Kauno apygardos teismo nuosprendis

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Sabaičiui, kaltinamajam E. A., gynėjui advokatui Tomui Liutaurui Petkauskui, specialistui J. Š.,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje:

E. A. gim. (duomenys neskelbtini) (a.k. (duomenys neskelbtini), LR pilietis, gyv. (duomenys neskelbtini), nevedęs, dirbantis UAB "(duomenys neskelbtini)" pagalbiniu darbuotoju ir besimokantis (duomenys neskelbtini), 2 kurse, neteistas (buvo padaręs nusikalstamą veiką dėl kurios 2021-03-24 nutrauktas ikiteisminis tyrimas vadovaujantis BK 40 str. dėl 2020-12-22 padarytos nusikalstamos veikos numatytos LR BK 259 str. 1d.)

kaltinamas nusikalstamomis veikomis numatytomis Lietuvos Respublikos BK 261 straipsnyje, 259 straipsnio 2 dalyje,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Įrodytomis pripažintų nusikalstamų veikų aplinkybės

Kaltinamasis E. A. 2020-09-03 apie 12.00 val., į tarpuvartę, esančią greta (duomenys neskelbtini), įsikūrusio (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą, tačiau ne didesnį kaip 5 g kiekį narkotinės medžiagos- susmulkintų kanapių, kurį nepilnametės K. K. akivaizdoje susuko į savadarbę suktinę ir išplatino, neatlygintinai perduodamas kanapių suktinį su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu, tačiau ne didesniu kaip 5 g kiekiu narkotinės medžiagos - kanapių, rūkyti K. K.. Parūkiusi, K. K. apsvaigo ir sutriko jos sveikta, ko pasėkoje, dėl savo sveikatos būklės, ji buvo pristatyta į gydymo įstaigą - Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas, kur jai diagnozuotas apsinuodijimas kanapėmis. Šiais savo veiksmais E. A. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 261 straipsnyje.

Be to, kaltinamasis E. A. ne vėliau kaip 2021-02-23, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai įgijo 1,930 g narkotinių medžiagų – kanapių (antžeminių dalių), kuriose ?9?tetrahidrokanabinolio kiekis yra 12,9%, šią narkotinę medžiagą, neturėdamas tikslo platinti, neteisėtai atgabeno į savo namus (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai laikė iki 2021-02-23 9.10 val., kai kratos metu ši narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų t. y. padarė baudžiamąjį nusižengimą numatytą Lietuvos Respublikos BK 259 str. 2 d.

Motyvuojamoji dalis

II. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados:

III. Nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai ir išvados

Lietuvos Respublikos BK 259 bei BK 261 straipsniuose nurodytų nusikalstamų veikų dalykas yra narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Sprendžiant dėl veikos kvalifikavimo pagal šiuos BK straipsnius pirmiausia nustatomas toks dalyko pobūdis (rūšis). Pagal BK 269 straipsnio („Sąvokų išaiškinimas“) 1 dalyje pateiktą narkotinių ir psichotropinių medžiagų išaiškinimą, XXXVII skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus (toliau – ir Medžiagų sąrašai). Sprendžiant, ar disponuota medžiaga yra nusikalstamos veikos dalykas, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymu Nr. 5 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo) ir vėlesniais jo pakeitimais bei papildymais, kuriuose nurodytos medžiagos (gamtinės ar sintetinės) laikomos narkotinėmis arba psichotropinėmis. Kasacinės instancijos teismo jurisprudencijoje tokio nusikalstamos veikos dalyko aiškinimo taikymo praktika nuosekli, nagrinėtose bylose narkotinės ir psichotropinės medžiagos apibrėžiamos atsižvelgiant į BK 269 straipsnio 1 dalyje pateiktą šių medžiagų sąvoką (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-610/2012, 2K-334/2009, 2K-500/2010) ir pripažįstamos nusikalstamos veikos dalyku vadovaujantis Įsakymu dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2012, 2K-424/2007).

Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka konkretaus baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma.

