Marijampolės apylinkės teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

kaltinamiesiems G. B., V. Ž., jų gynėjams advokatams Juliui Jasaičiui, Vaidui Paltanavičiui,

G. B., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, vedęs, dirbantis (duomenys neskelbtini), gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaruojantis (duomenys neskelbtini), neteistas;

V. Ž., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvis, aukštojo išsilavinimo, išsituokęs, nedirbantis, gyvenantis ir gyvenamąją vietą deklaruojantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinami pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 228 straipsnio 1 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. B. ir V. Ž. būdami statutiniai valstybės tarnautojai – policijos pareigūnai, eidami Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato (toliau – Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK) Veiklos skyriaus vyriausiojo tyrėjo ir tyrėjo pareigas, veikdami bendrininkų grupėje, pareigų atlikimo metu, 2016 m. lapkričio 9 d., piktnaudžiaudami tarnyba ir viršydami įgaliojimus, neteisėtai atimdami nepilnamečiams A. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), A. M., gimusiam (duomenys neskelbtini), E. P., gimusiam (duomenys neskelbtini), laisvę, mušdami ir taip sukeldami jiems fizinį skausmą, reikalavo iš šių nepilnamečių elgtis pagal jų nurodymą panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, tokiu neteisėtu būdu tęstiniais tyčiniais veiksmais siekė išaiškinti ir patraukti baudžiamojon atsakomybėn ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) Vilkaviškio rajono PK atliekamame dėl vagystės pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ją padariusius asmenis, rasti ir užfiksuoti pagrobtus vagystės metu pinigus, nustatyti kitus šiai bylai svarbius duomenis, tokiomis aplinkybėmis:

laikotarpiu nuo 10.18 val. iki 11.29 val., tiksliau nenustatytu tyrimo metu laiku, Vilkaviškio rajono PK, esančiame Vytauto g. 6, Vilkaviškyje, V. Ž. darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), veikdami kartu, tyčia prieš apklausą neįteikdami pasirašytinai pranešimo apie įtarimą, neužtikrindami privalomo gynėjo ir įstatyminio atstovo dalyvavimo, apklausos veiksmo ir turinio nefiksuodami protokole, taip nesilaikydami Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 187 straipsnio 1 dalyje, 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 53 straipsnio 1 dalyje, 179 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, faktiškai vykdė nepilnamečio A. M., gimusio (duomenys neskelbtini), įtariamojo apklausą ir jos metu davė neteisėtą nurodymą A. M. elgtis pagal jų valią – prisipažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką – vagystę, tuo pačiu pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatą draudžiančią versti duoti parodymus prieš save, o A. M. atsisakius, G. B. ir V. Ž. bendrais veiksmais panaudojo psichinę ir fizinę prievartą: V. Ž. nurodė A. M. sėstis ant kėdės, rankas sukryžiuoti už kėdės atlošo, ir nesant teisėtam pagrindui, panaudojo specialiąją priemonę – antrankius, surakinus rankas antrankiais už nugaros, neteisėtai atėmus laisvę ir tuo pačiu galimybę A. M. priešintis, sudavė vieną smūgį kumščiu į žandikaulį bei du smūgius plaštaka į galvos sritį, dėl ko nukentėjusysis A. M. jautė fizinį skausmą.

Tęsdami nusikalstamą veiką, A. M. neprisipažinus įvykdžius nusikalstamą veiką – vagystę, G. B. ir V. Ž. toliau siekdami to paties tikslo, tą pačią dieną 12.58 val., kartu su Veiklos skyriaus vyresniąja tyrėja E. A., kuri dėl šios nusikalstamos veikos nėra kalta, po administracinės teisenos veiksmų (duomenys neskelbtini) viešosiose kapinėse, Vilkaviškio rajone su A. M. nepilnamečiu broliu A. M., gimusiu (duomenys neskelbtini), atlikimo, ketindami jį vežti į Vilkaviškio rajono policijos komisariatą apklausai dėl A. M. galimai padarytos nusikalstamos veikos – vagystės aplinkybių nustatinėjimui, siekdami, kad A. M. ir jo motina A. M. negalėtų trukdyti neteisėtu būdu išgauti reikšmingus parodymus apie tiriamą vagystę, tyčia melagingai nurodė A. M. ir jo motinai A. M., kad A. M. bus vežamas į (duomenys neskelbtini) seniūniją, atsiprašyti seniūnės G. S. dėl sugadinto kapinėse svetimo turto, bei A. M. pageidaujant vykti kartu su nepilnamečiu sūnumi, pastarąją iš automobilio išprašė. Tęsdami nusikalstamą veiką, nesant teisėtam pagrindui, neteisėtai atimdami laisvę, kartu su V. Ž. įsodino A. M. į tarnybinį automobilį „Mitsubishi Pajero“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), ir G. B. vairuojant, nuvežė A. M. į (duomenys neskelbtini) mišką, esantį Vilkaviškio rajone. Tęsdami nusikalstamą veiką, 13.01 val. G. B. persėdo į tarnybinio automobilio galinę sėdynę greta A. M. ir pasinaudodami sudaryta bauginančia situacija, taip panaudodami psichinę prievartą, davė neteisėtą nurodymą A. M. elgtis pagal jų valią – nurodyti su kokiu asmeniu jo brolis A. M. padarė nusikalstamą veiką – vagystę, tuo pačiu pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatą draudžiančią versti duoti parodymus prieš artimą asmenį, o A. M. atsisakius, pridėjo jam prie kaklo ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą prietaisą skleidžiantį elektrinius impulsus ir jį panaudojo, tačiau pastarajam neteikiant reikalaujamos informacijos, ištempė A. M. iš automobilio, vesdami gilyn į (duomenys neskelbtini) mišką vieną kartą įspyrė į užpakalį, prirakino jį prie medžio antrankiais, taip atimdami A. M. laisvę, ir pridėję prie kojų prietaisą skleidžiantį elektrinius impulsus jį panaudojo 3 kartus, dėl ko A. M. jautė fizinį skausmą. Negavę iš A. M. reikalaujamos informacijos, G. B. atrakino jį nuo medžio, 13.05 val. įsodino į tarnybinį automobilį ir nesant teisėtam pagrindui, 13.23 val. pristatė jį į Vilkaviškio rajono policijos komisariatą, kur, nesant teisėtam pagrindui, antrankiais surakintomis rankomis už nugaros, G. B. kartu su V. Ž. ir E. A., kuri dėl nusikalstamos veikos nėra kalta, nuvedė į ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kabinetą, esantį pastato antrame aukšte, ir A. M. paliko su asmeniu, dėl kurio byla nutraukta. A. M. nesutikus duoti parodymus dėl brolio galimai padarytos vagystės, asmuo, dėl kurio byla nutraukta, A. M. sudavė vieną smūgį delnu į veido sritį, šiam ir toliau neduodant parodymų, įspyrė į lytinius organus, tokiu būdu neteisėtai atimdami laisvę, laikė A. M., slėpdami jo buvimo komisariate faktą nuo įstatyminio atstovo – motinos A. M. iki 16.39 val.

Tęsdami nusikalstamą veiką, siekdami to paties tikslo, veikdami bendrai, tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 15.40 val. iki 16.58 val., tiksliau tyrimo metu nenustatytu laiku, V. Ž. darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), tyčia prieš apklausą neįteikdami pasirašytinai pranešimo apie įtarimą, neužtikrindami privalomo gynėjo ir įstatyminio atstovo dalyvavimo, apklausos veiksmo ir turinio nefiksuodami protokole, taip nesilaikydami BPK 187 straipsnio 1 dalyje, 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 53 straipsnio 1 dalyje, 179 straipsnio 1 dalyje numatytų reikalavimų, faktiškai vykdė nepilnamečio E. P., gimusio (duomenys neskelbtini), įtariamojo apklausą ir jos metu davė neteisėtą nurodymą E. P. elgtis pagal juo valią – prisipažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką – vagystę, tuo pačiu pažeisdami Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatą draudžiančią versti duoti parodymus prieš save. E. P., apie jo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką duoti parodymus atsisakius, V. Ž. nurodė E. P. sėstis ant kėdės, rankas sukryžiuoti už kėdės atlošo, ir nesant teisėtam pagrindui panaudojo specialiąją priemonę – antrankius, surakindami jo rankas už nugaros, taip E. P. neteisėtai atėmus laisvę ir tuo pačiu galimybę priešintis, nuo neteisėtai naudojamos fizinės prievartos, G. B. pasiėmęs nuo darbo stalo ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytą prietaisą skleidžiantį elektrinius impulsus, pridėjęs E. P. prie dešinio peties jį panaudojo, pastarajam toliau neigiant dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, nenustatytą elektros prietaisą panaudojo į kojas ne mažiau 3 kartus, bei jį pridėjo prie lytinių organų bei pagrasino jį panaudoti, tokiu būdu išgavo E. P. prisipažinimą dėl įvykdytos vagystės, savo veiksmais sukeldami pastarajam fizinį skausmą ir padarydami paviršinius nudegimus dešinio peties ir kairės šlaunies srityse, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Tęsdami nusikalstamą veiką, G. B. kartu su tyrėju V. Ž. nuvedė E. P. į asmens, dėl kurio byla nutraukta, darbo kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), esantį Vilkaviškio rajono PK patalpose ir siekiant neteisėtai išgauti informaciją, faktiškai tęsdami neteisėtą, nedalyvaujant gynėjui, nepildant protokolo, įtariamojo E. P. apklausą versdami jį duoti parodymus prieš save, reikalavo nurodyti, kur paslėpė vagystės metu pagrobtus pinigus, ir panaudojo prieš E. P. fizinę prievartą: G. B. sudavė E. P. 1 smūgį į pilvo sritį, pastarajam pradėjus pasakoti apie įvykdytą vagystę, asmuo, dėl kurio byla nutraukta, pasakęs „jog buvo ne taip“ sudavė E. P. 1 smūgį kumščiu į galvos sritį bei 1 smūgį delnu į galvos sritį, ir toliau siekdami iš E. P. gauti informacijos apie vagystės metu pagrobtų pinigų laikymo vietą, G. B., asmuo, dėl kurio byla nutraukta, V. Ž. veikdami kartu sudavė ne daugiau 10 smūgių E. P. į veido sritį, tokiu smurtiniu būdu mušdami ir sukeldami E. P. fizinį skausmą, išgavo iš E. P. informaciją apie paslėptų 70 eurų laikymo vietą.

Šiais tyčiniais ilgai besitęsiančiais bendrais smurtinio pobūdžio veiksmais, G. B. ir V. Ž., piktnaudžiaudami tarnyba ir viršydami įgaliojimus, naudodamiesi policijos pareigūno įgaliojimais, darydami dar ir atskiras nusikalstamas veikas – neteisėtai atimdami nepilnamečiams laisvę, mušdami ir taip sukeldami jiems fizinį skausmą, vienam jų E. P. padarydami nežymų sveikatos sutrikdymą, reikalaudami iš šių nepilnamečių elgtis pagal jo nurodymą, panaudodami psichinę prievartą, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, 20 straipsnio 2 dalį, 21 straipsnį, 31 straipsnį, Policijos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktus, 26 straipsnio 1 dalį, BPK 21 straipsnį, 44 straipsnį, 187 straipsnio 1 dalį, 51 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 53 straipsnio 1 dalį, 179 straipsnio 1 dalį, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus, diskreditavo statutinio valstybės tarnautojo policijos pareigūno vardą, iškraipė valstybės institucijos Lietuvos policijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino jos autoritetą, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymų viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo principus bei tokiu būdu padarė didelę žalą valstybei bei nukentėjusiesiems nepilnamečiams – E. P., A. M. ir A. M.

Šiuose G. B. veiksmuose yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje, 146 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 148 straipsnio 1 dalyje, požymiai.

Teismo posėdžio metu kaltinamasis G. B. nurodė, kad neprisipažįsta kaltu. Yra Vilkaviškio rajono PK Veiklos skyriaus vyriausias tyrėjas. Apie parduotuvės apiplėšimą sužinojo 2016 m. lapkričio 9 d. ryte, kai buvo perskaityta suvestinė. Susirinkime viršininkė nurodė aiškintis aplinkybes. Pirminėje informacijoje buvo nurodoma, kad nusikalstamą veiką galimai padarė A. M. ir dar kitas asmuo. Bylą pavedė tirti jam kartu su kolegomis, jo grupėje buvo E. A. ir V. Ž. Rinkosi informaciją apie A. M. buvimo vietą ir iš kaimynų sužinojo, kad jis galimai autobusu išvyko į Vilkaviškį. Su Ž. sėdo į tarnybinį automobilį, ruošėsi važiuoti link to kaimo, tačiau prie autobusų stoties pamatė einantį A. M. su kitu asmeniu. Ž. išlipęs juos susistabdė, asmenys sutiko kartu vykti į policijos komisariatą. Komisariate nusivedė juos į kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), pasikvietė po vieną pasišnekėti trumpai. Pirmiausia bendravo su A. M., kurio paklausė kur buvo ir ką veikė vakare, ar yra susijęs su nusikaltimu. A. M. atsakė neigiamai, bendravimas buvo geranoriškas. Po to į kabinetą pasikvietė draugą, su kuriuo pasišnekėjus suprato, kad šis nėra susijęs, todėl paleido. Dėl A. M. pasitarė su viršininke, ką daryti, nes tvirtų duomenų nebuvo apie jo dalyvavimą vagystėje, todėl viršininkė nurodė A. M. apklausti liudytoju. V. Ž. nusivedė A. M. į savo kabinetą atlikti apklausos. Apklausos metu buvo užėjęs pažiūrėti, kokius parodymus duoda, tuos parodymus tikslinosi. Po apklausos jis atėjęs į kabinetą pasakė, kad parodymai neatitinka, pasiūlė M. prisipažinti, duoti teisingus parodymus, grąžinti savininkui daiktus, gal susitaikyti. Tuo metu į kabinetą atėjo viršininkė K. S., suprato, kad A. linkęs prisipažinti, todėl jį išsivedė pasišnekėti kitur. Po kiek laiko viršininkė pasakė, kad A. prisipažino, todėl reikia važiuoti susirasti jo draugą P., kuris galimai galėjo dalyvauti kartu. Išvažiavo trise jis, Ž. ir A. P. rado namie, pasišnekėję nusprendė važiuoti patikslinti kitas aplinkybes. Toliau važiavo į A. M. namus, nes tuo pačiu A. turėjo administracinę medžiagą dėl A. M. įvykdyto pažeidimo. Atvažiavę į (duomenys neskelbtini) kaimą pas M., A. ir Ž. užėjo pas juos, jis tuo metu trumpai apsižiūrėjo, ar kas yra namuose. Pagal turimą medžiagą žinojo, kad karių kapinių kampe nubėgo plėšikai. Užėjo pas gyvenančius šalia kaimynus, kur S. vyras papasakojo, kad tai bus A. padaręs su draugu. Dar sakė, kad kai plėšikai pabėgo, daug daiktų paėmė, kuriuos bėgdami mėtė miške, taip pat persirengė drabužiais, kuriuos taip pat išmėtė. Grįžęs pasakė Ž., kad reikia važiuoti į mišką apžiūrėti, gal kitą asmenį surasti. Tuo metu A. pasakė, kad turi vežtis A. apklausai kartu su motina administracinėje medžiagoje, kurią tyrė. Pakeliui sustojo prie kapinių pasitikslinti dėl A. medžiagos. A. nuėjo su A., jis perėjo per kapines, apžiūrėjo, kad gal ką ras numestą, tačiau nieko nerado. Grįžusi A. pasakė, kad A. prisipažino dėl elektros prietaisų vagystės, parodė tuos prietaisus. Taip pat A. pasakė, kad turi užsukti į seniūniją, kur A. su motina turi atsiprašyti seniūnės, už įvykdytą pažeidimą. A. motina M. buvo neblaivi, jautėsi alkoholio kvapas, ji buvo agresyvi. A. M. pasakė, kad nevažiuos į seniūniją, tegul vaikas vienas važiuoja ir atsiprašo, nurodė, kad ji pati atvažiuos į policiją. Važiuodami link Vilkaviškio, važiuodami 30–40 km/h greičiu apžiūrinėjo įvažiavimus į mišką. Tikrino, kad gal galimai su automobiliu buvo išvažiuota, kai nusikaltimo kaltininkai išbėgo ir juos paėmė. Buvo trys ar keturi įvažiavimai, kurie matėsi, kad nevažinėti buvo, apaugę žolėmis, jokių vėžių nesimatė. Kampiniame įvažiavime, užsuko į kairę pusę, nes žinojo, kad dar yra vienas įvažiavimas į mišką, kuris eina per visą mišką nuo kapinių, t. y. tos vietos kur įbėgo asmenys. Privažiavus tą keliuką, matėsi, kad važiuota mašinos. Įvažiavome į mišką 15–20 metrų, toliau nėjo važiuoti, pasiėmė fotoaparatą, ir su Ž. nuėjo į mišką. Rado skudurų, juos nufotografavo. Grįžę sėdo į automobilį ir išvažiavo į komisariatą. A. nusivedė E. A., jis nuėjo į savo kabinetą. Jis nuėjo pas viršininkę, kuri nurodė, kad reikia vykti pas P., gal dar bus neišleisti pinigai. Vėl važiavo trise: jis, Ž. ir A. Tuo metu A. M. paliko A. K. kabinete, kad palauktų, kol atvyks motina. Kai rado P., pasakė, kad šis turės vykti į komisariatą pasiaiškinti. P. sutiko važiuoti, o savo motinai pasakė, kad ši nesikištų, čia ne jos reikalas. Atvykus į komisariatą, kad A. M. su E. P. nesusitiktų, E. nuvedė į kitoje pusėje esančius kabinetus prie S. ir T. kabineto. Vėliau koridoriuje sutiko kolegas D. P. ir A. T. su E. P., kolegos pasakė, kad suvedė E. P. ir A. M., kad A. paragintas E. prisipažintų padaręs nusikalstamą veiką. Po kiek laiko jis, Ž. ir P. išvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą, kur P. parodė negyvenamoje sodyboje paslėptus 70 eurų. Tuos pinigus paėmė, viską nufotografavo. Grįžus į komisariatą, Ž. surašė pinigų paėmimą ir visą medžiagą perdavė. Vėliau buvo suderinta, kad M. ir P. apklausa įvyks. Mano, kad tie asmenys jį apkalba, nes jie tikrindavo jų namus su vaikų teisėmis, buvo žinomi asmenys, po šio nusikaltimo ypač padidėjo tikrinimai, nuolat siųsdavo policiją su vaikų teisėmis, su socialiniais darbuotojais, nes tuo momentu daug skundų buvo gauta, policijai buvo kaip tik liepta važiuoti ir juos tikrinti.

Rytinio susirinkimo metu viršininkė išsiaiškinti aplinkybes pavedė žodiniu pavedimu. Jo tyrimo grupė susidaro iš jo, Ž., R. ir A., suskirstyta pagal teritorijas. Negali pasakyti, ar tą dieną jam skambino kurio nors nukentėjusiojo mama. Jokio pokalbio neturėjo, arba ten buvo nesujungimas, arba negirdėjo. Nukentėjusieji komisariate nebuvo laikomi, jie patys sutiko atvykti. A. visada buvo laisvas, koridoriuje vaikščiojo. Kai buvo suderintos įtariamųjų apklausos, laukė tiek laiko, kol advokatė atsilaisvins. Nukentėjusiojo A. mama neatvyko, nematė, kaip A. išvyko namo. A. ne jo tiriamoje medžiagoje buvo, todėl jam tai buvo neaktualu, jam nerūpėjo. Tą dieną amunicijos diržą turėjo, ko gero antrankius turėjo. Nenaudojo jokių antrankių, ar bent neprisimena, kad būtų uždėjęs antrankius. Nematė, kad būtų kiti pareigūnai naudoję antrankius. Buvo užėjęs į kabinetą, kai Ž. vykdė A. M. kaip liudytojo apklausą, tačiau nesidomėjo, ar užtikrintos nepilnamečio liudytojo teisės. Bendravimo su asmenimis informacija iki oficialių apklausų nebuvo įforminta. Asmenys sutiko važiuoti į komisariatą, vežėsi išsiaiškinti situaciją, aiškinosi nurodytą ikiteisminį tyrimą. Tuo metu, kai bendravo su nukentėjusiaisiais, jie nebuvo įtariamieji, tai buvo informacijos tikrinimas. Tuo momentu asmenys nebuvo sulaikyti – nei faktiškai, nei formaliai sulaikyti nebuvo, laisvai komisariate vaikščiojo. A. turėjo galimybę su jais nevykti, jeigu būtų pasakęs, kad nevyks, tai būtų jam šaukimą išrašę. Tačiau asmuo sutiko vykti savo noru. Žinojo, kad tuo metu A. buvo 16 metų, todėl galvojo, kad liudytojo apklausai pilnai pakako jo paties, pagal tuo metu galiojančią tvarką tuo metu nereikėjo atstovų. Negali tiksliai pasakyti, kaip buvo reglamentuota baudžiamajame procese. Smurtinių veiksmų nepripažįsta. Tuo metu, kai bendravo, tai nebuvo apklausa, tai buvo dalykinis pokalbis. Žinojo, kad E. ir A. yra nepilnamečiai. Jie paprastai su vaiko teisėmis bendradarbiaudavo, tačiau negali pasakyti, kodėl tą dieną nebendradarbiavo.

Neatsimena fakto, kad vedamas į komisariatą, A. M. buvo su antrankiais. Žiūrint vaizdo medžiagą, jam kyla abejonės – arba galėjo būti su antrankiais, arba ne. Neatsimena to, bet apskritai niekas nedraudžia uždėti asmeniui antrankius dėl jo saugumo, tiek administracinėje medžiagoje, tiek baudžiamoje. Važiuodami prie miško, tikrino įvažiavimus į mišką, tikrino versijas, ar pasišalino su automobiliu. Tyrė, ar bendrininkų nebuvo daugiau. Kiek matė tyrime buvo padarytos automobilio padangų protektoriaus nuotraukos, kurias padarė ne jis. Tame tyrime operatyvinė grupė nufotografavo, kuri buvo anksčiau, t. y. vakare, kas formino vagystę iš parduotuvės, byloje buvo pėdsakas nufotografuotas.

Ikiteisminio tyrimo medžiagą dėl vagystės visi skaitė ryte. Sutinka, kad nukentėjęs galėjo atpažinti užpuolikus, tačiau tuo metu atpažinimui nebuvo laiko, diena buvo užimta. Pirminę medžiagą matė, tai buvo operatyvinės grupės pareiškimas, nukentėjusiojo apklausa, įvykio vietos apžiūra. Neprisimena, ar nukentėjęs atpažino užpuolikus, bet buvo informacijos policijos registre, kai nukentėjęs asmuo nurodė, kad A. M. pagrobė tuos pinigus. A. M. iki kapinių lydėjo motina, ji buvo neblaivi, jautėsi alkoholio kvapas stipriai, tačiau tam užfiksuoti nebuvo laiko. Negali paaiškinti, kaip būtų atliekami administraciniai veiksmai komisariate su neblaivia motina. Tuo metu neturėjo alkotesterio, tačiau jautėsi, kad moteris neblaivi. Teigė, kad yra nurodymai, kada galima naudoti antrankius, t. y. galima naudoti pavojaus nekeliančiam asmeniui dėl asmens saugumo, kad asmuo pats nesusižalotų, nepabėgtų. A. M. ne vieną sykį pabėgęs nuo policijos pareigūnų, todėl mano, kad turėjo teisinį pagrindą panaudoti antrankius. Tą dieną A. M. nebėgo, bet galėjo bėgti. Dėl antrankių panaudojimo nebūtina informuoti, pareigūnas sprendžia savo nuožiūra, tam tikrai atvejais tik rašomas tarnybinis pranešimas. Galima uždėti dėl savo ir aplinkinių saugumo, tačiau šiuo atveju nebuvo tokių aplinkybių. Pas seniūnę nebuvo, nes važiuojant A. pasakė, kad pietų metas ir ten galimai nieko neras. A. žinojo, kad į apklausą važiuoja, būtų daiktų paėmimo protokolas surašytas, paaiškinimas, motinai būtų protokolas surašytas. Kiek žino, A. motina vėliau atvyko, bet ne tą pačią dieną (7 t., b. l. 94–107).

Paaiškino dėl nuotraukų, kurias fotografavo miške, tuo metu jos nebuvo pateiktos, nes jų nebuvo suradęs. Tik dabar surado skaitmeninėje laikmenoje, todėl ant nuotraukų nėra datų. Pateikė kompaktinį diską, kurį peržiūrėjus, matyti, kokiu laiku fotografuota. Nuotraukoje matomi skudurai buvo nufotografuoti (duomenys neskelbtini) miške, įvažiavus į mišką. Tuo metu, kai važiavo į mišką, ieškojo išmėtytų drabužių, nes buvo informacija, kad galimai bėgantys plėšikai dviese persirenginėjo ir išmėtė drabužius. Šie nuotraukoje matomi drabužiai matėsi, kad yra seniau numesti, tačiau jie nufotografavo, bet prie to ikiteisminio tyrimo nebuvo pridėti, nes nebuvo reikalingi. „Tazerių“ komisariate yra apie 20, imuniteto pareigūnai patikrino tik 5. „Tazeriuose“ yra skaitmeninė informacija, fiksuojama ištraukus ir pajungus prie kompiuterio, matosi, kada jie buvo naudoti, kada įjungti, kada patikrinti, kada buvo paspaudimai. Imunitetas tikrino „tazerių“ panaudojimą. Įvykio dieną neturėjo jie „tazerių“. Visų tarnybinių automobilių judėjimas yra fiksuojamas, važiuodamas į mišką, žinojo, kad šie duomenys yra fiksuojami, bet nepagalvojo, kad tai bus panaudota prieš jį. Kartais būdavo, kad sistema pilnai neveikia, ar visai nerodo duomenų. Kartais būna netikslūs duomenys, nes būna daviklių gedimai, būna sujungti greitis, šviesos, durų padėtys, diržai uždėti, kurą net kartais rodydavo. Buvo pastebėję, kad kaip tik šio automobilio priekinės keleivio durelės nefiksuoja, daviklis nerodo. T. neteisėtų veiksmų nematė, nemano, kad jis juos atliko.

Kaltinimas dėl dalyvavimo bendrininkų grupėje jam yra nesuprantamas, jokioje bendrininkų grupėje jie neveikė. Nebuvo jokių užfiksuotų procesinių pažeidimų baudžiamojoje byloje, jie jų nepadarė, nebuvo nustatytų jokių pastabų, ar patikrinimų nei žodžiu, nei raštu. Jokių neteisėtų nurodymų A. M. nedavė. Jungtinės pajėgų sistemos vienas iš administratorių yra jis. Tie duomenys kaupiami sistemoje, serveriuose, jie prisijungę gali pažiūrėti. Kažkada žiūrėjo savo automobilio duomenis, jis žiūrėjo, nes norėjo pasitikslinti. Taip pat žiūrėjo savo automobilio judėjimą 2016 m. lapkričio 9 d., nes norėjo prisiminti aplinkybes, buvo daug lakstymo, daug važinėjo, todėl norėjo prisiminti aplinkybes. Prisiminti, kad duotų teisingus parodymus. Tuo metu tarnybinio automobilio valdymo sistema neveikė priekinėje dešinėje keleivio pusėje. Viršininkams buvo sakyta žodžiu. Neveikė tarnybinio automobilio priekinės keleivio durelės, kur tuo metu Ž. sėdėjo. Miške nebuvo fiksuotas Ž. durelių atidarymas. A. ir A. M. nebuvo išlipę miške iš automobilio, todėl negali pasakyti, kodėl fiksuotas galinių durelių atidarymas. Gal jie buvo atsidarę, gal fotoaparatą tuo momentu pasiėmė, nepamena. Nukentėjusiųjų asmenybės jam yra žinomos, daug tikrino jų šeimas. Mano, kad visi yra su emocijomis, A. iš viso nestabilus, kiek iš medžiagos paaiškėjo turi psichologinių ligų. A. yra padaręs daug pažeidimų, motinai buvo rašomi protokolai – tai kregždučių lizdus nulaupo, tai su žiebtuvėliu padega kažką, pavagia, po to viso įvykio bandė su kuoka parduotuvės savininką užmušti. A. emocinė būklė iš viso yra sunki, o A. su E. P. nuo seno pradėjo bendrauti su pažeidėjais, kurie mėto į kalėjimus telefonus ir narkotikus, pradėjo bendrauti su tokia aplinka, kur kalėjime sėdi, patys tokie tapo, pradėjo eiti iš bobučių pinigus paiminėti (7 t., b. l. 113–127).

Teismo posėdžio metu kaltinamasis V. Ž. perskaitė savo rašytinius parodymus, kurie pridėti prie baudžiamosios bylos (7 t., b. l. 110–112), kur nurodoma, kad kaltės nepripažįsta, o bylą vertina kaip nukentėjusiųjų kerštą policijos pareigūnams, kad nesupranta kaltinimo dėl to, jog jis vykdė nepilnamečio A. M. apklausą neįteikus pranešimo apie įtarimą. Jis atliko liudytojo apklausą, ir visi duomenys apie jo atliktą apklausą yra baudžiamojoje byloje, joks smurtas nebuvo naudotas ir nukentėjusiuoju šioje byloje pripažinto asmens parodymai yra jo apkalbėjimas. 2016 m. lapkričio 9 d. ryte buvo iškviestas į pasitarimą dėl vagystės (duomenys neskelbtini) kaime, ir buvo nurodyta surasti A. M., nes buvo įtariama, kad šis asmuo susijęs su tiriamu nusikaltimu. Važiuodami pro autobusų stotį pastebėjo A. M. Priėjo, prisistatė, pasakė, kad nori pasišnekėti apie vagystės aplinkybes. A. M. sutiko geranoriškai vykti į policijos komisariatą, kur G. B. kabinete įvyko pokalbis. Pokalbio metu A. M. nurodė, kad apie nusikaltimą nieko nežino. Negavus pakankamai duomenų, A. M. buvo apklaustas liudytoju. Apklausos metu užrašė parodymus, kuriuos nurodė liudytojas. Nei vienoje proceso stadijoje nebuvo konstatuota jokių jo padarytų procesinių pažeidimų, mano, kad tuo metu galioję įstatymai pažeisti nebuvo. Teigia, kad joks smurtas ar psichologinė prievarta prieš A. M. nebuvo naudota, jokių antrankių nei jis, nei G. B. uždėję nebuvo, smūgių nesudavė. Su A. M. elgėsi mandagiai, taktiškai, geranoriškai. Jam baigiant liudytojo apklausą į kabinetą įėjo K. S., kuri norėjo asmeniškai pasikalbėti su A. M. Kus buvo nuvestas A. M., jam nėra žinoma, nes jis liko kabinete.

Dėl kaltinimo dalies dėl smurto naudojimo prieš A. M. nurodoma, kad tai yra nukentėjusio asmens noras kerštauti policijos pareigūnams, o visos aplinkybės išgalvotos. Tą dieną jis, G. B., E. A. vyko pas P. išsiaiškinti aplinkybes dėl jo dalyvavimo nusikaltime. Grįžtant į Vilkaviškį užvažiavo į M. namus, nes E. A. reikėjo išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su A. M. padarytu turto sugadinimu. Nuvykus E. A. nurodė, kad kartu su jais važiuos A. M. ir jo motina, nes reikėjo apžiūrėti įvykio vietą. Jie nuvyko prie (duomenys neskelbtini) kapinių. Po kiek laiko E. A. pasakė, kad reikia vykti į komisariatą apklausai bei užsukti į (duomenys neskelbtini) seniūniją. Tada A. M. vykti kartu atsisakė, nurodė, kad jai gėda dėl sūnaus, nenori susitikti su seniūne. Pažadėjo pati atvykti į komisariatą. Vėliau E. A. nurodė, kad yra pietų metas ir seniūnijoje nieko neras. Jiems važiuojant G. B. nurodė stebėti įvažiavimus, ar nesimato automobilio vėžių. Atvažiavus iki sankryžos link (duomenys neskelbtini) pastebėjo prie įvažiavimo į miško kelią automobilio vėžes. Ten pavažiavę sustojo. Jis su G. B. paėjo į priekį gilyn mišku, prieš tai G. B. pasiėmė fotoaparatą iš automobilio, ieškojo įkalčių, ar surasti pagrobtus pinigus, drabužius. E. A. su A. M. liko automobilyje. G. B. rado kažkokį skudurą, kurį nufotografavo, tačiau jo nepaėmė. Miške A. M. nebuvo išlaipintas, prieš jį smurtas nebuvo naudotas. A. M. su tiriama byla nebuvo susijęs, todėl nebuvo tikslo jį apklausti dėl vagystės.

Dėl kaltinimo dalies dėl smurto prieš E. P. taip pat nurodoma, kad tai yra nukentėjusio asmens apkalbėjimas pareigūnų. Nurodo, kad jis kartu su G. B. vyko patikrinti turimą informaciją dėl pagrobtų pinigų. Pirmą kartą nuvykus pas P., E. nebuvo rastas. Atvykus vėliau pastebėjo grįžtantį P., kuris buvo pristatytas į policijos komisariatą. Atvykus į komisariatą G. B. P. nuvedė pas kolegas į kabinetą, kad šis nesusitiktų su A. M. Kokie veiksmai buvo atliekami su E. P. jis nežino. Pristačius E. P. į kabinetą, jis nuėjo į savo darbo kabinetą, kur visą laiką dirbo kitose savo bylose. Į darbo pabaigą su G. B. važiavo patikrinti, kur paslėpti pinigai, nes E. P. davė parodymus. Kuriam pareigūnų ir kuriuo metu E. P. prisipažino apie paslėptus pinigus jam nėra žinoma. E. P. rodant kelią, jie nuvyko į negyvenamą sodybą, kur buvo rasti paslėpti 70 eurų. Vietą, kur buvo paslėpti pinigai, G. B. nufotografavo. Jis surašė savanorišką daiktų, dokumentų pateikimo protokolą, kuriame užfiksavo pinigų paėmimą iš E. P. Kai pildė protokolą IBPS sistemoje, E. P. buvo kartu. Vėliau protokolą nunešė tyrėjai E. K. į kabinetą. Prieš E. P. nei jis, nei G. B. nenaudojo. Nedėjo antrankių, nenaudojo elektrošoko.

Po parodymų perskaitymo kaltinamasis V. Ž. atsakydamas į klausimus nurodė, kad miške jie ieškojo daiktų, turinčių reikšmės tyrimui, t. y. dingusių pavogtų daiktų, geležinių metalinių pinigų didelis kiekis polietileniniame maišelyje. Įvažiavo į vienintelį įvažiavimą, nes šis buvo vienintelis išvažinėtas. Išvakarėse jis dirbo baudžiamojoje byloje dėl įvykdytos vagystės. Jis pats su nukentėjusiuoju bendravo plėšimo byloje pirmą vakarą, kuris nurodė, kad negalėjo atpažinti M. Įvykio vietoje buvo, bet įvykio vietos neapžiūrėjo, buvo atvykusi operatyvinė grupė. Iš vakaro tikrino daug versijų, važiavo 5–10 km ieškant pėdsakų, nusikaltėlių. Iš vakaro, kol pamaina baigėsi, daug atliko, bet ne visus veiksmus. Miško netikrino tuo metu, nes buvo tamsu.

Nukentėjusiesiems automobiliu neužkirto kelio, pėsčiomis atėjo iki jų. Apklausą vykdydamas žinojo, kad A. M. yra nepilnametis. Kiek jam žinoma, tuo metu tyrimuose nereikėjo specialistams pranešti nepilnamečio atstovui, todėl niekam nepranešė. Nepilnamečio mamai neišaiškino teisės dalyvauti apklausoje, nes jos nebuvo. Buvo įsitikęs, kad tuo metu nereikėjo vaiko teisių specialisto. Nežino, ar A. mama žinojo, kad A. komisariate, jis neinformavo. Po apklausos, atėjo veiklos skyriaus viršininkė, kuri jį išsivedė, daugiau su A. reikalų neturėjo, grįžęs matė, kad jis buvo vestibiulyje. Jis su P. nedirbo, todėl jo nežymėjo atvežus į komisariatą – kas apklausia įtariamuoju, tas tvarko. Duomenų, kad A. M. buvo pristatytas įtariamuoju nebuvo. Apie A. M. įtarimą jis nežinojo, kai atsivežė į komisariatą buvo kaip liudytojas, nežino, nuo kada A. sulaikytas.

A. M. važiavo apsiklausti A. Jam administracinė teisena buvo neaktuali, jis jokių reikalų su A. M. neturėjo, jis jo netardė. Su A. M. nebendravo. A. M. buvo psichiškai nestabilus žmogus, nežinai, kas gali nutiki, ką gali iškrėsti, ar iššokti iš automobilio, bet tą dieną buvo ramus, nereikėjo nieko, jis neketino bėgti, nesimatė požymių. Jo manymu, A. galima dėti antrankius kiekvieną dieną dėl saugumo. Tikrai nemano, kad buvo uždėti antrankiai, nors policijos įstatymas nedraudžia. Tikrai neužsekė, kad A. su antrankiais buvo, jis išlipo ir pirmas nuėjo. Vaizdo įrašė nematė antrankių. Mano, kad nukentėjusieji ypatingai po izoliatoriaus sulaikymo pradėjo apkalbėti, kadangi policijos intensyvumas suintensyvėjo, kitų institucijų lankymasis suintensyvėjo. Nukentėję nori pakenkti jam kaip policijos pareigūnui, kad mažiau lįstų pas juos į namus, mažiau tikrintų (7 t., b. l. 113–127).

Kaltinimo dalies dėl veikimo bendrininkų grupėje nesupranta, nes jis nei vienas, nei su kolegomis nusikalstamos veikos nedarė. Byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu nebuvo konstatuoti jokie pažeidimai, kadangi jie nebuvo padaryti. A. M. nebuvo duotas joks neteisėtas nurodymas veikti prieš jo valią. Išgalvota yra tai, kad A. M. buvo liepta sėstis ant kėdės ir sukryžiavus rankas buvo uždėti antrankiai, kadangi net žmogaus anatomija neleidžia sukryžiavus rankas uždėti antrankius. G. B. jo akivaizdoje nevartojo jokio smurto prieš A. M. Jokios melagingos žinios M. nebuvo suteiktos, buvo pasakyta, kad važiuoja į komisariatą, užsuks į seniūniją, jokia kita melaginga informacija nebuvo pateikta. Visiškas absurdas, kad A. M. buvo nuvežtas į (duomenys neskelbtini) mišką, ištemtas iš automobilio ir prirakintas prie medžio. Net ir teismo posėdžio metu peržiūrėtoje filmuotoje medžiagoje matyti, kad parodymuose negali nurodyti miške to medžio, policijos komisariate negali nurodyti patalpos, kur prieš jį neva buvo naudotas smurtas, akivaizdu, kad asmuo meluoja. A. M. nebuvo laikomas neteisėtai komisariate. Prieš jį nebuvo naudotas smurtas. E. P. nebuvo nurodyta sėstis ant kėdės ir sukryžiuoti rankas už kėdės, ir buvo uždėti antrankiai. Tai yra išsigalvojimas, kad buvo naudotas elektros prietaisas, E. P. atžvilgiu nebuvo naudotas joks elektros prietaisas (7 t., b. l. 149–155).

Teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas E. P. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas (priedas prie bylos CD diskas Nr. 9, 1 t., b. l. 163–167), kurioje nukentėjusysis E. P. nurodė, kad jis apiplėšė parduotuvę. Atvažiavo pareigūnai, jį nusivežė į nuovadą Vilkaviškyje. Nusivedė į antrą aukštą, pradėjo klausimus uždavinėti. Jis sakė, kad nieko nežino, paskui „tazerį“ panaudojo. Pareigūnas atsistojo, į pilvą trenkė, per galvą, paskui neatsimena. Kada tai buvo nepamena, žiema buvo, prieš šventes. Jį išsivežė iš namų. Pareigūnų nepažįsta, žino, kad buvo mergina, Ž. ir T. Namuose tuo metu buvo tėvai, močiutė ir sugyventinis, mama išėjusi buvo, o brolis mokykloje. Pareigūnai buvo atvažiavę du kartus, ryte ir vakare. Pareigūnai su tėvais nebendravo, tik liepė važiuoti su jais. Mama klausė, kur veža, liepė jį parvežti. Jis sutiko važiuoti, nors pareigūnai nepaaiškino dėl ko važiuoja. Mamos kartu važiuoti nekvietė. Jį nuvežė į policiją Vilkaviškyje, nuvedė į antrą aukštą, į Ž. kabinetą. Liepė jam atsisėsti, už jo sėdėjo Ž., o T. – ant stalo. Jam liepė pasakoti, kaip buvo, tačiau jis sakė, kad nieko nežino. Tada jį surakino Ž. ir su „tazeriu“ davė į koją ir petį, jautė skausmą. „Tazerį“ naudojo T. Nuo „tazerio“ kratosi, elektros šokas, anksčiau yra matęs tokį aparatą „Facebook“ kur pardavinėja. Paskui atėjo pareigūnas, kuris pasakė, kad M. prisipažino, tada jį nusivedė į kitą kabinetą, kur buvo A., ir A. liepė sakyti, kad jie prisipažįsta. Tada A. pasakė, kad prisipažįsta. Į kitą kabinetą jį nuvedė pas tyrėją K., vedė ne tie du pareigūnai, kurie jį atsivežė, o kitas pareigūnas. Tada T. ir Ž. jį vėl nusivedė į kitą kabinetą, pasakė, kad jis melavo, ir jam sudavė į galvą ir pilvą. Paskui pareigūnas, kuris buvo kabinete, kai jį atvedė Ž. su T., jam sudavė į pilvą su kumščiu du sykius, o į galvą su delnu. To pareigūno anksčiau nebuvo matęs. Tuo metu kabinete buvo trys pareigūnai – Ž., T. ir tas, kurio nežino pavardės. Tada jis papasakojo viską, kas buvo. Rašyti dokumentus pradėjo po valandos, ar pusvalandžio, jau po to, kai buvo nuvažiavę paimti pinigų, kurie dar buvo likę po apiplėšimo. Jis sutiko važiuoti paimti tuos pinigus, nes jam sakė, kad važiuos dviem parom į Marijampolę. Pinigų paimti jį nuvežė T. su Ž. tarnybiniu automobiliu. Jiems grįžus į komisariatą, jį pasodino pas Ž. kabinete, nes reikėjo palaukti, kol A. apklaus. Jį apklausė E. K., ir po to jis važiavo namo. Šioje apklausoje dalyvavo advokatė. Jis papasakojo viską, kaip buvo. Toje apklausoje nieko nesakė apie tai, kad buvo panaudotas „tazeris“, nes buvo pareigūnė. Drabužiai buvo pradegę ir žymės ant dešinio peties likę. Sužalojimus rodė broliui M. P., I. P., D. R. ir A. Tos pačios dienos vakarą apie devintą valandą grįžo namo, jį parvežė. Apklausoje mama nedalyvavo. Dėl sužalojimų į gydytojus nesikreipė.

Apie pareigūnus T. ir Ž. buvo girdėjęs iš A. mamos, kad blogi yra. Tyrimo metu jam buvo pateikta atpažinimui asmenys gyvai, kur jis tris atpažino. Iki atpažinimo jam pavardės nebuvo pasakytos. Pareigūno G. B. nepažįsta. T. žinomas, pavardę buvo minėjusi A. mama. Jam sakė, kad tas, kuris sėdėjo už vairo, tai T., o tas kitas tai Ž. Tas pareigūnas, kuris vairavo automobilį, jam „tazerį“ panaudojo į kojas ir į petį. Mokykloje su A. kalbėjosi apie parduotuvės apiplėšimą, tuo metu šalia buvo mokyklos vadovė R. B. A. jam pasakojo, kad gavo per rankas, per kojas su „bananu“, nuo kurio pareigūno – nesakė. A. pasakojo, kad į mišką nusivežė pareigūnai. Tą dieną jis buvo apsivilkęs sportinį kostiumą, be striukės. Šie rūbai yra Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje, kur juos apsikeitė su kitu ten buvusiu asmeniu, kurio pavardė B. Viršutinio kostiumo dalį paliko Vokietijoje. Ant rūbų, kelnių buvo pradegę taškučiai. Ant rūbų vienos pusės buvo dvi skylutės, ant kitos keturios. „Tazeris“ buvo daug kartų naudojamas – pareigūnai paklausdavo kažko, jei jis neatsakydavo, tada panaudodavo. Kai buvo naudojamas „tazeris“ Ž. stovėjo už jo. Kai naudojo „tazerį“ antrankiai buvo uždėti, rankos buvo surakintos nugaroje, už kėdės atlošo. Atrakino po visko, kai ėjo pas A. Kai ėjo į kabinetą pas A., jo rankos buvo surakintos priekyje. Antrankius nuėmė, kai jie važiavo į jo nurodytą vietą paimti pinigų. „Tazeris“ buvo juodas, ant jo buvo užrašas „Policija“ ir skaičiai „1000 su W“ raide. Juodos spalvos, apvalios formos, apie 20 cm ilgio. Pareigūnai T. ir Ž. pavarde jam nėra prisistatę. Ž. pavardė buvo užrašyta ant lentelės, kuri yra ant kabineto durų. Dėl pareigūnų veiksmų buvo apklaustas du ar tris kartus, tyrimo metu pareigūnų nuotraukos nebuvo rodomos, buvo juos matęs gyvai. Tačiau tiksliai nepamena, ar nuotraukos buvo rodomos. Ž. buvo šviesių plaukų, apsirengęs buvo šviesia kareiviška uniforma, aukštokas, lieknas. Ž. kabinetas prie K., kuriame aukšte, neprisimena. Atvykus į komisariatą jį pirmiausia nuvedė į kamerą, iš ten pas Ž. į kabinetą. Į kamerą nuvedė Ž. Kabinete langas yra kairėje pusėje, stalas – tiesiai, nedidelis kabinetas. Jis sėdėjo 30 cm atstumu nuo stalo. T. sėdėjo ant stalo kampo, o už nugaros Ž. buvo. Iš komisariato grįžo vakare, jau buvo tamsu. Katu su jais grįžo A. M. Grįždami kalbėjosi, kad „tazeriu“ gavo. A. taip pat sakė, kad gavo. Taip pat A. sakė, kad jo brolis A. pėsčias parėjo iš miško, kur jį paleido. Apie smurtą pasakojo draugams, klasiokams, dar seniūnijoje mama pasakojo, socialinei darbuotojai K. Po „tazerio“ panaudojimo kvapas jautėsi, toks kaip svilėsių. Kvapas jautėsi ir automobilyje važiuojant namo, net vairuotojas atidarė langą (1 t., b. l. 163–167).

Teismo posėdžio metu buvo peržiūrėta ikiteisminio tyrimo metu atliktos nukentėjusiojo E. P. apklausos vaizdo įrašas (priedas prie bylos CD diskas Nr. 15) bei pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti E. P. parodymai, kur nurodoma, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 14 val. į namus policijos automobiliu atvyko 3 pareigūnai, iš kurių pažįsta pareigūną Ž., pareigūną T., pareigūnės moters nepažįsta. Pareigūnai nurodė vykti kartu į Vilkaviškio policijos komisariatą, kokiu tikslu nepasakė. Į policijos automobilį įsėdo geranoriškai, specialiosios priemonės naudotos nebuvo. Atvykus į komisariatą pareigūnai Ž. ir T. jį nusivedė į pastato antrame aukšte esantį kabinetą. Kabinete buvo nepažįstamas pareigūnas. Šis pareigūnas pasakė, kad jis ir jo draugas A. M. yra įtariami dėl 2016 m. lapkričio 8 d. įvykdytos vagystės ir liepė jam dėl įvykdytos vagystės prisipažinti. Jis atsakė, kad apie jokią vagystę nieko nežino, ir neturi dėl ko prisipažinti. Tuomet pareigūnai Ž. ir T. jį nusivedė į kitą kabinetą, kuris, kaip jis suprato, buvo Ž. darbo vieta. Kabinete Ž. nurodė jam sėstis ant kėdės, pareigūnas T. liepė rankas padėti už kėdės atlošo. Kai pareigūnų reikalavimus įvykdė, Ž. jam uždėjo antrankius. Uždėjus antrankius pareigūnas T. liepė jam prisipažinti dėl įvykdytos vagystės, tačiau jis neprisipažino. Tuomet T. nuo stalo pasiėmė ant stalo buvusį „tazerį“, juodos spalvos, ant kurio buvo užrašas „policija 3000 W“. T. „tazerį“ įrėmė į kairės kojos šlaunį, liepė prisipažinti dėl vagystės, teigė, kad draugas A. jau yra prisipažinęs, klausė kur pinigai ir t. t. Jam toliau neprisipažįstant, pareigūnas nuspaudė „tazerio“ mygtuką, pajuto traukiant koją, jautė stiprų skausmą. Toliau pareigūnas T. „tazerį“ pridėjo kaklo srityje, tačiau prietaiso nepanaudojo, nors sakė, kad panaudos jeigu ir toliau neprisipažins. Po to, „tazerį“ pridėjo prie dešinio peties ir nuspaudė mygtuką. Jautė skausmą, tirpimą peties srityje. T. „tazerį“ į kojas naudojo apie šešis kartus. Taip pat „tazerį“ pareigūnas buvo pridėjęs prie lytinių organų tačiau jo nepanaudoto. Visą tą laiką, kai T. jo atžvilgiu naudojo „tazerį“, kabinete buvo ir pareigūnas Ž., kuris viską matė. Dėl juntamo skausmo šaukė. Į kabinetą atėjęs kitas nepažįstamas pareigūnas, nurodė jį nuvesti iki A., nes šis prisipažino dėl vagystės. Tuomet Ž. nuėmė antrankius ir T. jį nuvedė į kabinetą, kuriame buvo draugas A. M. ir tyrėja E. K. Pamatęs jį A. pasakė, kad viską prisipažino ir liepė jam prisipažinti. Tada T. kartu su Ž. jį nuvedė į kitą kabinetą, kur jį įvedus T. ar Ž. sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį, sakydamas ko iš karto neprisipažino. Tuo metu prie jo priėjo pareigūnas, į kurio kabinetą buvo atvestas, sudavė vieną smūgį delnu į galvos sritį ir liepė pasakoti. Pradėjo pasakoti apie įvykdytą vagystę, tačiau pareigūnas pasakė, kad buvo ne taip, sudavė smūgį į delnu į galvos sritį. Jam toliau pasakojant apie įvykdytą vagystę, pareigūnai sakė, jog jis sako netiesą, todėl pareigūnas T. delnu sudavė į kairį skruostą, po to dar į veido sritį sudavė apie 10 smūgių. Įvardinti kuris tiksliai pareigūnas negali, nes akyse buvo ašaros ir rankomis dengėsi veidą apsiginti nuo suduodamų smūgių. Kabinete tuo metu buvo tie patys trys pareigūnai. Kai pareigūnams pasakė, kur paslėpti 70 eurų, nuo to momento smurtas naudojamas nebuvo. Apie tai, kad jo atžvilgiu policijos pareigūnai naudojo fizinį smurtą jis pasakė asmenims, kurie atvažiavo apie 20 val. jo ir A. M. pasiimti. Sužalojimus ant kūno matė buvę asmenys, o sekančią dieną ir patėvis D. R. Tuomet kai pareigūnai naudojo „tazerį“ jam buvo pradeginti rūbai sportinės kelnės bei marškinėliai (1 t., b. l. 113–115).

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. M. patvirtino, jog ikiteisminio tyrimo teisėjai duoti parodymai yra teisingi. Taip pat nurodė, kad prašymą, kuriame nurodė, kad jis melagingai apkaltino Vilkaviškio policijos pareigūnus dėl smurto (7 t., b. l. 157) parašė ne visai savo noru, jam buvo daromas spaudimas, tris ar keturis kartus prie namų jo laukė 2 asmenys. Pirmą kartą kai eidamas namo, juos sutiko, nepažįstami asmenys pasakė, kad žino, jog jis teisiasi su pareigūnais, po teismus vaikšto, taip pat nurodė, kad pareigūnai suinteresuoti, kad teismai greičiau baigtųsi. Jam pasakė, kad turėtų prašyti panašų laišką, jeigu neparašys, bus pradėta kabinėtis prie jo šeimos, brolio, ar prie mamos, kad ji kartais girtauja. Nepažįsta tų asmenų, anksčiau nebuvo matęs. Asmenys pirmą kartą kalbėjo, kas bus, jeigu neparašys laiško, antrą karą tą patį pasakė. Jis buvo pasimetęs, nelabai žinojo, ką daryti, todėl parašė tą laišką ir išsiuntė. Kai trečią kartą juos sutiko, pasakė, kad laiškas išsiųstas, daugiau tų asmenų nematė. Suprato, kad asmenys kreipėsi dėl šių policininkų, nes prieš tai pasakė, kad žino, kad teisiasi su policininkais. Suprato, kad tai grasinimas. Apie laišką labiau šnekėjo su advokatu, kuris jam išaiškino, kas gali būti. Patvirtino, kad tiesa yra parodymuose, kuriuos davė tyrėjai, laiške parašyta netiesa.

Kai buvo susitikęs su tais asmenimis jie jam nurodė, kaip turėtų parašyti. Nurodė, kad turi parašyti, kad jo anksčiau duoti parodymai yra melagingi. Asmenys nurodė tris pareigūnus: B., Ž. ir T. Pirmas susitikimas su asmenimis įvyko šalia jo namų laiptinės. Tikslios datos nepasakys, apie 21 val. Pokalbis truko 10 min. Iš pradžių jis pasimetė, nes nesuprato, kodėl nepažįstami žmonės aiškina, ką jis turėtų daryti. Pirmą kartą pasakė, kad pagalvos. Manė, kad asmenys vieną kartą atvažiuos, tačiau jie atvažiavo ir antrą, ir trečią kartą. Asmenys laukdavo prie namų, skambino į draugės telefoną. Matė nežinomą telefono numerį. Po skambučio jis nusileido į apačią, nes į parduotuvę ėjo, o asmenys jau jo laukė. Antras susitikimas apie 21 val. vakare. Kai pirmą kartą atvažiavo, tai negalvojo, kad viskas realu, bet kai atvažiavo antrą kartą, tai jau susimąstė. Po savaitės, kai laišką parašė, kreipėsi į teisėsaugos institucijas.

Kai grįžo iš Vokietijos ir buvo apklausiamas tyrėjos dėl kito įvykio, tai apie smurtą nieko nesakė, nes pareigūnams apie pareigūnų smurtą nepasiskųsi. Viskas paaiškėjo, kai socialinė darbuotoja, pasakė, kad pareigūnai negali naudoti smurto pieš vaikus. Jis kalbėjosi su socialine darbuotoja ir jai pasipasakojo apie smurtą. Su šia darbuotoja pirmą kartą susitiko, kai sugrįžo iš Vokietijos su E. Socialinė darbuotoja pati pas juos atėjo į areštinę. Vėliau viską parašė raštu, gal po poros savaičių, kai atvažiavo jų į izoliatorių aplankyti. 2017 m. vasario 3 d. juos paleido teismo salėje, prieš tai visą mėnesį buvo izoliatoriuje. Izoliatoriuje buvo atliekama asmens apžiūra, ėmė kraują, peršvietė plaučius. Paklausė, ar turi tatuiruočių ir randų, ar turi sužalojimų.

Įvykio dieną dėl vagystės iš parduotuvės jį apklausinėjo, ar ką nors žino apie parduotuvę. Sakė, kad nieko nežino. Toje apklausoje dalyvavo tie patys, kurie atsivežė į komisariatą: Ž. ir tas, kurį vadino T., bet jo pavardė yra B. Šie pareigūnai jį įsisodino į mašiną, atsivežė į komisariatą, nusivedė į kabinetą antrame aukšte, paklausė, ar jis žino ką nors. Protokolo nerašė, tik žodžiu klausė. Trečiame aukšte pas Ž. klausė apie parduotuvę, jis pasakęs, kad nieko nežino, kad buvo pas draugę, ten kažką pasirašė. Kai pas Ž. buvo apklausa, tai tie patys pareigūnai dalyvavo, kurie buvo iš pradžių: B. ir Ž.

Dėl civilinio ieškinio, tai jis parašytas jo vardu, parašė advokatas, suma 2 000 eurų, palaiko savo civilinį ieškinį. Toks civilinis ieškinys yra todėl, kad tai psichologinė trauma, nes pareigūnai muša. Po to bijojo eiti į policiją, nes gal vėl muš. Ir dabar jaudinasi, šiuo metu tiesiog stengiasi pamiršti, kas buvo. Vis dar išgyvena tai, ką patyrė.

Kai grįžo iš Vokietijos, socialinė darbuotoja paskatino, kad reikia parašyti pareiškimą dėl panaudoto smurto, kad pareigūnai toliau taip nedarytų. Blogai jautėsi, kad pareigūnas taip elgėsi su juo. Proceso metu buvo sumaišęs B. su T. Ž. jam rankas antrankiais surakino sėdint ant kėdės. B. trenkė į pakaušį, į žandikaulį iš šono. T. jo neapklausė. Teismui, kai buvo teisiamas dėl vagystės, nepasakė apie smurtą, nes iš pradžių galvojo, kad niekam nebus įdomu, kad niekas netikės. Jo niekas neįtikino, po pokalbio su socialine darbuotoja, pradėjo galvoti, kad gali juo patikėti, todėl parašė tą pareiškimą. Atsirado viltis, kad gali patikėti.

To įvykio dieną jis su draugu ėjo nuo stoties link miesto. Kažkas pašaukė vardu, bet jis nekreipė dėmesio, iš kito šono atėjo pareigūnas, kitas atvažiavo su mašina iš priekio. Tada pasakė, kad turės važiuoti su jais. Kai į mašiną lipo nebuvo prievartos. Pasakė, kad turi važiuoti pasikalbėti, todėl nesvarstė galimybės su jais nevažiuoti. Apie vagystę prisipažino pareigūnei rūkomajame, pasakė jai, kad su E. apvogė parduotuvę, kad iš mašinos ištraukė pinigus ir pabėgo. Jis sėdėjo kabinete trečiame aukšte pas Ž., pareigūnai tik per galvą trenkė, paskui įėjo ta policininkė, kuri paklausė, ką jie daro. Atrodo, kad B. pasakė, kad jis turi eiti su ja ir nuo jos priklausys, ar šiandien važiuos namo. Rūkomajame pareigūnė pasakė, kad jei jie neprisipažins tai dvi paras laikys. Pasakė, kad draugas E., su kuriuo padarė vagystę, prisipažino.

Dėl daromo spaudimo, nurodė, kad komisariate jam laukiant apklausos, atėjo B., atsisėdo šalia ir kelis kartus klausė, ar keis parodymus. Draugiškai nusiteikęs neatrodė, jis stengėsi nekreipti dėmesio (8 t., b. l. 5–15).

Teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas A. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas (priedas prie bylos CD diskas Nr. 12, 1 t., b. l. 158–161), kur nurodoma, kad policininkai Ž. ir T. prieš jį naudojo smurtą. Tiksliai datos neprisimena, bet gal buvo 2016 m. rugpjūčio 9 d. – mėnesio tiksliai neprisimena. Jis su draugu apvogė pardavėją. Prie autobusų stoties priėjo policininkas, kuris paprašė eiti kartu, nurodė, kad reikia važiuoti pasikalbėti. T. su Ž. nusivedė į kabinetą. Kabinetas buvo antrame aukšte, dešinėje pusėje. Kol važiavo automobiliu, einant į kabinetą prievartos nebuvo. Kabinete paprašė išsiimti daiktus, paklausė, kur buvo dieną prieš tai, ar girdėjo, kad parduotuvę apvogė. Jis atsakė, kad nieko negirdėjo ir nežino. Taip pat klausė, iš kur jis gavo pinigų, nes turėjo 20–30 eurų. Tuo metu kabinete buvo Ž. ir T., kurie jo tik klausinėjo, bet nieko nerašė. Tada nusivedė į kitą kabinetą trečiame aukšte, kiek žino, ten Ž. kabinetas, taip buvo parašyta ant durų. Ten Ž., kuris sėdėjo prie kompiuterio, surašė pirmą protokolą, kuriame jis nurodė, kad apie vagystę jis nieko nežino, nurodė, kad tuo metu pas draugą P. buvo. Tada jam liepė palaukti, o patys išvažiavo. Jis komisariato trečiame aukšte laukė valandą, gal pusantros, ten sėdėjo ant suoliuko koridoriuje. Kai pareigūnai grįžo jį nusivedė į kabinetą, ir sakė, kad jis meluoja, nes draugas sakė, kad nebuvo su juo. Antrą kartą į kabinetą jį nusivedė tie patys pareigūnai T. ir Ž., T. vis kartojo, kad jis meluoja. Ž. ėmė nervintis, kad protokolą reikia rašyti, atsistojęs jam surakino rankas antrankiais, o T. šalia atsistojo ir iš dešinės pusės sudavė per galvą ir liepė nemeluoti. Vieną ar du kartus per galvą sudavė su delnu į pakaušį. Rankos buvo surakintos už nugaros kai jis sėdėjo ant kėdės. Atėjo kažkokia policininkė su uniforma, kuri jį išsivedė į rūkomąjį ir sakė papasakoti, kaip viskas buvo, nes taip bus darbo visiems mažiau. Jis papasakojo viską policininkei ir ši atgal jį parvedė į kabinetą trečiame aukšte. Po to jį išvedė į kitą kabinetą trečiame aukšte, paskutinės durys kairėje pusėje. Ten jį nuvedė tie du pareigūnai. Po poros valandų atvedė jo draugą P., kuriam jis pasakė, kad pasakytų, kur pinigai, kad jis viską prisipažino. Kažkuris pareigūnas per galvą delnu P. sudavė, pasakė, kad reikėjo iš karto pasisakyti. Kuris pareigūnas sudavė, nematė. Jis išgirdę atsisuko, jo draugas pradėjo verkti. Tuo metu tyrėja sėdėjo prie stalo, du pareigūnai tarpduryje buvo, tačiau kurie, neįsidėmėjo. Jį toliau apklausinėjo, o draugą pareigūnai išsivedė. Po apklausos jį apie aštuntą valandą vakaro paleido, jis palaukė draugo. Draugui pasakė, kad per galvą gavo, draugas sakė, kad mažai gavo, parodė žymes nuo „tazerio“. Grįžus namo, mama pasakė, kad jai niekas nesakė, kad jis buvo sulaikytas. Jo apklausoje dalyvavo gynėja moteris, tačiau jai nesakė, kad buvo sumuštas. Dar prisiminė, kad vieną nestiprų smūgį gavo į žandikaulį, kai sėdėjo kabinete. Tuo metu jo rankos surakintos buvo, o T. jam į žandikaulį davė, paskui per galvą. Kas vyko papasakojo savo mamai, iš pradžių daugiau niekur nesikreipė. Vėliau, kai buvo Marijampolės areštinėje pas jį atėjo „Carito“ darbuotoja, kuriai viską papasakojo. Jam davė lapą, kad policijai pareiškimą parašytų. Ž. pavardę matė ant kabineto, jo pavardę žino iš anksčiau, o T. pavardę mama pasakė. Iki šio įvykio Ž., T. žinojo, nes jie dažnai pas brolį atvažiuodavo. Jokių nuoskaudų, piktumo dėl jų nebuvo. Ž. ir T. niekada jam nebuvo prisistatę pavardėmis. Antrankius jam uždėjo Ž., kai atėjo į kabinetą pareigūnė antrankius nuėmė. Ž. neliepė prisipažinti dėl to, ko nesu padaręs. Kalbėjo apie įvykį, klausė apie vagystę, klausinėjo, kur jis buvo.

Tą dieną, kai buvo pristatytas į policijos komisariatą, buvo šilta, tuo metu reikėjo eiti į mokyklą. Buvo apsirengęs su džemperiu, E. P. – su „Adidas“ sportiniu kostiumu pilkos spalvos. Ant P. buvo viena žymė ant kairio peties, kita žymė – ant kairės kojos, dvi žymės – ant šlaunies vidinės pusės. Komisariate jis gyvai atpažino abu pareigūnus T. ir Ž., iš matymo juos abu gerai pažįsta.

Po įvykdytos vagystės jie bėgo per mišką su P., daiktus mėtė į kairę ir į dešinę. Jo rankoje buvo trys piniginės. Bėgdamas įkišdavo ranką, paieškodavo, jei nieko nerasdavo, bėgdamas pinigines išmesdavo. Stotyje, kai jį sustabdė policijos pareigūnai, jis buvo su draugu G. iš (duomenys neskelbtini) kaimo, kurį taip pat nusivežė į komisariatą. Pareigūno B. tik pavardė girdėta, kaip jis atrodo nežino. Parodymų patikrinimo vietoje prašė parodyti kabinetą, kuriame jam buvo suduota per galvą ir kur tyrėja apklausė. Tuos kabinetus jis parodė.

Kai buvo atvežtas į komisariatą, jį atvežė 9 valandą ryte, o išėjo 8 vakare. Ne visą laiką buvo saugomas, sėdėjo koridoriuje arba apklausinėjo kabinete. Pranešti tėvams neprašė, nes galvojo, kad pareigūnai tai privalo padaryti. Grįžtant namo iš policijos komisariato, kartu važiavę asmenys turėjo girdėti jų pokalbį. P. brolis klausė, ar niekur daugiau negavo. Nuo drabužių jautėsi svilėsių kvapas. Ant P. nedidelės žymės buvo, kaip su tušinuku du taškučiai padėti, pamėlynavę buvo, viduj paraudę. Ant peties taip pat paraudę, ant kelnių toje vietoje skylės buvo. P. pasitraukė kelnes iki kelių ir su prožektoriumi pašvietęs parodė (1 t., b. l. 158–161).

Teismo posėdžio metu buvo peržiūrėta ikiteisminio tyrimo metu atliktos nukentėjusiojo A. M. apklausos vaizdo įrašas (priedas prie bylos CD diskai Nr. 16, 17, 18) bei pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti A. M. parodymai, kur nurodoma, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 09.10 val. jam einant gatve Vilkaviškio mieste prie jo sustojo policijos automobilis. Priėjęs pareigūnas Ž. nurodė jam sėstis į policijos automobilį ir kartu vykti į Vilkaviškio rajono policijos komisariatą. Policijos automobilyje buvo ir pareigūnas T. Į policijos automobilį įsėdo savo noru, antrankiai naudojami nebuvo. Atvykus į komisariatą minėti pareigūnai jį nusivedė į kabinetą esantį pastato antrame aukšte. Pareigūnai jo pradėjo klausinėti apie 2016 m. lapkričio 8 d. vakare įvykdytą vagystę iš automobilio. Pareigūnams sakė, kad jis jokios vagystės neįvykdė ir nurodė, kad vagystės įvykdymo metu buvo pas draugą E. P. Tuomet pareigūnai jį nuvedė į pastato trečio aukšto laukiamąjį ir liepė laukti. Pareigūnai Ž. ir T. grįžo po pusantros valandos ir jį nusivedė į kabinetą, esantį trečiame aukšte. T. ir Ž. pasakė, jog jis melavo, jog vakar buvo pas draugą E. P., ir pradėjo klausinėti iš kur su savimi turi 25 eurus. Pareigūnams pasakė, kad pinigus užsidirbo, nes dirbo pas kaimyną Stankaitį. Tuomet pareigūnai jį palikę trečio aukšto laukiamajame išvažiavo ir grįžo po dviejų valandų. Sugrįžę pareigūnai Ž. ir T. nusivedė jį į tą patį kabinetą trečiame aukšte. Pareigūnai liepė jam prisipažinti, kad įvykdė vagystę, nes jie išsiaiškino, kad pas kaimyną nedirbo. Jis toliau neprisipažino dėl vagystės, tada Ž. priėjęs prie jo uždėjo antrankius. Jam sėdint ant kėdės, priėjęs T. iš kumščio sudavė vieną smūgį į dešinį žandikaulį ir liepė prisipažinti. Jam pasakius, jog jau viską pasakė, T. delnu sudavė 2–3 smūgius į galvos sritį. Tuo metu, kai T. jam delnu sudavė per galvą, į kabinetą įėjo pareigūnė, kuri matė smūgius. Pareigūnė liepė nuimti antrankius ir pasakė, kad nori su juo pakalbėti. Ž. nuėmė antrankius, o T. pasakė, kad nuo šios pareigūnės labai daug kas priklausys. Pareigūnė jį nusivedė į rūkymo kabinetą, esantį antrame aukšte. Su pareigūne rūkydami kalbėjo, liepė jam prisipažinti, nes tuomet ir jiems mažiau bus darbo ir jam pačiam bus geriau. Rūkydamas pareigūnei prisipažino, kad kartu su draugu E. P. įvykdė vagystę. Prisipažino, nes suprato, kad išvengti atsakomybės nepavyks ir nenorėjo būti sulaikomas. Jam prisipažinus Ž. ir T. jį nuvedė pas tyrėją, kur jam buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą. Vykdant įtariamojo apklausą kurioje dalyvavo jis, valstybės paskirta advokatė ir tyrėja, į kabinetą buvo atvestas jo draugas E. P. E. P. pasakė, kad jis prisipažino dėl įvykdytos vagystės ir liepė jam taip pat prisipažinti. Tuo metu pareigūnas atvedęs į kabinetą E. P. šiam sudavė vieną smūgį delnu per galvą, sakydamas kodėl ankščiau neprisipažino. Kaip E. P. pareigūnas sudavė smūgį matė kabinete buvusi advokatė, tyrėja ir jis. Apie 20 val. jo ir E. P. į Vilkaviškio rajono PK atvažiavo pasiimti E. P. motina, brolis bei vairuotojas, kurio nepažįsta. Važiuojant namo pasakė, kad jį pareigūnai mušė, sudavė kelis kartus per galvą, kad prisipažintų dėl įvykdytos vagystės. Tuomet E. P. pasakė, kad jis dar mažai gavo ir nusiėmęs džemperį parodė ant kairio peties paliktas elektrošoko žymes. Po to patraukęs žemyn kelnes parodė žymes (du raudoni taškai) buvusias ant abiejų kojų šlaunų. Taip pat E. P. rūbai atsidavė svilėsiais, tose vietose kur ant kūno buvo taškai E. P. rūbai buvo pradeginti. Grįžęs į namus mamai A. M. pasakė, kad pareigūnai jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, sudavė smūgius. Dėl suduotų smūgių į medicinos ekspertus nesikreipė, nes mušimo žymių nebuvo. Tuo metu kai pareigūnas T. jam sudavė delnu bei kumščiu į galvą jautė skausmą, nes smūgiai buvo stiprūs. Po įvykio dėl pareigūnų veiksmų pareiškimo mama nerašė, kadangi jis mamos prašė, kad į policiją nesikreiptų. Nurodė, kad pareigūnai T. ir Ž. tą pačią dieną kai buvo jis sulaikytas, bendravo su jo broliu A. M. ir jo atžvilgiu taip pat pareigūnai naudojo fizinį smurtą. Tikslių aplinkybių nežino, aplinkybes gali nurodyti brolis A. (1 t., b. l. 95–96).

Teismo posėdžio metu nukentėjusysis A. M. nurodė, kad parodymai duoti pas ikiteisminio tyrimo teisėją bei ikiteisminio tyrimo metu duoti tyrėjai yra teisingi. Atsakydamas į klausimus papildė, kad buvo prirakintas miške prie medžio. Bijojo sakyti, kad ko nors pareigūnai jam nepadarytų. Nežino, kodėl buvo prirakintas prie medžio, nepamena kodėl. Į policijos komisariatą jį vežė, kad ištardytų, ar jis žino apie brolio įvykdytą nusikaltimą. Pareigūnai buvo įsitikinę, kad jo brolis tai padarė, ir kad jis buvo prisidėjęs taip pat. Tačiau jis sakė, kad nieko nežino, nes vagystėje nedalyvavo. Smurtas buvo prieš jį naudojamas – į kaklą ir į veidą dėjo, į tarpkojį spyrė, į kaklą su „tazeriu“ dėjo. „Tazerį“ naudojo B. Nepamena, kiek kartų buvo panaudotas „tazeris“. Kai nusivežė į mišką, gavo elektros į kaklą ir į koją, paskui nusivežė į Vilkaviškio komisariatą, tuomet gavo į veidą nuo T. su ranka ir į tarpkojį, per veidą gal du kartus gavo, nepamena. Iš kojos gavo į tarpkojį vieną kartą. Namo grįžo tik su džemperiu. Daugiau nieko apie smurtą nepamena. Nieko nežino apie brolio raštą teismui, nebuvo jokio susitarimo su broliu, tokiais dalykais su broliu nešneka, su broliu praėjusį mėnesį buvo susitikęs, tačiau nekalbėjo apie teisminį procesą. Apie brolio prašymą nieko nežino, brolio prašyme nurodyto susitarimo nebuvo.

„Tazeris“, kuris buvo naudojamas prieš jį, buvo juodas, metalinis, kaip prožektorius, apie 20 cm dydžio. Tokį daiktą buvo matęs anksčiau, pats turėjo. B. turėjo „tazerį“ miške, buvo su uniforma. Jis gavo su „tazeriu“ kai įvažiavo į mišką, tuo metu visi buvo automobilyje. Iš pradžių G. B. laikė „tazerį“, įjungė ir išjungė, o paskui kai išlipo, lauke į kaklą gavo. Prieš įvažiuojant į mišką, sėdėjo gale, nepamena kurioje vietoje, buvo įvažiavę į mišką. Lyg ir niekas daugiau nebuvo išlipę iš automobilio, nepamena. B. atidarė dureles ir išlipo. Pareigūnas klausinėjo apie įvykį, kuriame brolis dalyvavo. Nežino, ar kiti pareigūnai galėjo matyti, ką jam darė B. Negali pasakyti, kokiu atstumu stovėjo nuo automobilio, jis automobilį matė. Buvo prirakintas prie medžio. Nepamena, koks buvo medis, tik žino, kad buvo nestoras ir nedidelis. Rankomis už nugaros buvo apglėbęs medį. Labai šalta nebuvo, bet drebėjo iš šalčio. „Tazeris“ prieš jį buvo panaudotas miške. Nepamena, kiek laiko buvo prirakintas prie medžio, gal kelias minutes. Pareigūną Ž. pamena, jis su akiniais. Tą dieną šis pareigūnas neatliko jokių veiksmų su juo, kiek pamena. Kai jį vežė į mišką Ž. buvo mašinoje, nebuvo išlipęs miške.

Kažką mama pasakojo apie civilinį ieškinį, jis pats nesidomėjo. Palaiko civilinį ieškinį, tačiau nežino, ar jam padaryta, kokia nors žala. Dabar nesijaučia nuskriaustas, bet to įvykio metu jautėsi.

Kiek pamena, važiavo gyvai atpažinti pareigūnus, tačiau nepamena, ar rodė pareigūnų nuotraukas (8 t., b. l. 5–15).

