Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eigirdo Činkos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Birutės Jonaitienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. B. apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-581-500/2016 pagal ieškovės V. B. ieškinį atsakovui P. P. dėl nuosavybės teisės į atsakovui priklausančią buto dalį pripažinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą prašydama pripažinti jai nuosavybės teisę į 3635/10000 dalis buto, įregistruoto atsakovo vardu, turinčio 53,88 kv.m. bendro ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Pasvalio m.

2. Ieškinyje nurodė, kad su atsakovu nuo 1995 m. gyveno kartu neįregistravę santuokos, vedė bendrą ūkį, (duomenys neskelbtini) m. jiems gimė dukra. Atsakovas savo vardu pagal 2005-05-31 paėmė kreditą ginčo buto įgijimui, įkeičiant butą bankui. Teigia, kad ji nuo pat pirmojo kredito gavimo pervesdavo pinigų sumas į atsakovo sąskaitą, kad jis tuos pinigus pervestų bankui, nes atsakovo darbo užmokestis buvo nedidelis. Nurodo, kad nuo pat buto įsigijimo ji, atsakovas ir vaikai gyveno bute. Nuo 2013 m. gruodžio mėn. ji su atsakovu kartu nebegyvena, jis išvyko, ji liko gyventi ir šiuo metu gyvena bute, moka kreditą, mokesčius, prižiūri ir išlaiko butą.Nurodė, kad Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-10-21 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-905-500/2016, pripažinta, kad butas priklauso ir jai bendrosios dalinės nuosavybės teise (63,65 buto dalis). Atsakovas savo buto dalies kredito nemokėjo ir bankas 2015-12-16 vienašališkai nutraukė sutartį ir pradėjo priverstinio išieškojimo procedūrą. Nurodo, kad ji 2016-02-12 sumokėjo bankui 5271,87 Eur ir visiškai atsiskaitė su banku pagal 2005-05-31 atsakovo su banku sudarytą kredito sutartį. Dėl to, kad ji už P. P. paimtą kreditą buto įsigijimui su banku pilnai atsiskaitė, prašo teismo pripažinti jai nuosavybės teisę į likusią 3635/10000 buto dalį.

3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Pasvalio rajono apylinkės teismas 2016 m. liepos 7 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nuosavybės teisė į turtą gali būti įgyjama tik įstatymo numatytu pagrindu.

6. Teismas nustatė, kad už atsakovo vardu buto pirkimui už suteiktą paskolą buvo įkeistas (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Pasvalio m. esantis butas, tame tarpe ir ieškovei priklausanti buto dalis. Atsakovas nevykdė prievolės grąžinti kreditą bankui, kreditą grąžino ieškovė. Tačiau kito asmens vardu išduoto kredito grąžinimas nesuteikia tą kreditą grąžinusiam asmeniui nuosavybės teisės į skolininkui priklausantį turtą. Atsakovo vardu paimto kredito išieškojimo procedūra pradėta nebuvo ir išieškojimas į atsakovui priklausantį turtą nebuvo nukreiptas, šis turtas nebuvo realizuotas ieškovei vykdymo procese. Teismas sprendė, kad ieškovė savo iniciatyva gera valia grąžino bankui atsakovo vardu suteiktą kreditą, todėl formaliai įgijo reikalavimo teisę į atsakovo vardu grąžinto kredito dalį, tačiau paminėta teisė nėra pagrindas tenkinti ieškinį ir pripažinti nuosavybės teisę į konkretų atsakovui priklausantį turtą, t. y. į atsakovui priklausančią buto dalį. Kadangi nėra įstatyme numatyto pagrindo pripažinti ieškovei nuosavybės teisę į buto dalį, teismas ieškinį atmetė.

III. Apeliacinio skundo argumentai

7. Apeliaciniu skundu ieškovė V. B. prašo Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016-07-07 sprendimą panaikinti ir byloje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.

8. Apeliantė teigia, kad teismas neįvertino kai kurių bylos įrodymų ar juos vertino netinkamai, padarė nepagrįstas išvadas, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas.

9. Nurodo, kad po to, kai Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-10-21 sprendimu buvo pripažinta, kad ginčo butas, įregistruotas atsakovo vardu, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir jai, ji kredito bankui už atsakovui priklausančią buto dalį nebemokėjo.

10. 2016-02-01 bankas pranešimu informavo, kad atsakovui netinkamai vykdant prisiimtus įsipareigojimus, bankas vienašališkai nutrauks sutartį. Teigia, kad banko darbuotoja jai keletą kartų skambino ir siūlė sumokėti už atsakovą likusią nesumokėtą jo paimto kredito dalį, o po to kreiptis į teismą ir prisiteisti buto dalis, ką ji ir padarė – 2016-02-12 pervedė bankui 5271,87 Eur sumą.

11.Skundžiamas teismo sprendimas neatitinka faktinių aplinkybių, nes 2015-10-21 sprendimu teismas pripažino jai nuosavybės teisę į 63,65 dalis buto, už kurias ji buvo sumokėjusi. Pažymi, kad dabar ji taip pat yra sumokėjusi bankui kreditą už atsakovui priklausančią 3635/10000 buto dalį, ką padaryti jai rekomendavo banko darbuotoja.

