Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Aldonos Tilindienės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1244-260/2019 pagal ieškovės Kauno miesto savivaldybės administracijos ieškinį atsakovams A. A.ir V. Š. dėl skolos ir delspinigių priteisimo ir atsakovų A. A. ir V. Š. priešieškinį ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sandorio pripažinimo iš dalies negaliojančiu, tretieji asmenys – notarė R. S. ir V. Š..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Dėl priešieškinio reikalavimų

Dėl ieškinio reikalavimų

I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių

21. Byloje nustatyta, kad ieškovė Kauno miesto savivaldybės administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsniu, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo 9 straipsniu, 2008 m. vasario 19 d. valstybės vardu išdavė valstybės garantiją Nr. 2548, pagal kurią valstybė įsipareigojo iki 2009 m. sausio 1 d. įvykdyti išduotą garantiją grąžintino buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomininkei A. A. ir jos sūnui V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)). Garantijoje nurodyta, kad buto rinkos vertė 319 000 Lt, nustatyta 2008 m. rugsėjo 29 d. turto vertės nustatymo pažyma Nr. 08-2995. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. spalio 13 d. priėmė įsakymą Nr. A-3672, pagal kurį buvo nutarta pirkti atsakovės A. A. pasirinktą namų valdą, t. y. gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kitus kiemo (inžinerinius) statinius, esančius (duomenys neskelbtini), tokiomis dalimis: po 1/2 dalį pastatų (namo, ūkinio pastato ir kitų kiemo (inžinerinių) statinių) A. A. ir V. Š. už 559 000 Lt, nustatant, kad 0,57 dalys, kurios atitinka nuomoto buto (duomenys neskelbtini), vertę (319 000 Lt) A. A. ir V. Š. bus perduotos neatlygintinai nuosavybėn, už likusių 0,43 dalių vertę (240 000 Lt) turės būti sumokėta per 10 metų, o 10 procentų vertės (24 000 Lt) iškart po įsakymo išleidimo.

22. Nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 5 d. tarp pardavėjo V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), pirkėjų A. A. ir V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), atstovaujamo įstatyminių atstovų motinos A. A. ir tėvo V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), ir Kauno miesto savivaldybės administracijos buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią pardavėjas V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) pardavė, o pirkėjai V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), atstovaujamas savo tėvų V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir A. A., ir A. A. pirko paminėtą nekilnojamąjį turtą. Sutarties 3 punkte nustatyta, kad nekilnojamasis turtas parduodamas už 580 000 Lt, iš kurių pirkėjai pardavėjui sutarties pasirašymo metu sumokėjo 21 000 Lt už žemės sklypą, 390 053,15 Lt Kauno miesto savivaldybės administracija pervedė į banko sąskaitą pardavėjo V. Š. paskolos dengimui, o likusius 168 946,85 Lt Kauno miesto savivaldybė pervedė į pardavėjo V. Š. sąskaitą banke. Minėtoje sutartyje taip pat nustatyta, kad 57/100 dalys turto pirkėjams perduodamos neatlygintinai, nes jų vertė atitinka nuomojamų patalpų vertę – 319 000 Lt. Likusias 43/100 dalis turto, kurių vertė 240 000 Lt, valstybės garantijos turėtojai A. A. ir jos sūnus V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) įsigyja išsimokėtinai per 10 metų, t. y. 10 proc. sumos – 24 000 Lt – ieškovei buvo sumokėti 2008 m. lapkričio 4 d., o likusius 216 000 Lt pirkėjai (atsakovai) solidariai įsipareigojo sumokėti Kauno miesto savivaldybės administracijai per 10 metų tokia tvarka: 21 600 Lt – 2009 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2010 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2011 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2012 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2013 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2014 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2015 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2016 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2017 m. lapkričio 5 d.; 21 600 Lt – 2018 m. lapkričio 5 d.

23. Nustatyta, kad per visą laikotarpį ieškovei nebuvo sumokėta nei viena įmoka, todėl pirmosios instancijos teismas tenkino ieškovės ieškinį ir priteisė solidariai iš atsakovų A. A. ir jos sūnaus V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) susidariusį įsiskolinimą, o priešieškinio reikalavimą pripažinti niekine ir negaliojančia 2008 m. lapkričio 5 d. nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl V. Š. finansinio įsiskolinimo 1/2 dalies, nenustatęs, kad sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms, atmetė.

24. Apeliantas V. Š., nesutikdamas su tokiu sprendimu, teigia, kad sudarytu sandoriu buvo pažeisti jo, tuo metu nepilnamečio vaiko, interesai ir kad pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino CK 3.188 straipsnio 1 dalį, konstatavęs, kad teismo leidimas nekilnojamojo turto pirkimui vaiko vardu nebuvo reikalingas, todėl prašo ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo iš atsakovo atmesti ir tenkinti jo priešieškinį – pripažinti niekine ir negaliojančia 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl jo finansinio įsiskolinimo 1/2 dalies (31 278,90 Eur).

Dėl atsakovo reikalavimo pripažinti sandorio dalį negaliojančia ir pareigos sumokėti už įsigytą nekilnojamąjį turtą

25. Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

26. Bylos duomenys patvirtina, kad dvi sandorio šalys – pardavėjas V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) ir Kauno miesto savivaldybės administracija – savo įsipareigojimus pagal 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį įvykdė, t. y. pardavėjas perdavė daiktą pirkėjams, o Kauno miesto savivaldybės administracija sumokėjo pardavėjui. Tuo tarpu pareigą sumokėti už įsigytą nekilnojamąjį turtą pirkėjai įvykdė tik iš dalies, t. y. sumokėjo pardavėjui 21 000 Lt už žemės sklypą ir 24 000 Lt ieškovei, tačiau nesumokėjo Kauno miesto savivaldybės administracijai likusios 216 000 Lt sumos per sutartyje nustatytą 10 metų laikotarpį.

27. Apeliantas, nesutikdamas su jam pirkimo – pardavimo sutartimi nustatyta solidaria prievole kartu su motina A. A. sumokėti likusią 216 000 Lt įsigyto turto kainą, teigia, kad tokiu sudarytu sandoriu buvo pažeisti jo, tuo metu nepilnamečio vaiko, interesai. Tokį savo argumentą iš esmės grindė tuo, kad CK nereglamentuoja, jog nepilnamečiui vaikui galima būtų nupirkti didelės vertės nekilnojamąjį turtą ir laikyti jį solidariai atsakingu, taip pat tuo, kad tėvams nupirkus nekilnojamąjį turtą sūnaus vardu buvo pažeistos CK 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 punkto ir 6 punkto nuostatos, nes nebuvo gautas teismo leidimas, todėl toks sandoris CK 3.188 straipsnio 4 dalies ir 1.80 straipsnio pagrindu yra niekinis ir negaliojantis.

28. Teisėjų kolegija nesutinka su šiais apelianto argumentais ir pažymi, kad, remiantis CK 3.157 straipsnio 1 dalimi, tėvai yra savo neveiksnių nepilnamečių vaikų atstovai pagal įstatymą. CK 2.7 straipsnio 1 dalis nustato, kad už nepilnamečius iki keturiolikos metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai, o to paties straipsnio 2 dalis nustato, kad tėvai ar globėjai, sudarydami ir vykdydami sandorius, privalo veikti išimtinai dėl nepilnamečių interesų. Taigi, priešingai nei teigia apeliantas, CK ne tik kad nedraudžia, bet ir suteikia teisę tėvams nepilnamečio vaiko vardu sudaryti sandorius, nepažeidžiant nepilnamečio interesų.

29. Byloje nustatyta, kad sudarant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį pirkėjas atsakovas V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), kadangi tuo metu buvo nepilnametis (12 metų), buvo atstovaujamas įstatyminių atstovų – abiejų savo tėvų A. A. ir V. Š., kurie išreiškė nepilnamečio sūnaus valią įsigyti turtą. Apelianto teigimu, pirkimo – pardavimo sutarties 3 punkte nekilnojamojo turto išsimokėjimo pareiga buvo nustatyta garantijos turėtojams atsakovams A. A. ir V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), kuriems nustatyta ir solidari atsakomybė, tačiau jokių pareigų tuo metu nepilnamečio V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)) atstovams (tėvams) nustatyta nebuvo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu apelianto argumentu ir dar kartą pažymi, kad tiek sudarant, tiek ir vykdant sandorius nepilnamečių vaikų vardu juos atstovauja įstatyminiai atstovai – tėvai, kurių pareigos, sudarant ir vykdant sandorius veikti dėl nepilnamečių vaikų interesų, aiškiai nustatytos įstatyme (CK 2.7 straipsnis). Tai, kad 2008 m. lapkričio 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties 3 punkte, kuriame išsimokėjimo pareiga nustatyta garantijos turėtojams A. A. ir V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)), nustatant ir jų solidariąją atsakomybę, aiškiai neįvardyta, kad už nepilnametį yra atsakingi jo įstatyminiai atstovai, nereiškia, kad tokios pareigos jie neturėjo. Remiantis paminėtomis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis nepilnamečių vaikų atstovavimą, sudarant sandorius jų vardu ir juos vykdant, akivaizdu, kad tuo metu, kai atsakovas V. Š. buvo nepilnametis už sutarties sudarymą ir tinkamą vykdymą buvo atsakingi abu jo įstatyminiai atstovai, t. y. tėvai A. A. ir V. Š. (gim. (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad dėl visiško civilinio veiksnumo neturėjimo nepilnamečio vaiko nuosavybės teisės įgyvendinimas turi tam tikrą specifiškumą, t. y. jis, būdamas nuosavybės teisinių santykių subjektas, turi su turtu susijusias teises bei pareigas, kurias įgyvendina per savo atstovus pagal įstatymą ar jų sutikimu (CK 2.7 straipsnis, 2.8 straipsnis). Taigi šiuo atveju atsakovo V. Š. įstatyminiai atstovai, sudarę nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį nepilnamečio sūnaus vardu, išreiškė ne tik sūnaus valią įsigyti turtą, bet ir prisiėmė įsipareigojimus sumokėti įgyjamo turto kainą už nepilnametį sūnų ir daryti tai iki jo pilnametystės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nebuvo pažeistos CK nuostatos, reglamentuojančios nepilnamečių vaikų atstovavimą, sudarant sandorius jų vardu.

30. Minėta, kad nepilnamečio vaiko vardu sandorį sudaryti gali jo tėvai. Kita vertus, įstatymų leidėjas, siekdamas įtvirtinti papildomą nepilnamečių vaikų turtinių interesų apsaugos garantiją, CK 3.188 straipsnio 1 dalyje nustatė tam tikrus sandorius, susijusius su nepilnamečio vaiko turtu, kurių tėvai negali sudaryti be išankstinio teismo leidimo. Vienas tokių sandorių, kuriuo remiasi apeliantas, ginčydamas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutarties dalį, įtvirtintas CK 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punkte, nustatančiame, kad be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį. Kaip matyti iš skundo, CK 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą apeliantas iš esmės sieja su tuo, kad tėvai, nupirkę nekilnojamąjį turtą sūnaus vardu, jį apsunkino ir suvaržė, nes pirko išsimokėtinai.

31. Nagrinėjamoje byloje, kaip minėta, pirkimo – pardavimo sutartimi atsakovai A. A. ir jos sūnus V. Š., kuris sandorio sudarymo metu buvo nepilnametis ir buvo atstovaujamas abiejų savo tėvų – motinos A. A. ir tėvo V. Š. – įgijo nuosavybės teise (1/2 dalis A. A. ir 1/2 sūnui V. Š.) didelės vertės nekilnojamąjį turtą. Pažymėtina, kad, priešingai nei teigia apeliantas, CK 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punkto norma nenustato, kad sudarant nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorius, pagal kuriuos nepilnamečio vaiko nuosavybėn yra įgyjamas turtas, yra būtinas teismo leidimas. Teismo leidimas nereikalingas ir tuo atveju, jei nekilnojamasis turtas nepilnamečio vaiko vardu ir jo nuosavybėn yra perkamas išsimokėtinai. Apeliantas neteisingai ir nepagrįstai plečiamai aiškina šią teisės normą, teigdamas, kad jo tėvai, pirkdami nekilnojamąjį turtą išsimokėtinai, jį apsunkino. Pažymėtina, kad nekilnojamojo turto pirkimas išsimokėtinai nelaikytinas jo apsunkinimu. Priešingai, tai galimybė pirkėjams įgyti reikiamą turtą, nesant galimybės už jį atsiskaityti iškart pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu.

33. Taigi kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, nepilnametis pirkėjas įgijo turtą, kurio vertė žymiai viršijo jo įsipareigojimus, kuriuos už nepilnametį prisiėmė ir iki pilnametystės privalėjo vykdyti abu jo tėvai. Be to, įsigyto nekilnojamojo turto dalis iškart tapo apelianto nuosavybe, o tai kaip tik užtikrino tuo metu nepilnamečio V. Š. teisių apsaugą. Naudojimasis būstu yra atsakovo (nepilnamečio) gauta nauda, todėl sutartimi akivaizdžiai buvo užtikrinamos jo, bet ne suvaržomos teisės į būstą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad sudarytas sandoris nepažeidė nepilnamečio vaiko teisių ir interesų, nepablogino jo padėties, todėl pripažinti, kad tokiu sandoriu buvo pažeistos CK 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos ir kad toks sandoris prieštaravo imperatyvioms įstatymo normoms nėra pagrindo.

34. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad 2008 m. lapkričio 5 d. sutartis pagal savo esmę ir turinį yra paskolos sutartis, nes turtas įgytas išsimokėtinai, todėl sudarant tokį sandorį vaiko vardu buvo būtinas teismo leidimas. Pažymėtina, kad draudimą be išankstinio teismo leidimo sudaryti paskolos sutartį nepilnamečių vaikų vardu, jeigu sutarties suma viršija keturių minimalių algų dydį, nustato CK 3.188 straipsnio 1 dalies 5 punktas. CK 6.870 straipsnio 1 dalis, kurioje pateikta paskolos sutarties samprata, nustatyta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Taigi, kaip matyti iš paminėto apibrėžimo, paskolos sutarties dalykas yra pinigai arba rūšies požymiais apibūdinti suvartojamieji daiktai, tuo tarpu šalių 2008 m. lapkričio 5 d. sudarytos sutarties dalykas – nekilnojamasis turtas. Ginčo sutartyje aiškiai įvardytas nekilnojamojo turto pardavėjas, pirkėjai, duomenys apie perleidžiamą nekilnojamąjį daiktą (CK 6.396 straipsnio 1 dalis), jo kaina (CK 6.397 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, priešingai nei bando aiškinti apeliantas, 2008 m. lapkričio 5 d. šalių sudaryta sutartis tiek pagal savo esmę, tiek pagal turinį, tiek ir dalyką yra ne paskolos, o nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis. Tai, kad paminėtoje sutartyje yra nustatyta sąlyga pirkėjams įsigyjamo turto kainą sumokėti dalimis per atitinkamą laikotarpį, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tarp šalių susiklostė paskolos teisiniai santykiai.

35. Nepagrįstas apelianto skundo argumentas, kad sudarant pirkimo – pardavimo sandorį buvo investuojami nepilnamečio vaiko pinigai, todėl, remiantis CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punktu, buvo reikalingas teismo leidimas. Pažymėtina, kad apeliantas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad, sudarant ginčo nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sandorį, buvo investuotos jo, tuo metu nepilnamečio vaiko, piniginės lėšos (CPK 178 straipsnis). Pažymėtina dar ir tai, kad nepilnamečių vaikų tėvų turimos asmeninės lėšos, t. y. santaupos, gaunamos pajamos (darbo, individualios veiklos ir kt.), iš kurių yra perkamas nekilnojamasis turtas, nėra laikomos vaiko pinigais ir jų investavimu CK 3.188 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, todėl, priešingai nei teigia apeliantas, teismo leidimas, sudarant ginčo sandorį, taip pat nebuvo būtinas.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta teisėjų kolegija konstatuoja, kad 2008 m. lapkričio 5 d. nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartimi, pagal kurią nepilnamečio vaiko vardu ir jo nuosavybėn buvo įgytas didelės vertės nekilnojamasis turtas, nebuvo pažeistos tuo metu nepilnamečio atsakovo V. Š. teisės ir įstatymo saugomi interesai, taip pat nenustatyta, kad paminėtas sandoris prieštaravo imperatyvioms CK 3.188 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 5 punkto ir 6 punkto nuostatoms, todėl sprendžia kad nėra pagrindo tenkinti apelianto skundo ir pripažinti niekine ir negaliojančia 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties dalį dėl jo finansinio įsiskolinimo 1/2 dalies (31 278,90 Eur).

37. CK 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Netenkinus apelianto skundo dėl sutarties dalies pripažinimo niekine ir negaliojančia bei nustačius, kad už 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įgyto nekilnojamojo turto dalį atsakovai nėra atsiskaitę su ieškove, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės ieškinį ir priteisęs iš atsakovų susidariusį įsiskolinimą už įgytą nekilnojamąjį turtą, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

38. CK 6.6 straipsnio 1 dalis nustato, kad solidarioji skolininkų prievolė atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais. Jeigu skolininkų pareiga yra solidari, tai kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Šiuo atveju šalims 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutarties 3 punkte nustačius solidariąją pirkėjų prievolę, pirmosios instancijos teismas pagrįstai susidariusį 62 557,93 Eur (216 000 Lt) įsiskolinimą priteisė solidariai iš abiejų atsakovų.

Dėl ieškinio senaties taikymo netesyboms ir jų dydžio priteisimo

39. Nustatyta, kad šalys 2008 m. lapkričio 5 d. pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartimi nustatė, kad nustatytu laiku pirkėjai nesumokėję išperkamųjų įmokų, įsipareigoja mokėti po 0,02 proc. dydžio delspinigius nuo visos nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną iki bus sumokėtos įmokos.

40. Apeliantas, nesutikdamas su priteistais 24 908,07 Eur delspinigiais, teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priteisęs netesybas už laikotarpį nuo 2009 metų, pažeidė CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

41. Netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai) (CK 6.71 straipsnio 1 dalis), o šalių teisė susitarti dėl netesybų, inter alia (be kita ko) dėl jų dydžio, yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kreditoriaus teisė reikalauti netesybų atsiranda tada, kai skolininkas prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai (CK 6.205 straipsnis).

42. CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas nustato, kad sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, 1.131 straipsnio 1, 2 dalys). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-138-684/2018).

43. CK 1.127 straipsnyje, reglamentuojančiame ieškinio senaties termino pradžią, nustatyta, be kita ko, kad: ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui (CK 1.127 straipsnio 2 dalis); jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

44. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, nuo kurio momento skaičiuojamas ieškinio senaties terminas reikalaujant delspinigių: reikalavimams priteisti delspinigius pareikšti nustatytas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo kiekvienai praleistai dienai (arba kitam sutartyje numatytam laikotarpiui) atskirai, todėl už paskutiniuosius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo delspinigiai gali būti priteisiami, nors ieškinys pareikštas praėjus daugiau kaip šešiems mėnesiams nuo pagrindinės prievolės įvykdymo termino pažeidimo, nes tokiam reikalavimui pareikšti ieškinio senaties terminas nėra pasibaigęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2013; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-138-684/2018).

45. Iš byloje esančios ieškovės įmokų ir delspinigių skaičiavimo suvestinės pagal 2008 m. lapkričio 5 d. sutartį, nustatyta, kad Kauno miesto savivaldybės administracija paskaičiavo 24 908,07 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d.

46. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs taikyti ieškinio senatį netesyboms, konstatavo, kad delspinigius ieškovė paskaičiavo remdamasi specialiu teisės aktu – Didesnės vertės gyvenamųjų patalpų dalies ir nuomininkams perduotų neatlygintinai nuosavybėn gyvenamųjų patalpų vertės skirtumo padengimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 793 ir Valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymu. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad ieškovė, paskaičiavusi delspinigius už visą įsiskolinimo laikotarpį iki 2018 m. lapkričio 30 d. ir kreipdamasi į teismą 2019 m. vasario 1 d., CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyto 6 mėnesių termino nepraleido.

47. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir konstatuoja, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas bei kasacinio teismo suformuotą praktiką, todėl nepagrįstai sprendė, kad sutrumpinto ieškinio senaties termino reikalavimams dėl netesybų ieškovė nepraleido. Nors, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartyje nustatyti 0,02 proc. dydžio delspinigiai už kiekvieną uždelstą dieną iki bus sumokėtos įmokos nustatyti ir ieškovės paskaičiuoti pagal specialius teisės aktus, tačiau pažymėtina, kad nei paminėtais specialiais teisės aktais, nei šalių pirkimo – pardavimo sutartyje nustatyta delspinigių skaičiavimo tvarka nepakeičia CK įtvirtintų senaties skaičiavimo terminų.

48. Byloje nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi pirkėjai A. A. ir V. Š. įsipareigojo solidariai sumokėti 216 000 Lt (62 557,93 Eur) per 10 metų. Pirmoji 21 600 Lt įmoka turėjo būti sumokėta 2009 m. lapkričio 5 d. Atsakovams nesumokėjus šios įmokos, nuo 2009 m. lapkričio 6 d. prasidėjo sutartimi nustatytų 0,02 proc. delspinigių skaičiavimas. Kadangi atsakovai ir toliau nemokėjo sutartimi nustatytų įmokų, akivaizdu, kad pažeidimas buvo tęstinis (CK 1.127 straipsnio 5 dalis).

49. Atsižvelgiant į tai, nepagrįstas ieškovės argumentas, kad ieškinio senaties terminas prasidėjo 2018 m. lapkričio 6 d., t. y. po to, kai baigėsi paskutinės įmokos sumokėjimo terminas. Ieškovė nepagrįstai senaties termino pradžios skaičiavimą reikalavimui dėl netesybų priteisimo sieja su visos prievolės įvykdymo pasibaigimu. Minėta, kad sutartimi prisiimtus įsipareigojimus pirkėjai pažeidė jau tada, kai laiku nesumokėjo pirmosios įmokos ir jų pažeidimas tęsėsi, nes per sutartyje nustatytus 10 metų nebuvo sumokėta nei viena įmoka. Be to, toks ieškovės argumentas prieštarauja jos pačios veiksmams. Atsiliepime į skundą teigdama, kad sutrumpintas ieškinio senaties terminas reikalavimui dėl netesybų prasidėjo 2018 m. lapkričio 6 d., delspinigius Kauno miesto savivaldybės administracija skaičiavo nuo 2009 m. lapkričio 6 d., kas patvirtina, kad ir pati ieškovė sutarties pažeidimą siejo ne su paskutinės įmokos nesumokėjimu po sutartimi nustatytų 10 metu, o nuo 2009 m. lapkričio 6 d. – momento, kai pirkėjai nesumokėjo pačios pirmos įmokos.

50. Teisėjų kolegija, remdamasi CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, aukščiau paminėta kasacinio teismo praktika, sutinka su apelianto skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senaties terminą netesyboms ir sprendžia, kad ieškovei 2008 m. lapkričio 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi nustatyti 0,02 proc. dydžio delspinigiai priteistini ne už visą įsiskolinimo laikotarpį, t. y. nuo 2009 m. lapkričio 6 d. iki 2018 m. lapkričio 30 d., o tik už paskutinius šešis mėnesius iki ieškinio dėl delspinigių išieškojimo pareiškimo.

51. Nustatyta, kad ieškinys Kauno apygardos teismui buvo pateiktas 2019 m. vasario 4 d., todėl ieškovės reikalaujami delspinigiai priteistini už laikotarpį nuo 2018 m. rugpjūčio 4 d. iki 2019 m. vasario 4 d. (184 dienos). Kadangi atsakovų skola sudaro 62 557,93 Eur, delspinigiai už 6 mėnesių (184 dienų) laikotarpį iki ieškinio pareiškimo sudarytų 2 302,13 Eur ((62 557,93 Eur x 0,02 proc./100 proc.) x 184 d.).

52. Pirmosios instancijos teismui neteisingai konstatavus, kad CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas netesybos nėra praleistas, sprendimas šioje dalyje keistinas, priteistus solidariai iš atsakovų A. A. ir V. Š. 24 908,07 Eur delspinigius mažinant iki 2 302,13 Eur.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

53. CPK 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios pusės, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Apelianto skundą tenkinus iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 2 d., 5 d.).

54. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškovės ieškinį visiškai, priteisė iš atsakovų po 384 Eur (viso 768 Eur) žyminio mokesčio valstybei. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir tenkinus 74,15 proc. ieškinio reikalavimų (64 860,06 Eur x 100 proc./87 466 Eur), atitinkamai iš atsakovų priteistina ir 74,15 proc. žyminio mokesčio valstybei, t. y. 569,47 Eur (768 Eur x 74,15 proc. / 100 proc.) arba po 284,73 Eur.

55. Nei vienai iš šalių nepateikus apeliacinės instancijos teismui bylinėjimosi išlaidų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų, šių išlaidų priteisimo (paskirstymo) klausimas nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. sprendimą dalyje, kuria paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2019 m. vasario 19 d. preliminarus sprendimas dalyje priteisti ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 24 908,07 Eur (dvidešimt keturis tūkstančius devynis šimtus aštuonis eurus ir septynis centus) delspinigių solidariai iš atsakovų A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir valstybei po 384 Eur (tris šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) žyminio mokesčio iš atsakovų A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)), pakeisti ir sprendimą šioje dalyje išdėstyti taip:

priteisti ieškovei Kauno miesto savivaldybės administracijai (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 302,13 Eur (du tūkstančius tris šimtus du eurus ir trylika centų) delspinigių solidariai iš atsakovų A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini));

priteisti iš atsakovų A. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir V. Š. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) po 284,73 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus ir septyniasdešimt tris centus) žyminio mokesčio už ieškinį valstybei.

Kitą Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 19 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.