- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-06-03
- Bylos Nr.
- e2A-322-278/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00037-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Dalia Pranckienė, Laimutė Sankauskaitė
- Atsakovas
- J. Š., R. Š.
- Ieškovas
- V. G.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Pranckienės, Laimutės Sankauskaitės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacinio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. Š. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-37-1093/2021 pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovams R. Š. ir J. Š., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. G. esmė
1. Ieškovas V. G. prašė teismo atsakovų R. Š. ir J. Š. (toliau ir atsakovai) nuosavybės teise valdomame žemės sklype Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), nustatyti neatlygintiną kelio servitutą pagal 2019 m. lapkričio 9 d. servituto nustatymo planą (toliau ir Planas) – teisę naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ir taku galvijams varyti, servituto nustatymo plane pažymėtais taškais 17,18, 19, 20, 22, 21.
2. Nurodė, kad jis, jo seneliai ir proseneliai į žemės sklype esančius namus patekdavo per atsakovų sklypą. Teigė, kad 2019 m. rugpjūčio 3 d. privažiavę kaimyno sklypo ribą, rado grandine užtvertą kelią. Susitarti taikiai dėl pravažiavimo šalims nepavyko. Nurodė, kad U. apskrities valdytojo administracijos 1996 m. gruodžio 12 d. įsakymu atsakovės vyrui bei atsakovo tėvui buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą. Mano, kad galimai įvyko techninė klaida, nes atsakovų žemės sklype nustatytas ir įregistruotas kelių plotas, tačiau nėra nustatytas servitutas naudotis viešu keliu. Teigė, kad iš Lietuvos erdvinės informacijos portale Geoportal.lt esančių žemėlapių matyti, kad nuo 1995 m. iki šios dienos per atsakovų žemės sklypą buvo kelias ir atsakovai niekada jokia forma netrukdė ir nedraudė naudotis keliu. Nurodė, kad kelias nuolat buvo prižiūrimas ir tvarkomas. Tvirtino, kad nuo 2019 m. rugpjūčio mėn. į savo namus patenka per kitų kaimynų laukus ir miškus, tačiau pablogėjus sveikatai, greitoji medicinos pagalba neturėtų jokių galimybių pasiekti namų dėl užtverto kelio, negalėtų atvažiuoti gaisrinė. Nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis savo žemės sklypu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmai 2021 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nustatė R. Š. ir J. Š. nuosavybės teise valdomame žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas), 488 kv.m ploto neterminuotą kelio servitutą pagal 2019 m. lapkričio 7 d. UAB „Topokada“ parengtą servituto nustatymo planą, servituto nustatymo plane pažymėtais taškais 17,18, 19, 20, 22, 21, 17, suteikiant teisę važiuoti antžeminėms transporto priemonėmis skirtu keliu, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus; servitutą nustatė 0,8151 ha žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), naudai (viešpataujantis daiktas); priteisė iš viešpataujančio daikto savininko V. G. tarnaujančio daikto savininkams R. Š. ir J. Š. už naudojimąsi jų žemės sklype nustatytu kelio servitutu periodinę 70 Eur kompensaciją, mokamą vieną kartą per kalendorinius metus iki einamųjų metų gruodžio 31 dienos, pradedant šią kompensaciją mokėti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
4. Teismas nustatė, kad ieškovui V. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,8151 ha žemės sklypas su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini). Nurodė, kad sklypas nesiriboja su jokiu viešu keliu, bet ribojasi su trimis sklypais – I. T. priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu, D. bei G. O. priklausančiu žemės ūkio paskirties žemės sklypu ir nesuformuotu valstybiniu žemės sklypu. Konstatavo, kad atsakovė R. Š. nuosavybės teise valdo ¼ d., o atsakovas J. Š. - ¾ d. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (toliau ir atsakovų sklypas), kurį kerta Š. gatvė. Nustatė, kad atsakovų sklypas nesiriboja su ieškovo sklypu, jų sklypus skiria I. T. ir valstybinis žemės sklypai.
5. Nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog atsakovas užtvėrė kelią, einantį per jo sklypą, neleisdamas ieškovui juo važiuoti, tvirtindamas, kad ieškovas turi kitą būdą patekti į savo namus, o ieškovas neigia esant kitų tinkamų kelių patekti į jam priklausantį žemės sklypą. Konstatavo, kad nenustačius ieškovo prašomo kelio servituto per atsakovų sklypą, savo nuosavybe normaliomis sąlygomis ieškovas naudotis negali ir darė išvadą, kad egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą, nes nei ieškovo žemės sklypas, nei su jo žemės sklypu besiribojančiuose žemės sklypuose nustatyti kelio servitutai nesijungia su jokiu viešu keliu ir ieškovo sklypas neturi privažiavimo. Nurodė, kad patekimas į sklypą servitutiniu keliu yra pernelyg apsunkintas ir naudodamasis šiuo keliu, ieškovas negali normaliomis sąlygomis patekti į savo nuosavybę visais metų laikais ir visomis orų sąlygomis, nes dalis kelio priskiriama pelkėms ir šaltinynams, eina žemomis vietomis, nėra įtrauktas į M. r. savivaldybės vietinių kelių schemą, todėl nėra prižiūrimas. Teismas konstatavo, kad nei D. O., nei M. P. sevitutiniu keliu kiekvieną dieną nevažinėja bei darė išvadą, kad kelio servitutas turi būti nustatytas atsakovų sklype, nes kitų tinkamų vietų kelio servitutui nustatyti nėra. Nurodė, kad servitutinį kelią ir ieškovo sodybą skiria nesuformuotas valstybinės žemės sklypas, kuriame nėra nustatytas kelio servitutas, viešo kelio nėra.
6. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas iš esmės neturi teisėtos galimybės patekti į servitutinį kelią. Konstatavo, kad iš Leidžiamos ieškovui laikinai naudotis valstybinės žemės schemos bei I. T. žemės sklypo plano matyti, kad kitoje šio valstybinės žemės sklypo vietoje - link atsakovų žemės sklypo, yra nustatytas kelio servitutas, kuris jungiasi prie I. T. žemės sklype nustatyto kelio servituto, o atsakovų sklype, už kurio yra Š. gatvė, nutrūksta. Darė išvadą, kad nors su ieškovo sklypu besiribojančiame valstybiniame žemės sklype, taip pat ir už jo esančiame I. T. žemės sklype, yra nustatyti kelio servitutai, tačiau jie iš esmės „veda į niekur“ ir ieškovui nėra galimybės jais patekti į viešą kelią. Nurodė, kad paminėtos aplinkybės sudaro pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja objektyvi būtinybė nustatyti kelio servitutą, nes nei ieškovo žemės sklypas, nei su ieškovo žemės sklypu besiribojančiuose žemės sklypuose nustatyti kelio servitutai nesijungia su jokiu viešu keliu ir ieškovo sklypas juridiškai neturi privažiavimo.
7. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš 2019 m. lapkričio 7 d. UAB „Topokada“ plano, Nekilnojamojo turto registro išrašų matyti, kad atsakovų sklype suprojektuotas servitutas susijungs su I. T. sklype nustatytu kelio servitutu, taip pat su valstybiniame sklype nustatytu servitutu ir sudarys vientisą kelio ruožą, išeinantį į Š. gatvę, taip ieškovo sklypas turės tinkamą privažiavimą. Sprendė, kad ieškovo pateiktas 2019 m. lapkričio 7 d. UAB „Topokada“ servituto nustatymo planas yra tinkamas prašomo servituto nustatymui, todėl tenkintinas, servitutą nustatant taškais 17,18, 19, 20, 22, 21, 17.
8. Darė išvadą, kad nors servituto nustatymas visada yra savininko teisių, tarp jų ir teisės į privatumą, suvaržymas, tačiau konkrečiu atveju nebus neproporcingai žalingas atsakovams, įvertinant, kad kelias egzistuoja jau daugelį metų, o eismas nebus intensyvus. Nurodė, kad jei ieškovas, naudodamasis per atsakovų sklypą nustatytu kelio servitutu, padarytų žalos atsakovų turtui, atsakovai turi teisę reikalauti pašalinti padarytą žalą arba atlyginti nuostolius.
9. Teismas atmetė atsakovų argumentus, kad jų sklype esantis keliukas yra per siauras, kad būtų galima nustatyti kelio servitutą. Nurodė, kad pagal 2019 m. lapkričio 7 d. UAB „Topokada“ planą suprojektuoto servitutinio kelio atsakovų sklype vidutinis plotis 502 cm, o pagal viešai skelbiamus duomenis viešo vietinio kelio – Š. gatvės (vietinio kelio (duomenys neskelbtini)), plotis yra 5 metrai. Nurodė, kad šia gatve, kaip viešu keliu, pravažiuoja tiek lengvieji, tiek didesnių gabaritų automobiliai, todėl nėra pagrindo teigti, kad atsakovų sklype turėtų būti įrengiamas platesnis kelias, kas reikštų ir nepateisinamas išlaidas bei dar didesnį atsakovų nuosavybės teisių suvaržymą.
10. Konstatavo, kad aplinkybių, kurios galėtų sudaryti išimtinį pagrindą nustatyti neatlygintinį servitutą, ieškovas neįrodinėjo ir darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju tikslinga nustatyti atlygintinį servitutą, atsižvelgiant į viešai skelbiamą atsakovų žemės sklypo vidutinę rinkos vertę, kuri yra 4 970 Eur, į nustatytino kelio servituto dydį - 488 kv.m, jo vietą (kad kelio servitutas eina šalia atsakovų gyvenamojo namo), į tai, kad ieškovas kelio servitutu naudosis kiekvieną dieną, visais metų laikais, neterminuotai, kad šiuo kelio servitutu iš esmės naudosis tik ieškovas ir jo šeimos nariai, o atsakovai įprastai nesinaudos (nes neturi automobilio), nors naudotis keliu, esant poreikiui, taip pat turės galimybę, kad atsakovai savo žemės sklype einantį kelią turės prižiūrėti, kaip savo nuosavybės dalį. Teismas sprendė esant teisinga kompensacija už naudojimąsi servitutu yra 70 Eur dydžio periodinė kompensacija, mokėtina atsakovams kartą per metus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas J. Š. prašo Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
11.1. Nurodo, kad ieškovas į savo sodybą gali patekti servitutiniu keliu, kuris eina iki M. P. priklausančio sklypo, kuriam nustatytas servitutas. Teigia, kad nuo M. P. sklypo kelias veda per laisvos valstybinės žemės sklypo dalį mišku iki ieškovo sklypo. Pripažįsta, kad per laisvos valstybinės žemės sklypo dalis, jungiančias minėtus privačius sklypus, kelio servitutas nenustatytas, tačiau nustatytu servitutu yra suvaržoma jo nuosavybės teisė. Teigia, kad pagal kasacinio teismo praktiką, turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Nurodo, kad teismas ignoravo šią praktiką ir sprendimą priėmė ieškovo naudai, išimtinai atsižvelgęs į jo norus.
11.2. Tvirtina, kad teismas nepagrįstai pripažino aplinkybę, jog kitas kelias, vedantis į ieškovo sodybą yra apsunkintas, nes eina per pievas, kai kur žemomis vietomis, todėl patekimas į jo sodybą pusėtinai įmanomas tik geru oru, o palijus ar šaltaisiais metų laikais kelias yra sunkiai pravažiuojamas, tačiau šioms aplinkybėms patvirtinti ieškovas nepateikė jokių įrodymų.
11.3. Teigia, kad teismas nepagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą pagal pateiktą 2019 m. lapkričio 7 d. UAB „Topokada“ servituto nustatymo planą dėl to, kad ieškovui taip patogiau, o tai yra vienas iš pagrindų, dėl kurio turėtų būti naikinamas sprendimas. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į jų teiginius, pagrįstus rašytiniais įrodymais, kurie patvirtina, kad kelio servituto nustatymui jų kiemas yra per siauras. Tvirtina, kad teismas nustatė 502 cm servitutą kai atstumas pravažiavimui per kiemą yra tik 520 cm, kas reiškia, jog kelias eis 9 cm atstumu nuo namo ir tiek pat nuo medžio ir ūkinių pastatų kitoje pusėje. Tvirtina, kad toks sprendimas prieštarauja ne tik teisinėms normoms, nustatančioms reikalavimus keliui, bet ir pažeidžia protingumo bei teisingumo kriterijus.
11.4. Nurodo, kad nustačius kelio servitutą per jų kiemą būtų neproporcingai suvaržytos teisės į privatumą, saugią aplinką, gyvenimo kokybę. Teigia, kad bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas turi galimybę kreiptis į NŽT M. skyrių, prašydamas nustatyti kelio servitutą per laisvos valstybinės žemės sklypo atkarpas, jungiančias privačius sklypus. Nustačius servitutą per laisvos valstybinės žemės atkarpas, faktiškai esantis kelias būtų teisiškai įformintas ir, kaip ir kiti vietinės reikšmės keliai, būtų prižiūrimi seniūnijos, todėl teismo teiginiai, kad servitutinio kelio priežiūra, sniego valymas žiemą, jo gerinimas pavasarį tektų vienam ieškovui, yra atmestini kaip nepagrįsti.
