Kauno apylinkės teismo sprendimas

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo R. K. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija, valstybės įmonė Turto bankas, valstybės įmonė Registrų centras.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Prašymas tenkintinas.

Iš pareiškėjų pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas R. K., gimęs (duomenys neskelbtini), yra A. K., gim. (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), sūnus (e. b. l. 45). A. K., yra D. M., gimusios (duomenys neskelbtini), mirusios (duomenys neskelbtini), dukra (e. b. l. 49). Po motinos A. K. mirties pareiškėjas R. K. paveldėjo jai priklausiusį turtą (e. b. l. 48).

Iš Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Kruonio seniūnijos pažymos apie D. M. nekilnojamąjį turtą, matyti, kad pagal įrašą (duomenys neskelbtini) metų Kruonio apylinkės tarybos ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. (duomenys neskelbtini), D. M., gimusios (duomenys neskelbtini) vardu įregistruotas gyvenamas namas su veranda ir priestatu, turtintis (duomenys neskelbtini) kv. m. bendro ploto, esantis (duomenys neskelbtini) (e. b. l. 52). Iš 2020 m. gegužės 28 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Kruonio seniūnijos pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) apie D. M. nekilnojamąjį turtą matyti, jog pagal įrašą Kruonio apylinkės tarybos ūkinėje knygoje Nr. (duomenys neskelbtini), eilės Nr. (duomenys neskelbtini), M., D., A., vardu, (duomenys neskelbtini), įregistruota namų valda (e. b. l. 51).

Iš VĮ Registrų centras 2020 m. birželio 11 d. rašto dėl informacijos apie nekilnojamąjį turtą pateikimo, matyti, kad nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, adresu (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, statinys (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir daiktinės teisės į juos Nekilnojamojo turto registre neįregistruoti. Taip pat, matyti, jog 2002 m. spalio 11 d. A. K. prašymu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atlikti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastro matavimai ir sudaryta kadastro duomenų byla.

Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, matyti, kad adresu (duomenys neskelbtini), stovi pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatytas (duomenys neskelbtini) metais, rekonstruotas (duomenys neskelbtini) metais.

Pareiškėjas prašo nustatyti, kad aukščiau minėtas pastatas – gyvenamasis namas yra jo įgytas pagal įgyjamąją senatį.

Įgyjamoji senatis yra savarankiškas nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnis). Jis taikomas, kai pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą iki sueinant terminams, nustatytiems CK 4.68 straipsnio 1 dalyje, bet prašo teismo konstatuoti, kad yra visos CK 4.68–4.71 straipsniuose nurodytos sąlygos. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011; 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015 ir kt.) nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu, be kita ko, yra šios sąlygos: 1) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką. Tai reiškia, kad valdytojas, tiek užvaldydamas daiktą, tiek visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti įsitikinęs, jog niekas neturi daugiau už jį teisių į daiktą, nežinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų (CK 4.26 straipsnio 3 dalis, 4.70 straipsnio 1 dalis); 2) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai. Teisėtas yra daikto valdymas, įgytas tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, o per prievartą, slaptai ar kitaip pažeidžiant teisės aktus įgyto daikto valdymas yra neteisėtas (CK 4.23 straipsnio 2, 3 dalys). Teisėtas valdymas atsiranda tais pačiais pagrindais kaip ir nuosavybės teisė, kai dėl tam tikrų priežasčių nuosavybės teisės neatsirado, pavyzdžiui, atvejai, kai daiktą sandoriu (teisėtu pagrindu) perleidžiantis asmuo pats nebuvo daikto savininkas. Daikto valdymas laikomas teisėtu ir atsiradusiu sąžiningai, kol neįrodyta priešingai (CK 4.23 straipsnio 2 dalis, 4.26 straipsnio 2 dalis); 3) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis). Daikto atviro valdymo sąlyga reiškia, kad asmuo valdo daiktą kaip savą, nesislapstydamas. Valdymo viešumo sąlyga nustatyta, siekiant sudaryti galimybę daikto savininkui (jeigu toks yra) įgyvendinti savo teisę į daiktą, pavyzdžiui, pareikšti ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre; 4) daiktas valdomas nepertraukiamai. Pagal CK 4.71 straipsnio 1 dalį daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi. CK 4.33 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad nekilnojamojo daikto valdymas baigiasi, kai valdytojas ne tik praranda galimybę paveikti daiktą pagal savo valią, bet ir kai nesiima jokių priemonių šiai galimybei susigrąžinti arba kai valdytojo bandymai susigrąžinti poveikį daiktui buvo nesėkmingi. Nepertraukiamas valdomo daikto naudojimas pagal paskirtį nėra būtina nepertraukiamo valdymo sąlyga. Svarbu daiktą valdyti taip, kad būtų aišku, jog asmens valdymas tęsiasi, t. y. jis neatsisakė daikto valdymo; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas, t. y. pareiškėjas elgėsi kaip daikto savininkas ir suvokė, kad kiti asmenys neturi daugiau teisių už jį į valdomą daiktą (asmuo turi būti įsitikinęs, kad nėra kito asmens, kuris yra daikto savininkas); 6) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą – pareiškėjas nekilnojamąjį daiktą valdė ne mažiau kaip dešimt metų.

Šių sąlygų buvimą ar nebuvimą teismas konkrečioje byloje nustato kaip faktines bylos aplinkybes, vertindamas bylos įrodymus, įrodinėjimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais nuosekliai išplėtota (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-701/2016, 2016 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-258-219/2016 ir jose nurodytą praktiką). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų byloje vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo teismo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Išanalizavus bei įvertinus bylos įrodymų visumą, konstatuotina, kad pareiškėjas R. K. nėra nekilnojamojo turto, t. y. pastato – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pastatyto (duomenys neskelbtini) m., rekonstruoto (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas, tačiau yra sąžiningai įgijęs minėtą nekilnojamąjį daiktą, t. y. pareiškėjas ir jo motina nuo D. M., (duomenys neskelbtini) mirties, kuri buvo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), savininkė, o po pareiškėjo motinos A. K. mirties, (duomenys neskelbtini), tik pareiškėjas R. K. sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdo daugiau kaip 10 metų, šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai bei pačio pareiškėjo nurodomos aplinkybės. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) iki šiol kaip savo valdo pastatą – gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini). Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas daiktą valdantis asmuo turi teisę įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į šį daiktą, nors tas daiktas ir turi savininką, jei šis per įstatymo nustatytą terminą savo, kaip savininko, teisių jokia forma neįgyvendina, tačiau tik tuo atveju, kai daiktą valdančiam asmeniui daikto savininkas nežinomas (žr. pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-263-701/2016). Pareiškėjui nėra žinomas, koks nors kitas galimas pastato – gyvenamojo namo savininkas. Byloje nustatyta, kad pastato – gyvenamojo namo valdytojas pradėjęs jį valdyti buvo pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą ir sąžiningu valdytoju išliko visą įgyjamosios senaties laiką (CK 4.70 straipsnio 1 dalis). Minėtas nekilnojamasis daiktas nėra nei valstybės, nei savivaldybės nuosavybė. Suinteresuoti asmenys nepateikė prieštaravimų byloje, nenurodė, kad turtas priklausytų valstybei ar savivaldybei. Byloje nėra duomenų, kad pastatas – gyvenamasis namas būtų buvęs pastatytas neteisėtai. Byloje nėra duomenų, kad per laikotarpį, kuriuo pareiškėjas valdė pastatą – gyvenamąjį namą, į šį turtą kas nors būtų pareiškęs pretenzijas, jokių pretendentų į šį turtą neatsirado ir paskelbus viešai internete apie šios bylos nagrinėjimą teisme CPK 532 straipsnio nustatyta tvarka. Jokiais įrodymais nepaneigti pareiškėjo pareiškime nurodyti faktai, kad daugiau kaip dešimt metų pareiškėjas nepertraukiamai naudojosi daiktu, jį turi ir valdo kaip savo turtą.

Atsižvelgiant į tai, kad byloje įrodytos visos CK 4.68 – 4.71 straipsniuose nustatytos sąlygos, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškimas tenkintinas, nustatytinas nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas, kad pareiškėjas R. K. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (CPK 185 straipsnis, 533 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 259 straipsniu, 263 straipsniu, 265 straipsniu, 268 straipsnio 3 dalimi, 270 straipsniu, 533 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškimą tenkinti.

Nustatyti faktą, kad pareiškėjas R. K. įgyjamosios senaties būdu įgijo nuosavybės teisę į pastatą – gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Kauno apygardos teismui, paduodant skundą per Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmus.