Tauragės apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės UAB „4finance“ ieškinį atsakovei G. K., trečiasis asmuo M. U., dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2015 m. vasario 10 d. nuotoliniu būdu per ieškovės UAB „4finance“ valdančios sistemą www.smscredit.lt buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 678026001 atsakovės G. K. vardu. Šia sutartimi šalys susitarė, jog ieškovė paskolins atsakovei 100 € sumą 30 dienų terminui su 114,37 procentų dydžio metine palūkanų norma. Vadovaujantis Sutarties 2.10 punktu, 2015 m. vasario 10 d. atsakovės vardu buvo pateiktas prašymas papildomai 200 € kredito sumai. 2015 m. liepos 2 d. atsakovė turėjo gražinti iš viso 300 € sumą. Šilalės rajono apylinkės teisme išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-4-1010/2016 įsiteisėjusiu teismo 2016 m. kovo 1 d. nuosprendžiu nustatyti trečiojo asmens M. U. nusikalstami veiksmai, sudarant minėtą vartojimo kredito sutartį G. K. vardu, ir jų padariniai – pagal šią sutartį ieškovės suteiktų lėšų įgijimas apgaule. Nuosprendyje nurodyta, kad 2015 m. vasario 10 d., laikotarpyje nuo 16 val. iki 19 val., tikslus laikas ir vieta nenustatyti, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, piktnaudžiaudamas G. K. pasitikėjimu, sudarydamas patikimo asmens įspūdį, t. y. prisistatydamas greitųjų kreditų bendrovių auksiniu klientu, įkalbėdamas G. K. iš greitųjų kredito bendrovių paimti kreditus, kuriuos pervestų jam ir už tai pažadėjęs grąžinti kreditus, nors to nė neketino daryti bei pažadėjęs sumokėti gautą kreditų bendrovės premijos dalį, neteisėtai prisijungdamas prie informacinių sistemų, t. y. G. K. vardu sukūrė ir prisijungė prie asmeninių profilių internetinėse svetainėse www.smscredit.lt, www.vivus.lt, G. K. vardu užpildė paraiškas paskoloms gauti, G. K. iš UAB „4 finance“ gavus 1050 € paskolą, iš kurių 980 € pervedus į V. U. vardu registruotą EVP International sąskaitą, kuria jis disponavo, taip jis – M. U. apgaule savo naudai įgijo G. K. priklausantį 980 € vertės turtą. G. K. nepateikė ieškinio M. U. minėtoje baudžiamojoje byloje.

Pažymėtina, kad ginčo kredito sutartis buvo sudaryta pasinaudojant G. K. AB „Swedbank“ banko elektroninės bankininkystės duomenimis, t. y. identifikavimo kodų kortele ir nuolatiniu slaptažodžiu, kuriuos M. U. perdavė pati atsakovė. Nors atsakovė teismui pateikė tik 2016 m. lapkričio 30 d. su AB „Swedbank“ sudarytą Elektroninių paslaugų teikimo sutartį Nr. 2093227, tačiau akivaizdu, jog atsakovė ir anksčiau su AB „Swedbank“ buvo sudariusi analogišką Elektroninių paslaugų teikimo sutartį, suteikiančią teisę naudotis elektroniniais kanalais tapatybės patvirtinimo priemonių pagalba, nes priešingu atveju, 2015 m. vasario 10 d. Vartojimo kredito sutartis G. K. vardu elektroniniais kanalais nebūtų buvusi sudaryta.

