- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-02-23
- Bylos Nr.
- 1A-63-557/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 11-01-1-04422-2022-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Edita Lapinskienė, Linas Pauliukėnas
- Advokatai
- Edvardas Staponkus
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
asmeniui, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. S. ir jos gynėjui advokatui Edvardui Staponkui,
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. S. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. spalio 25 d. nutarties, kuria R. S., padariusiai baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnyje (3 epizodai), esant nepakaltinamai, paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Bylos esmė
1. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino, jog įrodyta, kad R. S. viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y.:
1.1. R. S. 2020-12-09 apie 15.15 val. viešoje vietoje – Klaipėdos mieste, prie (duomenys neskelbtini) namo, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. užsipuolė I. K., vieną kartą smogė jai kumščiu į veidą, taip sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
1.2. Be to, R. S. 2021-02-16 apie 17.00 val. viešoje vietoje – Klaipėdos mieste, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) namu, įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, t. y. užsipuolė gatve einančią S. S., vieną kartą kumščiu smogė jai į veidą, taip sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą, ir tokiais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
1.3. Be to, R. S. 2022-02-07 apie 14.00 val. viešoje vietoje – autobusų stotelėje, prie prekybos centro „Vingis“, adresu (duomenys neskelbtini), užsipuolė D. U., vieną kartą kumščiu smogė jai į veidą, tokiu būdu sukeldama jai fizinį skausmą, nuplėšė jai nuo peties rankinę, kurią numetė ant grindinio ir sumindžiojo kojomis, ir tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu R. S. gynėjas prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo nutartį, kuria R. S. pripažinta įvykdžiusi uždraustas nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje, ir kuria jai paskirta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje; byloje atlikti papildomą įrodymų tyrimą ir apklausti R. S. bei ekspertę psichiatrę L. Š.; paskirti R. S. stacionarinę teismo psichiatrinę ekspertizę, pavedant ją atlikti Sveikatos apsaugos ministerijos Utenos ekspertiniam skyriui.
2.1. Nurodo, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog 2022-05-17–06-01 pirminės ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu konstatuota, kad R. S. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu. Dėl nustatyto lėtinio psichikos sutrikimo nusikalstamų veikų padarymo metu R. S. negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. R. S. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro tipo stebėjimo sąlygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Dėl šiuo metu psichikos būsenoje vyraujančių mąstymo turinio sutrikimų (kliedesių) jos parodymai apie jai inkriminuotas nusikalstamas veikas yra paveikti liguistų išgyvenimų, dėl to šiuo metu ji negali suprasti reikšmingų bylai aplinkybių ir negali duoti parodymų. Jos dalyvavimas ikiteisminio tyrimo ir teismo procese nerekomenduojamas.
2.2. Iš teismo posėdžio protokolo matyti, jog nagrinėjant šią bylą teisme R. S. nedalyvavo. Teismo nutartis jai nebuvo įteikta, apie paskirtą priverčiamąją medicininę priemonę jai nebuvo žinoma ir apie tai ji sužinojo tik iš policijos po to, kai 2022-11-15 teismas priėmė patvarkymą vykdyti 2022-10-25 nutartį ir policija dėl to ėmėsi priemonių. Tik tada sužinojusi apie priimtą nutartį, 2022-11-24 R. S. savo iniciatyva gavo teismo leidimą susipažinti su bylos medžiaga, su ja susipažino ir po susipažinimo nusprendė nutartį apskųsti, dėl to kreipėsi į teismą dėl nutarties apskundimo termino atnaujinimo ir į Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos tarnybą, kad jai būtų paskirtas advokatas skundui surašyti ir ginti jos interesus Klaipėdos apygardos teisme.
2.3. R. S. gynėjas atkreipia dėmesį, kad nurodytą ekspertizę atlikusi ekspertė – psichiatrė L. Š. turi tik 1 metų ekspertinio darbo stažą, todėl jos, kaip psichiatrės, kategoriška išvada, kad R. S. reikalingas tik stacionarinis stebėjimas bendro tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje, reikalauja ypatingo pagrindimo. Nors teismo posėdžio metu ji ir palaikė savo išvadą, tačiau gynyba pasigenda jos parodymuose motyvacijos, kad teigiami rezultatai dėl R. S. psichinės sveikatos būklės negali būti pasiekti jai taikant ambulatorinį gydymą, gydymui skiriant atitinkamus vaistus, kontroliuojant vaistų vartojimą, į tai įtraukiant ne tik psichiatrinės tarnybos darbuotojus, bet ir suinteresuotą asmenį – R. S. dukrą Ž. S.-D., su kuria R. S. palaiko normalius santykius. Atsižvelgtina ir į tai, kad nuo paskutinio R. S. inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo praėjo jau beveik metai ir jokių analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų ji nebevykdo, nors ir nevartoja kokių nors jai paskirtų vaistų, todėl kyla abejonių dėl paskirtos jai priverstinės stacionarinės medicininės priemonės taikymo.
2.4. Pati R. S., nurodydama, kokiais motyvais ji nori, kad gynėjas apskųstų nutartį, nurodė, jog ji norėtų, kad apeliacinėje instancijoje ji pati būtų apklausta, paskirta jai kita pakartotinė teismo psichiatrinė ekspertizė.
2.5. Todėl, gynybos nuomone, byloje reikalinga atlikti papildomą įrodymų tyrimą, apklausiant R. S., ekspertę psichiatrę L. Š., o po šių asmenų apklausos spręsti klausimą dėl stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės paskyrimo R. S..
3. Teismo posėdyje R. S. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Apeliacinis skundas atmestinas.
5. Pagal BK 98 straipsnio 1 dalį, BPK 403 straipsnio 2 dalį, asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės paskyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, teismas, išnagrinėjęs bylą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo, gali paskirti priverčiamąsias medicinos priemones: 1) ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis; 2) stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose; 3) stacionarinį stebėjimą sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotose sveikatos priežiūros įstaigose; 4) stacionarinį stebėjimą griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose.
6. Paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, įvertinus tai, kad tai ne bausmė, o priverstinio gydymo priemonė, turi būti tokia, kuri ne tik užtikrintų baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens interesų (sveikatos) apsaugą, bet ir apsaugotų visuomenę nuo kitų galimų sutrikusios psichikos asmens pavojingų veikų. Teisinis procesas dėl nesavanoriško asmens hospitalizavimo psichiatrijos įstaigoje turi atitikti ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio 1 dalies e punkto reikalavimus, kurie užtikrina veiksmingas procesines garantijas nuo savivalės. Pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalies e punktą, laisvė gali būti atimta tik įvykdžius tris minimalias sąlygas: pirma, psichikos liga turi būti aiški, tai yra tikslų psichikos sutrikimą turi nustatyti kompetentinga institucija pagal objektyvią medicininę ekspertizę; antra, psichikos sutrikimas turi būti tokio pobūdžio ar laipsnio, kad pateisintų priverstinį hospitalizavimą; trečia, priverstinio hospitalizavimo pratęsimo teisėtumas priklauso nuo to, ar psichikos sutrikimas išlieka (žr. Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). EŽTT jurisprudencijoje taip pat formuojami procesiniai reikalavimai teismo sprendimui dėl priverstinio gydymo: skiriant priverstinį gydymą, turi būti vertinama esama sveikatos būklė, turi būti motyvuojama, kodėl nebūtina skirti naujos ekspertizės galbūt pasikeitusiai psichikos būklei įvertinti (jei pateikiamas toks prašymas ir nurodomi nauji duomenys); teismas turėtų motyvuoti būtinybę skirti priverstinį gydymą; teismas turėtų motyvuoti, kodėl neskiriamos švelnesnės priemonės nei stacionarus priverstinis gydymas (D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Lietuvos teismų praktikoje pagrindiniai kriterijai, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones asmeniui, padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, yra šie: 1) psichikos sutrikimas ir jo sunkumas; 2) padarytos pavojingos veikos pobūdis; 3) pavojus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-87-697/2021).