Ikiteisminio tyrimo metu surinkti bei teisme ištirti duomenys patvirtina, kad kaltinamasis E. A. dar iki kratos jo namuose t. y. iki 2021-02-23 ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis ir iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo nedidelį kiekį t. y. 1,930 g narkotinės medžiagos – kanapių antžeminių dalių, kurių sudėtyje specialaus tyrimo metu buvo nustatytas 12,9% ?9?tetrahidrokanabinolio kiekis. Šią narkotinę medžiagą, neturėdamas tikslo platinti, jis neteisėtai atgabeno į savo namus (duomenys neskelbtini), neteisėtai laikė iki 2021-02-23 9.10 val., kol ši narkotinė medžiaga buvo rasta ir paimta policijos pareigūnų. Nenustatyta jokių objektyvių duomenų, kad kaltinamasis narkotinę medžiagą įgijo, gabeno į namus ir juose laikė, turėdamas tikslą ją platinti, todėl veika pagrįstai nebuvo kvalifikuota kaip nusikalstama veika numatyta BK 260 straipsnyje.

Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23d. įsakymu Nr. V-239 (su vėlesniais jo pakeitimais) „DĖL NARKOTINIŲ IR PSICHOTROPINIŲ MEDŽIAGŲ NEDIDELIO, DIDELIO IR LABAI DIDELIO KIEKIO NUSTATYMO REKOMENDACIJŲ“ yra nustatyta, koks narkotinių, psichotropinių medžiagų kiekis yra pripažįstamas nedideliu, dideliu ar labai dideliu. Pagal paminėtą įsakymą kanapių (antžeminių dalių) nedidelis kiekis sudaro ne daugiau kaip 5g šios narkotinės medžiagos. Kadangi pas E. A. kratos metu buvo surasta 1,930 g šios narkotinės medžiagos, tai tyrimo metu kaltinamojo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 259 straipsnio 2 dalį ir už šį baudžiamąjį nusižengimą kaltinamasis baustinas.

BK 261 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą labiausiai nuo kvaišalų pažeidžiamai, lengvai pasiduodančiai negatyviai pašalinei įtakai socialinei grupei – nepilnamečiams. Todėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiui asmeniui įstatymų leidėjas laiko pavojingesne veika nei tų pačių medžiagų platinimą suaugusiems asmenims. Teismų praktikoje (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2009, 2K-252/2010, 2K-395/2010, 2K-18/2012 ir kt. ) pripažįstama, kad už BK 261 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra baudžiamas asmuo, platinęs narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam nepilnamečiui. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Traukiant baudžiamojon atsakomybėn už narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą, BK 261 straipsnis yra specialioji norma BK 260 straipsnio 1 dalies atžvilgiu, kuomet psichotropinės ir (ar) narkotinės medžiagos yra platinamos tik nepilnamečiams. Pažymėtina, kad BK 261 straipsnyje nėra nuorodų į tai, kad už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiams gali atsakyti tik pilnametystės sulaukęs ar kitus specialiuosius požymius turintis asmuo. Remiantis bendruoju amžiaus, nuo kurio asmuo atsako pagal baudžiamuosius įstatymus, teisiniu reguliavimu (BK 13 straipsnis), už nusikalstamą veiką numatytą BK 261 straipsnyje atsako asmuo, kuriam iki šios veikos padarymo buvo suėję 16 metų.

E. A. yra gimęs (duomenys neskelbtini), veiką numatytą BK 261 straipsnyje jis kaltinamas padaręs 2020-09-03 t. y. jau būdamas pilnametis, todėl gali atsakyti už veikos numatytos BK 261 straipsnyje padarymą. Teismas, įvertinęs visus byloje ištirtus faktinius duomenis, daro išvadą, jog duodamas rūkyti kanapes nepilnametei K. K. ir tokiu būdu platindamas narkotines medžiagas, jis suvokė, jog pastaroji yra nepilnametė. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad kaltinamasis veikos padarymo metu buvo tik pats neseniai sulaukęs pilnametystės, mokėsi toje pat mokymo įstaigoje, kaip ir K. K. bei žinojo, jog ši mokosi žemesnėje (duomenys neskelbtini) klasėje – taigi yra už jį jaunesnė. Nors jis teigė, jog nežinojo tikslaus nepilnametės amžiaus, tačiau bendrais bruožais (kad mokosi jaunesnėje klasėje, yra smulkaus sudėjimo ir ūgio, draugauja ir mokosi vienoje klasėje su jo pažįstama mergina, kuri yra nepilnametė) turėjo suvokti ir suvokė, jog ji yra už jį tikrai jaunesnė t. y. nepilnametė, tačiau tai jo nesulaikė nuo nusikalstamos veikos darymo.

Nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis, sudėčių objektyviesiems požymiams būdingas specifinis nusikaltimo dalykas – psichotropinės ar narkotinės medžiagos.Konstatuojant, kad asmuo neteisėtai disponavo psichotropinėmis ar narkotinėmis medžiagomis, būtina įvardinti, kokios tai medžiagos, nustatyti tikslų jų kiekį. Nustatant tokių medžiagų rūšį, pavadinimą, savybes, kiekį, be kitų įrodymų, byloje turi būti specialisto išvada arba ekspertizės aktas.

Remiantis paties kaltinamojo, liudytojos K. K., teisme apklaustos gydytojos bei specialisto - gydytojo K. Š. parodymais (apie tai, kad tiek pats kaltinamasis, tiek ir nepilnametė rūkė būtent E. A. pirktas kanapes, kad K. K. parūkiusi kanapių pasijuto blogai ir buvo pristatyta į gydymo įstaigą, kur iš jos paimtame ir ištirtame šlapime buvo rastas tetrahidrokanabinolis, kurio koncentracija, specialisto teigimu, buvo ne mažesnė kaip 50 nanogramų/ml., kad jos simptomai nebūdingi apsinuodijimui tabaku, būdingi apsinuodijimui kanapėmis, o pluoštinėmis kanapėmis apsinuodyti galimybės nėra), iš anamnezės duomenų ir K. K. simptomų po apsinuodijimo bei teigiamo kokybinio šlapimo tyrimo galima neabejotinai teigti, kad K. K. buvo apsinuodijusi rūkydama kaltinime nurodytą narkotinę medžiagą, o ją rūkyti nepilnametei perdavė ir tokiu būdu narkotinę medžiagą išplatino būtent E. A.. Teismas pripažįsta, jog kaltinamais 2020-09-03 į tarpuvartę, esančią greta (duomenys neskelbtini), neteisėtai atgabeno ne didesnį kaip 5 g kiekį narkotinės medžiagos - susmulkintų kanapių, susuko į savadarbę suktinę bei išplatino, neatlygintinai perduodamas kanapių suktinį su ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu, tačiau ne didesniu kaip 5 g kiekiu narkotinės medžiagos - kanapių, vartoti (rūkyti) K. K.. Šiais savo veiksmais E. A. padarė nusikalstamą veiką numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 261 straipsnyje ir už šią nusikalstamą veiką jis baustinas.

IV. Bausmių skyrimo motyvai

Prokuroras baigiamojoje kalboje prašė, pripažinus E. A. kaltu pagal BK 261 str, skirti jam 3 metų laisvės atėmimo bausmę; pripažinus kaltu pagal BK 259 str. 2 d., skirti 10 parų arešto bausmę. Paskirtąsias bausmes bendrinti vadovaujantis BK 63 str. 5 d. nuostatomis ir galutinę bausmę skirti 3 metus laisvės atėmimo.

Prokuroras atkreipė teismo dėmesį į tai, kad pirma E. A. padaryta nusikalstama veika buvo įvykdyta praėjus 18 dienų nuo jo 18 metų gimtadienio. Taip pat pažymėjo, jog vien tik 18 metų sulaukimas nerodo, kad asmuo yra pasiekęs tam tikrą socialinę brandą, o nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad E. A. veikų padarymo metu nebuvo pasiekęs socialinės brandos. Pačios nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės - narkotinės medžiagos rūkymas kompanijoje, noras pademonstruoti kažkokį tai savo elgesį kaip brandaus asmens, pasidalinimas suktine su kanapėmis su nepilnamete, įvyko neatlygintinai. Nebuvo primygtinai siūloma vartoti narkotinę medžiagą, nebuvo ji perduota už kažkokį tai atlygį, tad E. A. nusikaltimas, prokuroro nuomone, atsitiktinis, tokios nusikalstamos veikos padarymo motyvai bei pobūdis, būtent tai, kad nuskalstamos veikos padarymo dieną A. nebuvo sulaukęs 21 metų, leido kalbėti apie tai, kad kaltinamajam turėtų būti taikomos BK 11 skyriaus nuostatos, numatančios nepilnamečio baudžiamosios atsakomybės taikymo ypatumus. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, prokuroras prašė pripažinus E. A. kaltu, taikyti jo atžvilgiu BK 92 str. nuostatas ir skirtosios laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 metų laikotarpiui.

Su tokia prokuroro nuomone ir pozicija bei pateiktu prašymu skirti kaltinamajam bausmes, vadovaujantis BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas negali sutikti.

Skirtingai nei teigė teisme prokuroras, teismui nekyla abejonių tuo, kad darydamas nusikalstamas veikas, E. A. buvo socialiai subrendęs. Nusikalstamas veikas jis įvykdė ne dėl socialinės brandos stokos, bet dėl polinkio svaigintis, įsigalėjusio nebaudžiamumo jausmo bei naivaus manymo, jog jis gali išvengti ir išvengs atsakomybės. Darant šiame nuosprendyje aptariamas nusikalstamas veikas E. A. neabejotinai jau buvo paveiktas žalingo polinkio svaigintis psichoaktyviomis medžiagomis. Tiek prokurorui ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teismui teisminio nagrinėjimo metu bendraujant su kaltinamuoju, nekilo jokių abejonių dėl E. A. socialinės brandos, todėl daryti išvadą, jog jis pagal socialinę brandą prilygsta nepilnamečiui, nėra objektyvaus pagrindo.

Tokias išvadas teismas daro atsižvelgęs į tai, jog iš bylos medžiagos matyti, jog E. A. svaiginosi narkotinėmis medžiagomis ne vieną kartą, pažinojo ir susitikinėjo su juos platinančiais asmenimis, pirkdavo narkotines medžiagas. Dar iki 2020-09-03 padarytos ir BK 261 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, jis jau buvo įsigijęs narkotinės medžiagos – kanapių, kurią ne tik vartojo pats, bet ir vėliau šią narkotinę medžiagą platino nepilnametei K. K.. Jau padaręs nusikalstamą veiką, 2020-12-22 jis pakartotinai įsigijo narkotinės medžiagos, jos vartojimui, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos numatytos LR BK 259 str. 1d.(vėliau nutrauktas vadovaujantis BK 40 str. ). Ir net žinodamas, jog jam tuo metu jau gresia baudžiamoji atsakomybė už disponavimą narkotinėmis medžiagomis, kaltinamasis vėl neteisėtai įgijo 1,930 g narkotinės medžiagos – kanapių (antžeminių dalių), parsigabeno ją į savo namus (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai laikė iki 2021-02-23, kuomet narkotinė medžiaga kratos metu buvo surasta. Toks kaltinamojo elgesys būtent ir liudija ne apie nepilnamečiui būdingą socialinį nebrandumą, o apie jo kaip subrendusio asmens gerai apgalvotą, tačiau nihilistinį požiūrį į visuomenei priimtiną elgesį bei įstatymų ignoravimą. Todėl teismas negali sutikti su prokuroru, jog kaltinamajam galima būtų laikyti BK 81 straipsnio 2 dalies nuostatas bei bausmę skirti pritaikius BK 92 straipsnį, kaip nepilnamečiui.

E. A. padarė du baigtus tyčinius nusikaltimus: vieną labai sunkų nusikaltimą, numatytą BK 261 straipsnyje, už kurį kaltininkas gali būti baudžiamas laisvės atėmimu nuo 3 metų iki 12 metų; vieną baudžiamąjį nusižengimą, už kurį gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba bauda, arba areštu. Minėtos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį, svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotą ir teisingą bausmę. Teismas bausmes kaltinamajam skiria pagal BK specialiosios dalies įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijas, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 dalimi bei 2 dalimi, atsižvelgdamas į kaltinamojo padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančią aplinkybę bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, kitas svarbias aplinkybes.

Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Vadovaujantis teismų praktika, BK 59 straipsnio 1 dalyje 2 punkte numatyta kaltininko baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį įvykio metu, po įvykio ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, Nr. 2K-299/2012, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015).

Teismas E. A. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįsta tai, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo pradžios prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nurodė jų padarymo aplinkybes bei nuoširdžiai dėl jų gailėjosi. Tokios pozicijos jis laikėsi ir teisme – kaltu prisipažino ir gailėjosi. Kaltininko atsakomybę sunkinančių aplinkybių bei tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta.

Kaltinamasis neteistas, mokosi (duomenys neskelbtini), šios mokymo įstaigos administracijos charakteristikoje charakterizuojamas išskirtinai teigiamai, dirba UAB "(duomenys neskelbtini)" pagalbiniu darbuotoju, materialiai prisideda prie šeimos, kurioje gyvena su tik motina, sunkiai sergančia močiute bei nedirbančia ir vaiko auginimo atostogose esančia seserimi, kas taip pat gan teigiamai jį charakterizuoja. Tačiau byloje nustatyti faktiniai duomenys liudija ir apie tai, kad jis piktnaudžiauja narkotinėmis medžiagomis (nustatyti net trys atvejai, kuomet jis disponavo narkotine medžiaga – kanapėmis ir jas vartojo). Be to, šioje baudžiamojoje byloje ištirti duomenys patvirtina tai, jog jis ne tik pats vartojo narkotines medžiagas, bet narkotine medžiaga pavaišino ir nepilnametę K. K., dėl ko jam nagrinėjamoje byloje ir inkriminuojamas labai sunkus nusikaltimas, numatytas BK 261 straipsnyje, už kurį įstatymų leidėjas yra numatęs tik itin griežtą laisvės atėmimo bausmę.

Teisminio nagrinėjimo metu nėra nustatyta aplinkybių, leidžiančių taikyti kaltinamajam 62 straipsnio nuostatas bei skirti E. A. švelnesnę bausmę nei įstatymo sankcijoje numatytoji bei taikyti švelnesnę bausmės rūšį. BK 62 straipsnis gali būti taikomas atsižvelgus į visas bylos aplinkybes, tačiau tik esant visumai šio straipsnio 1 arba 2 dalyse numatytų sąlygų. Kaltinamasis savo noru neatvyko ir nepranešė apie savo padarytus nusikaltimus, todėl nesant šios aplinkybės taikyti BK 62 straipsnio 1 dalies galimybės nėra. Teismas nustatė tik vieną E. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Todėl nėra galimybės jam taikyti ir BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų, nes mažiausiai dviejų atsakomybę lengvinančių aplinkybių buvimas yra būtina šios nuostatos taikymo sąlyga.

Pagal galiojančią teismų praktiką, teismas pirmiausia svarsto galimybę taikyti BK 62 straipsnį, o nesant tokios galimybės, gali svarstyti galimybę taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-64-303/2018 buvo išaiškinta, kad BK 41 straipsnis (bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus - padaryto nusikaltimo ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Be to, ji turi neprieštarauti teismų praktikai atitinkamos kategorijos bylose. Įstatymų leidėjas, formuluodamas konkretaus nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikro nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi, kaip ir skiriasi kiekvienos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs ir su kitu baudžiamosios teisės principu - bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, glaudžiai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalyje, teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tačiau tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas turi teisę paskirti švelnesnę, negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tokia nuostata įtvirtinta būtent BK 54 straipsnio 3 dalyje.

Aiškus prieštaravimas teisingumo principui, skiriant bausmes, yra pagrindas taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą. Baudžiamasis kodeksas neapibrėžia teisingumo principo sąvokos. Tačiau teismų praktikoje teisingumo principas suprantamas visų pirma kaip teisingos bausmės paskyrimas. Teisinga bausmė yra tokia bausmė, kuri atitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje nubrėžtą bausmės paskirtį ir BK 54 straipsnio 2 dalyje pateiktus bendruosius bausmių skyrimo pradmenis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-259/2011).

Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017). Kiekvienoje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtina į bausmę pažiūrėti ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. Atkreipiamas turi būti dėmesys ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus svarbius socialinius interesus, kurie nėra baudžiamajame įstatyme įtvirtinti kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje baudžiamojoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taip turi būti išreiškiamas šiuolaikinės baudžiamosios teisės ir teisėjų neformalumas įgyvendinant pusiausvyrą BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo kontekste. Taigi vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą padaryta skirtingomis aplinkybėmis, skirtingoms asmenybėms gali ir turi būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (pvz. kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-268-942/2017, 2K-334-699/2017).

Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinę nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249-895/2017, kurioje buvo išspręstas klausimas dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo skiriant bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 260 straipsnio 3 dalyje. Šioje nutartyje išaiškinta, kad sprendžiant dėl BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybės, pažymėtina, kad šioje BK bendrosios dalies teisės normoje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).

Teismas, skirdamas kaltinamajam bausmes, atsižvelgia į tai, kad E. A. anksčiau neteistas, yra jauno amžiaus (labai sunkią BK 261 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė tik praėjus 18 dienų po to, kai jam suėjo 18 metų), charakterizuojamas teigiamai, gyvena materialiai sunkiai besiverčiančioje šeimoje, kurioje be jo motinos kartu gyvena ir sunkia liga serganti močiutė bei nedirbanti ir vaiko auginimo atostogose esanti sesuo, kad jis ne tik mokosi bet ir dirba, taip prisidėdamas prie šeimos gerbūvio. Atsižvelgia ir į veikos numatytos BK 261 straipsnyje padarymo aplinkybes t. y. tai, jog E. A., nors formaliai ir platino narkotinę medžiagą – kanapes nepilnametei, tačiau jo platinimo būdas (vienkartinis pasidalijimas narkotine medžiaga su nepilnamete, jam pačiam ją vartojant ir draugiškai pasidalinant - duodant parūkyti ir K. K.) neatitinka įprasto, klasikinio ir didesnį pavojingumą keliančio atvejo, kuomet narkotinės medžiagos platinamos nepilnamečiams kitais būdais, turint tikslą juos pratinti prie svaiginimosi narkotinėmis medžiagomis. Jis nebūdingas ir paprastai tokio pobūdžio bylose nustatytiems atlygintiniems platinimo būdams, kuriais siekiama savanaudiškų tikslų, jų pavojingumui, o pasireiškė tiesiog neapgalvotu, draugiškumo ir jaunatviško nerūpestingumo nulemtu nepilnametės pavaišinimu narkotine medžiaga, leidžiant jai porą kartų įtraukti paties E. A. rūkomų kanapių dūmų. Toks platinimo būdas ir aplinkybės liudija ir apie tai, kad E. A. yra ne tik jaunas bei neturintis gyvenimiškos patirties, bet ir elementarių teisinių žinių neturintis asmuo, kuris labai sunkią nusikalstamą veiką padarė vedamas ne polinkio įtraukti nepilnametį asmenį į narkotinių medžiagų vartojimą, bet draugiškumo, jaunatviško nepatyrimo ir neturėdamas realaus supratimo apie galimas teisines pasekmes.Teismo įsitikinimu, nors aptartomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas formaliai ir atitinka rūšinius BK 261 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymius, iš tikrųjų neatitinka tokios rūšies nusikaltimams būdingo pavojingumo bei kaltininko asmenybės pavojingumo.

Aptartos aukščiau aplinkybės, taip pat tai, kad kaltinamasis nuoširdžiai gailisi, pergyvena dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, pasižada daugiau niekad nenusikalsti, byloje nėra nustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o tik nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, leidžia daryti išvadą, jog BK 261 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas E. A., aiškiai prieštarautų teisingumo principui, o įstatyme numatyta bent minimali laisvės atėmimo bausmė, nagrinėjamu atveju, neatitiktų bausmės paskirties. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje jau įtvirtinta nuostata, kad BK 54 straipsnio 3 dalis suteikia teismui galimybę pašalinti prieštaravimą teisingumo principui. Turint omenyje teisingumą teisingos bausmės paskyrimo prasme, teisingumas visų pirma reiškia įstatymo nustatytą optimalią kaltininkui pasitaisyti reikalingą bausmės rūšį bei jos dydį. Kaltininko asmenybė ir jo padarytos labai sunkios nusikalstamos veikos aplinkybių vertinimas suponuoja išvadą, jog BK 261 straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų neteisingas, aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Bendros bausmės už BK 261 straipsnyje numatytą veiką skyrimo taisyklės, nagrinėjamu atveju, nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti, todėl E. A. taikytinos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos ir skirtina kita bausmės rūšis, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Teismas įžvelgia galimybę suteikti dar labai jauno amžiaus ir gyvenimiškos patirties neturinčiam kaltinamajam E. A. šansą įrodyti, kad jis turi ryžto, noro ir jam pakaks jėgų ne tik atsisakyti noro svaigintis t. y. narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, nusikalstamų veikų darymo, bet ir paskatins toliau dirbti, mokytis ir toliau rūpintis savo artimaisiais – motina, sunkiai sergančia močiute, seserimi ir mažamečiu sūnėnu, padėti toliau jiems materialiai t. y. paskatins pasitaisyti be realios laisvės atėmimo bausmės. Taigi teismas įžvelgia pagrindą taikymui būtent BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų, suteikiančių teisę paskirti kaltinamajam ne BK 261 straipsnio sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kadangi, teismo įsitikinimu, dėl visų jau minėtų aplinkybių, įstatyme numatytus bausmės tikslus galima pasiekti paskyrus E. A. už BK 261 straipsnyje (kaip ir BK 259 straipsnio 2 dalyje) numatytą nusikalstamą veiką kitą bausmės rūšį – maksimalaus dydžio 2 (dviejų) metų laisvės apribojimo bausmę, kartu skiriant racionalius ir žymius įpareigojimus bei draudimus, kurie užtikrins BK 41 straipsnio paskirtį, o už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką - taip pat laisvės apribojimą trumpesniam laikui.

Teismo įsitikinimu, siekiant sulaikyti veikas padariusį kaltinamąjį nuo nusikalstamų veikų darymo bei užtikrinti psichiką veikiančių medžiagų vartojimo prevenciją, būtina įpareigoti E. A. ne tik toliau mokytis bei dirbti, bet ir dalyvauti specialioje elgesio pataisos programoje. Teismo manymu, laisvės apribojimo bausmę vykdančioje tarnyboje organizuojamos atitinkamo turinio individualios elgesio pataisos programos, kaltinamajam padės susidaryti adekvatų požiūrį į psichotropinių ir narkotinių medžiagų vartojimą bei užkirsti kelią jų vartojimui ateityje, nusikalstamų veikų darymui. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis turi polinkį o gal ir priklausomybę narkotinėms medžiagoms, taip pat tikslinga uždrausti jam vartoti psichiką veikiančias medžiagas. Be to, įvertinus E. A. padarytų veikų pavojingumą – tai, kad jis ne tik pats disponavo narkotinėmis medžiagomis, bet ir dalinosi psichoaktyviomis medžiagomis su nepilnamete, siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą, kaltinamąjį taip pat tikslinga įpareigoti neatlygintinai per 20 mėnesių išdirbti 160 val. sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi pagalbos reikalingais žmonėmis. Tokia neatlygintinų darbų trukmė ir konkrečių atliktinų darbo valandų skaičius, t. y. 8 val. arba viena darbo dieną per mėnesį, net ir turint omenyje kaltinamojo darbą, nėra neproporcinga, atsižvelgiant į visuomenei padarytą žalą platinant narkotinę medžiagą, nes kaltinamasis savo elgesiu turi bent iš dalies kompensuoti visuomenei padarytą žalą ir jausti atsakomybę už savo veiksmus. Šie įpareigojimai bei draudimai, teismo nuomone, nagrinėjamoje byloje gali sudaryti prielaidas efektyviau įgyvendinti bausmės tikslus.

Teismas pažymi, jog padaryti BK 261 straipsnyje numatytas labai sunkus nusikaltimas ir BK 259 straipsnio 2 dalyje numatytas baudžiamasis nusižengimas, remiantis kaltinime inkriminuotomis aplinkybėmis ir bylos duomenimis, sudaro idealiąją, o ne realiąją nusikaltimų sutaptį, kadangi padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims pagal šio kodekso 10 straipsnį. Remiantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, tokiais atvejais teismas, paskyręs bausmę už kiekvieną iš nusikalstamų veikų atskirai, esant idealiajai sutapčiai, taiko bausmių apėmimo būdą. Šiuo atveju už BK 261 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą skirtina bausmė turi apimti bausmę, skirtiną už BK 259 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą, o paskyrus galutinę bausmę, skirtini BK 48 straipsnyje numatyti įpareigojimai bei draudimai.

Siekiant užtikrinti BPK 119 straipsnyje numatytus tikslus, kaltinamajam paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti tikslinga palikti iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, o po jo įsiteisėjimo, ją panaikinti.

Rezoliucinė dalis

Teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 straipsniu, 301-307 straipsniu

nusprendė:

E. A. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 261 straipsnyje, 259 straipsnio 2 dalyje ir nubausti jį:

- pagal BK 261 straipsnį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, laisvės apribojimu 2(dviems) metams;

- pagal BK 259 straipsnio 2 dalį - laisvės apribojimu 10 ( dešimčiai) mėnesių.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti, griežtesnei bausmei apimant švelnesnę bausmę, ir paskirti galutinę 2(dviejų) metų laisvės apribojimo bausmę.

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 4 dalimi, vietoje intensyvios priežiūros, paprastai skiriamos nuteistajam su laisvės apribojimo bausme, skirti E. A. įpareigojimus:

- dalyvauti elgesio pataisos programoje (48 straipsnio 4 dalies 1 punktas);

- neatlygintinai per visą paskirtos bausmės laiką išdirbti 160 valandų sveikatos priežiūros, socialinių paslaugų įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi senyvo amžiaus asmenimis, neįgaliaisiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis(48 straipsnio 4 dalies 2 punktas);

- tęsti mokslą ir dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos(48 straipsnio 4 dalies 4 punktas).

Vadovaujantis BK 48 straipsnio 5 dalimi, vietoje intensyvios priežiūros, paprastai skiriamos nuteistajam su laisvės apribojimo bausme, bei kartu su įpareigojimais, uždrausti E. A.:

- lankytis vietose, kuriose vartojamas alkoholis(48 straipsnio 5 dalies 1 punktas);

- vartoti psichiką veikiančias medžiagas (48 straipsnio 5 dalies 4 punktas).

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei draudimą bendrauti ir ieškoti ryšių su K. K. (2 t., 82-84 b.l. ), o nuosprendžiui įsiteisėjus ir nuteistajam pradėjus atlikti paskirtąją bausmę, šią kardomąją priemonę panaikinti.

Vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 4 punktu, nuosprendžiui įsiteisėjus, sunaikinti:

- apyvartoje uždrautas narkotines medžiagas - 1,763 g kanapių (antžeminių dalių), saugomų Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centre (1 t., 106 b.l.) pagal perdavimo ir priėmimo laikinam saugojimui aktą Nr. 20108);

- voką, kuriame yra objektai po atlikto tyrimo prie 2021-03-05 Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvados Nr. IBPS-V-499382-21, saugomą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriuje Kaune, M.K. Čiurliono g. 33 (1 t., 126-129 b.l. ).

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo, o nuteistojo - per tą patį laiką nuo nuosprendžio įteikimo jam dienos, gali būti skundžiamas Lietuvos Apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.