Vilniaus regiono apylinkės teismo sprendimas

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų teisėja Snieguolė Bielskienė, sekretoriaujant J. G., dalyvaujant ieškovui M. S., ieškovo atstovui advokato padėjėjui Andriui Kšanauskui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei J. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad antstolė Vilma Leskevičienė vykdė vykdomąją bylą Nr. 0130/16/01437 pagal Kaišiadorių 1-ojo notaro biuro vykdomąjį įrašą Nr. 3628, išduotą 2016 m. liepos 28 d., dėl hipoteka užtikrinto skolinio įsipareigojimo 10997,00 Eur skolos sumai, 5 procentų dydžio metinių palūkanų ir 0,3 procentų dydžio delspinigių išieškojimo iš skolininkės J. B. išieškotojo UAB „Greitas lizingas“ naudai (b. l. 27). Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT-7748-595/2017 matyti, kad atsakovė J. B. pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, prašydama panaikinti antstolės patvarkymą, kuriuo buvo paskelbtos pirmosios turto – buto su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), varžytinės, tačiau teismas atsakovės skundą atmetė (b. l. 37-40). Iš 2017 m. birželio 29 d. patvarkymo Nr. (3.4.)-S-12506, matyti, kad antstolė Vilma Leskevičienė sustabdė vykdomąją bylą Nr. 0130/16/01437, kadangi atsakovė J. B. pateikė atskirąjį skundą Vilniaus apygardos teismui dėl minėtos Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarties (b. l. 27). Iš Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2S-442-653/2018 matyti, kad teismas atsakovės atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2YT-7748-595/2017, paliko nepakeistą (b. l. 41-44). 2018 m. vasario 9 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktas Nr. (3.4)-S-1676 patvirtina, kad antstolė Vilma Leskevičienė 2017 m. birželio 22 d. vykusiose varžytinėse Nr. 138678 pardavė butą su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), priklausiusį J. B. Naujas buto savininkas (pirkėjas) yra ieškovas M. S. (b. l. 7). VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėto nekilnojamojo turto nuosavybės teisė įregistruota ieškovo vardu 2018 m. vasario 9 d. Turto pardavimo iš varžytinių akto Nr. (3.4.)-S-1676, pagrindu, įrašas galioja nuo 2018 m. vasario 27 d. (b. l. 8). Ieškovas 2018 m. kovo 13 d. raštu kreipėsi į atsakovę J. B., ragindamas ją iki 2018 m. kovo 23 d. išsikraustyti iš ieškovui priklausančio turto (b. l. 9), pranešimas atsakovei buvo išsiųstas registruotu paštu (b. l. 10). Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų įvykdžiusi ieškovo prašymą ar turėtų teisinį pagrindą naudotis aptariamu butu.

Pažymėtina, kad žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996 IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Taigi, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susidėjusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Šie Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai yra reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje.

Taigi, teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių. Priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį įgyti būstą. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda, bet kurios rūšies nuomos (komercinė nuoma, socialinio būsto nuoma) ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo.

CK 4.37 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Netekęs valdymo teisės, savininkas pas kitą asmenį be teisinio pagrindo atsidūrusį savo daiktą turi teisę išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo (CK 4.95 straipsnis). Savininkas savo teises gali ginti ir reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos ne vindikaciniu (CK 4.95 straipsnis), o negatoriniu ieškiniu (CK 4.98 straipsnis). Asmuo, pareikšdamas negatorinį ieškinį, turi įrodyti dvi aplinkybes: tai, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos (šiuo atveju, kad gyvenamosiomis patalpomis naudojasi kitas asmuo). Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems aukščiau paminėtiems faktams, atsakovė turi įrodyti, jog jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus.

Šiuo atveju ieškovas pareiškė negatorinį ieškinį, reikalaudamas iškeldinti atsakovę iš ieškovui priklausančio nekilnojamojo turto, tokiu būdu pašalinant kliūtis ieškovui naudotis jam priklausančiu nekilnojamuoju daiktu. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad ieškovas pagal 2018 m. vasario 9 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktą Nr. (3.4.)-S-1676 įgijo nuosavybės teisę į butą su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centras Nekilnojamojo turto registro duomenimis, minėtas nekilnojamasis turtas įregistruotas ieškovo vardu. Nors atsakovė atsiliepime nurodė, kad nesutinka su minėtu Turto pardavimo iš varžytinių aktu, tačiau pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad tarp ieškovo ir atsakovės yra susiklostę kokie nors teisiniai santykiai, kurių pagrindu atsakovė turėtų teisinį pagrindą naudotis ginčo nekilnojamuoju turtu. Atsakovė apie ieškovui priklausančio turto atlaisvinimą yra įspėta 2018 m. kovo 13 d. pranešimu.

Kaip minėta, savininkas pagal CK 4.95 straipsnį ir 4.98 straipsnį turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo, taip pat reikalauti pašalinti kitus trukdymus, kliudančius jam tinkamai realizuoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą. Remiantis šiomis normomis, ieškovas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo valdymo. Įvertinus bylos medžiagą darytina išvada, kad atsakovės veiksmai atitinka nesąžiningo valdymo turinį (CK 4.26 straipsnio 3 dalis), todėl ieškovas turi teisę reikšti ieškinį CK 4.95 straipsnio pagrindu ir išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo iškeldinant atsakovę. Taigi, teismas sprendžia, kad ieškovo, kaip teisėto savininko, ginančio savo nuosavybę, reikalavimas iškeldinti atsakovę, kuri naudojasi jo nuosavybe be jokio teisinio pagrindo, yra pagrįstas bei teisėtas, todėl tenkintinas. Nurodytais motyvais, atsakovė iškeldintina iš patalpų – buto su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos.

Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi – šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys patenkintas, ieškovui iš atsakovės priteisiamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos – 100,00 Eur žyminis mokestis (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas nepateikė jokių duomenų apie patirtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti, todėl jos iš atsakovės nepriteistinos (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Šioje byloje teismas patyrė 7,19 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas į valstybės biudžetą priteistinas iš atsakovės (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 260 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268 straipsniu, 270 straipsniu,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Iškeldinti atsakovę J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš ieškovui M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio buto su rūsiu, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), nesuteikiant atsakovei kitų gyvenamųjų patalpų.

Priteisti iš atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), deklaravusios gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 100 Eur (vieno šimto eurų) žyminio mokesčio išlaidas ieškovui M. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gyvenančiam (duomenys neskelbtini).

Priteisti iš atsakovės J. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini), deklaravusios gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), 7,19 Eur (septynis eurus 19 centų) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, informuojant atsakovę, jog išlaidos valstybei sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmus.