Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-665-553/2023

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2023-11-30
Bylos Nr.: 2A-665-553/2023
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00112-2023-6
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Irmantas Šulcas, Aldona Tilindienė, Alma Urbanavičienė
Ieškovas: A. P.
Atsakovas: Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

Kategorijos

Civilinė byla Nr. 2A-665-553/2023Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00112-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.14 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2023 m. lapkričio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. P. (toliau – ir ieškovas) ieškiniu prašė iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, (toliau – ir atsakovė) priteisti 11 520 000 Eur žalos atlyginimą. Ieškinį grindė šiais argumentais ir aplinkybėmis:

1.1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą Nr. A-431-602/2022 pagal pareiškėjo (ieškovo) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I2-3520-631/2021, 2022 m. gruodžio 7 d. priėmė nutartį, kurios neteisėtumas sukėlė teisinius padarinius deliktui atsirasti. Ieškovas Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2021 m. gegužės 13 d. pateikė skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos (toliau – Registro tarnyba) neteisėtų veiksmų. Registro tarnyba, be teisinio pagrindo, 2003 m. sausio 31 d. išregistravusi uždarąją akcinę bendrovę (toliau – UAB) „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro, užkirto galimybę vystyti UAB „Dieona“ įsteigtų penkių regioninių filialų veiklą. Registro tarnyba, neturinti teismo išduoto sprendimo dėl UAB „Dieona“ likvidacijos, neteisėtai pasinaudojusi Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus 2002 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 228 „Dėl juridinio asmens teisių neturinčių įmonių supaprastinto išregistravimo už daromus mokesčių deklaravimo pažeidimus“, 2003 m. sausio 23 d. priėmė neteisėtą aktą dėl UAB „Dieona“ išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Registro tarnyba, neteisėtais veiksmais išregistruodama UAB „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro, vieninteliam UAB „Dieona“ akcininkui – ieškovui – padarė turtinę žalą. Ieškovas dėl Registro tarnybos kaltės negavo 177,8 mln. Lt (51 494 439 Eur) planuotų pajamų, patyrė 11 520 000 Eur nuostolius.

1.2. Vilniaus apygardos administracinis teismas privalėjo tirti Registro tarnybos neteisėtus veiksmus ir sprendime pasisakyti dėl jų teisėtumo ir pagrįstumo. Pirmosios instancijos administracinis teismas, pasinaudodamas Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, kurie nebuvo susieti su ieškovo skundo faktiniu pagrindu ir reikšmės teisingai išspęsti bylą neturėjo, 2021 m. rugpjūčio 5 d. priėmė neteisingą sprendimą, taip ieškovui padarė žalą. Pirmosios instancijos administracinis teismas turėjo ištirti bylos aplinkybes, įvertinti, ar Registro tarnyba ieškovo atžvilgiu veikė (ne)teisėtai, ir pateikti argumentuotas išvadas šiuo klausimu, o tai nebuvo padaryta. Pirmosios instancijos administracinis teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 73 straipsnį, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.106 straipsnyje įtvirtintus juridinio asmens likvidavimo pagrindus, padarė tyčinį nusižengimą.

1.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pripažindamas pirmosios instancijos teismo padarytus Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, įstatymų ir teisės aktų pažeidimus, užkirto ieškovo galimybes į veiksmingą teisinę gynybą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4, 6 ir 15 straipsnius, Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintus teisingumo principus, 2022 m. gruodžio 7 d. priėmė nutartį, kuri prieštarauja Lietuvos Respublikos konstituciniams principams ir tarptautinių sutarčių teisei. Egzistuoja netiesioginis priežastinis ryšys tarp Registro tarnybos neteisėtų veiksmų ir žalos, bendrininkams Vilniaus apygardos administraciniam teismui ir Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui užtraukia solidariąją atsakomybę.

1.4. Ieškovas nesiekia patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo ar nutarties teisėtumo, jos pagrįstumo, o, vadovaudamasis griežtosios atsakomybės doktrina, pagal tradicine kalte paremtos atsakomybės išimtis, Lietuvos Respublikai pateikė ieškinį dėl atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos ar teismo teisėjų neteisėtų veiksmų, kai priežastinis ryšys yra preziumuojamas.

1.5. Ieškovui dėl administracinių teismų administracinėse bylose priimtų sprendimo ir nutarties, apribotos teisės į pajamas. Todėl ieškovas įgijo reikalavimo teisę į 11 520 000 Eur pajamas, kurias būtų gavęs, jei nebūtų buvę pirmosios instancijos teismo neteisėtų veiksmų – diskrecijos funkcijos pažeidimo.

Atsiliepimas

2. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, prašė ieškinį atmesti. Atsakovė nurodė šiuos atsikirtimus:

2.1. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo, o nagrinėtoje byloje pagrindas senaties termino atnaujinimui nustatytas nebuvo, todėl esant praleistai ieškinio senačiai, ieškovo skundas buvo atmestas. Ginčas dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų teisėtumo teismų buvo nagrinėjamas 2008 m., todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad vėliausiai nuo 2008 m. ieškovas turėjo suprasti, kad galbūt jo teisės buvo pažeistos ir visą šį laikotarpį nebuvo kliūčių jam kreiptis į teismą. Buvo pagrindas skundą atmesti, motyvuojant vien ieškinio senaties termino pasibaigimu, todėl teismų procesiniuose sprendimuose nebuvo išdėstyti argumentai dėl ieškovo pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo.

2.2. Ieškovas, siekdamas įrodyti žalą, kurią patyrė dėl galbūt neteisėtų teismo veiksmų, turėjo pateikti tai pagrindžiančius įrodymus. Ieškovas turėjo nurodyti, kokius konkrečius neteisėtus veiksmus atliko teismas. Tačiau ieškovas nurodė abstrakčius, nepagrįstus motyvus, kurie nepagrindžia teismo neteisėtų veiksmų ir to, kad spręsdamas ginčą, teismas pažeidė ieškovo nurodytas teisės normas. Byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, jog teisėjai, priimdami procesinius sprendimus, padarė šiurkščių teisės taikymo ir aiškinimo klaidų, dėl kurių valstybei galėtų kilti civilinė atsakomybė.

2.3. Ieškovui tenka pareiga įrodyti teismo neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius) bei kaltę. Ieškovas neteisėtus veiksmus kildina ir iš įsiteisėjusio procesinio sprendimo, kuriuo jo apeliacinis skundas buvo atmestas, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimą instancine tvarka peržiūrėjo aukštesnės instancijos teismas, kuris pažeidimų nenustatė. Todėl ieškovo nurodyti teismų procesiniai sprendimai pagrįsti, juose nurodyti motyvai bei teisinis pagrindas, dėl kurio ieškovo skundai buvo atmesti. Teismai pagrįstai sprendė, kad yra pagrindas ieškovo skundą atmesti, motyvuojant vien ieškinio senaties termino pasibaigimu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. liepos 4 d. sprendimu ieškinį atmetė.

4. Teismas nustatė, kad 1996 m. gegužės 21 d. Ūkinio teismo sprendimu iš UAB „Dieona“ Vilniaus miesto tarybai priteisti 43 103,18 Lt (12 483,54 Eur), 1997 m. sausio 21 d. sprendimu Vilniaus miesto valdybai priteisti 44 598,37 Lt (12 916,58 Eur). UAB „Dieona“ likviduota ir išregistruota 2003 m. sausio 23 d.