Teismo posėdžio metu buvo peržiūrėtas A. M. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją vaizdo įrašas (priedas prie bylos CD diskas Nr. 13), kur nurodė, kad Ž., B., T. pažįsta, nes anksčiau buvo su jais susidūręs, kai būdavo apklausiamas dėl vagysčių. Tą dieną buvo namuose ir atvažiavo B., Ž. ir Ema. Atvažiavo pas jį, nes buvo skydinę išardęs. Nuvedė pareigūnus prie kapų, viską parodė. Taip pat buvo seniūnę iškeikęs, tai jam pasiūlė važiuoti atsiprašyti, bet nusivežė į mišką. Tada žiemos metas buvo, 2016 metai. Iki kapinių su pareigūnais važiavo ir mama, paskui B. jo mamai, kuri sėdėjo gale ir norėjo važiuoti kartu, liepė išlipti, sakydamas, kad jie ją gali tiesiog išspirti. Pareigūnai sakė, kad planuoja važiuoti atsiprašyti, tačiau nusivežė į mišką ir klausinėjo, kaip brolis parduotuvę apiplėšė. Jis nieko nežinojo, miškas kur jį nuvežė vadinasi (duomenys neskelbtini) miškas Romokų kaime. Kartu automobilyje važiavo B., Ema ir Ž. Automobilį vairavo B., jis sėdėjo gale, šalia jo sėdėjo moteris. Automobilyje jo paklausinėjo, kai jis pasakė, kad nieko nežino – gavo elektrošoko. Elektrošoką dėjo į kaklą dešinėje pusėje. Paskui dar B. elektrošoką davė į koją dešinę, vieną du kartus. Jautė lyg dilgėlę būtų gavęs, po to liko nedidelė mėlynė. Miške įsuko į takutį, kur iš automobilio išlipo B. ir jis, kiti pareigūnai automobilyje sėdėjo. Jam liepė išlipti, jis ir išlipo. Paskui nuvežė į Vilkaviškį, nuvedė į B., ar Emos kabinetą. A. T., kuris sudavė du kartus per veidą, liepė sakyti, ką žino. Jis nieko nesakė, tai spyrė į tarpukojį. Po dviejų valandų jį paleido. Į kabinetą nuvedė B., kabinete buvo Ema ir Ž. Kabinetas lyg buvo antrame aukšte (duomenys neskelbtini) ar (duomenys neskelbtini). T. jam sakė sakyti visą tiesą dėl parduotuvės, kur brolis, jis nieko nežinojo, tai davė iš delno per veidą, į žandą. Vieną kartą dėjo ir klausė, ar atsimena, kadangi nieko nepasakė, tai dar kartą iš delno dėjo. Po to, kai jis vėl nieko nepasakė, T. spyrė į tarpukojį ir išėjo. Kabinete kitų pareigūnų nebuvo, B. atėjo iš kito kabineto, kai spyrė į tarpukojį, jis išėjo. Po to atėjo Ema, su kuria pasišnekėjo dvi valandas ir jį paleido namo. Kai spyrė į tarpukojį, skaudėjo, žandas laikinai raudonas buvo. Ar buvo rašomas protokolas, neatsimena, namo grįžo pėsčiomis. Mama į policijos komisariatą pakviesta nebuvo. Iš komisariato paleido tarp penkių šešių vakaro, o atvežtas buvo apie trečią.

Rankos jam buvo už nugaros, nes buvo surakintas antrankiais. Antrankius uždėjo kai prie kapų išlipo iš mašinos, kas uždėjo neprisimena. Mama tuo metu ėjo iš paskos, jis ėjo priekyje. Prie kapų buvo nuvežtas, kad parodytų aplinkybes dėl kito nusikaltimo. Kada buvo nuimti antrankiai, nepamena. Ar komisariate buvo su antrankiais, nepamena. Lyg ir buvo pririštas prie medžio, neatsimena, nes daug laiko praėjo. Ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus daugiau prisiminė, teisingai buvo surašyti jo parodymai. Ž. lyg jokių veiksmų ir neatliko prieš jį, „tazerį“ miške naudojo B. Kai buvo naudojamas „tazeris“, kiti pareigūnai mašinoje buvo, ar jie matė nežino, nesidairė į visas puses. Tuo metu, kai jį išsivežė, mama buvo blaivi, kodėl kartu nevažiavo į komisariatą, neklausė. B. mamai pasakė, kad arba ji pati išliptų, arba ją išmes. Miške užtruko apie 15–20 minučių. Kapuose jis buvo paslėpęs daiktus, kuriuos jis paėmė. Kai išlipo iš mašinos, uždėjo ant vienos rankos antrankius, kad nepabėgtų, surinko daiktus, tada uždėjo ant abiejų. Kai sėdėjo mašinoje, abi rankos buvo surakintos, mamos tuo metu nebuvo. Nematė, ar miške buvo kažkas filmuojama, ar fotografuojama. Miške nuo automobilio kokiu atstumu buvo nuėję neprisimena, gal 2–3 metrai, tačiau automobilis visada matėsi. Dėl smurto kalbėjosi su broliu, klausinėjo vienas kito, kiek kas gavo. Miške jam buvo įspirta į užpakalį, kas įspyrė, nežino. Tyrėjas nebuvo liepęs sakyti, kad buvo pririštas prie medžio. Buvo nuvežtas į mišką, Vilkaviškio komisariate rodė kabinetus, į kuriuos buvo nuvestas. Prieš tai pareigūnai patalpų nerodė (1 t., b. l. 169–171).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti A. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 13 val. į namus tarnybiniu automobiliu atvyko trys pareigūnai, kurie jam yra žinomi – G. B., E. A., V. Ž. (apklausos metu buvo parodyta pareigūnų kartoteka ir šis pareigūnus atpažino). Pareigūnai jį ir jo mamą nusivežė į kapines, tikslu atlikti parodymus įvykio vietoje, nes buvo įtariamas turto sugadinimu. Po parodymų pareigūnai liepė mamai eiti namo, o jį žadėjo vežtis į (duomenys neskelbtini) seniūniją, nes reikėjo atsiprašyti seniūnės. Pavažiavus apie 3 km (duomenys neskelbtini) seniūnijos kryptimi automobilis pasuko į mišką. Automobilį vairavo V. Ž., keleivio vietoje sėdėjo G. B., o jis ir E. A. sėdėjo automobilio gale. Pavažiavus miško taku apie 50 m sustojo. Visos kelionės metu jis buvo surakintas antrankiais už nugaros. Automobiliui sustojus G. B. atsisėdo šalia jo iš dešinės pusės, o kairėje pusėje sėdėjo E. A. G. B. pradėjo jo klausinėti su kuo brolis A. apiplėšė parduotuvę. Jis atsakė, kad apie jokią parduotuvę nežino, nors apie tai žinojo iš brolio. Tuomet G. B. iš šono išsitraukė daiktą panašų į prožektorių, juodos spalvos. Šis prožektorius yra naudojamas kaip elektrošokas, jam tai yra žinoma, nes tokį yra turėjęs. G. B. šį prožektorių pridėjo jam prie kaklo dešinėje pusėje, nuspaudė mygtuką, jis jautė, kaip kūnu eina elektros srovė, jautė skausmą. Žymė nuo elektrošoko buvo likusi, bet neilgai apie porą dienų, buvo mėlynės toje vietoje. Jam toliau nieko nesakant, G. B. išsitempė jį iš automobilio, atrakino vieną ranką ir privedės prie medžio eglės ir prie jos prirakino. Pareigūnas liepė pasakoti, bet jis tylėjo. Tuomet G. B. tris kartus panaudojo elektrošoką ir vieną kartą įspyrė į koją. Taip pat, kai buvo vedamas iš automobilio link medžio, G. B. jam įspyrė vieną kartą į užpakalį, dėl ko jautė nedidelį skausmą. Visą laiką, kai jie buvo miške pareigūnai V. Ž. ir E. A. sėdėjo automobilyje. Jis mano, kad automobilyje sėdėdami matė, kaip jo atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, tačiau G. B. nieko nesakė. Jam neprisipažinus, G. B. jį atrakino nuo medžio, įsisodino jį į automobilį ir nusivežė į Vilkaviškio PK. Visą kelią jis buvo surakintomis rankomis už nugaros, kurias G. B. atrakino atvykus į Vilkaviškio komisariato aikštelę. Į komisariatą buvo įvestas per pagrindines duris be antrankių ir nuvestas į (duomenys neskelbtini) kabinetą (G. B. kabinetą). Tai buvo apie 14–15 val. Kai jį nuvedė į kabinetą V. Ž. ir E. A. išėjo, o į kabinetą įėjo T., kuris pradėjo klausinėti dėl brolio padarytos vagystės. Jam nieko nesakant ir G. B. matant T. sudavė 1 smūgį plaštaka per veidą, po kiek laiko spyrė į lytinius organus, jautė stiprų fizinį skausmą. Daugiau smurto prieš jį nebuvo naudojama. Kadangi jis neprisipažino, G. B. jį nuvedė pas E. A. į kabinetą, kur prabuvo iki 17 val. Būnant komisariate apie tris su puse valandos su juo jokie veiksmai nebuvo atlikti. Apie 17 val. atėjęs G. B. jam liepė eiti namo pėsčiomis. Į namus ėjo pėsčiomis ir grįžo apie 19 val. (1 t., b. l. 130–131).

Teismo posėdžio metu liudytoja E. K. – Žilienė nurodė, kad vieno iš vaikinukų mama kreipėsi į jų centrą. Prašė, kad centras padėtų sugrąžinti jos sūnų, kuris tuo metu buvo nepilnametis ir išvykęs į užsienio šalį. Ji laukė vaikinų autobusų stotyje, išsiaiškinti, kokia yra situacija, ar jie tikrai yra prekybos žmonėmis aukos. Autobusų stotyje jų nesulaukė, vėliau sužinojo, kad jie yra areštinėje. Areštinėje ji susitiko su vienu iš vaikinų. Jiems pradėjus bendrauti vaikinas papasakojo, kad per apklausas naudojamas smurtas, kad buvo panaudotas „tazeris“, kad dar yra išlikę tos žymės. Tada ji susitiko su kitu vaikinu, kuris patvirtino aplinkybes dėl buvusio smurto, papasakojo tas pačias detales. Pasitarusi su savo vadove, nutarė paimti parodymus raštu. Kitą dieną atvykusi, ji vaikinų jau nerado, nes jie buvo išvežti į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių. Tada ji kolegės iš Kauno paprašė paimti parodymus, kuriuos kolegės perdavė tyrėjams. Ji buvo susitikusi su E. P. ir A. M. E. P. minėjo „tazerį“, rodė vietas, bet ji tiksliai negali įvardinti, A. sakė, kad lyg ir per galvą gavo. Smurtas buvo naudojamas per apklausą, kurios buvo vykusios anksčiau. Vėliau bendravo su vaikinų mamomis, kurios taip pat patvirtino, kad vaikinai buvo sumušti. M. mama vėliau pradėjo kalbėti apie A. brolį A. M., kad jis irgi patyrė tą patį. Ji su A. M. bendravo minimaliai. Ji paprašė kolegės, kad vaikinai parašytų raštu, ką papasakojo. Ji to rašto neturėjo, Kauno kolegės paėmė tą raštą, ir perdavė.

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu E. K. – Žilienės parodymai, kur nurodoma, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. dirba Lietuvos „Carite“ socialine darbuotoja. 2016 m. lapkričio 23 d. ji turėjo E. P. ir A. M. pasitikti Marijampolės autobusų stotyje, kurie autobusu turėjo grįžti iš Vokietijos. 2017 m. sausio 20 d. sužinojusi iš tyrėjos E. P., kad A. ir E. yra Marijampolės apskrities VPK areštinėje, kur nuvyko su jais susitikti. Gavusi areštinės viršininko sutikimą pirmiausia susitiko su A. M. Susitikimo metu norėjo išsiaiškinti, kokiu tikslu vaikinai buvo išvykę į užsienį, ar nebuvo prekybos žmonėmis nusikalstamos aukos ir pan. Pokalbio metu A. M. jai pasakė, kad jais policija netiki, policija juos laiko nusikaltėliais, o tirdami vagystę iš parduotuvės pareigūnai siekdami jų prisipažinimo naudojo smurtą. A. M. pasakė, kad jis gavo nedaug, tik per pirštus, nes dėl vagystės prisipažino greitai, o E. P. smurtą iš pareigūnų patyrė didesnį, kadangi neprisipažino. A. M. sakė, kad E. P. atžvilgiu buvo naudojamas „tazeris“ į petį, kaklą, šlaunis, pilvą daug kartų. A. M. nurodė, kad jis nedaug gavo, todėl niekur nesikreipė. Po to ji susitiko su E. P. Pokalbio metu ji nesakė, kad prieš tai buvo bendravusi su A. M., tačiau E. P. geranoriškai pradėjo pasakoti, tas pačias aplinkybes, kurias nurodė ir A. M. Paprašė, kad E. P. papasakoti kaip buvo vykdoma apklausa 2016 m. lapkričio 9 d. E. P. papasakojo, kad pareigūnai jo atžvilgiu naudojo „tazerį“ į petį (ranka susiėmė už dešinio peties), šlaunis, kaklą, pilvą, buvo pridėję prie lytinių organų, tačiau tuo metu „tazerio“ nepanaudojo. Nurodė, kad dėl panaudoto „tazerio“ yra likę žymės ant peties, šlaunies. E. P. sakė, kad jis norėjo kreiptis į medikus, tačiau mama I. P. nesutiko, kadangi nenorėjo turėti didesnių problemų su pareigūnais. Nurodė susidariusi nuomonę, kad šie asmenys nemeluoja, nes nurodė tas pačias aplinkybes, taip pat jiems nebuvo žinoma iš ankščiau, kad ji atvyks su jais pokalbiui. Vėliau A. M. ir E. P. parodymus surašė raštu, jų pareiškimai buvo perduoti Policijos departamentui.

2017 m. sausio 25 d. buvo nuvykusi pas A. M. į namus, tikslu pažiūrėti kokioje aplinkoje gyvena A. M. Bendraujant su A. M. ji pasakė, kad sūnus A. M. nuo pareigūnų yra labiau nukentėjęs. Pasakojo, kad pareigūnai A. buvo nusivežę į mišką, pririšę prie medžio, jį mušė, kad žiemos mėnesį A. iš Vilkaviškio PK grįžo pėsčiomis apsirengęs tik džemperiu. A. M. ir A. M. nurodė, kad jų atžvilgiu fizinį smurtą naudojo pareigūnai T., Ž., nes šiuos pareigūnus pažįsta. Taip pat su jais bendravo ir kiti pareigūnai, tačiau jų įvardinti negali (1 t., b. l. 195–196).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo parodymus liudytoja E. K. – Žilienė patikslino, kad gali būti, jog susimaišė, su kuriuo pirmu bendravo. Prašo remtis pirmaisiais parodymais. Rašytinių pareiškimų neskaitė, jų nematė.

Teismo posėdžio metu liudytojas D. P. nurodė, kad įvykio dieną vienu momentu buvo užėjęs pas kolegę E. K. į kabinetą, matė, kad pas ją kabinete prie lango sėdėjo A. M. Kolegė buvo užsiėmus, pasakė, kad ruošiasi apklausai. M. pasakojo apie įvykį, o P. neigė. Tada nutarė M. suvesti su P., kad vienas kitam pasakytų, kad prisipažintų dėl įvykio, kad P. papasakotų, kur pinigai paslėpti. Jis nuėjo į T. kabinetą, kur sėdėjo P., kurį nuvedė pas K. į kabinetą. Jis įėjo pirmas, iš paskos P. M. pasakė P., kad šis papasakotų kur pinigai, kad greičiau viskas baigtųsi. Po to P. T. nusivedė atgal į kabinetą.

M. kabinete sėdėjo, jo rankos buvo ant kelių nesurakintos, daugiau nieko kabinete nebuvo, tik tyrėja. Advokato nebuvo, dėl vaiko teisių apsaugos specialisto dalyvavimo sprendžia tyrėja. Jam girdint, nebuvo svarstyta dėl vaiko teisių apsaugos specialisto dalyvavimo. Yra turėjęs veiksmų su nepilnamečiais, tačiau nepaleisdavo eiti namo, jeigu toli pareiti. Dažniausiai būna tėvai, ar atstovai. M. atstovo nematė. Jis nesakė, kad duotų parodymus, tada nereikės sulaikyti. Negali pasakyti, kokie procesiniai veiksmai buvo atliekami. Nepastebėjo, kad M. būtų neramus, kad ant jo būtų smurto žymių. Nepilnamečiai nesiskundė, kad vartotas smurtas.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. K. nurodė, kad prieš du metus girdėjo, kad toks įvykis buvo. Tiksliai nepamena, jis nedalyvavo. Pirmą kartą apie įvykį sužinojo iš spaudos. Jam yra žinoma, kad jaunuoliai apsiskundė, jog policijoje juos sumušė. Pavardžių neatsimena. A. M. kažkurią dieną buvo pas jį į kabinetą atvestas. Jis dirbo savo darbą, o A. M. ant sofos pasėdėjo. Visą laiką, jeigu būdavo nepilnamečiai, kviesdavo vaiko teisių apsaugos specialistą – kalbų, kad nereikia vaiko teisių apsaugos specialisto, nebuvo. Jeigu yra tėvai, tada nereikia vaiko teisų. Kai apklausoje yra nepilnametis, nebuvo taip, kad apklausa užsitęstų. Negirdėjo, kad būtų atliekami veiksmai su nepilnamečiais ir neprotokoluojama.

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad dirba Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK Veiklos skyriuje vyriausiojo tyrėjo pareigose, darbo vieta yra (duomenys neskelbtini) kabinete. Tyrime dėl pinigų vagystės jokių veiksmų neatliko, taip pat nepavedė atlikti jokių veiksmų ir jo vadovaujamos grupės tyrėjams. Jam nėra žinoma, kad pareigūnai 2016 m. lapkričio 9 d. pristatytų į Vilkaviškio rajono PK patalpas asmenų E. P., A. M. ir A. M. atžvilgiu naudojo fizinį smurtą. Apie šį faktą žino tik iš „delfi.lt“ straipsnio. Yra buvęs atvejis, tačiau patvirtinti ar tai buvo 2016 m. lapkričio 9 d. negali, kažkuris iš pareigūnų į jo darbo kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini) atvedė A. M. tikslu, kad minėtas asmuo nepasišalintų iš komisariato. Kokiu tikslu į komisariatą buvo pristatytas A. M. nežino, tačiau tai nebuvo susiję su jo tiriamomis medžiagomis. Patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 9 d. pristatytų į policijos komisariatą asmenų A. M. ir E. P. tą dieną nematė, su jais nebendravo (t. 2, b. l. 43–44).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas A. K. patvirtino, jog parodymai yra teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytoja K. S. parodė, kad kaip ir kiekvieną rytą, tą rytą po vagystės įvykio, darė susirinkimą, skirstėsi darbus. Tą dieną buvo daug įvykių: iš vakaro buvo padurtas žmogus, buvo šita vagystė. Susiskirstė darbus. Įvykis dėl vagystės iš parduotuvės pagal teritorijų priklausomumą priklausė vyresniajam kolegai G. B. ir jo priskirtiems pareigūnams. Jie pasitarė, kad reikia išsiaiškinti nusikaltimą. Didesnis dėmesys buvo skirtas dėl to, kad vagystės byloje nukentėjusysis buvo anksčiau kreipęsis į policiją dėl piliečių M. ir P. netinkamo elgesio, taip pat M. ir P. buvo žinomi iš seniūnės. Dažnai skambindavo dėl jų elgesio, kaimo žmonės buvo susirinkę piketuoti prie seniūnijos dėl jų chuliganizmo ir nebaudžiamumo. Atsimena, kad registruojamų įvykių registre, nukentėjusiojo pranešime buvo paminėta, kad vagystę įvykdė būtent M. Taip ir susiplanavo tyrimo strategiją, kad važiuoti ieškoti, dirbti, aktualiausia buvo išgelbėti žmogaus pinigus. Jie išsiskirstė darbus, pareigūnai išvyko, į jų darbą ji nesikiša, jie dirba savarankiškai. Organizuojant darbą jos prioritetas yra nusikalstamų veikų atskleidimas, kontroliuoja aktyviai, klausinėja tyrėjų. Tyrėjas Ž., kai M. buvo komisariate, pasakė, kad M. neprisipažįsta vogęs pinigus, todėl jie pasitarė apklausti jį liudytoju, ką jis veikė tą vakarą. Apie pietus atėjusi į Ž. kabinetą, kur buvo G. B., Ž. ir M., pasakė, kad antras asmuo prisipažįsta, kad įvykdė vagystę, nėra ką slėpti. Tada suprato, kad M. nori su ja pasikalbėti, todėl jį išsivedė pas save į kabinetą, kur M. nuosekliai viską papasakojo. Ji pasakė pareigūnams, kad reikia važiuoti pinigų ieškoti ir susirasti P., pareigūnai išvyko. Kai reikėjo pareikšti įtarimą, per IBPS sistemą užvizavo ikiteisminį tyrimą dėl vagystės tyrėjai E. K., M. nuvedė į trečią aukštą. A. M. su ja nuoširdžiai kalbėjo, galėjo pasakyti, kad kažkas prieš jį vartojo smurtą, ar kažkaip netinkamai pareigūnai elgėsi. A. M. statusas tuo metu, kai jis buvo pristatytas į komisariatą, buvo kaip galimai įtariamasis, jis nebuvo sulaikytas. Kadangi viskas vyko ryte prieš pietus, nėra galimybių viską suorganizuoti operatyviai, eigoje sprendi, koks procesinis statusas turi būti. Tuo metu įtarimus reikšti dar nebuvo pakankamai duomenų, todėl buvo siekiama byloje apsiklausti bent kaip liudytoją, kur jis tą vakarą buvo, ką veikė. A. M. buvo apklaustas liudytoju, jam buvo 16 metų. Tuo metu nebuvo įstatymų, kad turi dalyvauti psichologai ir vaiko teisių apsaugos specialistai, nepilnamečius nuo 16 metų apklausinėdavo. Negali atsakyti, kiek laiko A. M. išbuvo komisariate, turbūt nuo tada, kai jį pristatė ir tol kol jam buvo įtarimas pareikštas darbo pabaigoje. Įtarimui pareikšti reikia advokato, tai kol viskas buvo suderinta, tiek laiko ir užtruko. A. M. nebuvo sulaikytas, tačiau buvo komisariate, nes buvo įtariamas nusikalstamos veikos padarymu.

Tą dieną A. M. komisariate neprisimena, kad būtų mačiusi. Reta situacija, kad nepilnametį pirma liudytoju apsiklausia, bei tą pačią dieną ir įtariamuoju. Tačiau vertėsi iš tos padėties, nes norėjo apginti nukentėjusiojo interesus. Jie turi pareigą išaiškinti nusikalstamas veikas, ginti civilius žmones.

Jeigu yra duomenų, kad įtariamasis galimai nepilnametis, tai jo net pristatyti negali, nei įvykio aplinkybių aiškintis. Pareigūnai turi įtraukti į komisariatą pristatytus asmenis į apskaitos žurnalą, kiek žino, tuo metu nebuvo įtraukti į pristatytus asmenis dėl įvykių srauto, dėl užimtumo, dėl darbo tempo. Vaiko teisių apsaugos specialisto tikrai nebuvo. Jeigu gerai atsimena, pati motina skambino į komisariatą, tačiau to patvirtinti negali. Pareigūnai buvo nuvažiavę į namus pas P. ir M., tai turėjo tėvai žinoti. Su ja nepilnamečių tėvų nebuvo. Vėliau kažkurio mamą matė. Neatlieka nepilnamečių apklausų be atstovų, bet šiuo atveju taip pasitaikė, taip negalima.

A. M. buvo apklaustas kaip liudytojas, nes nebuvo pakankamai duomenų įtarimams reikšti. Kai nepakanka duomenų pareikšti įtarimo, tai vykdoma specialiojo liudytojo apklausa, kuriai reikalingas prokuroro nutarimas. Į advokatų ir atstovų dalyvavimą apklausose nesikiša, patys tyrėjai tai organizuoja. Paprastai jei žmogus atvyksta, arba yra pristatomas į komisariatą, tai vyksta kažkokio pobūdžio apklausa, rašomas protokolas. Savo pokalbio su M. savo kabinete neapiformino. Buvo gynėjas įariamojo apklausoje, iki to gynėjas nedalyvavo, todėl netinkamai apgynė jo teises. Teisinio pagrindo M. užlaikyti po liudytojo apklausos nebuvo. Apie A. nieko nežino, taip pat nežinomos aplinkybės, kad jis parėjo namo. Blogai, kad nebuvo įvesta į pristatytų asmenų registrus, kad nebuvo užtikrintas tėvų ar vaiko teisių specialisto dalyvavimas, apskritai visa situacija yra tokia, kad ne kartą apie ją kalbėjo.

A. M. tikrai nieko nesakė apie kažkokį smurtą, nieko nebuvo, nei kažkokių paraudimų. Tai yra nelaimingi paaugliai, mano, kad turėjo pasitikėjimą, kad jis galėjo pasakyti, jog pareigūnai netinkamai elgėsi.

Teismo posėdžio metu liudytojas E. G. nurodė, kad buvo įvykis dėl pavogtų pinigų iš nukentėjusiojo, pavedė S. imtis nusikaltimo tyrimo. Matė A. M. sėdintį komisariato salėje trečiame aukšte prie tyrėjos kabineto. Byla buvo pavesta E. K. Matė išeinant visus iš komisariato su mama, buvo kažkokia advokatė. Kiek bendravo su S. – buvo paaiškėję, kad pinigai užkasti šiltnamyje, darbuotojai lėkė tų pinigų žiūrėti, bet jau jie buvo iškasti.

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo E. G. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad nuo 2013 m. lapkričio 11 d. vadovauja Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK. Veiklos skyrius yra atsakingas už nusikalstamų veikų tyrimą, šiam skyriui vadovauja viršininkė K. S., kurios pagrindinė funkcija organizuoti skyriaus darbą. 2016 m. lapkričio 9 d. apie 7.50 val. atvykęs į darbą susipažino su Vilkaviškio savivaldybės teritorijoje registruotais paros įvykiais, kur buvo pranešama, kad 2016 m. lapkričio 8 d. vakare, iš automobilio buvo įvykdyta atvira vagystė, pavogta rankinė su pinigais, sumoje apie 2 500 eurų ir, kad įtariamas šia vagyste asmuo pavarde M. Po rytinio pasitarimo apie šį įvykį kalbant su Veiklos skyriaus viršininke K. S. pastaroji pasakė, kad ji susipažinusi su nukentėjusiojo apklausa, kurioje nukentėjęs davė parodymus, kad atpažinti asmenų, kurie pagrobė rankinę, negali. K. S. pasakė, kad su šiuo nusikaltimu dirbs Veiklos skyriaus pareigūnai – G. B. ir V. Ž. Asmeniškai nusikaltimų išaiškinime nedalyvavo. Prieš pietus K. S. sakė, kad yra surastas A. M., tačiau šis neprisipažįsta, meluoja. Iš karto po pietų, po 13 val. K. S. nurodė, kad A. M. prisipažino įvykdęs vagystę ir nurodė, kad jis vagystę įvykdė kartu su E. P. Paklausus, kaip A. M. prisipažino, K. S. atsakė, kad ji asmeniškai kalbėjosi su A. M. Pokalbio metu K. S. A. M. pasakė, kad yra asmuo kuris jau prisipažino dėl vagystės, tuomet A. M. ir prisipažino įvykdęs vagystę, bei pasakė, kur pinigai, ir dabar ieškoma pinigų. K. S. jam nesakė, kad A. M. prisipažinimas buvo išgautas naudojant prieš jį fizinį smurtą. Asmeniškai A. M. matė po pietų, darbo valandomis sėdintį 3 aukšto hole. Buvo ramus, nusiskundimų neišsakė, vizualiai nepastebėjo, kad veido srityje būtų paraudimų ar pan., antrankiai nebuvo uždėti. Jam yra žinoma, kad į komisariatą buvo pristatytas E. P., tačiau nurodyti, kurie pareigūnai jį pristatė, kas su juo bendravo nežino, taip pat E. P. komisariate jis nematė. Ar dėl šios vagystės į komisariatą buvo pristatyta ir daugiau asmenų, jis nežino.

Vilkaviškio rajono policijos komisariatui priklausančiomis transporto priemonėmis gali naudotis visi pareigūnai, kuriems viršininko įsakymu jie priskirti, nėra priskirta transporto priemonė konkrečiam pareigūnui.

Taip pat nurodoma, kad 2017 m. vasario 22 d. Veiklos skyriaus vyresnioji tyrėja E. A. jį informavo, kad bendravo su V. S., kuri gyvena M. kaimynystėje. V. S. pasakė, kad buvo sutikusi vieną iš M. vaikų, kuris jai pasigyrė, kad sukūrė gerą versiją dėl sumušimo ir, kad dabar mentus tampys. Nurodė, kad M. šeima yra gerai žinoma policijai, kaip problematiška šeima. Jam žinoma, kad prieš 2–3 savaites, dėl M. vaikų elgesio gautas kaimo gyventojų skundas su 72 parašais. Ar į komisariatą pristatytų asmenų atžvilgiu – E. P., A. M. atžvilgiu pareigūnai naudojo fizinį smurtą jam nėra žinoma (2 t., b. l. 184).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas E. G. nurodė, kad parodymai teisingi. Taip pat papildė, kad kai asmuo pristatomas į komisariatą yra reikalavimas atžymėti atvežtus asmenis – pareigūnai turėtų įvesti pristatytą asmenį, bet pasitaiko klaidų. Nežinojo, kad asmuo apklaustas liudytoju, apklausoje turėjo dalyvauti vaiko teisių apsauga arba įstatyminis atstovas, jeigu nepilnametis turi motiną – tai motina. Tyrėjas turi priimti nutarimą, jeigu reikia keisti įstatyminį atstovą, paskirti kitą. Tyrime svarbiausia buvo rasti pinigus, kurie yra žmogui nuostolis. Jie nukentėjusiojo interesus žiūri pirmiausiai, 2 500 eurų yra didelė suma. Kaltinamieji yra kompetentingi pareigūnai, atsiliepimai patys geriausi, V. Ž. 30 metų dirba šį darbą, G. B. – 20 metų. Nėra padarę procesinių pažeidimų, neatsimena, kad būtų skirtos nuobaudos.

Apie šį įvykį sužinojo iš „Delfi“ straipsnio. Jam tą dieną pasakė, kad įtariami nepilnamečiai prisipažino, kad pareigūnai ieško pinigų. Apie smulkmenas sužinojo vėliau, kai Imuniteto pareigūnai pradėjo tirti. Pas jį atvyko Imuniteto skyriaus pareigūnai Č. ir S., vyriausioji tyrėja pradėjo fotografuoti pareigūnus. Visus pareigūnus vyrus fotografavo, pas jį kabinete taip pat.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. K. nurodė, kad jo klausė pareigūnai, ar triukšmą girdėjo, tačiau jis nieko negirdėjo. Yra Vilkaviškio komisariato informatikos ir ryšių skyriaus specialistas. Iš jo nebuvo paimti vaizdo įrenginiai, tik įrašą padarė.

Posėdžio metu buvo pagarsinti A. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad nuo 2008 metų dirba Marijampolės apskrities VPK Informatikos ryšių poskyryje, specialisto pareigose. Jo darbo vieta yra Vilkaviškio rajono PK patalpose, 206 kabinete. 2017 m. vasario 23 d. Vilkaviškio rajono PK viršininko E. G. nurodymu, į standųjį nešiojamąjį diską „ADATA Nobility NH13“ įrašė 2016 m. lapkričio 9 d. apsaugos kameromis užfiksuotą vaizdo medžiagą, kurios yra sumontuotos Vilkaviškio rajono PK patalpose ir teritorijoje. Iš montuotojo jam yra žinoma, kad kameros įrašinėja vaizdo medžiagą nuo judesio ir, kad įrašyta medžiaga gali būti išsaugojama iki 6 mėnesių ir daugiau, tai priklauso nuo užfiksuoto judesio. Prieš įrašant 2016 m. lapkričio 9 d. vaizdo kameromis įrašytą medžiagą Vilkaviškio rajono PK patalpų bei išorės, įrašymo sistemoje nurodė laiką nuo iki, pažymėjo tuo metu visas veikusias vaizdo kameras bei nurodė įrenginį „ADATA Nobility NH13“, į kurį eksportuoti esamą 2016 m. gruodžio 9 d. vaizdo medžiagą. 2016 m. lapkričio 9 d. vaizdo kameromis užfiksuota medžiaga perkeliama programine įranga, kuri yra įdiegta įrašymo įrenginyje. Įrašant 2016 m. lapkričio 9 d. vaizdo medžiagą eksportavimo procesas vyko nepertraukiamai, iškarpymai ar montavimai vykdomi nebuvo (2 t., b. l. 32–33).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas A. K. patvirtino, kad parodymai teisingi. Taip pat atsakydamas į klausimus papildė, kad apklausos metu tyrėja klausinėjo apie triukšmą. Virš jo Vilkaviškio komisariate tuo metu sėdėjo K. Tos medžiagos, kurią perkėlė, neperžiūrėjo. Buvo apklausinėjamas Marijampolėje, ne savo darbo vietoje.

Teismo posėdžio metu liudytoja G. M. nurodė, kad ji turėjo vieną bylą su M. ir P., kaltinimą palaikė. Buvo pas ją atėjusi M., kuri buvo vieno nepilnamečių atstovė tačiau negali pasakyti, kada. Neprisimena, kokiu klausimu buvo M. atėjusi, net neprisimena kelintais metais tai buvo. M. ir P. byla buvo dėl vagystės, parduotuvės savininką apiplėšė. Byla išnagrinėta pagreitinto proceso tvarka, buvo priimtas nuosprendis. Vilkaviškio komisariatą kontroliuoja, būna kad ir Marijampolės. Žiūri, kad nepilnamečiai turėtų atstovą pagal įstatymą, tuo metu nebuvo privalomumo, kad būtų psichologas. Kiek jai žinoma, nebuvo skundų, kad būtų naudotas smurtas. Prisimena, kad M. klausė apie paimtą telefoną, tačiau negali pasakyti, ar kalbėjo apie pareigūnų veiksmus. Mano, kad jeigu būtų kalbėjusi, tai būtų nurodžiusi rašyti pareiškimą. Nepilnamečių liudytojų apklausoje turi dalyvauti gynėjas, atstovas pagal įstatymą, psichologas. Jeigu liudytojui daugiau nei 16 metų tai apsiklaustų pas ikiteisminio tyrimo teisėją tokį liudytoją. Suėmime dalyvavo, tačiau negali pasakyti, ar buvo kažkas apie smurtą kalbama.

Teismo posėdžio metu liudytoja R. B. nurodė, kad buvo E. P. auklėtoja. P. koridoriuje ją susitikęs sakė, kad jis grįžo iš areštinės, kad jam yra kažkokie spuogeliai ant rankos, sakė, kad mušė areštinėje. Ji nieko nepagalvojo, nes jie visko prišneka, primeluoja. P. neatrodė neįgalus, nesiskundė, kad jam skauda, nežino, ar buvo sužalotas. Nesakė, kaip jį mušė. Jie koridoriuje susitiko, mokinys buvo ilgai nebuvęs, žinojo, kad buvo areštinėje uždarytas. P. jai sakė, kad jam ant rankos yra spuogeliai, buvo apsirengęs su ilgomis rankovėmis, ji nieko nematė ir neprašė parodyti. Dėl spuogelių tai P. sakė, kad jie yra link peties, bet dabar tiksliai neprisimena. M. jai nieko nesakė. Iš pradžių P. buvo geras mokinys, kai įstojo 9 klasėje. Galvojo, kad bus pavyzdingas, bet paskui mirė jo močiutė, vaikas pradėjo negerai elgtis, jis pradėjo meluoti, prasidėjo bylos. A. M. nebuvo labai piktybinis, įžūlus. Nelabai tikėjo, kad galėtų kažkur įsivelti. Nebuvo, jog būtų chuliganai mokykloje, o už mokyklos ribų nežino, ką darydavo. Pas M. kelis kartus namuose lankėsi, su mama bendravo. Pas P. važiavo kelis kartus, bet niekas į namus (duomenys neskelbtini) neįsileido. Paskui P. pradėjo sakyti, kad gyvena Lazdijų rajone. Reikėdavo jo ieškoti, nes neidavo į mokyklą. Pokalbis su P. buvo po to, kai jį paleido iš areštinės. Ji sakydavo, kad kai prisidirba nesigirtų, nes jie girdavosi, kad padarė kažką. Jais tikėti visiškai negalima, yra neprognozuojamo elgesio, mąstymo (6 t., b. l. 27–29).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos R. B. parodymai, kur ji nurodė, kad dirba Marijampolės profesinio rengimo centras Kudirkos Naumiesčio skyriuje, profesijos mokytoja, dėsto ekonomiką, yra 10 klasės moksleivių auklėtoja. Šios mokyklos mokinius E. P. ir A. M. pažįsta, šie asmenys buvo jos auklėtiniai, kurie mokykloje pradėjo mokytis 2015 m. Mokyklą lankydavo ne kiekvieną dieną, dažnai prašydavo juos išleisti, nes jiems reikėdavo vykti į policijos komisariatus. 2016 m. lapkričio pradžioje E. P. ir A. M. kelias dienas nebuvo mokykloje, jiems pasirodžius paklausė, kur buvo, kodėl nelankė mokyklos. A. M. ir E. P. pasakė, kad jie buvo sulaikyti policijoje ir, kad juos pareigūnai mušė. Ji šiuo pasakojimu netikėjo, tada E. P. pasakė, kad jis gali parodyti smurto žymes (peties srityje yra raudoni taškučiai) ir sakė galintis jas parodyti. E. P. pasakė, kad šis nesirengtų. Apie galimai policijos pareigūnų naudotą fizinį smurtą mokinių, A. M. ir E. P. atžvilgiu, apie kurį sužinojo iš savo auklėtinių, mokyklos direktorei nepranešė, taip pat auklėtinių nepristatė apžiūrai medikams, nes buvo įsitikinusi, kad E. P. ir A. M. meluoja, nepateikė dokumento patvirtinančio apie jų sulaikymą. Kaip auklėtoja gali teigti, kad E. P., A. M. nėra pavyzdingi mokiniai, taip pat yra linkę pameluoti, jeigu jiems tai naudinga. Nėra pastebėjusi, kad E. P., A. M. būtų gailėjęsi dėl jų įvykdytų nusikaltimų (1 t., b. l. 192).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja R. B. patvirtino, kad parodymai teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. B. nurodė, kad nežino, dėl kokių priežasčių yra čia. M. ir P. pavardės jam nežinomos.

