Kauno apylinkės teismo nutartis

Kauno apylinkės teismo teisėja Sigita Meškauskienė, sekretoriaujant Gitanai Žitinevičienei, dalyvaujant prokurorui Vingaudui Rinkevičiui, kaltinamojo gynėjui advokatui Kęstučiui Jonaičiui, kaltinamajam D. T. viešame teisiamajame posėdyje, nagrinėdama baudžiamąją bylą, kurioje D. T. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 189¹ straipsnio 1 dalį, sprendė klausimus dėl ekspertizės skyrimo bei baudžiamosios bylos grąžinimo prokurorui, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje D. T. kaltinamas pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, įvertinęs proceso dalyvių raštu pateiktus dokumentus, žodžiu išsakytus argumentus, iki šiol teisiamuosiuose posėdžiuose išnagrinėtos baudžiamosios bylos medžiagą, daro sekančias išvadas.

Iš kitos pusės, jeigu teismas sutiktų su prokuroro klausimais, tačiau jų formuluotėse nurodytų D. T. kaltinamajame akte inkriminuojamą laikotarpį tik nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, tokiu procesiniu sprendimu apylinkės teismas iš esmės prieštarautų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014-04-14 baudžiamoje byloje Nr.2K-P-93/2014 vienareikšmiai nurodytai teisės taikymo taisyklei, teigiančiai, kad įrodinėjant ir pagrindžiant šią aplinkybę (t.y. tai, jog turtas, negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis), negali būti pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas, todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Tam turi būti vertinami duomenys apie turto įsigijimo aplinkybes, turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, darbinės veiklos pobūdį ir stažą, turimus verslus, įtrauktas ir galbūt neįtrauktas į apskaitą pajamas, paimtas paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kuriu neteisėtą veikla turima duomenų, ir kt. Taigi, ekspertams siūlomu bei kaltinime nurodomu laikotarpiu tiriant D. T. ūkinę-finansinę veiklą, iš esmės ekspertizė būtų niekinė, kadangi jos tiriami objektai bei laikotarpis visiškai neatitiktų virš paminėtos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos nuostatoms, ir tokiu būdu tik nepateisinamai ilgai būtų vilkinamas baudžiamosios bylos teisminis nagrinėjimas. Be to, teismas, vėl gi, išeitų iš kaltinimo ribų ir remtųsi tais duomenimis, kuriais nebuvo grindžiamas kaltinamasis aktas ir šie duomenys ikiteisminio tyrimo metu apskritai nebuvo rinkti ir tirti, t.y. duomenys apie kaltinamojo darbinės veiklos pobūdį, stažą, turimus verslus, paimtas paskolas, nei duomenimis apie kaltinamojo šeimos narių, pajamas, turtinę padėtį ar galimybes sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, kaip tai ir numato Aukščiausiojo teismo nutartyje Nr. 2K-P-93/2014 aptarta BK 189 ¹ str. taikymo praktika.

Be to, tokiu atveju, teismui net ir pačiam performulavus prokuroro pateiktus klausimus ar iš viso naujai, savarankiškai suformulavus klausimus, ekspertams tektų tirti medžiagą bei duomenis apie kaltinamojo D. T. visą darbinę veiklą nuo pat jo darbinės veiklos pradžios, o ne vien tik per tam tikrą prokuroro pasirinktą laikotarpį, bei tirti medžiagą ir duomenis apie asmenis, kurie nėra kaltinamieji šioje byloje, ir šie duomenys nėra pateikti baudžiamojoje byloje, ir jais nėra grindžiamas pats kaltinimas D. T.. Taigi, darytina pagrįsta išvada, jog taisydamas kaltinamojo akto trūkumus ir skirdamas ekspertizę byloje esantiems esminiams prieštaravimams pašalinti, teismas ir vėl pažeistų BPK 255 str. nuostatas. Įvertinus virš išdėstytų aplinkybių visumą, darytina pagrįsta išvada, jog ekspertizė byloje šiuo baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme momentu negali būti skirta.

Mokesčių mokėtojų mokestinis tyrimas bei mokestinis patikrinimas, kuriuos vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija, atliekamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu (toliau – Įstatymas).

Teisiamojo posėdžio metu buvo apklausti ne tik visi kaltinamajame akte išvardinti asmenys, bet teismas, vėl gi, siekdamas pašalinti kaltinamojo akto trūkumus, kvietė ir apklausė ir į sąrašą neįtrauktus asmenis. Tokiu būdu baudžiamojoje byloje atsirado naujų aplinkybių, kurių VMI, atlikdama D. T. mokestinį tyrimą, nežinojo.

Pažymėtina ir tai, jog, kaip nurodė teisme apklausiama VMI vyr.specialistė J. M., D. T. buvo nuspręsta tęsti mokesčių administravimo procedūras ir atlikti mokestinį patikrinimą, tačiau, sužinoję apie šią baudžiamąją bylą, jie paminėtą procedūrą sustabdė. Šioje vietoje logiška prisiminti J. M. posėdžio metu išsakytą pastebėjimą, jog atliktas mokestinis tyrimas fiziniam asmeniui nesukelia jokių teisinių pasekmių. Kadangi, vadovaujantis Moksčių administravimo įstatymu, ne mokestinis tyrimas (Įstatymo 135-137 str.), o tik mokestinis patikrinimas (Įstatymo 114-134 str.) sukelia teisines pasekmes mokesčių mokėtojui (Įstatymo 138-165 str.), o šiuo konkrečiu atveju – kaltinamajam D. T.. Tačiau prokuroras, nesulaukęs mokestinio patikrinimo rezultatų, dėl neaiškių teismui priežasčių, užkirto kelią mokesčių administratoriui (šiuo konkrečiu atveju – Kauno apskrities VMI) atlikti Įstatyme tik jam numatytas bei pavestas pareigas ir funkcijas ir galutinai užbaigti mokesčių administravimo procedūrą D. T. atžvilgiu bei pilnai realizuoti Įstatymo paskirtį. Teismo manymu, prokuroras tokiu būdu galimai dirbtinai kriminalizavo D. T. inkriminuojamą nusikalstamą veiką.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimuose pažymėta, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Nusikalstamos veikos – tai teisės pažeidimai, kuriais itin šiurkščiai pažeidžiamos žmonių teisės ir laisvės, kitos Konstitucijos saugomos ir ginamos vertybės. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). Be to, Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, ne kartą yra konstatavęs, kad nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstituciniu teisinės valstybės principu turi būti vadovaujamasi ir taikant teisę, šis principas įpareigoja teisę taikančias institucijas nenukrypti nuo bendrųjų teisės principų, įtvirtintų demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai).

Šioje konkrečioje byloje pažymėtinos tokios reikšmingos faktinės aplinkybės, jog mokestinis tyrimas pradėtas 2012-10-31 ir baigtas 2012-11-21. O ikiteisminis tyrimas šioje byloje pradėtas tik 2012-12-28 pagal gautą Kauno apskrities VMI 2012-11-26 raštą Nr. (13.1-1-04.5)-AU474 (1 t., b.l.1-2). Taigi, akivaizdu, jog mokesčių administravimo procedūra pradėta pirmoji ir anksčiau, nei ikiteisminis tyrimas, o prokuratūra, neužklaususi Kauno apskrities VMI apie tolesnes mokesčių administravimo procedūras D. T. atžvilgiu, savo veiksmais užkirto kelią mokesčių administratoriui užbaigti nuoseklią mokesčių administravimo procedūrą mokestiniais ginčais, kaip tai ir numato Įstatymas, bei skubotai pradėjo ikiteisminį tyrimą. Iš virš aptartų faktinių aplinkybių visumos seka, jog už BK 189¹ straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą yra numatyta ne tik baudžiamoji, bet ir administracinė atsakomybė, įtvirtinta Įstatyme. Lietuvos Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad pagal savo pobūdį ir skyrimo tvarką baudos, numatytos Mokesčių administravimo įstatyme, yra administracinės nuobaudos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-228/2000). Tą patvirtina ir formuojama pati naujausia Aukščiausiojo teismo praktika dėl neteisėto praturtėjimo bylų, susijusių būtent su mokesčių mokėjimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-226/2014 ). Iš aptarto darytina pagrįsta išvada, jog tik mokesčių administratoriui pilnai užbaigus visas jam Įstatyme numatytas mokesčių administravimo procedūras, pasibaigus mokestinių ginčų procedūrai ir turint galutinį įsiteisėjusį VMI sprendimą, jį įvertinus teisiniu požiūriu ir atribojus baudžiamąją atsakomybę nuo administracinės, galima skirti kaltinamojo D. T. kaip fizinio asmens finansinės-ūkinės veikos ekspertizę, būtiną šioje byloje pašalinti esamiems prieštaravimams. Tačiau šių klausimų sprendimas teisme ne tik pažeistų bylos teisme nagrinėjimo ribas (BPK 255 str.), kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas (BPK 22 str.), bet ir nepateisinamai ilgai užtęstų teisminį bylos nagrinėjimą. Taigi, paminėtosios aplinkybės laikytinos esminiais kaltinamojo akto trūkumais, kurių teismas, nors ir dėjo pastangas, tačiau negali pašalinti baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, todėl byla grąžintina prokurorui nustatytiems pažeidimams pašalinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti.

