. 2017 m. balandžio 21 d., todėl laikytina, jog nusikalstamos veikos padarymo laikas yra nustatytas tinkamai.Apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl netinkamai nustatytos padarytos turtinės žalos dydžio, tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad šis dydis nustatytas visiškai pagrįstai. Nusikalstama veika padaryta žala – tai baudžiamojo įstatymo saugomų asmeninių ir turtinių vertybių sunaikinimas arba pakenkimas, sukėlęs neigiamų pasekmių, kurias galima įvertinti turtine išraiška. Žala padaroma baudžiamosios teisės ginamoms vertybėms. Pagal BPK 109 straipsnį civilinio ieškinio dalykas baudžiamojoje byloje yra turtinė ir (ar) neturtinė žala.Turtinė žala padaroma tada, kai nusikalstama veika pažeidžiami asmens turtiniai interesai. Ši žala atsiranda turto netekus, jį sunaikinus, sugadinus, sumažinus jo vertę. BPK 109 straipsnyje yra nustatyta, kad turtinė žala gali būti civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje dalykas, tačiau nepateikiama turtinės žalos samprata. Ji suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje. Pagal šią teisės normą žala yra turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai) ir negautos pajamos. Vadovaujantis turto vertės išaiškinimu, pateiktu BK 190 straipsnio 1 dalyje, šio kodekso XXVIII skyriuje numatytas turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, ir nedidelės vertės – kai jo vertė viršija 3 MGL, bet neviršija 5 MGL dydžio sumos. Vadovaujantis 2014 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.), bazinis bausmių ir nuobaudų dydis nustatytas 37,66 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 4 straipsnio 2 dalį teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba „MGL“ yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Pažymėtina, jog nuo 2018 m. sausio 1 d. bazinis bausmių ir nuobaudų dydis yra 50 Eur, tačiau kvalifikuojant veiką taikomas tas MGL dydis, kuris galiojo nusikalstamos veikos padarymo metu. Taigi, 2017 m. balandžio mėnesį 1 MGL (BBND) buvo lygus 37,66 Eur. Atsakomybė pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kyla, sunaikinus ar sugadinus nedidelės vertės svetimą turtą, t. y. kai jo vertė viršija 3 MGL (112,98 Eur), bet neviršija 5 MGL dydžio sumos (188,30 Eur). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vieno sugadinto plakato vertė yra 39 Eur, su PVM (21 proc.) - 47,19 Eur. Taigi, bendra turtinė žala dėl visų trijų plakatų sugadinimo yra 141,57 Eur. Ši suma nustatyta pagal UAB „C.“ pateiktą PVM sąskaitą faktūrą Nr. 1990 (1 t., b. l. 37), iš kurios matyti, jog nauji plakatai buvo pirkti iš UAB „Išorinė reklama“. Plakatai buvo pirkti tokie patys, kokie buvo A. L. sugadinti, t. y. UAB „C.“ nepirko kitų alkoholio gamintojų ar kitokių matmenų plakatų, be to, jie pirkti iš to paties pardavėjo, todėl nėra pagrindo teigti, jog plakatų pirkimo suma yra nepagrįsta. Apeliantas skunde atkreipia dėmesį, kad teismas turėjo nustatyti ne sugadinto turto atkuriamąją vertę, bet sugadinto turto vertę, buvusią įvykio metu. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 187 straipsnį, sugadinto ar sunaikinto turto vertė nustatoma remiantis daikto rinkos verte veikos padarymo metu. Vadovaujantis teismų praktika, turto vertė gali būti nustatoma įvairiais būdais: pagal pirkimo-pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus, daikto vertė – didmeninė, rinkos, komiso kaina – nustatoma nusikalstamos veikos padarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-298-697/2016). Paprastai kasdieninio vartojimo daiktų vertė yra nustatoma pagal nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo parodymus ir tik kilus abejonėms ar kaltinamajam reiškiant prieštaravimus pasitelkiama šios srities specialisto pagalba ar skiriama prekinė ekspertizė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-693/2007). Nagrinėjamu atveju specialisto pagalba, nustatant sugadintų plakatų vertę, nėra reikalinga, kadangi abejonių dėl pateiktos PVM sąskaitos faktūros tikrumo teisėjų kolegijai nekyla. Nusikalstama veika, apelianto teigimu, buvo padaryta 2017 m. balandžio 21 d., o PVM sąskaita faktūra išrašyta 2017 m. balandžio 25 d., taigi akivaizdu, jog plakatų rinkos vertė per kelias dienas negalėjo ženkliai pasikeisti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, jog padaryta 141,57 Eur žala ir šią žalą priteisė UAB „C.“ naudai iš A. L..Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 36 arba 37 straipsnių nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima A. L. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, kai asmuo ar nusikalstama veika prarado pavojingumą, arba dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Konkrečių aplinkybių, kodėl turėtų būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal nurodytus BK bendrosios dalies straipsnius, apeliaciniame skunde nenurodė ir pats apeliantas. Turto sunaikinimas ar sugadinimas yra pavojinga ir baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, priskiriama nusikaltimams ir baudžiamiesiems nusižengimams nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams. Laikyti, jog ši veika po jos padarymo ar pats nuteistasis tapo nebepavojingas, nėra jokio pagrindo. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikalstamą veiką traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016).Analizuojamu atveju nustatyta, kad A. L. plakatus nuplėšė tyčia, siekdamas savo įsitikinimus perteikti kuo daugiau visuomenės narių. Neteisėtą veiką nuteistasis sąmoningai filmavo ir įkėlė į socialinį tinklą, kas rodo jo veiksmų įžūlumą. Duomenų, kad nuteistasis ketintų nutraukti savo, kaip pats teigia „pilietinius veiksmus“, bylos medžiagoje nėra. Priešingai, byloje surinkti duomenys patvirtina, jog A. L. savo pažiūras netinkama forma reiškia nebe pirmą kartą. Apeliantas anksčiau yra teistas dėl nepagarbos teismui (BK 232 straipsnis), trukdymo teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai (BK 231 straipsnis), viešosios tvarkos pažeidimo (BK 284 straipsnis), taip pat daug kartų baustas ir administracine tvarka (1 t., b. l. 91-115). Šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį ir patvirtina, kad jis pavojingas visuomenei, jo įsitikinimų sklaida nesuderinama su įstatymų imperatyvais, ką nuteistasis, ne pirmą kartą teisiamas, puikiai suvokia, tačiau vis tiek renkasi būtent tokį – neteisėtą veikimo būdą. Nors UAB „C.“ padaryta turtinė žala nėra didelė, tačiau ji nelaikytina mažareikšme, be to, byloje nėra duomenų, kad apeliantas būtų pradėjęs atlyginti ar visiškai atlyginęs padarytą žalą, kas vėlgi verčia abejoti jo nuoširdaus gailėjimosi dėl padarytos veikos realumu. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, A. L. nurodė, kad vertindamas savo poelgį, nejaučia nuoskaudos iš žmogiškosios pusės, kad taip pasielgė, bet iš teisinės pusės, mano, jog pasielgė blogai. Jis gailisi iš dalies, tuo metu viskas vyko spontaniškai ir jis gerai visko neapgalvojo (1 t., b. l. 180-181). Nepaisant šių pasisakymų, pirmosios instancijos teismas A. L. taikė BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę sumažino vienu trečdaliu. Todėl dar labiau švelninti paskirtos bausmės ar, juo labiau, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės nėra jokio pagrindo.Pirmosios instancijos teismas A. L. paskyrė galutinę keturių mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant šiuo laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi bei per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą. Su pastaruoju įpareigojimu apeliantas nesutinka, aiškindamas, kad bausmė su ieškinio žalos dydžiu nėra susijusi, tačiau skundžiamu nuosprendžiu ji saistoma dviejų mėnesių terminu, kas prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Šiam vertinimui teisėjų kolegija nepritaria ir pažymi, kad, vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, asmeniui, kuriam paskirta laisvės apribojimo bausmė, teismas gali nustatyti vieną ar kelis draudimus bei įpareigojimus. BK 48 straipsnio 6 dalies 2 punktas įtvirtina, kad teismas gali įpareigoti kaltininką atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą ar jos dalį arba tokią žalą pašalinti savo darbu. Vadovaujantis teismų praktika, teismui yra palikta diskrecija nustatyti terminą, per kurį nuteistasis privalo įgyvendinti jam skirtus įpareigojimus, t. y. įpareigojimai gali būti skiriami vykdyti visam laisvės apribojimo laikotarpiui arba trumpesniam terminui. Šiuo atveju nustatytas dviejų mėnesių terminas padarytai turtinei žalai atlyginti laikytinas proporcingu ir adekvačiu, įvertinant tai, jog žala nėra didelė – 141,57 Eur, o A. L., nors ir oficialiai nedirba (1 t., b. l. 50), tačiau yra darbingo amžiaus asmuo, todėl siekti darbinio užimtumo jam niekas netrukdo. Be to, pats nuteistasis apylinkės teisme pripažino, kad yra dailininkas, laisvas menininkas ir savo šeimos maitintojas, vadinasi, tam tikras pajamas jis gauna.Pažymėtina ir tai, jog BK 48 straipsnio 9 dalis numato, kad, jei nuteistasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų įpareigojimų, teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu gali atleisti jį nuo bausmės vietoj jos paskirdamas šio kodekso IX skyriuje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Tik tuo atveju, jei asmuo vengia atlikti laisvės apribojimo bausmę, ši bausmė jam keičiama areštu (BK 48 straipsnio 10 dalis). Taigi, tik paties nuteistojo veiksmai gali lemti, ar jo laisvė bus varžoma griežčiau, ar ne. Šiuo metu jokia baudžiamojo įstatymo taikymo klaida nėra padaryta, abu įpareigojimai yra suderinti tarpusavyje ir paskirti pagrįstai.Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. L. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 187 straipsnio 3 dalį. Naikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį nėra jokio pagrindo, todėl nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o Kauno apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 6 d. nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.