Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Veniulytė – Jankūnienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. L. (V. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui A. V. dėl iškeldinimo iš patalpų ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas: 1) iškeldinti atsakovą A. V. iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), su visais atsakovui priklausančiais daiktais; 2) priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 1800 Eur nuomos mokestį, 56,52 Eur komunalinių mokesčių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Be to, ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo dienos uždrausti atsakovui A. V. naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), be išankstinio rašytinio ieškovo sutikimo.Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas turėtų galimybę ir toliau neteisėtai naudotis minėtomis patalpomis, taip pablogindamas jų būklę, tai sąlygotų papildomų nuostolių ieškovui atsiradimą. Teigė, kad yra grėsmė, jog atsakovas elgsis nesąžiningai, todėl teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. spalio 9 d. nutartimi ieškovo V. L. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.Nustatė, kad ieškovas ir atsakovas yra ginčo patalpų bendraturčiai, tačiau jie nėra nusistatę naudojimosi minėtomis patalpomis tvarkos. Teismas sprendė, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimo dėl atsakovo iškeldinimo iš jam bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų, o nuomos mokesčio priteisimui užtikrinti prašomos laikinosios apsaugos priemonės nėra reikalingos. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir uždraudus atsakovui naudotis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini), be išankstinio rašytinio ieškovo sutikimo, teismo sprendimas netaps neįvykdomas, jo vykdymas nepasunkės.Teismas, įvertinęs tarp šalių kilusio ginčo pobūdį, sprendė, kad prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų atsakovo, kaip teisėto dalies ginčo patalpų savininko, teises ir bylos šalių interesų pusiausvyrą, suteiktų ieškovui nepagrįstą pranašumą. Teismo vertinimu, dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių nei ieškovui, todėl, siekiant užtikrinti bylos šalių interesų pusiausvyrą, prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmestinas.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Apeliantas V. L. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.Nurodo, kad 2016 m. gruodžio 15 d. šalių susitarime, atsakovas aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo nuo 2016 m. gruodžio 15 d. patalpomis naudotis tik esant rašytiniam abiejų šalių susitarimui dėl patalpų naudojimosi (nuomos arba panaudos) ir nesant tokio susitarimo, visiškai atlaisvinti patalpas nuo visų savo daiktų, taip pat reklamos, ne vėliau kaip 2017 m. kovo 31 d. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, kai ginčas dar nėra nagrinėjamas iš esmės, teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė pareikšto ieškinio reikalavimų.Skundžiamos teismo nutarties priėmimo metu nebuvo akivaizdžių faktų, kurie leistų teismui daryti išvadą, kad ieškovo pareikštas reikalavimas iškeldinti atsakovą iš patalpų yra akivaizdžiai nepagrįstas. Vien tai, kad atsakovas yra ginčo patalpų bendraturtis, savaime nereiškia, kad atsakovas negali būti iškeldintas iš patalpų, jeigu to prašo kitas patalpų bendraturtis. Ieškovo manymu, prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra tiesiogiai susijusios su ieškinio reikalavimais ir nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros. Pareikštu ieškiniu ieškovas prašo iškeldinti atsakovą iš patalpų su visais atsakovui priklausančiais daiktais, o prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo prašo teismo uždrausti atsakovui bylos nagrinėjimo metu naudotis patalpomis be išankstinio rašytinio ieškovo sutikimo. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui ir toliau naudojantis savo nuožiūra ieškovui priklausančia patalpų dalimi be ieškovo sutikimo, gali pablogėti patalpų būklė, gali pasunkėti atsakovo iškeldinimas iš patalpų, atsakovui įrengus naujas pertvaras ar atlikus savo iniciatyva kitus patalpų pertvarkymus. Dėl to net iškeldinus atsakovą iš patalpų, ieškovo teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti ir disponuoti jam priklausančia patalpų dalimi gali tapti neįmanoma arba apsunkinta. Ieškovo nuomone, būtent laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas, o ne jų taikymas, šiuo atveju akivaizdžiai pažeidžia šalių interesų pusiausvyrą.Atsakovas A. V. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį nepakeistą. Nurodo, kad įsigijus patalpas, šių patalpų adresu šalių sutarimu buvo įkurta advokatų kontora V. ir partneriai ir joje įregistruotos abiejų šalių darbo vietos. Patalpos buvo įrengtos ir pritaikytos advokatų kontoros veiklai jose, t.y. individualiai patalpoms buvo suprojektuoti ir pagaminti baldai, pakabintos žaliuzės, šviestuvai, įrengtas atskiras izoliuotas posėdžių kabinetas klientų priėmimui, sumontuotos pertvaros, kurių pagalba buvo sukurtos kelios atskiros ir izoliuotos darbo vietos, įrengta vėdinimo-kondicionavimo sistema, įrengta virtuvėlės zona, įrengtos stumdomos durys san. mazgo patalpoje, ant langų užklijuoti nedideli advokatų kontorą žymintys skiriamieji ženklai bei advokatų kontoros iškaba ir kt. Nuo pat patalpų įsigijimo ir bendros advokatų kontoros įsteigimo, ieškovas ir atsakovas kartu dirbo ir vykdė veiklą bendroje Advokatų kontoroje V. ir partneriai šiose patalpose, t.y. bendrai naudojosi patalpomis. 2010 m. gruodžio 13 d. šalys sudarė susitarimą dėl tarp šalių sudarytos partnerystės sutarties nutraukimo ir ieškovas įsteigė bei tų pačių patalpų adresu įregistravo savo kontorą - Advokatų kontora L. ir partneriai, kuri ir toliau veikė tose pačiose patalpose. Tą pačią 2010 m. gruodžio 13 d. ieškovas ir atsakovas pasirašė susitarimą dėl naudojimosi patalpomis tvarkos. Tai patvirtina, kad ieškovo teiginys, jog „atsakovas ilgą laiką vengė sudaryti rašytinį susitarimą dėl patalpų naudojimosi tvarkos“ neatitinka realybės. Taigi, nuo 2010 m. gruodžio 13 d. susitarimo pasirašymo, patalpose buvo registruotos ir vykdė veiką jau dvi advokatų kontoros – advokatų kontora V. ir partneriai ir advokatų kontora L. ir partneriai. Maždaug 2013 m. pavasarį ieškovas pradėjo rečiau atvykti į patalpas, jose nebedirbo ieškovo darbuotojai. Galiausiai ieškovas išsivežė visus savo daiktus ir perkėlė savo veiklą į kitas patalpas. Atsakovas ieškovui aiškiai nurodė, kad, pirma, ½ patalpų dalimi atsakovas naudojasi kaip jų ½ dalies savininkas, kad, antra, ieškovas nuo pat patalpų įsigijimo galėjo ir gali naudotis patalpomis (jų ½ dalimi) kaip jų ½ dalies savininkas, kad, trečia, naudojimasis patalpomis (jų ½ dalimi) ieškovui, kaip jų ½ dalies savininkui, nuo pat patalpų įsigijimo nebuvo ir nėra niekaip apribotas.Šioje nagrinėjamoje byloje ieškovo pareikštas ieškinys su reikalavimu iškeldinti atsakovą iš atsakovui nuosavybės teise priklausančių patalpų bei taikyti laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant atsakovui naudotis jam nuosavybės teisėmis priklausančia patalpų dalimi, yra pareikštas ieškovui akivaizdžiai piktnaudžiaujant savo procesinėmis teisėmis (CPK 95 str.), kadangi tarp šalių kitoje civilinėje byloje jau yra sprendžiamas ginčas dėl šių patalpų. Ieškovas absoliučiai nepagrindė, kad nepritaikius jo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas ir kad atsakovas yra galimai nesąžiningas ir galėtų imtis veiksmų, tikslu apsunkinti sprendimo įvykdymą. Atsakovas pareiškia, kad nuo pat to momento, kai tik atsirado ieškovo nepagrįsti reikalavimai (dėl nuomos mokesčio sumokėjimo už naudojimąsi ieškovui priklausančia patalpų dalimi nuo patalpų įsigijimo; dėl išsikėlimo iš patalpų), būtent atsakovas visada imdavosi iniciatyvos ir bandydavo spręsti kilusius klausimus, tačiau ieškovas to vengdavo. Pats ieškovas ieškinyje patvirtino ir nurodė, kad atsakovo iškeldinimo iš visų patalpų jis prašo, nes pasibaigė jo patalpų dalies nuomos santykiai. Todėl argumentas dėl nuomos mokesčio mokėjimo ar nuomos mokesčio negavimo, yra absoliučiai nepagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei motyvus, konstatuoja, kad atskirasis skundas iš esmės nesudaro pagrindo apskųstajai teismo nutarčiai panaikinti.Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas yra negyvenamosios patalpos - prekybos patalpos, pažymėtos 2-7, 2-8, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini) (toliau – patalpos ar patalpa), bendrasavininkai, kuriems patalpos priklauso lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį. Dėl to ginčo nėra. Iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad įsigijus patalpas, šių patalpų adresu buvo įkurta advokatų kontora V. ir partneriai ir joje įregistruotos abiejų šalių darbo vietos. Ieškovas ir atsakovas drauge vykdė veiklą bendroje advokatų kontoroje ir bendrai naudojosi patalpomis. 2010 m. gruodžio 13 d. šalys sudarė susitarimą dėl partnerystės sutarties nutraukimo ir ieškovas įsteigė bei tų pačių patalpų adresu įregistravo savo kontorą L. ir partneriai, kuri ir toliau veikė tose pačiose patalpose.Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui, siekdamas iškeldinti jį iš bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškinio reikalavimams užtikrinti – uždrausti atsakovui bylos nagrinėjimas metu naudotis patalpomis be išankstinio rašytinio ieškovo sutikimo. Pirmosios instancijos teismas nutartimi šį ieškovo prašymą atmetė.Apeliacinės instancijos teismas vertina pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iškeldinti atsakovą iš gyvenamųjų patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), teisėtumą ir pagrįstumą.Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje bylos proceso stadijoje, todėl pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra faktiniai duomenys, leidžiantys teismui manyti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, atsiras įstatymo numatytos pasekmės (CPK 144 str.).Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį ir 145 straipsnio 2 dalį teismas ieškovo prašymu laikinąsias apsaugos priemones byloje gali taikyti, jeigu egzistuoja trys sąlygos:

Pareikšto ieškinio reikalavimai yra preliminariai pagrįsti, t. y. egzistuoja protinga ieškinio patenkinimo galimybė. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atliekant preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą neatliekamas pateiktų įrodymų tyrimas, o tiesiog įvertinama, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.2-200-381/2015).Egzistuoja grėsmė, kad, nesiėmus prašomų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, t. y. teismo sprendimas, kuriuo būtų tik formaliai patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, jeigu jo nebūtų galima įvykdyti dėl nesąžiningų atsakovo veiksmų, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar interesų gynybos (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1665/2013).Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės nepažeis šalių interesų pusiausvyros, t. y. turi būti taikomi minimalūs suvaržymai ir ne ilgiau nei tai yra būtina (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-43-381/2015).

Pirmiausia, apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad teismas spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo klausimą, nesprendžia ir nepasisako dėl ginčo esmės, todėl yra tik preliminariai įvertinamas ieškinio pagrįstumas. Šiuo atveju, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovas tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimo dėl atsakovo iškeldinimo iš jam dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nustatyti, ar ieškinys yra preliminariai pagrįstas nėra galimybės, nes būtina išklausyti šalių paaiškinimus ir įvertinti įrodymų visumą, kas gali būti atlikta tik išsprendžiant ginčą iš esmės.Antra, ieškovas iš esmės savo reikalavimą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindžia tik ieškinio pagrįstumu, tačiau teismas spręsdamas laikinų apsaugos priemonių taikymo klausimą privalo įvertinti ir grėsmę būsimo, galimai palankaus ieškovui, sprendimo įvykdymui, bei ar laikinųjų apsaugos priemonių (ne)taikymas nepažeidžia šalių interesų pusiausvyros.Nagrinėjamu atveju, sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeistų atsakovo, kaip teisėto dalies ginčo patalpų savininko, teises ir bylos šalių interesų pusiausvyrą, ieškovui suteiktų nepagrįstą pranašumą. Kitą vertus, byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų kaip nors pabloginęs ginčo patalpas ar ketintų atlikti kokius nors kitus pažeidžiančius ieškovo teises veiksmus. Ieškovas neįrodė esant realią grėsmę, kad dėl atsakovo veiksmų ieškovas nebegalėtų valdyti ar naudoti jam priklausančią patalpų dalį. Taigi, draudimas atsakovui bylos nagrinėjimo metu naudotis patalpomis be išankstinio rašytinio ieškovo sutikimo, pažeistų šalių tarpusavio interesų pusiausvyrą, nes apribotų atsakovo galimybes naudotis jam priklausančiomis priklausančių patalpų dalimi ir nepagrįstai suteiktų ieškovui pranašumą.Be to, CK 4.75 straipsnio 1 dalis įpareigoja bendraturčius bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektą valdyti, juo naudotis ir disponuoti visų bendraturčių sutarimu, o tokio susitarimo nesant, įstatymas suteikia teisę bendraturčiui kreiptis į teismą dėl valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarkos nustatymo, bet ne leidžia vienam iš bendraturčių savavališkai, nesant visų bendraturčių susitarimo, naudoti bendros nuosavybės objektą. Taigi, papildomas įpareigojimas norint naudotis patalpomis gauti ieškovo raštišką sutikimą yra perteklinis ir nepagrįstas.Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl ji paliktina nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

ieškovo V. L. (V. L.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui A. V. dėl iškeldinimo iš patalpų ir skolos priteisimo atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.