Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Liudos Uckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Tomo Venckaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo M. S. ieškinį atsakovei J. B. dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

14. Ginčas byloje yra kilęs dėl ankstesnės buto savininkės iškeldinimo iš ginčo buto, naujojo buto savininko reikalavimu, butą priverstine tvarka pardavus iš varžytinių naujam savininkui laimėjus varžytines.

Bylos faktinės aplinkybės.

15. Iš šalių pasisakymų, rašytinių bylos duomenų nustatytos aplinkybės, kurių apeliantė neginčija, jog apeliantei priklausęs ginčo butas kurį apeliantė buvo įkeitusi, skolos gražinimui užtikrinti buvo parduotas ieškovui už 16 207 Eur, priverstine tvarka, vykdant notaro išduotą vykdomąjį įrašą dėl 10 997 Eur skolos, 5 proc. palūkanų ir 0,3 procentų dydžio delspinigių išieškojimo iš apeliantės išieškotojo naudai. Ieškovas yra sumokėjęs visą sumą už parduotą ginčo butą.

16. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu apeliantė teigė, jog ginčysianti, jos nekilnojamojo turto (ginčo buto) pardavimo iš varžytinių teisėtumą, tačiau kaip matyti iš teismų informacijos sistemos duomenų, ieškinio dėl minėto akto pripažinimo neteisėtu apeliantė nėra padavusi, o ieškovas šio akto pagrindu yra įregistravęs savo nuosavybės teises į ginčo butą Nekilnojamojo turto registre, Taigi jis yra teisėtas ginčo buto savininkas, kurio teisės turi būti ginamos, remiantis Civilinio kodekso (toliau - CK) 4 knygos nuostatomis.

17. Ieškovas dar 2018 03 13 yra raštu kreipęsis į apeliantę su, raginimu iki 2018 03 23 išsikraustyti iš jam teisėtai priklausančio ginčo buto, raginimą išsiųsdamas registruotu paštu. Apeliantė neneigia neįvykdžiusi ieškovo reikalavimo ir nėra pateikusi jokių duomenų, patvirtinančių jos teisę naudotis svetimu turtu.

Dėl apeliacinio skundo argumentų, jog teismas pažeidė atsakovės teisę į tinkamą procesą ir būti išklausytai

18. Apeliantė teigia, jog dėl ligos negalėjo atvykti į teismo posėdį, o advokato, kuris vasaros atostogų metu galėtų atstovauti ją teisme, susirasti neturėjo jokių galimybių, todėl mano, jog jos prašymas posėdį paskirtą 2018 07 09, 9 val. 30 min. atidėti 2018 08 mėn. antrajai pusei pagrįstas. Nurodė, jog teismas nesiaiškino jos neatvykimo priežasčių, nors savo prašymą ji pateikė iš anksto.

19. Su šiais apeliantės argumentais kolegija nesutinka. Ieškinys byloje buvo pareikštas 2018 03 30. 2018 04 27 atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame išsamiai išdėstė savo atsikirtimus į ieškinį ir kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio naujų argumentų ji nepateikė ir apeliaciniame skunde, kurį grindė iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis bei rėmėsi tomis pačiomis materialinės ir procesinės teisės normomis, todėl negalima teigti jog ji neturėjo galimybės gintis nuo ieškinio ir pateikti savo argumentus. Pirmosios instancijos teismas jos argumentus išanalizavo, įvertino ir atmetė kaip nepagrįstus.

20. Be to atsiliepime į ieškinio pareiškimą apeliantė nurodė bylą vesianti pati, o nusprendusi ją vesti per advokatą informuosianti apie tai teismą. 2018 04 27 nutartimi teismas paskyrė parengiamąjį posėdį, kuris turėjo įvykti 2018 06 11, 9 val. 30 min. Tačiau šis parengiamasis posėdis buvo atidėtas, 2018 06 08, gavus jos prašymą atidėti parengiamąjį posėdį dėl jos ligos, nes gydėsi dienos stacionare nuo 2018 06 08 iki 2018 06 15. Tenkindamas atsakovės prašymą, teismas kitą posėdį paskyrė 2018 07 09. apeliantė 2018 07 05 pateikė teismui prašymą atidėti teismo posėdį, kuriame nurodė, kad dėl klubo sąnario skausmų jai paskirtas gydymas, ji laukia operacijos, esanti nedarbinga, pati į teismo posėdį atvykti negalinti, ieškojo atstovo, tačiau dėl vasaros atostogų nerado advokato, kuris ją galėtų atstovauti teisme.

21. Pirmosios instancijos teismas priešingai nei nurodo apeliantė išsamiai pasisakė dėl jos prašyme išdėstytų argumentų ir nurodė jog ji neatvyko į posėdį, apie teismo posėdžio vietą ir laiką būdama tinkamai informuota. Teismas nutardamas nagrinėti bylą iš esmės vadovavosi CPK 246 straipsnio 2 dalies nuostata, jog bylos nagrinėjimas gali būti atidėtas atsakovo ar jo atstovo prašymu, jeigu atsakovas ar jo atstovas iki teismo posėdžio pradžios pateikia dokumentus, pateisinančius savo neatvykimą, ir teismas neatvykimo priežastis pripažįsta svarbiomis. Neatvykimo priežasčių svarbą įvertina teismas, atsižvelgdamas į bylos nagrinėjimo stadiją, atsakovo ir jo atstovo ankstesnį procesinį elgesį ir kitas svarbias aplinkybes. Teismas pažymėjo, kad atsakovė gydosi ambulatoriškai, operacijos data jai nepaskirta. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas laikė, kad atsakovės neatvykimas į teismo posėdį dėl klubo sąnario skausmų nėra svarbi neatvykimo priežastis, todėl byla išnagrinėjo atsakovei nedalyvaujant. Teismas taip pat pagrįstai konstatavo, jog apie nagrinėjamą civilinę bylą atsakovei buvo žinoma jau 2018 m. balandžio mėnesį, todėl ji turėjo pakankamai laiko pasirūpinti atstovavimu. Todėl remiantis apeliacinio skundo argumentais dėl to, kad teismas pažeidė jos procesinę teises bylą išnagrinėdamas jai nedalyvaujant naikinti sprendimo nėra pagrindo.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentų

22. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, jog teismo sprendime nebuvo analizuojami atsakovės argumentai, sprendimas priimtas nemotyvuotas, surašytas remiantis vien ieškovo ieškinyje išdėstytais argumentais. Teismas nebuvo aktyvus nesiekė visapusiškai ir išsamiai išnagrinėti bylą, neatsižvelgė, kad apeliantė iškeldinama iš vienintelio gyvenamojo būsto.

23. Kolegija nesutinka su argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, rėmėsi vien ieškovo argumentais. Apeliantė atsiliepimą į ieškinį rėmė deklaratyviu teiginiu, jog 2018 02 09 ginčo buto pardavimo iš varžytinių aktas, kurio pagrindu nuosavybė į minėtą butą perėjo ieškovui yra neteisėtas ir ji ketinanti kreiptis į teismą dėl jo pripažinimo neteisėtu. Tačiau nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme metu tokio ieškinio nėra pareiškusi. Todėl pirmosios instancijos teismui laikyti jį neteisėtu nebuvo pagrindo. Byloje taip pat nėra jokių duomenų, jog buvo pagrindas teismui veikti ex officio pripažįstant šį aktą negaliojančiu.

24. Nepagrįstas ir apeliantės teiginys, jog teismas neanalizavo, jos atsikirtimų į ieškinio pareiškimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo, jos teiginius apie gyvenamojo būsto neliečiamumą, jos teisę į būstą, jog šiuo atveju turi būti taikomos ne savininko teises reglamentuojančios normos, bet iškeldinimą iš gyvenamosios patalpos reguliuojančios normos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo šiuos apeliantės argumentus ir sprendime pažymėjo, kad žmogaus teisė į būsto neliečiamybę įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 24 straipsnyje. Pagarbos šiai teisei principas įtvirtintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje. Dėl asmens teisės į būsto neliečiamybę Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pasisakęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme ginamo asmens „būsto“ sąvoka yra autonominė, nepriklausanti nuo nacionalinėje teisėje nustatytos klasifikacijos, apima ne tik teisėtai įsteigtą ir užimtą būstą, bet ir yra faktinė asmens gyvenamoji vieta, kiekvienu atveju nustatoma atsižvelgiant į faktines aplinkybes, patvirtinančias asmens pakankamų ir tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimą (Buckley v. the United Kingdom, judgment of 25 September 1996, Reports of Judgments and Decisions 1996 IV, §§ 52-54, and Commission’s report of 11 January 1995, § 63; Gillow v. the United Kingdom, judgment of 24 November 1986, Series A no. 109, § 46; Wiggins v. the United Kingdom, no. 7456/76, Commission decision of 8 February 1978, Decisions and Reports (DR) 13, p. 40). Teismas nurodė, jog remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencija, „būstu“ Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio prasme gali būti laikoma ir ne teisės aktų nustatyta tvarka užimta gyvenamoji patalpa, jei tai yra faktinė asmens gyvenamoji vieta ir nustatomas asmens pakankamų bei tęstinių ryšių su konkrečia vieta buvimas. Dėl to net ir tokiu atveju, kai asmuo yra neteisėtai užėmęs gyvenamąją patalpą, jis savaime nepraranda teisės į būsto neliečiamybės gerbimą, tačiau ji gali būti apribojama, priklausomai nuo nustatytų konkrečioje situacijoje susidėjusių aplinkybių. Teisės į būsto neliečiamybės gerbimą apribojimas gali būti įvairių formų, iš kurių rimčiausia – būsto netekimas, todėl kiekvienu atveju svarbu nustatyti nurodytos formos proporcingumą ir pagrįstumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad bet kuris asmuo tokio dydžio apribojimo pavojuje iš esmės turi turėti galimybę šios priemonės proporcingumo ir pagrįstumo klausimą ištirti Konvencijos 8 straipsnio principų kontekste nepriklausomame teisme. Skundžiamas apribojimas bus laikomas „būtinu demokratinėje visuomenėje“ teisėtam tikslui pasiekti, jei jis atitiks „primygtinį socialinį poreikį“ ir bus proporcingas siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., McCann v. United Kingdom, no 19009/04, §50, 13 May 2008; Cosic v. Croatia, no 7205/02, 15 January 2009). Šie Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimai yra reikšmingi ir nagrinėjamoje byloje.

25. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors, teisė į būstą ginama kaip konstitucinė vertybė, kaip viena pagrindinių žmogaus teisių, priklausomai nuo teisės į būstą įgyvendinimo teisinio reguliavimo keitėsi asmenų galimybės patenkinti poreikį įgyti būstą. Skirtingi teisės į būstą atsiradimo pagrindai ir to būsto naudojimo sąlygos nulemia skirtingas šios teisės apsaugos priemones. Teisė į būstą kaip daiktinė teisė įgyvendinama įgyjant nuosavybės teise konkrečią gyvenamąją patalpą, namą ar jo dalį ir ginama daiktinės teisės nustatytomis taisyklėmis, o kai ši teisė atsiranda, bet kurios rūšies nuomos (komercinė nuoma, socialinio būsto nuoma) ar panaudos pagrindu – atitinkamai prievolinės teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Taigi, asmuo, prašydamas apginti jo teisę į atitinkamą būstą, turi pateikti įrodymus, kokiais teisėtais pagrindais jis šią teisę įgijo.

26. Šiuo atveju atsakovė, gyveno ginčo bute juo naudojosi ir valdė ginčo butą nuosavybės teisėmis, jos teisė naudotis butu ir jame gyventi atsirado iš jos nuosavybės teisių į butą, įkeitusi ginčo butą už paskolą ir paskolos negražinusi, prarado nuosavybės teises, kai šis įkeistas nekilnojamasis turtas buvo parduotas iš varžytinių pagal aktą, kuris nepripažintas neteisėtu ir kartu su nuosavybės teise apeliantė prarado ir teisę jame gyventi be naujojo savininko valios.

27. Naujasis savininkas (ieškovas) kaip teisėtai, atlygintinai ginčo butą įsigijęs asmuo, remiantis CK 4.37 straipsnio nuostatomis įgijo teisę savo nuožiūra, nepažeizdamas įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, naudoti, valdyti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas savininkas savo teises gali ginti ir reikalaudamas pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu (CK 4.98 straipsnis), taip pat ir kitais CK reglamentuotais savininko teisių gynimo būdais, pvz. pareikšdamas negatorinį ieškinį, kaip nagrinėjamu atveju pasielgė ieškovas ir turi įrodyti, jog jis yra turto savininkas ir tai, kad jo teisės yra pažeistos. Byloje įrodyta aplinkybė, kad ieškovas yra tapęs buto savininku pagal buto pardavimo iš varžytinių aktą ir kad juo be pagrindo, neturėdama savininko leidimo, naudojasi atsakovė (buvusi savininkė). Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant įrodytiems paminėtiems dviem faktams, atsakovė turi įrodyti, jog jos elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju atsakovė jokių įrodymų, kad ieškovas yra neteisėtas savininkas ar kad ji kokiu nors pagrindu yra įgijusi teisę naudotis ginčo butu nėra pateikusi.

28. Atmestinas ir apeliantės teiginys, jog tenkinus ieškinį jį prarado teises į vienintelį būstą. Kad ginčo butas yra ne vienintelis apeliantei priklausantis būstas nustatyta įsiteisėjusia teismo nutartimi kitoje byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Tai kitoje byloje pačios atsakovės nurodytos aplinkybės. kad jai be ginčo buto priklauso ir ½ dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini). Šią aplinkybe apeliantė rėmėsi civilinėje byloje 2YT-7748-595/2017 paduodama skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui dėl antstolės V. L. veiksmų. Skunde apeliantė prašė panaikinti antstolės patvarkymą, kuriuo buvo paskelbtos ginčo buto, varžytinės, prašė atšaukti pirmąsias šio turto varžytines, vadovaujantis CPK 664, 675 straipsniais ir prašė pirmąja eile pardavinėti jai nuosavybės teise priklausantį kitą turtą, tame tarpe ir minėtą ½ dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini), ½ dalį malkinės, ½ dalį tvarto, esančių (duomenys neskelbtini), ir tik jei pardavus šį turtą, nebus gauta pakankamai piniginių lėšų skolai padengti, prašė antrąja eile pardavinėti ginčo butą. Skundas buvo atmestas nustačius, kad į ginčo butą (duomenys neskelbtini), buvo įregistruota hipoteka, todėl pirmąja eile teisėtai parduodamas hipoteka įkeistas turtas.

29. Vadovaudamasis prieš tai nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas pagal bylos duomenis konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių, tinkamai jas taikė, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės bei procesines normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. liepos 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.