- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- e2S-1656-661/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27698-2020-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Barkauskas
- Pareiškėjas
- V. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo V. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teisme gautas pareiškėjo V. R. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, kuriuo pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo velionis tėvas G. R. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. vasario 8 d. pateikė prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartimi atsisakyta priimti pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
3. Teismas nurodė, kad jeigu pareiškėjo prašomą nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą patvirtina įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas reikiamos galios dokumentas, teismas atsisako priimti pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Prie pareiškimo pridedamos Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 479-1151-3 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo G. R.“ ir 1994 m. vasario 10 d. potvarkio Nr. 245v „Dėl nuosavybės teisių atstatymo piliečiams M. R., B. R., H. R., A. L. ir G. R.“. Šie dokumentai yra oficialūs, nes jose yra valstybės institucijų pavadinimai, institucijų antspaudai, dokumentų priėmimo datos, registracijos numeriai, institucijų vadovų vardai, pavardės ir jų parašai, ir šie dokumentai turi didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, teismas konstatavo, kad juridinę reikšmę turintis faktas, jog pareiškėjo velionis tėvas G. R. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. vasario 8 d. pateikė prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), negali būti nustatinėjamas, todėl pareiškimą atsisakyta priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
4. Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. Nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės.
5. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
5.1. Pareiškėjas dar 2017 m. kovo mėn. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą (toliau – ir NŽT), kad ši institucija tęstų iki šiol neužbaigtą nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į nekilnojamąjį turtą - 0,20 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio atkūrimo procedūra G. R. vardu buvo pradėta Vilniaus valdybai priėmus 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 479-1151-3, vėliau patvirtintą Vilniaus valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V. Gavus neigiamą atsakymą iš NŽT pareiškėjas NŽT pateikė 2017 m. birželio 1 d. skundą, kurį NŽT 2017 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė. Minėti NŽT sprendimai buvo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (toliau – VAAT) 2017 m. lapkričio 27 d. skundu administracinėje byloje Nr. eI-118-189/2019. VAAT 2019 m. kovo 4 d. sprendimu minėtoje administracinėje byloje Pareiškėjo skundą atmetė. VAAT sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (toliau – LVAT) 2019 m. kovo 14 d. apeliaciniu skundu. LVAT 2020 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė.
5.2. Nenustačius pareiškime nurodomo juridinę reikšmę turinčio fakto, pareiškėjas negali tinkamai įgyvendinti savo teisių atkurti nuosavybę į savo tėvo atkurtiną žemę. Tuometinė Vilniaus miesto valdyba pradėjo nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal G. R. prašymą, tačiau jo neužbaigė, o pareiškėjui kreipusis į NŽT ir vėliau į administracinius teismus tęsti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros nėra galimybės, nes NŽT ir administraciniai teismai laiko, kad G. R. jokio prašymo pateikęs nebuvo. Pareiškėjas neturi kitų teisinių mechanizmų apginti savo teisėtus interesus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kaip tik kreiptis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir teismui pastarąjį nustačius, toliau vykdyti teisių atkūrimo procesą, tačiau teismas atsisakė pareiškimą priimti. Nepriėmus nagrinėti pareiškimo ir nepanaikinus skundžiamos nutarties, bus nesilaikyta konstitucinių teisinės valstybės ir teisėtų lūkesčių apsaugos principų.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
6. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
7. Šioje byloje yra sprendžiamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
8. CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte yra nurodyta, kad teismas atsisako priimti ieškinį (taip pat pareiškimą), jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka (CPK 3 straipsnio 6 dalis).
9. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl ko jis atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme.
10. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs aiškius kriterijus, kada gali būti nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, o kada jis negali būti nustatinėjamas ir teismas turi atsisakyti priimti prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą nurodyta, kad CPK 444 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Ši įstatymo norma reiškia, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas kompetentingas nustatyti ne bet kokius faktus, bet tik tokius, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Teismine tvarka nenustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2006 ir kt.).
12. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas bylose dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo taip pat yra nurodęs, kad kad bylose turi būti pasiektas protingas įsitikinimas faktų buvimu arba nebuvimu. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2011). Taigi, jeigu neužtenka duomenų iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad tam tikras faktas realiai egzistavo, teismas tokio fakto nustatinėti negali. Apeliacinės instancijos teismo nuomone pareiškėjas neįrodė, kad realiai egzistuoja prašomas patvirtinti juridinę reikšmę turintis faktas, jog jo tėvas G. R. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. vasario 8 d. pateikė prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini).
13. Pareiškėjas 2017 m. kovo mėn. kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą, kad ši institucija tęstų nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą į nekilnojamąjį turtą – 0,20 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio atkūrimo procedūra G. R. vardu buvo pradėta Vilniaus valdybai priėmus 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 479-1151-3, vėliau patvirtintą Vilniaus valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V. Pareiškėjas 2017 m. gegužės 11 d. gavęs neigiamą atsakymą iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus skyriaus, Nacionalinei žemės tarnybai 2017 m. birželio 1 d. pateikė skundą, kurį NŽT 2017 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė. Minėti NŽT sprendimai buvo apskųsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui administracinėje byloje Nr. eI-118-189/2019.
14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 4 d. sprendimu minėtoje administracinėje byloje pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, be kita ko nurodė, kad sutinka su atsakovės NŽT pateikta pozicija, jog G. R. neišreiškė savo valios atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą, todėl M. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į B. R. turėtą žemę negali būti laikomas G. R. prašymu atkurti nuosavybės teises į K. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.
