Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo N. J. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutarties, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litmaxas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Bankro“, ieškinį atsakovui N. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi vieninteliu motyvu – didele ieškinio suma. Teismo motyvas, kad ieškovas pareikštu ieškiniu prašo priteisti iš atsakovo, kaip fizinio asmens, 246 150,00 Lt sumą, nėra pakankamas motyvas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, toks teismo motyvas yra niekuo nepagrįstas ir vadovaujamasi tik prielaidomis. Pažymi ir tai, kad UAB „Jungtinė auditorių kontora“ ataskaitoje pats auditorius S. B. nurodė, kad tai nėra nei auditas, nei peržvalga ir jokio užtikrinimo dėl patirtų išlaidų/sąnaudų, gautinų/mokėtinų sumų konkrečių pastabų neturi ir nepareiškė. Pagal pateikiamą sutartį NJ/1, kuria vadovaujantis buvo pateiktos sąskaitos už suteiktas paslaugas BUAB „Litmaxas“, o gautos pajamos apmokestintos Vokietijos Federacinės Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Todėl tik teismas, tinkamai įvertinęs susiklosčiusią situaciją bei esamus byloje rašytinius įrodymus galėtų tinkamai spręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, privalo įvertinti ieškovo ieškinyje išdėstytus teisinius ir faktinius argumentus, kurie turi būti patvirtinti ir būti pakankami, kad teismas įsitikintų, kad ieškinys vadovaujantis pateiktais faktiniais ir teisiniais argumentais, bus patenkintas. Todėl teismas privalo atsižvelgi ne tik į ieškinio sumą, bet ir į abiejų šalių turtinę padėtį, jų finansines galimybes, taip pat į tai, ar ieškovo prašyme išdėstyti argumentai ir juos pagrindžiantys įrodymai patvirtina ieškinio galimą pagrįstumą.

Šiuo atveju 246 150 Lt suma yra labai didelė, todėl teismo sprendimui visiškai pakaktų tik didelės reikalavimų sumos kriterijaus. Skundžiama teismo nutartis priimta vadovaujantis ne vien tik didelės sumos kriterijumi, bet ir atsižvelgiant į kitą aplinkybę, nurodytą ieškinyje – atliekant BUB „Litmaxas“ veiklos tyrimą, kuris buvo atliekamas audito kompanijoje UAB „Jungtinė auditorių kontora“, buvo konstatuota, kad akcininkas N. J. faktiškai vadovavo įmonei, nors buvo paskirti kiti direktoriai ir įvairiais veiksmais pasisavino 246 150 Lt bendrovės lėšų, kas galimai privedė ją prie bankroto. Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi pripažino UAB „Litmaxas‘ bankrotą tyčiniu, įvertinus 17 sąskaitų-faktūrų, išrašytų N. J.. Tai yra pagrįstai tikėtina, kad miėntos 17 sąksaitų- faktūrų bus pripažintos negaliojančiomis. Su atkiruoju skundu pateikta sutartis neįrodo sąskaitų-faktūrų pagrįstumo. Sutarties buvimas nepaneigia fakto, kad pinigai buvo pervedami už niekines ir visiškai nereikalingas paslaugas, ko pasėkoje įmonė patyrė 246 150 Lt žalos.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.

Byloje spręstinas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, laikytina teisėta ir pagrįsta. Šis klausimas sprendžiamas neperžengiant atskirajame skunde nustatytų ribų – skundo faktinio ir teisinio pagrindo bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimo (CPK 320 str. 1, 2 d., 338 str.).

LR CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus visiškai įvykdytas. Teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškovo reikalavimų pagrįstumas, neužtikrintų tinkamos pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynybos teismine tvarka. Tikimybė, jog sprendimą ateityje įvykdyti bus sunkiau, gali atsirasti tiek dėl objektyvių, tiek dėl subjektyvių priežasčių, kurias teismui būtina įvertinti taikant laikinąsias apsaugos priemones. Remdamasis LR CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kaip įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms apsunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą.

