- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-17
- Bylos Nr.
- e2A-1493-232/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34138-2019-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Liuda Uckienė, Rita Kisielienė, Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė
- Atsakovas
- AB „Lietuvos paštas“
- Ieškovas
- T. B.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo AB „Lietuvos paštas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo T. B. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos paštas“ dėl kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas T. B. (toliau – ir ieškovas) prašė priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos paštas“ (toliau – ir atsakovas) 10 383,12 Eur kompensaciją, 6 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad tarp šalių 2013 10 29 buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr.13/Pst-312001-4831 (toliau - ginčo sutartis), įsigaliojusi 2013 11 04, pagal kurią atsakovas įsipareigojo teikti ieškovui pašto paslaugas – korespondencijos siuntų ir pašto siuntinių surinkimą, rūšiavimą, vežimą ir pristatymą ir su jomis susijusias papildomas paslaugas, o ieškovas už suteiktas paslaugas įsipareigojo sumokėti atsakovui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka. Paaiškino, kad ieškovas, naudodamasis atsakovo paslaugomis, siunčia didelį kiekį siuntų, dalis kurių yra prarandamos. Praradus ieškovo pateiktas siųsti siuntas, atsakovas ne ginčo tvarka išmokėdavo ieškovui kompensaciją pagal nacionalinių ir tarptautinių teisės aktų normas. Ieškovas nuo 2018 09 01 iki 2019 03 31 pateikė atsakovui išsiųsti 7 349 tarptautines didžiosios bei mažosios korespondencijos siuntas ir paprastuosius pašto siuntinius, o negavęs duomenų apie dalies siuntų pristatymą, atsakovui pateikė užklausas dėl 407 siuntų paieškos. Atsakovas ieškovui pateiktose siuntų paieškų atsakymuose pripažino 277 siuntų praradimą, tačiau ieškovui pareikalavus išmokėti kompensaciją dėl minėtų siuntų praradimo, atsakovas grąžino ieškovui tik 940,24 Eur užmokestį ieškovo sumokėtą už prarastų siuntų siuntimą, bet atsisakė išmokėti kompensaciją už prarastas siuntas, pareikalavo, kad ieškovas pateiktų siųstų daiktų vertę patvirtinančius dokumentus. Paaiškino, kad Lietuvos Respublikos ryšių reguliavimo tarnyba priėmė sprendimą, kuriuo nutarė atsisakyti išmokėti kompensaciją už prarastas siuntas. Ieškovas nesutiko su atsakovo reikalavimais, nurodė siuntęs neįvertintas pašto siuntas, nurodė, kad kompensacijos dėl pašto siuntų praradimo mokėjimą reglamentuojantys teisės aktai neįtvirtina pašto paslaugų naudotojo pareigos įrodinėti siuntų vertę o numato konkrečias kompensacijų sumas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas AB „Lietuvos paštas“ atsiliepimu prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovas nuo 2018-09-01 iki 2019-03-31 pateikė išsiųsti 7 349 siuntas ir siuntinius, vėliau kreipėsi dėl 407 siuntų paieškos, iš kurių 277 buvo pripažintos prarastomis. Atsakovas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškovui priklausantį kompensacijos dydį, paprašė ieškovą pateikti kompensacijos apskaičiavimui būtinus duomenis, t. y. nurodyti siuntose siųstų daiktų vertę ir tai pagrindžiančius dokumentus. Ieškovas tokių papildomų duomenų pateikti nesutiko, siųstų daiktų vertės nenurodė, todėl ieškovui buvo išmokėta kompensacija, apimanti tik prarastų siuntų siuntimo išlaidas, kurias atsakovas galėjo apskaičiuoti savarankiškai. Teigė, kad nesutinka su ieškovo pateikiama teisės aktų nuostatų interpretacija, kadangi ji ne tik prieštarauja pagrindiniams teisės principams, civilinės atsakomybės sampratai, tačiau ir neatitinka sisteminio teisės normų aiškinimo. Paaiškino, kad vadovaujantis ieškovo pateikiamu aiškinimu, būtų įtvirtinta baudinė pašto paslaugų teikėjo atsakomybė, būtų sudarytos prielaidos piktnaudžiauti nesąžiningiems pašto paslaugų naudotojams bei nepagrįstai praturtėti pašto paslaugų teikėjo sąskaita, pavyzdžiui, siunčiant menkaverčius daiktus ar net tuščias siuntas bei siuntinius. Pažymėjo, kad ieškovas siaurai aiškina pavienes teisės normas, neatsižvelgdamas į pašto paslaugų, įskaitant žalos atlyginimo pašto paslaugų vartotojams, reguliavimo visumą, esmę ir įtvirtintų nuostatų tikslą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. kovo 25 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovo 10 383,12 Eur kompensaciją už prarastas pašto siuntas, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2019 11 14, bylos iškėlimo teisme dienos ir 2 284 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovo naudai.
5. Nurodė, kad šalys neginčija faktinių aplinkybių, jog yra prarastos 277 ieškovo siųstos pašto siuntos, iš kurių 272 registruotos korespondencijos siuntos ir 5 paprastieji siuntiniai.