7. Pirmas kriterijus parenkant priverčiamąją medicinos priemonę yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialiųjų žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų psichiatrų išvados ir rekomendacijos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015). Remiantis BPK 400 straipsnio 2 dalimi, sprendžiant priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, teisiamajame posėdyje turi būti apklausti nukentėjusieji bei liudytojai, patikrinti kitokie įrodymai, kad tas asmuo yra padaręs baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, išklausyta eksperto išvada dėl nepakaltinamumo ar riboto pakaltinamumo ir patikrintos kitos aplinkybės, turinčios esminę reikšmę nusprendžiant dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo. Taigi teismai, spręsdami priverčiamosios medicinos priemonės rūšies parinkimo, pakeitimo ar panaikinimo klausimą, be kitų byloje esančių duomenų, privalo ištirti ir įvertinti eksperto ar atitinkamos sveikatos priežiūros įstaigos atstovo pateiktą informaciją ir nuomonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-208-788/2020). Tokia praktika atitinka ir EŽTT jurisprudenciją, kurioje pabrėžiama, kad, norint izoliuoti asmenį nuo visuomenės, psichikos sutrikimas turi būti tokios rūšies ar laipsnio, kuris lemia priverstinio izoliavimo būtinybę ir kurį konstatuoti gali tik objektyvi medicininė ekspertizė (Winterwerp prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 6301/73, 1977 m. gruodžio 15 d.). Pažymėtina, kad, pagal EŽTT praktiką, psichiškai nesveiko asmens laisvės atėmimas gali būti būtinas ne tik tuo atveju, kai jam reikia gydymo, vaistų ar kitos klinikinės priežiūros siekiant jį išgydyti arba pagerinti jo būklę, bet ir tuo atveju, kai asmeniui reikia kontrolės bei priežiūros siekiant neleisti jam, pavyzdžiui, padaryti žalos sau ar kitiems (Liuiza prieš Lietuvą, peticijos Nr. 13472/06, 2012 m. liepos 31 d.). Kita vertus, svarbu pažymėti, kad sveikatos priežiūros specialistams suteiktos plačios galios turi būti atsvertos procedūromis, kuriomis siekiama užkirsti kelią savavališkam priverstiniam hospitalizavimui (žr. D.R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.).
8. Tačiau tai nereiškia, kad šis, t. y. psichikos sutrikimo pobūdžio, kriterijus yra vienintelis. Kaip minėta pirmiau, spręsdamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymo ir jos rūšies parinkimo klausimą, teismas turi atsižvelgti ir į padarytos veikos pobūdį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-697/2021).
9. Nusprendžiant dėl pavojaus, kurį asmuo gali sukelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, būtina įvertinti ir tai, kad stacionarus priverstinis gydymas sveikatos priežiūros įstaigoje pagal savo pobūdį yra viena griežčiausių priemonių. EŽTT nurodo, kad psichikos liga sergantys asmenys sudaro ypač pažeidžiamą grupę, todėl jų teisių apribojimas turi būti labai tikslus ir gali būti pateisinamas tik dėl „labai svarių priežasčių“ (žr. A. K. prieš Vengriją, Nr. 38832/06, § 42, 2010 m. gegužės 20 d; Z. prieš Rusiją, peticijos Nr. 11737/06, § 53, 2013 m. gegužės 2 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Asmens laisvės atėmimas yra tokia griežta priemonė, kad ji gali būti pateisinama tik tuo atveju, jei, įvertinus kitas švelnesnes priemones, nustatoma, kad jų nepakanka asmens arba viešajam interesui apsaugoti, todėl atitinkamą asmenį reikia sulaikyti (žr. O. G. prieš Latviją, peticijos Nr. 66095/09, § 81, 2014 m. rugsėjo 23 d.; L. prieš Rumuniją, peticijos Nr. 31973/03, § 125, 2014 m. lapkričio 13 d.; D. R. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 691/15, 2018 m. birželio 26 d.). Todėl, nusprendžiant dėl stacionaraus gydymo, svarbu ir tai, ar asmuo, kuriam nustatytas psichikos sutrikimas, yra socialiai pavojingas, ar asmens psichikos būklė kelia realią grėsmę tiek jam pačiam, tiek aplinkiniams asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-87-697/2021, 2K-121-976/2021).
