- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-21
- Bylos Nr.
- e2A-164-614/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-36819-2017-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vytautas Zelianka, Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- V. L.
- Atsakovas
- A. V.
- Kategorijos
- 2.6.16.5Negyvenamųjų patalpų nuoma
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. L. (V. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovui A. V. dėl iškeldinimo iš patalpų ir skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydamas: 1) iškeldinti atsakovą A. V. iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – patalpos arba ginčo patalpos), su visais atsakovui priklausančiais daiktais; 2) priteisti ieškovo naudai iš atsakovo 1 800 Eur nuomos mokestį, 56,52 Eur komunalinių mokesčių, 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalims dalinės nuosavybės teise po 1/2 dalį priklauso patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Nors patalpos nebuvo padalintos ir naudojimosi tvarka jomis nebuvo nustatyta, atsakovas savavališkai užėmė visas patalpas ir pradėjo ten vykdyti komercinę veiklą. Teigė, kad atsakovas nesudarė su juo rašytinės patalpų nuomos sutarties, ir toliau naudojosi ieškovui priklausančia patalpų dalimi, nemokėdamas nuomos mokesčio. Nurodė, kad 2016 m. vasario 29 d. pranešimu įspėjo atsakovą dėl patalpų nuomos sutarties nutraukimo nuo 2016 m. gegužės 31 d. ir pareikalavo atsakovą atlaisvinti minėtas patalpas. Ieškovo teigimu, atsakovas minėtose patalpose komercinę veiklą vykdė iki 2016 m. pabaigos, kuomet kartu su darbuotojais persikėlė į kitas patalpas. Pažymėjo, kad 2016 m. gruodžio 15 d. tarp šalių buvo sudarytas susitarimas, kuriuo numatyta tarp šalių kilusį ginčą dėl patalpų dalies naudojimo išspręsti iki 2017 m. kovo 31 d., o tuo atveju, jeigu susitarti nepavyktų, atsakovas įsipareigojo iki 2017 m. kovo 31 d. atlaisvinti patalpas. Iki susitartos datos šalims susitarti nepavyko, todėl atsakovui kilo pareiga atlaisvinti ginčo patalpas, taip pat sumokėti ieškovui nuomos mokestį už naudojimąsi patalpomis 2017 m. balandžio 1 d. – 2017 m. rugsėjo 30 d., atlyginti ieškovui jo sumokėtus komunalinius mokesčius už 2017 m. balandžio – liepos mėnesius.
2. Atsakovas A. V. su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo patalpas šalys įsigijo drauge, ketindamos ten verstis advokatų profesine veikla. Patalpos buvo pritaikytos specialiai advokatų kontoros veiklai ir pats ieškovas kartu su savo darbuotojais ten vykdė advokatų profesinę veiklą. 2010 m. gruodžio 13 d. šalys pasirašė susitarimą dėl tarp šalių sudarytos partnerystės sutarties nutraukimo, kurios pagrindu ieškovas ginčo patalpose įsteigę savo atskirą advokatų kontorą. Pažymėjo, kad 2010 m. gruodžio 13 d. šalys pasirašė susitarimą dėl bendro naudojimosi patalpomis tvarkos, ir toliau ginčo patalpose kartu vykdė advokatų profesinę veiklą. Atsakovo teigimu, šalių nuomos santykiai nesiejo, ginčo patalpomis jie naudojosi kaip bendrasavininkai. Ieškovas ginčo patalpose veikla vykdė iki 2013 m., o 2014 m. lapkričio 21 d. advokatų profesinę bendriją „Lavrinovič ir partneriai“ įsteigė kitose patalpose. Pažymėjo, kad gavo ieškovo 2016 m. vasario 29 d. pranešimą, kuriame buvo nurodyta, jog nuo 2016 m. gegužės 31 d. ieškovas nutraukia su juo nuomos sutartį ir reikalauja atlaisvinti patalpas. Šalys susitarė, kad atsakovas išsikels iš patalpų, ir jos bus išnuomotos ar parduotos tretiesiems asmenims, o bendrasavininkai pabandys geranoriškai išspręsti su patalpų naudojimusi susijusius klausimus. Atsakovo teigimu, išsikėlus iš patalpų surasti joms nuomininkus ar pirkėjus nepavyko, todėl šalys 2016 m. gruodžio 15 d. sudarė susitarimą, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 31 d. ginčo patalpomis naudosis atsakovas, už naudojimąsi ieškovui priklausančią patalpų dalimi mokėdamas 300 Eur nuomos mokestį. Pažymėjo, kad iki šalių sutarto termino išspręsti kilusio ginčo nepavyko, todėl laikytina, jog nuo 2017 m. balandžio 1 d. nuomos santykiai tarp šalių yra pasibaigę ir ieškovas gali laisvai naudotis jam priklausančia 1/2 dalimi ginčo patalpų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 28 d. sprendimu ieškinį atmetė.
4. Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog įstatymo nustatyta tvarka nėra nustatyta naudojimosi šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų naudojimosi tvarka, tokio reikalavimo ieškovas nereiškė nei šioje byloje, nei Vilniaus apygardos teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje, kurioje sprendžiamas klausimas dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Nesant nustatytos naudojimosi bendrąja daline nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis tvarkos, spręstina, kad ieškovui ir atsakovui priklauso idealiosios patalpų dalys šių neindividualizuojant. Tai reiškia, kad nesant nustatytos naudojimosi patalpomis tvarkos, nenustatyta, kuria konkrečia patalpų dalimi turėtų naudotis ieškovas, kuria – atsakovas. Byloje nėra ginčo, jog atsakovas, faktiškai naudodamasis patalpomis, nedaro jokių kliūčių ieškovui naudotis patalpomis.
5. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių duomenų apie tarp šalių susiklosčiusius nuomos santykius dėl 1/2 ieškovui priklausančios patalpų dalies po 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimo pabaigos. Šis susitarimas buvo terminuotas, be to, pasibaigus susitarimo terminui, ieškovas išsivežė dalį baldų. Teismas pažymėjo, kad pats ieškovas šalių bendravimo metu aiškiai nurodė atsakovui jog nuomos santykių tęsti neketina.
6. Vertinant šalių sutartinių šalių santykių buvimą, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas aiškiai ir nedviprasmiškai atsakovui buvo nurodęs, kad pasibaigus 2016 m. gruodžio 15 d. susitarime numatytam terminui atsakovui patalpų nebenuomos. Kita vertus, byloje nėra ginčo, kad atsakovas, nors nurodytose patalpose vykdo profesinę veiklą, nedaro jokių kliūčių ieškovui ar pačiam naudotis patalpomis ar jas nuomoti kitiems asmenims. Iš bylos aplinkybių matyti, kad ieškovas jam priklausančia patalpų dalimi faktiškai nesinaudoja ne todėl, kad jam kaip bendraturčiui būtų kliudoma tai daryti, bet todėl, kad pats nusprendė patalpomis kartu su atsakovu nesinaudoti. Teismas sprendė, kad esant savanoriškam ieškovo apsisprendimui nesinaudoti bendromis patalpomis, jei jomis naudojasi atsakovas, ir nesant šalių duomenų, kad šalys kokiu nors būdu (raštu, žodžiu, konkliudentiniais veiksmais) būtų sutarusios dėl nuomos santykių tęsimo, nėra pagrindo konstatuoti nuomos santykių egzistavimą po 2017 m. kovo 31 d. ir atitinkamai atsakovo pareigą mokėti ieškovui nuomos mokestį (CK 6.162 str., 6.477 str., 6.479 str. 1 d.). ieškinio reikalavimas dėl nuomos mokesčio priteisimo atmestinas kaip neįrodytas ir teisiškai nepagrįstas
7. Teismas sprendė, kad vien tai, jog ieškovas yra nusprendęs nesinaudoti ginčo patalpomis, negali įpareigoti atsakovo kaip bendraturčio vienam mokėti visas su bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio daikto išlaikymu susijusias išlaidas, todėl ieškinio reikalavimas atlyginti ieškovo patirtas išlaidas komunaliniams mokesčiams sumokėti atmestinas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovas V. L. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
8.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir nelogiškai konstatavo, jog byloje nėra ginčo, kad atsakovas, faktiškai naudodamasis patalpomis, nedaro jokių kliūčių ieškovui naudotis patalpomis. Pažymėtina, kad tiek ieškovas procesiniuose dokumentuose, tiek jo atstovas teismo posėdžio metu aiškiai nurodė, jog atsakovas užgrobė (užvaldė) visas patalpas, jas naudoja savavališkai, vien tik savo nuožiūra, nesant bendraturčių sutarimo, dėl ko ieškovas negali šiomis patalpomis naudotis.
8.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovas užgrobė (užvaldė) patalpas ir jas naudoja be bendraturčių susitarimo. Tiek 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimas, tiek pats ieškinys patvirtina, kad ieškovas prieštarauja tokiam jam priklausančių patalpų valdymui ir naudojimui. Darytina išvada, kad atsakovas patalpas valdo ir naudoja neteisėtai, pažeisdamas CK 4.75 str. 1 d.
8.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netyrė ir nevertino 2016 m. gruodžio 15 d. ir 2017- m. vasario 28 d. šalių sudarytų sutarčių turinio, iš kurio matyti, kad atsakovo išsikeldinimas iš patalpų ir skolos už Patalpų nuomą ir komunalines paslaugas (nuostolius) sumokėjimas atitinka abiejų šalių, t.y. tiek ieškovo, tiek atsakovo, sutartinę valią.
8.4. Byloje nėra ginčo, kad iki 2017 m. kovo 31 d. šalys taip ir neišsprendė nesutarimų dėl patalpų naudojimo. Tai reiškia, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimo 2 punkto nuostatas, pagal kurias be atskiro įspėjimo ar reikalavimo, atsakovas privalėjo išsikeldinti, o jam nevykdant šalių sudarytos sutarties, iškeldintas teismo ieškovo reikalavimu.
8.5. Kadangi atsakovas, pažeisdamas 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimą, iš patalpų neišsikėlė, jam, remiantis CK 6.499 str. 3 d., atsirado pareiga ne mokėti nuomos mokestį ir kompensuoti komunalinius mokesčius, kaip nepagrįstai konstatavo teismas, o atlyginti ieškovui nuostolius, kuriuos šiuo atveju, remiantis CK 6.499 str. 3 d., sudaro nuomos mokestis ir komunaliniai mokesčiai už visą laikotarpį, kuriuo atsakovas neatlaisvino patalpų pagal susitarimą, t. y. nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki ieškinio pareiškimo teismui dienos.
8.6. Spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti iš atsakovo 1 800 Eur nuomos mokestį ir 56,52 Eur komunalinius mokesčius pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti civilinę atsakomybę už sutarties pažeidimą reglamentuojančias teisės normas (CK 6.499 str. 3 dalį), o ne nustatinėti, buvo ar nebuvo sudaryta nuomos sutartis tuo laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti nuomos mokestį ir komunalinius mokesčius.
Šalies argumentai
9. Ieškovas su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:
9.1. Ieškovas nepaiso fakto, kad atsakovas, patalpomis (jų 1/2 dalimi) naudojosi kaip patalpų bendrasavininkis, turintis ½ idealiąją dalį patalpų, kad patalpos neatidalintos ir kad nebuvo įstatymų numatyta tvarka nustatyta naudojimosi patalpomis tvarka.
9.2. Nors ieškovas teigia, kad atsakovas tariamai nuo pat patalpų įsigijimo buvo užvaldęs patalpas, ieškovas dėl naudojimosi patalpomis tvarkos nustatymo į teismą nesikreipė. Ieškovas šia teise nesinaudojo iki kol atsakovas kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl jam priklausančios patalpų dalies atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir šio ieškinio pagrindu Vilniaus apygardos teisme buvo pradėta civilinė byla Nr. e2-53-431/2018. Tada ieškovas minėtoje byloje pateikė priešieškinį, kuriuo prašė atidalinti patalpas, priteisiant atsakovui kompensaciją, o jam patalpas. Taigi, ieškovas jau pasinaudojo vienu iš savo teisių gynimo būdų.
9.3. Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. e2-53-431/2018 jau yra išnagrinėta: patalpos atidalintos, visas patalpas asmeninės nuosavybės teise priteisiant V. L., o A. V. priteisiant piniginę kompensaciją. Ir nors V. L. yra pateikęs apeliacinį skundą, tačiau jame yra prašoma pakeisti tik sprendimu kai kuriuos teismo konstatuotus faktus, nieko nekeičiant sprendimo rezoliucinėje dalyje. Taigi, šiai dienai ginčas dėl patalpų jau yra išspręstas iš esmės – patalpos atidalintos.
9.4. Šio atsiliepimo pateikimo dienai atsakovas nebevykdo veiklos tose patalpose, yra iš jų pilnai išsikėlęs bei pateikęs prašymą Lietuvos advokatūrai dėl advokatų kontoros V. ir partneriai išregistravimo iš patalpų (duomenys neskelbtini). Apeliantui tai yra žinoma. Atsakovas dar 2018 m. kovo 14 d. el. laišku, su kuriuo persiuntė V. L. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. kovo 14 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-53-431/2018, informavo jį apie tai, kad patalpos jau kurį laiką yra laisvos.
9.5. Priešingai nei tvirtina apeliantas, jokie bylos duomenys neįrodo ir nepatvirtina, kad atsakovas „užgrobė (užvaldė) patalpas“. Atsakovas patalpomis naudojosi kaip patalpų bendrasavininkas ir naudojo jas tokiu būdu ir tokiai paskirčiai, kuriai patalpas šalys įsigijo ir kuriai jos buvo naudojamos iki ieškovui išsikeliant iš patalpų.
9.6. Į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, jog ieškovui būtų trukdoma naudotis patalpomis ar į jas patekti. Ieškovui niekada nebuvo kliudoma naudotis patalpomis, jis turėjo patalpų raktus ir bet kuriuo metu galėjo laisvai įeiti į patalpas, jomis naudotis.
9.7. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad šalių sudarytu susitarimu sutartas patalpų dalies nuomos terminas pasibaigė. Tai skundžiamame sprendime nustatė pirmosios instancijos teismas. Tai apeliaciniame skunde patvirtino ir pats apeliantas. Jau vien dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino, kad nuo 2017 m. balandžio 1 d. tarp šalių neegzistavo jokie nuomos santykiai. Atitinkamai, pagrįstai buvo atmestas ir reikalavimas priteisti susitarime nurodyto dydžio nuomos mokestį, kuris buvo sutartas mokėti ir mokėtas už laikotarpį, kai atsakovas nuomojosi iš ieškovo ieškovui priklausančią ½ patalpų dalį.
9.8. Esant faktui, kad atsakovas išsinuomojo iš ieškovo 1/2 idealiąją dalį patalpų, apeliacinio skundo argumentai, jog atsakovas bylos nagrinėjimo metu nekonkretizavo kokia konkrečiai patalpų dalimi pasibaigus ieškovo patalpų dalies nuomai atsakovas naudojasi, kad ta patalpų dalis priklauso būtent jam, o ne ieškovui, neįrodo ir nepatvirtina ieškovui priklausančio daikto (patalpų dalies) negrąžinimo pasibaigus nuomos terminui.
9.9. Nesant teismine ar notarine tvarka patvirtintos naudojimosi patalpomis tvarkos, patalpoms esant neatidalintoms, pasibaigus ieškovui priklausiusios 1/2 dalies nuomai, tiek atsakovas, tiek ir ieškovas turėjo vienodas teises į visas patalpas. Ieškovas turėjo teisę ir galimybę naudotis patalpomis, jam buvo grąžintas išnuomotas daiktas (1/2 neatidalintų patalpų dalis), tačiau jis pats nutarė patalpomis nesinaudoti ir jam priklausančios 1/2 patalpų dalies nenuomoti nei atsakovui, nei kokiems nors tretiesiems asmenims.
9.10. Nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei su apeliaciniu skundu nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pasibaigus atsakovo iš ieškovo išsinuomotos ½ patalpų dalies nuomos terminui ieškovas negalėjo perimti savo patalpų dalies, negalėjo kartu su atsakovu patalpomis naudotis, negalėjo tretiesiems asmenims išnuomoti savo patalpų dalies.
9.11. Į bylą pateiktos sąskaitos taip pat patvirtina, kad komunaliniai mokesčiai, kuriuos ieškovas prašė priteisti iš atsakovo, nėra tiesiogiai susiję su patalpų naudojimu ar nenaudojimu. Iš pateiktų sąskaitų matyti, kad šie komunaliniai mokesčiai (už šiukšlių išvežimą, šildymą, pastato administravimo išlaidas) yra susiję su nuosavybės teisių turėjimu ir yra skaičiuojami nuo ieškovui nuosavybės teise priklausančios patalpų dalies ploto. Šie komunaliniai mokesčiai susidaro nepriklausomai nuo to ar patalpomis kas nors naudojasi, ar nesinaudoja. T.y. jie susidarytų net ir tuo atveju, jeigu patalpos būtų visiškai tuščios.
9.12. Apelianto, kuris savo noru nusprendė nesinaudoti jam priklausančia patalpų dalimi, noras perkelti ant atsakovo paties apelianto, kaip turto savininko, pareigas išlaikyti turtą, yra nesąžiningas ir neteisėtas.
10. Iki skundo nagrinėjimo iš esmės rašytiniame teismo posėdyje pradžios buvo gautas apelianto V. L. atsisakymas nuo ieškinio ir nuo apeliacinio skundo dalies dėl atsakovo iškeldinimo iš ginčo patalpų su visais jam priklausančiais daiktais, kadangi atsakovas pats išsikėlė (e.b.l. 145-146, 2 t.). Apeliantas nurodė, jog skundą likusioje dalyje palaiko, prašė priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).
12. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ar būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.
13. CPK 42 straipsnis nustato, kad ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio. CPK 308 strapsnis nustato, jog apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę atsisakyti skundo iki skundo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Ieškovas yra advokatas, taigi atsisakymo nuo ieškinio ir apeliacinio skundo pasekmės jam yra žinomos. Kadangi teisėjų kolegija nenustatė, jog tokie ieškovo (apelianto) procesiniai veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, prašymas priimtinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl šio ieškovo (apelianto) reikalavimo naikintinas, byla nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 dalis, 308 straipsnio 2 dalis).
14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, jog šiuo atveju nagrinėtinos apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą dalių dėl skolos - nuomos mokesčio bei mokesčių už komunalines paslaugas bei procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo teisinis ir faktinis pagrindas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
15. Kaip nustatyta iš bylos medžiagos, ginčas tarp šalių – ieškovo V. L. ir atsakovo A. V. kilo dėl negyvenamųjų patalpų, kurių unikalus Nr. 4400-0471-2044:4107, esančių (duomenys neskelbtini), naudojimo. Šalys vieningai nurodė, jog ginčo patalpos priklauso jiems kaip bendrasavininkiams po 1/2 dalį, 2007-03-19 pirkimo – pardavimo sutarties Nr.R1-852 pagrindu. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis Nekilnojamojo turto centrinio duomenų banko išrašas (e.b.l. 8, 1 t.). Tiek ieškovas, tiek atsakovas nurodė, kad naudojimosi patalpomis tvarka nebuvo nustatyta.
16. 2007 m. birželio 15 d. prašymu advokatai kreipėsi į Lietuvos advokatūros Advokatų tarybą, prašydami patalpose įregistruoti advokatų darbo vietą. 2007 m. birželio 20 d. Advokatų tarybos posėdžio metu nuspręsta įregistruoti advokatų A. V. ir V. L. darbo vietą Advokatų kontoroje V. ir partneriai, (duomenys neskelbtini).
17. 2010 m. gruodžio 13 d. šalys sudarė susitarimą dėl 2007 m. birželio 15 d. sudarytos partnerystės sutarties nutraukimo (e.b.l. 80, 1 t.). 2010 m. gruodžio 13 d. šalys buvo sudariusios susitarimą dėl naudojimosi patalpomis tvarkos (kurių neatsiejama dalis patalpų planas) (e.b.l. 77, 78, 118, 119, 1 t.), tiek ieškovas, tiek atsakovas pripažino, jog naudojimosi tvarka patalpomis teisės aktų nustatyta tvarka nėra ir nebuvo nustatyta, nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruota (e.b.l. 8, 1 t.). Šalys paaiškino, kad šis minimas susitarimas buvo sudarytas tik dėl advokatų darbo vietos įregistravimo Lietuvos advokatūroje. Abi ginčo šalys laikėsi vieningos pozicijos, jog jiems priklauso idealiosios ginčo patalpų dalys.
18. Byloje nustatyta, jog šalių dalinės nuosavybės teise valdomos patalpos buvo pritaikytos advokatų kontoros veiklai. Ginčo nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme laikotarpiu patalpose veikė Advokatų kontora V. ir partneriai.
19. 2016 m. gruodžio 15 d. susitarime susitariančios šalys – ieškovas V. L. ir atsakovas A. V. konstatavo, jog jos yra patalpų bendrasavininkės ir tarp jų yra nesutarimas dėl patalpų dalies naudojimosi. Šalys 1 susitarimo punkte susitarė pabandyti taikiai išspręsti kilusį ginčą dėl patalpų dalies naudojimosi kuo skubiau, bet ne vėliau kaip iki 2017 m. vasario 28 d. Susitarimo 2 punte nurodyta, kad siekdamos išvengti ginčų ateityje, patalpomis šalys naudosis tik esant rašytiniam abiejų šalių susitarimui dėl patalpų (jų dalies). Atsižvelgdamos į tai, šalys susitarė, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. patalpomis (t. y. tiek atsakovui, tiek ieškovui priklausančia patalpų dalimi) naudosis atsakovas A. V. advokatų kontoros V. ir partneriai veiklai vykdyti. Atsakovas už naudojimąsi apeliantui (ieškovui) V. L. priklausančia patalpų dalimi įsipareigoja mokėti ieškovui nuomos mokestį, lygų 300,00 Eur/mėn., bei kompensuoti visas ieškovui tenkančias su patalpų išlaikymu per mėnesį susijusias išlaidas (t.y. visus mokesčius, nurodomus 315-osios Garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos pateikiamose einamojo mėnesio, už kurį mokamas nuomos mokestis, sąskaitose). Pagal susitarimą nuomos mokestis ir mokesčiai už komunalines paslaugas pradedami skaičiuoti nuo 2017 m. sausio 1 d. Jeigu šalys iki susitarimo 1 punkte nurodytos dienos (2017 m. vasario 28 d.) neišspręs nesutarimų, ir nesant kitokio raštiško susitarimo, šiame susitarimo punkte numatytas šalių susitarimas dėl patalpų naudojimo netenka galios (pasibaigia), o atsakovas įsipareigoja be atskiro įspėjimo ar reikalavimo, visiškai atlaisvinti patalpas nuo visų savo daiktų, taip pat reklamos, ne vėliau kaip susitarimo 1 punkte nurodytą dieną. Susitarimo 3 punktu atsakovas įsipareigojo iki 2016 m. gruodžio 16 d. sumokėti apeliantui 1.500,00 