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo metu duoti liudytojo A. B. parodymai, kur jis nurodė, kad nuo 2016 m. birželio mėnesio atlieka bausmę Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje. Atliekant bausmę susipažino su E. P. Būnant tardymo izoliatoriuje E. P. jam atidavė savo sportines kelnes pilkos spalvos, su užrašu „Adidas“, kuris buvo juodos spalvos. Kelnių kairės klešnės viršutinėje dalyje buvo keletas mažų skylučių. Jam atrodė, kad skylutės kelnėse padarytos pradeginant, nes skylučių šonai buvo parudavę. Šiuo metu sportinių kelnių, kurias jam atidavė E. P. neturi, kadangi 2017 metų sausio mėnesį etapo metu vykstant į Jonavos teismą, susikeitė su kitu etape buvusiu asmeniu į higienos reikmenis. Asmens, kuriam atidavė kelnes, nepažįsta, nežino jo nei vardo, nei pavardės. Jam būnant tardymo izoliatoriuje jam P. buvo minėjęs, kad jį pareigūnai yra mušę, kad jis prisipažintų dėl padaryto nusikaltimo. Mušimo aplinkybių neprisimena (2 t., b. l. 3–4).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas A. B. patvirtino, kad parodymai teisingi. Taip pat papildė, kad kelnės buvo juodos spalvos, su užrašu „Adidas“, kairėje pusėje buvo pradeginta, kairėje pusėje buvo užrašas, užrašas buvo per kojas. Negali pasakyti, kurioje vietoje buvo pradeginta. Negali apibūdinti pradeginimo, buvo mažos paprastos skylutės. Vizualiai matėsi.

Teismo posėdžio metu liudytoja E. K. nurodė, kad prisimena tą įvykį, kai buvo gautas ikiteisminis tyrimas dėl vagystės. Nukentėjęs buvo parduotuvės savininkas, iš kurio buvo pavogta suma pinigų ir daiktai. Po pietų jai buvo pavesta atlikti ikiteisminį tyrimą, gavo ikiteisminio tyrimo medžiagą. Buvo apklaustas nukentėjęs ir M. Nukentėjusiojo parodymuose buvo nurodyta, kad nusikalstamą veiką atliko M. M. ji apklausė gerokai po pietų, nes advokatė negalėjo dalyvauti, nes dirbo gretimame kabinete. Gerokai po pietų pradėjo apklausinėti, atlikinėti procesinius veiksmus su M., kuris prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką kartu su draugu. Vėliau komisariate atsirado P. Tuo metu ji su M. jau buvo bendravusi, nes M. visą laiką sėdėjo prie jos kabineto durų esančiame hole. Tiksliai neprisimena įvykių sekos, tačiau pas ją kabinete buvo suvesti M. su P. Tai truko keletą sekundžių. M. P. pasakė, kad jis viską prisipažino. Tada iš kabineto išėjo P., o ji toliau dirbo su M. Kiek jai žinoma, kol ji atliko procesinius veiksmus su M., P. išvyko su pareigūnais ieškoti paslėptų pinigų. Parvykus pareigūnams, į jos kabinetą atėjo Ž., kuris atnešė procesinius dokumentus bei 70 eurų, kuriuos rado kažkokioje negyvenamojo sodyboje. Po to ji atliko procesinius veiksmus su P. Tuo tarpu M. liepė niekur neišeiti, nes jei kiltų tarp jų prieštaravimų, galėtų toliau dirbti. Atliekant procesinius veiksmus su P., tuo metu gal buvo jau po 18 valandos, atvyko vieno iš įtariamųjų mama. Jai baigus atlikti procesinius veiksmus, išėjo visi kartu. Komisariato durys jau buvo užrakintos, ji paskambino, kad juos išleistų. Išėjo visi kartu: P., M., ji, kažkurių vieno mama ir advokatė, buvo apie 21–21.30 val. vakaro.

Ji nežino, kaip M. ir P. atsirado komisariate. Jai buvo pavestas ikiteisminis tyrimas, žino, kad M. prieš tai buvo apklaustas Ž. Po Ž. apklausos (jo kabinetas yra tame pačiame aukšte kaip ir jos), M. laukė prie jos kabineto durų. M. pirmiausiai apklaustas kaip liudytojas. Procesinis dokumentas buvo „Liudytojo apklausa“. Po šios liudytojo apklausos iš karto pareiškė įtarimus. M. tikrai ilgai sėdėjo prie jos kabineto. Apie kokią 11 val. M. jau buvo po Ž. apklausos, o ji su M. pradėjo dirbti tikrai gerokai po pietų. Advokatė negalėjo dalyvauti, dirbo gretimame kabinete su kitais asmenimis, jie laukė, kol advokatė atsilaisvins. Ji liepė M. laukti, kol atsilaisvins advokatė, kad galėtų toliau dirbti. M. nebuvo sulaikytas. Ji klausė M., ar jis lauks, ar nekils problemų, jis neišreiškė jokių prieštaravimų. Nebuvo nė vieno sakinio, kad nebus, ar nelauks. P. apklausą atliko tą pačią dieną. Ji asmeniškai tėvų neinformavo, kad nepilnamečiai yra komisariate. Yra pareiga informuoti tėvus, kad nepilnamečiai vaikai yra komisariate. Pirmiausiai tai tėvus išsikviečia, susisiekiama su tėvais, informuoji apie tėvų dalyvavimą. Pareiškiant įtarimus, buvo gynėjas. Tą dieną apklausė vieną M. ir P., o kito M. neapklausinėjo. Ji medžiagą iš viršininkės perėmė, pasidomėjo, kokie asmenys iškviesti. Nesidomėjo, kiek laiko sėdi komisariate asmenys. Jeigu yra apklausiamas nepilnametis, tai pirmiausia reikia užtikrinti gynėjo dalyvavimą, informuoti tėvus. Jeigu tėvai negali atstovauti, tai išsikviečia vaiko teisių apsaugos specialistą. Tėvai šių dviejų nepilnamečių apklausoje tikrai nedalyvavo, ji tėvams neskambino. Vaiko teisių apsaugos tarnybos nebuvo, nes buvo gynėjas. Tyrimo grupė nebuvo sudaryta, jai asmeniškai buvo pavesta byla. Negali atsakyti, kokia procesinė padėtis bylos tyrime buvo pareigūnų B. ir Ž. Raštiškų pavedimų pareigūnams nedavė, galėjo būti žodiniai pavedimai.

Atliekant įtariamųjų apklausas dalyvavo gynėjai. Nesidomėjo, ar jiems buvo daromas poveikis. Iš M. elgesio, nebuvo matyti požymių, kad buvo daromas poveikis, nebuvo smurto požymių. Smurto žymių nematė, įtariamieji apie tai nieko nesakė, jie juokėsi, buvo linksmi, sėdėjo laisvai, bendravo laisvai. Neužuodė svilėsių ar sudegusių rūbų kvapo.

Būdamas komisariate M. tikrai turėjo galimybę išeiti pavalgyti, jis buvo išėjęs parūkyti, į parduotuvę.

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos E. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur ji nurodė, kad yra ikiteisminio tyrimo tyrėja. Dėl 2016 m. lapkričio 8 d. įvykdytos vagystės iš parduotuvės nurodė, kad minėto ikiteisminio tyrimo medžiaga jai buvo pavesta 2016 m. lapkričio 9 d. apie pietus, tikslaus laiko nepamena. Medžiaga buvo perduota po tyrėjo V. Ž. atliktos liudytojo A. M. apklausos, kadangi A. M. davė parodymus apie savo bei E. P. kartu padarytą nusikalstamą veiką, t. y. dėl 2016 m. lapkričio 8 d. pinigų vagystės iš parduotuvės savininko. Susipažinusi su ikiteisminio tyrimo medžiaga, A. M. pasakė, kad jam bus reiškiami įtarimai, jog reikės palaukti. Jis yra nepilnametis ir advokato dalyvavimas atliekant procesinius veiksmus yra privalomas. Su A. M. bendravo savo darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) arba 3 aukšto koridoriuje. Ant A. M. veido jokių paraudimų ar sužalojimų nebuvo. Taip pat, A. M. nesakė, kad jo atžvilgiu pareigūnai naudojo fizinį smurtą. Kada ir kas į policijos komisariato patalpas pristatė A. M. nežino. Komisariato patalpose jį pastebėjo prieš pietus apie 11 val. Baudžiamojoje byloje su A. M. procesiniai veiksmai buvo pradėti apie 16 val. Vykdant įtariamojo A. M. apklausą į kabinetą buvo atėjęs tyrėjas V. Ž., kuris padavė procesinius dokumentus (70 eurų, kuriuos pateikė E. P. su daiktų, dokumentų pateikimo protokolu) ir pasakė, kad E. P. laukia prie jos kabineto durų. Baigus įtariamojo A. M. apklausą, į kabinetą pakvietė užeiti E. P. Tuo metu kabinete buvo advokatė N. G. ir įtariamasis A. M. Girdint minėtiems asmenims E. P. paklausė, kur yra pinigai ir nurodė, kad A. M. prisipažino įvykdęs vagystę. E. P. pasakė, kad jis prisipažins dėl vagystės. Ant E. P. kūno nepastebėjo sužalojimų ar paraudimų, nesimatė, kad E. P. būtų verkęs, akys paraudusios nebuvo, rūbai buvo tvarkingi, jokio specifinio kvapo nejautė. Jai žinoma, kad prieš tai su E. P. bendravo tyrėjai V. Ž. ir G. B., nes jie buvo išvažiavę E. P. ieškoti. Mano, kad A. M. ir E. P. dėl įvykdytos vagystės prisipažino savo noru, nes byloje buvo surinkta pakankamai įrodymų, kad būtent jie padarė nusikaltimą, taip pat minėti asmenys bendraujant nesakė, kad jų atžvilgiu pareigūnai panaudojo fizinį smurtą, dėl ko jie prisipažino. Vykdant E. P. įtariamojo apklausą išėjusi trumpam iš kabineto matė, kad koridoriuje buvo E. P. motina ir A. M., ar buvo M. nepamena. Ar apie nepilnamečių A. M. ir E. P. pristatymą į komisariatą buvo pranešta tėvams nežino, asmeniškai pati nepranešė. A. M. nepažįsta, todėl nežino, ar 2016 m. lapkričio 9 d. šis asmuo buvo prisistatytas į komisariatą. Baudžiamojoje byloje dėl pinigų vagystės, kurioje įtarimai buvo pareikšti A. M. ir E. P. liudytoju A. M. apklausiamas nebuvo (2 t., b. l. 21).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos E. K. ikiteisminio tyrimo metu papildomos apklausos metu duoti parodymai, kur nurodė, kad ikiteisminiame tyrime papildomai įvykio vieta apžiūrėta nebuvo. Po įtariamojo A. M. apklausos, sutiko pareigūną G. B., su kuriuo nutarė, kad važiuoti dar kartą apžiūrėti įvykio vietos neverta, nes buvo tamsu. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoju buvo apklaustas nukentėjusysis V. R. ir A. M. Be šių asmenų daugiau liudytojais niekas nebuvo apklausti. Prieš apklausą A. M. ir E. P. jos darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) suvesti nebuvo. Vykdant įtariamojo A. M. apklausą arba iš karto po apklausos tyrėjas V. Ž. atėjęs į jos darbo kabinetą padavė 70 eurų ir pasakė, kad tiek rado ir, kad E. P. laukia prie durų. Kuriuo metu, kuriems pareigūnams E. P. prisipažino apie paslėptus 70 eurų ji nežino. Pirmą kartą apie 70 eurų sužinojo iš tyrėjo V. Ž., kai vykdant įtariamojo A. M. apklausą, V. Ž. atnešė į jos darbo kabinetą 70 eurų, bei pasakė, kad pinigus geranoriškai pateikus E. P. rado negyvenamojoje sodyboje (2 t., b. l. 23–24).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja E. K. patvirtino, kad parodymai teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytojas A. S. nurodė, kad jo paprašė parvežti iš Vilkaviškio. Nuvažiavęs palaukė ir parvežė. Neprisimena, ar E. P., ar jo mama paprašė. Kokiu būdu paprašė, neatsimena. Parvežti reikėjo iš policijos. Jis pats policijoje nebuvo, ir neklausė, kodėl jie buvo policijoje. P. mama sakė, kad E. išsivežė policija, bet jis neklausė, kodėl. Parvežė P. namo, tačiau sužalojimų jokių nematė. Tą dieną lyg nesakė, kad gavo mušti, bet paskui girdėjo iš jo mamos, nes „pletkai“ eina. Mašinoje važiavo P. mama, dar važiavo M. Jau buvo tamsu – 9 val., gal pusė 10 val. (6 t., b. l. 105–128).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti ikiteisminio tyrimo liudytojo A. S. duoti parodymai, kur nurodė, 2016 m. lapkričio 9 d. apie 18–19 val. į namus atėjusi kaimynė I. P. kartu su sūnumi M. P. paprašė ją nuvežti iki Vilkaviškio rajono PK, nes jos sūnus E. P. ir jo draugas yra sulaikyti ir juos reikia parsivežti. Atvažiavus prie Vilkaviškio PK sustojo parduotuvės „Norfa“ aikštelėje, o I. P. kartu su sūnumi M. nuėjo į Vilkaviškio komisariatą. Automobilyje laukė apie 2 val. I. P. sugrįžo kartu su E. ir M. P. bei dar vienu vaikinu, kurio nepažinojo. I. P. atsisėdo ant keleivio priekinės sėdynės, o minėti vaikinai ant galinės sėdynės. Važiuojant vaikinai kalbėjosi, kažkuris iš vaikinų, E. P. arba jo draugas sakė, kad gavo „mušti“, tačiau nuo ko gavo mušti nesakė arba negirdėjo. Buvo tamsus paros metas, todėl sužalojimų ant E. P. ar jo draugo nematė, taip pat asmeniškai jam nei vienas iš vaikinų nerodė jokių ant kūno likusių smurto žymių. Įsėdus vaikinams į automobilį nepajuto jokio keisto kvapo, niekas neprašė atidaryti automobilio langą (2 t., b. l. 18).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas A. S. patvirtino, kad parodymai teisingi. Taip pat atsakydamas į klausimus papildė, kad nepamena, kaip vaikinai buvo apsirengę, galėjo būti gruodis, buvo sniego.

Teismo posėdžio metu liudytojas G. M. nurodė, kad mieste prie Vilkaviškio stoties susitiko su A. ir prie jų privažiavo policijos džipas. Iš priekio dar du policininkai atėjo, ir pasakė, kad jie turi važiuoti kartu. Policijos pareigūnai nesakė, kodėl jie turi važiuoti. Nuvažiavo į policiją, nuėjo į vieną kabinetą, patikrino jo daiktus, klausė, ar pinigų turi. Vienas policininkas, paprašė, kad atrakintų telefoną, patikrino, ar iš vakaro, kai buvo įvykdytas nusikaltimas, nebuvo susiskambinę, po to leido eiti. Jis laukė A. M., vaikščiojo po policijos komisariatą, ieškojo. Nežino, kiek laiko buvo komisariate, gal kokią valandą, nepamena, ar sulaukė A., žino, kad namo važiavo autobusu. Po kelių dienų susitiko su E., ar A., kurie pasakojo, kad su „tazeriais“ kriminalistai daužė. Rodė šlaunis, raudona buvo. Jie sakė, kad baisiai su „tazeriais“ trankė, kad E. į lytinį organą buvo taikę ir grasino. Jie parodė sužalojimus lauke. Kiek pasakojo, kad su „tazeriu“ mušė. Autobusų stotyje policijos automobilis užkirto kelią, nes jie ėjo, o pareigūnai už jų sustojo (6 t., b. l. 105–128).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo G. M. parodymai, kur nurodė, kad 2016 m. lapkričio mėn., gali būti 9 d., ryte apie 9.30 val. Vilkaviškio autobusų stotyje atsitiktinai susitiko pažįstamą A. M. Jiems einant link parduotuvės „IKI“ prie jų pėsčiomis priėjo pareigūnas Ž., tuo metu privažiavo policijos automobilis užkirsdamas jiems kelią. Priėjęs pareigūnas Ž. pasakė, kad jie turi lipti į automobilį, kokiu tikslu turėjo lipti į policijos automobilį, pareigūnas nenurodė. Pareigūno nurodymą sėstis į automobilį jie abu vykdė, įsėdo į automobilį geranoriškai. Jis ir A. M. buvo pristatyti į Vilkaviškio PK. Pareigūnas, kuris vairavo automobilį, jį nusivedė į kabinetą, o A. M. nusivedė pareigūnas Ž. Įėjus į kabinetą pareigūnas, kuris jį atvedė, nurodė padėti ant stalo su savimi turimus daiktus. Pareigūnai apžiūrėjo jo telefoną, paklausinėjo, ką jis veikė vakare, ir pasakė, kad gali eiti arba gali laukti draugo. A. M. laukė komisariate. Laukė antrame aukšte, po to užlipo į trečią aukštą. Nesulaukęs A. išėjo į miestą. Sekančią dieną apie 16 val., (duomenys neskelbtini) k., žaidžiant krepšinį krepšinio aikštelėje sutiko A. M. ir E. P., kurie jo paklausė, ar vakar jį pareigūnai mušė. Atsakė, kad nemušė, tuomet A. M. ir E. P. pasakė, kad juos vakar pareigūnai mušė norėdami išsiaiškinti vagystę. E. patraukė sportines kelnes į viršų ir parodė kojų blauzdas. Ant abiejų blauzdų matėsi raudonos dėmės, taškai, ant vienos blauzdos apie tris taškus, ant kitos blauzdos 6–7 taškus. E. P. pasakė, kad šie sužalojimai atsirado nuo „tazerio“. E. pasakojo, koks yra jausmas panaudojus „tazerį“ – sakė, kad pridėjus „tazerį“ prie kojų ir jeigu tuo metu kojų raumenys įtempti, tai net pašoki. A. M. pasakė, kad jis gavo kumščiu į smakrą ir parodė vietą, tačiau paraudimo ar patinimo nesimatė (2 t., b. l. 51).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas G. M. patvirtino, kad parodymai teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytojas R. S. nurodė, kad vienas iš nukentėjusiųjų yra jo kaimynas. Jis netiki, kad nukentėjusiuosius galėjo skriausti. M. sakė, kad juos išteisintų iš bylų, jiems būtų lengviau. Kai juos buvo policija sulaikiusi A. grįžo be smurto žymių, nes iš karto po to buvo užėjęs pas juos. Apie policijos pareigūnų smurtą sužinojo iš Imuniteto policijos, kuri buvo jį išsikvietusi. Kaime žmonės rinko parašus dėl to, kad M. ir P. darė aplinkui žalą, visi žmonės negalėjo ramiai gyventi, jis taip pat pasirašė. Matė, kad M. ir P. vaikai prastai išauklėti, prastai tėvų prižiūrimi, mažesni vaikai ką nori, tą daro, mama jų nekontroliuoja, vertina neigiamai. Jo žmona buvo įrašą padariusi, kur M. pasakė, kad pats „bangas sukėlė“, prisigalvojo visokių variantų. Žmona norėjo įrašą perduoti Imuniteto policijai, skambino, nes buvo palikę telefono numerį, bet niekas neatvažiavo įrašo pasiimti. Tame įraše buvo tai, kad A. prisipažino, kad apiplėšė tą parduotuvę. Teigė, kad M. yra melagis (6 t., b. l. 105–128).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo R. S. parodymai, kur nurodė, kad 2016 m. lapkričio mėnesį, sekančią dieną po parduotuvės apiplėšimo į jo namus apie 8 val. ryto atėjo kaimynas A. M., kuris paprašė paskolinti 1 eurą autobuso bilietui į Vilkaviškį. Bendraujant su A. jis suprato, kad vagystę galimai įvykdė pats A. su draugu. Vėliau matė, kad į M. kiemą atvyko pareigūnai, iš kurių vienas paklausė, ar žino, kas įvykdė vagystę. Jis atsakė, kad žino, kad vagystę įvykdė A. M. Vakare pas jį buvo užėjęs A., kuris papasakojo, kad prisipažino dėl įvykdytos vagystės bei sakė, kad truputį buvo sumuštas. Aplinkybių dėl sumušimo nepasakojo ir jis nesidomėjo. Po išspausdinto straipsnio, kai sutiko A. šiam pasakė, kad jie daugiau gavo, negu pasakojo. A. sakė, kad daugiau gavo jo draugas, ne jis (2 t., b. l. 9–10).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas R. S. patikslino, kad savo parodymų tą kartą pilnai neperskaitė. Jo parodymai dėl mušimo yra neteisingi. Teigė, kad kai klausė A. M., tai šis sakė, kad padarys taip, kad buvo sumuštas, ir išsisuks. Dėl parodymų apie sumušimą nurodė, kad jį apklausė Imuniteto tarnyba, darė jam spaudimą automobilyje. Neturėjo galimybės perskaityti visų savo parodymų, jį policija apgavo.

Teismo posėdžio metu liudytojas V. R. nurodė, kad 2016 m. lapkričio 8 d. apie 18.15 val. ruošėsi važiuoti į Kauną, buvo susidėjęs savo asmeninius daiktus. Pribėgo M. su P. ir iš automobilio galinės sėdynės pagriebė pintinę. Ėmė juos vytis, garsiai rėkti. Paskambino 112, atvažiavo policija, pasakė, kas apiplėšė. Vagystės tęsėsi seniai, po šio apiplėšimo kaimas susivienijo, parašė skundus Vilkaviškio rajono merui. Paskui „Delfi“, parašė, kad nepilnamečius nori išvežti, kažką daryti. Prirašė nesąmonių. Jis dalyvavo vagystės byloje kaip nukentėjusysis. Bylos metu broliai nesiskundė, kad policija būtų naudojusi smurtą, kad privertė prisipažinti, patys prisipažino teisme. Negalėjo policininkai smurtauti, policininkai neatliko jokių veiksmų. Tie asmenys, kurie jį apiplėšė, bėgdami pintinę pametė pradžioje miško (6 t., b. l. 105–128).

Teismo posėdžio metu liudytoja E. K. nurodė, kad ji dirba Vilkaviškio rajono PK. 2016 m. lapkričio mėnesio pradžioje buvo toks įvykis dėl pinigų vagystės iš automobilio (duomenys neskelbtini) kaime. 2016 m. lapkričio 9 d. apie 14 val. jai veiklos skyriaus viršininkė K. S. perdavė per IBPS tęsti tyrimą pagreitinto proceso tvarka dėl nurodyto įvykio. Ji yra vyriausioji tyrėja, vadovauja tyrėjoms, kurios atlieka ikiteisminius tyrimus tose bylose, kur nustatytas įtariamasis. Gavusi medžiagą, su ja susipažino, ir atsižvelgdama į tyrėjų krūvį, nusprendė tą bylą paskirti toliau atlikti tyrimą tyrėjai E. K. Pati jokių veiksmų neatliko, nežino, kokiu būdu buvo nustatyti asmenys, padarę nusikaltimą. Nurodė, kad jeigu įtariamas yra nepilnametis, tai reikia advokato, būtina atsižvelgti į nepilnamečio amžių. Pats tyrėjas nusprendžia, ar kviesti tėvus. Jokių nurodymų, kaip turi būti apklausti nepilnamečiai, nebuvo. Dėl kitų pareigūnų veiksmų ikiteisminiame tyrime, tai numato K. S. Jeigu tyrėjas tuo metu negali vienu metu atlikti kelių veiksmų, o juos reikia atlikti operatyviai, pasitelkia kitus veiklos skyriaus pareigūnus, įtraukia į grupę. Kaip buvo pavesta šioje konkrečioje byloje, ji nežino. Būna tokių situacijų, kad tas, kuris atlieka apklausas, negali daryti kitų veiksmų. Tada sukuriamos užduotys per IBPS pareigūnui atlikti veiksmus. Jeigu nebuvo užduočių per IBPS, tai nelaikoma pažeidimu, nes gali būti vykdomas ir žodinis viršininko nurodymas.

Teismo posėdžio metu liudytoja E. A. – Blažienė nurodė, kad įvykis buvo 2016 m. lapkritį. Kitą dieną po vagystės įvykio, po pietų dirbo savo kabinete, kur atėjęs G. B., kuris buvo jos tiesioginis viršininkas, pasakė, kad reikės vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą. Jai pačiai reikėjo į (duomenys neskelbtini) užsukti dėl A. M., nes buvo gavusi medžiagą dėl elektros prietaisų vagystės iš kapinių, seniūnė buvo parašiusi pareiškimą. G. B. pasakė, kad užsuks. Kartu su jais važiavo Vytas. Pirmiausia nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimą pas P., paskui L. (kurią vakare lydėjo M.), paskui pas M. A. M. paklausė, ar žino, kad iš kapinių pavogti elektros prietaisai, ir kad tai padarė A. Kolegos pasiūlė važiuoti į kapines, išsiaiškinti aplinkybes. Kartu su jais vyko ir A. M., nuo kurios jautėsi alkoholio kvapas. Nuvykus į kapines, A. parodė, kur buvo paslėpti prietaisai. Prie automobilio nusprendė, kad reikia važiuoti į komisariatą sutvarkyti medžiagą, tačiau prieš tai pasiūlė nuvažiuoti pas seniūnę atsiprašyti. A. M. pasakė, kad nenori važiuoti, nes jai gėda, todėl išlipo iš automobilio ir nuėjo namo. Pas seniūnę nenuvažiavo, nes pastebėjo, kad buvo pietų laikas. Važiuojant link komisariato G. ir V. pasakė, kad reikia užsukti į mišką pasižiūrėti. Ji sėdėjo automobilio gale su A. M. ir bendravo, jo rankos buvo laisvos. Prie miško sustojo, iš automobilio išlipo kolegos. G. iš automobilio galo pasiėmė planšetę, ar fotoaparatą. Automobilyje liko ji su A. (duomenys neskelbtini) miško takelyje A. nebuvo išlipęs iš automobilio. Kolegos jai sakė, kad (duomenys neskelbtini) miške apdegusius daiktus rado, fotografavo, bet jų nepasiėmė, jokių daiktų neatsinešė. Grįžus pareigūnams jie nuvyko į komisariatą, A. buvo nuvestas į jos kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini). A. M. buvo nurodžiusi, kad į policijos komisariatą atvyks pati. Savo kabinete ji ruošėsi pildyti medžiagą dėl išplėštos skydinės, tačiau atėjo G. B. ir pasakė, kad turi vėl važiuoti į (duomenys neskelbtini). A. tuo metu nuvedė pas A. K., kur turėjo palaukti kol atvyks A. M. A. M. ji nematė. Teigė, kad A. nebuvo uždėti antrankiai, pati asmeniškai nematė, antrankių nedėjo. A. M. agresyviai nesielgė, ji su A. ramiai bendravo. Tą dieną su A. M. nebuvo dirbta dėl administracinės bylos. Paliko jį laukti motinos komisariate, tačiau motinos neinformavo. Nežino, kas su A. M. dirbo, kada iš komisariato jis išėjo namo.

Į (duomenys neskelbtini) kaimą vyko pas P. Jai nebuvo nurodytas vykimo tikslas. Dėl E. P. neatliko jokių procesinių veiksmų, antrankių irgi nebuvo.

Teismo posėdžio metu pagarsinti liudytojos E. A. – B. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad nuo 2016 m. rugsėjo mėnesio dirba Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK Veiklos skyriuje vyresniosios tyrėjos pareigose. 2016 m. lapkričio 8 d. po pietų, apie 19 val., iš budėtojo gavo nurodymą vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą, kadangi įvykdytas plėšimas ir reikalinga apsaugoti įvykio vietą. Kartu su V. Ž. nuvykę į įvykio vietą išsiaiškino, kad iš parduotuvės savininkui priklausančio automobilio nuo galinės sėdynės buvo pavogta pintinė, kurioje buvo įvairūs daiktai bei pinigai. 2016 m. lapkričio 9 d. gali būti iki 11.40 val. į kabinetą atėjo grupės vyriausiasis tyrėjas G. B., kuris nurodė kartu su juo vykti į (duomenys neskelbtini) kaimą. Pasiteiravo, ar galės užsukti į (duomenys neskelbtini) seniūniją, nes jai buvo paskirta tirti medžiaga dėl elektros prietaisų vagystės, ir buvo turima duomenų, kad vagystę įvykdė A. M. Išvyko kartu su G. B. ir V. Ž. Pirmiausiai nuvyko pas P. į namus, kur sutiko E. P. Kažkuris iš pareigūnų G. B. arba V. Ž. E. P. pasiteiravo ar pas jį iš vakaro, t. y. 2016 m. lapkričio 8 d. apie 20 val. buvo atėję draugų. E. P. atsakė, kad buvo atėję M. ir žaidė kortomis. Iš E. P. namų vyko pas merginą vardu L., gyvenančią (duomenys neskelbtini) k., pasitikslinti informaciją, ar ji 2016 m. lapkričio 8 d. vakare buvo kartu su M. Kadangi L. namuose nebuvo sutarė vykti į (duomenys neskelbtini) k. pas M. tikslu apklausti nepilnametį A. M. dėl elektros prietaisų sugadinimo. Bendraujant su A. M. dėl elektros prietaisų sugadinimo (duomenys neskelbtini) kapinėse, A. prisipažino, kad jis šiuos prietaisus sugadino ir išluptus iš skydinės daiktus yra paslėpęs kapinėsi, bei geranoriškai sutiko juos parodyti. Į (duomenys neskelbtini) kapines tarnybiniu automobiliu vyko penkiese, t. y. trys pareigūnai, A. M. ir A. M. Prie kapinių visi išlipo iš automobilio, A. M. antrankiai nebuvo uždėti. Kapinėse A. M. geranoriškai parodė, iš kur paėmė daiktus bei kur juos paslėpė. Sugrįžus į automobilį ji pasakė, kad reikės vykti į policijos komisariatą ir nuvažiuoti seniūniją atsiprašyti seniūnės. A. M. vykti atsisakė, motyvuodama tuo, kad jai gėda dėl sūnaus ir pasakė, kad ji į policijos komisariatą apklausai atvyks pati ir savo noru išlipusi iš automobilio nuėjo link namų pusės. Pradėjus važiuoti nusprendė į seniūniją nevažiuoti, nes buvo pietų metas. Važiuojant link komisariato G. B. ir V. Ž. nusprendė užsukti patikrinti išvažiavimą iš (duomenys neskelbtini) miško. Važiuojant A. M. antrankiai uždėti nebuvo. Privažiavę mišką G. B. ir V. Ž. išlipo iš automobilio, ji ir A. M. liko sėdėti automobilyje. G. B. pasiėmęs iš keleivio sėdynės, nugarinės pusės kišenėje buvusį fotoaparatą ar planšetinį kompiuterį kartu su V. Ž. nuėjo gilyn į mišką. Iš miško pareigūnai grįžo po 5–6 minučių. Visą tą laiką ji su A. M. sėdėjo automobilyje. A. M. visą laiką elgėsi ramiai, visur važiavo geranoriškai, prievarta jo atžvilgiu naudojama nebuvo. Atvykus į komisariatą A. M. iš karto buvo nuvestas į jos darbo kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini). Kabinete jai pradėjus pildyti procesinius dokumentus, į kabinetą įėjo grupės vyresnysis G. B. ir pasakė, kad ji turi važiuoti su juo. G. B. A. M. nuvedė į gretimą tyrėjo A. K. kabinetą. Važiuojant, iš G. B. ir V. Ž. kalbų suprato, kad vyksta į (duomenys neskelbtini) k. pas E. P. į namus, kadangi šiltnamyje gali būti pinigų. Nuvykus, G. B. E. P. nurodė vykti kartu į policijos komisariatą. E. P. geranoriškai sutiko vykti. Atvykus į komisariatą, kur buvo nuvestas E. P. ir kokie procesiniai veiksmai buvo atliekami su minėtu asmeniu nežino. Grįžusi į komisariatą nepilnamečio A. M. komisariato patalpose nerado, jo pasišalinimo aplinkybės jai nežinomos. Į pristatytų asmenų registrą apie nepilnamečio A. M. pristatymą į komisariatą neįvedė dėl laiko stokos, išvyko į (duomenys neskelbtini) k. Į darbo pabaigą į darbinį abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) paskambino A. M., kuri pasiteiravo, kur yra A. M. bei informavo, kad ji į komisariatą neatvyks. Apie A. M. ir E. P. atžvilgiu naudotą fizinį smurtą 2016 m. lapkričio 9 d. jai yra žinoma tik iš straipsnio „Delfi“ (2 t., b. l. 68–74).

Teismo posėdžio metu liudytoja N. G. nurodė, kad ji buvo valstybės paskirta gynėja įtariamajam, kurios vardo ir pavardės neprisimena. Neprisimena, ar gynėja buvo paskirta vienam ar dviems įtariamiesiems. Prisimena, kad jai atėjus pas tyrėją, jaunuolis jau buvo kabinete, žinojo, kad jis nepilnametis. Įtariamajam paaiškino, kad turi teisę kalbėti ir nekalbėti, bet vaikinas pasakė, kad prisipažįsta. Apklausos metu buvo trise kabinete, apklausą atliko moteris, kurios pavardės nežino. Jokių incidentų apklausos metu nebuvo. Ji įtariamojo klausė, ar jam nebuvo daromas poveikis, ar jis pats prisipažįsta, patvirtino, kad pats prisipažįsta. Išorinių sužalojimų ji nematė, jei būtų pastebėjusi, būtų pareikalavusi juos užfiksuoti. Kai baigė apklausą, buvo atvažiavusi kažkurio įtariamojo mama, kuri sakė, kad kaimyną pasisamdė parvežti juos. Prisimena, kad apklausų metu kažkuris iš įtariamųjų sakė, kad daiktus miške išmėtė, tai ji domėjosi pareigūnės, ar važiuos ieškoti. Kiek žino, buvo nuspręsta nevažiuoti, nes buvo tamsu.

Viena su įtariamuoju nebendravo, nes asmuo nepageidavo. Įtariamasis nuo pat pradžių viską nuosekliai pasakojo, atsakinėjo į tyrėjo klausimus. Svilėsių kvapo nejautė, toks kvapas būtų užkliuvęs. Nė vienas asmuo nesiskundė, kad naudota prievarta, nesiskundė dėl fizinio smurto.

Teismo posėdžio metu liudytoja V. S. nurodė, kad tai yra melagystė, nes A. M. jiems anksčiau buvo pasakojęs, kad jokių muštynių nebuvo. Po to, kai perskaitė „Delfi“ straipsnį, A. M. dar kartą užklausė, atsakė, kad nieko nebuvo, viską padarė „Caritas“. Ji dar turėjo įrašą, tačiau vaikai suliejo telefoną ir dingo tas įrašas. Įrašą buvo padariusi po to, kai ją apklausė Imuniteto tarnyba. Kai buvo pasirašytas protokolas, ji nurodė, kad įrodys, jog A. meluoja. Įraše buvo pokalbis tarp jos, jos vyro ir A., ji klausė A., kodėl šis taip elgiasi, atsakė, kad jų niekas nemušė, kad čia veikia „Caritas“. Kai padarė įrašą paskambino Imuniteto tarnybai, moteris žadėjo atvažiuoti pasiimti įrašo, bet taip ir neatvažiavo.

2016 m. lapkričio 9 d. A. M. buvo atėjęs iš ryto pas vyrą paprašyti pinigų, važiavo į Vilkaviškį, jiems prisipažino, kad įvykdė nusikaltimą, apiplėšė kaimo parduotuvę. Buvo anksčiau atvejis, kai A. jiems prisipažino pavogęs traktoriuką. A. buvo pas juos atėjęs po apklausos, pasakojo, kad jį apklausė, T. buvo rankomis atsirėmęs į stalą, o A. norėjo trenkti jam iš galvos. Nieko A. nesakė, kad jį mušė. Kai A. būdavo pas juos, tai pasakodavo, ką yra padaręs blogo, labai daug meluodavo, daug pridėdavo (6 t., b. l. 136–152).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos V. S. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad jų kaimynystėje gyvena M., su kuriais sutaria gerai, niekada nebuvo susipykę, konfliktų neturėję. Taip pat gerai sutaria su A. ir A. M., mano kad ja pasitiki, nes buvo pasakoję apie jų padarytus nusikaltimus. 2016 m. lapkričio 9 d. pas juos buvo atėjęs A. M., kuris jos vyro paprašė, kad jei atvažiuotų policija, kad jis patvirtintų, jog A. paskolino pinigų. Taip pat A. prisipažino, kad vakare apiplėšė parduotuvę. Taip pat nurodė, kad policijoje prisipažino dėl įvykdyto nusikaltimo. Jos vyrui užklausus, ar buvo mušamas policijoje, A. atsakė, kad nemušė. Perskaičius straipsnį „Delfi“ apie naudotą smurtą prieš A., A. M. ir E. P., ji nurodytomis aplinkybėmis nepatikėjo, nes yra įsitikinusi, kad viskas išgalvota. Užklausus A. apie straipsnį, šis atsakė, kad čia žurnalistas, ir daugiau šia tema nekalbėjo. Mano, kad straipsnyje nurodytos aplinkybės yra išgalvotos (2 t., b. l. 6–7).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja V. S. nurodė, kad jos parodymai teisingi, bei patikslino, kad apie M. jos atsiliepimai yra neigiami. Pradžioje jų santykiai su M. buvo geri.

Teismo posėdžio metu liudytojas D. R. nurodė, kad jis gyvena su E. močiute, kartu su E. P., kuris yra jo sugyventinės dukros vaikas. Matė ant vaiko, kad buvo su „tazeriu“ duota (rodo šlaunis ir kairį petį). Kai tik E. grįžo namo pasakė, kad gavo su „tazeriu“, nusirengė ir parodė. Kai policininkai atvažiavo pas juos, nieko neklausė apie vagystę, paėmė E. ir išsivežė. E. nesakė, kurie pareigūnai su „tazeriu“ daužė. Tuo metu E. buvo nepilnametis. Tą dieną buvo policija vieną kartą atvažiavusi šiltnamį kasinėjo – ieškojo kažko, tačiau nežino ko ir kokiu pagrindu, kratos orderio nepateikė, kastuvą pasiėmė savavališkai ir kasė. Jis paklausė, kodėl kasinėja, tada pasišalino (6 t., b. l. 136–152).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojo D. R. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad jis gyvena kartu su I. P. šeima, t. y. E. P. ir M. P. 2016 m. lapkričio 9 d. į namus atvažiavo policijos automobilis, iš kurio išlipo pareigūnas V. Ž. ir dar vienas pareigūnas, kurio pavardės nežino. Tuo metu jis buvo pas kaimynus kieme ir matė, kaip pareigūnas V. Ž. iš automobilio pasiėmė kastuvą ir nuėjo į šiltnamį, kitas pareigūnas liko stovėti prie automobilio. Atėjęs į kiemą jis liepė V. Ž. baigti kasinėti ir išeiti iš šiltnamio. Kažkuriuo metu taip pat buvo atvykę pareigūnai, kurie išsivežė iš namų E. P., kurį vakare I. P. parsivežė iš policijos komisariato. Grįžęs namo E. P. nusirengė bliuzoną ir jam parodė kairį petį, kur matėsi peties srityje trys raudoni taškai. E. paaiškino, kad šie sužalojimai atsirado nuo „tazerio“, kurį jo atžvilgiu naudojo pareigūnai – T., dėl to, kad jis prisipažintų įvykdęs vagystę. Po to E. nusiavė kelnes ir ant kojų šlaunų parodė tokias pačias žymes, t. y. raudonus taškus, jų buvo daug, tiksliai negali pasakyti, kiek jų buvo. Nurodė, kad sužalojimai ant E. P. kūno atsirado po to, kai jį iš namų išsivežė policijos pareigūnai. Taip pat, kai E. grįžo iš policijos, jo sportinės kelnės kairėje pusėje buvo pradegę (2 t., b. l. 15–16).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytojas D. R. nurodė, kad jo parodymai teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytoja A. M. nurodė, kad lapkričio 9 d. prieš pietus, atvažiavo pareigūnai Ž., A. ir B. A. buvo namuose, A. nebuvo. Pareigūnai A. klausinėjo apie iš vakaro apvogtą parduotuvės pardavėją. A. sakė, kad nieko nežino. Po to pareigūnai liepė A. apsirengti, nes sakė, kad turi važiuoti į kapines, kur A. padėjo daiktus iš skydinės, kurią buvo anksčiau išardęs. Jie visi susėdo į tarnybinį automobilį, t. y. priekyje sėdėjo pareigūnai Ž. ir B., gale – A., jos vaikas A. ir ji. Kai išlipo iš automobilio prie kapinių, A. uždėjo jos sūnui ant vienos rankos antrankį, kitą pareigūnė laikė pati. Kapinėse A. parodė, kur buvo pakišęs ieškomus daiktus. Tuo metu A. su vienu antrankiu buvo, A. šalia stovėjo. A. neatrakino antrankių, tik nuleido ranką žemyn. Tarp antrankių žiedų buvo kelių centimetrų grandinėlė. Kai grįžo, į automobilį įsėdo jos vaikas, A., priekyje abu pareigūnai, o jai pasakė, kad jie važiuoja į seniūniją, kad A. atsiprašytų. Ji norėjo sėsti į automobilį, bet jai pasakė, kad jei ji pati neišlips iš automobilio, tai ją išspirs. Tada ji išlipo ir nuėjo link parduotuvės. Sūnus yra keturiolikos metų, todėl ji visur norėjo kartu važiuoti, paprastai ji visada važiuodavo. Tai buvo administracinė byla dėl skydinės sugadinimo. Ji važiuodavo į administracines bylas, A. niekada nevažiavo. Tą dieną policijoje ji nebuvo dėl skydinės plėšimo, paaiškinimą dėl to ne tą pačią dieną rašė, gal ant rytojaus, gal po trijų dienų, tikrai ne tą pačią dieną.

Ji laukė, kada A. pareis, tačiau jo nesulaukus, apie 16.30 val. skambino į seniūniją socialinei darbuotojai norėdama paklausti, ar nematė A. Socialinė darbuotojai jai pasakė, kad A. ji nematė. Bandė skambinti pačiam vaikui, tačiau šis neatsiliepė. A. grįžo į namus apie 19 val. visas sušalęs su džemperiu. A. pasakė, kad pareigūnai pirmiausia jį nusivežė į mišką, į seniūniją nevežė, o paskui nusivežė į policijos komisariatą. A. tą dieną išvažiavo pas gydytojus, visą dieną neatsiliepė į skambučius. Pareigūnai pas juos buvo prieš pietus atvažiavę, tačiau nesakė, kad A. sulaikytas ir yra policijos komisariate. Grįžęs A. sakė, kad matė A. komisariate. Kai A. ilgai negrįžo, ji skambino pagalbos skambučiu, tačiau tuo metu kaip tik A. parvažiavo. Buvo atvažiavę policijos pareigūnai, pagal iškvietimą dėl A. dingimo, bet A. grįžus, nieko nerašė.

Į automobilį jai įsėsti neleido pareigūnas B., pareigūnai pas juos buvo atvažiavę apie 11.30 val. Grįžęs A. pasakojo, kad miške su antrankiais buvo prisegtas prie medžio. Sakė, kad klausinėjo apie parduotuvę, nes galvojo, kad A. kartu dalyvavo parduotuvės vagystėje. Pasakojo, kad mašinoje ar išlipus iš mašinos elektrošoko gavo, taip pat sakė, kad į užpakalį įspyrė. Liudytoja patikslino, kad dėl A. skambino į pagalbos tarnybą, pranešė, kad dingo vaikas. Dėl A. skambino į seniūniją. Kai A. grįžo namo visas sušalęs, dar paskambino pareigūnui B., kad vaikas sušalęs, pėsčias parėjo iš Vilkaviškio. Pokalbio metu jie abu tik šaukė, paskui padėjo ragelius, tačiau pokalbis su pareigūnu įvyko. Neprisimena, ar skambino E. A., tačiau galėjo jai skambinti, nes jos telefono numerį turi.

Vaikai jai sužalojimų nerodė. A. sakė, kad buvo antrankiai, kad buvo pririštas, „tazeriu“ gavo, buvo į užpakalį įspyrę. A. sakė, kad gavo per galvą ir daugiau nieko. A. turėjo intelekto sutrikimą, kartais mąsto ne taip, kartais pasako net taip, kaip jo metų turėtų (6 t., b. l. 136–152).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos A. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kur nurodoma, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 12–13 val. į namus atvyko trys pareigūnai – G. B., V. Ž. ir E. A. Pareigūnai atvyko tarnybiniu automobiliu. Atėję pareigūnai jos paklausė kur yra sūnus A. ir nuėjo į kambarį. Pareigūnai A. paklausė, ar jis vakar iš (duomenys neskelbtini) kaimo grįžo kartu su broliu A. A. atsakė, kad atskirai. V. Ž. pasakė, kad brolis sako kitaip. Po to, pareigūnai A. klausė dėl kapinėse sugadintos skydinės. A. pasakė, kad einant pro skydinę ją nuspyrė koja, o elektroninius prietaisus iš skydinės padėjo kapuose už tujos. Pareigūnai A. liepė apsirengti ir su jais važiuoti į kapus, jai pasakius, kad ji kartu važiuos, pareigūnai sutiko. Kapinėse, išlipus iš automobilio, pareigūnas G. B. nurodė pareigūnei E. A. uždėti antrankius, nors A. buvo ramus, prisipažino sugadinęs skydinę, sutiko kapuose parodyti kur paslėpė daiktus. Suprato, kad A. pareigūnai uždėjo antrankius, kad šis nepabėgtų, nes buvę atvejų, kad A. nuo pareigūnų yra pabėgęs. A. parodžius daiktus paslėptus kapinėse visi grįžo prie policijos automobilio. Jai sėdant į automobilį pareigūnas G. B. pasakė, kad ji kartu nevažiuos, jie važiuoja į seniūniją, kur A. turi atsiprašyti seniūnės. Ji paprieštaravo, pasakė, kad vyks kartu, tada G. B. pasakė, kad ją iš automobilio išspirs, jei ji neišlips. Po šių žodžių ji išlipo ir nuėjo į namus. Apie 16–16.30 val. nesulaukusi grįžtant A. M. paskambino socialinei darbuotojai K. telefono Nr. (duomenys neskelbtini), kurios paklausė, ar A. buvo atvažiavęs su pareigūnais pas seniūnę. Socialinė darbuotoja atsakė, kad ji nematė. Išsiaiškino, kad pareigūnai A. į seniūniją nevežė. A. laukė grįžtant autobusu, kuris (duomenys neskelbtini) kaime būna apie 18.20 val. Kadangi sūnus autobusu negrįžo, paskambino pareigūnei E. A. į telefono Nr. (duomenys neskelbtini). Pareigūnė E. A. į skambutį neatsakė. A. į namus grįžo apie 19 val. sušalęs, raudonu veidu (tą dieną buvo šalta, snigo, apsirengęs buvo tik džemperiu, kurį vilkėjo ant marškinėlių trumpomis rankovėmis). A. pasakė, kad buvo policijos komisariate ir iš ten parėjo pėsčiomis. Pareigūnė E. A. neturėjo jam duoti pinigų 0,20 centų autobuso bilietui, o pareigūnas G. B. atsisakė parvežti į namus ir liepė eiti pėsčiomis. A. pradėjo pasakoti, kad jį pareigūnai nusivežė į (duomenys neskelbtini) mišką kur į sprandą, kojas gavo elektrošoką, įspyrė į užpakalį, buvo prirakintas prie medžio, vėliau nuvežtas į komisariatą. Komisariate pareigūnas T. davė į ausį bei koja įspyrė į lytinius organus. Jam neprisipažinus dėl vagystės, buvo nuvestas pas pareigūnę E. A. į kabinetą kur prabuvo apie dvi valandas. Suprato, kad A. nemeluoja, iš karto skambino pareigūnui G. B. į telefono numerį, kurio paskutiniai skaičiai 221. Atsiliepus G. B. pradėjo šaukti, sakydama, kad kodėl elgiasi kaip gyvuliai, kodėl mušė A., paleido jį per šalį tik su džemperiu pėsčiomis namo. G. B. jos pilnai neišklausęs padėjo telefoną. Ant A. kūno mušimo žymių nepastebėjo, nes kaip parėjo į namus sušalęs, paraudusiu nuo šalčio veidu.

Tą pačią dieną, apie 19 val. nesulaukusi į namus grįžtančio nepilnamečio sūnaus A. M., kuris iš namų išvyko apie 8.40 val. autobusu į Vilkaviškio miestą pas odontologą, paskambino 112 ir pranešė, kad į namus negrįžo nepilnametis. Dar neatvykus pareigūnams į namus apie 21 val. sugrįžo sūnus A. M. Paklausė kuo jis grįžo, kur buvo, A. pasakė, kad jį ir draugą E. P. iš komisariato parvežė E. motinos kaimynas, pavardės nesakė. Paskui pasakė, kad jį nuo autobusų stoties pasiėmė pareigūnai ir nusivežė į komisariatą, kur išbuvo iki 20 val. Taip pat pasakė, kad būnant komisariate T. jam sudavė per veidą, į galvą, o po to, atėjusi moteris liepė nuimti antrankius ir nusivedė parūkyti. Dėl šio įvykio, sūnų A. ir A. atžvilgiu naudoto fizinio smurto, niekur nesikreipė, kadangi 2016 m. vasarą buvo nuvykusi į Vilkaviškio apylinkės prokuratūrą pas prokurorę M., kuriai papasakojo visus pareigūnų smurto atvejus prieš sūnų A. Prokurorė išklausė, pasiūlė rašyti pareiškimą dėl netinkamo pareigūnų elgesio su nepilnamečiais, tačiau pareiškimo nerašė, nes iš prokurorės suprato, kad sunku bus įrodyti smurtą, nėra jokių įrodymų (1 t., b. l. 173–174).

Papildomos apklausos metu liudytoja A. M. papildė, kad 2016 m. lapkričio 10–13 d. jai paskambino tyrėja E. A., kuri pasiteiravo, kada ji gali atvykti į policijos komisariatą, nes reikia pasirašyti dokumentuose dėl A. M. įvykdytos elektros prietaisų vagystės iš skydinės. Jai nuvykus į komisariatą tyrėja E. A. nurodė, kad jai yra žinomos įvykio aplinkybės. Pabendravus su tyrėja ši padavė dokumentą ir pasakė, kad dokumentą reikia perskaityti ir pasirašyti. Tai buvo sūnaus A. M. paaiškinimas, kuris buvo sūnaus pasirašytas. Jai susipažinus su paaiškinimu tyrėja liepė taip pat pasirašyti. Tikslios paaiškinimo pasirašymo datos ji nurodyti negali, tačiau tai tikrai buvo ne 2016 m. lapkričio 9 d. Ji patvirtina, kad nedalyvavo sūnaus A. M. apklausoje, kai jis davė paaiškinimus dėl vagystės, nedalyvavo, kai buvo surašomas paaiškinimas. Ji paaiškinimą pasirašė vėliau. 2016 m. lapkričio 9 d. į komisariatą atvykusi nebuvo, nes nebuvo žinoma, kad jos sūnus A. M. bus vežamas į komisariatą. Taip pat apie tą dieną sulaikytą sūnų A. M. ji nebuvo informuota (1 t., b. l. 176).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja A. M. patvirtino, jog jie teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytoja I. P. nurodė, kad šiuo metu nežino, kur yra jos sūnus. Turėjo sūnus nesklandumų, problemų su policija, buvo kairė ranka ir kojos sušaudytos. Buvo skylės sportinėse kelnėse, matė pati. Sakė, kad policininkai padarė. Policijos komisariato viduje laukė A. ir E. Atvažiavo apie septintą ir labai ilgai laukė. Sūnus sakė, naudojo elektros šoką, rodė ant rankos skylutes. Sūnus sakė, kad policijoje taip padarė. Taip pat kojose (rodo šlaunis) buvo žymės. Kai E. atsisėdo į automobilį, pasisakė, kad prieš jį pavartotas smurtas, ji apžiūrėjo žaizdas: ranką ir kojas. Buvo kelnės pradegintos. Automobilyje ji sėdėjo gale. Automobiliu važiavo A., ir jos abu vaikai, važiavo penkiese, ji sėdėjo gale. Kur sėdėjo E., ji neprisimena. D. R. yra buvęs jos mamos sugyventinis, bet mama jau mirusi tris metus, o jis taip ir gyvena pas juos. Jo santykiai su E. geri (7 t., b. l. 4–14).

Teismo posėdžio metu buvo pagarsinti liudytojos I. P. parodymai duoti ikiteisminio tyrimo metu, kur nurodoma, kad E. P. yra jos sūnus. 2016 m. lapkričio 9 d. po pietų sužinojo, kad A. M. ir E. P. yra sulaikyti policijos komisariate, ir kad juos reikia parsivežti. Kadangi pati neturi automobilio, nuėjo pas kaimyną A. S. ir paprašė, kad parvežtų sūnų E. Kartu su ja važiavo jos nepilnametis sūnus M. P. Į komisariatą nuvyko apie 18 val., kur laukė iki 20 val. Važiuojant į namus, įsėdus į automobilį, pajuto kvapą panašų į svilėsius. Jai paklausus, kas čia smirda, E. atsakė, kad rūbai, nes pareigūnai pradegino. Kvapas buvo aštrus, todėl paprašė kaimyno atidaryti automobilio langą. Grįžus į namus, E. jai parodė likusias žymes ant kūno, t. y. paraudimus dešinio peties srityje, bei paraudimus kairės kojos srityje. Taip pat matė pradegintas E. kelnes ir bliuzoną. Kodėl pareigūnai naudojo smurto, ji nežino, nes sūnus jai nieko nepasakojo. Dėl E. P. padarytų sužalojimų nesikreipė į policiją, nes nežinojo, kad reikia (2 t., b. l. 12–13).

Pagarsinus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus liudytoja I. P. patvirtino, jog jie teisingi.

Teismo posėdžio metu liudytoja R. S. nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nesklandumų, buvo renkami įrodymai ir viskas. Liudytojos I. P. apklausa nebuvo išskirtinė. Neprisimena, kas apklausą perskaitė, bet pasirašė pati tikrai. Č. tikrai dalyvavo apklausoje, nes jie kartu dviese važiavo. Č. yra Imuniteto ir vidaus tyrimo pareigūnas, kartu atliko apklausą. Nepamena, ar I. P. sakė, kad nemoka skaityti ir rašyti. Jeigu parašyta, kad „protokolas perskaitytas“, tai ji perskaitė protokolą. Neprisimena, kad buvo apklausa atlikta, jeigu parašyta, kad apklausa atlikta Vilkaviškio policijos komisariato patalpose, tai vadinasi patalpose, jeigu apklausa atliekama automobilyje, tada rašydavo kaimo pavadinimą. Prieš apklausą nukentėjusiesiems nepilnamečiams nerodė kabinetų. Tą pačią dieną buvo atlikti atpažinimai, iš karto po to parodymų patikrinimas. Ikiteisminio tyrimo metu užduotis ekspertui surašė ji, policijos pareigūnų naudotas „tazeris“ pateiktas specialistui įvertinti nebuvo. Pas E. P. vyko į pataisos namus kartu su specialistu. Netikrino aplinkybių, ar prieš patekdami į laikino sulaikymo patalpas, asmenys turėjo sužalojimų. Kaimynai S. buvo liudytojais apklausti. R. S. (duomenys neskelbtini) kaime prie namų automobilyje apklausė, o S. buvo atvykusi į Vilkaviškio policijos komisariato patalpas. Su S. bendravo tik apklausos metu, daugiau nebendravo. Negali pasakyti, ar telefonu bendravo su S., nes daug laiko praėjo. Nėra girdėjusi apie garso įrašą, jeigu jis būtų buvęs, jį būtų paėmusi. Policijos pareigūnų kartotekos nėra. Tyrimo pradžioje vyko į Vilkaviškio policijos komisariatą vaizdo medžiagą pažiūrėti, kadangi buvo aišku, jog pareiškime minima ne ta pareigūno pavardė, viršininkui G. pasakė, kad reikės daryti atpažinimą. Tuomet viršininkas G. pasakė, kad geriau nufotografuoti pareigūnus, ir atpažinti iš nuotraukų, pažadėjo atsiųsti pareigūnų nuotraukas. Kiek pamena, buvo persiųstos daugumos pareigūnų nuotraukas, trys ar keturi pareigūnai patys buvo atvykę pas juos į skyrių nusifotografuoti. Ji asmeniškai nei vieno nefotografavo. Vėliau nuotraukos buvo sunaikintos, jos nebuvo naudojamos. Nuotraukų rinkimas nebuvo joks procesinis veiksmas atliekamas, nuotraukų nerodė nukentėjusiesiems.

Kabineto apžiūra buvo atliekama pagal imuniteto nuostatus, ne šioje baudžiamojoje byloje. Tuo metu, kai buvo apžiūrėtas kabinetas, atrodo, jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kabinetų apžiūras atliko pareigūnas Č. Jeigu buvo procesiniai veiksmai atliekami, jie visi yra byloje. Nežino, kodėl nebuvo apžiūrimas G. B. kabinetas, kratos nebuvo atliekamos. Kiek pamena, jie nespėjo pradėti ieškoti prietaiso, nes „Delfi“ pasirodė straipsnis, tuomet prarado tikslingumą ši paieška. Ji apžiūrėjo dokumentus dėl automobilio naudojimo, niekas nepadėjo rinkti duomenis, tik prašė, kad parodytų istoriją, ką padėjo padaryti A. Užfiksavo tą, ką matė. Dėl policijos automobilio durų kontrolės užfiksavo tai, kas užfiksuota pajėgų sistemoje. Dėl „tazerių“ pateikė komisariato viršininkas, atšvietė iš žurnalo duomenis, kiek buvo priskirta, kiek tą dieną naudota. Dėl parodymų patikrinimo, tai nebuvo taip, kad prieš parodymus A. M. būtų liepę pasižiūrėti kabinetus. Ryte pradėjo atpažinimą iš asmenų, po to buvo atliekami parodymai. Su A. procesiniai veiksmai buvo vėliau atliekami, ne tą pačią dieną, kaip su A. Neprisimena, ar matė, kai A. įkišo galvą į A. kabinetą. Jie laukė prie G. B. kabineto kai buvo leista įeiti į kabinetą, A. įėjęs į kabinetą pasakė, kad tai ne tas kabinetas. Tai čia buvo G. B. kabinete, o ne A. Kai buvo vykdomas atpažinimas iš gyvų asmenų, tai trys asmenys buvo atpažintini, kaip buvo vykdomas atpažinimas, yra nufilmuota. Dėl procesinio veiksmo nebuvo pastabų išsakyta. Ikiteisminiu tyrimu niekas nesidomėjo, „Caritas“ neklausinėjo. Tyrimo metu buvo liudytojų parodymai, kuriais remiantis, buvo toliau atliekami procesiniai veiksmai, renkami įrodymai, paneigimai. Neužfiksavo melagingų parodymų, nepilnamečiai aiškiai dėstė mintis, nebuvo pamąstymų. A. S. apklausos duomenų pilnai nepamena, žmogus nenorėjo duoti parodymų, paskui davė, kai pasakė, kad privaloma. Jis pirmą kartą atsisakė duoti parodymus, ji kažkur turėjo išvykti, jis turėjo atvykti kitą dieną, gal jis du kartus ir buvo, pirmą kartą atsisakė duoti parodymus.

Patys įtariamieji sutiko melo detektoriumi pasitikrinti. Gavus įtariamųjų sutikimą, surašė užduotį, nuvyko kartu su Č. į Vilnių, su specialistu suderino klausimus, kada buvo paskirta kiekvienam įtariamajam diena, išsiuntė į darbovietę viršininkui G., kad suteiktų tą dieną galimybę jiems nuvykti. Vėliau gavo pranešimą, kad atsisako vykti. Specialistas, atliekantis poligrafo tyrimą, pasakė, kad su nepilnamečiais neatliekama. Nukentėjo tai būdami nepilnamečiai. Visi trys buvo nepilnamečiai. Jų apklausos buvo vykdomos teisme.

Apklausos metu, paklausus, kokiu tikslu buvo važiuota į (duomenys neskelbtini) mišką, B. nurodė, kad važiavo ieškoti daiktų, kurie galimai buvo iš parduotuvės pavogti. Tuomet buvo atlikta (duomenys neskelbtini) miško apžiūra. Pirmiausia jie į (duomenys neskelbtini) mišką važiavo su A. M. dėl parodymų patikrinimo, A. parodė vietą, parodymų patikrinimas buvo atliktas, nufilmuota. Buvo atliekami procesiniai veiksmai su nukentėjusiuoju, kuris nukentėjo vagystės metu, kuris parodė vietą miške, kur rado dalį savo pavogtų daiktų. Tuomet buvo įvertintas atstumas tarp vietos, kur važiavo pareigūnai ir vietos, kurią nurodė nukentėjęs nuo vagystės asmuo. Nustatyta, kad pareigūnai daiktų ieškoti vyko į pačią tolimiausią miško vietą, nors įvažiavimų prieš tai buvo dar kokie šeši. Į tolimesnį keliuką buvo netikslinga važiuoti, nes logiškai mąstant, daiktai negalėjo būti išmėtyti toliausioje vietoje (7 t., b. l. 4–14).

Teismo posėdžio metu liudytojas M. Z. nurodė, kad su kaltinamaisiais yra kolegos. Jo kabineto durys yra priešais T. kabinetą, visada laiko duris atidarytas. Nebuvo iš kabineto išėjęs. Matė, kad D. P. ir A. T. kažkokį jaunuolį atsivedė į kabinetą, nežino jaunuolio nei vardo, nei pavardės. Ten jaunuolį pasodino. Po kurio laiko kažkur jaunuolį išsivedė, paskui vėl parvedė, vienu momentu buvo užėjęs G. B., kuris kažką pasakė ir po kelių minučių vėl išėjo. Daugiau tą dieną nieko nematė. Nežino, ar buvo kokie nors procesiniai veiksmai atliekami. Vaikinas buvo be antrankių, po kiek laiko grįžęs D. P. sakė, kad pagavo jaunimą, kuris prisipažino padaręs apiplėšimą.

Jo ir T. kabinetų durys buvo atidarytos, visada duris laiko atidarytas, negirdėjo pakelto tono. Tikrai nebuvo sumušimo žymių ant jaunuolio veido, nieko neįprasto nepastebėjo. Jo kabinetas yra trečiame aukšte, kabineto durys yra pusantro metro prieš T. kabinetą. Iš esmės girdi, ką kalba kabinete. „Tazerių“ komisariate nėra daug, visiems tikrai neužtenka. Tas, kuriam reikia, turi turėti leidimą, turi būti išsilaikę naudojimosi leidimą. Pati išdavimo tvarka yra tokia, kad jeigu turi leidimą, pasiimi iš ginklinės, žurnale pasirašai, kiekvienas turi skaitmeninį kodą, įsiveda, atsidaro duris, pasirašo žurnale, kai grąžina, parašo, kada grąžino ir pasirašo. Nurodoma paėmimo diena ir valanda. Pačiam prieš žmogų nėra tekę naudoti, teko mokymuose naudoti, per mokymus yra galimybė išbandyti ant kolegos ar ant savęs. Dabar internete galima nelegalių „tazerių“ nusipirkti, tačiau tokių neatsirastų komisariate. Visi „tazeriai“ Lietuvoje yra ryškios spalvos geltoni, nėra komisariate tokių kaip juodi „tazeriai“ su užrašu „Policija“ ar „1500 vatų“ (7 t., b. l. 24–35).

Teismo posėdžio metu liudytojas G. Č. nurodė, kad bylos tyrime dalyvavo nuo pradžios iki pabaigos. Ikiteisminio tyrimo pradėjimas buvo suderintas su tuometine Policijos departamento imuniteto valdyba. Visus ikiteisminius tyrimus, kuriuos pradėdavo, turėdavo suderinti, kad žinotų ir valdyba. Tyrimo eigoje paskirtas prokuroras iš apygardos, tyrėja S., kuriai buvo pavesta tą bylą tirti. Procesinius klausimus derino su prokuroru. Iš pradžių buvo nuspręsta, kadangi byloje buvo nurodyta, kad prieš asmenis galimai buvo naudojamas elektros šokas, kad atlikti kratą tiek tarnybinėse patalpose, tiek tų pareigūnų gyvenamose patalpose, tikslu surasti tą prietaisą. Tačiau taip įvyko, kad „Delfi“ išspausdino straipsnį, kuriame aprašė šį įvykį. Po dešimt minučių jam paskambino Vilkaviškio policijos komisariato viršininkas G., klausė, ar matė jis straipsnį. Po straipsnio pasirodymo nusprendė, kad byloje daryti kratų nėra tikslinga, nes akivaizdu, kad tie daiktai po tokio straipsnio bus paslėpti. Paskui prasidėjo apklausos, atpažinimai, parodymų patikrinimai, iš komisariato buvo išimta vaizdo medžiaga, kurią komisariato apsaugos kameros yra užfiksavę, parodymus gretino su duomenų baze, pajėgų valdymo baze, kurioje fiksuojama, kaip juda policijos pareigūnų ekipažai. Visa medžiaga buvo surinkta byloje ir atiduota į teismą.

Kadangi tuo metu ėjo skyriaus viršininko pareigas, su tyrėja sėdėjo viename kabinete, girdėjo apklausas, prašydavo, kad jis būtų įrašytas, dalyvavo parodymų patikrinime, atpažinimuose, liudytojų apklausose irgi dalyvavo. Kai buvo teikiami įtarimai, tame pačiame kabinete sėdėjo, apklausos metu užduodavo klausimą.

Policijos pareigūnų kartotekos nėra, ji nebuvo sudaroma. Dėl pareigūnų fotografavimo, tai pareigūnų, kurie buvo minimi dėl galimo nusikaltimo padarymo, personalo sistemoje nuotraukos buvo jaunų, darytos prieš dvidešimt metų. Buvo nuvykęs į Vilkaviškį, kalbėjosi su viršininku G. dėl atpažinimo veiksmų. G. teigė, kad geriau atpažinimą daryti iš nuotraukų, nes nenorėjo, kad pareigūnai būtų vedami prieš tuos asmenis. Sprendė, kad geriau daryti atpažinimą iš nuotraukų, todėl G. sakė, kad nufotografuos ir pristatys nuotraukas. Jis porą pareigūnų komisariate nufotografavo, kitas nuotraukas atsiuntė patys. Buvo 10 pareigūnų nufotografuoti. Byloje buvo parodymai, kad dalyvavo T. ir Ž., o pagal turimą informaciją matyti, kad visur dalyvavo B. ir Ž. Galvojo, kad tie asmenys arba meluoja, arba klysta, todėl priėmė sprendimą, kad atpažinimus atlikti iš gyvų asmenų. Todėl nuotraukos procese nebuvo panaudotos, sunaikintos iš karto. Pareigūnų kabinete nebuvo vykdoma krata. Kadangi nuo kratos buvo atsisakyta, pagal Imuniteto skyriaus nuostatus į tą kabinetą buvo įeita, jis pats patikrino, ar tvarkingai saugomi dokumentai. Įėjus į kabinetą patikrinti saugomus dokumentus, tarnybinių dokumentų rašyti nereikia.

Tyrimo eigoje komisariato viršininkas G. paskambino ir pasakė, kad žino žmogų, kuris bylai gali suteikti informacijos, jis pasiėmė asmens kontaktus. Buvo susisiekta su V. S., kuri atvyko į policijos komisariatą. Buvo atlikta jos apklausa, kurios metu liudytoja pasakojo, jog po tos vagystės tyrimo pas ją į namus ryte buvo atėjęs vienas iš vaikų M. ir gyrėsi, kad padaręs tą vagystę. Daugiau ji konkrečios reikšmingos informacijos bylai dėl sužalojimo nesuteikė. Video ar audio įrašų neturėjo. Vėliau nebendravo telefonu su S. Areštinėje kalbėjo su M., paprašė papasakoti apie tas aplinkybes, daugiau su juo nekalbėjo, neatliko jokių procesinių veiksmų.

Dėl bendravimo su „Carito“ atstovais – buvo viena moteris, kuri padėjo M., ji buvo kaip socialinis darbuotojas.

Dėl vieningos pajėgų valdymo sistemos – susipažino su duomenų baze, neatitikimų nepastebėjo. Domėjosi, kodėl duomenų bazė nerodė durų atidarymo, kažkas paaiškino, kad yra sugedę, kažkurių durų davikliai nefiksavo duomenų. Yra duomenų bazė, kurioje viskas matosi, informacija pridėta prie bylos. Neatsimena fakto, kad A. M. per parodymų patikrinimą būtų įkišęs galvą pasižiūrėti į A. kabinetą, parodymų patikrinimas buvo filmuotas, ten viskas užfiksuota.

Buvo duota užduotis atsakingam asmeniui už ginkluotę atlikti „tazerių“ patikrinimą, asmuo patikrino visus „tazerius“, esančius to komisariato žinioje. Nekilo abejonių, kad kažkas yra nuslėpta. Visi „tazeriai“ komisariate yra geltonos juodos spalvos. Jų negalima juodu pavadinti. Jaunesniojo M. apklausoje „tazeris“ apibūdintas kaip prožektorius. Jie bandė kažką panašaus rasti per „Google“, tačiau jaunesnysis M. pasakė, kad tokio nėra, lyg pats tokį anksčiau buvo turėjęs. Pagal pasakojimą, tai buvo naudojamas ne tarnybinis elektros „tazeris“, o kažkoks kitoks prietaisas, kuris nėra policijos ginkluotėje.

Buvo tikrinama ta versija dėl (duomenys neskelbtini) miško – iš pajėgų valdymo sistemos duomenų matosi, kad pirma atvažiavo į M. sodybą, po to tarnybinis automobilis buvo sustojęs prie kapinių, po to pradeda važiuoti Vilkaviškio kryptimi, pravažiavus tą mišką, užsukama į mišką. Apklausė parduotuvės savininką, kuris buvo nukentėjęs, kuris nurodė, kur galėjo nubėgti ir kur galėjo mėtyti pavogtus daiktus. Nustatė, kad ta vieta miške, kur stovėjo automobilis, ir kryptis net neatitinka tų asmenų judėjimo krypties. Pagal vieningos pajėgų sistemos duomenis buvo užvažiuota vienoje vietoje į (duomenys neskelbtini) mišką, ten kur baigiasi miškas. Po to išvažiavo iš miško ir važiuoja tiesiai į policijos komisariatą. Pagal vaizdo kamerų duomenis nustatyta, kad sugrįžo į komisariato kiemą, išlipa iš automobilio M., pareigūnė E., Ž. ir B. Važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, pravažiuojant mišką, kuris yra apie 3 kilometrus važiuojant į Vilkaviškį, yra trys ar keturi keliukai, kur buvo galima prieš tai užsukti ir patikrinti kažkokius daiktinius įrodymus. Tie keliukai buvo arčiau vagystės vietos, taip pat nukentėjęs rodė net ne tą asmenų pasišalinimo pusę (7 t., b. l. 24–35).