5. Teismas taip pat nustatė, kad 2021 m. gegužės 17 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas ieškovo skundas, kuriuo ieškovas prašė priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 11 520 000 Eur turtinės žalos atlyginimą. Ieškovas turtinę žalą grindė tuo, jog dėl Registro tarnybos neteisėtų veiksmų, 2003 m. sausio 23 d. išregistruojant UAB „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro, ieškovas patyrė 11 520 000 Eur nuostolius. Nurodė, kad Registro tarnyba, neturėdama UAB „Dieona“ vienintelio akcininko sutikimo ir teismo sprendimo, 2003 m. sausio 23 d. išregistruodama UAB „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro, tyčia sužlugdė UAB „Dieona“ įsteigtų penkių filialų veiklą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (administracinė byla Nr.12-3520-631/2021). Teismas pareiškimą atmetė iš esmės vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį. Teismas sprendime nurodė, jog pareiškėjas turtinę žalą kildina iš likviduotos bendrovės turto praradimo; dar 2008 m. pareiškėjui skundžiant Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, reikalaujant žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto, jam jau buvo žinoma apie savo galbūt pažeistas teises; pareiškėjas skunde nenurodė termino kreiptis į teismą dėl turtinės žalos priteisimo praleidimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą; nenustatyta objektyvių aplinkybių, pateisinančių akivaizdžiai pavėluotą kreipimąsi į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo; pareiškėjas neprašė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti, priešingai, laikėsi pozicijos, kad jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi privaloma grąžinti nukentėjusį asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto; teigia, kad prievolės įvykdymo terminas nenustatytas.

6. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-431-602/2022 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą paliko nepakeistą, o ieškovo apeliacinį skundą atmetė.

7. Teismas nusprendė, jog administraciniai teismai, teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, taikė pagrįstai: 1) nustatyta, jog atsakovė administracinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė pateikė prašymą taikyti ieškinio senaties institutą; 2) Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, jog kilusiam ginčui taikytinas 3 metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis); 3) teismas nustatė, jog ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti vėliausiai 2008 m., kai pirmą kartą kreipėsi į teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, reikalaudamas žalos atlyginimo dėl to paties turto; 4) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas palaikė Vilniaus apygardos administracinio teismo poziciją dėl senaties taikymo.

8. Teismas atmetė ieškovo teiginį, jog pirmosios instancijos administracinis teismas turėjo išsamiai ištirti bylos aplinkybes, įvertinti, ar Registro tarnyba ieškovo atžvilgiu veikė (ne)teisėtai, ir pateikti išvadas šiuo klausimu. Nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva, jeigu iš bylos aplinkybių galima matyti, jog terminas praleistas dėl objektyvių priežasčių, visgi, nagrinėtose administracinėse bylose ieškovas nenurodė priežasčių, kodėl į teismą kreipėsi praėjus mažiausiai 15 metų nuo momento, kuomet sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

9. Administracinėse bylose ieškovas teigė, kad privaloma nukentėjusįjį asmenį grąžinti į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų delikto, o byloje senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos ir prasideda kitą dieną, kol prievolė visiškai bus įvykdyta (pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį). Tačiau ieškovas klaidingai nurodo pagrindą taikyti CK 1.127 straipsnio 5 dalies nuostatas. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nagrinėjamu atveju juridinio asmens išregistravimas yra vienkartinis veiksmas, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai motyvavo, kad nėra pagrindo ieškinio senaties eigos pradžią skaičiuoti taip, kaip nustatyta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje.

10. Ieškovas nebuvo pateikęs į administracines bylas įrodymų, kuriais remiantis galėjo būti daroma išvada, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Taigi, administraciniai teismai, nesant ieškovo paaiškinimų, kodėl į teismą kreipėsi akivaizdžiai praleidęs senaties terminą, neturėjo objektyvių galimybių šias aplinkybes nustatyti ir neturėjo pareigos atnaujinti praleistą senaties terminą.

11. Ieškovas turtinę žalą, kurią įvardija kaip negautas pajamas pagal 1994 m. sudaryto UAB „Dieona“ veiklos plano duomenis, kildina iš Registro tarnybos veiksmų, 2003 m. sausio 23 d. išregistravus UAB „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro. Atsižvelgiant į tai, administraciniai teismai pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas apie teisių pažeidimą sužinojo (turėjo sužinoti) nuo juridinio asmens išregistravimo dienos, t. y. nuo 2003 m. sausio 23 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendime nurodyti teismo procesiniai sprendimai patvirtina, kad ieškovas nuo 2008 m. dalyvauja kituose teisminiuose procesuose. 2009 m. sausio 21 d. Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-119-603/2009 patenkintas Vilniaus miesto savivaldybės prašymas leisti realizuoti Vilniaus miesto savivaldybės teisę, pripažintą Lietuvos Respublikos ūkinio teismo 1996 m. gegužės 21 d. ir 1997 m. sausio 21 d. sprendimais, išieškant pagal vykdomuosius raštus teismo priteistą 31 554,31 Lt (9 138,76 Eur) skolą ir 11 548,87 Lt (3 344,78 Eur) delspinigius bei 44 598,37 Lt (12 916,58 Eur) skolą ir delspinigius iš likviduotai UAB „Dieona“ priklausančio nekilnojamojo turto. Taigi, pagrįstai tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, tiek ir Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad dalyvaudamas kitose bylose pareiškėjas vėliausiai nuo 2008 m. turėjo suprasti, kad galbūt jo teisės buvo pažeistos ir visą šį laikotarpį nebuvo kliūčių pareiškėjui kreiptis į teismą.

12. Teismas nusprendė, kad nėra nurodyta pagrįstų aplinkybių, pateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog administraciniai teismai, priimdami procesinius sprendimus, kurių pagrindu ieškovas kildina žalą, būtų padarę šiurkščius teisės normų pažeidimus. Teismai padarė teisingą išvadą, kad ieškovas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl turtinės žalos priteisimo, todėl pagrįstai atmetė ieškovo skundus. Vien ieškovo nesutikimas su teismo padarytomis išvadomis negali būti pagrindas pripažinti neteisėtais teismo (teisėjų) veiksmus, priimant konkrečius procesinius sprendimus. Teismas tinkamai įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl ieškinio senaties taikymo instituto, procesiniuose sprendimuose akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo bei taikymo klaidų nepadarė. Teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje byloje teismo padarytas išvadas. Teismas nurodė, kad nėra nustatyti teismų neteisėti veiksmai, todėl ieškovo ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

13. Ieškovas A. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba panaikinti sprendimą visą ar iš dalies ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Nurodo šiuos argumentus:

13.1. Dėl Registro tarnybos neteisėtų veiksmų, išregistruojant UAB „Dieona“ iš juridinių asmenų registro, pirmosios instancijos administracinio teismo sprendime motyvų nebuvimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 12-3520-631/2021 dėl Registrų tarnybos neteisėtų veiksmų tyrimo neteisingai pasinaudojo prejudiciniais faktais, kurie nesietini su ABTĮ 57 straipsnio 1, 2, 3 punktų reikalavimais ir reikšmės bylai neturi. Pirmosios instancijos administracinis teismas, pažeisdamas pareigą bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, pažeisdamas CK 2.106 straipsnio 1 dalies 1–7 punktus, ABĮ 73 straipsnio teisės normas, ieškovo teises, 2021 m. rugpjūčio 5 d. priėmė nemotyvuotą, šališką sprendimą, kuris yra naikintinas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, administracinėje byloje Nr. A-431-60212022 nagrinėdama ieškovo apeliacinį skundą, privalėjo nustatyti, ar valstybės valdžios institucijos aktas, iš kurio kildinama žala, yra teisėtas. Teisėjų kolegija, administracinėje byloje Nr. A-431-602/2022 pažeidė bylų nagrinėjimo taisykles (ABTĮ 79 straipsnio 1 dalis), nepasinaudojo ABTĮ 111, 144, 145, 146, 147 straipsniais.

13.2. Pirmosios instancijos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. 12-3520-631/2021 pareiškėjo prašymą dėl turtinės žalos atlyginimo paliko nenagrinėtu. Teisėjų kolegija, išnarinėjusi administracinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, pažeisdama ABTĮ 6 straipsnį, padarė tyčinį nusižengimą. Žala atsirado dėl teisėjų tyčinių veiksmų, todėl valstybė turi atlyginti žalą. CK 6.279 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta priežastinio ryšio prezumpcija įsigalioja tada, kai nė vieno iš pažeidėjų veiksmai nebuvo pakankama žalos atsiradimo priežastis, tačiau žala kilo tik dėl visų jų neteisėtų veiksmų sąveikos. Būtent toks administracinio teisminio proceso neteisėtumas, esant deliktinei atsakomybei, yra pagrindas valstybei taikyti generalinio delikto principus. Ieškovas įgyja teisę reikalauti atlyginti 11 520 000 Eur žalą, o atsakovė įgyja deliktinę civilinę atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl administracinių teismų padarytų teisės normų pažeidimo.