Eur sumą (depozitą), kuri vienašališkai ieškovo (apelianto) nuožiūra bei sprendimu bus įskaityta visa arba iš dalies, nepanaudotą dalį grąžinant atsakovui, pasibaigus šio susitarimo 1 punkte numatytam terminui: kaip dalis nuomos mokesčio, nurodyto susitarimo 2 punkte, jei būtų susidariusi skola už nuomą, ir/arba kaip dalis komunalinių išlaidų kompensavimo, kaip nurodyta sdusitarimo 2 punkte, jei būtų susidariusi skola už komunalines paslaugas, ir/arba kaip kompensacija (jos dalis) už ankstesnį patalpų dalies naudojimą ir/arba kaip dalis nuostolių atlyginimo, jei šalys iki susitarimo 1 punkte numatyto termino pabaigos neišspręs tarp šalių kilusio ginčo dėl patalpų dalies naudojimosi. Susitarimo 4 ir 5 punktuose šalys nurodė, jog šis susitarimas nėra laikomas jų ginčo dėl patalpų dalies naudojimosi išsprendimu. Šalių siekis išspręsti tarp jų kilusį ginčą taikai ir/ar šio susitarimo nuostatos ir/ar šių nuostatų vykdymas nėra ir negali būti laikomas bet kurios šalies reikalavimų, pozicijos ir/ar atsikirtimų pripažinimu (e.b.l. 42-43, 1 t.).
20. 2017 m. vasario 28 d. šalys sudarė Susitarimą prie 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimo (e.b.l. 42, 1 t.), kuriuo susitarė pratęsti 2016 m. gruodžio 15 d susitarimą iki 2017 m. kovo 31 d.
21. Įvertinusi bylos rašytinę medžiagą bei šalių ir/ar jų atstovų paaiškinimus pirmosios instancijos teismo žodinio posėdžio metu (garso įrašas), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino į bylą pateiktus įrodymus ir šalių susitarimo turinį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimo pagrindu nuomos teisiniai santykiai šalis siejo tik konkrečiu susitarime apibrėžtu terminu ir tik dėl ieškovui priklausančios 1/2 patalpų dalies, bet ne dėl visų ginčo patalpų. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Susitarimo 2 punkte aiškiai nurodyta, jog šalims nepasiekus susitarimo, šiame punkte nurodytas susitarimas dėl patalpų naudojimo (nuomos) netenka galios. Taigi, šalių teisės ir pareigos, susijusios su ginčo patalpų valdymu, naudojimu ir disponavimu, pirmiausia kyla iš jų turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisės.
22. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra kai bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje Nr.AC-32-1 minima, jog formuluojant bendrosios dalinės nuosavybės teisės sąvoką įstatyme specialiai pabrėžta, jog turimos omenyje dalys nuosavybės teisėje į bendrą turtą, bet ne pačiame bendrame turte, teisės doktrinoje ir teismų praktikoje dažnai vadinant idealiosiomis dalimis. Bendraturčių tarpusavio susitarimu ar per teismą gali būti nustatoma naudojimosi daiktu, kuris yra bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, tvarka, dažnai ją vadinant realiųjų dalių nustatymu. Realiosios turto dalys – tai turto dalys, kuriomis turi teisę naudotis atskiri bendraturčiai, kitaip tariant, kai nustatyta naudojimosi bendru turtu tvarka. Skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo, kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi, dalis daikto (zonų) bendraturčių gali būti naudojama bendrai.
23. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios nuosavybės teisės objektu naudojamasi bendraturčių sutikimu. Ši nuostata dėl nekilnojamųjų daiktų detalizuota CK 4.81 straipsnyje. Susitarimas, nepriklausomai nuo jo formos, yra privalomas susitariantiems bendraturčiams, tačiau abi ginčo šalys nurodė, jog dėl naudojimosi patalpomis tvarkos jos nebuvo susitarusios. Taigi, šalys tvirtinao, jog yra nustatytos tik idealiosios jų turto dalys.
24. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nepagrįsta ieškovo (apelianto) pozicija, kad ginčo šalims nesusitarus dėl nekilnojamojo daikto naudojimo, nei vienas iš bendraturčių apskritai neturi teisės daiktu naudotis. Akivaizdu, kad tokia padėtis apsunkina naudojimąsi kiekvieno bendraturčio turto dalimi ir gali sukurti konfliktą tiek dėl paties daikto naudojimo, tiek dėl jo išlaikymo ar dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant tokį bendraturčių ginčą kiekvienu atveju turi būti vertinamos konkrečios bylos aplinkybės.
25. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bendraturčiams dėl naudojimosi tvarkos nesusitarus, ji nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos ir šalių atskleistų aplinkybių, nagrinėjamu atveju nei ieškovas, nei atsakovas šia teise nepasinaudojo, o kilus tarpusavio nesutarimams (kurių turinys nagrinėjant ginčą šalių taip pat nebuvo atskleistas), ieškovas iš patalpų išsikėlė. Ieškovas nurodė atsakovui, jog bendrai dirbti ir naudotis patalpomis nenori ir neketina, patalpų jam nuomoti taip pat nesutinka. Byloje taip pat nustatyta, kad ieškovas iš patalpų išsikėlė, o pasibaigus šalių 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimo (su papildymu) nustatytam terminui savo raktu atsirakino patalpas iš išsivežė iš patalpų savo daiktus.
26. Atsakovas teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad jis toliau naudojosi patalpomis, tačiau patalpose liko stovėti kai kurie ieškovo baldai, buvo paliktos atlaisvintos ieškovo darbo vietos ir ieškovas turėjo visas galimybes patalpomis naudotis. Atsakovas nurodė, kad ieškovas turėjo patalpų raktus, spynos nebuvo pakeistos, ieškovas turėjo galimybę ateiti ir tam nebuvo jokių kliūčių. Atsakovas nurodė, kad jis nėra užėmęs visų patalpų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šios atsakovo teisme nurodytos aplinkybės byloje nėra paneigtos CPK leistinais įrodymais. Ieškovo kartu su ieškiniu pateiktame faktinių aplinkybių konstatavimo akte fiksuotos laisvos darbo vietos (e.b.l. 15-30, 1 t.).
27. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios instancijos teisme pats ieškovas teismo posėdyje nedalyvavo, ieškovo atstovas advokatas Petras 15-30, 1 t.Selilionis duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme nurodė, jog atsakovas neteisėtai naudojosi patalpomis, nes nebuvo sudarytas susitarimas dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Nei ieškovo atstovo paaiškinimuose teismo posėdžio metu, nei ieškovo procesiniuose dokumentuose nebuvo nurodyta, kad atsakovas būtų sudaręs kokias nors fizines ar kitokias kliūtis ieškovui naudotis patalpų dalimi. Ieškovo pozicija dėl jo teisių pažeidimo byloje išimtinai buvo grindžiama teiginiu, jog atsakovas negali naudotis ne tik 1/2 dalimi patalpų, bet visomis patalpomis apskritai. Ieškovas tvirtino, jog atsakovas turėjo pareigą perduoti visas patalpas ieškovui, kadangi tokia jo prievolė kilo iš šalių 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimo. Ieškovas laikėsi pozicijos, jog susitarime (su papildymu) nustatytu terminu atsakovui neperdavus visų patalpų ieškovui laikytina, jog ieškovas negali realizuoti savo kaip savininko teisių į nuosavybės valdymą, nuomą ar kitas teises ir tokia padėtis užkerta kelią ieškovui naudotis visomis patalpomis. Ieškovas nurodė, jog jam iš atsakovo turi būti priteistas nuomos mokestis ir mokesčiai už komunalinius patarnavimus. Šiuos reikalavimus ieškovas kildino tiek iš 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimo, tiek iš CK 499 straipsnio 3 dalies, kadangi, kaip nurodė ieškovas, nuomininkas negrąžino daikto nuomos sutarčiai pasibaigus. Su tokiu apelianto aplinkybių vertinimu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka ir pagrįstais pripažįsta atsakovo argumentams, jog visų patalpų grąžinti ieškovui atsakovas neprivalėjo, o nuomos teisiniai santykiai, kaip jau buvo minėta, 2016 m. gruodžio 15 d. susitarimui netekus galios ginčo šalių nesiejo, todėl atsakovui nekilo pareiga mokėti ieškovui nuomos mokesį.
28. Ieškovo (apelianto) prašoma priteisti iš atsakovo komunalinių mokesčių 56,52 Eur suma gindžiama 315-osios Garažų statybos ir eksploatacijos bendrijos pateiktais mokėjimo pranešimais laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio mėnesio iki liepos mėnesio imtinai (e.b.l. 45-48, 1 t.), kurią sudaro mokestis už šiukšlių išvežimą, patalpų šildymą ir pastato administravimo išlaidas. Mokėjimo pranešimuose nurodyta, jog mokamasis pranešimas pateiktas ieškovui (mokėtoju nurodytas V. L.). Mokėjimo pranešimuose nurodytą sumą ieškovas paslaugos teikėjui apmokėjo (e.b.l. 49, 1 t.). CK 4.76 straipsnis nustato, jog kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms. Kadangi mokamuosiuose pranešimuose priskaičiuotos ir ieškovo apmokėtos sumos susidarė dėl nekilnojamojo daikto išlaikymo ir išsaugojimo (išlaidų dalis apskaičiuota proporcingai patalpų plotui), o ne dėl atsakovo advokatų kontoros veiklos, pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog atsakovui nekyla pareiga kompensuoti ieškovui tenkančių jo daikto dalies išlaikymo išlaidų. Nors apelianto atstovas skunde ir baigiamojoje kalboje pirmosios instancijos teisme minimas sumas įvardijo nuostoliais, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas savo valia atsisakė teisės naudotis patalpomis (priešingų įrodymų byloje nėra), todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nėra įrodyta, kad kokie nors nuotoliai ieškovui kilo dėl atsakovo neteisėto veikimo ar neveikimo arba dėl atsakovo kaltės.
29. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias materialines teisės normas, nepažeidė proceso normų, todėl skundžiamoje dalyje priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinio skundo dalies bei naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje, kurioje atmestas apelianto reikalavimas dėl 1.800,00 Eur sumos (nuomos mokesčio) ir 56,52 Eur sumos (komunalinių mokesčių) priteisimo iš atsakovo, o taip pat išvestinio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
30. Apeliantas prašė priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovui bylinėjimosi išlaidos iš atsakovo neturi būti priteistos. Pažymėtina, kad bylinėjimosi išlaidas bylos šalys moka už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, prie jų taip pat priskiriamos ir šalių turėtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Toks bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas turi ir prevencinį pobūdį – skatina asmenis ieškoti ir rinktis alternatyvų ginčo sprendimo būdą. Teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 4 dalis). Atsižvelgdamas į tuos pačius kriterijus (šalių procesinio elgesio tinkamumas ir priežastys, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos) teismas bylinėjimosi išlaidas paskirsto ir tais atvejais, kai byla baigiama, nepriimant sprendimo dėl ginčo esmės (CPK 94 straipsnio 1 dalis). Ieškovas (apeliantas) nurodė, jog jis atsisako ieškinio ir apeliacinio skundo dalies, kadangi atsakovas iš ginčo patalpų išsikėlė, tačiau teisėjų kolegijos bylos medžiagos vertinimu, atsakovo išsikėlimas tiesioginiu priežastiniu ryšiu nėra susijęs su nagrinėjamoje byloje priimtu skundžiamu pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, jog jau yra suplanavęs išsikelti iš patalpų, siūlė atidėti bylos nagrinėjimą ir taikiai išspręsti ginčo dalį dėl iškeldinimo, tačiau ieškovas su tokiu siūlymu nesutiko. Šalys taip pat nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme 2018 m. kovo 14 d. sprendimu buvo išnagrinėtas šalių ginčas dėl jų kaip bendraturčių turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės. Minimoje civilinėje byloje Nr. e2-53-431/2018 priimtu sprendimų daiktas buvo perduotas ieškovui, o atsakovui iš ieškovo sumokant piniginę kompensaciją. Vilniaus apygardos teismo priimtas sprendimas dar nėra įsiteisėjęs (Liteko duomenimis Lietovos apeliaciniame teisme civilinėje byloje Nr.e2A-101-798/2019 procesinis sprendimas bus skelbiamas 2019 m. kovo 7 d.). Įvertinusi visas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, jog ne atsakovo veiksmai ar ieškinio pripažinimas šioje byloje nulėmė ieškovo ieškinio ir apeliacinio skundo atsisakymą dalyje ir ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos kilo išimtinai dėl ieškovo pasirinkto teisių gynimo būdo, už kurį atsakovas nėra ir neturi būti atsakingas.
31. Ieškovui (apeliantui) atsisakius ieškinio ir apeliacinio skundo dalies, pagal CPK 87 straipsnio 2 dalį jam grąžintina 75 proc dalis žyminio mokesčio, sumokėto už ieškinio reikalavimą dėl atsakovo iškeltinimo, kas sudaro 56,25 Eur, ir 100 proc. žyminio mokesčio apeliacinio skundo reikalavimą šoje dalyje, kas sudaro 75,00 Eur, viso – 131,25 Eur žyminio mokesčio. Duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas atsakovas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija
nutaria:
Priimti ieškovo (apelianto) V. L. (V. L.) atsisakymą nuo ieškinio ir nuo apeliacinio skundo dalyje dėl atsakovo A. V. iškeldinimo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovo ieškinį dėl atsakovo iškeldinimo su visais jam priklausančiais daiktais ir bylą šioje dalyje nutraukti.
Likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Grąžinti ieškovui V. L. 131,25 Eur (vienas šimtas trisdešimt vienas euras 25 ct) žyminio mokesčio. Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi.