Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų G. G. ir A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2901-584/2016 pagal ieškovo AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovams G. G. ir A. G. dėl skolos, delspinigių, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėja nustatė:

I. Ginčo esmė

3. Atsakovas G. G. pateikė prieštaravimus dėl Kauno apylinkės teismo preliminariu 2015 m. liepos 30 d. sprendimu priteisto įsiskolinimo nurodęs, kad atsakovai su ieškove šilumos tiekimo sutarties nesudarė. Atsakovams priklausančios patalpos yra namo rūsyje, kuriame nėra centralizuoto šilumos tiekimo. Patalpos šildomos elektra, o praeinantis vamzdynas izoliuotas. Be to, iš jo šildomų patalpų šiluma patenka į bendrojo naudojimo patalpas, todėl atsakovai taip pat prisideda prie namo bendrojo naudojimo patalpų šildymo. Mokestis už šilumą atsakovams neturi būti skaičiuojamas. Atsakovai rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad jiems pateikiamose sąskaitose taikomas 21 proc. tarifas, namo rūsyje, kuriame yra atsakovams priklausančios patalpos, nėra bendrojo naudojimo patalpų, į namo laiptinę atsakovai patekti negali, nes ji yra rakinama, be to, namo laiptinėje, t. y. bendrojo naudojimo patalpose, centrinis šildymas taip pat atjungtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

7. Apeliaciniu skundu Kauno apylinkės teismo 216 m. sausio 19 d. sprendimą skundžia atsakovai G. G. ir A. G.. Apeliantai prašo skundžiamą teismo sprendimą pakeisti, įpareigoti ieškovę AB „Kauno energiją“ atsižvelgiant į esamą situaciją teisingai perskaičiuoti reikalaujamus mokesčius. Įpareigoti ieškovę neskaičiuoti šilumos pardavimo mokesčių už visą buvusį ir būsimą laikotarpį. Įpareigoti ieškovę neskaičiuoti delspinigių, palūkanų, advokato išlaidų, nes reikalaujama priteisti skola yra dėl ieškovės kaltės, taigi neteisinga.

7.1. Jei ieškovė būtų teisingai skaičiavusi mokesčius, šios bylos nebūtų. Atsakovai ne kartą kreipėsi į įvairias instancijas, tačiau institucijos mokesčių neperskaičiavo taip, kaip prašė atsakovai.

7.2. Ieškovės reikalaujamoje skoloje kainos sudedamoji dalis yra šilumos pardavimo vartotojams kaina, kurios jie gali ir neskaičiuoti, bet kažkodėl skaičiuoja, visus metus, net ir tuos pusę metu, kai Lietuvoje yra atjungtas šilumos tiekimas. Ieškovė nepaaiškino, kodėl yra skaičiuojamas šis mokestis, kada šis mokestis nėra skaičiuojamas. Ieškovė neturi skaičiuoti BNP šilumos nuostolio mokesčio. Patalpoje, priklausančioje asmeninės nuosavybės teise atsakovams, nebuvo įrengtas šildymas, todėl atsakovams skaičiuojant mokesčius turėtų būti taikomas 10 procentų koeficientas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

10. Atsakovams G. G. ir A. G. nuosavybės teise priklausančios negyvenamosios patalpos, esančios Kaune, (duomenys neskelbtini), yra daugiabučiame name.

11. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog daugiabučio namo butų savininkai turi dvejopą padėtį šilumos energijos vartojimo atžvilgiu. Be šilumos ir karšto vandens vartojimo santykių, yra ir atlyginimo už išlaidas, skirtas bendram turtui išlaikyti, aspektas. Kaip vartotojas, abonentas turi sumokėti už tiek energijos, kiek suvartojo savo poreikiams. Kartu jis yra šilumos kiekio vartotojas ir kita prasme – kaip turto savininkas. Tiekiama į namą šilumos energija yra naudojama bendrosioms patalpoms šildyti. Visa energija, tiekiama į namą, turi būti apskaitoma ir pagal įstatymą paskirstoma. Dalis energijos apmokama kaip suvartota konkrečių vartotojų, kita (bendrų patalpų šildymas, karšto vandens temperatūros palaikymas) turi būti apmokėta kaip namo savininkų. Ši dalis tarp bendraturčių paskirstoma pagal nuosavybės dalį gyvenamajame name, nes pagal CK4.76 straipsnio nuostatas kiekvienas iš bendraturčių atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), proporcingai savo daliai, taip pat privalo mokėti išlaidas jam išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Kauno energija“ v. V. L. N., bylos Nr. 3K-3-229/2012; kt.).

12. Daugiabučio namo šildymo sistema bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butų ir kitų patalpų savininkams (CK4.82 straipsnio 1 dalis). Butų ir kitų patalpų savininkai bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti ir pan. (CK4.83 straipsnio 3 dalis). Pagal CK4.76 straipsnio nuostatą, kiekvienas bendraturtis proporcingai savo daliai turi tiek teisę į bendrai daikto duodamas pajamas, tiek pareigą apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas.

13. Atsakovams priklausančios negyvenamosios patalpos yra daugiabučiame name, kuriam ieškovė tiekia šilumos energiją. Atsakovams nuosavybės teise priklausančios patalpos atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo ir šildomas iš kito energijos šaltinio; kitų patalpų (butų) savininkai centralizuota šildymo sistema naudojasi ir moka ieškovei už sunaudotą šilumos energiją. Šiluma į namą tiekiama per namo inžinerinius tinklus – šilumos energijos tiekimo vamzdyną – ir apšildo visas namo patalpas – butus, kurie prijungti prie šildymo sistemos, ir bendrojo naudojimo patalpas, namo gyventojams priklausančias bendrąja daline nuosavybe. Taigi, vadovaujantis pirmiau nurodytomis teisės normomis, pareiga išlaikyti name esančias bendro naudojimo patalpas ir proporcingai savo turto daliai apmokėti išlaidas bendrojo naudojimo daiktui išlaikyti bei prižiūrėti taikytina ir tiems patalpų savininkams, kurie yra atsijungę nuo bendro šildymo sistemos.

14. Apeliantai nurodo, kad bendrojo naudojimo patalpos, priklausančios atsakovams, yra nešildomos, atsakovai šildo rūsio patalpas elektra, tad dalį atsakovų patalpoms sunaudojamos šilumos gauna kiti vartotojai, o bendros komunikacijos vamzdžiai yra izoliuoti, todėl ieškovė negali reikalauti sumokėti už bendrų patalpų šildymą. Minėta, kad šiluma į namą tiekiama šilumos energijos vamzdynu, taigi, šilumos vamzdynu tekantys šilumos energijos srautai apšildo visas namo konstrukcijas ir ertmes nuo apatinio aukšto grindų iki viršutinio aukšto lubų, taip pat bendrojo naudojimo laiptines, rūsio patalpas. Aplinkybė, kad atsakovai patalpų šildymui naudoja elektros energiją atjungę šildymo įrenginius, reiškia, kad namo bendraturčiai – atsakovai, taupydami tiekiamą šildyti energiją ir mažindami mokesčius už bendrų patalpų šildymą, nutarė, jog rūsio šildymui pakanka šilumos energijos tiek, kiek jos teikia atsakovų įrengti prietaisai, tačiau tai nepanaikina ieškovės nurodytos aplinkybės, kad visgi vamzdynu yra šildomos namo konstrukcijos, ir nepagrindžia argumento, kad dėl rūsio patalpų apšildymo elektros energiją namo bendraturčiai nepatiria šilumos energijos išlaidų. Pažymėtina, kad šilumos energija yra apskaitoma pagal įvadinius namo šilumos apskaitos prietaisus, pagal kuriuos nustatoma, kokį šilumos kiekį suvartojo konkretūs vartotojai, kokia tenka bendroms patalpoms šildyti. Byloje nėra ginčo dėl kiekio suvartotos šilumos, todėl laikoma, kad ieškovė bendraturčiams sunaudotą kiekį energijos pastato šildymui paskirstė teisingai.

15. Ieškovė reikalavimą sumokėti skolą grindė tiek 2003 m. gegužės 20 d. Šilumos ūkio įstatymo, tiek CK4.76, 4.82 straipsnių nuostatomis. Kaip nustatyta anksčiau, bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančiomis CK normomis nustatyta pareiga bendraturčiams išlaikyti bendrą daiktą. Šilumos ūkio įstatymo12 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaito prietaisų rodmenis, paskirstomas vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam paskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su jais suderinus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartota šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad daugiabučio namo buto ar kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nepaisydamas to, kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. 2007 m. lapkričio 20 d. Šilumos ūkio įstatymo (įsigaliojo nuo 2008 m. sausio 1 d.) 25 straipsnyje taip pat nustatyta, kad daugiabučio namo ir kitų patalpų savininkas apmoka jam tenkančią dalį šilumos, suvartotos daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpoms šildyti, nesvarbu kokiu būdu šildomos jam priklausančios patalpos. Taigi, tiek pagal bendrąsias bendraturčių teises ir pareigas reglamentuojančias normas, tiek pagal pirmiau nurodytą įstatymą apeliantams, kaip turto savininkams, tenka pareiga proporcingai jos daliai atlyginti išlaidas bendrojo naudojimo patalpoms šildyti.

16. 2010-02-10 tikrinimo akte Nr. 378159 yra konstatuota, kad atsakovams nebuvo skaičiuojami mokesčiai už bendro naudojimo patalpų šildymą iki 2010-03-01. Nuo šios datos atsakovams pradėtas skaičiuoti mokestis už pastato bendro naudojimo patalpų šildymą, kaip visiems pastato, esančio Rimvydo g. 17, butų ir kitų patalpų savininkams. Komisijos 2005-07-22 nutarimu Nr. O3-41 patvirtintas „Šilumos bendrojo naudojimo patalpoms šildyti kiekio nustatymo ir paskirstymo metodas Nr. 5“ (toliau – Metodas Nr. 5) (nauja nutarimo redakcija, patvirtinta 2015-03-04 Nr. O3-205). Todėl nėra teisingas atsakovų argumentas, kad ieškovė netinkamai skaičiuoja mokesčius už sunaudotą šilumos energiją, taip pat taiko 18 procentų koeficientą, nes šioms aplinkybėms patvirtinti apeliantai nepateikė jokių įrodymų, o teigdami, kad ginčo mokesčių apskaičiavimui taikomas 10 procentų koeficientas, atsakovai vadovaujasi išskirtinai savo samprotavimais.

17. Atsakovai nurodo, kad ieškovė su jais nėra sudariusi šilumos tiekimo sutarties bendroms patalpomis šildyti. Neginčijama, jog į pastatą, esantį Kaune, Rimvydo g. 17, ieškovė tiekia šilumos energiją, kas yra juridinis faktas, todėl apeliantams atsiranda prievolė mokėti ieškovei už šilumos energiją, kuri tiekiama bendroms patalpoms šildyti (CK 6.2, 4.76 straipsniai). Šilumos įstatymo 12 str. 1 d. nustato, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis.

18. Atmestinas apeliantų argumentas dėl neteisingai apskaičiuotos šilumos kainos. Atsakovai 2015-09-29 pateikė prašymą ieškovei dėl šilumos pardavimo kainos neskaičiavimo / perskaičiavimo už visą laikotarpį, tačiau kaip teisingai ieškovė nurodė 2015-10-28 raštu Nr. 20-45-47 atsakovams, atsakovų pasirinkta šilumos pardavimo kaina gali būti taikyta atsakovams nuo 2015 m. rugsėjo mėn., kadangi iki ieškinio pateikimo teismui dienos atsakovai nebuvo pasirinkę šilumos pardavimo kainos skaičiavimo būdo. Todėl atsakovams išreiškus valią 2015 m. rugsėjo mėnesį, šilumos pardavimo kaina buvo perskaičiuota nuo 2015 m. rugsėjo mėnesio.

19. Atmestinas apeliantų argumentas, kad ieškovė neturėtų skaičiuoti šilumos tiekimo mokesčio tuo laikotarpiu, kuriuo patalpoms neteikia šilumos, t. y. vasaros mėnesiais. Vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2009-07-08 nutarimu Nr. O3-96 patvirtinta Šilumos kainų nustatymo metodika, šilumos pardavimo vartotojams kaina yra viena iš sudedamųjų šilumos kainos dalių, todėl apskaičiuojama pagal minėtą metodiką. Apskaičiuojant šilumos pardavimo kainą, įvertinamos tarnybų, tiesiogiai susijusių su šilumos pardavimu, darbo užmokesčio, socialinio draudimo, turto nusidėvėjimo (amortizacijos), įmokų surinkimo ir kitos sąnaudos bei veiklos sąnaudų ir normatyvinio pelno dalis, priskirta šilumos pardavimui. Pardavimo kaina per mėnesį vartotojui arba per mėnesį butui yra apskaičiuota ir nustatyta kalendoriniam mėnesiui, dalinant gyventojams arba kitiems vartotojams tenkančias metines pardavimo sąnaudas iš abonentų gyventojų ar kitų vartotojų skaičiaus ir iš 12 mėnesių. Apskaičiuota kaina niekaip nesusijusi su per mėnesį suvartotu šilumos kiekiu ir privalo būti mokama visus 12 mėnesių, įskaitant ir tuos mėnesius, kai šiluma visai nevartojama. Nepaneigtas ieškovės argumentas, kad jeigu šilumos tiekėjas tais mėnesiais, kai šiluma nevartojama, šio pardavimo mokesčio netaikytų, tai negalėtų padengti metinių šilumos pardavimo sąnaudų. Todėl vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2012-12-14 nutarimu Nr. O3-413 „Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų akcinei bendrovei „Kauno energija“, ieškovė nustatė naujas AB „Kauno energija“ bazines šilumos kainas, kurios pradėtos taikyti nuo 2013 m. balandžio 1 d., nurodytu būdu atsakovams šilumos pardavimo kaina buvo pradėta skaičiuoti tik nuo 2013 m. balandžio 1 d.

20. Kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu (CK 6.4 str.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovai nesilaikė pareigos tinkamai ir laiku atsiskaityti su pradiniu kreditoriumi už suteiktas paslaugas. Kadangi atsakovai piniginės prievolės laiku nevykdė, kreditorius turi teisę reikalauti minimalių nuostolių atlyginimo. Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (LR CK 6.261, 6.210 str.). Taigi, šios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti, t. y. jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją, tampa skolos dalimi. Todėl atmestinas apeliantų argumentas, kad ieškovė neturi pagrindo atsakovams skaičiuoti delspinigius ir palūkanas už praleistą terminą piniginei prievolei įvykdyti.

21. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, ieškovės ieškinį patenkino. Ieškovė, prašydama patenkinti ieškinio reikalavimus, pateikė pirmosios instancijos teismui advokatų Songailos, Gumuliauskienės, Korsako ir Astrauskienės profesinės bendrijos išankstinio mokėjimo sąskaitą Nr. 36, kurioje nurodyta, kad ieškovei buvo suteiktos teisinės paslaugos pagal teisinių paslaugų teikimo sutartį Nr. AAA-2015/0007 ir pagal 2015-07-09 pridedamą žyminio mokesčio apmokėjimo lentelę, kur nurodyta kaina – 42,50 Eur už vienetą. CPK 98 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Esant tokioms aplinkybėms nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą priteisti ieškovei turėtas advokato teisinių paslaugų išlaidas, todėl atsakovų prašymas neskaičiuoti bylinėjimosi išlaidų už teisines paslaugas yra nepagrįstas.

22. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).

23. Į esminius apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinio skundo argumentus atsakyta. Dėl kitų apeliaciniame skunde nurodytų motyvų, kurie nesusiję su nagrinėjamos bylos dalyku ir neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, atskirai teisėja nepasisako.

24. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje nustatytas aplinkybes, pateiktus įrodymus ir šalių paaiškinimus, tinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius, todėl skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).

25. Valstybė turėjo byloje bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Remiantis Kauno apygardos teismo raštinės pažyma (b. l. 111), valstybės turėtos nagrinėjamoje byloje išlaidos sudaro 3,93 Eur. Atmetus apeliacinį skundą, šios išlaidos priteistinos valstybei iš atsakovų lygiomis dalimis (CPK 88 str. 1 d. 3 p. 92 str., 96 str.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2016 m. sausio 19 d. galutinio sprendimo nekeisti.

Priteisti iš atsakovų G. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) ir A. G. (a. k. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) 3,93 (tris eurus devyniasdešimt tris centus) Eur lygiomis dalimis po 1,97 Eur iš kiekvieno valstybei sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie LR FM (įmonės kodas 188659752) į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, AB bankas „Swedbank“, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.