15. VAAT sprendimą pareiškėjas apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2019 m. kovo 14 d. apeliaciniu skundu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 15 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir nurodė, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad buvusio žemės savininko B. R., žmona M. R. 1992 m. vasario 8 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniaus (duomenys neskelbtini). Pateiktame prašyme <…> nurodė jai žinomus kitus (savo sūnus) piliečius B. R. ir G. R. kurie turi teisę į aprašyto turto susigrąžinimą. Minimas prašymas pasirašytas tik M. R., prašyme nurodyti piliečiai B. R. ir G. R. šio prašymo nėra pasirašę. Nagrinėjamoje byloje daugiau duomenų apie M. R., ar jos sūnų B. R. ir G. R. ar šių asmenų teisių paveldėtojų, tame tarpe ir šioje byloje esančio pareiškėjo, Įstatymo nustatytu terminu ir tvarka pateiktus prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tame tarpe ir į kitą žemės plotą, nei nurodyta 1992 m. vasario 8 d. prašyme, nėra. <…> Nagrinėjamoje byloje pretendentu atkurti nuosavybės teises į žemę, kurią nuosavybės teise turėjo B. R., yra mirusioji M. R., nuosavybės teisių atkūrimas vykdytinas jos vardu ir pagal jos prašyme išreikštą valią, o atkūrus nuosavybės teises – jos perduotinos įpėdiniams. Nei pareiškėjas V. R., nei mirusysis G. R. nėra realizavę savo subjektinės teisės teikti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl Įstatymo prasme jie nėra pretendentai į nuosavybės teisių atkūrimą, o tik turi teisę kaip paveldėtojai į nuosavybę, kuri atkurta mirusiosios M. R. vardu.
16. Minėtos administracinės bylos turi tiesioginį ryšį su šia byla, nes jose dalyvavo tas pats asmuo – V. R. ir jose buvo nagrinėjami klausimai, susiję su pareiškėjo reikalavimu šioje byloje dėl nuosavybės teisių į nacionalizuotą B. R. turėtą žemę atkūrimo. Dėl šios priežasties minėtose bylose konstatuotos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę šiai bylai (CPK 182 str. 2 p.).
17. Kadangi tiek Vilniaus apygardos administracinis teismas, tiek Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais administracinėse bylose konstatavo, jog G. R. neišreiškė savo valios atkurti nuosavybės teises į tam tikrą nekilnojamąjį turtą, todėl šia nustatyta aplinkybe turi remtis ir kiti teismai ir neturi teisės daryti priešingų išvadų. T. y. jeigu teismas būtų nagrinėjęs pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, jis nebūtų turėjęs teisės padaryti išvados prieštaraujančios administracinių teismų padarytai išvadai ir konstatuoti, kad G. R. Vilniaus miesto valdybai 1992 m. vasario 8 d. buvo pateikęs prašymą atkurti (atstatyti) nuosavybės teises į išlikusį B. R. nekilnojamąjį turtą.
18. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad nuosavybės teisės atkūrimo procedūra G. R. vardu buvo pradėta Vilniaus valdybai priėmus 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 479-1151-3, vėliau patvirtinta Vilniaus valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V, tačiau ji nebuvo baigta, o nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, pareiškėjas neturi jokių kitokių teisinių priemonių atkurti nuosavybės teises į nacionalizuotą žemę. Šiuos pareiškėjo teiginius paneigia byloje esantys įrodymai.
19. Atkreiptinas dėmesys, jog NŽT 2017 m. spalio 26 d. raštu Nr. 1SS-2609-(7.5.) atmesdama pareiškėjo skundą, nurodė, kad: įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius dokumentus, nustatyta, kad atsižvelgiant Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. priimtus sprendimus Nr. 479-1151-1 ir Nr. 479-1151-2 ir vykdant Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 245V „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. M. R.“ ir vykdant Vilniaus miesto valdybos 1994 m. vasario 10 d. potvarkį Nr. 245V „Dėl nuosavybės teisių atstatymo pil. B. R.“ Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 1203V (eil. Nr. 14 ir Nr.15) M. R. ir B. R. suteikti nauji žemės sklypai individualiai statybai. <…>Atsižvelgiant į Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. priimtą sprendimą Nr. 479-1151-3 tuometės Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto skyriaus 2000-04-28 raštu Nr. 31/00/20-381 G. R. buvo siūlomas naujas žemės sklypas individualiai statybai ir Jums, kaip jo turtinių teisių paveldėtojui, raštu sutikus, Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2001 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 01-1175 ,,Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste piliečiui G. R.“ mirusiojo G. R. vardu atkurtos nuosavybės teisės į 0,1001 ha buvusio savininko B. R. „(duomenys neskelbtini) kaime, Vilniuje“ turėtos žemės perduodant naują 0,1001 ha žemės sklypą individuliai statybai (duomenys neskelbtini) gyvenamajame kvartale.
20. Kaip minėta, pareiškėjo skundas dėl šio rašto buvo atmestas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 4 d. sprendimu, kuris paliktas nepakeistas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. liepos 15 d. nutartimi.
21. Taigi, negalima teigti, kad nuosavybės teisės atkūrimo procedūra nebuvo tęsiama ir, kad nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, pareiškėjas neturi (neturėjo) galimybių įgyvendinti savo teisių.
22. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo V. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Dėl procesinės bylos baigties
23. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CPK normas, reglamentuojančias bylų dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjimą, bei su jomis susijusią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, todėl skundžiama nutartis yra teisėta, pagrįsta, atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos naikinti. Dėl išvardintų priežasčių atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.