Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Remeika rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Dorelaičio skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria nutarta perduoti baudžiamąją bylą Nr. 1-1186-917/2016 Kauno apygardos prokuratūrai nustatytiems procesiniams pažeidimams pašalinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kauno apylinkės teisme buvo gauta baudžiamoji byla, kurioje D. T. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ str. 1 d., tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., neturėdamas pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 eurų) išlaidoms padengti, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo XI-1199 įsigaliojimo, laikotarpyje nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., žinodamas, kad turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis, turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t. y. grynuosius pinigus – viso 315 943 Lt (91 503 eurų).

Kauno apylinkės teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi, perduodamas baudžiamąją bylą Nr. 1-1186-917/2016 Kauno apygardos prokuratūrai, nurodė, kad šioje baudžiamojoje byloje Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. priėmė nutartį, kuria nutarė neskirti kaltinamojo D. T. kaip fizinio asmens finansinės-ūkinės veiklos ekspertizės ir perduoti baudžiamąją bylą Nr. 1-2034-917/2014 Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūrai nustatytiems procesiniams pažeidimams pašalinti bei ikiteisminiam tyrimui papildyti. Pagal prokuroro skundą Kauno apygardos teismas 2014 m. lapkričio 12 d. nutartimi paliko pilnoje apimtyje galioti paminėtą apylinkės teismo nutartį. Kauno apylinkės teismas 2014 m. spalio 7 d. nutartimi itin detaliai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, trukdančias bylą nagrinėti teisme, jas kruopščiai aptarė bei konkrečiai nurodė procesinius pažeidimus ir būtinus atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus. Nagrinėjamu atveju įvertinus Kauno apylinkės teismo 2014 m. spalio 7 d. nutarties turinį bei prokuroro po šios nutarties įsiteisėjimo atliktus ikiteisminio tyrimo procesinius veiksmus naujai teisme gautoje baudžiamojoje byloje konstatavo, kad paminėta nutartimi nustatyti procesiniai pažeidimai nebuvo pašalinti, o ikiteisminis tyrimas nepakankamai papildytas.

Prokuroras skundu prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį panaikinti. Skunde teigiama, kad grąžinant kaltinamąjį aktą prokurorui turi būti nustatyta 3 sąlygų visuma, kurių nagrinėjamu atveju nėra. Jo nuomone, kaltinamajame akte nurodyti visi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 219 str. reikalavimus atitinkantys, reikalingi ir būtini duomenys. Pakankamai išsamiai aprašyta D. T. padaryta nusikalstama veika, nurodyti pagrindiniai duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, nurodytas BK straipsnis, numatantis atsakomybę už padarytą veiką, ką 2014 m. birželio 5 d. nutartimi apeliacine tvarka, išnagrinėjęs prokuroro skundą patvirtino Kauno apygardos teismas. Be to, kaltinamajam įteikus įtarimus, jis suprato kokio nusikaltimo padarymu yra įtariamas, davė paaiškinimus, procese dalyvavo gynėjas, kuris dėl įtarimo suprantamumo pastabų neturėjo, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad būtų pažeista kaltinamojo teisė į gynybą. Nurodoma, jog būtent ikiteisminio tyrimo įstaigai ir prokurorui Kauno apskrities VMI savarankiškai atlikti mokestiniai tyrimai, kurių metu nustatomi galimai nusikaltimų veikų požymiai ir buvo vada pradėti ikiteisminį tyrimą bei pilnai, objektyviai išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Pagrįstai manytina, kad savalaikiai nesiimant priemonių išsamiai ir objektyviai išsiaiškinti nusikalstamų veikų ir laukiant mokestinio patikrinimo rezultatų, pasunkėja ar išnyksta galimybė tinkamai atlikti ikiteisminį tyrimą bei kaltus asmenis patraukti baudžiamojon atsakomybėn (surasti ir paimti tyrimui reikšmingus dokumentus, duomenis, ir juos patikrinti, surasti ir apklausti asmenis kurie dalyvavo, padėjo darant nusikalstamas veikas, taikyti jiems procesinio poveikio priemones), nes asmenys galimai padarę nusikalstamas veikas ir susidūrę su Valstybės mokesčių inspekcijos pareigūnais, turi pakankamai laiko, paslėpti nusikalstamus įrankius, priemones, tyrimo objektus, ar patys pasislėpti. Taip pat prokuroras, remdamasis nurodyta skunde teismų praktika, nemano, kad įtariamasis bus nubaustas antrą kartą dėl to paties pažeidimo, nes atsirandanti pareiga mokėti akcizus yra pareiga sumokėti mokestį, bet ne atsakomybės priemonė.

Taip pat prokuroro nuomone, nelaikytinas esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu tai, kad teismui gražinus bylą prokurorui tyrimui papildyti, tyrimą kontroliuojantis prokuroras ėmėsi visų įstatymuose numatytų priemonių per kuo trumpesnius terminus ištirti teismo 2014 m. spalio 7 d. nutartyje nurodytus trūkumus, jog nelaukdamas Valstybės mokesčių inspekcijoje atliekamo mokestinio patikrinimo baigties nurodė tyrimą atliekančiam pareigūnui paskirti užduotį specialistui atlikti D. T. kaip fizinio asmens finansinės-ūkinės veiklos tyrimą, būtiną byloje esamiems prieštaravimams pašalinti. Tai, kad dėl tiriamo nusikaltimo specifikos ir įtariamojo pasirinktos gynybos taktikos ikiteisminio tyrimo metu nepavyko surasti daugiau duomenų ir jų pateikti teismui, dar nereiškia, kad nebuvo imtasi įstatymuose numatytų priemonių faktinius duomenis surasti, išanalizuoti ir įvertinti.

Priimdamas skundžiamą nutartį teismas atėmė galimybę prokurorui pasinaudoti BPK 256 str. numatyta prokuroro teise bei galimybe iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos pateikti rašytinį prašymą patikslinti kaltinimą dėl esminių faktinių aplinkybių bei veikos kvalifikavimo jei iškiltų tokia būtinybė. Taip pat nebuvo leista prokurorui teisiamajame posėdyje, įrodymų tyrimo metu ar baigiantis įrodymų tyrimui BPK 288 str. pagrindu teisę prašyti teismo leisti jam pateikti papildomus įrodymus. Jo nuomone, teismas turi būti aktyvus ir neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro skundas tenkinamas.

Bylos perdavimą prokurorui bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje reglamentuoja BPK 234 str. nuostatos. Pagal BPK 234 str. 2 d., byla perduodama prokurorui, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 str. reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo nagrinėti bylą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad byla prokurorui gali būti perduodama esant trijų sąlygų visumai: pirma, kaltinamojo akto turinys neatitinka BPK 219 str. nurodytų šio procesinio dokumento turinio reikalavimų, antra, kaltinamojo akto trūkumai yra tokie, kurių negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme ir, trečia, kaltinamojo akto trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-146/2012; Nr. 2K-222/2013). Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 str. nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytas arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 str. 3 p. pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 str. 5 p. pažeidimas) ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-581/2011). Nustatyti kaltinamojo akto trūkumai turi būti esminiai. Pažymėtina, kad pagal BPK 369 str. 3 d. esminiais šio kodekso pažeidimais laikytini tokie šio kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių suvaržomos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie kliudo teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.

Formaliai BPK 219 str. aukštų reikalavimų kaltinamojo akto turiniui nėra keliama - nurodomos kaltinamojo akto sudėtinės dalys, nėra reikalaujama išsamios įrodymų analizės pagrindžiant kaltinimą. Vienok, kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aprašymas turi būti tikslus ir juridiškai korektiškas – turi būti kiek įmanoma tiksliau nurodyta nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės. Kaltinamasis negali tinkamai gintis nuo pateikto kaltinimo, jei iš kaltinimo turinio neaišku, kokioje vietoje, kokiu laiku ir būdu padaryta nusikalstama veika jam inkriminuojama. Taigi, reikalavimai kaltinamajam aktui iš esmės susiję su kaltinamojo teisės į gynybą užtikrinimu.

Aukštesnysis teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis ir šioje byloje surašytą kaltinamąjį aktą, konstatuoja, kad jis iš esmės atitinka BPK 219 straipsnio reikalavimus. Kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką, yra nurodyti visi reikiami duomenys ir faktinės aplinkybės, pateikta veikos kvalifikacija, kurios padarymu kaltinamas D. T., nurodant BK straipsnį ir jo dalį.

Pažymėtina, kad Kauno apylinkės teismas nutartyje nenustatė tokių aplinkybių, kurios leistų pagrįstai manyti, jog šioje byloje surašytas kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje numatytų reikalavimų ar buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, trukdantys bylą nagrinėti teisme.

Analizuotinu atveju, sutinkamai su prokuroro skundu aukštesnysis teismas nesutinka su apylinkės teismo išvada, kuri grindžiama ankstesnių nustatytų procesinių trūkumų kaltinamojo akto kontekste vertinimu.

Apylinkės teismas skundžiamojoje nutartyje nenurodė sąlygų visumos, kurios paminėtos teismų praktikoje. Skundžiamojoje nutartyje nurodytas trūkumas dėl prokuroro dirbtino D. T. padaryto nusikaltimo kriminalizavimo, aukštesniojo teismo nuomone, siekiant išsiaiškinti objektyvą tiesą byloje, negali būti vertinamas kaip kaltinamojo akto trūkumas, trukdantis teismui baudžiamąją bylą nagrinėti iš esmės. Taip pat nurodytas esminis kaltinamojo akto trūkumas, kad buvo renkama informacija tik apie D. T., nerenkant ir neieškant duomenų, susijusių kaltinamojo šeimos nariais, jų pajamomis, turtine padėtimi ar galimybe sukaupti turimą turtą per visą darbinę veiklą, kaip tai ir numato Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-P-93/2014 neatitinka tikrovės, kadangi iš baudžiamosios medžiagos bei prokuroro skundo argumentų matyti, kad šį nustatytą trūkumą prokuroras šalino, apklausė asmenis, tačiau nors teismas nurodė, kad vykdant apklausas nebuvo reikiama informacija išklausta iš apklaustųjų, tai dar nereiškia, jog tai yra kliūtis bylą nagrinėjant šią informaciją išsiaiškinti teisiamajame posėdyje įrodymų tyrimo stadijoje. Juolab gauti duomenys išsamiai yra analizuojami teisiamajame posėdyje atliekant įrodymų tyrimą ir juos įvertinus teismas priima galutinį sprendimą, motyvuodamas, kodėl sprendimą grindžia vienais ar kitais įrodymais. Visa tai apibendrinus, skundą nagrinėjančio teismo nuomone, nesuponuojama išvada, kad šie išanalizuoti ir aptarti nutarties motyvai buvo pagrindas grąžinti baudžiamąją bylą prokurorui nustatytiems trūkumams pašalinti.

Neneigtina, kad kaltinamajame akte suformuluotas kaltinimas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo ribų orientyras bei sprendimo ribų kriterijus. Tačiau pažymėtina, kad nagrinėjantis bylą teismas privalo taip pat būti aktyvus, t. y. neapsiriboti vien tik ikiteisminio tyrimo stadijoje pasiektų rezultatų patikrinimu, bet prireikus tirti naujus įrodymus, laikydamasis BPK 255 straipsnio ir BPK 256 straipsnio reikalavimų, nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes. Aukštesnysis teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog nepakanka duomenų kaltinamajame akte nurodytoms aplinkybėms patikrinti, turėjo galimybę pasinaudoti BPK 287 straipsnyje numatytomis teisėmis. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, bylos nagrinėjimo metu teismas turi teisę atlikti bet kokį procesinį veiksmą. Jeigu tokių veiksmų atlikimas teisme dėl kokių nors priežasčių yra neįmanomas arba tai labai apsunkina bylos nagrinėjimą, teismas gali pavesti šiuos veiksmus atlikti ar organizuoti jų atlikimą prokurorui ar ikiteisminio tyrimo teisėjui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad apylinkės teismas šia teise nepasinaudojo ir nesiėmė priemonių pašalinti abejonių tokiomis priemonėmis, kurios užtikrintų greitesnį baudžiamosios bylos išnagrinėjimą.

Be to, aukštesnysis teismas pažymi, kad kaltinamajame akte pateikta veikos kvalifikacija turi atspindėti prokuroro poziciją, tai yra prokuroro įsitikinimą, kaip turi būti kvalifikuota padaryta veika. Akivaizdu, jog pagal BPK 256 str., prokuroras ir teisiamajame posėdyje turi teisę papildyti kaltinimą ar pateikti jį naują, priklausomai nuo posėdyje ištirtų įrodymų. Be to, tiek prokurorui, tiek teismui yra suteiktos itin plačios galimybės, kurias galima ir būtina išnaudoti bylą nagrinėjant teisiamajame posėdyje. Taigi baudžiamojo proceso įstatymas numato pakankamai alternatyvų siekiant pagrindinio baudžiamojo proceso uždavinio – greitai ir išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas bei tinkamai pritaikyti įstatymą. Tam tikri neaiškumai paprastai negali būti ir nėra pripažįstami esminiais kaltinamojo akto trūkumais, leidžiančiais bylą perduoti prokurorui, juo labiau kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai neargumentavo, kokiu būdu jo nurodomos aplinkybės leidžia spręsti, kad egzistuoja BPK 254 str. 3 d. numatytos sąlygos perduoti bylą prokurorui.

Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, aukštesniojo teismo vertinimu byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių šiuo atveju konstatuoti esminius kaltinamojo akto trūkumus, dėl ko apylinkės teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta. Todėl ji naikinama, o byla perduodama Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš esmės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p. ir 2 d.,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Tomo Dorelaičio skundą tenkinti.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartį ir priimti dėl skundo naują sprendimą – perduoti baudžiamąją bylą nagrinėti Kauno apylinkės teisme.

Ši nutartis įsigalioja jos priėmimo dieną ir yra neskundžiama.