6. Nustatė, kad šalys yra sudariusios paslaugų teikimo sutartis, kurios pagrindu atsakovas teikia ieškovui pašto paslaugas. Ginčo sutarties 5.1 punktas numato, jog atsakovas už dėl jo kaltės savo įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, teikiant paslaugas pagal šią sutartį, atsako Lietuvos Respublikos pašto įstatymo (toliau – PĮ) nustatyta tvarka ir apimtimi, o tarptautinių siuntų atveju – vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos (toliau – Konvencija), Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento (toliau kartu – ir reglamentai) nuostatomis. Patirtų netiesioginių nuostolių bei negautų pajamų atsakovas neatlygina,
7. Nurodė, kad Pašto siuntinių reglamento 154 straipsnio 3.1 dalyje nurodyta maksimali kompensacijos suma dėl prarasto paprastojo pašto siuntinio (ne daugiau kaip 40 SDR atlyginimo tarifas už siuntinį ir 4,50 SDR tarifas už kilogramą). Pašto korespondencijos reglamento (toliau – Reglamentas) 159 straipsnio 4 dalyje numatyta konkreti kompensacijos suma – ši teisės norma numato, kad pagal Reglamento 159 straipsnio 4 punktą kompensacijos suma, numatyta Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte, už registruotosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą yra 30 SDR.
8. Pažymėjo, kad iš ieškovo atsakovui įteiktų pašto siuntų, 277 siuntos buvo pripažintos prarastomis. Reglamento 159 straipsnio 4 punktas numato, kad kompensacijos suma, numatyta Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punkte, už registruotosios siuntos praradimą, visišką išplėšimą ar visišką sugadinimą yra 30 SDR, todėl ieškovo reikalavimas laikytinas įrodytu, o atsakovo reikalavimas ieškovui įrodyti realiai patirtus nuostolius, t. y. pateikti įrodymus apie ginčo siuntose buvusių daiktų vertę, laikytini nepagrįstu, prieštaraujančiu normatyviniams aktams bei tarp šalių pasirašytai sutarčiai. Pastebėjo, kad atsakovas, priimdamas iš ieškovo siuntas, nereikalavo deklaruoti šių siuntų turinio, todėl neaišku, kokiu pagrindu tokia informacija reikalaujama tada, kai siuntos yra prarastos.
9. Įvertinus, jog 1 SDR dydis šiuo metu lygus 1,24 Eur, atitinkamai 30 SDR yra 37,26 Eur, o 40 SDR – 49,68 Eur. Atsižvelgiant į nurodytus dydžius, teismas tenkino ieškovo reikalavimą priteisti iš atsakovo 10 134,72 Eur kompensaciją dėl 272 prarastų registruotos korespondencijos siuntų (272 x 37,26 Eur) ir 248,40 Eur kompensaciją dėl 5 prarastų paprastųjų siuntinių (5 x 49,68 Eur).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Atsakovas AB „Lietuvos paštas“ apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovui atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
11. Nurodė, kad sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės dėl prarastų siuntų turi būti vadovaujamasi būtent tarptautinės teisės normomis, tačiau tuo pačiu PĮ 12 straipsnio 4 dalyje yra akcentuojamas būtent žalos atlyginimas, kas iš esmės reiškia visų civilinės atsakomybės sąlygų taikymą universaliosios pašto paslaugos teikėjo atžvilgiu. Pažymėjo, kad kompensacijos apskaičiavimo tvarka registruotosios siuntos praradimo atveju (Konvencijos 23 straipsnio 2 dalis) ir paprastojo siuntinio praradimo atveju (Konvencijos 23 straipsnio 3 dalis) detaliai reglamentuota Konvencijos 23 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais kompensacija apskaičiuojama pagal kainoraštyje surašytas tokios pat rūšies daiktų ar prekių kainas, perskaičiuotas į SDR toje vietoje ir tuo metu, kai siunta buvo priimta siųsti; jei nėra kainoraščio, kompensacija apskaičiuojama pagal įprastą daiktų ar prekių kainą, vertinant tuo pačiu pagrindu. Nurodė, kad skiriasi maksimalios atlygintinos kompensacijos dydis: korespondencijos siuntoms maksimalus dydis yra 30 SDR, o siuntiniams – 40 SDR. Atkreipė dėmesį, kad teismas sprendime neišskyrė šių siuntų, o abiejų siuntų rūšių atveju teisinį reguliavimą vertino vienodai, t. y., kad nuostolių dydžio įrodinėti nereikia, o turi būti priteisiamas fiksuotas kompensacijos dydis. Pažymėjo, kad siuntinių kompensacijos ribojimas negali viršyti 40 SDR atlyginimo ir 4,50 SDR tarifo už kilogramą. Teigė, kad atsakovas turi pareigą atlyginti žalą, kuri apskaičiuojama vadovaujantis visomis civilinės atsakomybės sąlygomis, bei kuri tik yra ribojama reglamentuose nurodytais maksimaliais dydžiais.
12. Pažymėjo, kad sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės dėl prarastų siuntų yra atlyginama žala, kas iš esmės reiškia visų civilinės atsakomybės sąlygų taikymą atsakovo, kaip universaliojo pašto paslaugos teikėjo, atžvilgiu. Pašto siuntos praradimo atveju išmokamos kompensacijos dydis yra apibrėžtas ne konkrečia suma, o yra įtvirtinti jos apskaičiavimo principai, nustatant maksimalios išmokėtinos kompensacijos ribą, kuria ribojama atsakovo civilinė atsakomybė. Pasaulinės pašto konvencijos nuostatos numato kompensacijos apskaičiavimo taisykles, kurios patvirtina, kad kompensacija turi būti apskaičiuojama, o ne taikomas automatiškai fiksuotas, konkretus dydis. Teigė, kad apskaičiuojant kompensaciją dėl prarastos siuntos vertinami tiesioginiai nuostoliai, kurie apskaičiuojami pagal daiktų ar prekių kainas. Reglamentuose įtvirtintas ne konkretus, o tik maksimalus dydis, kurio negalima viršyti pagal Konvencijos nuostatas mokėtina kompensacija.
13. Nurodė, kad pašto siuntos praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju kompensacija apskaičiuojama pagal tokioje pašto siuntoje buvusių daiktų ar prekių įprastą kainą, t. y. kompensuojant visą jų vertę, ribojant kompensacijos dydį 30 SDR tarifu, o siuntos dalinio išplėšimo ar dalinio sugadinimo atveju kompensacija taip pat apskaičiuojama įvertinus siuntoje buvusių daiktų ar prekių įprastą kainą, bei nustačius realią tokiam daiktui ar prekei padarytą žalą, t. y. tokiu atveju bus kompensuojama ne visa tokioje siuntoje buvusio daikto ar prekės vertė kaip registruotosios pašto siuntos praradimo atveju, o tik realiai tam daiktui (jo vertei) padaryta žala, ribojant kompensacijos dydį 30 SDR tarifu. Teismo Sprendime pateiktas išaiškinimas reiškia, kad siuntos praradimo atveju realiai patirtos žalos dydžio nustatinėti nereikia, o siuntos dalinio sugadinimo ar dalinio išplėšimo atveju jau reikia nustatyti realų žalos dydį, nes, kaip nurodė teismas, tokiu atveju siuntėjas turi teisę į kompensaciją, lygią realiam žalos dydžiui, tačiau ne didesnę nei 30 SDR, kas reiškia tokio aiškinimo tarpusavio nesuderinamumą ir atitinkamai sudarymą visiškai nevienodų ir net diskriminacinių sąlygų siuntėjams. Teigė, kad Konvencijoje įtvirtinta kompensacija už registruotosios siuntos ir paprastojo siuntinio praradimą yra ne fiksuoto dydžio, o apskaičiuojama kiekvienu atveju atsižvelgiant į patirtus tiesioginius nuostolius, t. y. pagal daiktų ar prekių vertę (kainą).
Žemesnės instancijos teismas
14. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Ryšių reguliavimo tarnybos poziciją, kuri nurodė, kad pašto veiklą reglamentuojantys teisės aktai nustato ribotą atsakomybę pašto siuntų praradimo ar sugadinimo atveju, tačiau nepaneigia CK 6.249 straipsnio 1 dalyje ieškovui numatytos pareigos įrodyti patirtų nuostolių dydį.
15. Nurodė, kad teismas sprendime netinkamai kvalifikavo ieškinio reikalavimą dėl kompensacijos priteisimo kaip reikalavimą ne dėl žalos (nuostolių) atlyginimo. Ieškovo reikalavimas dėl kompensacijos yra reikalavimas dėl žalos (nuostolių) atlyginimo dėl sutarties pažeidimo. Ginčui aktualiuose teisės aktuose vartojamos civilinės atsakomybės ir žalos atlyginimo institutui būdingos sąvokos ir nuostatos, kas leidžia daryti išvadą, kad šios teisės normos reglamentuoja atsakovo civilinę atsakomybę už siuntų praradimą bei žalos atlyginimą. Sprendimas, kuriuo kompensacija ieškovui priteista nesant jokių įrodymų apie Ieškovo patirtus nuostolius, yra nepagrįstas ir neteisėtas.
16. Nurodė, kad Pašto korespondencijos reglamento nuostatos numato specialią procedūrą pašto siuntų paieškos vykdymui, pildant reklamaciją (formą CN08), kurioje be kitų privalomų rekvizitų turi būti nurodytas detalus pašto siuntos turinio aprašymas. Atsakovas tokius duomenis pagrįstai prašė pateikti. Nurodė, kad ieškovas, nepateikdamas informacijos apie Prarastose siuntose buvusių daiktų vertę, pažeidė bendradarbiavimo pareigą, nustatytą Sutarties 3.3.18 punkte.
Atsiliepimas
17. Ieškovas T. B. atsiliepimu prašė atmesti apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Paaiškino, kad pagal Konvenciją, kompensaciją siuntėjui nebūtinai moka paslaugos tiekėjas, praradęs siuntą. Kompensacijas siuntėjams išmoka siuntą iš siuntėjo priėmę paslaugų teikėjai. Šie tiekėjai, išmokėję kompensaciją dėl prarastos siuntos turi teisę reikalauti kompensacijos iš siuntą praradusio paslaugos teikėjo. Civilinės atsakomybės sąlygos nenustatinėjamos. Atsakovas privalo išmokėti ieškovui nurodytuose teisės aktuose nustatytą kompensaciją, tuo pačiu įgydama teisę į kompensaciją iš siuntas praradusių pašto paslaugų teikėjų.
19. Teigė, kad atsakovas Konvencijos prasme yra paskirtasis operatorius ir jam tenka pareiga mokėti ieškovui kompensaciją. Priteistos kompensacijos sumos neviršija reglamentuose nurodytų kompensacijų sumų. Ieškovas netiesioginių nuostolių, negautų pajamų ar moralinės (neturtinės) žalos atlyginti nereikalavo. Ieškovas nereikalavo taikyti atsakovo atžvilgiu didesnės atsakomybės nei numatyta Konvencijoje ir reglamentuose.
20. Nurodė, kad nėra ginčo, kad ieškinyje nurodytos pašto siuntos buvo visiškai prarastos. Ieškovo apskaičiuotos ir sprendimu priteistos kompensacijos už prarastas siuntas neviršija teisės aktuose nurodytų kompensacijų dydžių.
21. Pažymėjo, kad ieškovas siuntė neįvertintas pašto siuntas, įvertinti siuntų, sudarant kainoraštį, nereikalavo ir atsakovas. Įvertintosios pašto siuntos atskirai reglamentuojamos Konvencijoje, tačiau tokias siuntas reglamentuojančios teisės normos šiame ginče netaikytinos, nes ieškovas įvertintų pašto siuntų nesiuntė. Nors ieškovo siųstos siuntos buvo visiškai prarastos, atsakovas siekia, kad ieškovui būtų taikomos taisyklės, reglamentuojančios dalinį siuntų praradimą, t. y., kad būtų apskaičiuota ir išmokėta kompensacija, iš esmės lygi realiam žalos, padarytos dėl išplėšimo ar sugadinimo, dydžiui. Paaiškino, kad visiško ir dalinio siuntų praradimo (išplėšimo) atvejai Konvencijoje reguliuojami skirtingai – vienu atveju numatyta, jog mokama atitinkamame reglamente nustatyta kompensacija, o kitu atveju – jog atlyginama realiai patirta žala.
22. Nurodė, kad Konvencija visiško siuntų praradimo atveju numato, jog siuntėjas turi teisę į atitinkamame reglamente nustatyto dydžio kompensaciją. Skundžiamu sprendimu ir nebuvo priteistos didesnės nei atitinkamuose reglamentuose numatytos kompensacijos sumos.
23. Pastebėjo, kad bylos dalykas yra ne Ryšių reguliavimo tarnybos priimtas sprendimas, o šalių ginčas, kilęs dėl kompensacijos už prarastas siuntas mokėjimo. Pirmosios instancijos teismas nepritarė Ryšių reguliavimo tarnybos pozicijai kompensacijų už prarastas pašto siuntas klausimu.
Žemesnės instancijos teismas
24. Pažymėjo, kad atsakovui ilgą laiką išmokant ieškovui kompensacijas už prarastas siuntas ir nereikalaujant pagrįsti prarastose siuntose buvusių daiktų vertės, ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog siuntų vertės pagrindimas atsakovui nėra reikalingas (tokių duomenų teikimo nenumato ir kompensacijas už prarastas siuntas reglamentuojantys teisės aktai). Ankstesniais laikotarpiais atsakovas mokėjo ieškovui kompensacijas už prarastas siuntas, nereikalaudama jokių papildomų dokumentų ir siuntų įvertinimo.
Atsiliepimas
25. Atsakovo atsiliepime į ieškinį ir žodiniuose pasisakymuose pirmosios instancijos teisme nebuvo nurodytas apeliaciniame skunde minimas reikalavimo atmetimo pagrindas, esą ieškovas nesilaikė specialios procedūros reikalavimų – nepildė reklamacijos formos CN08.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
26. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
27. Byloje nėra ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialines Lietuvos ir tarptautinės teisės normas, dėl pašto atsakomybės už prarastas siuntas.
28. Byloje nustatyta, kad apeliantas yra pašto paslaugų teikėjas ieškovas, užsiima individualia veikla - prekiauja kava, arbata, prieskoniais ir kitomis panašaus pobūdžio prekėmis, kurias siunčia pirkėjams, užsienyje, naudodamasis apelianto, kaip pašto paslaugų teikėjo, paslaugomis.
29. Šioje byloje svarbu pažymėti, kad tarp šalių iki ginčo buvo susiklostę ilgalaikiai paslaugų teikimo sutartiniai santykiai, ieškovas siųsdavo siuntinius savo klientams tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Šalys yra sudarę pašto paslaugų teikimo sutartį, pagal kurią apeliantas, sutartyje įvardijamas vykdytoju, ieškovui, sutartyje įvardijamam užsakovu teikia pašto paslaugas nuo 2013 11 04, kai įsigaliojo ginčo sutartis, pagal kurią apeliantas įsipareigojo teikti ieškovui pašto paslaugas - korespondencijos siuntų ir pašto siuntinių surinkimą, rūšiavimą, vežimą ir pristatymą ir su jomis susijusias papildomas paslaugas, o ieškovas už suteiktas paslaugas įsipareigojo sumokėti apeliantui sutartyje nustatytu laiku ir tvarka.
30. Byloje nėra ginčo, kad ankstesniais laikotarpiais apeliantas mokėjo ieškovui kompensacijas už prarastas siuntas, nereikalaudamas jokių papildomų dokumentų ir siuntų įvertinimo, pats apeliantas su ieškiniu yra pateikęs elektroninius laiškus, kuriuose nurodė sumokėsiantis atitinkamas kompensacijas: 2017-07-05 el. laišku nurodė išmokėsiantis 431,79 Eur kompensaciją; 2017-06-08 el. laišku - 41,65 Eur kompensaciją; 2017-08-16 el. laišku - 39,01 Eur kompensaciją; 2017-08-23 el. laišku - 39,57 Eur kompensaciją. Sutiktina, kad šie duomenys patvirtina, jog tarp šalių vykdant ginčo sutartį buvo susiklosčiusi sutartinių santykių praktika kai kompensacijos už prarastas siuntas buvo išmokamos remiantis Konvencijos nuostatomis, nereikalaujant įrodyti realios žalos dydžio ar įvardinti siųstų daiktų kainos ar siuntų vertės pagrindimo, tokio reikalavimo nenumato ir šalių pasirašyta ginčo sutartis. Sutiktina su ieškovo argumentais, kad nei sutarties sąlygose, nenumačius nei vykdant sutartį apeliantui nereikalavus iš ieškovo nei priimant siuntas išsiuntimui nei jas praradus pateikti duomenis apie siunčiamų ar prarastų siuntų vertę, apelianto veiksmų vykdant sutartį pasėkoje ieškovui buvo sukurti teisėti ieškovo lūkesčiai, jog sutarties vykdymo metu praradus siuntas, kompensacija išmokama papildomai neteikiant duomenų apie siuntų vertę.
31. Ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog tokia sutarties vykdymo praktika bus tęsiama ir nekaupė informacijos kokioje siuntoje kokias prekes savo klientams siuntė ir kokia buvo kiekvienos jų vertė ir tokių duomenų neteikė atsakovui priimant siuntas siųsti. Todėl ieškovas atsidūrė situacijoje, kurioje negali įrodyti realių jo patirtų nuostolių, realios visų prarastų siuntų vertės.
32. Byloje nustatyta ir šalys neginčija, jog 7 mėnesių laikotarpiu nuo 2018 09 01 iki 2019 03 31 ieškovas apeliantui išsiųsti buvo pateikęs didelį kiekį - 7.349 tarptautines didžiosios bei mažosios korespondencijos siuntas ir paprastuosius pašto siuntinius, negavęs duomenų apie dalies siuntų pristatymą, pateikė užklausimą apeliantui pateikė užklausas dėl 407 siuntų paieškos, iš kurių buvo prarastos 277 ieškovo siųstos pašto siuntos, iš kurių 272 registruotos siuntos ir 5 paprastieji siuntiniai.
33. Visą apelianto ir ieškovo sudarytos sutarties galiojimo laikotarpį teisės aktai, reglamentuojantys kompensacijų už prarastas siuntas, mokėjimą, taip pat šalių sudaryta sutartis, nesikeitė. Pasikeitė tik apelianto pozicija ir tikėtina dėl to, kad per ilgesnį laikotarpį (7 mėn.) buvo prarastas žymus atsakovų siuntų skaičius.
34. Apeliantės atstovė nagrinėjant bylą nurodė teismo posėdžio garso įrašas nuo 1:06:00), jog anksčiau Ieškovui buvo išmokamos kompensacijos po 30 SDR už kiekvieną prarastą siuntą, tačiau 2018 metų viduryje-pabaigoje, atlikus vidinius tyrimus, pastebėta, jog yra asmenų, gaunančių dideles kompensacijas, dėl ko nuspręsta šiuos asmenis labiau kontroliuoti, kad nevyktų nepagrįstas pelnymasis apeliantės sąskaita. Tačiau kuo pasireiškė tokia kontrolė nepaaiškino, atsisakydamas mokėti kompensaciją ieškovas net neįrodinėjo, kad ieškovas atliko kokius nors nesąžiningus veiksmus. Pažymėtina, jog prielaida, kad ieškovas galėjo būti nesąžiningas pvz. išsiųsdamas menkaverčius daiktus nelogiška, nes vien už prarastų siuntų, kurios, kaip minėta tesudarė 3.8 proc. visų ginčo laikotarpiu išsiųstų siuntų, išsiuntimą ieškovas buvo sumokėjęs 940,24 Eur, atitinkamai už visų siuntų ginčo laikotarpiu išsiųstas siuntas ieškovas turėjo sumokėti keliasdešimt kartų brangiau, kas reiškia jog naudos išskyrus nuostolius tokia nesąžininga veikla ieškovui neatneštų todėl nesąžiningi ieškovo veiksmai atmestini.
35. CK 6.189 straipsnio 1 dalis imperatyviai nustato, jog teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią. Sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, ką lemia sutarties esmė arba įstatymai. Ginčo sutarties 5.1 punktas numato, jog vykdytojas (apeliantas) už dėl jo kaltės savo įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą, teikiant paslaugas, atsako PĮ nustatyta tvarka ir apimtimi. Patirtų netiesioginių nuostolių bei negautų pajamų atsakovas neatlygina. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, ši ginčo sutarties nuostata nustato, kad vykdytojo, pažeidusio sutartyje prisiimtus įsipareigojimus sutartinės atsakomybės klausimai tarp šalių sprendžiami teisės aktų nustatyta tvarka, o dėl specialių ir išskirtinių sąlygų šalys nesusitarė.
36. Priešingai nei teigia apeliantas pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino PĮ ir tarptautinės teisės normas bei šalių sutarties sąlygas.
37. Teismas rėmėsi PĮ 12 straipsnio 4 dalimi numatančia, kad žala dėl prarastų, sugadintų pašto siuntų atlyginama vadovaujantis šiuo įstatymu, o žala dėl universaliosios pašto paslaugos teikėjo prarastų, sugadintų tarptautinių pašto siuntų atlyginama vadovaujantis Konvencijos ir reglamentų nuostatomis. Patirti netiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos į žalos atlyginimo dydį neįskaitomi.
38. Pasaulinės pašto konvencijos preambulėje nurodyta, kad ją pasirašę Sąjungos šalių narių vyriausybių įgaliotieji atstovai, atsižvelgdami į 1964 m. liepos 10 d. Vienoje priimtų Pasaulinės pašto sąjungos įstatų 22 straipsnio 3 dalį, bendru susitarimu ir laikydamiesi minėtų Įstatų 25 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų, šioje Konvencijoje nustatė taisykles, kurios taikomos visoms tarptautinės pašto paslaugos rūšims.
39. Remiantis Konvencijos 1 straipsnio 9 punkte pateiktu išaiškinimu atsakovas pagal Konvencijos nuostatas yra paskirtasis operatorius, nes pagal minėtoje konvencijos nuostatoje pateiktą šios sąvokos išaiškinimą paskirtasis operatorius yra vyriausybinis arba nevyriausybinis subjektas, šalies narės oficialiai paskirtas pašto paslaugoms teikti ir susijusiems įsipareigojimams, atsiradusiems pagal Sąjungos aktus, jos teritorijoje vykdyti.
40. Paskirtųjų operatorių atsakomybę ir žalos atlyginimą nustato konvencijos 23 straipsnis. Konvencijos 23 straipsnio 1 dalies 5 punktas imperatyviai nustato, jog sumokėtina kompensacijos suma negali viršyti tų sumų, kurios yra nurodytos Pašto korespondencijos reglamente ir Pašto siuntinių reglamente. Konvencijos 23 straipsnio 1 dalies 6 punktas numato jog atsakomybės prisiėmimo atveju į netiesioginius nuostolius, negautas pajamas ar moralinę žalą, apskaičiuojant išmokėtiną kompensacijos sumą, neatsižvelgiama. Minėto straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato, jog nuostatos, susijusios su paskirtųjų operatorių atsakomybe, yra griežtos, privalomos ir baigtinės. Paskirtieji operatoriai jokiu būdu neprisiima didesnės atsakomybės, net ir didelio apsirikimo (didelės klaidos) atveju, nei nustatyta šioje Konvencijoje ir reglamentuose.
41. Konvencijos 23 straipsnio 2.1 punktas numato, jog registruotosios siuntos praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju siuntėjas turi teisę į Pašto korespondencijos reglamente nustatyto dydžio kompensaciją. Jei siuntėjo reikalaujama suma mažesnė už numatytąją Pašto korespondencijos reglamente, paskirtieji operatoriai gali išmokėti tą mažesnę sumą, ir šiuo pagrindu atgauti tą sumą iš kitų paskirtųjų operatorių, kurie gali būti su tuo susiję.
42. Pašto korespondencijos reglamento 159 straipsnio 4 dalyje nustatyto dydžio kompensaciją – 30 SDR už kiekvieną prarastą siuntą. Pašto siuntinių reglamento 154 straipsnio 3 dalies 1 punktas numato, jog Konvencijoje numatytas žalos atlyginimas už paprastuosius siuntinius jokiu būdu negali viršyti sumos, gautos sudėjus 40 SDR atlyginimo tarifą už siuntinį ir 4,50 SDR tarifą už kilogramą".
43. Apeliantas siekdamas pagrįsti savo teiginius, jog ieškovas privalo pateikti siuntų vertės, siųstų daiktų kainos įrodymus tvirtina, kad kompensacijos apskaičiavimo tvarka registruotosios siuntos praradimo atveju numatyta Konvencijos 23 straipsnio 2 dalyje ir paprastojo siuntinio praradimo atveju Konvencijos 23 straipsnio 3 dalyje, detaliai reglamentuota Konvencijos 23 straipsnio 7 dalyje, kurioje nustatyta, kad šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytais atvejais kompensacija apskaičiuojama pagal kainoraštyje surašytas tokios pat rūšies daiktų ar prekių kainas, perskaičiuotas į SDR toje vietoje ir tuo metu, kai siunta buvo priimta siųsti; jei nėra kainoraščio, kompensacija apskaičiuojama pagal įprastą daiktų ar prekių kainą, vertinant tuo pačiu pagrindu". Tačiau su tokiu aiškinimu negalima sutikti, nes Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 1 punktas imperatyviai nustato, jog registruotosios siuntos praradimo, visiško išplėšimo ar visiško sugadinimo atveju kompensacijos dydį nustato Pašto korespondencijos reglamentas. Tuo tarpu Konvencijos 23 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato atvejus kai siuntėjas turi teisę į kompensaciją, lygią realiai padarytai žalai, tai atvejai kai žala padaroma dėl dalinio siuntos išplėšimo ar dalinio sugadinimo, tokiais atvejais siuntėjas turi teisę į kompensaciją, kuri iš esmės lygi realiam žalos, padarytos dėl išplėšimo ar sugadinimo, dydžiui neviršijančiam reglamente nustatytojo dydžio registruotos siuntos atveju 30 SDR.
44. Analogiška nuostata įtvirtinta Konvencijos 23 straipsnio 3 dalies 2 punkte parastųjų siuntinių atžvilgiu nurodant, kad paprastojo siuntinio dalinio išplėšimo ar dalinio sugadinimo atveju siuntėjas turi teisę į kompensaciją, kuri iš esmės lygi realiam žalos, padarytos dėl išplėšimo ar sugadinimo, dydžiui tačiau jokiu būdu neviršijant 40 SDR atlyginimo tarifą už siuntinį ir 4,50 SDR tarifo už kilogramą".
45. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, jog Konvencija ir reglamentai skirtingai reguliuoja kompensacijos mokėjimą registruotos korespondencijos ir parastųjų siuntinių praradimo ir dalinio sugadinimo ar išplėšimo atvejais, praradus siuntas minėtas siuntėjas įgyja teisę į kompensacijas nustatytas reglamentuose, o kai registruotos korespondencijos siuntos ar paprastieji siuntiniai sugadinami ar dalinai išplėšiami siuntėjas turi teisę į kompensaciją, lygią realiam žalos dydžiui, tačiau neviršijant reglamentuose nustatytų dydžių ne didesnę nei 30 SDR registruotą korespondencijos dalinio sugadinimo ar išplėšimo atveju ir ne didesnę 40 SDR ir 4,50 SDR tarifą už kilogramą siuntinio dalinio sugadinimo ar išplėšimo atveju. Toks sisteminis 23 straipsnio Konvencijos ir reglamentų aiškinimas logiškas, nes nei parastųjų siuntinių, nei registruotų siuntų atveju priimant siuntas nefiksuojama nei siunčiamų daiktų vertė, nei siuntos vertė nei siunčiami daiktai, todėl siuntėjas tuo atveju kai siuntos prarandamos ar visiškai išplėšiamos realiai neturi jokios galimybės įrodyti kokius daiktus jis siuntė ir kiek jie verti, tuo tarpu dalinio išplėšimo ar sugadinimo atveju pagal likusius siuntos daiktus ar jų sugadinimo laipsnį įmanoma nustatyti kas siųsta ir įvertinti trūkstamą siuntos dalį ar sugadinimus. Šiuo byloje nagrinėjamu atveju ieškovas net ir pateikęs pvz. jo siųstų prekių įsigijimo ar apskaitos dokumentus negalėtų įrodyti, kad būtent juose nurodyti daiktai buvo pateikti dingusiose siuntose.
46. Sutiktina ir su ieškovo pastebėjimu atsiliepime į apeliacinį skundą, kad pagal apelianto teikiamą teisės aiškinimą kompensacija nebūtų iš viso mokama tais atvejais kai siunčiami aiškios ekonominės vertės neturintys daiktai (pvz., asmeninės nuotraukos, įvairūs dokumentai ir kt.), kurių praradimas net tais atvejais kai jie turėtų didelę reikšmę siuntėjui ar siuntos gavėjui, ne būtų kompensuojami, kadangi negautos pajamos (pvz. dėl kokio nors dokumento praradimo) ir neturtinė žala pagal Konvenciją neatlyginama, taigi nebūtų mokama absoliučiai jokia kompensacija, net ir Konvencijoje numatytoji reglamentų nustatytose ribose.
47. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė ieškovo reikalavimą įrodytu, o atsakovo reikalavimas ieškovui įrodyti realiai patirtus nuostolius, pateikti įrodymus apie ginčo siuntose buvusių daiktų vertę, nepagrįstais, prieštaraujančiais aukščiau cituotiems normatyviniams aktams bei tarp šalių pasirašytai sutarčiai.
48. Teismas taip pat pagrįstai atmetė atsakovo teiginį, jog ieškovas, kaip sutarties šalis, nepateikdama atsakovo prašomos informacijos dėl siuntų turinio, nebendradarbiauja, kaip tai numatyta ginčo sutarties 3.3.18 punkte bei CK 6.200 straipsnio 2 dalyje. Su šiais atsakovo argumentais nesutiktina, nes sutarties 3.3.18 punkte numatyta, kad ieškovas įsipareigoja bendradarbiauti su atsakovu ir jo prašymu pateikti informaciją, reikalingą sutarties vykdymui, kas negali būti suprantama kaip ieškovo prievolė pateikti informaciją apie nagrinėjamu atveju, prarastų siuntų turinį, nes šalys ginčo sutarties 5.1 punktu susitarė dėl atsakovo atsakomybės už sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą PĮ nustatyta tvarka ir apimtimi, vadovaujantis Pasaulinės pašto sąjungos Pasaulinės pašto konvencijos, Pašto korespondencijos reglamento ir Pašto siuntinių reglamento nuostatomis.
49. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas supainiojo Konvencijos nuostatas, reglamentuojančias registruotųjų siuntų ir paprastųjų siuntinių praradimą, su įvertintų siuntų siuntimą reglamentuojančiomis normomis, nes nei viena šių nuostatų nagrinėjamoje byloje netaikytina kadangi įvertintų siuntų ieškovas nesiuntė, ką sprendime ir nurodė pirmosios instancijos teismas. Konvencijos 23 straipsnio 4 dalies 1 punktas numato, kad įvertintosios siuntos praradimo atveju siuntėjas turi teisę į kompensaciją, iš esmės lygią įvertinimo sumai SDR. Tačiau pats atsakovas kažkodėl siekia, kad ieškovas įrodinėtų siuntų vertę t.y. atliktų veiksmus, būdingus įvertintosios siuntos siuntimui.
50. Apeliantė nurodė, jog Pašto korespondencijos reglamento nuostatos numato specialią procedūrą pašto siuntų paieškos vykdymui, pildant reklamaciją (formą CN08), kurioje be kitų privalomų rekvizitų turi būti nurodytas detalus pašto siuntos turinio aprašymas (Pašto korespondencijos reglamento 154 straipsnio 2.2 punktas. ir kt.), todėl atsakovas tokius duomenis ieškovo pagrįstai prašė pateikti remdamasi teisės aktų nuostatomis, reglamentuojančiomis pašto siuntų paieškos procedūras bei kompensacijos dėl prarastų pašto siuntų apskaičiavimo ir išmokėjimo procedūras. Tačiau kaip matyti iš bylos duomenų apeliantas paieškos procedūras jau yra atlikęs, nereikalaudamas nurodyti ieškovo siuntų registruotų ir paprastųjų siuntų turinį apibūdinančių duomenų ir pripažinęs prarastomis 277 iš 407 siuntų dėl kurių ieškovas pateikė reikalavimus atlikti paieškos procedūras.
51. Be to apeliantė nei atsiliepime į ieškinį nei žodiniuose pasisakymuose pirmosios instancijos teisme nesirėmė aplinkybėmis neva ieškovas nesilaikė specialios procedūros reikalavimų – nepildė reklamacijos formos CN08, todėl remiantis CPK 306 straipsnio 2 dalimi apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme".
52. Apeliantas savo ieškinio reikalavimus rėmė Ryšių reguliavimo tarnybos (toliau – RRT) direktoriaus 2019-10-18 įsakyme Nr. 1V-1056 „Dėl T. B., vykdančio individualią veiklą pagal pažymą Nr. 80322, 2019 m. Rugpjūčio 30 d. prašymo Nr.2“ nurodytomis aplinkybėmis.