10. Siekiant nustatyti šias svarbias aplinkybes, pagal BPK 395 straipsnio nuostatas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo procese, be kita ko, turi būti įrodinėjama, ar baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padaręs asmuo praeityje yra sirgęs psichikos ligomis, kokio sunkumo ir pobūdžio psichikos liga asmuo sirgo veikos padarymo momentu, ikiteisminio tyrimo, bylos nagrinėjimo teisme metu ar po bausmės paskyrimo, taip pat tai, koks baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką padariusio asmens elgesys tiek prieš veikos padarymą, tiek ir po to (BPK 395 straipsnio 3, 4 punktai) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-133-942/2020).
11. Iš byloje esančio 2022-05-17–06-01 Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akto Nr. 85TPK-93/2022 matyti, kad R. S. baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų padarymo metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu, dėl kurio nusikalstamų veikų padarymo metu negalėjo ir šiuo metu negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Dėl šiuo metu psichikos būsenoje vyraujančių mąstymo turinio sutrikimų (kliedesių), R. S. parodymai apie jai inkriminuojamą veiką yra paveikti liguistų išgyvenimų, dėl to šiuo metu ji negali suprasti reikšmingų bylai aplinkybių ir negali duoti parodymų. Jos dalyvavimas ikiteisminio tyrimo ir teismo procese nerekomenduojamas. R. S. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendrojo tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (t. 2, b. l. 7–11).
12. 2022-09-21 pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje, nagrinėjant bylą dėl priverčiamųjų medicininio pobūdžio priemonių taikymo R. S., apklausta teismo psichiatrė ekspertė L. Š. patvirtino ekspertizės akte suformuluotas išvadas ir nurodė, kad jos išvada nesikeičia. Paaiškino, kad ekspertizės metu R. S. būsena buvo prasta, išsiprovokuodavo kliedesių ir tai reikalauja stacionarinio gydymo. Ambulatorinis gydymas nepadės, kadangi ji nesilanko pas psichiatrą. Nors prieš 10 metų ji kreipėsi dėl depresijos epizodo ir jos elgesys buvo aprašytas kaip atitinkantis tą kliedesį, tačiau tokios diagnozės, kaip šiuo metu, jai nebuvo nustatyta ir joks gydymas jai nebuvo taikomas. R. S. kategoriškai nesutiko, kad būtų gydoma nestacionariai, nes kliedesinio sutrikimo esmė yra ta, kad žmogus priešinasi prieš savo sutrikimą. Netaikant gydymo jos būklė gali likti tokia pati arba blogėti. Negydant liga progresuoja. Pasveikimas neįmanomas. Kiek pavyko išsiaiškinti, dabar tas kliedesys yra sisteminis – nusiteikusi prieš tam tikrus kaimynus, bet išryškėja ir dalykų, kai neturi sistemos, tai neturėjimas sistemos gali dar plisti. Bet kurią dieną ji gali susigalvoti sistemą ir persekioti bet ką. Ji yra pavojinga labiau aplinkiniams nei sau, save vertina kaip nukentėjusiąją, skundėsi, kad ją persekiojo ir kad buvo sumušta. Ir dabar yra atvykusi pas psichiatrus, kad įvertintų jos būseną kaip nukentėjusiosios. Jos įsitikinimas yra liguistas. Neturi kritikos nei savo ligai, nei inkriminuotoms veikoms. Su tokia diagnoze žmonės dažniausiai atsisako ambulatorinio gydymo, o gydytojas neturi priemonių priversti (t. 2, b. l. 49–50).
13. Bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu kaip liudytoja apklausta R. S. dukra Ž. S.-D. paaiškino, kad mama jai sakė, jog ją kažkas persekioja, apie incidentus su nukentėjusiomis nepasakojo, atsiųsdavo kartais žinutes, kad dingsta daiktai, nors jie vėliau atsirasdavo, ir iš tokių jos pasakojimų suprato, kad yra kažkokia liga, dėl to mano, kad jai būtų naudingas gydymas. Tačiau jei gydymas būtų ambulatorinis, mama jo atsisakytų, nes ligos nepripažįsta (t. 2, b. l. 50).
14. Šių duomenų kontekste pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. S. nusikalstamas veikas, numatytas BK 284 straipsnyje (3 epizodai), padarė būdama nepakaltinama, ir paskyrė jai BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytą priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Priverčiamosios medicinos priemonės rūšį R. S. pirmosios instancijos teismas parinko atsižvelgdamas į byloje pateiktas ekspertų rekomendacijas, teisiamajame posėdyje apklaustos teismo psichiatrės ekspertės paaiškinimus, kad R. S. reikalingos priverčiamos medicininio poveikio priemonės, t. y. priverstinis stacionarinis gydymas ir stebėjimas bendrojo tipo stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, ir įvertinęs asmens psichikos sutrikimus, padarytų veikų pobūdį ir pavojingumą, psichikos sveikatos sutrikimo trukmę, asmens elgesį ir pavojingumą. Nepritarti šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo.
15. R. S. padarė tris tyčines smurtines baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, pavartodama prieš nukentėjusiąsias fizinį smurtą. Iš ekspertizės akto matyti, kad nors psichinės sveikatos sutrikimai R. S. stebimi nuo 2007 m. (2007-08-24 konsultuota psichiatro, nustatyta diagnozė – vidutinio sunkumo depresijos epizodas, atsirandantis postnataliniu periodu ((duomenys neskelbtini)); pakartotinai konsultuota 2009-02-12 dėl profilaktinio patikrinimo vairuotojo pažymėjimui, tačiau, pagal gydytojo išvadą: „duomenų už psichikos sutrikimus nepakanka.“ (t. 2, b. l. 8), tačiau, vertinant R. S. būseną ekspertizės metu ir išanalizavus medicininę dokumentaciją, išsiaiškinta, kad objektyviai psichikos būsenos blogėjimas ėmė reikštis nuo 2020 m. birželio mėn. (pusmetis iki įtariamos pirmos veikos 2020-12-09), kai jau buvo gautas R. S. pareiškimas dėl absurdiškų vagysčių, kurių faktai nepasitvirtino. Tuometinę vagystės fabulą galima kildinti iš kliedesio, nes jo turinys sistemingai atitinka kitas 2021 m. ir 2022 m. inkriminuotas veikas (smurtavo prieš kitus asmenis vedama kliedesinio įsitikinimo, kad šie iš jos vagia) ir taip pat atitinka dabartinę psichikos būseną (tebesitęsia to paties turinio kliedesinės idėjos). Blogą psichikos būseną apibūdina ir liudytojų parodymai: veikos metu R. S. elgesys netikėtas ir neadekvatus (filmuoja nepažįstamus žmones), vyrauja kaltinimai nepagrįstomis vagystėmis, R. S. dukra taip pat pastebėjo, kad ji linkusi „išgalvoti“ įvairias aplinkybes. Psichikos būsenoje ekspertizės metu stebimi dominuojantys santykio ir nuostolio kliedesiai, psichomotorinis sujaudinimas, iš to kyla neadekvatus elgesys. Dėl vyraujančių kliedesių R. S. nepajėgia adekvačiai suprasti ir laikytis priimtų elgesio normų. Jos pasakojimas apie inkriminuotas veikas suvokiamas per kliedesines interpretacijas (dėl įtariamos veikos laiko save nukentėjusiąja). Neturi kritikos dėl inkriminuotos veikos ir dabartinės blogos psichikos būsenos. Psichologinio vertinimo metu nustatyta, kad R. S. laikysena gynybiška, stebimas siekis bravūra arba atsisakymu atlikti užduotis maskuoti pažintinių funkcijų silpnumą (dėmesio blaškumą ir įsiminimo sunkumus). Pasisakymai apie bylai reikšmingų įvykių aplinkybes atspindi pakitusią logiką, negebėjimą diferencijuoti subjektyvių interpretacijų nuo tikrovės faktų. Konstatuojami mąstymo motyvacijos sutrikimai, būdingi lėtiniam psichikos sutrikimui. Vertinant nusikalstamų veikų turinį ir tiriamosios ikiteisminio tyrimo medžiagoje duotus parodymus, pačios R. S. jai inkriminuojamų įvykių aiškinimą ir būseną ekspertizės metu nustatyta, kad tiriamosios veiksmai ir situacijos vertinimas dėl jai inkriminuojamų veikų yra neadekvatus, paveiktas liguistų kliedesinių išgyvenimų. Įvertinus tai, kad R. S. nesigydo, ir šiuo metu psichikos būsenoje stebint išreikštą kliedesinę simptomatiką, ir nesant jokios kritikos susirgimui ir inkriminuojamoms veikoms, jai rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicininio poveikio priemonę – stacionarinį stebėjimą bendro tipo stebėjimo sąlygomis, specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
16. Apeliacinio skundo argumentai, kad teigiami rezultatai dėl R. S. psichinės sveikatos būklės gali būti pasiekti taikant jai ambulatorinį gydymą, gydymui skiriant atitinkamus vaistus, kontroliuojant vaistų vartojimą, į tai įtraukiant ne tik psichiatrinės tarnybos darbuotojus, bet ir R. S. dukrą Ž. S.-D., prieštarauja teismo psichiatrės ekspertės L. Š. paaiškinimams teisiamajame posėdyje apie dabartinę R. S. sveikatos būklę, išsamiai paaiškinant, kodėl šiuo momentu R. S. yra būtinas ir reikalingas stacionarus gydymas. Apie R. S. sveikatą ir elgesį paskutiniu metu buvo apklausta ir jos dukra Ž. S.-D., ji, kaip minėta, nurodė, kad iš mamos pasakojimų suprato (gyvena atskirai), kad yra kažkokia liga, tačiau ji ligos nepripažįsta, todėl jei gydymas būtų ambulatorinis, mama jo atsisakytų. Teisėjų kolegijos nuomone, šie duomenys kartu su Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2022-05-17–06-01 ekspertizės akto Nr. 85TPK-93/2022 išvadomis yra pakankami R. S. dabartinei sveikatos būklei įvertinti, todėl papildoma ekspertės psichiatrės L. Š. ir pačios R. S., kuri, pagal ekspertinio tyrimo išvadas, negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti, apklausa, taip pat stacionarinės teismo psichiatrinės ekspertizės R. S. paskyrimas, priešingai apeliacinio skundo teiginiams, nagrinėjamu atveju nėra prasmingas, nustačius, kad R. S. nesigydė ir jai bent kuriam laikui yra reikalingas stacionarus gydymas.
17. Apelianto abejonės teismo psichiatrės ekspertės L. Š. pateikta išvada ir jos paaiškinimais teisme, kad teigiami rezultatai dėl R. S. psichinės sveikatos būklės negali būti pasiekti jai taikant ambulatorinį gydymą, iš esmės šias abejones grindžiant tuo, ekspertizę atlikusi psichiatrė L. Š. turi tik 1 metų ekspertinio darbo stažą, tokios išvados nepaneigia. Šiuo aspektu pažymėtina, kad R. S. psichiatrijos ekspertizę atliko ne tik teismo psichiatrė L. Š., kaip pažymi apeliantas, turinti tik 1 metų ekspertinio darbo stažą, bet ir 1-os kategorijos tesimo psichologė ekspertė I. K.-K., turinti net 16 metų ekspertinio darbo stažą, todėl abejoti šių specialisčių pateikto Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2022-05-17–06-01 ekspertizės akto Nr. 85TPK-93/2022 išvadomis teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Kaip matyti iš anksčiau paminėtų bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu teismo psichiatrės ekspertės L. Š. duotų parodymų, ji nuosekliai paaiškino, kodėl R. S. būtinas priverstinis stacionarinis gydymas, nurodydama, kad R. S. nekritiška nei savo ligai, nei inkriminuotoms veikoms, netaikant gydymo būklė gali likti tokia pati arba blogėti, pasveikimas neįmanomas. Ekspertizės akte aiškiai nurodyta, kad R. S. nesigydė, tai apklausiama apylinkės teisme patvirtino ir jos dukra Ž. S.-D., be kita ko, nurodydama, kad mama ligos nepripažįsta, todėl, jei gydymas būtų ambulatorinis, ji jo atsisakytų.
18. Nors, kaip pažymima apeliaciniame skunde, R. S., praėjus beveik metams nuo paskutinio inkriminuoto nusikalstamos veikos epizodo, jokių analogiško pobūdžio nusikalstamų veikų nepadarė, nors ir nevartoja kokių nors jai paskirtų vaistų, tačiau, kaip minėta, teismo psichiatrė ekspertė L. Š. teisiamajame posėdyje aiškiai nurodė, kad R. S. konstatuotas psichikos sutrikimas – kliedesys – yra sisteminis, t. y. bet kurią dieną ji gali susigalvoti sistemą ir persekioti bet ką, o negydant (pati savo noru nesigydo), jos liga gali progresuoti. Tai, be kita ko, pagrindžia ir byloje neginčijamai nustatytos aplinkybės, kad R. S. vos daugiau nei per metus laiko, t. y. 2020-12-09–2022-02-07 laikotarpiu padarė net tris tyčines nusikalstamas veikas, užsipuldama vis skirtingas moteris, nepagrįstai kaltindama jas vagystėmis, kurių faktai nepasitvirtino, ir pavartodama prieš jas fizinį smurtą. Šie duomenys pagrindžia, kad R. S. smurtines veikas daro sistemingai ir yra pavojinga, geruoju nesigydo, savo elgesį vertina nekritiškai, ligą neigia, tai patvirtino ir jos dukra. Todėl apelianto abejonės šiuo aspektu dėl R. S. paskirtos priverstinės stacionarinės medicininės priemonės taikymo būtinumo atmestinos kaip nepagrįstos, nepaneigiančios ekspertizės akto išvadų ir teismo psichiatrės ekspertės L. Š. paaiškinimų, kad R. S., kuri nėra kritiška savo ligai, gydymuisi, kartu ir padarytoms smurtinėms nusikalstamoms veikoms, stacionarus stebėjimas šiuo metu yra būtinas.
19. Aptartų duomenų visumos kontekste teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. S. ligos pobūdis, jos padarytų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų pavojingumas, jos pačios socialinis pavojingumas yra tokio pobūdžio, kad jai turėtų būti taikoma priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.
20. Be to, pažymėtina, kad teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė ir išnyksta jo pavojingumas. Kiekvienu atveju teismas pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą (BK 98 straipsnio 6 dalis) ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo, o pagal BPK 405 straipsnį minėtus klausimus sprendžia teismas pagal priverčiamosios medicinos priemonės taikymo vietą.
21. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą dėl priverčiamosios medicinos priemonės R. S. paskyrimo ir rūšies parinkimo taikė tinkamai, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, naikinti ar pakeisti skundžiamą nutartį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, R. S. gynėjo advokato Edvardo Staponkaus apeliacinį skundą atmesti.