- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-02-07
- Bylos Nr.
- I1-601-644/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00459-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Audrius Grauželis (pirm.)
- Pareiškėjas
- A. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 6 660 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas skunde (1 t., b. l. 1-5) nurodė, jog jis nuo 2017-07-07 laisvės atėmimo bausmę atliko Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 5 būryje ir 6 būryje (drausmės grupė) netinkamomis, kankinančiomis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, šių patalpų plotą dar labiau mažino jose įrengtų baldų plotas. 5 būrio 504 kambaryje neveikė vėdinimo sistema, trūko oro, vasaros metu buvo labai tvanku. Patalpoje žiemą buvo šalta, nes langai buvo nesandarūs. Sienos apipelijusios, nebuvo veidrodžio. Į dušą vesdavo po 20 nuteistųjų, todėl turėjo laukti eilėse ir nespėdavo išsimaudyti, kadangi į tą patį laiką buvo įskaičiuojamas ir patalynės keitimas. Be to, dalis dušo įrangos neveikė, tarp dušų nebuvo pertvarų, prieškambario. Nebuvo įrengta pakankamai sieninių pakabų, todėl drabužius bei rankšluosčius dėjo ant žemės. Duše nebuvo dušo kilimėlių, buvo tik vienas veidrodis, temperatūra duše žiemos metu buvo per žema, o į dušo patalpas reikėdavo eiti per lauką. Tualete nebuvo jokių sienelių ar pertvarų. Teigė, jog Kybartų sektoriuje buvo netinkamai organizuojamas maitinimas. Nebuvo tinkamai įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos dėl ko patyrė nesaugumo jausmą. Kamerose buvo netinkama ventiliacija, patalpose buvo drėgna, čiužiniai drėgni, veisėsi parazitai, lovos rūdijo, buvo netinkamas oro judėjimo greitis, netvarkingas apšvietimas, trūko natūralaus apšvietimo. Naktinio apšvietimo išjungti nebuvo galimybės, dėl to negalėdavo išsimiegoti. Pasivaikščiojimo kiemeliai per maži, jų sienos dengtos skarda, dėl to vasarą buvo karšta. Nebuvo užtikrinamas nuteistųjų buvimas lauke arba už kameros ribų po 8 valandas per dieną, kaip numato tarptautinė praktika. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri pasireiškė baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, nemiga, depresija.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas Marijampolės pataisos namai atsiliepime (1 t., b. l. 12-20) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagirstą. Pripažino, kad laikotarpiu nuo 2017-07-07 iki 2017-07-10 pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, tačiau šis pažeidimas yra tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių. Kamerų tipo patalpose bei nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, be to, visos gyvenamosios patalpos vėdinamos per atveriamus langus. Langai patalpose yra sandarūs, jokių pažeidimų dėl langų nėra nustatę ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras. Patalpos yra valomos pačių nuteistųjų, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Kamerų sanitarinio mazgo patalpose veidrodžiai įrengti. Teisės aktai nenumato, jog dušo patalpose turi būti įrengiamas prieškambaris ar dušo kabinos. Kybartų pataisos sektorius užtikrina tinkamą temperatūrą dušo patalpose, kadangi pataisos namuose šiluma centralizuotai tiekiama iš katilinės. Dušo persirengimo patalpa įrengta atskirai, netoli išorinių durų, todėl žiemos metu, kai nuteistieji nesilaiko taisyklių ir dušo persirengimo patalpos durų neuždaro, gali susidaryti temperatūrų skirtumas. Tikrinant maitinimo kokybę, pažeidimų nebuvo nustatyta. Duomenų apie tai, jog ginčo laikotarpiu neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukai, pataisos namai neturi. Minėta sistema atnaujinta 2016 metais. Kita vertus, pareiškėjas jokių skundų dėl iškvietimo mygtuko administracijai neteikė. Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus apšvietimo intensyvumo. Dirbtinis apšvietimas visose kamerose yra ne mažesnis, nei 200 lx. Marijampolės pataisos namai yra sudarę sutartį dėl nuolatinės parazitų kontrolės su šia veikla vykdančia įmone. Pataisos namuose esantys pasivaikščiojimo kiemeliai yra įrengti pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisykles. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad skundui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui ne visada buvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, tačiau šis pažeidimas tik formalaus pobūdžio ir objektyviai negalėjo sukelti tokio lygio neigiamų pasekmių, kurias būtų galima vertinti kaip neturtinę žalą Konvencijos 3 straipsnio prasme ir negali būti įvardintas kaip asmens kankinimas, nes objektyviai negalėjo pasiekti minimalaus žiaurumo lygio, todėl šiuo aspektu negali egzistuoti valstybės civilinės atsakomybės sąlygos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 str. prasme.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovės prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namų Kybartų sektoriuje netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2017-07-07 iki 2018-08-23.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, jog jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma.
Ginčo laikotarpiu galiojusių Teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (akto redakcija, galiojusi nuo 2017-11-29 iki 2020-01-22) (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punkte buvo nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose, o 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui. Teisinis reglamentavimas nenumato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas gyvenamosios patalpos plotas dalijamas iš joje laikomų asmenų skaičiaus.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 5 būrio 520, 504 kambariuose (bendrabučio tipo patalpos) ir 6 būrio 118, 101, 123 (kamerų tipo patalpos). Laikotarpiu nuo 2017-07-07 iki 2017-09-25 pareiškėjas buvo laikomas 5 būrio 520 kambaryje, kurio plotas 36,24 kv. m, patalpoje buvo laikoma 10-12 nuteistųjų; laikotarpiu nuo 2017-09-25 iki 2017-12-27 ir nuo 2018-03-27 iki 2018-04-17 - 5 būrio 504 kambaryje, kurio plotas 35,76 kv. m, patalpoje buvo laikomi 6-9 nuteistieji; laikotarpiu nuo 2017-12-27 iki 2017-12-28 - 6 būrio 118 kambaryje, kurio plotas 17,23 kv. m, patalpoje buvo laikomi 4 nuteistieji; laikotarpiais nuo 2017-12-28 iki 2018-03-27 ir nuo 2018-04-17 iki 2018-05-04 pareiškėjas buvo laikomas 6 būrio 101 kambaryje, kurio plotas 17,23 kv. m, patalpoje buvo laikomi 2-4 nuteistieji; laikotarpiu nuo 2018-05-04 iki 2018-08-23 - 6 būrio 123 kambaryje, kurio plotas 10,57 kv. m, patalpoje buvo laikomi 1-2 nuteistieji (b. l. 12–20, 24–54). Daroma išvada, kad pareiškėjui gyvenant Marijampolės PN Kybartų sektoriaus 520 kambaryje laikotarpiu nuo 2017-07-07 iki 2017-07-10 (iš viso 3 paros) jam teko 3,02 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. 0,08 kv. m mažiau ploto, nei numatyta Taisyklių 11¹.1 punkte. Kitais laikotarpiais tiek bendrabučio tipo patalpose, tiek ir kamerų tipo patalpose gyvenamojo ploto norma buvo užtikrinta.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose buvusių baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2014-09-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014-10-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas, vėdinimo sistema neįrengta, patalpose buvo drėgna, šalta, veisėsi parazitai, kaupėsi pelėsis, trūko oro, nebuvo tinkamai įrengtos pareigūnų iškvietimo sistemos.
Ginčo laikotarpiu galiojo Sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kurios 14 punkte nustatyta, kad bendra dirbtinė apšvieta gyvenamosiose patalpose turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą, gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s, oro temperatūra 18-28 °C. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.). Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (37 p.). Laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).
Teismas pažymi, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja natūralaus ir naktinio apšvietimo dydžių bei švaraus oro kiekio normų, todėl pareiškėjo teiginiai dėl minėtų aplinkybių atmestini.
Žemesnės instancijos teismas
Ginčo laikotarpiu galiojusių Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 (akto redakcija, galiojusi nuo 2017-12-20 iki 2020-12-22) (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 11.6 punkte nustatyta, jog gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovė nurodė, jog kamerose yra įrengti langai, vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėmis, todėl natūralus apšvietimas kamerose yra užtikrinamas. Teisės aktai nereglamentuoja kokiu atstumu turi būti įrengiamos tvoros nuo kameros langų.
Byloje nėra konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, tačiau teismas pažymi, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė šias aplinkybes, konstatuodamas, kad, jo nuomone, minėti parametrai neatitiko minimalių reikalavimų. Atsakovė atsiliepime pažymėjo, kad pataisos namai vadovaujasi Higienos norma HN 134:2015 ir užtikrina tinkamas kalinimo sąlygas nuteistiesiems. Byloje taip pat nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose apšvietimas neatitiktų nustatytų reikalavimų. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad apšvietimas patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu jis buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl minėtų aplinkybių yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Atsakovės atstovas nurodė, kad kamerų tipo patalpose ir nuteistųjų bendrabutyje yra įrengta šachtinė ištraukiamoji ventiliacija, o taip pat galima ir ventiliacija per atvertus langus. Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus. Be to, nagrinėjamu atveju byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų laikomas gyvenamojoje patalpoje su neatidaromais langais. Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo gyvenamąsias patalpas, neturi problemų dėl atsirandančios drėgmės ar pelėsio. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovės atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl netinkamo patalpų vėdinimo, susikaupusio pelėsio, drėgmės iš esmės yra grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmetami.
Byloje nėra kompetentingų institucijų patikrinimo aktų, kuriuose būtų konstatuota, kad gyvenamosiose patalpose oro temperatūra, oro judėjimo greitis neatitiktų nustatytų reikalavimų. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog pataisos namuose yra įrengta centrinė šildymo sistema, kuri užtikrina tinkamą oro temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose šaltuoju metų laiku. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius, nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad oro temperatūra ar oro judėjimo greitis patalpose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas, neatitiko nustatytų reikalavimų, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo sveikatos būklės pablogėjimą dėl šių aplinkybių. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymą pataisos namų administracijai ar pareigūnams perkelti jį į kitą patalpą, ar dėl ventiliatoriaus ar šildytuvo išdavimo, o pataisos namai būtų atsisakę tokį prašymą tenkinti. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl žalos atlyginimo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Dėl pareiškėjo argumentų apie apipelijusias sienas, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad Higienos normos HN 134:2015 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Taigi, švarios, tvarkingos aplinkos sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei pareiškėjo valios. Bylos duomenys patvirtina, kad pataisos namų administracija aprūpina nuteistuosius valymo priemonėmis (Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017-04-19 patikrinimo aktas, 1 t., b. l. 21-23). Pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų jo argumentus dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Tuo tarpu bylos duomenys, t. y. atliktų darbų aktai (1 t., b. l. 55-84) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu UAB „Dezinfa“ pataisos namuose teikė graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo paslaugas. Byloje nenustatyta, kad sutartiniai įsipareigojimai nebūtų vykdomi. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl kenkėjų plitimo ar nepakankamo jų naikinimo. Pažymėtina, jog pareiškėjas turi galimybę rašyti skundus dėl kalinimo sąlygų, tame tarpe ir tiesiogiai Nacionaliniam visuomenės sveikatos centrui, tačiau duomenų apie patikrinimus pagal pareiškėjo skundus, ar pareiškėjo kreipimąsi į pataisos namų administraciją dėl minėtų aplinkybių, byloje nėra. Teismo vertinimu, bylos įrodymai paneigia pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų plitimo, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais ir atmetami.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹.2 papunktyje nustatyta, kad kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose arba gyvenamuosiuose aukštuose nuteistiesiems turi būti sudarytos sąlygos iškviesti pataisos pareigūnus. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.10 ir 16.11 papunktyje įtvirtinta, kad gyvenamuosiuose kambariuose įrengiama prižiūrėtojo iškvietimo sistema.
Atsakovės atstovas nurodo, kad prižiūrėtojo iškvietimo sistema pataisos namuose įrengta nuo 2016 metų, tačiau nuteistieji jį laužo. Kita vertus, teismas pažymi, kad pareiškėjas savo argumentus dėl pagalbos mygtukų neįrengimo grindžia tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, o duomenų, apie realiai jam kilusias neigiamas pasekmes dėl šių aplinkybių, pareiškėjas nepateikė. Teismas vertina, kad pataisos namuose visą parą budint apsaugos pareigūnams, esant ekstremaliai situacijai, pareiškėjui išsikviesti pagalbą nebūtų problema. Pareiškėjui deklaratyviai išdėsčius savo samprotavimus dėl galimos neturtinės žalos, sietinos su iškvietimo mygtukų neįrengimu, nenurodžius, ar būtinybė pasinaudoti šia sistema buvo iškilusi, teismas neturi pagrindo daryti išvadą dėl žalos fakto buvimo.
Pareiškėjo argumentai dėl veidrodžio neįrengimo 504 kambaryje atmetami kaip nepagrįsti, kadangi Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir Aprūpinimo normos) nenumato veidrodžių įrengimo bendrabučio tipo patalpose.
Pareiškėjas nurodė, jog į dušo patalpas vesdavo po 20 nuteistųjų, todėl reikėjo laukti eilėje, nespėdavo išsimaudyti, kadangi tuo metu keisdavo ir patalynę. Teigė, jog nebuvo pertvarų tarp dušų, dalis įrangos neveikė, nebuvo dušuose kilimėlių, prieškambario, pakankamai sieninių pakabų, duše buvo tik vienas veidrodis, netinkama temperatūra žiemos metu. Nurodė, jog į dušo patalpas turėjo eiti per lauką, tualete nebuvo jokių sienelių ar pertvarų.
Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas neginčija aplinkybės, kad dušo patalpose pertvaros nebuvo įrengtos.
Teismas pažymi, kad teisės normose nėra įtvirtinto reikalavimo dušo patalpose įrengti pertvaras ar atskiras persirengimo patalpas. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti pataisos namus nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-10-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018; 2019-04-17 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019, 2019-12-04 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3067-662/2019). LVAT pažymėjo, kad dušuose bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms yra užtikrinamas pakankamas privatumas, todėl toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020-02-05 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1227-624/2020; 2020-04-01 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1674-624/2020).
Nagrinėjamu atveju teismas sprendžia, kad Marijampolės pataisos namai pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis, nes neužtikrino jam minimalaus privatumo naudojantis dušu kartą per savaitę laikotarpiu nuo 2017-07-07 iki 2018-08-23 (iš viso 56 kartai), dėl ko pareiškėjas galėjo patirti neigiamų išgyvenimų ir nepatogumų.
Aprūpinimo normos numato, jog dušo patalpose turi būti 1 dušo čiaupas (galvutė) vienam asmeniui, kilimėlis arba grotelės, sieninė pakaba drabužiams (3 kabliukai vienam asmeniui), veidrodis (1 vnt.). Teisės aktai nenumato, jog duše turi būti prieškambaris.
Atsakovė teigia, jog dušo patalpos aprūpintos teisės aktuose numatytu inventoriumi, tačiau į bylą tokių duomenų nepateikia. Taip pat atsakovė nenurodė, kiek vienu metu yra vedama nuteistųjų maudytis. Todėl lieka nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl to, jog duše trūko dušo ragelių, pakabų, kilimėlių. Pareiškėjas patvirtino, jog duše buvo įrengtas vienas veidrodis, o tai atitinka teisės aktuose numatytus reikalavimus.
Higienos normos HN 134:2015 44 punktas numato, jog laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Teisės aktai nenumato, koks laiko tarpas turi būti skiriamas maudymuisi. Duomenų apie tai, jog pareiškėjui nebūtų užtikrinta teisė išsimaudyti taip pat nėra bei nėra jokių teiktų prašymų ar skundų dėl maudymosi trukmės. Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmetami.
Higienos normų HN 134:2015 16 punkte numatyta, jog prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pareiškėjas teigė, jog duše buvo žema temperatūra, tačiau atsakovė nurodė, jog Kybartų sektoriuje yra nuolat veikianti katilinė ir reikiamą temperatūrą nuolat palaiko, tačiau pažymėjo, kad nuteistieji nesilaikydami tvarkos dažnai neuždaro durų, todėl gali susidaryti temperatūrų skirtumai. Nuteistieji dažnai į perspėjimus nereaguoja. Pareiškėjas skundų dėl netinkamos temperatūros dušo patalpose bei persirengimo kambariuose neteikė. Todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje laikomi deklaratyviais, nepagrįstais ir atmetami.
Pareiškėjas teigia, jog jam buvo netinkamai organizuojamas maitinimas. Atsakovė nurodė, jog du kartus metuose atliekami maisto tyrimai Kauno technologijos universiteto maisto tyrimo laboratorijoje, maisto kokybė tikrinama Maisto produktų, skirtų nuteistųjų maisto gamybai, kokybės kontrolės komisijos. Pažeidimų nenustatyta, todėl teigti, kad maistas pateikiamas nekokybiškas, nėra pagrindo. Minėtame žurnale, kiekvieną dieną užrašomi nuteistiesiems pagamintų patiekalų pavadinimai, parašoma išvada apie maisto kokybę bei valgyklos higienos būklę, kurią pateikia slaugos specialistas, o maistą pagaminęs virėjas bei pataisos įstaigos budėtojas leidęs išduoti maistą pasirašo. Atsakovės atstovas patvirtino, kad pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigoje maitinamas pagal valgiaraštį, o maistas atitinka fiziologines mitybos normas. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjui tiekiamas maistas, jo tvarkymo procesai neatitinka galiojančio teisinio reglamentavimo, o pareiškėjas, pagal bylos duomenis, su rašytiniais prašymais dėl netinkamo vartoti maisto, neatitinkančios maisto higienos reikalavimų į administraciją nesikreipė. Vien pareiškėjo deklaratyvūs teiginiai dėl maisto kokybės, nesant įrodymų, kad pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių kreipėsi į atsakovės atstovą, nepatvirtina pataisos įstaigos neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamu aspektu nenustatyta, kad pataisos įstaigos administracija nevykdė konkrečių teisės aktų reikalavimų ir dėl to nėra pagrindo konstatuoti atsakovės atstovo neteisėtus veiksmus. Be to, pareiškėjas savo argumentus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Pareiškėjas skunde tvirtino, jog pasivaikščiojimo kiemeliai per maži. Kiemelių sienos sumontuotos iš skardos, vasarą skarda įkaista, todėl būna labai karšta. Neužtikrinamas nuteistųjų buvimas 8 valandas lauke arba už kameros ribų.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punkte nurodyta, jog tam, kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų uždaroje teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 20 punktą, pasivaikščiojimo kiemų sienos dengiamos lygia, patvaria ir drėgmei atsparia danga. Teismas pažymi, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir jų sienų dangos (medžiagų sudėties) ypatumų, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti.
BVK 103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Pagal BVK 75 straipsnio 1 dalies 5 punktą, drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti dvi valandas. Pagal BVK 79 straipsnio 5 punktą, paprastai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti tris valandas. Pagal BVK 80 straipsnio 5 punktą, lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas. Teismas pažymi, kad teisės aktai nenumato nuteistųjų teisės pasivaikščioti gryname ore po 8 val. per parą, todėl pareiškėjo argumentai dėl šių aplinkybių atmetami kaip nepagrįsti. Be to, pareiškėjas skunde neginčija to, kad jam buvo suteikta teisė kasdien pasivaikščioti gryname ore, kiek numato BVK normos.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs išsamią teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Marijampolės pataisos namai ginčo laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kadangi 3 paras jam neužtikrino minimalios gyvenamojo ploto normos (trūko 0,82 kv. m), visą ginčo laikotarpį (56 kartai) neužtikrino pareiškėjui minimalus privatumo naudojantis dušu, taip pat liko nepaneigti pareiškėjo argumentai dėl dušo patalpų nepakankamo aprūpinimo inventoriumi (dušo rageliai, sieninės pakabos, kilimėliai). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr. LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Pareiškėjas pažymėjo, jog dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė baimę, nerimą, emocinę depresiją, pažeminimą, nemigą, depresiją ir pan. Teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjas vartojo (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 178, 183-200, 2 t., b. l. 1-8), todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo nurodyti sveikatos sutrikimai galėjo kilti dėl (duomenys neskelbtini). Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą, dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, pripažįsta, kad dėl byloje konstatuotų pažeidimų (gyvenamojo ploto trūkumo, privatumo neužtikrinimo dušo patalpose, inventoriaus trūkumo) pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., LVAT 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010-10-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012-01-26 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šiuo atveju, atsižvelgus į byloje konstatuoto pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste įvertinus pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, atsižvelgus į aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, ir nenustačius, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, išgyvenimai, sukrėtimai, kurie būtų įtakoję tolimesnį pareiškėjo gyvenimą) ar, kad atsakovės atstovas sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, bei atsižvelgus į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas. Vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 70 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovės.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu,
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 70 Eur (septyniasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.