Elektroninių paslaugų teikimo sutartimi atsakovei buvo suteikta teisė atlikti operacijas elektroniniais kanalais. Pagal sutartį atsakovė buvo įpareigota saugoti tapatybės patvirtinimo priemones. Ji jokiais atvejais neturėjo teisės perduoti tretiesiems asmenims tapatybės patvirtinimo priemonių, leisti jiems sužinoti konkrečius identifikavimo kodus, slaptažodžius. Tačiau byloje nustatyta, jog G. K. pati suteikė trečiajam asmeniui M. U. slaptus prisijungimo prie interneto banko duomenis ir leido naudotis savo mokėjimo kortele, M. U. minėtos kortelės iš jos nepavogė. Tokiu būdu ji pažeidė ne tik Elektroninių paslaugų teikimo sutartį, bet ir Mokėjimų įsatymo 26 straipsnį, įtvirtinantį mokėjimo paslaugų vartotojo, turinčio teisę naudotis mokėjimo priemone, pareigas naudotis mokėjimo priemone pagal mokėjimo priemonės išdavimą ir naudojimą reglamentuojančias sąlygas bei gavus mokėjimo priemonę, imtis veiksmų, kad būtų apsaugoti mokėjimo priemonės personalizuoti saugumo požymiai.

Kaip 2016 m. gegužės 11 d. civilinėje byloje Nr. e3K-3-272-916/2016 yra nurodęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, šiuo atveju turi būti keliamas atsakovės sutartinės atsakomybės pagal Elektroninių paslaugų teikimo sutartį klausimas. Nuteistojo M. U. nusikalstami veiksmai ir jų civiliniai teisiniai padariniai, nustatyti baudžiamojoje byloje, nėra šios bylos įrodinėjimo dalykas, t.y. teismo nuosprendžiu konstatuoti M. U. nusikalstami veiksmai ir jų civiliniai teisiniai padariniai, kaip prejudiciniai faktai, neturi reikšmės šioje byloje sprendžiant dėl atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės su ieškove. Atsakovė patvirtino, jog pati perdavė savo elektroninės bankininkystės duomenis, t. y. tapatybės patvirtinimo priemones M. U., kad šis jos vardu paimtų kreditą. M. U. pripažino, jog G. K. vardu elektroniniais kanalais paėmė vartojimo kreditą. 2015 m. vasario 10 d. vartojimo kredito sutartis pasirašyta G. K. elektroniniu parašu. Pagal Elektroninio parašo įstatymo 8 straipsnio 1, 3 dalis, Elektroninių paslaugų teikimo sutartį naudotojo (G. K.) tapatybės patvirtinimo priemonės turi tokią pačią juridinę galią kaip ir naudotojo, sutartimi įgalioto kliento atstovo, parašas. Klientas ir (ar) naudotojas neturi teisės ginčyti banko įvykdytos operacijos arba sudarytos sutarties, jeigu nurodymą vadovaudamasis sutartimi pateikė arba sutartį sudarė naudotojas, kurį bankas identifikavo pagal tapatybės patvirtinimo priemones. Nurodyti duomenys patvirtina, jog atsakovė atskleidė trečiajam asmeniui M. U. tapatybės patvirtinimo priemones, netinkamai jas saugojo, o tai lėmė, kad M. U. jomis pasinaudojo, neteisėtai elektroniniais kanalais atsakovės vardu sudarydamas 2015 m. vasario 10 d. vartojimo kredito sutartį, t. y. atsakovės vardu neteisėtai paėmė kreditą ir jo negrąžino, dėl to ieškovė patyrė nuostolių. Taigi, yra pagrindas konstatuoti, jog dėl neatsargaus ir nerūpestingo atsakovės elgesio, būtent – įsipareigojimų pagal Elektroninių paslaugų teikimo sutartį nevykdymo ieškovė patyrė nuostolius, t. y. atsakovės tapatybės patvirtinimo priemonių atskleidimas trečiajam asmeniui, jų nesaugojimas lėmė (priežastinis ryšys) galimybę M. U. jomis pasinaudoti ir neteisėtai sudaryti kredito sutartį, o šiam negrąžinus kredito ir nesumokėjus palūkanų ieškovė patyrė nuostolių (CK 6.200, 6.247 straipsniai, 6.248 straipsnio1, 2 dalys). Byloje nustatyta, kad atsakovę dėl paskolos negrąžinimo apgavo ne ieškovė, o trečiasis asmuo, pažadėjęs už atsakovę grąžinti kreditą bei negrąžinęs. Tą patvirtino tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovė. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, jog nustatytos visos atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės būtinosios sąlygos ir ieškovė pagrįstai šioje byloje pareiškė reikalavimą atsakovei atlyginti dėl to patirtus nuostolius. Ieškinys pagrįstas byloje esančiais įrodymais ir tenkintinas. Iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 300 € negrąžinta paskola (CPK 178 str., 185 str.).

