Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Broniaus Januškos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Gedimino Užubalio,

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus atstovei V. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. R. dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl NŽT 2017 m. spalio 26 d. rašto Nr. 1SS-2609-(7.5.) ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. rašto Nr. 49SF-1081-(14.49.104.), teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje pateiktais rašytiniais duomenimis nustatyta, jog po K. R. mirties (1934 m. birželio 21 d.), B. R. paveldėjo 2,5 dešimtinės žemės ((duomenys neskelbtini)) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime. 1920 m. spalio 15 d. Notarinis aktas Nr. 119, Registro Nr. 2183 patvirtina, jog B. R. turėjo 1 dešimtinę žemės (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime.

1992 m. vasario 8 d. M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į B. B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Pateiktame prašyme nurodė jam žinomus kitus piliečius R. B. B., ir R. B. B., turinčius teisę į minėto turto sugrąžinimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Vilniaus miesto valdybos Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnyba 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 479-1151-3 nusprendė atstatyti piliečiui G. R. nuosavybės teisę į jo turėtą 0,20 ha ploto žemės sklypą.

Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdyba 1994 m. vasario 10 d. potvarkiu Nr. 245V nutarė patvirtinti Piliečių nuosavybės teisių atstatymo tarnybos 1993 m. gruodžio 14 d. sprendimus Nr. 479-1151-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pil. M. R.“, Nr. 479-1151-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui B. R.“, Nr. 479-1151-3 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo piliečiui G. R., Nr. 480-0311-1 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei H. R. ir Nr .480-0311-2 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei A. L.“ ir įpareigoti Urbanistikos ir architektūros skyrių parinkti <...> G. R. turto paveldėtojams, <...> už žemę, turėtą (duomenys neskelbtini) kaime (šiuo metu (duomenys neskelbtini) rajonas), ekvivalentinės natūra suteiktinus, ne didesnius kaip po 0,20 ha ploto žemės sklypus.

Pareiškėjas 2017 m. kovo 17 d. prašymu, vėliau 2017 m. kovo 17 d. raštu, kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime.

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) pareiškėją informavo, kad prašymas (-ai) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. R. (į B. R. tėvo) turėtą žemę Vilniaus mieste, Vilniaus miesto skyriui pateiktas nebuvo. Buvo konstatuota, jog nebuvo pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)), t. y. atsisakoma tęsti atkūrimą pagal turimus dokumentus.

Pareiškėjas, nesutikdamas su NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. priimtu raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) 2017 m. birželio 1 d. skundu kreipėsi į NŽT, su prašymu panaikinti NŽT prie žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus 2017 m. gegužės 11 d. sprendimą Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) ir įpareigoti tęsti atkūrimą pagal buvusio savininko B. R. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime..

NŽT 2017 m. spalio 26 d. sprendime Nr. 1SS-2609-(7.5.) konstatavo, jog NŽT Vilniaus miesto skyriaus pateiktas atsakymas yra pagrįstas, todėl nebuvo panaikintas.

Prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato Atkūrimo įstatymas, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas).

Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., žr. 2008 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63–529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino.

Pareiškėjas mano, jog jis yra tinkamas pretendentas atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ir 2 straipsnio 2 dalį į B. R. iki 1940 m. valdytą žemę tiek (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime, tiek (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) rėžiniame kaime.

Įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, - jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939 m.-1990 m.) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, - į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) - į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Teismas pažymi, jog B. R., nei G. R. atskiro prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko B. R. turėtą žemę nustatytais terminais, t. y. iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė. Byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vilniaus miesto skyriaus archyve esantys dokumentai, t. y. 1930 m. liepos 18 d. pasižadėjimo parduoti sutartis ir Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. lapkričio 15 d. pažymėjimas Nr. 21-512- R, patvirtina, jog notaras S. M. 1930 m. spalio 15 d. sudarė pirkimo - pardavimo aktą Nr. 119, kuriuo B., E., V., Š. ir J. iš Š. V. savo žemę (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) kaime pardavė B. R., K., gyv. (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) 1 dešimtinę žemės“. Pažymėtina, jog M. R. prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodytas buvęs savininkas B. R. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (lenk. k. (duomenys neskelbtini)) nuosavybės teise turėjo 1,0925 ha žemės (1 dešimtinė žemės buvo perskaičiuota į hektarus).

Atkreiptinas dėmesys į tai, jog M. R. Vilniaus miesto valdybai pateiktame 1992 m. vasario 8 d. prašyme dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusio savininko B. R. 1 ha žemės (duomenys neskelbtini) G. R. nurodomas kaip galimas pretendentas į B. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę, tačiau šis prašymas G. R. buvo nepasirašytas.

Įvertinęs tai, teismas sutinka su atsakovės NŽT pateikta pozicija, jog G. R. neišreiškė savo valios atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą, todėl M. R. prašymas atkurti nuosavybės teises į B. R. turėtą žemę negali būti laikomas G. R. prašymu atkurti nuosavybės teises į K. R. (duomenys neskelbtini) kaime turėtą žemę. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl minėtų aplinkybių atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde pažymi, kad M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises, priešingai nei nurodo NŽT, ne (duomenys neskelbtini) kaime, o (duomenys neskelbtini) rajone.

Iš byloje pateikto 1992 m. vasario 8 d. M. R. prašymo atkurti nuosavybės teises į B. B. R. nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini) rajone matyti, jog ji pateiktame prašyme nurodė jam žinomus kitus piliečius R. B. B., ir R. B. B., turinčius teisę į minėto turto sugrąžinimą pagal Atstatymo įstatymą. Atsižvelgdamas į tai, teismas sutinka su pareiškėjo skundo argumentu, jog M. R. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises ne (duomenys neskelbtini) kaime (lenk. k. (duomenys neskelbtini)), o (duomenys neskelbtini) rajone. Remiantis tuo, jog M. R. prašyme konkrečiai nurodomas žemės plotas (1 ha), pareiškėjo teiginiai jog (duomenys neskelbtini) rajonas reiškia ne tik (duomenys neskelbtini) rėžinį kaimą, bet ir (duomenys neskelbtini) rėžinį kaimą, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas mano, jog skundžiami Sprendimai buvo priimti neįvertinus aplinkybės, jog K. R. mirė 1934 m. birželio 21 d., jo turtą paveldėjo B. R..

Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog B. R. yra pretendentas į nuosavybės teisių atkūrimą, už kurį jo valią išreiškė motina M. R.. Nesant duomenų, jog B. R. neturėjo daugiau turto paveldėtojų, konstatuotina, kad pareiškėjui nuosavybės teisės negalėtų būti atkurtos. Akcentuotina, jog pareiškėjas turėjo kreiptis į teismą dėl minėto juridinio fakto nustatymo, o vėliau į atitinkamą instituciją su prašymu dėl nuosavybės atstatymo į konkretaus buvusio savininko žemėvaldą bei pateikti visus su tuo susijusius dokumentus. Atsižvelgiant į tai, minėti pareiškėjo argumentai atmestini.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyta, jog individualus administracinis aktas privalo atitikti Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje akcentuoja, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (LVAT 2015 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1750-525/2015, 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-420/2009). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (LVAT 2014 m. spalio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-602-827/2014, 2010 m. rugpjūčio 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-756-2197/2011 ir kt.). Nurodytos nuostatos patvirtina, kad individualiam administraciniam aktui keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A313-146/2016).

Įvertinęs pareiškėjo skundžiamus Raštus, teisės aktų reikalavimus bei teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui NŽT 2017 m. spalio 26 d. raštu Nr. 1SS-2609-(7.5.) ir NŽT Vilniaus skyrius 2017 m. gegužės 11 d. raštu Nr. 49SF-1081-(14.49.104.) buvo išsamiai ir argumentuotai atsakyta į pareiškėjo pateiktus skundus. S. R. atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog NŽT atsisakė išnagrinėti pareiškėjo teiktus skundus.

Esant aptariamai situacijai ir netenkinus pirmo skundo reikalavimo, netenkinami kiti prašymai dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo. Bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo V. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.