- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-10-15
- Bylos Nr.
- e2A-571-370/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vigintas Višinskis, Danguolė Martinavičienė, Rasa Gudžiūnienė
- Atsakovas
- V. K., N. K.
- Ieškovas
- Luminor Bank AS, Lietuvoje
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų V. K. (V. K.) ir N. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2994-852/2019 pagal ieškovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, ieškinį atsakovams V. K. ir N. K. dėl skolos priteisimo iš laiduotojų, trečiasis asmuo – likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Preskonita“.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų V. K. ir N. K. 58 571,77 Eur skolą (negrąžinto kredito), 102,68 Eur nesumokėtų palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas, taip pat bylinėjimosi išlaidas.
2. Procesiniuose dokumentuose ieškovas nurodė, jog 2011 m. sausio 18 d. ieškovas (buvęs pavadinimas – AB DnB NORD bankas) ir trečiasis asmuo UAB „Preskonita“ (kredito gavėjas), sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-2400-2011-3 (toliau – kredito sutartis), kuria ieškovas suteikė kredito gavėjui 500 000 litų (144 810 Eur) kreditą. Trečiasis asmuo įsipareigojo ieškovui iki 2011 m. lapkričio 15 d. grąžinti 300 000 litų (86 886 Eur), o iki 2012 m. sausio 17 d. – 200 000 litų (57 924 Eur). 2011 m. lapkričio 25 d. ieškovas su atsakovais sudarė dvi laidavimo sutartis, pagal kurias šalys susitarė, kad atsakovai solidariai atsakys ieškovui su trečiuoju asmeniu savo turtu, jeigu trečiasis asmuo neįvykdys visų ar dalies arba įvykdys netinkamai trečiojo asmens prievoles pagal kredito sutartį. Vėliau šalys susitarimais pratęsdavo galutinio kredito grąžinimo terminą, kuris vėliausiu susitarimu (2014 m. rugpjūčio 14 d.), buvo pratęstas iki 2016 m. gruodžio 31 d. Ieškovas 2016 m. gruodžio 9 d. pareikalavo trečiojo asmens sumokėti pradelstus mokėjimus, tačiau iki nurodyto termino nesumokėjus įsiskolinimo, ieškovas 2017 m. sausio 14 d. nutraukė kredito sutartį su trečiuoju asmeniu. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4156-912/2018 trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla. Bankroto byloje taip pat buvo patvirtinti ieškovo 58 674,45 Eur dydžio finansiniai reikalavimai.
3. Atsakovai su ieškiniu nesutiko. Procesiniuose dokumentuose nurodė, kad trečiojo asmens įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymui ieškovo naudai buvo įkeistas trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas (žemės sklypas ir dvi negyvenamosios paskirties patalpos). Įkeisto nekilnojamojo turto vertė yra 259 000 Eur, todėl, bankroto byloje realizavus šį nekilnojamąjį turtą, ieškovo interesai nebus pažeisti. Pažymėjo, kad, jei atsakovams būtų buvę išaiškinta, jog jie privalės atsakyti už trečiojo asmens prievoles nepriklausomai nuo ieškovo pasinaudojimo ar nepasinaudojimo hipotekos kreditoriaus teisėmis, atsakovai nebūtų pasirašę laidavimo sutarčių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai ir priteisė ieškovui iš atsakovų 58 674,45 Eur skolą, 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2019 m. kovo 27 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 958 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat priteisė iš atsakovų valstybės naudai po 5,10 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
2. Pirmosios instancijos teismas atmetė atsakovų argumentus, kad pirmiausia ieškovas, kaip kreditorius, turėjo išnaudoti visas galimybes išsiieškoti skolą iš kredito gavėjos UAB „Preskonita“ ir tik tada nukreipti reikalavimus į atsakovus, kaip laiduotojus, nes pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.80 straipsnio 2 dalį laiduotojas nedisponuoja teise reikalauti, kad kreditorius pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų pagrindinio skolininko turtą. Kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis).
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad laidavimo sutartyse šalys susitarė, jog laiduotojai (atsakovai) atsako ta pačia apimtimi, kaip ir skolininkas (trečiasis asmuo), ir padarė išvadą, kad atsakovams turėjo būti suprantama, jog kreditorius neįsipareigojo išieškojimo pirmiausia nukreipti į skolininko įkeistą turtą ir kad tokią teisę gali perleisti laiduotojams, įvykdžiusiems prievolę už skolininką.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
1. Apeliaciniame skunde atsakovai V. K. ir N. K. prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
11.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai visą trečiojo asmens įsiskolinimą pagal kredito sutartį priteisė iš atsakovų, nes ieškovo naudai užtikrinant įsipareigojimų įvykdymą yra įkeistas trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas. Nukreipus skolos išieškojimą į šį nekilnojamąjį turtą, kurio vertė 259 000 Eur, ieškovo reikalavimai būtų patenkinti visiškai. Ieškovas nenurodė aplinkybių, kurios jam trukdytų atlikti išieškojimo veiksmus iš įkeisto turto.
11.2. Pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo aplinkybių, susijusių su laidavimo sutarčių sudarymu, o būtent neatsižvelgė į tai, kad laidavimo sutartys buvo sudarytos vėliau nei pati kredito sutartis ir įkeistas trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis turtas. Atsakovai, nebūdami profesionaliais verslo finansavimo rinkos dalyviais, pagrįstai tikėjosi, kad išieškojimas į jų turtą galės būti nukreipiamas, kai įkeisto turto vertės neužteks trečiojo asmens įsipareigojimams įvykdyti.
Atsiliepimas
12. Atsiliepime į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Priešingai nei nurodo atsakovai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad kreditorius gali pasinaudoti tiek hipotekos, tiek laidavimo institutų jam suteiktomis teisėmis, siekiant patenkinti savo reikalavimą.
12.2. Nepagrįsti atsakovų argumentai, jog jie nesitikėjo, kad jiems grės realios neigiamo pobūdžio finansinės pasekmės, nes atsakovai buvo supažindinti su laidavimo sutarčių sąlygomis ir jas pasirašė laisva valia, taip pat laiduotojo atsakomybė yra įtvirtinta įstatyme.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
26. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovo ieškinys, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl laiduotojų solidariosios atsakomybės
27. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl priteisto įsiskolinimo dydžio, ginčas byloje kilo dėl to, ar ieškovas pagrįstai reikalauja, kad apeliantai pagal laidavimo sutartis solidariai atsakytų ieškovui už trečiojo asmens įsiskolinimą. Apeliantų teigimu, ieškovo finansinis reikalavimas, susijęs su trečiojo asmens įsiskolinimu, yra užtikrintas hipoteka, todėl ieškovo reikalavimas pirmiausia turėtų būti tenkinamas iš lėšų, gautų pardavus / perdavus trečiojo asmens trečiojo asmens turtą. Ieškovas nesutinka su tokiais apeliantų argumentais, teigdamas, jog nei teisės aktai, nei teismų praktika nenumato galimybės apeliantams reikalauti, kad kreditorius reikalavimą pirmiausia nukreiptų į pagrindinio skolininko turtą. Priešingai, sutarties sąlygose (sutarties 2.3.1-4 papunkčiai) buvo pakankamai aiškiai numatyta banko pasirinkimo teisė atlikti veiksmus, susijusius su nukreipimu skolininko prievolių sumos išieškojimo į laiduotojų turtą.
28. Prievolių įvykdymo užtikrinimas – tai civilinė teisinė priemonė, kuri suteikia kreditoriui papildomų garantijų, kad jo reikalavimas bus patenkintas, tai taip pat skatina skolininką tinkamai įvykdyti prievolę. Prievolių įvykdymo užtikrinimo esmė yra tai, kad, skolininkui neįvykdžius prisiimtos prievolės arba ją įvykdžius netinkamai, kreditoriui atsiranda papildoma turtinio pobūdžio priemonė paveikti skolininką ar kitą asmenį, kad jis tinkamai įvykdytų tai, ką privalo įvykdyti pagal įstatymą arba sandorį. CK 6.70 straipsnio 1 dalyje nustatytas pavyzdinis prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų sąrašas – prievolių įvykdymas gali būti užtikrinamas pagal sutartį arba įstatymus netesybomis, įkeitimu (hipoteka), laidavimu, garantija, rankpinigiais ar kitais sutartyje nustatytais būdais.
29. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovas sutartimi suteikė trečiajam asmeniui 500 000 litų (144 810 Eur) kreditą. Laidavimo sutartimis apeliantai laidavo už trečiąjį asmenį ir įsipareigojo atsakyti ieškovui ta pačia apimtimi kaip trečiasis asmuo, jeigu jis neįvykdys visų, dalies arba įvykdys netinkamai trečiojo asmens prievoles ir ieškovui pareikalavus įvykdyti už trečiąjį asmenį jo prievoles kreditavimo sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis (laidavimo sutarčių 2.1.1. papunktis). Trečiajam asmeniui tinkamai nevykdant kreditavimo sutarties, ieškovas 2016 m. gruodžio 9 d. pareikalavo trečiojo asmens sumokėti pradelstus mokėjimus, tačiau iki nurodyto termino nesumokėjus įsiskolinimo, ieškovas 2017 m. sausio 14 d. nutraukė kredito sutartį su trečiuoju asmeniu. Ieškovui 2017 m. kovo 20 d. buvo išduotas vykdomasis įrašas dėl skolos išieškojimo iš trečiojo asmens ieškovo naudai įkeisto nekilnojamojo turto. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-4156-912/2018 trečiajam asmeniui buvo iškelta bankroto byla, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovo 87 171,77 Eur finansinis reikalavimas, kartu ir 58 674,45 Eur suma pagal kreditavimo sutartį), kaip reikalavimas užtikrintas hipoteka. Pagal ieškovo kreipimosi į teismą dieną pateiktus duomenis 2019 m. kovo 13 d. skolininko įsiskolinimas ieškovui buvo 58 674,45 Eur (58 571,77 Eur negrąžintos paskolos ir 102,68 Eur nesumokėtų palūkanų).