53. Atmestini apeliacinio skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Ryšių reguliavimo tarnybos poziciją ir sprendime nepateikė jokių argumentų dėl minėtame RRT direktoriaus įsakyme pateikto ginčui spręsti taikytinų teisės normų aiškinimo. Remiantis PĮ 13 straipsnio 1 dalies nuostatomis iškilus ginčui tarp naudotojų ir pašto paslaugos teikėjų, naudotojas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši ne teismo tvarka išspręstų jo ginčą su pašto paslaugos teikėju. Naudotojas taip pat turi teisę kreiptis tiesiogiai į teismą. Minėto straipsnio 4 dalis numato, kad Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimai, priimti išnagrinėjus naudotojų ir pašto paslaugos teikėjų ginčus, įsigalioja ir yra privalomi vykdyti, jeigu nė viena ginčo šalis per 30 dienų nuo Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nepareiškia ieškinio bendrosios kompetencijos teisme CPK nustatyta tvarka, prašydama nagrinėti ginčą iš esmės. Kreipimasis į bendrosios kompetencijos teismą po Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo dėl ginčo esmės priėmimo nelaikomas Ryšių reguliavimo tarnybos sprendimo apskundimu. Todėl minėtas RRT įsakymas šiuo atveju nėra ir negali būti apeliacijos šioje byloje objektas.
54. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas išspręsdamas ginčą pateikė savo teisės normų tarptautinių teisės normų išaiškinimą nurodė, jog minėtame įsakyme teisinis santykis dėl prarastų siuntų neteisingai kvalifikuojamas pagal CK 6.249 straipsnio, 6.251 straipsnio nuostatas.
55. Apeliantas bylą nagrinėjant pateikė teismui papildomus rašytinius paaiškinimus ir jos 2020-05-06 paklausimą Pasaulinei pašto sąjungai (toliau – PPS) bei PPS pateiktą konsultaciją Konvencijos taikymo klausimais su vertimais į lietuvių kalbą. Savo rašytiniuose paaiškinimuose apeliantė teigia, jog PPS pateiktame išaiškinime aiškiai nurodė, kad reglamentuose nurodyta kompensacijos suma – 30 SDR laikytina ne fiksuota, o maksimalia suma, todėl tiksli kompensacija turi būti apskaičiuojama pagal Konvencijos 22.7 straipsnio nuostatas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad PPS atsakymas nėra kategoriškas jame cituojamas apelianto klausimas – "tai reikštų, kad mes turime teisę prašyti siuntėjo prarastos tarptautinės registruotos siuntos vertės įrodymo ir apskaičiuoti kompensaciją pagal pateiktą prarastos siuntos vertę". Į šį klausimą PPS atsakyme nurodoma "iš esmės taip; bet remdamiesi konvencijos 22.7 straipsniu, manome, kad daugeliu atvejų pašto siuntos kaina jau būtų nurodyta vežimo metu (atitinkamoje muitinės formoje)".
56. Taigi, PPS atsakyme nėra tiesiogiai nurodoma, jog pašto paslaugos teikėjas turi teisę reikalauti pateikti siuntos vertę patvirtinančius įrodymus, juo labiau nenurodoma, kad negavus tokių įrodymų, paslaugos teikėjas turi teisę visiškai nemokėti kompensacijos.
57. Atitinkamai, Konvencijos nuostatos 23 straipsnio 2, 3, 4 dalys numatė teisę į kompensacijas už prarastas, sugadintas ir išplėštas registruotas siuntas, paprastuosius siuntinius ir įvertintas siuntas. Todėl PPS atsakyme nurodoma, jog daugeliu atvejų pašto siuntos kaina būtų nurodyta vežimo metu, Konvencijos 22.7 str. (buvusi 23 straipsnio 7 dalis) reglamentuoja ir tokias siuntų rūšis, kurios prieš siuntimą yra įvertinamos. Šioje byloje ne kartą pažymėta, kad ieškovas įvertintų siuntų nesiuntė, kainoraščio nepildė, o apeliantas ir neprašė ieškovo to padaryti. Nors PPS atsakyme apeliantui nurodoma, jog Pašto korespondencijos reglamente nurodytos ne fiksuotos, o maksimalios kompensacijos sumos, tačiau apie siuntėjo pareigą pateikti įrodymus nepasisakoma – pats atsakymas į apelianto užklausimą nėra kategoriškas, nurodoma "iš esmės taip" ("in principle yes"), juo labiau, po šio teiginio, kaip minėta, nurodoma, jog daugeliu atveju siuntos vertė būna aiški prieš ją siunčiant, atsakymas yra apibendrintas, jame ne analizuojama konkrečiai šioje byloje susiklosčiusi padėtis, kad šalys yra sudariusios pašto paslaugų teikimo sutartį, kad tarp šalių buvo susiklosčiusi ilgalaikė praktika, kad nuo pat 2013 m. lapkričio pateikiant siuntas išsiųsti ar pateikiant prašymus dėl kompensacijos už prarastas siuntas apeliantas nereikalavo, o šalių pasirašytoje sutartyje ir nėra tiesiogiai numatyta ieškovo pareiga pateikiant siuntas siųsti ar jas praradus pateikti prarastų siuntų vertę, o apeliantas išmokėdavo, kompensacijas tokių įrodymų nereikalaudamas. Todėl nevertinant ankstesnės per eilę metų susiklosčiusios šalių bendravimo praktikos, siuntų kiekio ir jų paieškos laiko, aplinkybių, dėl kurių bent šioje byloje aptariamų ieškovo siųstų siuntų įvertinimas praktiškai neįmanomas, minėtas geros valios principas būtų pažeistas.
58. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 03 14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 06 01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 03 16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).
59. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis). Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.