Pažymėtina, kad atsakovė, dėl nusikalstamos veikos patyrusi turtinės žalos, turi teisę pareikšti ieškinį už žalą atsakingam asmeniui.

Vadovaujantis CK 6.874 straipsnio 1 dalies ir 2015 m. vasario 10 d. Sutarties 7.1. punktu, nuo 2015-04-12 iki 2015-09-29 atsakovė privalo sumokėti ir sutartyje nustatytą metinę palūkanų normą (114,37 %), skaičiuotiną ne tik nuo negrąžintos paskolos sumos, bet ir nuo priskaičiuotų palūkanų.

Nustatyta, kad ieškovės reikalavimas atsakovei dėl palūkanų sumokėjimo kilęs iš kreditavimo teisinių santykių. Pagal CK 6.881 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga įsipareigoja suteikti kredito gavėjui pinigines lėšas, o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimo santykiams taikomos paskolos teisinius santykius reglamentuojančios bendrosios normos, neprieštaraujančios kreditavimo sutarties esmei ir CK XLIII skyriaus II skirsnyje įtvirtintoms taisyklėms. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje be kita ko nustatyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Nagrinėjamu atveju 2015-02-10 Vartojimo kredito sutartyje buvo susitarta dėl 114,37 procentų dydžio palūkanų normos, taigi šios sutarties šalys, įgyvendinusios sutarties laisvės principą, palūkanų dydį nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Šios palūkanos yra mokėjimo funkciją atliekančios (pelno) palūkanos, kurių paskirtis – nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais, o ne kompensuoti kreditoriaus nuostolius už prievolės neįvykdymą.

Vertinant, kad tarp sutarties šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, minėtos aplinkybės šiuo atveju nelaikytinos pagrindu mažinti sutartyje numatytas palūkanas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numato, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka minėtoje nuostatoje nurodytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 procentų (Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). 2015-02-10 sudarytoje Vartojimo kredito sutartyje nurodyta, kad bendra vartojimo kredito kainos metinė norma yra 198,30 procentų. Šiuo atveju Vartojimo kredito sutartyje nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis yra mažesnis už šiuo metu nustatytąjį įstatyme, todėl iš viso pagal CK 6.874 str. 1 d. nustatytą taisyklę už pradelstas dienas iš atsakovės priteistina – 120,19 € palūkanų po kredito grąžinimo termino (CPK 178 str., 185 str.).

Lietuvos Respublikos CK 6.37 straipsnio 2 dalyje yra numatyta skolininko pareiga mokėti palūkanas už laikotarpį nuo civilinės bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, todėl ieškovės prašymu iš atsakovės priteistinos įstatymo nustatytos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2016-09-27 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio l dalis).

Kadangi ieškinys tenkintinas, iš atsakovės ieškovės naudai taip pat priteistinos bylinėjimosi išlaidos - sumokėtas 15 € žyminis mokestis (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 268,270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti.

Priteisti iš G. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini), 300 € (tris šimtus eurų) negrąžintos paskolos sumą, 120,19 € (vieną šimtą dvidešimt eurų 19 centų) palūkanų po kredito grąžinimo termino, penkių procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2016 m. rugsėjo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 € (penkiolikos eurų) žyminį mokestį, UAB „4finance“, į. k. 301881644, Jonavos g. 254A, Kaunas, sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“, naudai.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Šilalės rajono apylinkės teismą.