Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Zigmo Pociaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų 2019 m. sausio 31 d. nuosprendžio, kuriuo V. L. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta bausmė – terminuotas laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), 2 dalies 5 ir 6 punktais, bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant nuteistąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką tęsti darbą ir 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programoje.

(Duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš nuteistojo V. L. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 1611,80 Eur P. G. gydymo išlaidų.

P. G. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista iš nuteistojo V. L. 5000 Eur neturtinės žalos atlyginimo ir 800 Eur išlaidų atstovo, dalyvavusio bylą nagrinėjant teisme, paslaugoms apmokėti. Kita ieškinio dalis atmesta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. L. yra nuteistas už tai, kad tyčia sunkiai sužalojo žmogų, t. y. nuteistasis V. L. 2017 m. rugsėjo 15 d., apie 23 val., kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, tarpusavio konflikto metu ranka sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam P. G. į dešinę veido pusę, nuo jo P. G. pargriuvo, tuo padarydamas nukentėjusiajam pakaušio odos nubrozdinimą, kaukolės pamato pakauškaulio ir kairio smilkinkaulio lūžį, galvos smegenų kairės kaktinės ir abiejų smilkininių skilčių sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą bei akies vokų ir paakio kraujosruvą. Dėl kaukolės pamato kaulų lūžio nukentėjusysis P. G. buvo sunkiai suluošintas (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punktas).

Prokurorė S. Lukošienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nėra pašalintos visos byloje kilusios abejonės, o Plungės apylinkės teismo Plungės rūmai nuosprendį grindė paviršutinišku įrodymų vertinimu, nepagrįstu bylos duomenų visuma. BPK 20 straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai reiškia, kad teismas privalo išaiškinti visas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, o teismo nuosprendyje turi būti išdėstyti išsamūs visų byloje surinktų įrodymų įvertinimo motyvai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi šių reikalavimų, įvertino visus byloje esančius duomenis, teisingai interpretavo objektyviais duomenimis byloje nustatytas faktines aplinkybes, todėl tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuspręsdamas, kad V. L. padaryta nusikalstama veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog liudytojo J. Č. parodymai kelia abejonių, ar jis stovėdamas verandoje, tamsiu paros metu, vaizdą užstojant beveik 2 metrų tujoms, galėjo matyti nuteistąjį, einantį beveik 50 metrų atstumu ir suduodantį smūgį. Liudytojas J. Č., apklausiamas teisiamojo posėdžio metu, parodė, kad iš pradžių atėjo P. G. su žmona, jie gėrė alkoholį, moterys gėrė kavą. Po to V. L. prisijungė prie jų. Susiginčijus V. L. išėjo ant kelio, o liudytojas stovėjo prie verandos durų, t. y. ne vienas prieš kitą stovėjo. P. G. buvo išėjęs į lauką parūkyti ir girdėjo, kaip jie su V. L. ginčijasi. Liudytojas nežino, kodėl prie V. L. pribėgo P. G. ir V. L. jam trenkė, o P. G. nuvirto. Lauke buvo aptemę, nelabai įžiūrėjo, kuo V. L. trenkė P. G., mano, kad kumščiu, tačiau į kurią vietą, nematė. Matė tą rankos pakėlimą ir nugriuvimą. Nukentėjusysis buvo išgėręs alkoholio, visi trys buvo išgėrę. P. G. nieko V. L. nesakė, bent jau liudytojas negirdėjo. P. G. rankų jis nematė, pastarasis užsimojęs nebuvo, liudytojas būtų matęs, jeigu P. G. būtų užsimojęs. Kai P. G. nugriuvo, liudytojas J. Č. parėjo į vidų ir pasakė moterims, tuomet visi išėjo ir parnešė P. G. pas liudytoją į namus. J. Č. buvo gerokai išgėręs, neprisimena, kad būtų ėjęs pas V. L. parsinešti alkoholio, taip pat neprisimena, ar V. L., išeidamas namo, ką nors pasiėmė (t. 2, b. l. 189–190). Nors sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojas J. Č. paneigė nukentėjusiojo tvirtinimą, jog P. G. bandė išskirti liudytoją J. Č. ir nuteistąjį V. L., tačiau liudytojas patvirtino faktą, kad būtent nuteistasis V. L. sudavė smūgį nukentėjusiajam P. G. į veidą. Liudytojas J. Č. nėra nukentėjusiojo šeimos narys, giminaitis ar itin artimas draugas, kas sudarytų pagrindą abejoti jo parodymais ir manyti, jog galbūt siekia padėti nukentėjusiajam, palaikydamas pastarojo parodymus, tuo labiau, kad liudytojo J. Č. parodymai, kaip jau minėta, nukentėjusiojo versiją patvirtina tik iš dalies. Lygiai taip pat bylos medžiagoje esantys duomenys neleidžia spręsti apie konfliktiškus liudytojo J. Č. ir nuteistojo V. L. tarpusavio santykius, nenustatyta jokių aplinkybių, kurios leistų tvirtinti, kad liudytojas J. Č. siekia apšnekėti nuteistąjį V. L., duoda klaidingus ar melagingus parodymus. Taigi apygardos teismas nenustatė jokių duomenų, kurie leistų abejoti liudytojo J. Č. parodymų patikimumu ir išsamumu. Papildomai pažymėtina, kad nors nuteistasis abejoja J. Č. parodymų patikimumu ir realia galimybe matyti tarp V. L. ir P. G. kilusį konfliktą, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu liudytojo J. Č. parodymų vertinimu nesutinka. Visų pirma pats liudytojas aplinkybių, kurių negalėjo matyti iš savo buvimo vietos, t. y. nuo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo verandos, nenurodė, atkreipdamas dėmesį, kad nelabai įžiūrėjo, kuo V. L. trenkė nukentėjusiajam P. G., tik iš susiklosčiusių aplinkybių galėjo nuspėti, kad kumščiu. Antra, iš prie parodymų patikrinimo vietoje protokolų pridėtų fotonuotraukų kopijų (t. 1, b. l. 78–88, 191–199) apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad šalia namo augančios tujos nebuvo tokios tankios, kad visiškai užstotų vaizdą ir trukdytų regimumui, be to, ir atstumas nuo (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini) namo verandos iki vietos, kur stovėjo P. G. su V. L., nebuvo toks tolimas, kaip nurodė nuteistasis, kad liudytojas J. Č. nebūtų galėjęs stebėti vykusio konflikto ir užfiksuoti reikšmingų aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas nenustatė jokių bylos medžiagoje objektyviai užfiksuotų duomenų, kurie sudarytų pagrindą kritiškai vertinti liudytojo J. Č. parodymus, t. y. abejoti jų patikimumu ir tikslumu.

V. L. apeliaciniame skunde nurodė, kad nukentėjusysis P. G. jį puolė pirmas, neturėdamas tam jokio pagrindo ir taip keldamas pavojų, o nuteistasis būtent dėl šios priežasties nukentėjusįjį pastūmė, tačiau pastarasis tikrai negriuvo aukštielninkas. Visų pirma apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tokių nuteistojo parodymų, kad neva jį pirmas užsipuolė nukentėjusysis P. G., nepatvirtina jokie kiti bylos medžiagoje esantys duomenys, t. y. tokio teiginio nepatvirtina nei liudytojų parodymų, nei kiti objektyvūs rašytiniai įrodymai. Be to, liudytojas J. Č., kuris matė tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilusį konfliktą, duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, pažymėjo, kad būtų matęs, jei nukentėjusysis P. G. būtų užsimojęs prieš nuteistąjį V. L., tačiau tokių aplinkybių patvirtinti negalėjo. Papildomai pažymėtina, kad pagal BK 28 straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį. Šią teisę asmuo gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. BK 28 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką, be kita ko, gindamasis nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-279/2010, 2K-316/2012, 2K-275/2013, 2K-282/2014, 2K-364/2014, 2K-90-746/2017). Atkreiptinas dėmesys, jog, duodamas parodymus teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis V. L. pažymėjo, kad, eidamas namo, išgirdo, jog kažkas parbėga, o atsisukęs pamatė P. G., kuris jam viena dešine ranka pagriebė už krūtinės (t. 3, b. l. 23–24). Apygardos teismo vertinimu, net jei nukentėjusysis ir būtų atlikęs tokius veiksmus, t. y. sugriebęs nuteistajam V. L. už krūtinės, nors jų nepatvirtina jokie bylos medžiagoje esantys duomenys, jie nebūtų sudarę pagrindo nagrinėjamu atveju pripažinti, kad nukentėjusiojo kėsinimasis į nuteistojo sveikatą buvo tokio pavojingumo, kad suteiktų V. L. teisę į būtinąją gintį. Nustačius, kad nuteistojo veiksmai neatitiko būtinosios ginties sąlygų, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamus nuteistojo parodymus įvertino kaip jo gynybinę versiją. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas net nevertino nuteistojo V. L. parodymų, o tik formaliai juos priskyrė gynybinei versijai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje yra įvertinęs duomenis, kad V. L. neigė padaręs nusikalstamą veiką ir nurodė, jog P. G. jis netrenkė, nieko jam nedarė, tik atstūmė P. G. nuo savęs, dėl to jis net nenugriuvo, o nuteistasis tik vėliau išgirdo, kaip P. G. nugriuvo. Nuosprendyje buvo atsižvelgta ir į nuteistojo iškeltą versiją, kad P. G. galėjo nugriūti paslydęs, nes buvo labai girtas, tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pagrįstu pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokie V. L. parodymai yra tik siekimas išvengti atsakomybės. Apygardos teismas atkreipia dėmesį, kad nors V. L. kėlė versijas, jog nukentėjusysis galėjo susižaloti kitur, jau išvažiavęs iš Č. namų, kad nukentėjusysis jį apkalba, siekdamas pasipelnyti, šias nuteistojo keliamas versijas apeliacinės instancijos teismas, analogiškai kaip ir pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje, vertina kaip pasirinktą gynybos poziciją, siekiant išvengti atsakomybės, kadangi šių nuteistojo V. L. nurodomų aplinkybių nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys.

Apeliaciniame skunde yra nurodoma, jog nuteistasis V. L. nesupranta, kokiais duomenimis vadovavosi pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Kaip jau buvo nurodyta anksčiau, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Tai leidžia spręsti, kad byloje esančių duomenų vertinimas, jų pripažinimas ar nepripažinimas įrodymais ir vadovaujantis tuo pagrindu atitinkamų išvadų darymas yra išimtinai teismo kompetencija. Vien tai, kad teismo padarytos išvados netenkina nuteistojo lūkesčių, savaime nereiškia nei teismo šališkumo, nei nuteistojo teisių į teisingą teismą pažeidimo, nei tuo labiau fakto, jog pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ar neteisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Plungės apylinkės teismo Plungės rūmų teisėjas 2019 m. sausio 31 d. nuosprendyje aptarė ir įvertino visus bylos medžiagoje esančius duomenis, aiškiai ir išsamiai aptarė, kodėl vienus duomenis pripažįsta įrodymais, o kitus atmeta kaip nepagrįstus, ir tinkamai motyvavo daromas išvadas, taigi Baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamu atveju nebuvo pažeisti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nukentėjusiajam P. G. padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas buvo įrodytas, be visa kita, ir objektyviais bylos medžiagoje esančiais duomenimis. Iš specialisto išvados Nr. G 1805/2017(03) matyti, kad P. G. buvo nustatyti šie sužalojimai: pakaušio odos nubrozdinimas, kaukolės pamato pakauškaulio ir kairio smilkinkaulio lūžis, galvos smegenų kairės kaktinės ir abiejų smilkininių skilčių sumušimas, povoratinklinės kraujosruvos bei akies vokų ir paakio kraujosruva. Sprendžiant iš kaukolės kaulų lūžio savybių, galvos smegenų sumušimo židinių lokalizacijos kairėje kaktinėje ir abiejose smilkininėse skiltyse bei kitų požymių, nustatyta, jog galvos sužalojimą P. G. galėjo patirti griūdamas ir pakaušiu atsitrenkdamas į kietą pagrindą: trauminio kontakto vietą rodo odos nubrozdinimas pakaušyje, galvos smegenų sumušimo židinių atsiradimas paaiškinamas smegenų atatranka į kaukolės vidinio paviršiaus nelygumus. Konstatuota, kad P. G. patirtas kaukolės pamato kaulų lūžis sukėlė sunkų sveikatos sutrikdymą (sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.1 punktas) (t. 1, b. l. 20–21). Iš papildomos specialisto išvados Nr. pG 281/2018(03) matyti, kad P. G. patirta galvos trauma su linijiniu išilginiu pakauškaulio dešinės pusės lūžiu, nusileidžiančiu į kaukolės pamatą, būdinga griuvimui į užpakalį, atsitrenkus pakaušio dešine puse į kietą pagrindą. Galvos smegenų sumušimo židiniai kairėje kaktinėje ir abiejose smilkininėse skiltyse atsirado nuo smegenų atatrankos į kaukolės vidinio paviršiaus nelygumus, nugriuvus ir pakaušiu atsitrenkus į kietą pagrindą. Kadangi medicininiuose dokumentuose taip pat užfiksuota kraujosruva akies vokuose ir paakyje, padaryta tuo pačiu laiku, nesusieta su kaukolės kaulų lūžiu, todėl tikėtina, kad P. G. griuvo ir pakaušiu atsitrenkė į kietą pagrindą nuo smūgio, suduoto į akiduobės sritį (t. 1, b. l. 27–30). Apygardos teismas pažymi, jog teismo medicinos ekspertas D. V., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino specialisto išvadą. Teismo medicinos ekspertas taip pat pažymėjo, kadangi medicininiuose dokumentuose užfiksuota kraujosruva kairės akies vokuose ir paakyje nesusieta su kaukolės kaulo lūžiu, tikėtina, jog P. G. griuvo nuo suduoto smūgio. Nebuvo aišku, apie kurią akį ta kraujosruva susidarė. Kai nukentėjusysis pakliuvo į (duomenys neskelbtini) ligoninę, minėta akies vokų kraujosruva nebuvo užfiksuota, nes gydančiam gydytojui tai nebuvo svarbu, ši aplinkybė svarbi tik ekspertams (t. 2, b. l. 190–191). Apibendrindamas visa tai, kas kol kas aptarta, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas J. Č. parodė, kad nukentėjusysis griuvo nuo nuteistojo suduoto smūgio nukentėjusiajam į veidą. Netikėti nukentėjusiojo ir liudytojo parodymais teismas neturi pagrindo, nes jų parodymus patvirtina specialisto išvada, eksperto D. V. bei specialisto R. V. parodymai, kurie neginčijamai patvirtina, kad nukentėjusysis griuvo ir atsitrenkė pakaušiu į asfaltą nuo V. L. suduoto smūgio, o sunkų kūno sužalojimą patyrė būtent dėl kaukolės pamato kaulų lūžio atsitrenkus pakaušio dešine puse į kietą pagrindą. Netikėti specialistų išvadomis ir parodymais teismas neturi pagrindo, kadangi jie niekaip nėra suinteresuoti bylos baigtimi. Be to, nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, kaip teisingai nuosprendyje nustatė pirmosios instancijos teismas, patvirtina netiesioginiai įrodymai, t. y. liudytojų S. G. (t. 1, b. l. 151–153), T. K. (t. 1, b. l. 145–147), M. Š. (t. 3, b. l. 21) parodymai ir kiti rašytiniai bylos duomenys, kurie leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis sunkų kūno sužalojimą patyrė būtent būdamas sumuštas 2017 m. rugsėjo 15 d. vakare, svečiuojantis pas Č. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Aptardamas smūgio sudavimo nukentėjusiajam P. G. į veidą aplinkybes, apeliaciniame skunde nuteistasis papildomai nurodo, jog jis šio smūgio suduoti į dešinę nukentėjusiojo veido pusę negalėjo, nes yra dešiniarankis. Tokius nuteistojo V. L. pasisakymus apeliacinės instancijos teismas vertina kaip visiškai nepagrįstus, nurodo, kad šie teiginiai yra tik subjektyvus, hipotetinis paties nuteistojo vertinimas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis. Bylos medžiagoje esančiais duomenimis nėra nustatyta, jog aptariama aplinkybė, kad dešiniarankis negali suduoti smūgio kitam asmeniui į dešinę veido pusę, apskritai būtų objektyviai neįmanoma. Dėl nuteistojo teiginio, kad nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog, parsivedus nukentėjusįjį P. G. pas Č. į namus po smūgio sudavimo, būtų matęs jo veide kraujosruvų, pažymėtina, kad specialistas R. V. parodė, jog pagal asmens sveikatos istoriją nukentėjusiajam buvo sužalotas dešinysis paakys. Hematoma buvo ne kelių valandų, daugiausia paros, todėl jie rašė, kad sena kraujosruva, tai reiškia, jog nėra ką tik padaryta, o kai yra šviežia, rašo hematoma. Galėjo būti padaryta vakare 23 val., jei nedidelis smūgis. Specialistas taip pat nurodė, jog, kai suduodama kumščiu į akį, hematoma gali pasirodyti labai įvairiai, priklauso nuo žmogaus būklės, nuo to, į kurią vietą pataikyta, taip pat nuo oro temperatūros ir kitų faktorių. Pirmiausia atsiranda patinimas, kai