30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tenkino ieškovo reikalavimus ir priteisė solidariai iš apeliantų, laidavusių už trečiojo asmens prievoles pagal kreditavimo sutartį, mokėtinas sumas. Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovo naudai įkeisto nekilnojamojo turto vertė siekia 259 000 Eur, todėl realizavus šį turtą būtų padengtas trečiojo asmens įsiskolinimas.
31. Pagal laidavimo sutartį, laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (CK 6.76 straipsnio 1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (CK 1.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-537/2011).
32. Jeigu kitaip nenustatyta laidavimo sutartyje, skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 straipsnio 1 dalis). Tokiu atveju kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6. straipsnio 4 dalis). Esant laidavimui, yra dvi prievolės: pagrindinė prievolė, siejanti skolininką ir kreditorių, bei šios pagrindinės prievolės akcesorinė (papildoma, šalutinė) prievolė, siejanti laiduotoją ir kreditorių (CK 6.76 straipsnio 2 dalis). Nors CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laiduotojas ir pagrindinis skolininkas atsako solidariai, tačiau laiduotojo solidarioji pareiga atsiranda tik tuo atveju, jeigu pagrindinis skolininkas neįvykdo prievolės.
33. Galiojantys teisės aktai leidžia kreditoriui skolininko prievolės įvykdymą užtikrinti keliomis priemonėmis, kaip ir buvo nagrinėjamu atveju. Hipoteka ir laidavimas, kaip sutartinių prievolių įvykdymo užtikrinimo būdai, taikomi pagal įstatymų ir civilinių teisinių santykių subjektų sutartyse nustatytas jų taikymo sąlygas. CK normos šiuos prievolių įvykdymo užtikrinimo būdus reglamentuoja skirtingai, tačiau jų vieno kitam nepriešpastato, neįtvirtina jų tarpusavio konkurencijos. Esant solidariajai skolininkų pareigai, materialiosios teisės normos suteikia kreditoriui teisę pasirinkti ne tik savo pažeistų teisių gynybos būdą, reikalavimo dalyką, bet ir nuspręsti, iš kokių asmenų reikalauti prievolės įvykdymo, kai prievolių įvykdymo užtikrinimo sutartyse nenustatyta kitaip.
34. Kadangi laiduotojai (apeliantai) su pagrindiniu skolininku (trečiuoju asmeniu) pagal laidavimo sutartis ir CK 6.81 straipsnio 1 dalį atsako solidariai, kreditorius turi teisę pasirinkti reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek visi ar keli skolininkai bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek dalį. Kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas kaip solidarus bendraskolis įvykdytų prievolę yra saistoma kreditoriui neįvykdyto skolinio įsipareigojimo dydžio ir nesaistoma kreditoriaus galimybės gauti reikalavimo ar jo dalies patenkinimą iš įkeisto turto. Nepriklausomai nuo to, keliomis ir kokiomis skolininko prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonėmis nuspręstų pasinaudoti kreditorius, jų visų pagrindu gauta bendra suma neturi viršyti skolininko prievolės masto.
35. Laidavimui esant solidariam (CK 6.81 straipsnio 1 dalis), kreditorius turi teisę reikalauti, kad prievolę įvykdytų tiek pagrindinis skolininkas ir laiduotojas bendrai, tiek bet kuris iš jų skyrium, be to, tiek ją visą, tiek jos dalį (CK 6.6 straipsnio 4 dalis). Toks teisinis reglamentavimas nesudaro prielaidų kreditoriaus nepagrįstam praturtėjimui gaunant dvigubą reikalavimo patenkinimą (iš pagrindinio skolininko ir iš laiduotojo). Jeigu prievolė priverstinai vykdoma iš kelių solidariųjų bendraskolių (pagrindinio skolininko, kuris yra ir įkaito davėjas, ir laiduotojų turto, tai išieškojimo mastas gali ir turėtų būti kontroliuojamas vykdymo procese.
36. Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis Vilniaus apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi iškėlė UAB „Preskonita“ bankroto bylą (civilinės bylos Nr. eB2-4156-912/2018, dabartinis Nr. eB2-798-912/2020). Tačiau aplinkybė, kad trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla, neturi įtakos BUAB „Preskonita“ kreditoriaus (ieškovo šioje byloje) teisei reikalauti, kad apeliantų laidavimu užtikrintas UAB „Preskonita“ prievolę įvykdytų laiduotojai. Pagal laidavimo sutarčių 1.1. papunktį laiduotojai įsipareigojo solidariai atsakyti už skolininko BUAB „Preskonita“ prievolių įvykdymą. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes ir įrodymus, sprendžia, kad apeliantai objektyviais duomenimis nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados priteisti skolą iš apeliantų kaip laiduotojų už trečiojo asmens BUAB „Preskonita“ prisiimtas prievoles.
Dėl laidavimo sutarčių aiškinimo
37. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį, jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Nurodytas principas reiškia, kad, esant lingvistinės sutarties teksto reikšmės ir šalių tikrųjų ketinimų skirtumui, pirmenybę reikia teikti šalių ketinimams, kuriuos šalys, sudarydamos sutartį, turėjo omenyje. Tačiau tuo atveju, jeigu šalių ketinimai nesutampa, didesnę reikšmę turi sutarties tekstas, todėl svarbesnė yra sutarties teksto lingvistinė analizė, nes ji gali padėti nustatyti, kurios šalies ketinimai atitinka sutarties lingvistinę prasmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012).
38. Apeliantų argumentas, kad tikrieji laidavimo sutarties šalių ketinimai ir sisteminis kreditavimo bei laidavimo sutarčių aiškinimas suponuoja išvadą, jog apeliantai įsipareigojo solidariai atsakyti tik tuo atveju, jeigu kreditoriaus reikalavimams patenkinti nepakaktų trečiojo asmens įkeisto turto, nepripažintinas pagrįstu, nes toks aiškinimas atitiktų ne solidaraus, bet subsidiaraus laidavimo sampratą. Laidavimo prievolei apskritai yra būdingas solidarumas; subsidiarus laidavimas yra išimtis ir jis turi būti numatytas pačioje laidavimo sutartyje (CK 6.81 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-190/2012). Ieškovo ir apeliantų susitarimas, kad laiduotojai įsipareigoja atsakyti už skolininką šiam neįvykdžius visų, dalies prievolių ar netinkamai jas įvykdžius, negali būti traktuojamas kaip susitarimas dėl subsidiaraus laidavimo, laidavimo sutarčių nuostatomis susitarta dėl laiduotojo atsakomybės ribų (t.y. kad jos yra tokios, kiek prievolės neįvykdė ar ją netinkamai įvykdė pats skolininkas), tačiau toks laiduotojo atsakomybės apimties nustatymas sutartyje nepakeičia atsakomybės pobūdžio, kuris pačioje sutartyje įvardytas visiškai aiškiai ir nedviprasmiškai. Kreditavimo bei laidavimo sutarčių atskirų sąlygų, kurios be kita ko reglamentuoja ne laiduotojo prievolės pobūdį, bet kitus klausimus, aiškinimas, negali iškreipti ar paneigti pačios sutarties esmės, joje aptartų, aiškių ir nekeliančių abejonių sąlygų.
39. Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryšių su juo išraiška nei subsidiariosios laidavimo prievolės atveju, nes šie jų ryšių bruožai svarbūs laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiškai privalo rūpintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014). Šiuo atveju apeliantai laidavo už įmonę, kurios direktoriumi buvo apeliantas V. K., taigi, ir skolininko bei laiduotojo tarpusavio santykis nesudaro prielaidų teigti, kad solidarusis laidavimas neatitinka tikrosios šalių valios ar vertintinas kaip nesąžiningas, neatitinkantis įprastos kreditavimo – laidavimo santykių praktikos.
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
40. Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus ir pritardama kitiems skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nurodytiems bei šioje nutartyje nebekartojamiems motyvams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisingą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
41. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad apeliantų apeliacinis skundas atmestas, jiems apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
42. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą neprašė priteisti iš apeliantų jo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl ieškovui apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
43. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. lapkričio 18 d. nutartimi apeliantai buvo atleisti nuo dalies (905 Eur) žyminio mokesčio sumokėjimo, taip pat apeliantams buvo atidėtas dalies žyminio mokesčio (200 Eur) už apeliacinį skundą sumokėjimas, iki teismo sprendimo apeliacinės instancijos teisme priėmimo. Kadangi apeliacinis skundas buvo atmestas, 200 Eur žyminis mokestis priteisiamas iš apeliantų valstybei (Civilinio proceso kodekso 84 straipsnis, 96 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų V. K. (V. K.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir N. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 100 Eur (vieną šimtą eurų) žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, sumokant jį į pasirinktą Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, įmokos kodą – 5660, mokėjimo paskirtį – žyminis mokestis.