- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-05-27
- Bylos Nr.
- AS-851-415/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00373-2026-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius, Beata Martišienė, Egidijus Šileikis
- Pareiškėjas
- L. Č.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. Č. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 9 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. Č. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos Vyriausiajai rinkimų komisijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja L. Č. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos Vyriausios rinkimų komisijos (toliau – ir VRK) 2025 m. gruodžio 17 d. atsakymą ta apimtimi, kuria pareiškėjos atleidimas kitų apylinkės rinkimų komisijos narių prašymu, kaip neatitinkančiu Lietuvos Respublikos rinkimų kodekso 50 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytos „motyvuoto komisijos narį pasiūliusio subjekto teikimo“ sąvokos; 2) įpareigoti VRK pateikti pareiškėjai dokumentus susijusius su jos atleidimu iš apylinkės rinkimų komisijos narės pareigų, iš kurių būtų galima nustatyti faktines aplinkybes ir teisines atleidimo priežastis bei išnagrinėti pareiškėjos 2025 m. lapkričio 29 d. prašymą (ir 2024 m. balandžio 26 d. bei 2024 m. rugpjūčio 20 d.) prašymus iš esmės.
II.
Regionų administracinis teismas 2026 m. vasario 9 d. nutartimi pareiškėjos skundą atsisakė priimti.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nustatė, kad pareiškėja skundžia (prašo panaikinti) VRK 2025 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. 2-862(2.11) (toliau – ir Raštas) dėl jos atleidimo iš apylinkės rinkimų komisijos. Teismas pažymėjo, kad iš į bylą pateiktų dokumentų ir skundo turinio matyti, jog pareiškėja siekia ginčyti 2024 m. rugsėjo 16 d. raštą Nr. 2-1549 (2.11). Teismas taip pat nustatė, kad iš byloje esančių rašytinių duomenų, pareiškėjai yra pateikta informacija, kodėl ji buvo atleista. Informaciją pateikė VRK 2025 m. gruodžio 17 d. raštu Nr. 2-862 (2.11), taip pat analogiška informacija, pateikta pareiškėjai ir VRK 2024 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2-1549 (2.11). Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad komisijoje 2024 m. balandžio 16 d. gautas Rygos rinkimų apylinkės Nr. 301 komisijos 9 narių skundas dėl galimai nederamo pareiškėjos elgesio su kitais komisijos nariais. Šio skundo nagrinėjimas buvo nutrauktas, atsižvelgiant į gautą Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (toliau – ir LVŽS) prašymą dėl pareiškėjos atšaukimo. 2024 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 2-1549 (2.11) taip pat nurodoma, kad pareiškėja atleista iš Rygos rinkimų apylinkės Nr. 301 rinkimų komisijos narės pareigų, nes (duomenys neskelbtini) 2024 m. gegužės 2 d. protokoliniu sprendimu, priimtu komisijos posėdyje, atsižvelgta į LVŽS 2024 m. balandžio 24 d. raštą „Dėl Rygos rinkimų apylinkės Nr. 301 narės keitimo“. Rašte pareiškėjai paaiškinta, kad komisijos dokumentų (skundo nagrinėjimo išvadų, posėdžių protokolų) VRK pateikti negali, nes šie dokumentai yra sunaikinti.
Teismas nurodė, kad iš 2025 m. gruodžio 17 d. rašto Nr. 2-862 (2.11) matyti, jog VRK paaiškino pareiškėjai, kad savivaldybių rinkimų komisijos yra baigusios savo darbą, o komisijos narių įgaliojimai nutraukti VRK 2024 m. liepos 9 d. sprendimu Nr.SP-170, todėl VRK negali pateikti atsakymų, susijusių su Komisijos pirmininko ir narių elgesiu ir pateikti komisijos dokumentų, nes jie yra nesaugotini ir yra sunaikinti.
Teismas sprendė, kad VRK Raštas yra informacinio pobūdžio, nes iš VRK Rašto turinio matyti, jog juo paaiškinama pareiškėjai apie rinkimų komisijų darbą ir dokumentų saugojimo trukmę bei pateikimo galimybes, kartu primenama apie pareiškėjos ankstesnius kreipimusis dėl jos atšaukimo iš komisijos nario pareigų, tačiau pats savaime Raštas jokių teisinių pasekmių pareiškėjai nesukelia, t. y. toks aktas negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Teismas, taip pat sprendė, kad, nors Rašte nurodyta jo apskundimo tvarka, tačiau remiantis teismų praktika, viešojo administravimo subjekto priimtame akte nurodyta šio akto apskundimo tvarka negali pakeisti išvados dėl įstatyme nustatytos administracinio teismo kompetencijos, nes administracinis teismas imasi nagrinėti suinteresuoto asmens skundą tik tada, kai kilęs ginčas yra įstatymų leidėjo priskirtas jo kompetencijai.
Teismas akcentavo, kad pareiškėja kelia ginčą dėl jos atleidimo nuo 2024 m. balandžio 26 d. iš apylinkės rinkimų komisijos nario pareigų, tačiau teismo vertinimu pareiškėja yra praleidusi 2024 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 2-1549 (2.11) vieno mėnesio apskundimo terminą dėl jos keliamo ginčo dėl atšaukimo nuo 2024 m. balandžio 26 d. iš apylinkės rinkimų komisijos nario pareigų.
Teismas vertindamas visą termino kreiptis į teismą praleidimo laikotarpį, sprendė, kad pareiškėja savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai ir jokių objektyvių priežasčių, kurios sutrukdė jai operatyviai kreiptis į teismą, skunde nenurodė. Pagal VRK pareiškėjai teiktų atsakymų ir teismų informacinės sistemos Liteko duomenis (administracinė byla Nr. I3-9014-641/2025, teisminio proceso Nr. 3-61-3-00681-2025-7), pareiškėja jau kreipėsi dėl jos atšaukimo iš komisijos nario pareigų, tačiau jos skundas nebuvo priimtas, nepašalinus skundo trūkumų. Pakartotiniai VRK atsakymai pareiškėjai tik patvirtina, kad ji siekė ginčyti atšaukimą iš komisijos nario pareigų dar 2024 m. balandį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad antruoju skundo reikalavimu, t. y. išnagrinėti pareiškėjos 2025 m. lapkričio 29 d. prašymą (ir 2024 m. balandžio 26 d. bei 2024 m. rugpjūčio 20 d. prašymus) prašo jos prašymus išnagrinėti iš esmės. Tačiau teismas akcentavo, kad pareiškėja pati teismui pateikia atsakymus į jos prašymus, o pareiškėja neginčija atsakymų tinkamumo, tačiau prašo teismo įpareigoti instituciją atlikti veiksmus, t. y. išnagrinėti pareiškėjos prašymus, tačiau teismas sprendė, jog pareiškėja yra praleidusi įstatymo numatytą terminą apskųsti subjekto neveikimą dėl 2024 m. balandžio 26 d. bei 2024 m. rugpjūčio 20 d. pateiktų prašymų, nepaisant to, kad pareiškėjai yra atsakyta, o atsakymus ji pati prideda teismui.
III.
Pareiškėja L. Č. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį ir grąžinti skundą nagrinėti iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), jeigu skunde ir atskirajame skunde iškelti klausimai priklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai.
Pareiškėja teigia, kad apie 2024 m. balandžio 16 d. skundą, ją informavo VRK 2024 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2-1549 (2.11), tuo metu, kaip visos apylinkių ar savivaldybių rinkimų komisijos jau buvo pabaigę savo darbą. Pareiškėjos nuomone, 2024 m. balandžio 16 d. skundas buvo pasirašytas, pareiškėjai už akių, kadangi ji dalyvavo visuose apylinkės rinkimų komisijos susirinkimuose t. y. nuo 2024 m. balandžio 11 d. iki 2024 m. balandžio 25 d. imtinai per susirinkimus nebuvo pareikšta jokių skundų, todėl pareiškėja negalėjo pateikti jokios nuomonės ir apsiginti.
Pareiškėja nurodo, kad skundus, jos atžvilgiu, privalėjo išnagrinėti ne vėliau kaip per 14 dienų ir informuoti pareiškėją, kaip tai numatyta, pagal Rinkimų kodekso 184 straipsnio 3 dalį. Pareiškėja akcentuoja, kad priede prie VRK 2024 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 2-1549 (2.11) yra nurodyta, jog buvo įsteigta tyrimų grupė, kuri 2024 m. balandžio 29 d. padarė išvadą (Nr. 3), tačiau prieš nutraukiant tyrimą, išvada buvo padaryta ir pareiškėja nebuvo supažindinta su išvados turiniu.
Pareiškėja pažymi, kad 2024 m. balandžio 26 d. prašymą VRK pirmininkei įteikė laiku, nes iš VRK 2024 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 2-1549 (2.11) sužinojo, jog nebuvo atleista, tačiau jau pareiškėja buvo įvykdžiusi VRK pirmininkės reikalavimą grąžinti pažymėjimą ir dokumentus, be kurių pareiškėja negali tęsti darbo iki 2024 m. gegužės 2 d. oficialios atleidimo datos.
Pareiškėja teigia, kad iš VRK 2024 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 2-1549 (2.11) sužinojo savo atleidimo datą, kuri yra 2025 m. gegužės 2 d.
Pareiškėja nurodo, kad 2024 m. balandžio 24 d. skundas yra suklastotas, kadangi jame nėra nurodytas registracijos numeris, nėra motyvuojama, o 2024 m. balandžio 25 d. susirinkime, kuriame dalyvavo pareiškėja, buvo reikalaujama, jog pareiškėja parašytų prašymą dėl išėjimo iš darbo savo noru.
Pareiškėja akcentuoja, kad 2024 m. balandžio 24 d. partijos atšaukimo raštas buvo atsiųstas tik 2024 m. rugsėjo 16 d., todėl pareiškėja teigia, jog partijos atšaukimo raštas nereiškia, kad komisijos narys yra atleidžiamas iš pareigų, o sprendimą dėl pareiškėjos atleidimo priėmė, ne partija, o (duomenys neskelbtini).
Pareiškėjos vertinimu, ginčas kilęs tarp komisijos narių dėl valstybinės ar nevalstybinės kalbos vartojimo bendraujant su rinkėjais laikomas pagal Rinkimų kodekso 182 straipsnį 2 dalies 1 punkto c papunktį, rinkimų ginču dėl balsavimo tvarkos rinkimų apylinkėje.
Šalies argumentai
Pareiškėja, nurodo, kad 2026 m. vasario 2 d. laiku ir tinkamai apskundė VRK 2025 m. gruodžio 17 d. raštą Nr. 2-862 (2.11), nes, kaip pareiškėja nurodo Raštą gavo 2026 m. sausio 2 d.
Pareiškėja nurodo, kad VRK pažeidė Rinkimų kodekso, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatas ir pareiškėjos konstitucines teises į darbą, į veiksmingą gynybą ir teisę gauti motyvuotą administracinį sprendimą, todėl buvo esmingai apsunkintos pareiškėjos galimybės ginti teises teisminiame procese.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nuspręsta pareiškėjos skundą atsisakyti priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, kai skundas nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka ir ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu, praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apskundimo terminą, ir nesant nustatyto jokio faktinio ir teisinio pagrindo jį atnaujinti, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas įvertinęs VRK 2025 m. gruodžio 17 d. rašto Nr. 2-862 (2.11) turinį, pareiškėjos pateiktus dokumentus ir skundo argumentus, sprendė, kad pareiškėja iš esmės siekia ginčyti VRK 2024 m. rugsėjo 16 d. raštą Nr. 2-1549 (2.11). Teismas nustatė, kad Raštas yra informacinio pobūdžio ir nesukeliantis pareiškėjai teisinių pasekmių, todėl negali būti administracinio ginčo objektu. Teismas kartu pažymėjo, kad 2024 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 2- 1549 (2.11) apskundimo terminas taip pat yra praleistas. Teismas akcentavo, kad ginčas iš esmės kyla dėl pareiškėjos 2024 m. balandžio 26 d. atšaukimo iš apylinkės rinkimų komisijos nario pareigų. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja dėl atšaukimo iš apylinkės rinkimų komisijos nario pareigų kreipėsi į teismą anksčiau, konstatavo, jog pareiškėjai buvo žinoma apie jos atšaukimą iš komisijos nario pareigų dar 2024 m. balandį. Teismas vertindamas antrąjį skundo reikalavimą, nurodė, kad pareiškėja neginčija gautų atsakymų turinio ar jų tinkamumo, o prašo įpareigoti instituciją atlikti tam tikrus veiksmus, todėl atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, jog yra praleistas apskundimo terminas.
Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ši teisė yra įgyvendinama laikantis teisės aktuose nustatytos skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo tvarkos.
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas sąrašas aplinkybių, kurioms esant teismas atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Jeigu teismas, prieš priimdamas skundą (prašymą, pareiškimą), nustato esant bent vieną iš šių aplinkybių, motyvuota nutartimi privalo atsisakyti priimti skundą (prašymą, pareiškimą). Vieni iš tokių atvejų – skundas (prašymas, pareiškimas) nenagrinėtinas teismų šio įstatymo nustatyta tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.); skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas (ABTĮ 33 str. 2 d. 9 p.).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, tuo atveju, kai skundo priėmimo nagrinėti stadijoje akivaizdu, kad skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą galima atsisakyti priimti nagrinėti, o skundą priėmus nagrinėti – administracinę bylą nutraukti kaip nepriskirtiną administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punktą, yra nurodęs, kad administraciniuose teismuose nėra nagrinėjami ginčai dėl viešojo administravimo subjektų priimtų konstatuojamojo pobūdžio aktų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1193-552/2015), skundas negali būti teikiamas dėl tarpinių viešojo administravimo subjekto priimamų dokumentų, kuriais siekiama parengti ar sudaryti prielaidas priimti galutinį sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-1138-858/2015), taip pat negali būti teikiamas skundas dėl informacinio pobūdžio dokumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. gegužės 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-314-502/2022).
Skundžiamo akto kvalifikavimo ir teisinio vertinimo negali lemti vien tam tikri formalūs kriterijai – jo pavadinimas, nurodyta apskundimo tvarka ir pan., o išvada, ar dėl akto gali būti paduotas skundas administraciniuose teismuose, turi būti daroma atsižvelgiant į tokio sprendimo turinį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-772-492/2020).
Teisėjų kolegija įvertinusi VRK 2025 m. gruodžio 17 d. rašto Nr. 2-862 (2.11) turinį konstatuoja, kad Raštas yra laikomas informacinio pobūdžio dokumentu, kadangi Rašte yra pakartotinai pateikiama informacija, kaip ir 2024 m. rugsėjo 16 d. rašte Nr. 2-1549 (2.11). Skundžiamame Rašte pareiškėja yra informuojama, kad iš esmės analogiško pobūdžio paklausimas buvo atsakytas 2024 m. rugsėjo 16 d. raštu Nr. 2-1549 (2.11) ir toliau skundžiamame Rašte iš esmės atkartojamas 2024 m. rugsėjo 16 d. rašto Nr. 2-1549(2.11) turinys, papildomai akcentuojant, jog VRK negali pateikti atsakymų susijusių su komisijos pirmininko ir narių elgesiu ir taip pat negali pateikti kitų prašomų komisijos dokumentų, nes jie nėra priskirti saugotiniems dokumentams, o yra sunaikinti. Taip pat skundžiamame Rašte buvo nurodyta, kad pareiškėja dėl jos atleidimo iš komisijos nario pareigų jau kreipėsi į Regionų administracinį teismą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas Raštas nesukelia naujų teisinių pasekmių, jame nėra suformuluoti įpareigojimai pareiškėjai, nėra pateikiama naujos informacijos galinčios sukelti naujas teisines pasekmes, todėl skundžiamas Raštas yra išimtinai informacinio pobūdžio ir negali būti savarankišku teisminio nagrinėjimo objektu.
Atsižvelgiant į tai teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino Rašto turinį ir pagrįstai nusprendė, kad Raštas yra informacinio pobūdžio. Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad Raštas negali būti ginčo administracinėje byloje objektu, ir atsisakė priimti skundo dalį dėl Rašto panaikinimo (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.).
Teisėjų kolegija, tikrindama ar pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, kad dėl antrojo skundo reikalavimo yra praleistas terminas skundui paduoti pirmiausia pažymi, jog pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį praleistas terminas atnaujinamas „pareiškėjo prašymu“, o pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą, įstatymas neįpareigoja teismo papildomai siūlyti pareiškėjui pateikti prašymą dėl termino atnaujinimo (žr., pvz., 2012 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-63/2012; 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-628-502/2016; 2017 m. kovo 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-285-502/2017; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-157-552/2024; 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-508-624/2024).
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turi domėtis jam teisines pasekmes sukeliančiais sprendimais ir operatyviai ginčyti su teisių galimu pažeidimu susijusius valstybės institucijų veiksmus ar sprendimus. Kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, pareiškėja neteikė prašymo atnaujinti skundo padavimo termino, todėl nustačius, jog skundo padavimo terminas yra praleistas, pareiškėjos skundą ir šioje dalyje, pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą atsisakyti priimti ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte numatytu pagrindu.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas skundo priėmimo klausimą, tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, aiškino ir taikė proceso teisės normas. Pareiškėjos argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį. Dėl to skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjos atskirasis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos L. Č. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2026 m. vasario 9 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.