11.5. Nurodo, kad ieškovas neieškojo alternatyvos ir nesiėmė jokių priemonių, kad galėtų kitu būdu pasiekti savo nuosavybę.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą atsakovė R. Š. prašo skundą tenkinti, panaikinti sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodo, kad pritaria apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams ir motyvams.
13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas V. G. skundą prašo atmesti. Nurodo, kad atmestinas atsakovo teiginys, jog ieškinys tenkintas įvertinus tik jo patogumą, nes teismas pripažino, kad per miško žemę negali atvykti greitoji pagalba, gaisrinė, svečiai, pravažiuoti sunki technika, kuriai draudžiama važiuoti miško žeme. Tvirtina, kad atsakovui užtvėrus kelią, į sodybą patenka tik miško žeme, kurioje negalimas nei kelio servituto nustatymas, nei kelio įrengimas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Byloje nenustatyta absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl teisėjų kolegija pasisako tik dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
15. Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl kelio servituto nustatymo teisėtumo ir pagrįstumo atsakovams nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype.
16. A. J. Š. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo teismas nustatė atsakovams R. Š. ir J. Š. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype atlygintiną kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti antžeminėms transporto priemonėmis skirtu keliu, naudotis pėsčiųjų taku, varyti galvijus. Byloje nėra ginčo, kad patekimas į ieškovui priklausantį sklypą yra apsunkintas, tačiau apeliantas nesutinka, jog servitutas yra nustatytinas jam nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype. Teigia, kad ieškovas į savo sodybą gali patekti ir kitu keliu, jog kelias per atsakovams priklausantį sklypą pažeidžia jų privatumą, be to, sklype esantis keliukas yra per siauras, kad jame būtų galima įrengti kelią.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovui V. G. asmeninės nuosavybės teise priklauso 0,8151 ha žemės sklypas (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), su statiniais, esantis (duomenys neskelbtini). Nustatyta, kad sklypas nesiriboja su jokiu viešu keliu, bet ribojasi su trimis sklypais – I. T., D. bei G. O. priklausančiais žemės sklypais ir nesuformuotu valstybiniu žemės sklypu, kurio dalimi, besiribojančia su ieškovo sklypu, Nacionalinės žemės tarnybos M. skyriaus vedėjo 2019 m. spalio 18 d. įsakymu leista laikinai naudotis ieškovui. Iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovė R. Š. nuosavybės teise valdo ¼ d., o atsakovas J. Š. - ¾ d. žemės sklypo (unikalus numeris (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) ir jų sklypą kerta Š. gatvė, kuria, ieškovo V. G. teigimu, tiek jis, tiek jo seneliai naudojosi daugybę metų. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. rugpjūčio mėnesį dėl pravažiavimo tarp šalių kilo ginčas ir atsakovai neleidžia ieškovui važiuoti jiems priklausančiu žemės sklypu.
18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas yra teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, nustatant servitutą apribojimai taikomi atsakovams nuosavybės teisėms. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, sprendžiant su servituto nustatymu susijusius klausimus, pirmiausia turi būti įvertinta, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl jam priklausančio daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, nes jam taip yra naudingiau ar patogiau (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2015). Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2015). Be to, nustatant servitutą turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita. Sprendžiant servituto nustatymo klausimą svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas iš proporcingumo reikalavimų yra tai, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2012; 2016 m. sausio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-63-701/2016).
19. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kurių pagrindu skundžiamą teismo sprendimą apeliantas J. Š. vertina neteisėtu ir nepagrįstu, nes pats apeliantas pripažįsta, kad prie kiekvieno žemės sklypo turi būti privažiavimas bendro naudojimo keliu arba nustačius kelio servitutą. Apeliantas nurodo, kad ieškovas V. G. turi galimybę naudotis servitutiniu keliu, todėl nustatytas servitutas jam ir R. Š. nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra neteisėtas.
20. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kai pravažiavimas iki žemės sklypų gali būti įrengtas keliais būdais, sprendžiant klausimą dėl servituto nustatymo, kito asmens nuosavybės teisės apribojimas (suvaržymas) turi būti kaip įmanoma mažesnis, turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančio (to, kurį apriboja) daikto savininkui, todėl esant kelioms alternatyvoms teismas turi parinkti tokį servitutą, kuris mažiausiai suvaržo tarnaujančiojo daikto savininko teises (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2010, 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608/2015).
21. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nustatant servitutą buvo analizuoti keli privažiavimai prie ieškovui priklausančio žemės sklypo. Nustatyta, kad prie ieškovui priklausančio žemės sklypo galima privažiuoti per atsakovams priklausantį žemės sklypą ir keliu per P. kaimą, per sklypą kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), priklausantį J. J. ir A. Ž., valstybinio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) dalį, sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį K. ir Č. Š., kuriam nustatytas servitutas, sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausantį M. P., kuriam taip pat nustatytas servitutas bei valstybinio žemės sklypo (Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį mišku.
22. Spręsdamas dėl žemės servituto nustatymo ieškovui nuosavybės teise priklausančiam sklypui, siekiant užtikrinti jo tinkamą naudojimą, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nei ieškovo žemės sklypas, nei su ieškovo žemės sklypu besiribojančiuose žemės sklypuose nustatyti kelio servitutai nesijungia su jokiu viešu keliu ir ieškovo sklypas neturi privažiavimo. Patekimas į ieškovo sklypą servitutiniu keliu yra pernelyg apsunkintas ir naudodamasis šiuo keliu, jis negali normaliomis sąlygomis tinkamai patekti į savo nuosavybę. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos taip pat pripažino, kad ieškovas neturi kitos alternatyvos patekti į savo žemės sklypą, nurodė, kad servituto nustatymas yra tikslingas bei, kad ieškovas ieško faktinio kelio privažiavimo iki sklypo, o ne patogesnio kelio.
23. Nors apeliantas nurodo, kad ieškovas nepateikė duomenų, jog patekimas į jo sodybą per servitutinį kelią yra apsunkintas, tačiau pripažįsta, kad ieškovas į sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir kiti (duomenys neskelbtini) kaimų gyventojai per sklype Nr. (duomenys neskelbtini) esantį servitutinį kelią į sklypus Nr. (duomenys neskelbtini) patenka faktiškai esančiu, bet teisiškai neįformintu keliu, kad per laisvos valstybinės žemės sklypo dalis, jungiančias privačius sklypus, kelio servitutas nenustatytas. Iš byloje esančių įrodymų, tame tarpe ir filmuotas medžiagos, matyti, kad esamas servitutinis kelias eina per pievas, žemomis vietomis, yra vingiuotas, neremontuojamas, kas, neatmestina, atskirais metų laikais, tiek palijus, tiek pasnigus yra sunkiai pravažiuojamas. Esant minėtiems duomenims, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą dėl kelio servituto nustatymo pagal ieškovo siūlomą UAB „Topokada“ parengtą projektą, nes atsakovų sklype suprojektuotas servitutinio kelio variantas susijungs su I. T. sklype nustatytu kelio servitutu ir sudarys vientisą kelio ruožą, išeinantį į Š. gatvę, taip ieškovo sklypas turės tinkamą privažiavimą, o atsakovų teisėti interesai bus mažiausiai pažeisti.
24. Be to, civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis), t. y. šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Apeliantas, teigdamas, kad ieškovo pateiktas siūlymas dėl kelio servituto vietos yra priimtinas tik ieškovui, turėjo procesinę pareigą pateikti įrodymus, kad galima mažiausiomis sąnaudomis įrengti servitutinį kelią kitoje, nei ieškovo nurodytoje vietoje pagal teisės aktų reikalavimus, pateikti bent minimalią jo schemą, projektą, skaičiavimus ir pan., tačiau to nepadarė (CPK 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nustatytas servitutas yra objektyviai pagrįstas ir atitinka tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daiktų savininkų interesų pusiausvyros principą.
25. Atmestini apelianto argumentai, kad atsakovų sklype esantis keliukas yra per siauras, kad būtų galima nustatyti kelio servitutą jo vietoje ir leisti per jį važiuoti automobiliams. Tačiau CK 4.119 straipsnio 2 dalyje reglamentuojamas keturių metrų kelio servitutas, be to, nustatytas servitutas atitinka teisės aktų reikalavimus (užimta 488 kv. m ploto), eina faktiškai susiformavusio kelio vietoje, servitutinis kelias yra pakankamas ieškovo žemės sklypo tinkamam naudojimui pagal paskirtį bei nesukurs papildomų žemės sklypo savininkų atsakovų teisių apribojimų. Nors kelias yra arti apeliantui priklausančio gyvenamojo namo, be to, apelianto teigimu kelio eksploatavimas transporto priemonėmis keltų grėsmę atsakovų saugumui, įvertintina, kad servitutiniu keliu automobilių judėjimas bei jų greitis nėra ir nebus didelis, todėl konstatuoti, kad nustačius servitutą kils pavojus atsakovams, jų turtui yra mažai tikėtinas. Be to, teismas pagrįstai nurodė, kad apelianto turtui padarius žalos, jis turės teisę į jų atlyginimą. Įvertintina ir ta aplinkybė, kad patiriamus apelianto nepatogumus pirmosios instancijos teismas įvertino priteisdamas iš ieškovo V. G. atsakovų naudai periodinę kompensaciją, kurios dydžio apeliantas neginčija.
26. A. J. Š. nurodo, kad nustatytas servitutas pažeidžia jo privatumą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad tais atvejais, kai nustatant servitutą privatumo aspektas tampa reikšmingu ir yra keli galimi servituto nustatymo variantai, turi būti parenkamas toks sprendimas, kuriuo teisė į privatumą būtų ribojama mažiausiai arba būtų galima tokio ribojimo išvengti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2011). Tačiau byloje esantys duomenys (ortofoto nuotraukos, liudytojų parodymai, to neneigė ir atsakovai) patvirtina, kad prašomoje nustatyti servitutą vietoje nuo seno buvo kelias, atsakovai neprieštarauja pėsčiųjų bei dviratininkų važiavimui per jų kiemą, todėl minėti asmenys turi galimybę stebėti atsakovų privatų gyvenimą. Be to, apeliantas yra nurodęs, kad automobilių važiavimas jam taip pat netrukdo. Įvertintina, kad keliu pro apelianto kiemą kasdien važiuotų tik ieškovas, jo sutuoktinė, kas leidžia daryti išvadą, jog eismas nebūtų intensyvus, nekeltų tokio triukšmo, kurio apeliantas, gyvenantis 50 m nuo Š. gatvės nutolusiame name, negalėtų toleruoti. Dėl paminėto, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju servituto nustatymas nebus neproporcingai žalingas apelianto privatumo aspektu.
27. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad ieškovas neišnaudojo visų įmanomų galimybių, kad galėtų savo žemės sklypu tinkamai naudotis. Trečiojo asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ieškovas kreipėsi į tarnybą, siekdamas išspręsti privažiavimo į žemės sklypą problemą. Bylos duomenys patvirtina, kad į ieškovo žemės sklypą patekimas servitutiniu keliu yra pernelyg apsunkintas, kad galėtų būti laikomas normaliu.
28. Kritiškai vertintini apelianto teiginiai, kad teismas vertino tik ieškovo argumentus, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantas, nesutikdamas su teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad teismas išsamiai analizavo byloje esančią medžiagą ir vertino visus esančius argumentus ir įrodymus. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apelianto nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apelianto nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga. Teismo išdėstytų motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, pagrindžiantys ieškovo ieškinio reikalavimus, teismo nebuvo įvertinti. Teismo sprendimas yra išsamiai motyvuotas ir priimtas išanalizavus bylos medžiagą, grindžiamas byloje esančiais įrodymais, todėl konstatuotina, kad teismas išsamiai išanalizavo visus byloje pateiktus servituto nustatymo variantus ir pagrįstai nusprendė, jog mažiausiai nuosavybės teises ribojantis variantas yra servituto nustatymas per atsakovų žemės sklypą.
29. Dėl kitų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008, Nr. 3K-3-252/2010, Nr. 3K-3-107/2010).
30. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir pilnai ištyrė visas reikšmingas bylai aplinkybes, sutinka su sprendimo išvadomis bei motyvais dėl ginčo esmės bei daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentais keisti arba naikinti Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimą nėra teisinio pagrindo.
31. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė R. Š. prašė priteisti iš ieškovo apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau šio prašymo nekonkretizavo ir iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos apeliacinės instancijos teismui nepateikė patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančių įrodymų. Ieškovas neprašė priteisti bylinėjimosi išlaidų, o atmetus apeliacinį skundą, apelianto patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Dėl paminėto, bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, šalims nepriteistinos (CPK 93, 98 straipsniai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Molėtų rūmų 2021 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.