12. Remdamasi CK 4.47 str. 12 p., mano, kad yra pagrindas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti jai nuosavybės teisę į likusią ginčo buto dalį.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmetamas.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Teismo sprendimas nekeičiamas ir nenaikinamas.

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, o šio proceso paskirtis – patikrinti, ar teismas nustatė ir visapusiškai, išsamiai bei objektyviai ištyrė esmines bylos faktines aplinkybes, reikšmingas nagrinėjamai bylai, tinkamai aiškino ir pritaikė proceso bei materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą (CPK 263 str., 320 str.).

15. Civilinis procesas paremtas dispozityvumo principu, pagal kurį teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga (CPK 12 straipsnis). Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 320 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas apeliacijos funkciją, neįskaitant išimties dėl absoliučių apskųsto sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo ir viešojo intereso gynimo poreikio situacijų, vykdo neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Dėl to, peržiūrėdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinės instancijos teismas yra saistomas apeliaciniame skundo faktinio ir teisinio pagrindų, t. y. apelianto nurodytų klaidų, padarytų nustatant faktines aplinkybes, materialinių ir procesinių teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų (CPK 320 straipsnio 1 dalis).Absoliučių negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2–3 d.).

16. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.). Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.).

17. Konstatavus, kad bylą iš esmės išnagrinėjęs teismas tinkamai atskleidė bylos esmę ir tinkamai pagrindė sprendimą, teisėjų kolegija spręsdama, jog nėra pagrindo tokį sprendimą naikinti pagal apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus, neturi pareigos atsakyti į kiekvieną tokio skundo argumentą. Tokiu būdu teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinį skundą, pasisako tik dėl esminių jo motyvų.

18. Kolegijos vertinimu, apeliaciniu skundu nepagrįstai teigiama, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, teismas netinkamai įvertino įrodymus ir padarė nepagrįstas išvadas, kurios neatitinka faktinių aplinkybių. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai yra abstraktūs, todėl jie negali būti vertinami pagrįstais bei vadovaujantis jais skundžiamas sprendimas negali būti pakeistas ar panaikintas.

19. Apeliantė nepagrįstai mano, kad vadovaujantis CK 4.47 str. 12 p. numatytu nuosavybės įgijimo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir jai pripažintina nuosavybės teisę į likusią ginčo buto dalį. CK 4.47 str. 12 p. numato, kad nuosavybė gali būti įgyjama ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Toks nuosavybės įgijimo pagrindas šioje byloje nenustatytas, nes pati apeliantė nenurodė ir nedetalizavo kokiu įstatymo nustatytu pagrindu grindžia savo reikalavimą pripažinti jai nuosavybės teisę į likusią buto dalį.

20. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė neįrodinėja, jog tarp jos ir atsakovo P. P. būtų buvęs susitarimas dėl turto - buto dalies perleidimo apeliantės nuosavybėn, todėl apeliantės reikalavimas pripažinti jai nuosavybės teisę į atsakovui priklausančią buto dalį, negali būti laikomas pagrįstu. Tai, kad Pasvalio rajono apylinkės teismo 2015-10-21 sprendimu buvo pripažinta, jog ginčo butas, įregistruotas nuosavybės teise atsakovo vardu, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso ir apeliantei, teisinės reikšmės neturi, nes vien tos aplinkybės nepakanka, kad nuosavybės teises apeliantė įgytų nuosavybės teisę vien tik likusios kredito dalies grąžinimo pagrindu.

21. Prieš tai nagrinėtu atveju buvo pripažinta apeliantės nuosavybė į ginčo buto dalį, nustačius, kad turtas įgytas šalims gyvenant neregistruotoje santuokoje ir už bendras šalių lėšas. Nagrinėjamu atveju duomenų, kad likusią turto dalį ieškovė būtų įgijusi iš atsakovo nenustatyta. Ji įvykdė prievolę už atsakovą pagal kredito sutartį, todėl veikdama savo rizika, ieškovė tik įgijo teisę reikalauti iš atsakovo jos patirtų išlaidų atlyginimo.

22. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliaciniu skundu akcentuojamos aplinkybės, jog banko darbuotoja ieškovei siūlė sumokėti už atsakovą likusią nesumokėtą jo paimto kredito dalį, o po to kreiptis į teismą ir prisiteisti buto dalį, galėjo sukelti prielaidas taip pasielgti( to siekti), bet jos sukurti teisinių prielaidų įgyti nuosavybės teises į ginčo turto dalį negali. Apeliantė jos nuomone galimai pažeistas teises galėtų ginti kitais būdais- reikalaudama atlyginti jai sumokėtą už kitą asmenį sumą, atidalinti bendro turto dalį ar kt.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutaria:

V. B. apeliacinį skundą atmesti, Pasvalio rajono apylinkės teismo 2016 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.