13.3. Ieškovo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi privaloma grąžinti nukentėjusį asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto. Senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos ir prasideda tą kitą dieną, kol prievolė visiškai bus įvykdyta (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

13.4. Teismo išvados, kad ieškovui neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, prieštarauja griežtosios atsakomybės doktrinos imperatyvams. Civilinės atsakomybės atveju galioja principas, kad kaltė preziumuojama, todėl ieškovas šios sąlygos neprivalo įrodyti. Kad nėra kaltės, privalo įrodyti atsakovė. Žalos atsiradimo priežastinis ryšys yra siejamas su administracinio proceso padariniais, kurie administracinėse bylose Nr. 12-3520-631/2021 ir Nr. A-431-602/2022 dėl teisės normų pažeidimo sudarė sąlygas žalai atsirasti ar jai padidėti (CK 6.272 straipsnio 2, 4 dalys).

13.5. Teismo teiginys, kad byloje nenurodyta aplinkybių, nepateikta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog administraciniai teismai, priimdami procesinius sprendimus, kurių pagrindu ieškovas kildina žalą, būtų padarę šiurkščius teisės normų pažeidimus, patvirtina, kad teisėja pažeisdama Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 ir 185 straipsnius, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šių normų taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2011; 2011 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2011), kadangi ieškovas pateikė oficialius rašytinius įrodymus bei kitus dokumentus, kuriais pagrindė savo reikalavimą dėl 11 520 000 Eur žalos atlyginimo. Atsakovės atsiliepimas į ieškovo ieškinį pažeidžia konstitucinio teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo principus, daro žalą, ieškovas yra pateikęs dubliką, kurio turinio teismas nekomentavo, kadangi iš anksto buvo suplanavęs veiksmus, kurie lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.

13.6. Pirmosios instancijos teismas, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, netyrė ieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių ir atsakovės atsikirtimų, tinkamai nenustatė žalos atsiradimo teisinių faktų ir neatliko jų teisinio vertinimo, nekvalifikavo ginčo santykio ir neišaiškino teisės normų, kurios turėjo būti taikytinos ginčo santykiui. Teismas neidentifikavo materialiojo teisinio santykio, kuris sieja ginčo šalis ir iš kurio kyla ieškovo reikalavimo materialinė teisė. Bylos esmė galėjo būti neatskleista dėl to, kad nebuvo vadovaujamasi žalos aplinkybes patvirtinančiais įrodymais, nenustatyti reikšmingi teisiniai faktai, kurie būtini sprendimui dėl bylos baigties priimti. Tokio pobūdžio pažeidimas yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

13.7. Teisėja dėl ieškovo pareikštų reikalavimų neįvykdė CPK 3 straipsnyje nustatytos pareigos tinkamai ištirti aplinkybes ir kvalifikuoti ginčo teisinius santykius, pažeisdama CPK 270 straipsnio 4 dalies 1–4 punktų reikalavimus, klausimus paliko nenagrinėtais. Dėl sprendimo panaikinimo taikytinos CPK 329 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 4, 7 punktų normos, kai bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, apeliacinės instancijos teismas gali dėl neišspręstų reikalavimų gražinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitą bylos dalį nagrinėti.

Atsiliepimas

14. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepime prašo atmesti apeliacinį skundą. Nurodo šiuos argumentus:

14.1. Sprendimo aprašomojoje bei motyvuojamojoje dalyse nurodytos visos esminės aplinkybės ir motyvai, kuriais grindžiamas ieškovo reikalavimas dėl jam padarytos žalos atlyginimo.

14.2. Ieškovas nebuvo pateikęs į administracines bylas įrodymų, kuriais remiantis galėjo būti daroma išvada, kad ieškovas ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

14.3. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su ginču susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškinio pagrįstumą, teismo nebuvo įvertinti arba buvo įvertinti netinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl apeliacijos ribų

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).

16. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl galbūt neteisėtų Vilniaus apygardos administracinio teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo veiksmų, nagrinėjant administracinę bylą dėl turtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Vilniaus miesto savivaldybės neteisėtų veiksmų, 2003 m. sausio 23 d. išregistravus UAB „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro, atlyginimo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Bylos nagrinėjamo metu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybės 2003 m. sausio 23 d. sprendimu UAB „Dieona“ likviduota ir išregistruota iš Juridinių asmenų registro.

19. Ieškovas, kaip vienintelis UAB „Dieona“ akcininkas, pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui 2021 m. gegužės 17 d. skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 11 520 000 Eur turtinei žalai atlyginti. Vilniaus apygardos administracinis teismas, 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu, atsižvelgęs į tai, kad atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį, atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, jog pareiškėjas turtinę žalą kildina iš atsakovės 2003 m. sausio 23 d. atliktų veiksmų bei konstatavęs, kad praleistas ieškinio senaties terminas ir nėra pagrindo jį atnaujinti (administracinė byla Nr.12-3520-631/2021). Minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą pareiškėjas apskundė apeliaciniu skundu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A-431-602/2022).

20. Ieškovas Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį, prašydamas iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, priteisti 11 520 000 Eur dydžio žalos atlyginimą. Neteisėtus teismo (teisėjų) veiksmus ieškovas kildina iš Vilniaus apygardos administracinio teismo bylą nagrinėjusios teisėjos veiksmų, priimant 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I2-3520-631/2021, kuriuo buvo atmestas pareiškėjo (ieškovo šioje byloje) skundas, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos veiksmų, priimant nutartį administracinėje byloje Nr. A-431-602/2022, kuria teisėjų kolegija atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo.

21. Vilniaus apygardos teismas, nenustatęs administracinių teismų (teisėjų) neteisėtų veiksmų, ieškovo ieškinį atmetė.

22. Ieškovas, skųsdamas teismo sprendimą, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti.

Dėl skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo

23. Ieškovas apeliaciniame skunde nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas pažeidė imperatyvias teisės normas, nukrypo nuo teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, neištyrė ir neįvertino visų ieškovo nurodytų argumentų ir į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, kurie buvo susiję su ginču.

24. Kaip jau buvo nurodyta, šioje byloje ieškovas neteisėtus teismo (teisėjų) veiksmus kildina iš administracinių teismų (teisėjų) veiksmų, priimant procesinius sprendimus. Ieškovo teigimu, Vilniaus apygardos administracinis teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami administracinę bylą dėl ieškovo patirtos turtinės žalos priteisimo iš Vilniaus miesto savivaldybės, padarė šiurkščius teisės pažeidimus, neužtikrino teisingumo, todėl žalą, kilusią dėl teismų (teisėjų) veiksmų, remiantis CK 6.271 straipsnio nuostatomis, turi atlyginti Lietuvos Respublika.

25. Valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, reglamentuoja CK 6.272 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Žala CK 6.272 straipsnio 2 dalies prasme turi būti sukelta neteisėtais veiksmais, atliktais vykdant teisingumą, o teisingumo vykdymas aptariamos nuostatos kontekste apima ne tik bylos nagrinėjimą, bet ir atitinkamo teismo sprendimo priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011).

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (nuostoliai) (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą, būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip. Asmeniui, reikalaujančiam atlyginti tokio pobūdžio žalą, tenka pareiga įrodyti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iš nurodytų atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-207/2011; 2013 m. gruodžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2013).

27. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, galima tik įrodžius visas civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, kaltę, priežastinį ryšį ir žalą (nuostolius).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

29. Taigi teismo procesinis sprendimas, kuris nėra pripažintas neteisėtu (nepagrįstu) instancinės teismų kontrolės tvarka, gali būti pagrindas ieškiniui dėl žalos atlyginimo pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį pareikšti, tačiau šioje teisės normoje įtvirtinta nuostata negali būti naudojamasi kaip priemone dar kartą pasibylinėti, pakeisti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kvestionuojant konkrečias kitoje civilinėje byloje teismo padarytas išvadas. Įsiteisėjus teismo procesiniam sprendimui ir jam įgijus res judicata (galutinis teismo sprendimas) galią, šalių ginčas yra galutinai išspręstas (CPK 279 straipsnio 4 dalis), teismo sprendimas įgyja įstatymo galią (CPK 18 straipsnis). Įsiteisėjęs teismo procesinis sprendimas gali būti peržiūrėtas tik kasacine tvarka, esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnis) ar atnaujinus procesą įstatymų nustatyta tvarka (CPK 366 straipsnis). Kitų įsiteisėjusio teismo sprendimo peržiūros būdų įstatymai nenustato.

30. Nagrinėjamu atveju ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo (teisėjų) veiksmų, kildinamas iš įsiteisėjusių ir nepanaikintų administracinių teismų procesinių sprendimų, todėl apeliantas šioje byloje turėjo įrodyti, kad teismai, priimdami atitinkamus procesinius sprendimus, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. nurodyti teismų (teisėjų) padarytas klaidas, kurios lėmė akivaizdų procesinių sprendimų neteisėtumą.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad nenustatyta, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas ar Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdami ieškovo reikalavimą dėl turtinės žalos atlyginimo iš Vilniaus miesto savivaldybės, būtų veikę neteisėtai – pažeidę teisės normas, nesilaikę teismų formuojamos praktikos, dėl ko byla galėjo būtų išspręsta neteisingai.

32. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnis) nustatyta, jog Vilniaus administraciniame teisme buvo gautas pareiškėjo A. P. skundas, kuriuo pareiškėjas prašė teismo priteisti iš Vilniaus miesto savivaldybės 11 520 000 Eur turtinės žalos atlyginimą, o šią turtinę žalą grindė tuo, jog dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisės departamento Registro tarnybos neteisėtų veiksmų, 2003 m. sausio 23 d. išregistruojant UAB „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro, jos vienintelis akcininkas A. P. patyrė tiesioginius nuostolius. Pareiškėjas administracinėje byloje teigė, kad atsakovė, neturėdama UAB „Dieona“ vienintelio akcininko sutikimo ir teismo sprendimo, 2003 m. sausio 23 d. išregistruodama juridinį asmenį UAB „Dieona“ iš Juridinių asmenų registro, tyčia sužlugdė UAB „Dieona“ įsteigtų penkių filialų komercinę ūkinę veiklą.

33. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu, vadovaudamasis teisės normomis, reglamentuojančiomis ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė (administracinė byla Nr.12-3520-631/2021). Teismas nurodė, jog pareiškėjas turtinę žalą kildina iš likviduotos bendrovės turto praradimo; dar 2008 m. pareiškėjui skundžiant Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus ir reikalaujant žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto, buvo žinoma apie savo galbūt pažeistas teises; pareiškėjas skunde nenurodė termino kreiptis į teismą dėl turtinės žalos priteisimo praleidimo priežasčių, kurios būtų laikytinos objektyviomis ir nuo jo valios nepriklausančiomis, dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą; teismas nenustatė objektyvių aplinkybių, pateisinančių akivaizdžiai pavėluotą kreipimąsi į teismą su skundu dėl žalos atlyginimo; pareiškėjas neprašė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinti, o priešingai, laikėsi pozicijos, kad jo reikalavimams negali būti taikoma ieškinio senatis, kadangi privaloma grąžinti nukentėjusį asmenį į tą padėtį, kurioje jis būtų likęs, jei nebūtų buvę delikto; teigia, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo skundo padavimo dienos ir prasideda tą kitą dieną, kol prievolė visiškai bus įvykdyta (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2022 m. gruodžio 7 d. nutartimi, pritardamas pirmosios instancijos teismo nuomonei dėl ieškinio senaties taikymo, ieškovo apeliacinį skundą atmetė ir sprendimą paliko nepakeistą (administracinė byla Nr. A-431-602/2022).

35. Spręsdamas dėl normų, reglamentuojančių ieškinio senaties institutą, (ne)teisėto taikymo aptartose administracinių teismų bylose, Vilniaus apygardos teismas, skundžiamame sprendime pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

36. Priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas vertino ieškovo argumentus bei CK įtvirtintas ieškinio senaties instituto normas, taip pat kasacinio teismo išaiškinimus šiuo klausimu bei konstatavo, kad administraciniai teismai teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, ieškovo nurodytose administracinėse bylose taikė teisėtai ir pagrįstai.

37. Teismas teisingai nustatė, kad: 1) administracinėje byloje atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė pateikė prašymą taikyti senaties terminą; 2) Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, jog kilusiam ginčui taikytinas trejų metų senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis); 3) ieškovas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti vėliausiai 2008 metais, kai pirmą kartą kreipėsi į teismą dėl Vilniaus miesto savivaldybės veiksmų, reikalaudamas žalos atlyginimo dėl to paties ginčijamo turto; 4) Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas palaikė Vilniaus apygardos administracinio teismo poziciją dėl senaties taikymo byloje.

38. Ieškovas procesiniuose dokumentuose klaidingai nurodo, kad skaičiuojant senaties termino pradžią turėjo būti taikomos CK 1.125 straipsnio 5 dalies nuostatos, reglamentuojančios senaties termino pradžią esant tęstiniams pažeidimams. Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, juridinio asmens išregistravimas iš Juridinių asmenų registro yra vienkartinis veiksmas, todėl Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pagrįstai motyvavo, kad nėra pagrindo ieškinio senaties eigos pradžią skaičiuoti taip, kaip nustatyta CK 1.127 straipsnio 5 dalyje.

39. Kadangi ieškovas nebuvo pateikęs į administracinę bylą įrodymų, kuriais remiantis galėjo būti daroma išvada, kad ieškinio senaties terminą jis praleido dėl svarbių priežasčių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog administraciniai teismai, nesant ieškovo paaiškinimų, kodėl jis į teismą kreipėsi akivaizdžiai praleidęs senaties terminą, neturėjo objektyvių galimybių šias aplinkybes nustatyti ir atitinkamai neturėjo pareigos atnaujinti praleistą senaties terminą.

40. Atsakovei administracinėje byloje prašant taikyti ieškinio senaties terminą, o pareiškėjui termino atnaujinti neprašant, svarbių priežasčių, kodėl į teismą kreipėsi daugiau nei po trejų metų, nenurodant, administraciniai teismai padarė pagrįstą išvadą, kad A. P. praleido senaties terminą ir nėra pagrindo jį atnaujinti, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016). Todėl ieškovo argumentai, jog pirmosios instancijos administracinis teismas byloje turėjo išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes, įvertinti, ar atsakovė pareiškėjo atžvilgiu veikė (ne)teisėtai, ir pateikti savo argumentuotas išvadas šiuo klausimu teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje, atmestini kaip nepagrįsti.

41. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas nenurodė pagrįstų aplinkybių ir nepateikė įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog administraciniai teismai, priimdami procesinius sprendimus, kurių pagrindu ieškovas kildina žalą, būtų padarę šiurkščius teisės normų pažeidimus, todėl pagrįstai ieškovo ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė.

42. Atsakydama į ieškovo argumentus dėl skundžiamo sprendimo nepakankamo motyvavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT praktikoje nurodyta, jog pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland; 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Van de Hurk v. Netherlands, No. 16034/90, judgment of 19 April 1994, § 61). Tam tikrais atvejais, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., Heile v. Finland, No. 20772/92, judgment of 19 December 1997, § 59-60; Marini v. Albania, No. 3738/02, judgment of 18 December 2007, § 105).

43. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad jis yra pakankamai motyvuotas, jame nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai bei teisiniai argumentai, kuriais teismas vadovavosi, darydamas išvadas.

44. Kiti apelianto argumentai vertinami kaip neturintys esminės reikšmės, sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakoma. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų

45. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus įrodymus, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo keisti ar naikinti, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas, išlaidos advokato pagalbai apmokėti atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas.

47. Atsižvelgiant į bylos procesinę baigtį, apelianto bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).

48. Atsakovė nepateikė įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Irmantas ŠulcasAldona TilindienėAlma Urbanavičienė