Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erminijaus Baziulio, Dovilės Jazdauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Giedrės Kairienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. K. (I. K.) patikslintą skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje turi du mažamečius vaikus, kuriems teismo sprendimu yra įpareigotas mokėti pastovų išlaikymą iki jų pilnametystės. Pažymi, kad labai nori likti gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, ketina studijuoti lietuvių kalbą, ruošiasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminui, kurį ketina išlaikyti tam, kad gautų leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas prašė patikslintą skundą tenkinti, jame nurodytų argumentų pagrindu.

Atmestini pareiškėjo argumentai, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl jo, o dėl darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimai negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti.

Motyvuojamoji dalis

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir minėtą teisinį reguliavimą, atsakovo nuomone, buvo priimtas teisėtas ir pagrįstas Sprendimas. Atsakovas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo Sprendimo nepriimti. Ginčijamas Sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados.

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. kovo 21 d. sprendimo Nr. 25S75625, kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas per darbdavį 2023 m. kovo 28 d. pateikė prašymą Nr. 2303-LLGK-3178 pakeisti leidimą laikinai gyventi. Jame nurodyta, kad pareiškėjas nuo 2021 m. gruodžio 3 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektriku. Pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvoje – darbo užmokestis, kurio dydis 850 Eur per mėnesį. Prašyme pareiškėjas patvirtino, kad žino, jog turi informuoti apie pasikeitimus, reikšmingus priimant sprendimą dėl prašymo.

Pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą Nr. 2308-LLGD-0977 leisti pakeisti darbdavį. Tarpininkavimo rašte Nr. 20230727-138541 nurodyta, kad pareiškėjas dirbs pagal neterminuotą darbo sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ elektriku, mokant jam 850 Eur mėnesinį darbo užmokestį. Darbdavys patvirtino, kad įsipareigoja užsieniečiui mokėti mėnesinį darbo užmokestį, ne mažesnį negu Lietuvos statistikos departamento paskutinis paskelbtas kalendorinių darbo metų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (įtraukiant ir individualių įmonių darbo užmokesčio duomenis) dydis.

Pareiškėjas nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“. Pareiškėjui tik už 2024 m. balandžio mėnesį ir 2025 m. kovo mėnesį buvo išmokėtas darbo užmokestis, viršijantis 850 Eur.

Migracijos departamentas 2025 m. kovo 21 d. priėmė sprendimą Nr. 25S75625, kuriuo nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760267008, galiojantį iki 2025 m. liepos 17 d., nes: asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) nustatytu pagrindu; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Skundžiamo Sprendimo faktiniu pagrindu nurodytos aplinkybės, kad asmeniui tik vieną mėnesį buvo išmokėtas prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo ir bendrovės pateiktame tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis, 12 mėnesių užsieniečiui buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, o 5 mėnesius užsieniečiui iš viso nebuvo mokamas darbo užmokestis. Skundžiamo Sprendimo teisiniu pagrindu nurodytas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas, taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas.

UAB „(duomenys neskelbtini)“ pareiškėją charakterizuoja teigiamai. Bendrovė nurodo, kad jei pareiškėjas būtų išsiųstas iš Lietuvos Respublikos teritorijos kaip neturintis leidimo čia gyventi ir dirbti, bendrovei tai reikštų didelį paradimą. Taip pat bendrovė pažymi, kad jos finansinė situacija pagerėjo, pareiškėjas nuo šių metų kovo mėnesio pradžios turi ir turės darbinių užduočių.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau, minėta – Įstatymas). Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2617-662/2024).

Ginčo santykiams taip pat aktualus Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“, pagal kurį pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur, 2025 m. – 1038 Eur).

Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas ir vėliau keičiamas tuo pagrindu, jog asmuo ketina dirbti pagal darbo sutartį, jo profesija įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir pareiškėjui nereikalingas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimas dėl atitikties Lietuvos darbo rinkos poreikiams. Nustatyta, kad pareiškėjas 2023 m. rugpjūčio 9 d. pateikė prašymą leisti pakeisti darbdavį ir nuo 2023 m. rugsėjo 18 d. pradėjo dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau jam iki ginčijamo 2025 m. kovo 21 d. Sprendimo priėmimo tik kartą buvo išmokėtas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi ir tarpininkavimo rašte nurodytas sąlygas atitinkantis darbo užmokestis (už 2024 metų balandžio mėnesį išmokėta 930 Eur). Taigi pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu (išskyrus vieną mėnesį) nebuvo mokamas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi bei tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis (850 Eur), kuris minėtuose dokumentuose nurodytas kaip vienintelis pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvoje. Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina Sprendime nurodytas aplinkybes, kad pareiškėjui 12 mėnesių buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei 1 MMA, o 5 mėnesius darbo užmokestis nebuvo mokėtas iš viso. Pažymėtina, kad prieš priimdamas Sprendimą Migracijos departamentas kreipėsi į pareiškėją, prašydamas patikslinti priežastis, kodėl pareiškėjo atlyginimas pastaruosius šešis mėnesius nesiekia tarpininkavimo rašte nustatyto atlyginimo lygio, taigi nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo apribota pareiškėjo teisė teikti paaiškinimus, papildomus duomenis. Pareiškėjo pateiktas paaiškinimas, kad nepastovus atlyginimas pirmiausia buvo mokamas dėl darbo sezoniškumo, dalis atostogų buvo paimtos dėl sveikatos problemų ir kelionių, buvo įvertintas priimant skundžiamą Sprendimą. Nors byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjui už 2025 m. kovo mėnesį yra sumokėtas 1040 Eur darbo užmokestis, pareiškėjas pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ raštą, kuriame nurodyta, kad įmonės finansinė būklė pagerėjo ir pareiškėjui yra darbinių užduočių, tačiau tai nepaneigia Migracijos departamento nustatytų aplinkybių, kurios egzistavo priimant skundžiamą Sprendimą.

Dėl skunde ir teismo posėdžio metu nurodytų argumentų, kad pareiškėjas tuo metu, kai jam buvo mokamas mažesnis atlyginimas nei sutarta, turėjo pakankamai lėšų pragyvenimui iš santaupų, taip pat gavo lėšų, nes dirbo kitoje užsienio įmonėje, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos Lietuvos Respublikoje bus jo gaunamas darbo užmokestis bendrovėje (nagrinėjamu atveju, pakeitus darbdavį – UAB „(duomenys neskelbtini)“), o ne kitos pajamos, todėl pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės apie santaupas, kitas uždirbamas pajamas, nekeičia situacijos vertinimo nagrinėjamoje byloje. Šiame kontekste akcentuotina, kad užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2451-789/2024, 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2403-552/2024 ir kt.).

Pareiškėjas skunde akcentuoja, kad situacija, jog jam buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis susiklostė dėl to, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais, įmonėje nebuvo pakankami darbo užduočių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ į bylą pateikė raštą, kuriame patvirtino, jog įmonė turėjo laikinų sunkumų. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti (pakeisti) šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Tai, jog įmonėje tam tikru laikotarpiu nebuvo darbinių užduočių ir dėl to nėra pareiškėjo kaltės šiuo atveju nekeičia situacijos vertinimo, nes asmenų kaltės klausimas neturi esminės teisinės reikšmės vertinant ginčijam Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Kartu pastebėtina, kad išmokamo atlyginimo dydis ilgą laikotarpį buvo mažesnis nei nustatytas darbo sutartyje ir nurodytas prašyme bei tarpininkavimo rašte, tačiau pareiškėjas apie tai neinformavo Migracijos departamento ir nepateikė prašymo gauti naują leidimą laikinai gyventi.

Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad jis turėjo imti nemokamas atostogas dėl sveikatos būklės, taip pat dėl to, jog UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ negaudavo pakankamai užsakymų, teisėjų kolegija pažymi, jog teisė į nemokamas atostogas neneigiama, tačiau pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe turi būti pripažįstama tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA2476-821/2022, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024, 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1621-520/2024).

Pareiškėjas skunde pažymi, kad turi du mažamečius vaikus, nori išmokti lietuvių kalbą, išlaikyti egzaminą, reikalingą nuolatinio leidimo gyventi Lietuvoje gavimui. Pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nėra susijęs su vaikų turimais leidimais gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai, o įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus. Nors minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia imperatyviais Įstatymo pagrindais priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, tačiau jos galėtų būti vertinamos kaip reikšmingos, sprendžiant pareiškėjo realaus išsiuntimo iš šalies klausimą (Įstatymo 128 straipsnis). Tačiau nagrinėjamu atveju skundžiamu Sprendimu pareiškėjas nėra grąžinamas ar išsiunčiamas į kilmės valstybę ir turi teisę Įstatymo įtvirtintais pagrindais vėl kreiptis į Migracijos departamentą, siekiant naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, todėl jo argumentai apie integraciją turimus ekonominius, šeiminius ir socialinius ryšius Lietuvoje nagrinėjamoje situacijoje nėra aktualūs. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2024 m. sausio 3 d. nutartį byloje A-942-552/2024).

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas, taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas ir 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, jame aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Esant tokioms aplinkybėms naikinti skundžiamo Sprendimo nėra pagrindo, todėl pareiškėjo patikslintas skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo I. K. (I. K.) patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 (keturiolika) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Panevėžio rūmus.