Tuo pačiu pažymėtina ir tai, jog tiek iš prokuroro prašymo skirti ekspertizę atlikti Kauno apskrities VMI arba į jos sudėtį būtinai įtraukti specialistą iš Kauno apskrities VMI, tiek iš ankstesnių posėdžių, kurių metu prokuroras pageidavo įpareigoti VMI užbaigti pradėtą D. T. mokestinį patikrinimą, matyti, jog iš esmės ir pats prokuroras, teikdamas teismui tokio pobūdžio siūlymus bei prašymus sutinka, jog ikiteisminio tyrimo metu neatlikus šių procesinių veiksmų, net ir teisme bylos išnagrinėti be jų neįmanoma. Dėl šių teisme iškeltų klausimų dar pasakytina ir tai, jog Kauno apskrities VMI nėra ekspertinė įstaiga, kuri atliktų teismo paskirtas ekspertizes. O prokuroro prašymas į ekspertizę atliksiančių ekspertų sudėtį būtinai įtraukti ir specialistą iš Kauno apskrities VMI arba advokato prašymas įtraukti audito srityje besispecializuojantį ekspertą reikštų, jog teismui ne tik reikia prisaikdinti į ekspertų sąrašus neįtrauktus asmenis iš Kauno apskrities VMI bei realizuoti visas BPK 210 straipsnyje numatytas procedūras, bet ir skirti kompleksinę ekspertizę, kas dar ilgiau užtruktų ir pažeistų tiek bylos operatyvaus teisme išnagrinėjimo, tiek ekonomiškumo principus. Dėl prokuroro prašymo įpareigoti Kauno apskrities VMI užbaigti pradėtą kaltinamojo D. T. mokestinį patikrinimą pasakytina, jog teismas iš tiesų turi teisę atlikti bet kurį proceso veiksmą (BPK 287 str.). Tačiau, įvertinus tai, jog mokesčių administravimo procedūros D. T. atžvilgiu pradėtos už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2011-12-31, akivaizdu, jog teismas ir vėl išeitų už šios baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme ribų (BPK 255 str.), nes teisminis nagrinėjimas apima tik laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2011-12-31, ir tokiais veiksmais, neteisėtai išplėsdamas kaltinimą, pats teismas grubiai pažeistų procesą. Manytina, jog šį veiksmą turėjo atlikti prokuroras ikiteisminio tyrimo metu.

Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnis reglamentuoja, kad baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnis garantuoja asmeniui vieną iš svarbiausių jo procesinių teisių – teisę į teisingą teismą. Sudėtinė asmens teisės į teisingą teismą dalis yra asmens teisė į gynybą, kurios veiksmingas įgyvendinimas neįmanomas be kitų baudžiamojo proceso įstatymo normų garantuotų teisių – teisės žinoti, kuo asmuo yra kaltinamas (BPK 22 straipsnio 3 dalis), ir teisės pasirengti gynybai (BPK 44 straipsnio 7 dalis).

Lietuvos Respublikos BPK 23 straipsnyje numatyta, kad kaltinamasis aktas yra prokuroro priimtas dokumentas, kuriuo baigiamas ikiteisminis tyrimas, aprašoma nusikalstama veika, nurodomi duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, ir baudžiamasis įstatymas, numatantis šią veiką. Kaltinamasis aktas yra svarbiausias ikiteisminio tyrimo stadijos procesinis dokumentas, nuo kurio surašymo priklauso tolesnis bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme, todėl jis turi būti surašomas itin kruopščiai tiek turinio, tiek formos atžvilgiu, siekiant išvengti esminių trūkumų.

Kaltinamojo akto turinį nustato BPK 219 straipsnis, kuriame numatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai. Šio straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte, be kitų duomenų, būtina nurodyti nusikalstamos veikos aprašymą: padarytos nusikalstamos veikos vietą, laiką, būdą, padarinius ir kitas svarbias aplinkybes. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, jeigu kaltinamajame akte nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, pažyminčios baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt.), ir dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio reikalavimų.

Viena iš pirmosios instancijos teismo pareigų tiek bylos parengimo nagrinėti teisme, tiek teisminio nagrinėjimo stadijoje patikrinti, ar tinkamai surašytas kaltinamasis aktas, ar tai netrukdo nagrinėti bylos.

Ši baudžiamoji byla 2014-05-04 teismo nutartimi jau buvo grąžinta prokurorui (4 t., b.l.19-21), tačiau Kauno apygardos teismas 2014-06-05 nutartimi apylinkės teismo nutartį panaikino, bylą grąžindamas pirmos instancijos teismui (4 t., b.l. 39-41). Šioje aukštesnės instancijos teismo nutartyje buvo nurodyta, jog įstatymas suteikia teisę prokurorui įrodymų tyrimo metu prašyti pateikti papildomus įrodymus atliekant procesinius veiksmus (BPK 288 str.), iki įrodymų tyrimo pabaigos pateikti prašymą kaltinime nurodytos veikos faktines aplinkybes pakeisti iš esmės skirtingomis (BPK 256 str. 1 d.), taip pat pateikti prašymą pakeisti kaltinime nurodytos veikos kvalifikavimą pritaikant baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnę ar lengvesnę nusikalstamą veiką (BPK 256 str. 2 d. ir 4 d.). Taigi baudžiamojo proceso įstatymas numato pakankamai alternatyvų siekiant pagrindinio baudžiamojo proceso uždavinio – greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą. Apylinkės teismas pastebi, jog nei vienu iš virš nurodytų aukštesnės instancijos teismo būdų prokuroras iki šio momento teisminiame bylos nagrinėjime nepasinaudojo, nors iš esmės įrodymų tyrimas byloje yra jau baigiamas, taigi prokuroras nerealizavo nei vieno iš aukštesnės instancijos teismo pasiūlytų procesinių veiksmų, o savo ruožtu, apylinkės teismas savo iniciatyva (BPK 287 str.), siekdamas išnaudoti visas procesines priemones ir pašalinti kaltinamojo akto trūkumus, kvietė į teismą apklausoms kaltinamajame akte neišvardintus asmenis bei, tikėdamasis pašalinti byloje esamus esminius prieštaravimus, siūlė skirti ekspertizę (BPK 286 str., 208 str.), tačiau paaiškėjo, jog, nepažeidžiant baudžiamojo proceso normų, objektyviai to padaryti negali.

Pažymėtina, jog prie kaltinamojo akto trūkumų priskirtina ir pati kaltinimo formuluotės dalis, t.y. „žinodamas, turėdamas ir galėdamas žinoti, kad turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis“. Tokiu būdu konstruodamas kaltinimą, prokuroras D. T. kaltina vieną ir tą patį nusikaltimą galimai padarius dviem kaltės formomis, t.y. ir tyčia („žinodamas“), ir dėl neatsargumo („turėdamas ir galėdamas žinoti“), kas šiuo konkrečiu atveju pagal inkriminuojamą straipsnį yra tiesiog neįmanoma. Be to, valstybinis kaltintojas, kaltinimo dalyje „kad turtas negalėjo būti įgytas neteisėtomis pajamomis“, turėjo ikiteisminio tyrimo metu atlikti išsamų tyrimą bei surinkti pakankamai, jo manymu, įrodymų, šia apimtimi patvirtinančių D. T. kaltę, jog pajamos, už kurias buvo įgytas kaltinime minimas turtas, buvo gautas iš teisės aktų uždraustos veiklos. Tačiau iš iki šiol teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų bei nesant kitiems duomenims apie tai, kad D. T. būtų vertęsis teisės aktų uždrausta veikla pats ar jo artimieji, akivaizdu, jog ši kaltinimo dalis nėra pagrįsta absoliučiai jokiais įrodymais, kadangi ikiteisminio tyrimo metu prokuroro apskritai nebuvo bei rinkta medžiaga, nei tirti duomenys, nors kaltinime ir formaliai inkriminuota. Laikytina, jog tokio pobūdžio kaltinimo formulavimas yra iš esmės ydingas, šiuo konkrečiu atveju supainiojantis BK 15 str. ir BK 16 str. įtvirtintus atribojimus tarp tyčinio ir neatsargaus nusikaltimo, dar kartą užkertantis kaltinamajam galimybę realizuoti teisę žinoti, kuo jis yra kaltinamas ir teisę tinkamai pasirengti gynybai (BPK 22 str., 44 str.).

Taigi, įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių visetą bei nustačius virš paminėtus esminius kaltinamojo akto trūkumus, kurie trukdo bylą išnagrinėti teisme ir kas laikytina, jog surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 208 str., 219 str., 253 str., 254 str. 3 d., 286 str., 440 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

neskirti kaltinamojo D. T. kaip fizinio asmens finansinės-ūkinės veiklos ekspertizės.

Perduoti baudžiamąją bylą Nr. 1-2034-917/2014 (proceso Nr. 20-9-00868-13-0) Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrai nustatytiems procesiniams pažeidimams pašalinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą.

Nutarties kopiją susipažinimui taip pateikti ir Kauno apskrities VMI.

Nutartis per septynias dienas nuo nutarties gavimo dienos gali būti skundžiama Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą