- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-15
- Bylos Nr.
- e2S-481-779/2024
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Inga Staknienė
- Pareiškėjas
- V. P.
- Kategorijos
- 3.1.14.8.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.5pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo V. P. (V. P.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas V. P. kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. sausio 17 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
3. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka, kuri yra imperatyvi, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos būtų apie tai raštu pranešęs visiems savo kreditoriams.
4. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįgyvendino FABĮ 4 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, todėl pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atsisakė priimti Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.
III. Atskirojo skundo argumentai
5. Pareiškėjas V. P. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Pareiškėjas nurodė, jog jis kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Kadangi dėl neteisėtų teismo sprendimų pareiškėjui atsirado turtinė ir neturtinė žala, dėl ko jis tapo nemokus, teismas turi būti aktyvus bei iškelti bankroto bylą, atskirti medžiagą, perduoti tikrinimui Specialiųjų tyrimų tarnybai ir Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai.
5.2. Pareiškėjo nuomone, jis daug anksčiau atliko savo pareigą, numatytą FABĮ 4 straipsnio dalyje, teikdamas pranešimus bei skundus įvairioms valstybinėms institucijoms, be to, papildomai prašė teismo informuoti jo kreditorius, nurodė tokio prašymo pagrindą ir tikslą. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo priimti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kadangi teismas patikrina, ar pareiškimas paduotas nepažeidžiant teismingumo taisyklių, o šiuo atveju pažeidimo nebuvo nustatyta.
5.3. Paaiškino, jog jis negali tiesiogiai raštu pranešti visiems savo kreditoriams, nes nežino visų kreditorių, dėl to sprendžia, kad teismas reikalauja to, ko pareiškėjas negali padaryti. Mano, jog teismas privalo iškelti bankroto bylą ir aiškintis, kaip ir kokiu būdu tapo nemokus pareiškėjas. Pareiškėjo teigimu, jam nėra privaloma pačiam informuoti kreditorius, nes teismas, inicijuodamas bylą, pats gali nustatyti kreditorius ir juos informuoti apie bankroto bylos iškėlimą. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, pareiškėjas darė išvadas, kad pateiktas pareiškimas tiek savo forma, tiek turiniu atitinka nustatytus reikalavimus, numatytus FABĮ 4 straipsnio 3, 4 dalyse ir CPK 111 straipsnyje, nėra kitų procesinių pagrindų atsisakyti priimti pareiškimą CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
6. Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo pareiškimą, kaip pateiktą nesilaikant privalomos neteisminės ginčo sprendimo tvarkos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų CPK 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
7. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Vadovaujantis CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktu, teismas atsisako priimti pareiškimą, jei ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka.
8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškimą atsisakoma priimti dėl to, kad pareiškėjas nenurodė ir nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos būtų apie tai raštu pranešęs visiems savo kreditoriams, t. y. neįgyvendino imperatyvios FABĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostatos.
9. Pažymėtina, kad ieškinio priėmimo procedūrą reglamentuoja CPK 137 straipsnis, kuris taikomas ir sprendžiant pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimo klausimą. Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos Civilinio proceso kodekso nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis (FABĮ 5 straipsnio 1 dalis).
10. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio patikrinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir jos tinkamo įgyvendinimo sąlygos, t. y. ar suinteresuotas asmuo turi teisę kreiptis į teismą ir ar šią teisę įgyvendina tinkamai, laikydamasis proceso įstatymų nustatytos tvarkos.
11. Vadovaujantis FBABĮ 4 straipsnio 2 dalimi, ketindamas pateikti pareiškimą iškelti bankroto bylą, fizinis asmuo, kurio būklė atitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytąją, ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą pateikimo dienos apie tai raštu praneša visiems kreditoriams. FABĮ 4 straipsnio 4 dalies 4 punkte numatyta, kad prie pareiškimo iškelti bankroto bylą pridedamos ir pateikiamos šio straipsnio 2 dalyje nurodyto (nurodytų pranešimo (pranešimų) kopija (kopijos).
12. Teismas priima pareiškimą, jeigu: 1) pareiškėjas įvykdo FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatytą kreditorių informavimo pareigą; 2) pareiškėjo prašymas atitinka FABĮ 4 straipsnio 3, 4 dalyse bei CPK 111 straipsnyje nustatytus reikalavimus. Pagal FABĮ 5 straipsnio 4 dalį teismas klausimą dėl pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą išsprendžia nutartimi. Nutartis nepriimti nagrinėti pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą gali būti skundžiama.
13. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti jo pareiškimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą, nurodydamas, kad pareiškėjo pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pateiktas nesilaikant imperatyvių įstatymo reikalavimų, numatytų FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje, kadangi jis prašė teismo informuoti kreditorius apie bankroto bylos iškėlimą jam, be to jis anksčiau apie tai informavo įvairias institucijas savo skundais.
14. Su tokiais pareiškėjo teiginiais sutikti nėra pagrindo. Teismų praktikoje nurodoma, kad FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga raštu pranešti kreditoriui, kuri reiškia, kad pareiškėjas, būdamas atidus ir rūpestingas, prieš kreipdamasis į teismą, turi jam žinomais adresais raštu informuoti kreditorius apie bankroto proceso inicijavimą. (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugpjūčio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-2149-855/2021; 2023 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2S-1143-936/2023). Taigi, šiuo atveju pareiškėjo nurodomos aplinkybės, jog jis įgyvendino FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytą pareigą informuoti kreditorius, kreipimasis skundais į įvairias institucijas (Specialiųjų tyrimų tarnybą, Finansinių nusikaltimų tyrių tarnybą, teismus) nelaikoma kreditorių informavimu, tuo labiau, jog kartu su pareiškimu nėra pridėta jokių įrodymų, patvirtinančių šiuos pareiškėjo veiksmus. Iš pareiškimo turinio apkritai nėra aiškūs pareiškėjo kreditoriai.
15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, jog jam nėra privaloma pačiam informuoti kreditorius, nes teismas, inicijuodamas bankroto bylą, pats gali nustatyti kreditorius ir juos informuoti apie bankroto bylos iškėlimą.
16. Pažymėtina, kad FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta pareiga pareiškėjui informuoti savo kreditorius apie inicijuojamą fizinio asmens bankroto bylą, yra nustatyta siekiant užtikrinti pareiškėjo kreditorių teisę dalyvauti bankroto procese, išdėstyti savo poziciją šiuo klausimu, kadangi teismas apie pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priėmimą ir bankroto bylos iškėlimą pareiškėjo kreditorių individualiai neinformuoja (Vilniaus apygardos teismo 2023 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-1185-643/2023; Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-730-459/2023).
17. FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje nurodytų reikalavimų įgyvendinimas yra viena iš prielaidų priimti teisme nagrinėti pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, dėl ko pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, turi būti įgyvendinęs FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Tai reiškia, jog asmeniui, siekiančiam bankroto bylos iškėlimo, ši pareiga yra imperatyvi.
18. Pareiškėjo pareiga yra jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis naudotis sąžiningai ir tinkamai, kreipdamasis į teismą jis turi laikytis įstatymų nustatytos tvarkos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo argumentai, kad būtent teismas turėtų nustatyti pareiškėjo kreditorius ir juos informuoti apie inicijuojamą fizinio asmens bankroto bylą, yra nepagrįsti, prieštaraujantys civilinio proceso principams (CPK 7 straipsnis).
19. Nagrinėjamos bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nesiėmė jokių, net minimalių, priemonių, siekdamas nustatyti savo kreditorius ir juos informuoti apie bankroto bylos inicijavimą. Nors CPK 135 straipsnio 2 dalis numato, kad prie ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų, šiuo konkrečiu atveju, pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, kodėl jis nežino savo kreditorių ir kodėl pats negalėjo jų nustatyti bei informuoti, tik deklaratyviai teigdamas, kad šiuos duomenis gali nustatyti teismas ir informuoti jo kreditorius. Šiuo atveju pareiškėjas numatytos imperatyvios FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje pareigos negali perkelti teismui, tuo labiau, jog nepateikė duomenų, kad dėl svarbių priežasčių informacijos apie savo kreditorius jis pats negali gauti ir jų informuoti (CPK 376 straipsnis).
20. Kaip jau minėta, FABĮ 4 straipsnio 2 dalies nuostata dėl kreditorių informavimo yra imperatyvi, todėl pareiškėjas, siekdamas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, turėjo pareigą informuoti kreditorius. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas, siekdamas iškelti bankroto bylą, turi būti aktyvus, ginant savo teises bei pateikti procesinius dokumentus, atitinkančius jų formai ir turiniui keliamus reikalavimus, pridėti visus privalomus duomenis, kuriais grindžia savo reikalavimus, o ne tokią pareigą perkelti teismui ir nepagrįstai tikėtis, kad teismas savo iniciatyva rinks duomenis ir už pareiškėją įgyvendins FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytą pareigą. Remiantis išdėstytu, darytina išvada, kad kreditorių pareiškėjas FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu terminu tinkamai neinformavo, o teismas tai padaryti už pareiškėją neturėjo nei teisės, nei pareigos.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai skundžiamoje nutartyje konstatavo, jog pareiškėjas neįgyvendino FABĮ 4 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų. Nustačius aptartas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo pareiškimą atsisakė priimti CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu (ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka).
22. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, padarė tinkamas išvadas apie teisinio pagrindo priimti pareiškimą nebuvimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį atsisakyti priimti pareiškimą. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą nutartį panaikinti ar pakeisti, todėl atskirasis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. sausio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.