pradeda tinti, kraujas nudažo audinius paviršiuje, vėliau kraujas virsta kitomis medžiagomis, keičia hematomos spalvą. Po sumušimo atsiranda paraudimas, pamėlynuoja, patamsėja, gali atsirasti gelsvas atspalvis iš kraštų, o paskui gali keisti struktūrą, suskystėja. Jei hematoma infiltruoja visus audinius, tai, kaip ir nukentėjusiojo atveju, gali neatsirasti (t. 3, b. l. 37). Taigi šie specialisto parodymai paaiškina, kodėl iš karto po įvykio liudytojai nukentėjusiojo P. G. veide kraujosruvos galėjo ir nematyti, t. y. praėjus palyginti trumpam laiko tarpui, žymė ant nukentėjusiojo veido galėjo būti ir neišryškėjusi arba pirminis paraudimas / patinimas jau išnykęs. Be to, buvus kraujosruvas nukentėjusiojo P. G. veide objektyviai patvirtina dvi fotonuotraukos iš jo paties mobiliojo ryšio telefono, kuriose matyti jo veidas su dešinės pusės paakyje esančia kraujosruva. Iš 2018 m. kovo 23 d. apžiūros protokolo matyti, kad apžiūros objektas – mobiliojo ryšio telefonas „Huawei (duomenys neskelbtini)“, IMEI (duomenys neskelbtini), juodos spalvos korpusu, kurį apžiūrai pateikė nukentėjusysis P. G. Nukentėjusysis parodė šio telefono atmintyje, telefono programėlėje „Galerija“, esančias dvi nuotraukas su jo paties veidu, kurio dešinės pusės paakyje yra kraujosruva (t. 1, b. l. 65–72).

Aptartų duomenų, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, visuma patvirtina, kad nuteistasis V. L. 2017 m. rugsėjo 15 d., apie 23 val. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), veikdamas netiesiogine tyčia, sunkiai sužalojo nukentėjusįjį P. G. Pagal nustatytas aplinkybes tarp V. L. veiksmo – smūgio sudavimo ranka P. G. į veidą, nuo kurio šis krito aukštielninkas, galva atsitrenkęs į asfaltuotą paviršių, patyrė galvos traumą – ir P. G. sunkaus sveikatos sutrikdymo yra būtinasis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje būtinasis priežastinis ryšys nustatomas atsižvelgiant į tai, ar kaltininko veika buvo būtina sąlyga padariniams atsirasti, ar be jos šie neatsirastų, ar atsiradę padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. Akivaizdu, kad jeigu V. L. nebūtų trenkęs P. G. į veidą, šis nebūtų kritęs ir patyręs galvos traumos – sunkaus sveikatos sutrikdymo. Nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusiojo griuvimas, atsitrenkimas galva į asfaltuotą gatvės paviršių ir galvos traumos patyrimas yra tarpinė, tačiau dėsninga grandis tarp tyčinio smūgio sudavimo į veidą ir nukentėjusiojo sunkaus sveikatos sutrikdymo; tarp veiksmų – smūgio sudavimo ir atsiradusių padarinių – nebuvo įsiterpęs joks kitas veiksnys, kuris būtų turėjęs įtakos nukentėjusiojo sunkiam sveikatos sutrikdymui. Taigi šioje byloje nenustatyta jokių aplinkybių, paneigiančių būtinojo priežastinio ryšio buvimą. Nagrinėjamu atveju iš susiklosčiusių aplinkybių galima daryti išvadą, jog pagrįstai tikėtina, kad nuteistasis V. L., suduodamas smūgį nukentėjusiajam P. G. į veidą, kryptingai nesiekė, jog pastarasis pargriūtų ant asfaltuoto gatvės paviršiaus ir susitrenkęs galvą patirtų būtent sunkų sveikatos sutrikdymą. Vis dėlto Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius tada, kai kaltininkas veikia neapibrėžta tyčia. Neapibrėžtos tyčios atveju kaltininkas galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams (pavyzdžiui, nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymams ar net jo mirčiai) numato bendrai, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuoja ir vienodai nori bet kurio iš jų atsiradimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-624/2012, 2K-521/2013, 2K-13-976/2018). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog nuteistojo V. L. veika atitinka BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs reikšmingus su padaryta nusikalstama veika susijusius duomenis, visą byloje esančią medžiagą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti nuteistojo V. L. apeliacinį skundą dėl jame išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. L. apeliacinį skundą atmesti.