- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-12-05
- Bylos Nr.
- 2S-1310-467/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34467-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- Č. G.
- Ieškovas
- G. K.
- Kategorijos
- 3.3.1.17Apeliacinio proceso nutraukimas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Alma Urbanavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Č. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutarties netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo sustabdymo civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei Č. G. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė G. K. 2016 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį 2016 m. spalio 7 d. patikslino, ir prašė nustatyti tokią naudojimosi tvarką inžineriniu įrenginiu – šuliniu, esančiu žemės sklype (duomenys neskelbtini): nuo 2016 m. spalio 1 d. atsakovė Č. G. įjungia elektros energiją iš savo buto hidroforo veikimo užtikrinimui, atsuka kranus, kurie užtikrina vandens pralaidumą į ieškovės G. K. butą, ir šiuos veiksmus atitinkamai Č. G. atlieka kas antrą mėnesį pakaitomis; nuo 2016 m. lapkričio 1 d. ieškovė G. K. įjungia elektros energiją iš savo buto hidroforo veikimo užtikrinimui, atsuka kranus, kurie užtikrina vandens pralaidumą į atsakovės Č. G. butą, ir šiuos veiksmus atitinkamai G. K. atlieka kas antrą mėnesį pakaitomis.Ieškinio užtikrinimui ieškovė G. K. prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir įpareigoti atsakovę Č. G. nuo 2016 m. spalio 1 d. atsukti vandens kranus, turinčius vandens pralaidumą ieškovės butui, bei pajungti elektros energijos tiekimą hidroforo veikimo užtikrinimui, taip užtikrinant vandens tiekimą ieškovės butui bei leisti ieškovei naudotis šuliniu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkino ir įpareigojo atsakovę Č. G. atsukti vandens kranus, turinčius vandens pralaidumą ieškovės G. K. butui, bei pajungti elektros energijos tiekimą hidroforo veikimo užtikrinimui, taip užtikrinant vandens tiekimą ieškovės G. K. butui, bei leisti ieškovei naudotis šuliniu iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartis palikta nepakeista.Atsakovė Č. G. 2017 m. vasario 13 d. pateikė prašymą panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 21 d. nutartimi prašymą atmetė. Atsakovė Č. G. 2017 m. kovo 6 d. pateikė prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių sustabdymo iki atsakovės Č. G. 2017-02-28 atskirojo skundo išnagrinėjimo. Nurodė, kad ji gavo antstolio 2017-02-24 raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-17-28-3582, tačiau fiziškai nėra jokių vandens kranų, turinčių pralaidumą ieškovės G. K. butui, kuriuos atsakovė galėtų užsukti ar atsukti, dėl ko teismo įpareigojimas yra fiziškai neįvykdomas.Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartis palikta nepakeista.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. kovo 9 d. nutartimi atsakovės Č. G. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo sustabdymo atmetė. Teismas konstatavo, kad atsakovė, prašydama sustabdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-10-13 nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, jokių naujų bei papildomų argumentų nenurodė, todėl padarė išvadą, kad, teismui patenkinus atsakovės prašymą ir sustabdžius pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo tinkamo įvykdymo atveju būtų padaryta didesnė žala ieškovės turtui bei sveikatai, negu šiuo atveju atsakovei, kadangi prezumpcija dėl egzistuojančios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui lieka nepaneigta.Teismas pažymėjo, kad atsakovė savo prašymą iš esmės grindžia prielaida, jog antstolis skirs baudas už įpareigojimų nevykdymą. Tačiau antstolis, vykdydamas vykdomuosius dokumentus, privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisų ir teisėtų interesų, savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus. Teismas nurodė, kad asmuo visus prašymus, susijusius su laikinųjų apsaugos priemonių vykdymu, gali teikti antstoliui, vykdančiam teismo nutartį. Todėl nagrinėjamu atveju atsakovė, nesutikdama su antstolio veiksmais ar laikinųjų apsaugos priemonių vykdymu, taip pat turi teisę su tokiu prašymu kreiptis į antstolį.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu atsakovė Č. G. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutarties vykdymą sustabdyti iki atsakovės Č. G. 2017 m. vasario 28 d. atskirojo skundo išnagrinėjimo. Apeliantė nurodo, kad su ieškiniu pateikti dokumentai - 2010-12-28 pirkimo-pardavimo sutartis ir 2016-06-28 išrašas tvirtina, kad ieškovei G. K. priklauso šulinys, kuris yra žemės sklype, kas rodo, jog ieškovė gali neginčijamai juo naudotis. Tačiau iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovė siekia naudotis ne plane pažymėtu minėtu šuliniu, o atsakovės rūsyje esančiu šuliniu, į kurį ieškovė neturi jokios teisės. Ieškovei priklausantis butas yra pirmame aukšte, o atsakovė gyvena antrame namo, esančio (duomenys neskelbtini), aukšte, pas atsakovę nėra jokių vandens kranų, kuriuos ji galėtų užsukti ar atsukti, nes vandens kranai yra būtent pirmame aukšte, taigi teismo įpareigojimas yra fiziškai neįvykdomas.Apeliantė mano, kad negali būti remiamasi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi, kadangi į apeliacinę instanciją nebuvo išsiųsta visa bylos medžiaga ir, atskirąjį skundą nagrinėjęs teismas, negalėjo susipažinti su reikšmingais dokumentais. Apeliantė prašo vadovautis su 2017 m. vasario 28 d. atskiruoju skundu pridedama medžiaga. Iš 2017 m. vasario 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad pas atsakovę nėra jokių vandens kranų, kuriuos ji galėtų atsukti ar užsukti; matyti, kad ginčo šulinys yra atsakovės rūsyje ir priklauso atsakovei, vanduo juo tiekiamas tik atsakovei, o bendro naudojimo šulinys yra šalia namo, ieškovė gali juo netrukdomai naudotis.Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė G. K. nesutinka su atskiruoju skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodo, kad jai priklausantį butą (duomenys neskelbtini) ji įsigijo 2010-12-28 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu kartu su inžineriniu įrenginiu – šuliniu, kuris jau buvo įrengtas namo (duomenys neskelbtini), rūsyje. Ieškovės butui buvo įrengtas vandens tiekimas būtent nuo šulinio, kuris šiuo metu yra atsakovės rūsyje. Taigi du atskiri butai atskiriems savininkams buvo parduoti su vienu bendro naudojimo šuliniu. Atsakovė savo butą, esantį (duomenys neskelbtini), įsigijo 2011-11-29. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokole užfiksuotas ne vandens šulinys, o ieškovės ir kaimynų, kurie gyvena (duomenys neskelbtini)nuotėkų šulinys – kanalizacija. Bendrai naudotas hidroforas jau bylos nagrinėjimo metu buvo perkeltas į kitą vietą, o vienas vamzdis nupjautas. Šios aplinkybės patvirtintos antstolio G. P. 2017-03-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokole.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, atskirojo skundo argumentai ir motyvai taip pat nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.Byloje nustatyta, kad civilinėje byloje pagal ieškovės G. K. ieškinį atsakovei Č. G. dėl naudojimosi tvarkos nustatymo ir neturtinės žalos atlyginimo laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 13 d. nutartimi, kuri palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi.Atsakovė Č. G. 2017 m. vasario 13 d. pateikė teismui prašymą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tačiau Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 21 d. nutartimi prašymą atmetė. Atsakovė dėl šios nutarties 2017 m. vasario 28 d. padavė atskirąjį skundą. Atsakovė Č. G. Vilniaus miesto apylinkės teismui 2017 m. kovo 6 d. pateikė prašymą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių sustabdymo iki jos - atsakovės Č. G. 2017 m. vasario 28 d. atskirojo skundo dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarties išnagrinėjimo. Dabar skundžiama Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartimi šis prašymas buvo atmestas.Atsakovės Č. G. 2017 m. vasario 28 d. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarties buvo išnagrinėtas ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartis, kuria atmestas atsakovės Č. G. 2017 m. vasario 13 d. prašymas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, palikta nepakeista.Taigi šiuo atveju apeliacijos objektu yra Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis, kuria atmestas atsakovės Č. G. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo sustabdymo iki bus išnagrinėtas jos atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutarties. Dėl to apeliacinės instancijos teismas nepasisako ir nevertina apeliantės argumentų, susijusių su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumu. Tuo tarpu nagrinėjamame atskirajame skunde iš esmės nėra argumentų, kuriais apeliantė skųstų būtent Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį, nes iš esmės visi atskirojo skundo argumentai yra aktualūs sprendžiant pačių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą ir pagrįstumą, kas nagrinėjamu atveju nustatinėjama nebus.Nagrinėjamu atveju laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje buvo taikytos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 13 d. nutartimi, kuri palikta galioti nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 24 d. nutartimi, t. y. nutartis įsiteisėjusi. Be to yra įsiteisėjusi nutartis, kuria atmestas atsakovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo (Vilniaus apygardos teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. nutartis palikta galioti). Tokiu atveju sprendimas stabdyti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones paneigtų šio instituto prasmę, kadangi savo esme laikinosios apsaugos priemonės visada yra laikino pobūdžio suvaržymai ir taikomi prevenciniu tikslu. Tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad yra pagrindas laikinąsias apsaugos priemones taikyti, nebėra pagrindo jų vykdymo stabdyti, toks aiškinimas išplaukia ir iš CPK nuostatų. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata galios. Tokias priemones, išnykus būtinumui jas taikyti ar kitaip pasikeitus aplinkybėms, bet kada gali panaikinti tiek aukštesnės instancijos teismas, kurio žinioje yra byla, tiek ir pats jas pritaikęs teismas. Šiuo atveju atsakovė Č. G. neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė, o vėliau – atsisakė panaikinti, nepagrįstai.Kiti apeliantės atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nedaro įtakos skundžiamos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias vykdymo sustabdymą, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.