Kaltinamųjų G. B. ir V. Ž. kaltė grindžiama kita surinkta ikiteisminio tyrimo metu medžiaga:

2017 m. vasario 9 d. parnešimu apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodoma, kad 2017 m. sausio 26 d. Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos gauti A. M. bei E. P. pareiškimai dėl 2016 m. lapkričio 9 d. jų atžvilgiu policijos pareigūnų naudoto fizinio smurto, siekiant gauti asmenų prisipažinimą dėl įvykdytos vagystės (1 t., b. l. 1);

2017 m. sausio 25 d. A. M. pareiškimu, kuriame nurodyta, kad Vilkaviškio rajono PK pareigūnai Ž. ir T. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, siekdami išgauti prisipažinimą dėl įvykdytos vagystės (1 t., b. l. 26–29);

2017 m. sausio 25 d. E. P. pareiškimu, kuriame nurodyta, kad Vilkaviškio rajono PK pareigūnai Ž. ir T. jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, siekdami išgauti prisipažinimą apie įvykdytą vagystę (1 t., b. l. 35–36);

2017 m. vasario 21 d. korespondento D. S. DELFI straipsniu, kuriame rašoma apie nepilnamečių mušimą apklausų metu, apie rakinimą prie kėdės, rišimą prie medžio, deginimą elektrošoku, mušimą į galvą, lytinius organus. „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Marijampolės skyriaus darbuotoja E. K. nuvyko į Marijampolės policijos areštinę aplankyti sulaikytų nepilnamečių, tikslu iš jų išgirsti, kodėl jie atsidūrė tokioje situacijoje. Pokalbio metu nepilnamečiai papasakojo apie jų atžvilgiu naudotą policijos pareigūnų smurtą, jog jie prisipažintų dėl iš parduotuvės savininko įvykdytos vagystės. Nors buvo praėjęs pakankamai ilgas laiko tarpas, ant nepilnamečių kūno matėsi po sužalojimų likę randai (1 t., b. l. 44–53);

2016 m. lapkričio 8 d. 18.25 val. policijos sistemoje registruotu pranešimu apie tai, kad (duomenys neskelbtini) g. 13, (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Vilkaviškio rajono savivaldybėje pranešėją ką tik apvogė 2 piliečiai, vienas iš jų pavarde M. iš automobilio pavogė virš 2 000 eurų, asmens dokumentus ir kitus daiktus. Pagal pranešimą pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnyje, dėl vagystės. 2016 m. lapkričio 9 d. 09.33 val. ikiteisminį tyrimą pavesta atlikti vyriausiajam tyrėjui G. B. Tą patį ikiteisminį tyrimą 2016 m. lapkričio 9 d. 14.23 val. pavesta atlikti tyrėjai E. K. (1 t., b. l. 54–56);

2016 m. lapkričio 9 d. 18.54 val. policijos sistemoje registruotu pranešimu apie tai, kad ryte apie 9 val., iš namų išvažiavo ir dar negrįžo nepilnametis A. M., kuriam yra 16 metų. Apie tai pranešė mama (1 t., b. l. 57);

Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK Veiklos skyriaus pareigūnų darbo grafiku (1 t., b. l. 58–59);

Vieningos pajėgų valdymo sistemos užfiksuotais duomenimis, kurie parodo, kad 2016 m. lapkričio 9 d. nuo 8 val. iki 17.30 val. yra užfiksuoti tarnybinio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)) sustojo ir judėjo šiomis kryptimis:

10:10 sustojimas - (duomenys neskelbtini), 12:03 sustojimas - (duomenys neskelbtini), 12:27 sustojimas - (duomenys neskelbtini), 12:52 sustojimas - (duomenys neskelbtini) kapinės, Vilkaviškio r. sav., 13:01 sustojimas - (duomenys neskelbtini) miškas, Vilkaviškio r. sav., 33 metrų atstumu nuo pagrindinio kelio link (duomenys neskelbtini) k., Vilkaviškio r. sav., 13:17 sustojimas - Vilkaviškio rajono PK, 14:19 sustojimas - (duomenys neskelbtini), 15:07 sustojimas - (duomenys neskelbtini), 15:35 sustojimas - Vilkaviškio rajono PK, 17:12 (duomenys neskelbtini), pareigūnai (1 t., b. l. 60–65);

2017 m. balandžio 21 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad dėl automobilio „Mitsubishi Pajero“ durų fiksavimo analizės (duomenys neskelbtini) miške, Vilkaviškio r. sav., nurodytas tarnybinio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), (radijo stotis (duomenys neskelbtini)) 2016 m. lapkričio 9 d. durų atidarymas/uždarymas laikotarpyje nuo 13:01:17 iki 13:06:03. Automobilio stovėjimo vieta (duomenys neskelbtini) miškas, (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav. Nustatyta, kad automobilis „Mitsubishi Pajero“ sustoja 13:01:14, atidaromos vairuotojo durys, likusių automobilio durų statusas - uždarytos; 13:01:17 automobilio visų durų statusas - uždarytos; 13:01:20 atidaromos galinės vairuotojo durys, tuo metu likusios durys uždarytos; 13:01:21 atidaromos keleivio galinės durys, tuo metu galinės vairuotojo durys atidarytos, likusios durys uždarytos; 13:05:36 atidaromos automobilio vairuotojo durys, tuo metu abejos galinės automobilio durys atidarytos, priekinės keleivio durys uždarytos; 13:05:39 uždaromos vairuotojo durys; 13:05:45 automobilio visos durys uždarytos (1 t., b. l. 66–67);

2017 m. vasario 14 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, kuriame nurodyta, kad Marijampolės apskrities VPK Vilkaviškio rajono PK viršininkas E. G. savanoriškai pateikė 2016 m. lapkričio 9 d. vaizdo kameromis užfiksuotą medžiagą, kuri įkelta į standųjį nešiojamąjį diską, elektros impulsinių prietaisų išdavimo–priėmimo žurnalą, elektros impulsinių prietaisų „TASER“ atmintyje esančią informaciją (1 t., b. l. 68–80);

2017 m. balandžio 6 d. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad peržiūrėjus Vilkaviškio rajono PK 2016 m. lapkričio 9 d. vaizdo kameromis Nr. 1, Nr. 6, Nr. 11 užfiksuotus vaizdo įrašus nustatyta, kad:

10:18:35 policijos pareigūnai V. Ž., G. B.į komisariatą pristato A. M.ir G. M. (kamera Nr.1);

13:23:25 policijos pareigūnai V. Ž., G. B., E. A.į komisariatą antrankiais surakintomis rankomis pristato nepilnametį A. M.(užfiksuota kamera Nr. 6);

15:40:21 policijos pareigūnai V. Ž., G. B., E. A.į komisariatą pristato nepilnametį E. P.(užfiksuota kamera Nr. 1);

16:39:01 nepilnametis A. M. iš komisariato patalpų išeina praėjus 3 valandoms 16 minučių po pristatymo į komisariatą (užfiksuota kamera Nr. 6);

16:58:05 į tarnybinį automobilį įsėda pareigūnai G. B., V. Ž. ir nepilnametis E. P. bei išvažiuoja iš komisariato kiemo, vieningos pajėgų valdymo duomenimis tarnybinis automobilis sustoja 17.12 val. (duomenys neskelbtini), sodyboje, kurioje E. P. parodo paslėptus 70 eurų (užfiksuota kamera Nr. 1);

17:37:36 į komisariato kiemą įvažiuoja tarnybinis automobilis, iš automobilio išlipa pareigūnai G. B., V. Ž. ir nepilnametis E. P. (užfiksuota kamera Nr. 1);

20:19:41 iš komisariato patalpų išeina nepilnametis A. M. (praėjus 10 valandų 1 minutei po pristatymo į komisariatą) ir nepilnametis E. P. (praėjus 4 valandoms 21 minutei po pristatymo į komisariatą) (1 t., b. l. 81–83);

vaizdo įrašai iš Vilkaviškio rajono PK kamerų yra įrašyti ir pridėti prie bylos (priedas prie bylos CD diskai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7), kurie buvo peržiūrėti 2019 m. sausio 17 d. teismo posėdyje (7 t., b. l. 24–35);

specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, jog E. P. konstatuota pigmentinės dėmės dešinio peties ir kairės šlaunies srityse galėjo susidaryti po buvusių paviršinių nudegimų, kurie galėjo būti padaryti 2016 m. lapkričio 9 d. ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. E. P. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tris kartus panaudojant elektros prietaisą – elektrošoką ( 1 t., b. l. 87);

teismo posėdžio metu specialisto Vytenio Valiuko byloje pateiktos specialisto išvados patvirtinimu bei atsakydamas į klausimus papildė, kad labiausiai tikėtina, kad žymės ant nukentėjusiojo kūno yra padarytos nuo nudegimų, nes buvo duomenys, kad buvo nudeginta. Išlikusios pigmentinės dėmės, galėjo būti ir po bet kokio nudegimo. Galėtų būti nuo ugnies šaltinio tokios dėmės, jeigu jis būtų ribotas. Pigmentinės dėmės buvo apvalios, maždaug iki 0,5 cm skersmens. Apžiūrėjo tas vietas, kurias nurodė nukentėjusysis, ir aplinkines sritis. Parašyta, kad tarp žymių yra apie 3 cm. Galėjo teigti, kad dėmės galėjo atsirasti nuo elektrošoko. Pigmentinės dėmės išlieka individualiai ir įvairiai, priklauso nuo to, koks odos gylis pažeistas, koks plotas pažeistas, gali išlikti, gali išnykti. Pagal žymes buvo skausminga, skausmo slenkstis nėra apibrėžtas. Skausmą nuo tokio sužalojimo padarymo nukentėjusysis turėjo jausti.

Pigmentinė dėmė gali atsirasti ne tik nuo nudegimo, nuo bet kokio dirgiklio, pvz.: šalčio. Nebuvo pateiktas įrankis tyrimo metu su kuriuo būtų galima lyginti. Nuo vidinių kraštų 3 cm atstumas matuotas. Galėjo susidaryti po buvusių paviršinių nudegimų. Jeigu būtų buvę duomenys, kad padaryta su cigarete, tai galėjo būti ir tokia išvada, vertinant 0,5 cm skersmenį galėjo būti. Tai yra prielaida, kadangi žmogus tuo skundėsi. Dėl vietų, tai atsimena, kad buvo dešinio peties sąnary, kairėje šlaunyje, tiek kiek akte parašyta. Nesukėlė įtarimų, kad pigmentinė dėmė buvo išlikusi po trijų mėnesių, galėjo ir tada būti padaryta. Dėmė negalėjo būti padaryta prieš dieną ar savaitę, nuo padarymo tai buvo didesnis terminas praėjęs, todėl, kad tai tik pigmentinė dėmė, nebuvo jokių gijimo požymių. Tokia dėmė galėjo atsirasti ir nuo kitų dirgiklių, pvz.: rūgšties, šarmo.

Gijimo pasekmė yra pigmentinė dėmė. Pradžioje, jeigu būtų nudegę, galėjo būti žaizda, priklausomai nuo laiko, nes gali būti kraujuojanti, sekretuojanti, pūliuojanti, džiūnanti, besitraukianti. Konkrečiau apie „tazerio“ panaudojimą negali pasakyti. Gali būti tokia išvada pagal visas aplinkybes (7 t., b. l. 4–14);

specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad A. M. išorinių kūno sužalojimų nekonstatuota. Jei A. M. 2016 m. lapkričio 9 d. buvo suduotas smūgis į veido sritį, jam buvo įspirta į sėdmenis, įspirta į lytinių organų sritį, buvo panaudotas elektros prietaisas – elektrošokas į kaklo ir kojų sritis, tai dėl to jis galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 89);

specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodoma, kad jei A. M. 2016 m. lapkričio 9 d. buvo suduoti smūgiai į galvos ir veido sritis, tai dėl to jis galėjo jausti fizinį skausmą (1 t., b. l. 92);

Marijampolės apskrities VPK Imuniteto skyriaus vyriausiosios tyrėjos R. S. nutarimais, kuriais A. M., E. P., A. M. pripažinti nukentėjusiaisiais (1 t., b. l. 98, 116, 132);

2017 m. kovo 8 d. asmens parodymo atpažinti protokolu, kuriame nurodyta, kad A. M. atpažino asmenį Nr. 1 kaip pareigūną V. Ž., bei paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 9 d. Vilkaviškio rajono PK patalpose pareigūnas V. Ž. jam sėdinčiam rankas surakino antrankiais. Taip pat atpažino asmenį Nr. 3 (G. B.), dėl kurio paaiškino, kad žinoma, jog šio pareigūno pavardė T. Taip pat nurodė, kad atpažintas pareigūnas 2016 m. lapkričio 9 d. Vilkaviškio rajono PK patalpose jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą (1 t., b. l. 99–101);

asmens parodymo atpažinti veiksmas buvo filmuojamas ir pridėtas prie bylos (priedas prie bylos CD diskas Nr. 21) bei buvo peržiūrėtas 2019 m. vasario 6 d. teismo posėdyje;

2017 m. kovo 8 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame nurodyta, kad A. M. buvo pasiūlyta parodyti patalpas, kuriose 2016 m. lapkričio 9 d. jo atžvilgiu policijos pareigūnai naudojo fizinį smurtą. A. M. parodė Vilkaviškio rajono PK esantį kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), ant durų uždėta lentelė su užrašu „tyrėjas V. Ž., tyrėjas A. R., Veiklos skyrius“. A. M. įėjęs į kabinetą paaiškino, kad šiame kabinete V. Ž. sėdinčiam surakino rankas antrankiais už nugaros pusės, o pareigūnas, kurį asmens parodymų atpažinti metu įvardino kaip T. (G. B.) priėjęs sudavė 1 smūgį į žandikaulį bei 2 smūgius į galvos sritį. Po to, A. M. parodė kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), ant durų uždėta lentelė „tyrėja E. K.“ ir paaiškino, kad šiame kabinete tyrėja E. K. su juo atlikinėjo procesinius veiksmus (1 t., b. l. 102–103);

parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo filmuojamas ir pridėtas prie bylos (priedas prie bylos CD diskas Nr. 22) bei buvo peržiūrėtas 2019 m. vasario 6 d. teismo posėdyje;

2017 m. kovo 8 d. asmens parodymo atpažinti protokolu, kuriame nurodoma, kad E. P. atpažino asmenį Nr. 2, įvardino, kad tai policijos pareigūnas Ž., bei paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 9 d. Vilkaviškio rajono PK patalpose Ž. surakino rankas antrankiais už nugaros pusės sėdinčiam ant kėdės. Taip pat atpažino asmenį Nr. 3 (atpažintasis – G. B.), bei paaiškino, kad jam žinoma, jog šio pareigūno pavardė T. Šis pareigūnas 2016 m. lapkričio 9 d. Vilkaviškio rajono PK patalpose jo atžvilgiu naudojo elektrošoką į kojų, peties sritis (1 t., b. l. 117–119);

asmens parodymo atpažinti veiksmas buvo filmuojamas ir pridėtas prie bylos (priedas prie bylos CD diskas Nr. 20) bei buvo peržiūrėtas 2019 m. vasario 6 d. teismo posėdyje;

2017 m. kovo 8 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame nurodyta, kad E. P. buvo pasiūlyta parodyti patalpas, kuriose jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas. E. P. Vilkaviškio rajono PK parodė kabinetą Nr. (duomenys neskelbtini), bei paaiškino, kad šiame kabinete V. Ž. uždėjo jam antrankius, o pareigūnas T. (atpažinimo metu jį atpažino, kaip pareigūną G. B.) pasiėmęs nuo stalo elektrošoką jį panaudojo į kojų, peties sritis. Po to, E. P. nuėjo prie kabineto Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškino, kad jį prie šio kabineto atvedė pareigūnai, kuriuos atpažino, kaip pareigūnus Nr. 2 (V. Ž.), Nr. 3 (G. B.). Kabineto durys buvo atidarytos. Matė, kad kabinete buvo A. M., tyrėja E. K. ir advokatė. Tuo metu kažkuris iš jį atvedusių pareigūnų iš nugaros pusės jam sudavė vieną smūgį delnu į galvą (1 t., b. l. 120–121);

parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo filmuojamas ir pridėtas prie bylos (priedas prie bylos CD diskas Nr. 21) bei buvo peržiūrėtas 2019 m. vasario 6 d. teismo posėdyje;

2017 m. kovo 22 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame nurodyta, kad nukentėjusysis A. M. vyko į (duomenys neskelbtini) mišką Vilkaviškio rajono savivaldybėje, kur parodė vietą, kurioje policijos pareigūnų buvo atvežtas, bei vietą, kur buvo prirakintas prie medžio (1 t., b. l. 134–135);

parodymų patikrinimo vietoje veiksmas buvo filmuojamas ir pridėtas prie bylos (priedas prie bylos CD diskas Nr. 19) bei buvo peržiūrėtas 2019 m. vasario 6 d. teismo posėdyje;

2017 m. lapkričio 22 d. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kuriame nurodyta, kad liudytojui V. R. buvo pasiūlyta parodyti kryptį link kur nubėgo 2016 m. lapkričio 8 d. vagystę įvykdę asmenys. Liudytojas V. R. paėjęs Miško g. apie 50 metrų, ir pasibaigus kapinių tvorai pasuko į dešinę ir nubėgo gilyn į mišką. V. R. paėjęs miško taku apie 200 metrų parodė vietą kurioje rado numestą pavogtą pintinę su dalimi daiktų. Daiktų radimo vietoje yra keletas takų vedančių į atskiras puses. V. R. paaiškino, kad takai veda į pagrindinį kelią link (duomenys neskelbtini) kaimo Vilkaviškio rajono savivaldybėje (2 t., b. l. 58–62);

2018 m. sausio 25 d. tarnybiniu pranešimu, kuriame nurodoma, kad tikslinga prie baudžiamosios bylos pridėti (duomenys neskelbtini) miško bendrąjį planą, pagal kurį matyti, kad (duomenys neskelbtini) miškas yra (duomenys neskelbtini), Vilkaviškio r. sav., plotas 141 ha, arčiausias atstumas nuo (duomenys neskelbtini) kapinių iki miško pabaigos – 705 metrai, atstumas nuo (duomenys neskelbtini) kapinių iki įvažiavimo į (duomenys neskelbtini) mišką nuo kelio vedančio link (duomenys neskelbtini) k. – 2 100 metrų. Manytina, kad 2016 m. lapkričio 9 d. 13.01 val. pareigūnai G. B. ir V. Ž. pagrobtų daiktų (duomenys neskelbtini) miške ieškojo toliausiai nuo įvykio vietos nutolusioje vietoje (2 t., b. l. 106–109);

2017 m. lapkričio 22 d. apžiūros protokolu, kuriame nurodyta, kad buvo atlikta (duomenys neskelbtini) miško apžiūra bei nustatyta, kad į (duomenys neskelbtini) mišką yra 6 įvažiavimai, iš kurių 4 įvažiavimai nuo pagrindinio kelio, važiuojant kryptimi link Vilkaviškio miesto, 2 įvažiavimai nuo pagrindinio kelio važiuojant kryptimi link (duomenys neskelbtini) kaimo (2 t., b. l. 110–112);

2017 m. kovo 14 d. Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus pateiktu kamerų kortelių išrašu, kuriame nurodyta, kad nepilnametis E. P. į Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių–pataisos namus atvyko 2017 m. sausio 5 d. Kameros kortelės 2017 m. sausio 16 d. duomenimis E. P. su savimi kameroje turėjo sportines kelnes „Adidas“ pilkos spalvos. 2017 m. vasario 17 d. išvyko su sportinėmis kelnėmis „Puma“ juodos spalvos (2 t., b. l. 117);

pagal 2017 m. balandžio 5 d. nutarimą susipažinti su dokumentais buvo gautos telefonų numerių (duomenys neskelbtini) (naudotoja – E. A.), (duomenys neskelbtini) (naudotojas – A. M.) išklotinės pagal kurias nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 9 d. 14.07 val. iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini), kurio naudotoja yra A. M., skambinama į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) seniūnija), pokalbio trukmė 252 sekundės; 14.50 val. iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini), kurio naudotoja yra A. M., skambinta į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini), kurio naudotoja E. A., pokalbio trukmė 134 sekundės; 17.29 val. A. M. skambino į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) G. B., pokalbio trukmė 10 sekundės (2 t., b. l. 119–137);

„Tele2“ pateiktais duomenimis, patvirtinančiais, kad abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso Marijampolės apskrities VPK, o pagal susitarimą jo naudotojas yra G. B. (2 t., b. l. 138 – 140);

iš administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad 2016 m. lapkričio 3 d. Vilkaviškio rajono PK gautas (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnės G. S. pranešimas dėl elektros prietaisų vagystės iš elektros stulpo, esančio (duomenys neskelbtini) viešosiose kapinėse. 2016 m. lapkričio 9 d. dėl vagystės priimtas paaiškinimas iš A. M., kurio apklausą atliko vyresnioji tyrėja E. A. Paaiškinimas pasirašytas A. M., A. M., tyrėjos E. A. 2016 m. lapkričio 9 d. 16.29 val. iš policijos duomenų sistemos atspausdinti A. M. asmens duomenys; 16.31 val. atspausdinti A. M. asmens duomenys. 2016 m. lapkričio 28 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) A. M. dėl vaiko nepriežiūros. 2016 m. gruodžio 20 d. Vilkaviškio rajono apylinkės teismas priėmė nutarimą (3 t., b. l. 3–16);

2017 m. gegužės 25 d. savanoriško daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, kuriame nurodyta, kad įtariamasis G. B. savo iniciatyva pateikė kompaktinį diską DVD+R, kuriame įkeltos 5 fotonuotraukos darytos 2016 m. lapkričio 9 d. (4 t., b. l. 60–66);

Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriaus–pataisos namų pateikta informacija apie nukentėjusiųjų E. P. ir A. M. sulaikymo metu atliktas apžiūras, iš kurių matyti, kad sužalojimai nukentėjusiesiems nebuvo nustatyti (7 t., b. l. 51–74);

teismo posėdžio metu G. B. pateikė 2 fotonuotraukas, kurios buvo darytos 2017 m. lapkričio 9 d. (duomenys neskelbtini) miške (7 t., b. l. 109);

Kauno apygardos prokuratūros organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus pateikta informacija dėl duomenų apie policijos vieningos pajėgų valdymo sistemos veikimą, daviklius tarnybiniame automobilyje, iš kurios matyti, kad dėl netvarkingų durų daviklių yra tikimybė, kad automobilyje, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) galėjo siųsti netikslią informaciją apie kai kurių durų statusą (7 t., b. l. 134–146);

A. M. prašymu dėl tyrimo nutraukimo, kuriame nurodė, kad melagingai apkaltino pareigūnus smurtu (7 t., b. l. 157);

Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus nutarimu sustabdyti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodoma, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 233 straipsnio 1 dalies dėl poveikio nukentėjusiajam A. M., tačiau nenustačius poveikį dariusių asmenų, ikiteisminis tyrimas sustabdytas (8 t., b. l. 113–114);

2017 m. sausio 25 d. A. M. pareiškimu apie tai, kad policijos pareigūnas jai liepė mažiau bendrauti su „Carito“ darbuotojais (1 t., b. l. 30);

teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodoma, kad A. M. 2015 metais nustatytas psichikos sutrikimas: lengvas protinis atsilikimas, elgesio sutrikimas minimalus arba jo nėra, 2016 metais pakoreguota diagnozė, nustatytas lengvas protinis atsilikimas, reikšmingas elgesio sutrikimas, reikalaujantis dėmesio ir gydymo. Šie sutrikimai tęsėsi ir nusikaltimo jo atžvilgiu padarymo metu. Objektyvių duomenų, kad A. M. nusikalimo jo atžvilgiu padarymo metu būtų laikino psichikos sutrikimo būsenoje, negauta. Dėl jam nustatyto lengvo protinio atsilikimo A. M. galėjo suprasti su juo atliekamų veiksmų esmę. A. M. galėjo ir gali duoti parodymus. Nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis A. M. parodymais. Šiuo metu A. M., dėl jam nusatyto lengvo protinio atsilikimo gali duoti parodymus apie įvykį. A. M. nenustatytas toks psichikos sutrikimas, dėl kurio nebūtų galima tikėti jo parodymais. Padidintas polinkis fantazuoti ar painioti vaizduotės produkciją su realia patirtimi A. M. nenustatytas. Padidintas polinkis į įtaigumą A. M. taip pat nenustatytas. Melavimas yra bendražmogiška savybė ir ekspertizės metu nėra vertinama. Negauta duomenų apie kitų asmenų poveikį A. M. parodymams. Apie galimai patirtą prievartą A. M. iš karto nepranešė, nes toks reagavimo į stresą būdas jam nėra būdingas. Šiuo metu (praėjus 2 metams ir 10 mėnesių po byloje tiriamos nusikalstamos veikos) A. M. psichikos sutrikimų, tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusių su byloje nagrinėjamais įvykiais, nekonstatuojama, todėl sveikatos sutrikdymo mastas nevertinamas (8 t., b. l. 63–72);

prie baudžiamosios bylos pridėta baudžiamąja byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje A. M. ir E. P. pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį:

V. R. protokolu–pareiškimu dėl vagystės iš automobilio (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 3–4);

įvykio vietos ir daiktų apžiūros protokolais ir fotolentelėmis prie protokolo, kuriuose užfiksuota, kad 2016 m. lapkričio 8 d. buvo apžiūrėta nusikaltimo įvykio vieta ir paimti daiktai: pintinė, pirštinės, įkroviklis, raktų rinkinys ir kt., kurie aprašyti apžiūros protokole (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini) 1 t., b. l. 6, 7–10, 11, 12–15);

savanorišku daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, kuriame nurodoma, kad E. P. pateikė 20 ir 50 eurų banknotus (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 16);

daiktų apžiūros protokolu ir fotolentelėmis prie protokolo, kuriuose užfiksuota, kuriuose užfiksuoti ir aprašyti pateiktieji 20 ir 50 eurų banknotai (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 17, 18–20);

A. M. 2016 m. lapkričio 9 d. 10.58 val. atliktos liudytojo apklausos protokolu. Apklausą atliko tyrėjas V. Ž., liudytojas – A. M., apklausoje daugiau niekas nedalyvauja (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 40–41);

A. M. 2016 m. lapkričio 9 d. 16.17 val. atliktos įtariamojo apklausos protokolu. Apklausą atliko tyrėja E. K., įtariamasis – A. M., apklausoje daugiau niekas nedalyvauja (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 74–75);

E. P. 2016 m. lapkričio 9 d. 18.23 val. atliktos įtariamojo apklausos protokolu. Apklausą atliko tyrėja E. K., įtariamasis – E. P., apklausoje dalyvavo N. G. (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 113–115);

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 3 d. nuosprendžiu, kuriuo A. M. ir E. P. pripažinti kaltais pagal BK 178 straipsnio 2 dalį (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 2 t., b. l. 93–100).

Teismas įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina kaltinamųjų G. B. ir V. Ž. kaltę dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos. Tokią išvadą leidžia daryti nuosekli byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų įrodymų visumos analizė.

Iš byloje esančių nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymų matyti, kad visi nukentėjusieji nurodo iš esmės tapačias aplinkybes dėl kaltinamųjų veiksmų. Ir nukentėjusiųjų duotus parodymus patvirtina kita byloje surinkta medžiaga.

Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusieji A. M., A. M., E. P. buvo apklausiami net keletą kartą – ikiteisminio tyrimo tyrėjo, ikiteisminio tyrimo teisėjo, A. ir A. M. buvo apklausiami teismo posėdyje bylos nagrinėjimo metu. Visų apklausų metu jų parodymai iš esmės buvo tapatūs, nuoseklūs, atitinkantys byloje nustatytas įvykio aplinkybes.

Iš bylos medžiagos matyti, kad įvykis vyko 2016 m. lapkričio 9 d., kai buvo aiškinamos aplinkybės dėl 2016 m. lapkričio 8 d. įvykdytos vagystės. Policijos pareigūnai, tirdami nusikalstamą veiką dėl įvykdytos vagystės, akivaizdžiai piktnaudžiavo tarnyba ir atliko veiksmus, viršijančius jų įgaliojimus. 2016 m. lapkričio 8 d. įvykdyta vagystės buvo išaiškinta per vieną dieną, nes jau 2016 m. lapkričio 9 d. įtarimai buvo pareikšti įtariamiesiems A. M. ir E. P., o 2016 m. lapkričio 22 d. byla buvo perduota teismui su pareiškimu dėl bylos nagrinėjimo pagreitinto proceso tvarka. 2016 m. lapkričio 9 d. įvykių seka byloje yra nuosekliai atkurta pagal tarnybinio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)) vieningos pajėgų valdymo sistemos užfiksuotus duomenis (1 t., b. l. 60–65) bei Vilkaviškio rajono PK 2016 m. lapkričio 9 d. vaizdo kameromis Nr. 1, Nr. 6, Nr. 11 užfiksuotus vaizdo įrašus (1 t., b. l. 81–83). Byloje nekyla ginčas dėl nustatytos dienos įvykių sekos, nėra ginčijamos aplinkybės dėl nukentėjusiųjų asmenų pristatymo į policijos komisariatą, tačiau būtina įvertinti, ar pareigūnai veiksmai buvo teisėti.

Ikiteisminio tyrimo metu pirminėse apklausose nukentėjusieji A. M. ir E. P. teigė, kad juos į komisariatą pristatė, veiksmus su jais atliko pareigūnai T. ir Ž. (1 t., b. l. 95–96,113–115). Atlikus asmens parodymo atpažinti veiksmą, kuris buvo filmuojamas ir vaizdo įrašas peržiūrėtas teismo posėdžio metu (1 t., b. l. 102–103,117–119, priedas prie bylos CD diskai Nr. 20, 21) tiek A. M., tiek E. P. atpažino, jog tos dienos įvykiuose dalyvavo G. B. ir V. Ž. Bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad nukentėjusiesiems prieš asmenų atpažinimą buvo parodytos kaltinamųjų fotonuotraukos, tačiau teismas laiko, kad byloje nėra duomenų, jog tokie veiksmai buvo atlikti. Liudytojai G. Č. ir R. S. apklausiami teismo posėdyje nurodė, kad buvo galvota asmenų atpažinimą daryti iš fotonuotraukų. Pasiūlymą asmenis atpažinti iš fotonuotraukų pateikė Vilkaviškio rajono PK viršininkas E. G., kuris padėjo fotografuoti pareigūnus. Tokias aplinkybes patvirtino posėdžio metu apklaustas liudytojas E. G. Tačiau vėliau buvo nuspręsta, kad efektyvesnis veiksmas bus asmenų parodymas atpažinti, todėl padarytos pareigūnų nuotraukos buvo sunaikintos. Teismas neturi pagrindo abejoti nurodomomis aplinkybės, tuo labiau, kad iš byloje esančios medžiagos, t. y. liudytojų E. G., K. S., E. K., pačių kaltinamųjų parodymų, byloje esančios vaizdo medžiagos iš policijos komisariato kamerų, akivaizdu, kad aplinkybes dėl 2016 m. lapkričio 8 d. įvykdytos vagystės tyrė pareigūnai G. B., V. Ž. Nukentėjusieji nurodė, jog jie klydo dėl G. B. asmenybės, nes jie iš kitų asmenų buvo girdėję, kad šį pareigūną vadino T. Manytina, kad nukentėjusiųjų sąžiningas klydimas dėl asmens tapatybės negali paneigti jų parodymų teisingumo.

Kaip jau buvo nurodyta, dienos įvykiai yra nuosekliai atkurti pagal byloje esančius duomenis, atitinkamai šiuos duomenis nuosekliai patvirtina nukentėjusiųjų parodymai. Nukentėjusysis A. M. nurodė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 09.10 val. jam einant gatve Vilkaviškio mieste prie jo sustojo policijos automobilis. Priėjęs pareigūnas Ž. nurodė jam sėstis į policijos automobilį ir kartu vykti į policijos komisariatą. Komisariate jį nusivedė į kabinetą, esantį pastato antrame aukšte, kur buvo klausiama apie vakar vakare įvykdytą vagystę, tačiau jis nurodė, kad nieko nežino. Po to pareigūnai jį nuvedė į pastato trečio aukšto laukiamąjį ir liepė laukti. Grįžę pareigūnai jį nusivedė į kabinetą, esantį trečiame aukšte, bei teigė jam, kad jis melavo. Jam vėl neprisipažinus pareigūnai jį paliko trečio aukšto laukiamajame išvažiavo ir grįžo po dviejų valandų. Sugrįžę pareigūnai liepė jam prisipažinti, jam neprisipažįstant Ž. priėjęs uždėjo antrankius, o priėjęs B. sudavė vieną smūgį į dešinį žandikaulį ir 2–3 smūgius į galvos sritį. Į kabinetą įėjo pareigūnė, kuri jį nusivedė į rūkymo kabinetą. Rūkydamas pareigūnei prisipažino, kad kartu su draugu E. P. įvykdė vagystę. Vėliau į kabinetą buvo atvestas jo draugas E. P., kuriam jis nurodė, kad jis prisipažino dėl įvykdytos vagystės ir liepė jam taip pat prisipažinti. Tuo metu pareigūnas atvedęs į kabinetą E. P. šiam sudavė vieną smūgį delnu per galvą.

Nukentėjusysis E. P. proceso metu teigė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 14 val. į namus policijos automobiliu atvyko 3 pareigūnai, kurie nurodė vykti kartu į Vilkaviškio rajono PK. Į policijos automobilį įsėdo geranoriškai. Atvykus į komisariatą pareigūnai jį nusivedė į pastato antrame aukšte esantį kabinetą. Pareigūnai pasakė, kad jis ir jo draugas A. M. yra įtariami dėl 2016 m. lapkričio 8 d. įvykdytos vagystės ir liepė jam dėl įvykdytos vagystės prisipažinti. Jis atsakė, kad apie jokią vagystę nieko nežino ir neturi dėl ko prisipažinti. Kabinete pareigūnai nurodė jam sėstis ant kėdės, rankas padėti už kėdės atlošo. Kai pareigūnų reikalavimus įvykdė, jam uždėjo antrankius. Uždėjus antrankius pareigūnas liepė prisipažinti dėl įvykdytos vagystės, tačiau jis neprisipažino. Tuomet pareigūnas nuo stalo pasiėmė ant stalo buvusį „tazerį“, įrėmė į kairės kojos šlaunį, liepė prisipažinti dėl vagystės, teigė, kad draugas A. jau yra prisipažinęs, klausė kur pinigai ir t.t. Jam toliau neprisipažįstant, pareigūnas nuspaudė „tazerio“ mygtuką, pajuto traukiant koją, jautė stiprų skausmą. Į kabinetą atėjęs kitas pareigūnas, nurodė jį nuvesti iki A., nes šis prisipažino dėl vagystės. Pamatęs jį A. pasakė, kad viską prisipažino ir liepė jam prisipažinti. Tada jį nuvedė į kitą kabinetą, kur pareigūnai vėl sudavė vieną smūgį kumščiu į pilvo sritį, taip pat sudavė vieną smūgį delnu į galvos sritį ir liepė pasakoti.

Nukentėjusysis A. M. proceso metu nurodė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. apie 13 val. į namus tarnybiniu automobiliu atvyko trys pareigūnai, kurie jį ir jo mamą nusivežė į kapines, tikslu atlikti parodymus įvykio vietoje, nes buvo įtariamas turto sugadinimu. Po parodymų pareigūnai liepė mamai eiti namo, o jį žadėjo vežtis į (duomenys neskelbtini) seniūniją, nes reikėjo atsiprašyti seniūnės. Pavažiavus apie 3 km (duomenys neskelbtini) seniūnijos krypti automobilis pasuko į mišką. Automobiliui sustojus G. B. atsisėdo šalia jo iš dešinės pusės, pradėjo klausinėti su kuo brolis A. apiplėšė parduotuvę. Jis atsakė, kad apie parduotuvę nežino. Tuomet G. B. išsitraukė daiktą panašų į prožektorių, šį daiktą pridėjo jam prie kaklo dešinėje pusėje, nuspaudė mygtuką – jis jautė, kaip kūnu eina elektros srovė, jautė skausmą. Jam toliau nieko nesakant, G. B. liepė išlipti jį iš automobilio, atrakino vieną ranką ir privedės prie medžio eglės prie jos prirakino. G. B. tris kartus panaudojo elektrošoką ir vieną kartą įspyrė į koją. Jam neprisipažinus, buvo atrakintas nuo medžio, įsisodintas į automobilį ir nusivežtas į Vilkaviškio rajono PK. Buvo apie 14–15 val. kai jį nuvedė į kabinetą. Vėliau G. B. jį nuvedė pas E. A. į kabinetą, kur prabuvo iki 17 val. Būnant komisariate apie tris su puse valandos su juo jokie veiksmai nebuvo atlikti. Apie 17 val. atėjęs G. B. jam liepė eiti namo pėsčiomis. Į namus ėjo pėsčiomis ir grįžo apie 19 val.

Kaip matyti iš nukentėjusiųjų parodymų šie parodymai ne tik neprieštarauja vieni kitiems, tačiau papildo vieni kitus. Nekyla abejonių, jog A. M. buvo paprašyta vykti į policijos komisariatą, jį suradus prie Vilkaviškio autobusų stoties – tai patvirtina pačių kaltinamųjų nurodomos aplinkybės, taip pat liudytojos G. M. patvirtinimas, jog jis kartu su A. M. buvo pristatytas į policijos komisariatą. Liudytojas A. K. patvirtino, jog A. M. buvo policijos komisariate paliktas jo kabinete, kad nepasišalintų. Liudytojos K. S., E. K. patvirtino, kad A. M. buvo visą dieną policijos komisariate.

Šiais parodymais neleidžia abejoti ir aplinkybės, jog visi nukentėjusiojo veiksmai iš esmės atitinka aplinkybes, kurios yra užfiksuotos vaizdo įrašuose Vilkaviškio rajono PK 2016 m. lapkričio 9 d. vaizdo kameromis Nr. 1, Nr. 6, Nr. 11. (1 t., b. l. 81–83). Vaizdo įraše iš kameros Nr. 1 (priedas prie bylos CD diskas Nr. 1) matyti, kad 10:18:35 policijos pareigūnai V. Ž., G. B.į komisariatą pristato A. M.ir G. M. Taip pat iš vaizdo įrašo, užfiksuoto vaizdo kamera Nr. 6, matyti, kad 13:23:25 policijos pareigūnai V. Ž., G. B., E. A.į komisariatą pristato nepilnametį A. M.(priedas prie bylos CD diskas Nr. 5). Atitinkamai vaizdo įraše iš kameros Nr. 1, matyti, kad 15:40:21 policijos pareigūnai V. Ž., G. B., E. A.į komisariatą pristato nepilnametį E. P. (priedas prie bylos CD diskas Nr. 1).

A. M. ir A. M. duotų parodymų teisingumą patvirtina liudytojos ir nukentėjusiųjų įstatyminės atstovės A. M. duoti parodymai, kur ji patvirtino, jog jai yra žinomos aplinkybės apie naudotą smurtą prieš jos nepilnamečius vaikus. A. M. nuosekliai papasakojo tos dienos įvykius, t. y. kad ji vyko kartu su nepilnamečiu (įvykio metu 14 metų) sūnumi, kai pas juos atvyko policijos pareigūnai. Jie vyko į kapines, kur A. parodė pavogtus daiktus, o vėliau pareigūnai nurodė, kad A. veš į seniūniją atsiprašyti seniūnės, jai kartu vykti neleido. Apie tai, kad A. bus vežamas į policijos komisariatą, ji nebuvo informuota, todėl grįžusi į namus laukė grįžtančio sūnaus. Kaip nurodė A. M., ji laukė iki 16.30 val., po to skambino į seniūniją socialinei darbuotojai norėdama paklausti, ar nematė A. Socialinė darbuotojai jai pasakė, kad A. ji nematė. A. laukė grįžtant autobusu, kuris (duomenys neskelbtini) kaime būna apie 18.20 val. Kadangi sūnus autobusu negrįžo, paskambino pareigūnei E. A. A. į namus grįžo apie 19 val. visas sušalęs, raudonu veidu. A. pasakė, kad buvo policijos komisariate ir iš ten parėjo pėsčiomis. Pareigūnė E. A. neturėjo jam duoti pinigų (0,20 centų) autobuso bilietui, o pareigūnas G. B. atsisakė parvežti į namus ir liepė eiti pėsčiomis. Ji iš karto skambino pareigūnui G. B. į telefono numerį, šiam atsiliepus pradėjo šaukti, kodėl elgiasi kaip gyvuliai, kodėl mušė A., paleido jį per šalį tik su džemperiu pėsčiomis namo. G. B. jos pilnai neišklausęs padėjo telefono ragelį.

Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys duomenys apie A. M. skambučius tą dieną. Kaip matyti, pagal 2017 m. balandžio 5 d. nutarimą susipažinti su dokumentais buvo gautos telefonų numerių (duomenys neskelbtini) (naudotoja – E. A.), (duomenys neskelbtini) (naudotoja – A. M.) išklotinės pagal kurias nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 9 d. 14.07 val. iš abonentinio Nr. (duomenys neskelbtini), kurio naudotoja yra A. M., skambinta į abonentinį Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) seniūnija), pokalbio trukmė 252 sekundės; 14.50 val. iš abonentinio numerio (duomenys neskelbtini), kurio naudotoja yra A. M., skambinta į abonentinį numerį (duomenys neskelbtini), kurio naudotoja E. A., pokalbio trukmė 134 sekundės; 17.29 val. A. M. skambino į abonentinį numerį (duomenys neskelbtini) G. B., pokalbio trukmė 10 sekundžių (2 t., b. l. 119–137).

Nors proceso metu buvo keliamos abejonės dėl to, jog pareigūnai neteisėtai naudojo elektrošoką, teismas laiko, kad šias aplinkybes patvirtina byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodoma, kad E. P. konstatuota pigmentinės dėmės dešinio peties ir kairės šlaunies srityse galėjo susidaryti po buvusių paviršinių nudegimų, kurie galėjo būti padaryti 2016 m. lapkričio 9 d. ir sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. E. P. konstatuoti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti tris kartus panaudojant elektros prietaisą – elektrošoką ( 1 t., b. l. 87). Teismas atmeta versiją, kad asmuo galėjo pats pasidaryti nudeginimus, nes kaip matyti iš bylos medžiagos nukentėjusysis E. P. buvo apžiūrėtas tardymo izoliatoriuje, t. y. tuo laiko tarpiu, kai jis buvo sulaikytas baudžiamojoje byloje (duomenys neskelbtini). Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusieji buvo laikomi sulaikyme iki 2017 m. vasario 3 d., atitinkamai pareiškimai dėl naudoto smurto buvo pateikti 2017 m. sausio 25 d. Teismo posėdžio metu specialistas Vytenis Valiukas, pateikęs specialisto išvadą, nurodė, kad dėmė negalėjo būti padaryta prieš dieną ar savaitę, nuo padarymo – buvo praėjęs didesnis terminas, todėl, kad pigmentinė dėmė atsiranda po gijimo proceso, t. y. žaizdų, šašų ir pan. Pigmentinės dėmės susiformuoja per ilgesnį laiko tarpą. Taip pat specialistas patvirtino, kad pigmentinės dėmės galėjo likti dėl sužalojimų, padarytų prieš kelis mėnesius. Taigi šios aplinkybės parodo, kad E. P. nustatytos pigmentinės dėmės, negalėjo būti padarytos savarankiškai, siekiant pagrįsti duotus parodymus prieš policijos pareigūnus. Tokiu atveju sužalojimai tikėtina būtų daromi po pareiškimo pateikimo ir tokiu atveju pagal specialisto paaiškinimą, pigmentinės dėmės nebūtų spėjusios susiformuoti. Teismas neturi pagrindo abejoti pateikta specialisto išvada, be to, ji taip pat patvirtina E. P. duotus nuoseklius parodymus.

A. M. nurodytomis aplinkybėmis dėl prieš jį naudoto smurto miške, teismas neturi pagrindo abejoti. Iš bylos esančių vieningos pajėgų valdymo sistemos užfiksuotų duomenų apie 2016 m. lapkričio 9 d. nuo 8 val. iki 17.30 val. tarnybinio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)) judėjimą, matyti 13:01 sustojimas – (duomenys neskelbtini) miškas, Vilkaviškio r. sav., 33 metrų atstumu nuo pagrindinio kelio link (duomenys neskelbtini) k., Vilkaviškio r. sav. (1 t., b. l. 60–65). Taip pat byloje pateikti duomenys apie automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)), durų fiksavimo (duomenys neskelbtini) miške, Vilkaviškio r. sav., nurodytas tarnybinio automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)), 2016 m. lapkričio 9 d. durų atidarymas/uždarymas laikotarpyje nuo 13:01:17 iki 13:06:03. Automobilio stovėjimo vieta (duomenys neskelbtini) miškas, (duomenys neskelbtini) sen., Vilkaviškio r. sav. Nustatyta, kad automobilis „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)), sustoja 13:01:14, atidaromos vairuotojo durys, likusių automobilio durų statusas – uždarytos; 13:01:17 automobilio visų durų statusas – uždarytos; 13:01:20 atidaromos galinės vairuotojo durys, tuo metu likusios durys uždarytos; 13:01:21 atidaromos keleivio galinės durys, tuo metu galinės vairuotojo durys – atidarytos, likusios durys – uždarytos; 13:05:36 atidaromos automobilio vairuotojo durys, tuo metu abejos galinės automobilio durys – atidarytos, priekinės keleivio durys – uždarytos; 13:05:39 uždaromos vairuotojo durys; 13:05:45 automobilio visos durys – uždarytos (1 t., b. l. 66–67). Šie objektyvūs duomenys patvirtina A. M. nurodytas aplinkybes dėl vykimo į (duomenys neskelbtini) mišką ir jo išlaipinimo iš automobilio. Bylos nagrinėjimo metu buvo pateikti duomenys (7 t., b. l. 134–146), jog vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenys gali būti netikslūs, tačiau abejonės buvo iškeltos dėl priekinių keleivio durelių nefiksavimo. Tad šiuo atveju priekinių keleivio durelių duomenų netikslumas nepaneigia aplinkybės, jog A. M. sėdimoje pusėje durelės buvo atidarytos, kas patvirtina, jog jis galėjo būti išlaipintas iš automobilio.

Teismas laiko, kad nukentėjusiųjų nurodytas aplinkybes apie naudotą smurtą patvirtina jų pačių nuoseklūs parodymai. Tesimo posėdžio metu apklausti liudytojai I. P., D. R., A. M., R. B., G. M., byloje esanti specialisto išvada, kurioje nurodoma apie pas E. P. buvusias pigmentines dėmes. Nurodyti liudytojai patvirtino, kad nukentėjusieji A. M. ir E. P. jiems pasakojo, kad policijoje buvo sumušti. Nors ne visi liudytojai jais tikėjo ir nepasiūlė kreiptis į atsakingas institucijas, tačiau sugretinus kitus byloje esančius įrodymus, galima daryti išvadą, kad nukentėjusieji kalbėjo apie realiai naudotą smurtą. Taip pat nukentėjusieji savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo metu, kurių metu patvirtino aplinkybes, nurodytas jų apklausos metu. Nukentėjusieji iš esmės nurodė kabinetus, kuriuose jie buvo laikomi, tiek A. M., tiek E. P. tiksliai nurodė kabinetą, kuriame A. pasakė E. dėl jo prisipažinimo ir abu nukentėjusieji nurodė, kad prie šio kabinetu E. P. pareigūnas sudavė per galvą (1 t., b. l. 102–103, 120–121). Taip pat byloje yra duomenys apie tai, kad naudojant elektrošoką buvo pradeginti E. P. rūbai. E. P. nurodė konkrečius rūbus ir jų buvimo vietą, todėl tyrimo metu buvo apklaustas liudytojas A. B., kuris patvirtino, jog su E. P. buvo apsikeitęs kelnėmis, kurios buvo pradegintos skylutės.

Teismas nesutinka su nuomones, jog nukentėjusieji apkalba pareigūnus ir savo parodymus yra iš anksto suderinę. Būtina atkreipti dėmesį, kad nukentėjusieji apie smurtą pirmiausia pasakė socialinei darbuotojai E. K., jiems būnant sulaikyme. Tai yra E. K. kalbėjo su kiekvienu iš jų atskirai, ir kiekvienas nurodė jiems žinomas aplinkybes. A. M. ir E. P. tuo metu neturėjo realios galimybės susitikti ir suderinti vieningos savo pozicijos dėl nurodomų aplinkybių.

Bylos nagrinėjimo metu buvo nagrinėjama aplinkybė, dėl nukentėjusiųjų savalaikio kreipimosi į atsakingas institucijas. Nukentėjusieji apklausų metu nurodė, jog dėl smurto nesikreipė, nes negalvojo, kad kažkas jais patikės. Netikėjo, kad gali pačioje policijoje skųstis dėl pareigūnų veiksmų ir jais bus tikima. Bylos nustatytos aplinkybės, jog įvykio metu nukentėjusieji buvo nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, neturėjo artimųjų palaikymo ir susiformavusių teisingų nuostatų, kaip reaguojama į neteisėtą elgesį, ypač kai jis patiriamas iš teisėsaugos institucijos atstovų. Jiems nebuvo žinoma, kur būtų galima kreiptis dėl pareigūnų neteisėtų veiksmų ir kokiu būdu turi būti apie tai pranešama. Akivaizdu, kad neturėdami socialinių įgūdžių ir būdami nepilnamečiai, galima manyti, net galėjo nesuvokti, jog tokie pareigūnų veiksmai yra neteisėti. Tokia jų reakciją į nurodytas aplinkybes patvirtina ir proceso metu atlikta A. M. psichologinė ekspertizė, kurios akte nurodoma, kad apie galimai patirtą prievartą A. M. iš karto nepranešė, nes toks reagavimo į stresą būdas jam nėra būdingas (8 t., b. l. 63–72).

Tačiau proceso metu apklausta liudytoja E. K. – Žilienė nurodė, kad jai bendraujant su nukentėjusiais šie nurodė, kad policija jais netiki, policija juos laiko nusikaltėliais, o tirdami vagystę iš parduotuvės pareigūnai, siekdami jų prisipažinimo, naudojo smurtą. Plačiau išsiaiškinus įvykio dėl smurto aplinkybes, ji nukentėjusiesiems paaiškino, kad toks pareigūnų elgesys yra neteisėtas, kad yra institucijos, kurios tiria pareigūnų neteisėtus veiksmus, į kurias jie gali kreiptis. Tai yra šios liudytojos nurodytos aplinkybės parodo, kad nukentėjusieji neturėjo pasitikėjimo teisėsaugos institucijomis, kuriose jie buvo laikomi nusikaltėliais. Tuo tarpu socialinei darbuotojai paaiškinus apie tai, kad su jais buvo elgiamasi neteisėtai, kad taip elgtis pareigūnai negali, kad už tokius veiksmus yra numatyta atsakomybė, nukentėjusieji įgijo kito asmens palaikymą, juo pasitikėjo, supratę buvusios situacijos neteisėtumą, nutarė apie tai pranešti. Akivaizdu, kad nepilnamečiai asmenys, tuo labiau gyvenantis asocialioje aplinkoje, yra labai pažeidžiami, todėl net sunku įsivaizduoti, kad tokie asmenys savarankiškai pasiryžtų pranešti apie valdžios institucijų neteisėtus veiksmus. Todėl visiškai suprantama situacija, kad tik tuo metu, kai nepilnamečiais nukentėjusiaisiais buvo patikėta, jie įgijo suaugusių atsakingų asmenų palaikymą, tik tada pasiryžo pranešti apie neteisėtus veiksmus.

Atitinkamai proceso metu buvo teigiama, kad „Carito“ institucija turi suinteresuotumą šios bylos baigtimi, įtakoja nukentėjusiuosius ir kt. Teismas atmeta tokius argumentus, kaip visiškai nepagrįstus, nes kaip jau buvo nurodyta „Caritas“ buvo institucija, kuri palaikė nukentėjusiuosius viso proceso metu. Šis procesas būtų pakankamai sudėtingas išgyventi net ir suaugusiam asmeniui, todėl tik su šios įstaigos palaikymu, nukentėjusieji turėjo galimybę apginti savo teises. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog proceso metu matoma „Carito“ teikiama socialinė pagalba nukentėjusiesiems, tačiau nėra jokių duomenų, jog jie galėjo įtakoti nukentėjusiųjų parodymų teisingumą, įvykio aplinkybes.

Vertindamas byloje surinktų įrodymų visumą, teismas konstatuoja, jog nėra pagrindo netikėti nukentėjusiųjų nuosekliais parodymais, kurie visapusiškai atitinka tos dienos įvykių seką, yra nuoseklūs, išsamūs, bei juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai. Neabejojama, kad trys nepilnamečiai, gyvenantys asocialioje aplinkoje, turintys psichikos ir intelekto sutrikimų, galėtų smulkmeniškai suderinti savo parodymus su tos dienos įvykiais. Akivaizdu, kad nukentėjusieji net nežinojo, kokius duomenis yra galimybės surinkti ikiteisminio tyrimo metu, kurie patvirtintų jų parodymus. Akivaizdu, kad negalėjo nukentėjusiųjų atstovė A. M. suplanuoti šių įvykių ir pranešimui apie smurtą pradėti ruoštis prieš tris mėnesius skambindama į seniūniją, pareigūnams, ar Bendruoju pagalbos telefono numeriu 112 pranešti apie sūnaus dingimą. Iš bylos medžiagos matoma, kad A. M. nustatyta socialinių įgūdžių stoka, turi problemą dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, kas parodo jos pajėgumą sukurti melagingas istorijas. Tuo tarpu byloje esant įrodymams, kurie patvirtina šių, visapusiškai negebančių tinkamai užtikrinti savo pagrindinių gyvenimo sąlygų, asmenų parodymus, šių asmenų smulkmeniškai nurodomos įvykio aplinkybės, apie kurias jie pasakojo net keletą kartų, tik patvirtina aplinkybę, jog jų nurodomos aplinkybės yra jų pačių išgyventos ir teisingos.

Manytina, kad ir teismo proceso metu atlikta A. M. ekspertizė patvirtino faktą, jog A. M., nors ir turėdamas lengvą protinis atsilikimą, elgesio sutrikimą, tačiau nenustatytos priežastys, dėl kurių nebūtų galima tikėti ir remtis A. M. parodymais. Taip pat ekspertizės akte nurodoma, kad ir tyrimo metu kalbėdamas apie įvykį, jis jaučia įtampą (8 t., b. l. 63–71).

Vertinant kaltinamųjų G. B. ir V. Ž. parodymus teismui kyla abejonių dėl jų teisingumo ir objektyvumo. Pirmiausia dėl jų parodymų objektyvumo kyla abejonė todėl, kad jie turėjo visus prieinamus šaltinius ir galimybes suderinti savo duodamus parodymus ir įvykių versijas. Tai, kad tokių priemonių buvo imtasi, patvirtina aplinkybė, jog prasidėjus tyrimui G. B., turėdamas priėjimą prie vieningos pajėgų valdymo sistemos duomenų, domėjosi tuo metu jo naudojamo tarnybinio automobilio judėjimu. Šias aplinkybes posėdžio metu patvirtino pats G. B., teigdamas, jog norėjo duoti teisingus parodymus. Tačiau toks kaltinamojo poelgis parodo, kad jis nėra įsitikinęs savo parodymų teisingumu, jam reikia patikrinti ir pritaikyti prie objektyvių duomenų, kai tuo tarpu nukentėjusieji neturėjo jokios galimybės savo parodymų patikrinti pagal byloje esančius duomenis, tačiau tai nepadarė jų parodymų nenuosekliais.

Bylos nagrinėjimo metu kaltinamieji teigė, kad tą dieną jie turėjo išsiaiškinti įvykdytą nusikaltimą, jų darbas vyko intensyviai. Kaltinamieji neginčijo tos dienos įvykių sekos, kuri buvo nustatyta remiantis byloje surinktais vaizdo įrašais ir vieningos pajėgų sistemos duomenimis, tačiau jie ginčijo aplinkybes dėl jų veiksmų neteisėtumo ir naudoto smurto. Teismas atkreipia dėmesį į nurodomas aplinkybės, kurios kelia abejonių dėl kaltinamųjų, taip pat ir E. A., kuri tiesiogiai su kaltinamaisiais dalyvavo įvykiuose, parodymų teisingumu.

Kaltinamieji teigia, kad jie pamatė A. M. Vilkaviškio autobusų stotyje ir pasiūlė nuvykti į policijos komisariatą. Kaltinamieji teigia, kad A. M. galėjo atsisakyti ir nevykti, jie prievartos nenaudojo. Tokie kaltinamųjų parodymai leidžia manyti, kad kaltinamieji pirmiausia neteisingai vertina pačias aplinkybes, tai yra jie – du policijos pareigūnai tarnybiniu automobiliu privažiavo prie nepilnamečio asmens gatvėje, kas jau parodo jų viršenybę prieš nukentėjusįjį, atitinkamai tokiomis aplinkybėmis pilnai suprantama, kad negalėjo suvokti, jog nukentėjusysis turėjo galimybę rinktis ir prieštarauti policijos pareigūnams. Teisinėje sistemoje yra žinoma, asmuo iki 18 metų yra nepilnametis, kas parodo, kad jis dažniausiai negali pilnavertiškai suformuoti savo nuomones, kad tokie asmenys yra lengvai pažeidžiami. Todėl pareigūnų nurodomos aplinkybės, jog nepilnametis turėjo galimybę rinktis, akivaizdžiai neatitinka buvusios situacijos ir nepilnamečio asmens supratimo. Kiekvienam gatvėje policijos pareigūnų sustabdytam asmeniui, kiltų nerimas ir įtampa, nes policija visuomenėje asocijuojasi su jėgos, prievartos institucija, atitinkamai susidūrimas su ja visada lydimas nerimo ir baimės, atitinkamai seka paklusimo reikalavimams elgesys.

Kaltinamieji, liudytojai K. S., E. K. patvirtino, kad A. M. visą dieną buvo policijos komisariate, tačiau jis galėjo išeiti, vaikščioti po komisariatą. Teismas nesutinka su tokiu įvykio aplinkybių vertinimu. Tos dienos įvykiai parodo, kad A. M. buvo laikomas priverstinai policijos komisariate ir jis neturėjo galimybės su pareigūnų leidimu pasišalinti. Kaip matyti A. M. buvo atvežtas į komisariatą, po kiek laiko apklaustas liudytoju. Apklausos metu jo nurodytas aplinkybes pareigūnai išvažiavo tikrinti, jį palikdami laukti. Suprantama, kad jis nebuvo uždarytas sulaikymo kameroje, tačiau nėra abejonių, jog jam buvo liepta laukti, kaip nurodė pats A. M. Nelogiškas paaiškinimas, jog A. galėjo išeiti iš komisariato, nes tokiu atveju pareigūnai jam būtų pasakę, kad jis gali eiti, jam nebebūtų likę priežasties laukti. Be to, grįžę pareigūnai dar kartą ėmėsi veiksmų su A. M., dar kartą jį apklausinėjo, kol šis prisipažino. Jam prisipažinus vėl buvo liepta laukti, kol bus įteiktas įtarimas ir atlikta jo įtariamojo apklausa. Per dieną atliktų veiksmų eiga, jų skaičius parodo, kad A. M. ilgą laiko tarpą policijos komisariate buvo pareigūnų nurodymu, atitinkamai neturėdamas pakankamai savarankiškos valios nepaklusti jų nurodymams, bijodamas galinčių kilti pasekmių, darytina išvada, jog dėl patiriamos baimės, kurią sukelia policijos institucija, ir kuria naudojosi pareigūnai, A. M. neturėjo galimybės pasišalinti iš komisariato, nes tokio leidimo jam nenurodė nei vienas pareigūnas.

Kaltinamųjų paaiškinimai dėl A. M. vežimo į policijos komisariatą taip pat neatitinka logiškų ir nuoseklių parodymų požymių. Patys pareigūnai nurodo, kad tą dieną intensyviai dirbo, siekdami išsiaiškinti vakare įvykdytos vagystės aplinkybes. Tačiau važiuodami aiškintis vagystės aplinkybes, jie pasikviečia kartu važiuoti pareigūnę E. A., kuri, kaip yra teigiama, vyko dėl A. M. padaryto administracinio nusižengimo, T. Y. dėl įvykio, nesusijusio su tiriama veika.

Liudytoja E. A. nurodė, jog kartu važiuoti jai nurodė G. B. Pareigūnams nuvykus į M. namus, pareigūnai pareikalavo, kad A. M. vyktų su jais į kapines, kur turėjo parodyti paslėptus daiktus. Kadangi tuo metu A. M. buvo tik 14 metų amžiaus, jo įstatyminė atstovė išreiškė norą vykti kartu. Tačiau nuvykus iki kapinių jai toliau keliauti nebuvo leista. Kaltinamieji V. Ž., G. B. bei kartu su jais buvusi liudytoja E. A. teigė, kad A. M. pati atsisakė vykti kartu su jais, nes jai buvo gėda dėl sūnaus elgesio, tačiau tokios kaltinamųjų aplinkybės neatitinka kitos bylos medžiagos. Pareigūnai teigia, jog ketino vykti į seniūniją, kad A. M. atsiprašytų seniūnės, tačiau supratę, kad buvo pietų metas, ten nevyko. Tačiau iš byloje esančių užfiksuotų duomenų matyti, kad A. M. su pareigūnais kapinėse buvo sustoję 12.52 val., t. y. tuo metu pietų laikas jau buvo pasibaigęs (1 t., b. l. 60–65). Taip pat pareigūnų nurodoma aplinkybė, jog A. M. pati atsisakė su jais vykti ir pažadėjo pati savarankiškai atvykti į policijos komisariatą, paneigia byloje esanti aplinkybė, jog A. M., nesulaukusi sūnaus grįžtančio iš seniūnijos, 14.07 val. skambino į seniūniją, kaip ji pati nurodė – pasidomėti, kur yra jos sūnus (2 t., b. l. 119–137). Toks A. M. elgesys parodo, kad ji nežinojo apie pareigūnų ketinimą jos sūnų vežti į policijos komisariatą, bei policijos pareigūnų buvo apgauta dėl vykimo į seniūniją.

Pareigūnai teigė, kad jie A. M. vežėsi į policijos komisariatą dėl administracinio nusižengimo medžiagos, o jo motina pažadėjo savarankiškai atvykti į komisariatą. Šios nurodomos aplinkybės, jas vertinant teisiniu požiūriu, yra visiškai nelogiškos. Įvykio metu A. M. buvo 14 metų, tad akivaizdu, kad jis nebuvo subjektas, kurį būtų galima traukti administracinėn atsakomybėn. Tad, pareigūnų žodžiais tariant, A. M. atsisakius vykti į komisariatą, jie neturėjo jokio teisinio pagrindo ir tikslo vežtis vieną nepilnametį asmenį į policijos komisariatą dėl padaryto administracinio nusižengimo, nes net negalėjo jam surašyti administracinio nusižengimo protokolo.

Be to, kaltinamieji ir liudytoja E. A. teismo posėdžio metu teigė, kad A. M. buvo neblaivi, elgėsi agresyviai. Laikant, jog pareigūnų nurodomos aplinkybės yra teisingos, kyla abejonė dėl jų deklaruojamų ketinamų atlikti veiksmus administracinio nusižengimo byloje su neblaiviu asmeniu. Manytina, kad policijos pareigūnai, turėdami teisinį išsilavinimą, didelę patirtį, suprato savo veiksmų neteisėtumą. Taip pat bylos nagrinėjimo metu kaltinamieji nurodė aplinkybes, jog važiuodami į policijos komisariatą, jie tikrino miško įvažiavimą, ar ten nėra automobilių išvažinėjimų, išmėtytų daiktų. Tokios pareigūnų nurodytos aplinkybės nelaikytinos teisingomis.

Kaltinamasis G. B. nurodė, kad 2016 m. lapkričio 9 d. ryte jam buvo pavesta atlikti tyrimą dėl vagystės, jis susipažino su jam pateikta medžiaga. Iš baudžiamosios bylos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad jau 2016 m. lapkričio 8 d. buvo atlikta įvykio vietos apžiūra, surašytas protokolas (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 6–10), kurios metu nustatyta vieta, į kurią pabėgo kaltininkai, taip pat įvykio vietos apžiūros protokole nurodoma, kad už kapinių esančio miškelio pakraštyje ant žolės rasti vagystės metu pagrobti ir išmėtyti daiktai. Kaip matyti, jau vagystės įvykdymo vakarą buvo nustatyta kaltininkų pasišalinimo kryptis, buvo rasti išmėtyti daiktai. Kadangi įvykio vietos apžiūros protokolo surašymo data nurodoma 2016 m. lapkričio 8 d., tad lapkričio 9 d. ryte G. B. turėjo susipažinti su šia bylos medžiaga. Todėl pareigūnų nurodomos aplinkybės apie įvykio metu pagrobtų daiktų paieškas visiškai kitoje vietoje, negu ji jau buvo nustatyta, neįtikinantys.

Byloje esantys vieningos pajėgų sistemos užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiojo A. M. parodymus, kuriuose jis nurodo, kad jiems atvykus į mišką iš automobilio išlipo G. B. bei automobilyje atsisėdo šalia jo. Tokias aplinkybes patvirtina nustatytas automobilio „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)), 2016 m. lapkričio 9 d. durų atidarymas/uždarymas. Nustatyta, kad automobilis „Mitsubishi Pajero“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (radijo stotis (duomenys neskelbtini)), sustoja 13:01:14, atidaromos vairuotojo durys (šioje vietoje sėdi pareigūnas G. B.), likusių automobilio durų statusas – uždarytos; 13:01:20 atidaromos galinės vairuotojo durys (šioje vietoje sėdi nukentėjusysis A. M.), tuo metu likusios durys – uždarytos; 13:05:36 atidaromos automobilio vairuotojo durys, tuo metu abejos galinės automobilio durys – atidarytos, priekinės keleivio durys – uždarytos (1 t., b. l. 66–67). Tuo tarpu pareigūnų paaiškinimuose nurodoma, kad A. M. iš automobilio išlipęs nebuvo, o jo sėdėjimo vietoje durys buvo atidarytos, nes pareigūnas iš automobilio galo pasiėmė fotoaparatą. Kaltinamieji ir liudytoja E. A. labai tiksliai ir neabejodami prisiminė labai nežymų pareigūnų veiksmą, tai yra galinių durelių atidarymą tikslu pasiimti fotoaparatą. Nors šis veiksmas buvo visiškai nereikšmingas, ir daugeliu atveju asmenys, jo neužfiksuotų ir neprisimintų, tačiau visi automobilyje buvę pareigūnai jį tiksliai prisiminė ir įvardino galinių vairuotojo pusėje esančių durelių atidarymo tikslą. Atsižvelgdamas į tai, kad tyrimo metu G. B. pats tikrinosi šios sistemos duomenis, kaip jis pats nurodė – dėl teisingų parodymų davimo, teismui kyla abejonė dėl pareigūnų sąžiningų parodymų šioje situacijoje.

Bylos nagrinėjimo metu buvo sprendžiamas klausimas dėl antrankių panaudojimo. Patys kaltinamieji ir liudytoja E. A. neigė aplinkybę, jog A. M. buvo surakintas antrankiais. Kaltinamasis G. B. teigė, kad antrankiai nebuvo panaudoti, tačiau jo nuomone, jei ir buvo panaudoti, tai nepažeidė įstatymų reikalavimų. Bylos nagrinėjimo metu buvo peržiūrėti vaizdo įrašai, kurie užfiksuoti policijos komisariato kameromis. Peržiūrint kameros Nr. 6 vaizdo įrašą, kuriame užfiksuotas A. M. atvedimo į policijos komisariatą veiksmas, akivaizdžiai matyti, jog A. M. rankos už nugaros yra surakintos antrankiais (priedas prie bylos CD diskas Nr. 5, vaizdo įraše nurodomas laikas 14:23:51 val.). Tuo tarpu G. B., V. Ž., E. A. neigė, jog specialiosios priemonės buvo naudojamos, nors iš vaizdo įrašo matyti, jog E. A. ėjo už A. M. nugaros, o G. B. atidarė pastato duris ir praleido A. M. įeiti, tad jie fiziškai negalėjo nematyti jo surakintų rankų. Šios aplinkybės kelia pagrįstas abejones kaltinamųjų ir liudytojos E. A. parodymais, nes kaip jau buvo nurodoma, šie asmenys labai neabejotinai patvirtino teismui visiškai neįsidėmėtiną įvykį, kad vienas iš pareigūnų atidarė automobilio galines dureles tikslu paimti fotoaparatą, tačiau neigia akivaizdų specialiųjų priemonių panaudojimo faktą, t. y. smulkias, jiems naudingas, aplinkybes nurodo, o reikšmingų, tačiau nenaudingų jų gynybai, aplinkybių paaiškinti negali.

Bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad A. M. kaltinamiesiems buvo neaktualus, jie su juo nedirbo, jis buvo atvežtas dėl administracinio nusižengimo bylos, kurią tyrė tyrėja E. A. Tačiau dėl šių aplinkybių kaltinamųjų parodymai taip pat netikslūs. Policijos pareigūnai atvyko į M. namus, nepilnametį asmenį be įstatyminio atstovo išvežė į komisariatą. Nurodydami įvykio aplinkybes kaltinamieji teigė, kad jei ir buvo naudoti antrankiai, tai buvo teisėtas veiksmas, nes A. M. buvo ne kartą pabėgęs nuo pareigūnų. Tad pareigūnai galimai ėmėsi priemonių dėl A. M. galimo pabėgimo. Tačiau vėliau jie teigia, kad A. M. jiems buvo neaktualus, su juo kaltinamieji nedirbo, į komisariatą buvo vežamas laukti atvykstančios įstatyminės atstovės A. M., jo judėjimas nebuvo apribotas ir jis galėjo pats išvykti iš komisariato.

Bylos nagrinėjimo metu liudytojas A. K. patvirtino tai, kad į jo kabinetą buvo atvestas A. M., kad nepasišalintų iš komisariato. Šios aplinkybės parodo kaltinamųjų parodymų nenuoseklumą, t. y. iš pradžių teigiama, kad buvo teisinis pagrindas naudoti specialiąsias priemones, kad asmuo nepabėgtų, tačiau vėliau teigiama, kad asmuo savanoriškai buvo komisariate. Aplinkybes apie A. M. savanorišką laukimą komisariate paneigia liudytojo A. K. nurodytos aplinkybės, o aplinkybę, jog A. M. laukė savo įstatyminės atstovės, kuri turėjo juo pasirūpinti, paneigia aplinkybės, jog vėliau nepilnametis buvo išleistas vienas į namus, nepasirūpinant jo saugiu grįžimu, nesidomint jo galimybėmis grįžti į namus, kurie yra apie 12 km nuo policijos komisariato. A. M., neturėdamas lėšų grįžti į namus, buvo išleistas vienas, dėl ko jis 12 km iki namų turėjo pareiti pėsčiomis. Tai, kad A. M. išbuvo komisariate 3 valandas 16 minučių (tai užfiksuota policijos komisariato vaizdo kameromis (1 t., b. l. 81–83)), parodo, kad jis tokį ilgą laiko tarpą nesavanoriškai praleido komisariate, o vykdydamas pareigūnų nurodymus, nes suprantama, kad asmuo turėdamas pasirinkimą išeiti iš komisariato, nedvejodamas tuo pasinaudotų, o ne toliau netikslingai liktų policijos komisariato patalpose.

Atitinkamai teismas manydamas, kad kaltinamųjų parodymai yra nelogiški, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl A. M. paėmimo iš namų tikslo. Tuo tarpu pačio A. M. nurodomos aplinkybės, kad jis buvo klausinėjamas apie brolio įvykdytą vagystę, apie jo vežimą į mišką, patvirtina vieningos pajėgų sistemos užfiksuoti duomenys. A. M. nurodomos aplinkybės apie jai žinomą sūnaus išvežimo tikslą – į seniūniją, bei jos skambutis į seniūniją, patvirtina jos nurodytas aplinkybes, jog jai nebuvo žinoma apie kelionę į policijos komisariatą. Pareigūnų norą įstatyminę atstovę atriboti nuo jos atstovaujamųjų, patvirtina ir tai, jog pareigūnai jos neinformavo apie vyresniojo (16 metų) sūnaus A. M. buvimą policijos komisariate. Kai pareigūnai atvyko į M. namus, A. M. buvo palikę policijos komisariate, tačiau A. M. apie sūnaus buvimo vietą neinformavo. Tai, kad šios aplinkybės buvo nuslėptos nuo įstatyminės atstovės patvirtino A. M. pranešimas bendruoju pagalbos numeriu, jog iš namų išėjo ir negrįžo jos sūnus A. M. (1 t., b. l. 57). Tokie pareigūnų veiksmai parodo jų veiksmų negeranoriškus tikslus.

Vertindamas pareigūnės E. A. parodymus, teismas laiko, jog šie parodymai yra neobjektyvūs ir neteisingi. Šių parodymų neobjektyvumą parodo tai, kad, kaip jau buvo nurodyta, ji teigė, kad nematė, kad nukentėjusiesiems buvo naudojami antrankiai. Tuo tarpu iš bylos nagrinėjimo metu peržiūrėto policijos komisariato kameromis užfiksuotame vaizde akivaizdžiai matomos A. M. antrankiais surakintos rankos, o pati E. A. eina paskui A. M., tad ji net fiziškai negalėjo nematyti antrankiais surakintų rankų. Taip pat bylos nagrinėjimo metu nustatyta, jog E. A. administracinio nusižengimo byloje nurodė netikslius duomenis. Tai yra nors A. M. nedalyvavo A. M. apklausoje, tačiau įstatyminei atstovei vėliau buvo liepta pasirašyti dėl sūnaus duotų parodymų teisingumo, lyg ji būtų šioje apklausoje dalyvavusi. Šios aplinkybės parodo, kad liudytojos parodymai iš esmės yra neteisingi, todėl jais remtis teismas negali. Be to, jos nurodomos aplinkybės, taip pat kaip ir kaltinamųjų G. B. ir V. Ž., neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, yra nenuoseklūs ir nelogiški.

Viso proceso metu kaltinamieji teigė, kad byla yra sufabrikuota, o nukentėjusieji juos apkalba, dėl jų intensyviai atliekamų tarnybinių pareigų, intensyvus nukentėjusiųjų tikrinimo. Teismas mano, kad nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog nukentėjusieji turėjo realų interesą apkalbėti, ar pakenkti.

Teismas spręsdamas dėl byloje esančių įrodymų taip pat vertina ir kitų apklaustų asmenų parodymus. Liudytojai D. P., A. K., K. S., E. K., G. M., N. G. patvirtino tos dienos įvykių seką, tačiau negalėjo patvirtinti dėl naudoto smurto. Nurodyti liudytojai teigė, kad nukentėjusieji jiems nesakė apie smurtą, tačiau tai, kad nebuvo pranešta apie smurtą, tai nepatvirtina aplinkybės, jog smurtas nebuvo naudojamas.

Liudytojų R. S. ir V. S. parodymai taip pat nei patvirtina, nei paneigia įvykio aplinkybių. Šie liudytojai teigia, kad jie M. netiki, jie linkę išsigalvoti nurodomas aplinkybes. Taip pat teigiama, kad turėjo garso įrašą, kuriame A. M. prisipažino, jog meluoja dėl nusikaltimo aplinkybių. Teismas laiko, kad šių liudytojų R. S. ir V. S. parodymai nėra patikimi. Teismo posėdžio metu R. S. teigė, kad A. M. nebuvo sumuštas, grįžęs iš policijos buvo užėjęs pas juos, smurto žymių nematė. Tuo tarpu pagarsintuose ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose jis teigė, kad A. M. jam sakęs, kad buvo pareigūnų truputį sumuštas. Dėl netikslumų R. S. teigė, kad jam buvo daromas spaudimas, todėl nurodė netikslias aplinkybes. Prieštaringų parodymų davimas kelia pagrįstas abejones jų patikimumu, todėl jais nesiremtina. V. S. nurodo, kad ji netikinti nukentėjusiųjų nurodytomis aplinkybėmis, teigia, kad A. M. jas išgalvojo. Šios liudytojos parodymų nepatvirtina kita bylos medžiaga, todėl teismas neturi pagrindo juos laikyti patikimais.

Nukentėjusiųjų A. M., E. P., A. M. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi iš esmės papildantys vieni kitus. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais, kuriuos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl jie laikytini objektyviais.

Tuo tarpu liudytojos E. A. teismo posėdžio metu duotus parodymus, kurie prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir kuriais buvo neigiamos visos kaltinimuose nurodytos ir su fizinės prievartos panaudojimu aplinkybės, teismas vertina kaip neobjektyvius, siekiant palengvinti savo bendradarbių policijos pareigūnų teisinę padėtį, todėl jais nesivadovauja.

Teismas, vertindamas visų nukentėjusiųjų asmenų parodymų atitiktį vienų kitiems, pažymi, kad jie yra nuoseklūs savo turiniu, įvykių seka, o, vertindamas jų patikimumą, nurodo, jog nei nukentėjusieji, nei liudytojai neturi pagrindo apkalbėti kaltinamųjų ir duoti jiems nepalankius parodymus.

Be to, neįtikėtina, jog trys nukentėjusieji ir liudytojų grupė sąmoningai suderintų savo parodymus ir meluotų tiek ikiteisminio tyrimo institucijoms, tiek teismui be jokios priežasties. Teismas sutinka, jog parodymuose gali būti nežymių neatitikimų, tačiau jie yra suprantami atsižvelgiant į tai, jog nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos nagrinėjimo teisme praėjo ilgas laiko tarpas. Įsiminimo procesas yra subjektyvus, kiekvieno skirtingai rekonstruojamas, todėl nežymūs nesutapimai tik patvirtina, kad jie nėra dirbtinai suderinti.

Dėl BK 228 straipsnio 1 dalies sudėties požymių

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad 2016 m. lapkričio 9 d. pareigūnams G. B. ir V. Ž. buvo pavesta atlikti tyrimą dėl 2016 m. lapkričio 8 d. įvykdytos vagystės. Tirdami nusikalstamą veiką kaltinamieji į policijos komisariatą pristatė nepilnametį A. M., kuris komisariate išbuvo 10 valandų, jį kelis kartus apklausinėjo, naudojo prieš jį fizinį smurtą. Taip pat pareigūnai iš namų paėmė nepilnametį A. M., kurį be įstatyminio atstovo nuvežė į mišką, naudojo fizinį smurtą, vėliau A. M. buvo pristatytas į policijos komisariatą, kur jis buvo 3 valandas 16 minučių, nors su juo nebuvo atliekami procesiniai veiksmai. Taip pat tirdami nusikalstamą veiką kaltinamieji į policijos komisariatą be įstatyminio atstovo žinios pristatė nepilnametį E. P., prieš jį naudojo fizinį smurtą, reikalavo prisipažinti įvykdžius nusikaltimą bei policijos komisariate buvo laikomas 4 valandas 21 minutę.

Kaltinime nurodoma, kad G. B. ir V. Ž. neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad prieš apklausą neįteikė pranešimo apie įtarimą, neužtikrino gynėjo, įstatyminio atstovo dalyvavimo, apklausos veiksmo nefiksavo protokole, neteisėtai nurodė prisipažinti kaltu įvykdžius nusikaltimą, naudojo fizinį smurtą, neteisėtai atėmė nukentėjusiesiems laisvę. Taip pat kaltinime nurodoma, kad neteisėtais veiksmais kaltinamieji pažeidė Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje, 20 straipsnio 2 dalyje, 21 straipsnyje, 31 straipsnyje, Policijos įstatymo 4 straipsnio 1, 2 dalyse, 25 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose, 26 straipsnio 1 dalyje, BPK 21 straipsnyje, 44 straipsnyje, 187 straipsnio 1 dalyje, 51 straipsnio 1 dalies 1 punkte, 53 straipsnio 1 dalyje, 179 straipsnio 1 dalyje, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 54 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytus reikalavimus.

Pagal BK 228 straipsnį piktnaudžiavimas objektyviai pasireiškia valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu, jeigu dėl to didelės žalos patiria valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi paprastai piktnaudžiavimas – tai tarnybinės padėties panaudojimas ar pasinaudojimas ja priešingais nei tarnybos interesais. Dažniausiai tą faktą, kad valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiavo tarnybine padėtimi arba viršijo savo įgaliojimus, patvirtina tai, kad toks asmuo veikdamas atitinkamu būdu (arba neveikdamas) pažeidė teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias tam tikrų teisiškai reikšmingų veiksmų atlikimo tvarką, nesilaikė iš teisės aktų jam kylančių teisių ir pareigų.

BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki 5 metų. Piktnaudžiavimo, numatyto BK 228 straipsnyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi yra valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, jos veiklos principams, esmei ir turiniui. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi padaromas aktyviais veiksmais arba neveikimu, t. y. neatlikimu veiksmų, kurie, tinkamai atliekant savo pareigas ir įgaliojimus, buvo būtini. Piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnio 1 dalyje, padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia.

Bylos nagrinėjimo metu kaltinamieji nepripažino savo kaltės, teigdami jog jų veiksmai buvo teisėti, tačiau vertinant įstatyme jiems suteiktas teisės, matome, kad pareigūnų atlikti veiksmai daugeliu atvejų nebuvo teisėti.

Iš bylos duomenų matyti, kad kaltinamieji A. M. atvežė į policijos komisariatą 10.18.35 val. (asmenų pristatymo laikas tiksliai nustatytas pagal policijos komisariate esančių vaizdo kamerų įrašus (1 t., b. l. 81–83)), pirmą kartą apklaustas liudytoju buvo 10.58 val. (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 40–41). Atlikus šią apklausą A. M. policijos komisariate buvo laikomas iki 16.17 val., kada buvo atlikta įtariamojo apklausa (baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), 1 t., b. l. 74–75). Laikotarpyje nuo 11.29 val. iki 16.17 val., tai yra 4 valandas 48 minutes A. M. praleido policijos komisariate be teisinio pagrindo, nes sulaikymo protokolas surašytas nebuvo. E. P. į policijos komisariatą buvo pristatytas 15.40 val., 16.58 val. iš komisariato E. P. buvo vežamas į sodybą, kurioje buvo paslėpti pinigai. Įtariamojo apklausa pradėta 18.23 val., t. y. E. P. 2 valandas 43 minutes policijos komisariate buvo laikomas be teisinio pagrindo, sulaikymo protokolas nebuvo surašytas. A. M. į policijos komisariatą buvo pristatytas 13.23 val., išvyko iš komisariato 16.39 val., t. y. 3 valandas 16 minučių komisariate išbuvo be teisinio pagrindo, procesiniai veiksmai nebuvo su juo atliekami. Nors bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad nukentėjusieji turėjo galimybę išeiti iš komisariato, galėjo laisvai judėti, komisariate buvo savanoriškai, teismas nesutinka su tokiu aplinkybių vertinimu, nes akivaizdu, kad nukentėjusiųjų valia dėl išvykimo iš komisariato buvo įtakota pareigūnų. Visi nukentėjusieji buvo nepilnamečiai, kas parodo jų didesnį pažeidžiamumą ir galimybę daryti įtaką jų pasirinkimams, ypač teisėsaugos institucijos pareigūnų. Teismui nekyla abejonių, jog nukentėjusiesiems pareigūnai liepė laukti, atitinkamai jie neturėjo pakankamai drąsos pasipriešinti pareigūnų nurodymams ir jų nevykdyti.

Be to, tos dienos įvykiai parodo, jog pareigūnai visą laiką demonstravo savo viršenybę, siekė įbauginti nukentėjusiuosius, t. y. nepilnamečius asmenis išsivežė iš jų namų be įstatyminių atstovų, prie A. M. priėjo viešoje vietoje ir paprašė vykti kartu, A. M. į komisariatą pristatytas su antrankiais, nors patys kaltinamieji teigė, kad jis tą dieną elgėsi ramiai. Tokie pareigūnų veiksmai laikytini siekimu įbauginti nepilnamečius asmenis bei paveikti jų valią.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnis numato, kad žmogaus laisvė yra neliečiama. Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas. Niekam neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokias yra nustatęs įstatymas. Atkreiptinas dėmesys, jog dėl analogiškos situacijos, kai asmuo buvo sulaikytas įstaigoje jam nesurašant sulaikymo protokolo, yra pasisakę Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) byloje Venckutė prieš Lietuvą (peticijos Nr. 10645/08), kurioje nustatė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 5 straipsnio (teisė į laisvę ir saugumą) 1 dalies pažeidimą dėl savavališko sulaikymo. Sistemiškai aiškinant nacionalinius teisės aktus ir užtikrinant veiksmingą Lietuvos įsipareigojimų pagal Konvencijos 5 straipsnį įgyvendinimą, taikant ir aiškinant Lietuvos teisės nuostatas, teismas turi atsižvelgti į EŽTT praktikoje suformuluotus reikalavimus.

EŽTT savo sprendimu konstatavo, jog 10.30 val. asmuo, atvežtas į teisėsaugos institucijos patalpas, buvo apklausiamas dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau būtų naivu manyti, kad iki oficialaus sulaikymo 15 valandą asmuo būtų galėjęs laisvai išvykti iš teisėsaugos institucijos patalpų. Taip pat EŽTT priminė, kad Konvencijos 5 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma ir labai trumpam laisvės atėmimo laikotarpiui, taigi buvo padaryta išvada, kad nuo 10.30 val. iki 15 val., kai buvo surašytas laikinojo sulaikymo protokolas, asmeniui de facto buvo atimta laisvė pagal Konvencijos 5 straipsnio 1 dalį. Taip pat buvo pažymėta, kad jau ne kartą yra spręsta, jog sulaikymo nefiksavimas pats savaime laikytinas pačiu rimčiausiu pažeidimu, nes taip visiškai paneigiamos esminės Konvencijos 5 straipsnio garantijos. Įvertinus, kad asmens sulaikymas nebuvo tinkamai fiksuotas dokumentuose, EŽTT pripažino, kad sulaikymas tuo laikotarpiu neatitiko nei nacionalinės teisės normų, nei Konvencijos 5 straipsnio reikalavimų.

Kaip matyti pagal nepilnamečių asmenų buvimo policijos komisariate išbuvimo laiką, A. M. neteisėtai buvo sulaikytas 4 valandas 48 minučių laiko, E. P. kaip matyti nuo pristatymo iki vykimo paimti pinigus komisariate buvo 1 valandą 18 minučių. Šiuo laikotarpiu nėra fiksuota jokių atliekamų procesinių veiksmų, nors aplinkybė, jog po valandos vykstama į vietą, kur atliekamas savanoriškas pinigų pateikimas, tik patvirtina E. P. nurodytas aplinkybes, jog jis buvo apklausiamas, tačiau šis veiksmas nebuvo atliekamas pagal BPK įtvirtintus reikalavimus. A. M. komisariate praleido 3 valandas 16 minučių, tačiau su juo nebuvo atliekami procesiniai veiksmai. Proceso metu buvo teigiama, jog jis buvo atvežtas ir laukė atvykstančios savo įstatyminės atstovės, tačiau teismas jau anksčiau nurodytais motyvais tokią versiją pripažino nepagrįsta.

Atsižvelgiant į nurodytą praktiką, teismas konstatuoja, jog A. M., E. P., A. M. pristatymas ir laikymas policijos komisariate be sulaikymo protokolų pakankamai ilgą laiką pažeidžia įstatymų reikalavimus, bei laikytinas neteisėtu kaltinamųjų veikimų. Nurodytais neteisėtais veiksmais kaltinamieji G. B. ir V. Ž. pažeidė Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalį, Policijos įstatymo 4 straipsnyje numatytus bendruosius policijos veiklos principus, 25 straipsnyje numatytą policijos pareigūnų pareigą užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, BPK 44 straipsnyje numatytas asmenų teises baudžiamajame procese, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 54 straipsnyje numatytas vaiko, kuriam apribota ar atimta laisvė, teises.

Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad visi nukentėjusieji į policijos komisariatą buvo pristatyti be įstatyminių atstovų, o nuo A. ir A. M. įstatyminės atstovės apskritai buvo slepiama informacija apie jos atstovaujamųjų buvimą policijos komisariate. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad A. M. buvo sustabdytas policijos pareigūnų ir pristatytas į policijos komisariatą. Jo buvimo komisariate faktas buvo tyčia slepiamas nuo jo motinos A. M. E. P. buvo paimtas iš namų, tuo metu namuose buvo jo įstatyminė atstovė, kuriai nebuvo pasakyta, kur sūnus vežamas, nebuvo išaiškinta jos, kaip įstatyminės atstovės galimybė vykti kartu. A. M. be įstatyminis atstovės žinios buvo nuvežtas į policijos komisariatą. Įvykio metu visi nukentėjusieji buvo nepilnamečiai. Šios aplinkybės parodo, kad kaltinamieji ne tik nesiėmė priemonių įgyvendinti BPK 53 straipsnio 1 dalyje numatytą atstovų pagal įstatymą teisę dalyvauti procese ir ginti jų atstovaujamojo interesus, tačiau piktybiškai slėpė nepilnamečių vaikų buvimo faktą nuo įstatyminių atstovų, nes į A. M. namus atvykę policijos pareigūnai jos tyčia neinformavo apie tai, kad A. M. yra policijos komisariate, o A. M. išsivežė teigdami, jog veža į seniūniją. Dėl pareigūnų nuslėptos ir neteisingai pateiktos informacijos A. M. vėliau pranešė apie jos sūnaus A. M. dingimą, o A. ieškojo skambindama į seniūniją. Nors A. M. nebuvo apklausiamas baudžiamojoje byloje bei buvo teigiama, jog jis dalyvavo administracinio nusižengimo tyrime, tačiau tai nepaneigia pareigūnų pareigos apie jo buvimo vietą informuoti įstatyminių atstovų bei suteikti galimybę jiems dalyvauti procese su atstovaujamuoju, kaip tai numatyta Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53, 54 straipsniuose. Nurodytais neteisėtais veiksmais pareigūnai pažeidė BPK 53 straipsnio dalies reikalavimus, Policijos įstatymo 4 straipsnyje numatytus bendruosius policijos veiklos principus, 25 straipsnyje numatytą policijos pareigūnų pareigą užtikrinti ir saugoti asmens teises ir laisves, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53 straipsnyje numatytą vaiko atstovo teisę dalyvauti procese su jo atstovaujamuoju.

G. B. ir V. Ž. kaltinami tuo, kad atliko apklausas neįteikdami įtarimų bei nefiksuodami veiksmo turinio vaizdo ir garso priemonėmis, tai pat šių apklausų metu nebuvo užtikrinta nukentėjusiųjų teisė į gynėją. Teismas nurodė, jog laiko įrodytas aplinkybes, jog A. M. ir E. P. pristačius į policijos komisariatą jie buvo apklausiami, nefiksuojant šių apklausų procesiniuose dokumentuose. Patys kaltinamieji šias apklausas įvardijo, kaip pokalbius su kaltinamaisiais, tačiau tokių pokalbio teisinio pagrindo nurodyti negalėjo. Teigė, jog tai galėjo būti žvalgybiniai, operatyviniai veiksmai, tačiau teismas atmeta tokius argumentus. Pagal praktiką ir teisinį reglamentavimą yra žinoma, kad nusikaltimų tyrime žvalgybiniai, operatyviniai veiksmai gali būti taikomi tik iki ikiteisminio tyrimo pradžios, jeigu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas visi veiksmai privalo būti atliekami tik pagal BPK normas. Byloje nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas pradėtas 2016 m. lapkričio 8 d., tad sekančiai dieną visi veiksmai šiame tyrime galėjo būti atliekami tik laikantis BPK reikalavimų.

BPK taip pat numato, kad tyrimo veiksmas, pavyzdžiui, liudytojo ar įtariamojo apklausa turi būti fiksuojamas. Veiksmas gali būti fiksuojamas darant garso ar vaizdo įrašus arba kitais fiksavimo būdais. Protokolas surašomas tyrimo veiksmo metu arba tuojau pat jį pabaigus. Protokole turi būti nurodyti tyrimo veiksmo atlikimo vieta ir laikas bei dalyvavę asmenys. Protokolą pasirašo už tyrimą atsakingas pareigūnas ir visi dalyvavę asmenys. Apie tai, kad asmuo, kurio atžvilgiu atliktas veiksmas, atsisako pasirašyti tyrimo veiksmo protokole, pažymima protokole (BPK 179 straipsnis).

Šioje byloje nustatyta, kad A. M. pristačius į policijos komisariatą jis pareigūnų buvo klausinėjamas apie įvykdytą vagystę, tik vėliau buvo apklaustas liudytoju. Nustatyta, kad į policijos komisariatą jis buvo pristatytas 10.18 val. liudytojo apklausa pradėta 10.58 val., tad 50 minučių buvo pakankamas laiko tarpas atlikti neoficialią apklausą su asmeniu. Vėliau su A. M. bendravo ne tik kaltinamieji, ko jie neginčija, bet ir kiti pareigūnai – liudytoja K. S. patvirtino, jog taip pat bendravo su A. M. Šios apklausos nebuvo fiksuojamos, tokių apklausų rūšis nėra reglamentuota BPK, todėl laikytina, kad jos yra neteisėtos. Taip pat ir E. P. patvirtino, jog su juo buvo bendraujama iki jam prisipažįstant įvykdžius vagystę. Tokių apklausų metu jis sutiko parodyti, kur paslėpti pinigai, ką patvirtina jo tos dienos judėjimas su policijos pareigūnais, t. y. jis 15.40 val. pristatomas į policijos komisariatą, 16.58 val. išvyksta į sodybą ieškoti pinigų, vėliau grįžta ir 18.23 val. pradedama oficiali jo įtariamojo apklausa. Dėl A. M. apklausos nustatyta, jog su juo buvo bendraujama dėl jam žinomų aplinkybių dėl vagystės vykstant į policijos komisariatą, miške, tačiau joks procesinis dokumentas nebuvo surašytas.

Teismas atkreipia dėmesį kad, vadovaudamasis BPK 179 straipsniu, ikiteisminio tyrimo pareigūnas privalo surašyti įtariamojo ar liudytojo apklausos protokolą apklausos metu ar iš karto po jos. Teismas jau nustatė, kad nurodytu laikotarpiu nukentėjusieji buvo apklausti pareigūnų, tačiau apklausos protokolas surašytas nebuvo. Todėl nebuvo išaiškintos jų teisės pagal BPK 183 ir 187 straipsnius nei kaip liudytojų, nei kaip įtariamųjų. Teismo nuomone, ikiteisminio tyrimo pareigūnai naudojo taktiką, kai asmuo iš pradžių atvežamas duoti parodymų kaip liudytojas ar visai nesuteikiant jokio procesinio statuso, nors iš tiesų laikomas įtariamuoju. Tokiu būdu įtariamam asmeniui gali būti atimta galimybė pasinaudoti teisingo bylos nagrinėjimo procesinėmis garantijomis. Tai parodo, kad pareigūnų tikslas buvo įbauginti nukentėjusiuosius tam, kad išgautų iš jų informaciją apie tiriamą nusikaltimą. Be to įbauginimui ir duomenų, kurių nukentėjusieji turėjo teisę neteikti išgavimui, pareigūnai naudojo smurtą prieš asmenis, reikalavo jų prisipažinti, t. y. duoti parodymus prieš save, ar savo artimus giminaičius.

Teismas jau nurodė argumentus, kuriais remiantis pripažįstama įrodytomis aplinkybėmis tai, kad atlikdami tyrimą dėl įvykdytos vagystės kaltinamieji naudojo smurtą prieš nukentėjusiuosius, t. y. visiems nukentėjusiesiems buvo suduoti smūgiai rankomis, kojomis, surakinamos antrankiais rankos; prieš E. P. ir A. M. buvo naudojamas elektrošokas, siekiant įbauginti A. M. šis buvo nuvežtas į mišką ir pririštas prie medžio. Pagal galiojančią teisinę tvarką mūsų teisinėje sistemoje nėra toleruojamas fizinis smurtas, ir bet kokia jos forma yra laikoma nusikalstama veika. Nekyla abejonių, jog šioje byloje nustatytos formos naudotas fizinis smurtas prieš nukentėjusiuosius laikytinas neteisėtu ir atitinkančiu baudžiamajame kodekse numatytų nusikaltimų požymius. Kas neabejotinai parodo, jog tokie policijos pareigūnų veiksmai laikytini neteisėtais. Taigi pareigūnai atlikdami neteisėtas apklausas, naudodami smurtą, reikalaudami duoti parodymus prieš save ir savo šeimos narius, pažeidė Konstitucijos 21, 31 straipsnius, Policijos įstatymo 24, 25, 26 straipsnio nuostatas, BPK 21, 44, 51, 53, 179 187 straipsnių reikalavimus, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 53, 54 straipsnių reikalavimais.

Vertinant visumą tos dienos įvykių, manytina, kad tą dieną G. B. ir V. Ž. tos dienos tikslas buvo ištirti įvykdytą vagystę, todėl jie ėmėsi visų jiems prieinamų priemonių. Nuo pat pirmųjų veiksmų, t. y. nepilnamečių asmenų pristatymą į komisariatą, galima matyti atliekamų veiksmų neteisėtumą. Kaltinamieji net neieškojo priemonių atlikti teisėtus veiksmus, o su nepilnamečiais asmenimis elgėsi lyg su asmenimis, kurių teisių nėra pagrindo užtikrinti. Viso proceso metu kaltinamieji pabrėžė nukentėjusiųjų neigiamas asmenines savybes, padarytus pažeidimus ar nusikaltimus, jų asocialią aplinką, lyg šios aplinkybes paneigtų nukentėjusiųjų asmenų teisę į teisėtą elgesį su jais. Tikėtina, kad kaltinamieji nebūtų sau galėję leisti tokį elgesį su kitais nepilnamečiais, kurie turi atsakingus atstovus, užtikrinančius jų interesus. Tuo tarpu su pažeidžiamais paaugliais, kurie neturi asmenų, galinčių juos apginti, palaikyti ir apsaugoti, pareigūnai elgėsi kaip su asmenimis, kurie neturi jokių teisių. Šioje byloje net neginčijamos aplinkybės, jog nepilnamečiai buvo pristatomi į komisariatą apie tai neinformuojant arba net slepiant nuo įstatyminių atstovų, juos laikant ilgą laiką komisariate, 14 metų vaiko išleidimas į namus, nesidomint jo galimybėmis grįžti į namus, kurie yra už 12 km, parodo visišką pareigūnų abejingumą ir nesiskaitymą su socialiai pažeidžiamais paaugliais, kas, kaip parodo ši byla, formuoja tokių paauglių nuomonę, jog policija jų nelaiko žmonėmis.

Teisminėje praktikoje išaiškinta, kad įstatymų leidėjas BK 228 straipsnyje nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už tarnybos įgaliojimų viršijimą, siekia užtikrinti normalią, teisinės valstybės siekį atitinkančią, veiksmingą, autoritetingą, Konstitucijai, įstatymams ir kitiems teisės aktams neprieštaraujančią institucijų ar asmenų, turinčių atitinkamus administracinius įgaliojimus ar teikiančių viešąsias paslaugas, veiklą. Tokia institucija yra ir policija. Kadangi įstatymas nepateikia universalių kriterijų žalos mastui nustatyti, kasacinėje praktikoje išaiškinta, kad kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes: kokio pobūdžio, kokiais teisės aktais ginami interesai yra pažeidžiami, nukentėjusiųjų skaičių, jų vertinimą pareigūno padarytos veikos, nusikalstamos veikos trukmę, kaltininko einamų pareigų svarbą, rezonansą visuomenėje dėl padarytos veikos ir įtaką valstybės tarnautojo ir valstybės institucijos autoritetui ir kt. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimas, valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-98/2014, 2K-169/2014, 2K-P-1/2014). Didelės žalos valstybei padarymas turi būti konstatuojamas nurodant argumentus, iš kurių būtų aišku, kodėl padaryta žala valstybei vertinama kaip didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262/2011, 2K-98/2014). Jei policijos darbuotojas, viršydamas savo tarnybinius įgaliojimus, nukentėjusiajam padaro net ir nedidelę žalą sveikatai, tokia fizinė žala savaime vertintina kaip didelė žala BK 228 straipsnio prasme ne tik nukentėjusiajam, bet ir policijos prestižui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-85/2011, 2K-P-1/2014).

Teismas, įvertinęs tai, jog G. B. ir V. Ž. neteisėtai prievartą panaudojo trijų nepilnamečių asmenų atžvilgiu, taip pat į tai, jog E. P. buvo padarytas nežymus sveiktos sutrikdymas, buvo naudota psichinė prievarta prieš nepilnamečius, neteisėtais veiksmais pažeisti Konstitucijos ir Europos Žmogaus teisių Konvencijos principai, daro išvadą, kad tokiais veiksmais diskreditavo Lietuvos policijos vardą ir prestižą, bei padarė didelę žalą Lietuvos policijai, kaip valstybės teisėsaugos institucijai. Išnagrinėjus ir įvertinus visus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, kad policijos pareigūnai V. Ž. ir G. B. padarė BK 228 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Dėl bendrininkavimo

Proceso metu kaltinamieji G. B. ir V. Ž. nesutiko su kvalifikacija, jog nusikalstamas veikas įvykdė bendrininkų grupėje. Tačiau teismas konstatuoja, jog jų veiksmai teisingai kvalifikuoti kaip atlikti bendrininkų grupėje.

Teismų praktikoje aiškinama, kad pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 straipsnio 1 dalis). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir pan.

Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-2018/2009, 2K-(duomenys neskelbtini)/2011, 2K-630/2011).

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad kaltinamiesiems G. B. ir V. Ž. tą dieną buvo pavesta atlikti tyrimą dėl įvykdytos vagystės. Jų veiksmų tikslas buvo – bylos ištyrimas. Nėra įtikinamų duomenų, jog jie nuodugniai aptarė jų atliekamus veiksmus, tačiau iš jų veiksmų matyti, kad jie sutiko su vienas kito atliekamais veiksmais, t. y. siekdami tikslo išsiaiškinti vagystės aplinkybes kartu vyko atsivežti į policijos komisariatą galimus kaltininkus (nukentėjusiuosius), vienas iš jų sudavė smūgius, kitas rankas surakino antrankiais ir pan., t. y. jie palaikė vienas kito veiksmus, neprieštaravo neteisėtam veikimui. Kaltinamieji savo bendrais veiksmais apribojo nukentėjusiųjų laisvę, atliko neteisėtas apklausas, sudavė smūgius ar surakino rankas antrankiais, įbaugino nukentėjusiuosius, kurie vėliau įvykdė jų reikalavimus ir prisipažino įvykdę vagystę. Taigi, teismas neturi pagrindo nesutikti su tuo, kad kaltinamieji veikė sutartinai, kartu siekė bendro rezultato, suprato savo vaidmenį bendrame nusikaltime.

Dėl veikų kvalifikavimo

Kaltinamajame akte nurodoma, kad kaltinamieji G. B. ir V. Ž. trauktini atsakomybėn pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnio 1 dalį, 228 straipsnio 1 dalį, tačiau tokia veikų kvalifikacija yra neteisinga.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartyje Nr. 2K-304/2008 išaiškinama, kad BK 146 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas gali būti tik privatus asmuo. Valstybės tarnautojas (ar jam prilygintas asmuo) to nusikaltimo subjektas gali būti tik tuomet, jei veikė kaip privatus asmuo. Tokia išvada darytina iš bendrosios ir specialiosios normų konkurencijos įveikimo taisyklės, kad esant tokiai konkurencijai, taikoma specialioji norma. Todėl valstybės tarnautojai ir jiems prilyginti asmenys atsako pagal BK XXXIII skyriaus, numatančio atsakomybę už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus valstybės tarnybai ir vešiesiems interesams, atitinkamas normas.

Atitinkamas įstatymų aiškinimas taikytinas ir dėl BK 148 straipsnio 1 dalies inkriminavimo. Iš bylos duomenų matyti, kad abu kaltinamieji yra valstybės pareigūnai, nusikalstamas veikas jie įvykdė atlikdami savo tarnybines pareigas, tuo metu atstovavo policijos institucijai, todėl jų veika turi būti kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 1 dalį.

Taip pat kaltinime nepagrįstai nurodoma kvalifikacija pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tai yra, teismų praktika rodo, kad nagrinėjant piktnaudžiavimo tarnyba bylas teismuose laikomasi tokių nuostatų: jeigu piktnaudžiaujančio tarnyba valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens veiksmuose yra specialiojoje normoje nustatyti nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ar viešiesiems interesams sudėties požymiai, veika kvalifikuojama pagal tą straipsnį, kuris nusikalstamos veikos sudėtį numato specialiojoje normoje; jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas padaro kontrabandą, sukčiavimą, pagrobia svetimą turtą arba jį pasisavina ar iššvaisto, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis; jeigu piktnaudžiaujant nukentėjusiajam padaromas sunkus ar nesunkus sveikatos sutrikdymas arba atimama gyvybė, veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis; jeigu nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata, veika kvalifikuojama tik pagal BK 228 straipsnį.

Šioje byloje nustatyta, kad nukentėjusiesiems buvo nustatytas fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas, tad tokias veikas apima BK 228 straipsnio 1 dalies sudėtis ir papildomos nuorodos į BK 140 straipsnio kvalifikaciją nereikia.

Kaltinamųjų veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, tačiau veikos kvalifikavimas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnio 1 dalį (konstatuojant idealiąją nusikalstamų veikų sutaptį) nagrinėjamoje situacijoje yra perteklinis. Kaltinamųjų veikos pavojingumą, dėl kurio veika vertintina kaip nusikalstama, lėmė tai, kad veiksmai buvo atliekami pasinaudojant tarnybiniu statusu. Psichologinis, fizinis smurtas, nukentėjusiajam galėjo atrodyti realus dėl kaltinamųjų veikos padarymo metu einamų pareigų. Jei piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi atliekami veiksmai, atitinkantys ir BK 146, 148, 140 straipsnyje numatytos veikos požymius, turi būti daroma išvada, kad veiką pakanka kvalifikuoti tik pagal BK 228 straipsnį, šiame straipsnyje įtvirtintą normą laikant specialiąja norma BK 146, 148, 140 straipsnyje numatytos normos atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 10 d. nutartis byloje Nr. 2K-51-507/2017).

Taigi kaltinamiesiems pateikta kvalifikacija keistina, panaikinant kaltinamųjų veikos kvalifikavimą pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 146 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnio 1 dalį.

Bausmių skyrimo, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo motyvai

Skiriant bausmę būtina laikytis BK 54 straipsnio numatytų bendrųjų bausmių skyrimo pagrindų. Šio straipsnio antroje dalyje nurodoma, kad skiriant bausmę būtina atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. BK 228 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmių rūšys yra bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki penkerių metų. G. B. ir V. Ž. anksčiau neteisti, todėl pagal BK 55 straipsnio reikalavimus jiems skirtina su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė.

G. B. ir V. Ž. įvykdė tyčinę nusikalstamą veiką, įvykdytas nusikaltimas pripažintinas baigtu. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog G. B. ir V. Ž. suvokė atliekantis neteisėtus veiksmus ir juos vykdė, tai parodo kaltinamųjų požiūrį į jiems, kaip policijos pareigūnams keliamus elgesio standartus, jų neatsakingą požiūrį į visuomenėje ypač saugomas vertybes – žmogaus teises, nepilnamečių asmenų interesus, ir jų ignoravimą. Kaltinamieji yra darbingo amžiaus, neteisti, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, neigiamai asmenį charakterizuojančių duomenų nėra, nuo nusikalstamos veikos praėjo treji metai ir naujų veikų nepadarė.

BK 61 straipsnis įpareigoja skiriant bausmę atsižvelgti į atsakomybę sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes. G. B. ir V. Ž. veiksmuose nenustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių, atsakomybę sunkinanti aplinkybė yra tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje.

Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes bei siekiant, kad paskirta bausmė pasiektų BK 41 straipsnyje numatytus tikslus bei paveiktų, kad kaltinamieji laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, teismas konstatuoja, kad kaltinamiesiems skirtina švelniausai bausmė rūšis – piniginė bauda. Inkriminuoto nusikaltimo sankcijoje nėra nurodytos piniginės baudos dydžio ribos, tad jos dydis nustatytinas atsižvelgiant į BK 47 straipsnio 3 dalies 3 punkte nurodytą dydį (2016 m. kovo 25 d. įstatymo Nr. XII-2277 redakcija), kuriame numatyta, kad už apysunkį nusikaltimą nustatoma bauda iki 1 000 MGL dydžio. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, į kaltinamųjų asmenybes, jų aktyvumą atliekant nusikalstamą veiką, teismas skiria mažesnes nei numatytas bausmės vidurkis.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 3 d. nutarimu Nr. 897 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. spalio 14 d. nutarimo Nr. 1031 „Dėl bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio patvirtinimo“ pakeitimo“ nuo 2015 m. sausio 1 d. patvirtintas 37,66 Eur dydžio bazinis bausmių ir nuobaudų dydis, kuris nesikeitė iki 2018 m. sausio 1 d., t. y. toks bazinis bausmių ir nuobaudų dydis galiojo aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu, 2017 m. spalio 12 d. Socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo (2017 m. gruodžio 13 d. įstatymo redakcija) 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teisės aktuose, reglamentuojančiuose nusikalstamų veikų ir administracinių nusižengimų kvalifikavimą bei bausmių ir nuobaudų dydžių apibrėžimą ir apskaičiavimą, vartojamas rodiklis „minimalusis gyvenimo lygis“ arba MGL, yra tapatus ir lygus baziniam bausmių ir nuobaudų dydžiui. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pažymima, kad minimalus gyvenimo lygis (MGL) yra ekonominis rodiklis, vienas iš valstybės nustatytų minimalių dydžių. Kadangi dydžių nustatymas nepriskiriamas baudžiamojo įstatymo reglamentavimo sričiai, todėl BK 3 straipsnyje įtvirtintos baudžiamojo įstatymo galiojimo laiko atžvilgiu nuostatos netaikomos MGL dydį nustatančioms teisės normoms. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tad šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu (Lietuvos Aukšičiauiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-519/2006, 2K-348/2008, 2K-64/2011, 2K-142-719/2019). Taigi G. B. ir V. Ž. veikos padarymo metu MGL dydis, kuriuo apibrėžiami bausmių ir nuobaudų dydžiai, buvo 37,66 Eur. Todėl teismas, apskaičiuodamas baudos dydį, turi vadovautis iki 2018 m. sausio 1 d. galiojusiu dydžiu, t.y. ne 50 Eur, o 37,66 Eur.

Vertinant tai, kad G. B. ir V. Ž. nusikalstamą veiką padarė vykdydami policijos pareigūno pareigas, vadovaudamasis BK 68² straipsnio nuostatomis skiriama baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti valstybės tarnyboje atėmimas 3 (trejiems) metams.

Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK 44 straipsnio 10 dalį kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Pagal BPK 109 straipsnį asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu atveju civilinis ieškinys tampa baudžiamosios bylos dalimi ir yra nagrinėjamas pagal BPK X skyriuje įtvirtintas taisykles (BPK 109–117 straipsniai). Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta (BPK 115 straipsnio 1 dalis).

Nukentėjusieji ir civiliniai ieškovai A. M. ir E. P. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašoma A. M. iš kaltinamųjų priteisti 2 000 Eur kompensaciją nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, E. P. – 3 000 Eur (4 t., b. l. 86–88).

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas A. M. pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš kaltinamųjų 4 000 Eur kompensaciją nusikaltimu padarytai neturtinės žalai atlyginti (5 t., b. l. 36–37).

Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimus baudžiamosiose bylose yra vadovaujamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsniu. Minėto straipsnio 1 dalis numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Be to, CK 6.250 straipsnio 2 dalis imperatyviai nurodo, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra sukeltos pasekmės, kurios vertinamos atsižvelgiant į asmens patirtų moralinių praradimų dydį, jų įtaką žmogaus dvasiniams išgyvenimams, emocinei būsenai, t. y. įvykio padariniai ir nukentėjusiųjų interesai gauti teisingą kompensaciją už patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus.

Byloje konstatuota, jog nukentėjusiųjų atžvilgiu kaltinamieji G. B. ir V. Ž. bendrais veiksmais panaudojo fizinę ir psichinę prievartą. Neabejotina, jog dėl kaltinamųjų veiksmų (nusikalstamo specialiųjų priemonių, fizinės jėgos bei psichinės prievartos naudojimo) nukentėjusieji jautė skausmą, patyrė emocinį stresą, jiems buvo sukelta įtampa, bejėgiškumo būsena, jie buvo atsidūrę bauginančioje situacijoje, kurioje prarado saugumo jausmą, buvo pažeminti, kas vertintina kaip jiems padaryta neturtinė žala.

Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą, todėl būtina įvertinti tas aplinkybes, jog nukentėjusieji buvo mušami uniformuotų pareigūnų, oficialioje įstaigoje ir nuošaliose vietovėse, jų atžvilgiu neteisėtai naudotos specialiosios priemonės – antrankiai, elektrošokas kaltinamiesiems aktyviai veikiant bendrai arba kitų pareigūnų akivaizdoje. Vis dėl to, įvertinus visą bylos medžiagą, laikytina, jog dėl kaltinamųjų nusikalstamo veikimo labai sunkių padarinių nukentėjusiesiems nekilo.

Taip pat nustatant neturtinės žalos dydį svarbią reikšmę įgyja kaltinamųjų kaltės forma ir laipsnis, jų turtinė padėtis, kad iš kaltinamųjų priteisiamas žalos atlyginimo dydis būtų teisingas (t. y. adekvatus jų kaltės laipsniui) bei realus. Byloje teismas nustatė, jog kaltinamieji veikė tiesiogine tyčia ir jų susitarimas veikti bendrai pasireiškė konkliudentiniais veiksmais. Atsižvelgtina į tai, kad asmeniui veikiant tyčia padaroma didesnė neturtinė žala nei neatsargios kaltės atveju. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad kaltinamasis G. B. kaltės nepripažino, yra sveikas, dirbantis, turi turto. Kaltinamasis V. Ž. kaltės nepripažino, yra sveikas, darbingo amžiaus, turi turto.

Be to, pagal formuojamą teismų praktiką pagal analogiškas veikas būtina atsižvelgti ir į teisingumo ir lygiateisiškumo principus, kuriais siekiama, kad esant panašiomis faktinėms aplinkybėms, neturtinės žalos atlyginimo klausimai bylose būtų sprendžiami vienodai. Teismas remdamasis teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2014 m. kovo 10 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-97-387-2014, Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2016 m. kovo 17 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-18-354/2016, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2017 m. sausio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-51-507/2017, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-328-190/2018) priteisiamais neturtinės žalos dydžiais už analogišką nusikaltimą esant panašiomis faktinėms aplinkybėms, įvertinęs nukentėjusiųjų prašomas priteisti sumas jų patirtai neturtinei žalai kompensuoti, sprendžia, jog šios sumos neatitinka teismų praktikos, nėra adekvačios nukentėjusiųjų patirtiems nepatogumams, sukrėtimams, išgyveninams, todėl sprendžia civilinius ieškinius tenkinti iš dalies.

Vertindamas kiekvieno nukentėjusių patirtų nepatogumų, išgyvenimų, skausmo mastą, teismas pažymi, jog ilgiausiai laisvė neteisėtai suvaržyta buvo A. M., jauniausiam nukentėjusiajam įvykio metu buvo 14 metų, jis buvo nuvežtas ir rištas prie medžio, o E. P. buvo padarytas nežymus sveiktos sutrikdymas, ir visų nukentėjusiųjų atžvilgiu buvo neteisėtai panaudotos specialiosios priemonės – antrankiai, elektrošokas, ir vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, sprendžia iš abiejų kaltinamųjų solidariai priteisti A. M., E. P. ir A. M. po 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Teismo manymu, tokio dydžio piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti labiausiai atitiktų balansą tarp padarytos nusikalstamos veikos ir jų sukeltų padarinių.

Dėl procesinių klausimų

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD diskai Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, ,8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 14, 16, 17, 18, 19,20, 21, 22, laikomi kaip priedai prie bylos, nuosprendžiui įsiteisėjus paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis A. L. laikinai sulaikytas nebuvo, kardomosios priemonės nepaskirtos.

Įvertindamas tai, kas išdėstyta ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 297–305 straipsnius, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

G. B. veiką perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnio 1 dalies, 148 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 1 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį.

V. Ž. veiką perkvalifikuoti iš BK 140 straipsnio 1 dalies, 146 straipsnio 1 dalies, 148 straipsnio 1 dalies, 228 straipsnio 1 dalies į BK 228 straipsnio 1 dalį.

G. B. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 250 MGL (9 415 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 68² straipsniu G. B. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti ar eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimą 3 (trims) metams.

V. Ž. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 230 MGL (8 661,80 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis BK 68² straipsniu V. Ž. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – teisės dirbti ar eiti valstybės tarnautojo pareigas atėmimą 3 (trims) metams.

Nukentėjusiojo A. M. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš G. B. ir V. Ž. solidariai nukentėjusiojo A. M. naudai priteisti 1000 Eur (tūkstantį eurų) neturtinės žalos.

Nukentėjusiojo E. P. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš G. B. ir V. Ž. solidariai nukentėjusiojo E. P. naudai priteisti 1000 Eur (tūkstantį eurų) neturtinės žalos.

Nukentėjusiojo A. M. pareikštą civilinį ieškinį tenkinti iš dalies ir iš G. B. ir V. Ž. solidariai nukentėjusiojo A. M. naudai priteisti 1000 Eur (tūkstantį eurų) neturtinės žalos.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą, taikytą G. B. turtui, palikti galioti iki civilinio ieškinio atlyginimo.

Laikiną nuosavybės teisės apribojimą, taikytą V. Ž. turtui, palikti galioti iki civilinio ieškinio atlyginimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus daiktus, turėjusius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – CD diskus Nr. 1, 2, 3, 4, 5, 6, 7, ,8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 14, 16, 17, 18, 19,20, 21, 22 – palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.

Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, padavus apeliacinį skundą Marijampolės apylinkės teismo Šakių rūmuose.