Teismų praktikoje yra suformuota taisyklė, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-786/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-323/2009, Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. balandžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr.2-330/2009 ir kt.). Aplinkybė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas preziumuojama, jei ginčas byloje yra kilęs dėl didelės pinigų sumos priteisimo, kadangi didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Žr. pvz.: Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-307/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-271/2008, Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-782/2007 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pareikštu ieškiniu ieškovas teismo prašo pripažinti negaliojančiais 17 sandorių, pagal kuriuos UAB „Litmaxas“ apmokėjo N. J. pagal 17 sąskaitų-faktūrų už neva atliktas paslaugas 246 150 Lt bei priteisti iš atsakovo N. J. 246 150 Lt ieškovui padarytos žalos.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo suma (246 150 Lt) atsakovui yra didelė, kas sudaro pagrindą laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Apeliantas, nesutikdamas su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde teigia, kad vien didelė ieškinio suma, kuria vadovavosi pirmosios instancijos teismas, nėra pakankamas motyvas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

Pažymėtina, kad šiuo konkrečiu atveju vien faktas, kad pareikštas aukščiau nurodyto dydžio turtinis reikalavimas, sudaro pagrindą teigti, kad ieškinio suma atsakovui yra didelė. Tačiau didelė ieškinio suma, kuri gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką, yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs įrodymus apie savo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal CPK 178 straipsnio nuostatas šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Šiuo atveju atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo turtinė padėtis neleidžia teigti, jog nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, savo argumentų pakankamai nepagrindė bei aukščiau nurodytos prezumpcijos motyvuotai nepaneigė. Apeliantui nepateikus įrodymų, pagrindžiančių, jog prašoma priteisti suma jam nėra didelė, teismas sprendžia, kad apeliantas nepaneigė objektyvios grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas 2013 m. balandžio 18 d. nutartimi pagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones atsakovo atžvilgiu.

Apeliantas atskirąjį skundą grindžia ir tuo, kad pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir nepasisakė dėl ieškinio galimo pagrįstumo. Apeliantas, preliminariai vertindamas byloje pareikštus reikalavimus, vadovaujasi kartu su atskiruoju skundu pateikiama 2008 m. vasario 1 d. sutartimi NJ/1, kurios, anot apelianto, pagrindu ir buvo pateiktos sąskaitos už suteiktas paslaugas BUAB „Litmaxas“. Ieškovas teigia, kad sutarties buvimas nepaneigia fakto, kad pinigai buvo pervedami už niekines ir visiškai nereikalingas paslaugas, ko pasėkoje įmonė patyrė 246 150 Lt žalos. Atkreiptinas dėmesys, kad Panevėžio apygardos teismas 2013 m. kovo 7 d. nutartimi nustatė BUAB „Litmaxas“ bankrotą tyčiniu (b.l. 29-33). Iš šios nutarties turinio matyti, kad įmonės bankrotas nustatytas tyčiniu tuo pagrindu, kad pagal akcininko N. J. pateiktas apmokėti 246 150,00 Lt sumai 17 sąskaitas-faktūras, UAB „Litmaxas“ patyrė išlaidas, kurios nebuvo skirtos UAB „Litmaxas“ pajamoms uždirbti ar veiklai vykdyti, t.y. didelės 246 150 Lt sumos ekonomiškai ir teisiškai nepagrįstas išmokėjimas iš UAB „Litmaxas“ dar labiau pablogino UAB „Litmaxas“ finansinę padėtį, kas privedė prie UAB „Litmaxas“ bankroto. Kartu pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje tarp šalių kilęs ginčas yra susijęs su išrašytų sąskaitų-faktūrų pagrįstumu ir tai yra susiję su materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimu. Preliminarus ieškinio įvertinimas nėra ieškiniu pareikštų materialiųjų reikalavimų pagrįstumo vertinimas, kuris atliekamas bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

Atsakovui neįrodžius, kad pareiškimo suma jam nėra didelė, keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo teisėtos ir pagrįstos nutarties, kuria atsakovo atžvilgiu pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teismas dėl jų nepasisako.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. balandžio 18 d. nutartį palikti nepakeistą.