Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danguolės Šiugždinytės ir Algerdo Urbšio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Vingaudo Rinkevičiaus apeliacinį skundą dėl 2017 m. lapkričio 27 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo D. T. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189¹ straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo pratęstas nuosavybės teisės apribojimas į D. T. nekilnojamąjį turtą, paliekant dalinį nuosavybės teisių apribojimą - uždraudžiant bet kokiu būdu perleisti šio turto nuosavybės teises kitam asmeniui: gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini); patalpą butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), išskyrus 2017 m. liepos 14 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi panaikintą nuosavybės teisės apribojimą šiems nekilnojamojo turto objektams:

(duomenys neskelbtini) daliai žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtai raide A, ir 0,25 dalims žemės sklypo iš bendro naudojimo ploto plane, pažymėto raide E, ir 0,25 dalims žemės sklypo iš bendro naudojimo ploto plane, pažymėto raide G (160 m²); (duomenys neskelbtini) daliai žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiam (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėtai skaičiumi „2“, ir 0,25 dalims žemės sklypo iš bendro naudojimo ploto plane, pažymėto raide E, ir 0,25 dalims žemės sklypo iš bendro naudojimo ploto plane, pažymėto raide G, ir 0,5 dalims žemės sklypo iš bendro naudojimo ploto plane, pažymėto raide „F“ (102 m²).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuosavybės teisės apribojimą D. T. turtui nuspręsta nedelsiant panaikinti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

D. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas iš kaltinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d., neturėdamas pakankamai pagrįstų pajamų patirtoms 3 026 923 Lt (876 657 Eur) išlaidoms padengti, po 2010 m. gruodžio 11 d. įstatymo XI-1199 įsigaliojimo, laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., žinodamas, kad turtas negalėjo būti įsigytas teisėtomis pajamomis, turėjo nuosavybės teise didesnį negu 500 MGL vertės turtą, t. y. grynuosius pinigus, viso 315 943 Lt (91 503 Eur). Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Vingaudas Rinkevičius apeliaciniame skunde prašo 2017 m. lapkričio 27 d. Kauno apylinkės teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują - apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo D. T. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 189¹ straipsnio 1 dalyje, ir skirti 400 MGL dydžio baudą. Vadovaujantis BK 72 straipsniu, konfiskuoti turtą, kurį D. T. turi įgytą už gautas pajamas iš nenustatytų šaltinių.Skunde prokuroras nurodo, kad teismo padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, teismas neįvertino įrodymų dalies bei jų visumos, be to, teismas, skirdamas didelį dėmesį ne įrodymų analizei, o bylos tyrimo bei teisminio nagrinėjimo eigos aprašymui, nepasisakė dėl visų bylai reikšmingų aplinkybių, tai sukliudė teismui tinkamai pritaikyti baudžiamąjį įstatymą ir išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.Prokuroras skunde pabrėžia, kad pagal BK 3 straipsnio 3 dalies nuostatą baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, neturi grįžtamosios galios. Ši nuostata yra aktuali tais atvejais, kai reikia spręsti klausimą, ar iki BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo, t. y. 2010 m. gruodžio 11 d., įgyto, bet teisėtomis pajamomis nepagrįsto turto turėjimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, nes šiame straipsnyje apibrėžta nusikaltimo sudėtis nereikalauja nustatyti, kad nusikaltimo dalykas - asmens turimas turtas - įgytas būtent nusikalstamu būdu. Tai reiškia, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 189¹ gali būti taikoma asmeniui, nepadariusiam jokios nusikalstamos veikos, šio nusikaltimo dalyką gali sudaryti turtas, įgytas nenusikalstamu būdu, pavyzdžiui, gautas darant vien administracinius, mokesčių ar civilinės teisės pažeidimus. Pajamų kilmės, jų įgijimo būdo nebūtina įrodinėti. D. T. turėjo nuosavybės teise didesnės nei 500 MGL vertės turtą, žinodamas, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis. Žinojimas pasireiškė tuo, kad kaltinamasis neturėjo teisėtų pajamų, didesnių nei 500 MGL vertės turtui įgyti. Be to, byloje yra pakankamai duomenų, jog išteisintasis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį.Šioje byloje 2017 m. rugsėjo 26 d. teisėjai S. M. buvo pareikštas nušalinimas dėl teismo viešos išankstinės nuomonės išsakymo apie byloje surinktus duomenis, galimą procesinį sprendimą, ieškojimo dingsties grąžinti bylą prokurorui ir pan. Prokuroro teigimu, teismas, rašydamas nuosprendį, nepašalino prielaidų, keliančių pagrįstų abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Teismas, priimdamas 2016 m. spalio 7 d. nutartį, laikydamasis savo principinių nuostatų dėl D. T. dirbtinio veikos kriminalizavimo, pakartotinai konstatavo, jog byloje nebuvo įvykdyti 2014 m. spalio 7 d. nutartyje nurodyti reikalavimai ištaisyti kaltinamojo akto trūkumus. Nors Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. nutartimi panaikino 2016 m. gegužės 3 d. nutartį kaip neargumentuotą bei nepagrįstą, teismo pozicija rašant nuosprendį nepasikeitė. Nuosprendyje yra analizuojamas tarpinstitucinis susirašinėjimas tarp Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto bei ikiteisminį tyrimą atliekančio pareigūno dėl duomenų pateikimo. Prokuroras nesutinka su teismo išvada, kad specialistė J. M. yra valstybės tarnautoja bei, atlikdama tyrimą, yra saistoma valstybės tarnybos, tai reiškia, jog visi tyrimo metu nustatyti neaiškumai, duomenų trūkumai šalinami ne kaltinamojo, o valstybės naudai. Teismas nepagrįstai bando sukelti abejones šios specialistės nepriklausomumu.Specialistė J. M. apklausos metu teigė, jog nėra jokių duomenų apie K. Z. vestą bendrą ūkį su kaltinamuoju D. T., tačiau teismas padarė kategorišką išvadą, jog specialistė nepagrįstai neįvertino K. Z. gaunamų pajamų bei išlaidų santykyje su D. T. Teismas, spręsdamas K. Z. teisinio statuso klausimą, taip ir nenurodė, kokią esmę bei reikšmę toks vertinimas gali turėti D. T. kaltinimo apimčiai, nenurodė jokių duomenų, dėl kurių toks vertinimas turėtų būti atliktas, tuo pačiu nesinaudojo teisėjui suteiktomis teisėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 287 straipsnyje. Taip pat skunde akcentuojama, kad nė vienas liudytojas nepatvirtino, jog D. T. ir K. Z. vedė bendrą ūkį. Kad šie asmenys nevedė bendro ūkio, patvirtina ir tai, jog D. T. nėra įgijęs jokio kilnojamojo ar nekilnojamojo turto bendrąja jungtine nuosavybe su K. Z., skolinęsi ar mokėję kartu palūkanas, ar turėjo kokių nors turtinių ginčų dėl bendros jungtinės nuosavybės, tačiau D. T. teikė paskolas K. Z. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad D. T. nenurodė, ar vedė bendrą ūkį su moterimi, tuo labiau nenurodė, kokiu laikotarpiu kokią draugę ar sugyventinę turėjo, tačiau iš atsakymo „jog rūpinosi visomis“, galima suprasti, kad tiriamu laikotarpiu D. T. turėjo tik neįpareigojančius santykius.Prokuroras skunde pabrėžia, kad nuosprendžio 19 lape, pirmoje pastraipoje, yra surašyti teiginiai bei aplinkybių fragmentai be užbaigtos minties ir motyvacijos, neaiški jų esmė. Teismas, vertindamas laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., rašo, kad D. T. nurodė, jog 2011 m. UAB „V. L.“ yra suteikęs 205 000 Lt paskolų grynaisiais pinigais, tačiau paskolos pagrindžiančių dokumentų nepateikė. Teismo motyvacija, kuri susijusi su minėtos paskolos suteikimu, šioje vietoje ir nutrūksta. Neaiški ir teismo motyvacija dėl A. P. suteiktos paskolos vertinimo. Teismas nuosprendyje nurodė, jog specialistė išvadoje nevertino 2011 m. A. P. suteiktos 200 000 Lt paskolos D. T., teismo motyvacija tuo ir baigiasi. Prokuroras, vertindamas A. P. parodymus, nurodo, kad paskola grąžinta 2011 m., tuo remiantis daro išvadą, jog D. T. 2011 m. gavo pajamų 200 000 Lt bei patyrė tiek pat išlaidų, susijusių su paskolos grąžinimu. Todėl D. T. išlaidos, susijusios su minėtos paskolos grąžinimu, negali būti perkeltos į 2012 m., tuo tarpu nepriklausomo specialisto išvadoje A. P. paskola įrašyta į 2011 m. Apklausta specialistė L. M. parodė, kad išvadą rašė 2014 m., paskolos atidavimo dokumento nebuvo gavusi ir jo nevertino. Prokuroro nuomone, specialistė galimai tyčia klaidino teismą, nes paskolos grąžinimas 2011 m. akivaizdžiai keičia išvadą. Teismas taip pat nurodė, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nevertintas 2011 m. gegužės 18 d. vekselis, kuris bylos duomenimis yra 2009 m. vekselio be pilnos datos dublikatas. Prokuroro vertinimu, teismas akivaizdžiai nesusipažinęs su specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kadangi minėtoje specialisto išvadoje yra įvertintas bei aptartas minėtas vekselis.Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad liudytojui D. A. yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame nukentėjusiuoju pripažintas D. T., kuris yra pareiškęs civilinį ieškinį 533 117,07 Eur turtinės ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui. Teismas pažymėjo, kad minėtos bylos esmė, civilinio ieškinio dalykas yra glaudžiai susijęs su šioje byloje tirtomis aplinkybėmis ir jas patvirtina. Iš šio abstraktaus teiginio negalima suprasti nei kokias aplinkybes patvirtina, nei kokias paneigia, iš viso neaišku, kokią esmę tai turi išteisinamajam nuosprendžiui.Prokuroras pažymi, kad specialisto išvadoje faktiniais duomenimis nustatyta, jog 2010 m. gruodžio 31 d. D. T. piniginės lėšos banke sudarė 31 783 Lt, o ne banke 0 Lt. Be to, nustatyta, kad D. T. 2011 m. sausio 4 d. skolinosi iš A. P. 200 000 Lt. Jau paskolos esmė parodo, jog D. T. 2011 m. pradžioje neturėjo pakankamai piniginių lėšų išlaidoms padengti. D. T., gavęs paskolą iš A. P., 2011 m. gegužės 18 d. suteikė 239 000 Lt paskolą V. Z., toliau 2011 m. birželio 1 d. pagal paprastąjį vekselį suteikė 100 000 Lt paskolą V. Z. ir tuo pačiu 2011 m. rugsėjo ar spalio mėnesį grąžino 200 000 Lt paskolą A. P.. Įvertinus visus galimus D. T. pajamų šaltinius bei išlaidas matyti, kad išteisintasis 2011 metais gavo 315 943 Lt kitų pajamų iš nenustatytų, nežinomų šaltinių.Prokuroras skunde pabrėžia, jog nuosprendyje nėra jokių motyvų, ginčijančių ar paneigiančių 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) atliktus skaičiavimus bei vertinimus. Prokurorui neaišku, kurią išvadą teismas laiko teisinga, be to, nurodo, kad 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) analizuojamų duomenų apimtys yra kelis kartus didesnės nei nepriklausomo specialisto išvadoje, o esantys prieštaravimai tarp minėtų išvadų nereiškia, kad specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) vertinimai yra neteisingi. Teismo nuosprendyje dėstoma pozicija nesusijusi su įrodymų vertinimu, tik patvirtina prielaidas dėl teismo šališkumo, kas ir nulėmė D. T. išteisinimą. Nuosprendis nemotyvuotas, neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių viseto, dėl ko buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.Atsiliepime į apeliacinį skundą išteisintasis D. T. prašo 2017 m. lapkričio 27 d. nuosprendį palikti nepakeistą ir prokuroro apeliacinį skundą atmesti.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Vingaudo Rinkevičiaus apeliacinis skundas atmetamas.Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. BPK 301 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, jog nuosprendis pagrindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje.Įrodymų vertinimo taisykles baudžiamajame procese reglamentuoja BPK 20 straipsnis. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, padarytą išvadą dėl D. T. išteisinimo pagal BK 189¹ straipsnio 1 dalį, nors ir ne itin išsamiai, tačiau pakankamai motyvavo. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka prokuroro lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Vis dėlto, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro skundo teiginiais, kad apylinkės teismas išsiplėtė aprašinėdamas bylos ikiteisminio tyrimo bei teisminio nagrinėjimo eigą, t. y. bylos grąžinimo prokurorui motyvus, tarpinstitucinio susirašinėjimo (Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos ir Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo valdybos) aspektus, kas leido daryti niekuo nepagrįstą prielaidą, jog „tyrėjai visiškai nesupranta, ko dar jie turi ieškoti“. Tačiau šios prielaidos padarymas nepaneigia tinkamai įvertintų įrodymų visumos.Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, teisė į tai, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.Teismo nešališkumo principas teismų praktikoje pirmiausia suvokiamas kaip suinteresuotų bylos baigtimi proceso dalyvių garantija, kad baudžiamoji byla būtų išnagrinėta teismo, neturinčio ir neišreiškiančio jokio išankstinio nusistatymo proceso dalyvių atžvilgiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-388/2014). Įgyvendinant šio principo reikalavimus, viena reikšmingiausių nešališko teismo nuostatų yra tai, kad nagrinėjantis bylą teismas būtų vienodai dėmesingas šalių procesinėms teisėms bei pareigoms ir objektyvus tiek vienai, tiek kitai proceso šaliai, rodytų vienodą iniciatyvą realizuojant šalių teises šioms reiškiant pagrįstus prašymus ir teikiant įrodymus, taip pat vertindamas įrodymus priimant baigiamąjį teismo aktą.Teismo nešališkumas vertinamas subjektyviuoju ir objektyviuoju aspektais. Subjektyvus (asmeninis) teismo nešališkumas vertinamas atsižvelgiant į konkretaus teisėjo asmeninį nusistatymą ir elgesį, t. y. į tai, ar jis konkrečioje byloje yra asmeniškai iš anksto nusistatęs ar tendencingas. Subjektyvusis teisėjo nešališkumas turi būti preziumuojamas, kol nėra įrodyta priešingai. Vertinant teismo nešališkumą objektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar teismas pateikė pakankamas garantijas bet kokiai pagrįstai abejonei jo nešališkumu pašalinti. Šis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti pagrįstas įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-489-303/2015).Prokuroro teigimu, šioje byloje teisėja S. M. viešai pareiškė išankstinę nuomonę apie byloje surinktus duomenis, galimą procesinį sprendimą, be to, ji vis ieškojo dingsties perduoti bylą prokurorui. Dėl to jai buvo pareikštas nušalinimas. Nors teisėja nenusišalino, tačiau abejonių dėl nešališkumo nepašalino, toliau laikėsi principinių nuostatų dėl D. T. dirbtinio veikos kriminalizavimo. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad teisėjai turi išklausyti procese dalyvaujančius asmenis ir atsakyti į jų argumentus taip, kaip to reikalauja įstatymas, turi būti jiems vienodai dėmesingi. Nei teismo posėdžio metu, nei priimdamas nuosprendį ar nutartį teisėjas neturi diskutuoti su proceso dalyviais, moralizuoti, reikšti pasipiktinimą, nes tai gali sudaryti prielaidas pagrįstai abejoti teismo nešališkumu.Teisėjų kolegijai susipažinus su visais teisiamųjų posėdžių protokolais, negalima daryti išvados, jog teisėja buvo šališka. Tiek prokuroro, tiek kaltinamojo bei jo gynėjo pozicija kiekvienu sprendžiamu klausimu buvo išklausyta, argumentuotai pasisakyta, kodėl pritariama ar nepritariama reiškiamam prašymui. Pavyzdžiui, teismas sutiko pagal prokuroro prašymą abi specialisto išvadas surašiusias specialistes apklausti kartu, tame pačiame posėdyje, kad būtų pašalinti esminiai teiktų išvadų prieštaravimai (9 t., b. l. 30-31), buvo atsisakyta skirti pakartotinę ekspertizę (iš pradžių nuspręsta skirti, vėliau protokoline nutartimi šis sprendimas atšauktas), kurios skyrimui nepritarė ir prokuroras. Apelianto teigimu, teisėja savo išankstinę nuomonę pateikė 2014 m. spalio 7 d. ir 2016 m. gegužės 3 d. nutartyse (t. 5, b. l. 11-17, t. 8, b. l. 25-28), kuriomis baudžiamoji byla buvo perduota prokurorui. Pirmąjį kartą bylos perdavimui prokurorui pritarė ir aukštesnės instancijos teismas, antrąjį kartą byla grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Prokuroro teigimu, 2016 m. gegužės 3 d. nutartyje teisėjos nurodytas teiginys: „dirbtinai kriminalizavo D. T. veiką“, rodo jos šališkumą ir tendencingumą, vertinant, kad jokia veika nebuvo padaryta. Su tokiu vertinimu apeliacinės instancijos teismas nesutinka. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtose nutartyse, kuriomis bylą nuspręsta perduoti prokurorui, D. T. kaltės klausimas nebuvo sprendžiamas, vertintos tik faktinės aplinkybės, trukdančios bylą nagrinėti teisme. Prokuroro apeliaciniame skunde pacituotas sakinys yra išimtas iš 2016 m. gegužės 3 d. nutarties konteksto, kuriame teisėja aiškino, jog ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas nesulaukus mokestinio patikrinimo rezultatų, kas užkirto kelią mokesčių administratoriui atlikti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme jam numatytas, pavestas pareigas ir funkcijas bei galutinai užbaigti mokesčių administravimo procedūrą D. T. atžvilgiu. Taip pat nurodyta, kad „teismo manymu, prokuroras tokiu būdu galimai dirbtinai kriminalizavo D. T. inkriminuojamą nusikalstamą veiką“. Taigi, jokio kategoriško vertinimo nėra pateikiama, vartojamas žodis „galimai“, kuris rodo tik prielaidą, kurią neabejotinai reikia tikrinti. Įvertinus išdėstytus duomenis, daroma išvada, kad bylą nagrinėjusi teisėja nebuvo nei subjektyviai, nei objektyviai šališka. Bylos nagrinėjimas vyko laikantis BPK nustatytų taisyklių, prokuroro teikiami prašymai (įskaitant ir nušalinimo pareiškimą) nebuvo ignoruojami, dėl jų visų argumentuotai pasisakyta, todėl prokuroro apeliacinio skundo motyvai dėl teismo (teisėjos) šališkumo atmetami kaip nepagrįsti.Nagrinėjant apeliacinį skundą iš esmės, pažymėtina, kad teismų praktika dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo pagal BK 189¹ straipsnį yra vis dar besiformuojanti. Šio straipsnio dispozicijos turinį yra aiškinusi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija, taip pat ir Konstitucinis Teismas. 2014 m. balandžio 11 d. nutartimi Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinė sesija suformavo tokias baudžiamosios atsakomybės sąlygas: 1) turtas asmeniui turi priklausyti nuosavybės teise; 2) turto vertė turi viršyti 500 MGL; 3) asmuo privalo žinoti arba galėti ir turėti žinoti, kad jam nuosavybės teise priklausantis turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis pajamomis; 4) šį turtą nuosavybės teise asmuo turi po 2010 m. gruodžio 11 d. Plenarinė sesija pažymėjo, kad įstatymo leidėjas susiejo įstatymo taikymą su normoje minimo turto turėjimu, bet ne įsigijimu. Tokio aiškinimo buvo laikomasi iki 2017 m. kovo 15 d. priimto Konstitucinio Teismo nutarimo, kurio nuostatomis pagrįstai vadovavosi ir pirmosios instancijos teismas. Šiame nutarime konstatuota, kad, nors neteisėto praturtėjimo veika pasireiškia nurodyto turto turėjimu nuosavybės teise, toks turėjimas yra galimas (įmanomas) tik įgijus tą turtą, todėl tik nustačius, kad asmuo įgijo turtą nuosavybės teise, yra pagrindas konstatuoti, kad jis jį turi nuosavybės teise. Taigi, suformuota imperatyvi taisyklė, jog būtina nustatyti turto, didesnio nei 500 MGL, kuris negalėjo būti įgytas teisėtomis priemonėmis, įgijimo nuosavybės teise momentą. Teisėjų kolegija pažymi, kad prokuroras D. T. kaltę įrodinėja remdamasis iš esmės vien 2016 m. vasario 23 d. Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 8, b. l. 110-154), kurioje teigiama, kad 2011 m. nustatytoms išlaidoms patirti D. T. trūko 315 943 Lt. Šioje išvadoje atlikta išteisintojo turimo turto ir patirtų išlaidų atitikimo gautoms pajamoms analizė, tačiau nenustatinėta, kada galėjo būti įgytas turtas, kuris viršija teisėtas pajamas. Atkreiptinas dėmesys, kad ūkinės finansinės veiklos tyrimas buvo atliekamas dėl laikotarpio nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., visais metais – 2007 m., 2008 m., 2009 m., 2010 m. ir 2011 m. buvo nustatytas piniginių lėšų trūkumas patirtoms išlaidoms, tačiau įrodinėjimo prasme reikšmingas tik laikotarpis nuo 2010 m. gruodžio 11 d., t. y. nuo BK 189¹ straipsnio įsigaliojimo momento. Svarbu pažymėti ir tai, kad asmuo turtą kaupia visą gyvenimą, todėl būtina vertinti ne pavienius įrodymus, tačiau jų visumą, t. y. atsižvelgti į turto savininko ir jo šeimos narių gyvenimo būdą, turto įsigijimo aplinkybes, darbinės veiklos pobūdį, stažą, turimus verslus, įtrauktas/neįtrauktas į apskaitą pajamas, paskolas, paveldėtą turtą, išlaidas, ryšius su asmenimis, apie kurių neteisėtą veiklą turima duomenų ir kt. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad D. T. dirba nuo 1996 m., nedarbingumo laikotarpių nenustatyta. Išteisintasis įvairiais laikotarpiais buvo skirtingų įmonių savininkas, akcininkas, dirbo ir pagal verslo liudijimą. D. T. teigimu, jis tiriamuoju laikotarpiu (2007 m. – 2011 m.) turėjo piniginių lėšų ir ne banke, tačiau specialistė J. M., atlikusi D. T. turimo turto bei patirtų išlaidų atitikimo gautoms pajamoms analizę iki tiriamojo laikotarpio pradžios, nenustatė, kad jis galėjo turėti piniginių lėšų ne banke likutį, t. y. vertino, kad mokėtojo piniginių lėšų ne banke likutis – 0 Lt. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.Bylos teisminio nagrinėjimo metu buvo pateikta 2004 m. balandžio 1 d. sudaryta dovanojimo sutartis, kuria R. T. (išteisintojo tėvas) dovanoja D. T. 50 000 Lt (t. 9, b. l. 14). Ši sutartis yra rašytinės formos, kaip to reikalavo tuo metu galiojusi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.469 norma, t. y. dovanojant iki 50 000 Lt nereikėjo sutartį tvirtinti notarine tvarka. Minėta sutartis nėra aptarta nei 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje, nei 2014 m. nepriklausomoje specialisto išvadoje (4 t., b. l. 66-84). Kodėl ši sutartis buvo pateikta vertinimui tik 2017 m., lieka neaišku, vis dėlto, jokių duomenų, kad dovanojimo sutartis būtų suklastota, nėra, todėl visos abejonės turi būti aiškinamos baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atkreiptinas dėmesys, kad D. T. nuo pat darbinės veiklos pradžios vykdė įvairius kilnojamojo bei nekilnojamojo turto sandorius, skolino pinigines lėšas kitiems asmenims bei pats skolinosi pinigų, todėl teigti, kad ne banke jis neturėjo jokių piniginių lėšų, nepagrįsta. 2016 m. vasario 23 d. išvadą surašiusi specialistė iš esmės rėmėsi vien D. T. teiktomis metinėmis turto ir pajamų deklaracijomis, neįvertinusi tai, jog išteisintasis pagal užimamas pareigas teikti šias deklaracijas pareigos neturėjo. Todėl jose gali neatsispindėti visi vertinimui reikšmingi duomenys. Be to, specialistė nurodė net šešis punktus, kurių įvertinti negalėjo dėl duomenų trūkumo, t. y. neįvertintos 2001 m. – 2006 m. turėtų transporto priemonių įsigijimo išlaidos ir pardavimo pajamos; neturint kitų duomenų, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų įsigijimo išlaidos vertintos nominalia verte; nevertinta D. T. 2005 m. grąžinta 12 690 Lt paskola; neturint duomenų, vertinta, kad nesugrąžintų ir nesusigrąžintų paskolų D. T. tiriamojo laikotarpio pradžiai neturėjo; nevertintos D. T. į banko sąskaitą gautos draudimo išmokos iš draudimo bendrovių; neturint kitų duomenų, vartojimo išlaidos apskaičiuotos vertinant vidutines vartojimo išlaidas vienam namų ūkio nariui per mėnesį. Taigi, neturint reikiamų duomenų, minėti aspektai liko arba visiškai neįvertinti arba įvertinti pagal pasirinktą vertinamąjį kriterijų, bet ne realius, faktinius duomenis. Aptartos aplinkybės prieštarauja specialistės J. M. padarytai kategoriškai išvadai, jog D. T. iki 2007 m. sausio 1 d. piniginių lėšų ne banke neturėjo. Šiuo metu tiksliai nustatyti, kiek piniginių lėšų išteisintasis turėjo ne banke 2011 m., nėra objektyvios galimybės, nes nuo tirto laikotarpio jau praėję daugiau nei šešeri metai. Pažymėtina ir tai, kad asmuo nėra įpareigotas saugoti visų per gyvenimą sudarytų sandorių dokumentus, todėl natūralu, kad ne visi dokumentai yra išlikę. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, kaltinamasis neturi pareigos įrodinėti praturtėjimo teisėtumo. Įrodyti, kad asmuo turėjo šį turtą nuosavybės teise, žinodamas arba turėdamas ir galėdamas žinoti, kad tas turtas negalėjo būti įgytas teisėtomis priemonėmis, yra kaltinančios šalies pareiga. Todėl savininko nesugebėjimas pagrįsti turimo turto teisėtomis pajamomis savaime nėra pakankamas kaltumui nustatyti. Nustačius, kad D. T. galėjo pinginių lėšų turėti ir ne banke, kaip jis pats teigia, 2011 m. turėjo apie 100 000 Lt, keičiasi ir 2011 m. gautų pajamų bei patirtų išlaidų skaičiavimas. Specialistė J. M. pateiktoje išvadoje nurodė, jog išteisintasis 2011 m. gavo 405 670 Lt įplaukų ir patyrė 603 288 Lt išlaidų. 2011 m. sausio 1 d. jo lėšos banke sudarė 31 783 Lt, o 2011 m. gruodžio 31 d. – 150 108 Lt. Gautą neigiamą skirtumą tarp pajamų ir išlaidų – 315 943 Lt, specialistė apskaičiavo tokiu būdu: iš išlaidų atėmė pajamas ir gautą sumą sudėjo su suma, gauta pinigines lėšas, turėtas banke metų pradžioje, atėmus iš lėšų, turėtų banke metų pabaigoje ((603288 – 405670) + (150108 – 31783) = 315943). Išvadoje pažymėta, kad 2011 m. D. T. nekilnojamojo ir kilnojamojo teisiškai registruotino turto sandorių nevykdė. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad turtas gali būti įgyjamas įvairiais būdais, t. y. ne tik pirkimo-pardavimo pagrindu, bet ir paskolos, dovanojimo sutarčių pagrindu, palikimo priėmimu ir kt.Analizuojamu atveju nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu D. T. teikė paskolas K. Z., D. A., V. Z., UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“. Minėti asmenys buvo apklausti kaip liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tačiau jų parodymai yra prieštaringi. Specialistė J. M. pateiktoje išvadoje pažymėjo, kad D. A., V. Z. ir V. Z. daugelio paskolų iš D. T. gavimo bei vekselių surašymo aplinkybių nurodo neprisimenantys, t. y. neprisimena nei kada, nei kokiu būdu gautos paskolos, nurodomos skirtingos tos pačios paskolos sumos, taip pat nurodoma tik apytikslė bendra pasiskolintų piniginių lėšų suma. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti ir minėtus asmenis apklausus pirmosios instancijos teisme. Galimai besidubliuojantys vekseliai nebuvo sunaikinti ar kitaip anuliuoti. Tokiu būdu ūkinės finansinės veiklos tyrimui nebuvo pateikta vienareikšmiškų ir neginčijamų įrodymų, kada konkrečiai, kokia apimtimi ir pagal kokius pateiktus rašytinius dokumentus piniginės lėšos buvo realiai perleistos. Taigi, specialistė rėmėsi tik tikėtinais duomenimis, kas neleidžia daryti išvados, jog galutinė suformuluota išvada yra objektyviai pagrįsta.Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepakankamai išsamiai pasisakė dėl šių įrodinėtinų aspektų: 2011 m. UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktos 205 000 Lt paskolos grynaisiais pinigais; dėl A. P. išteisintajam 2011 m. suteiktos 200 000 Lt paskolos; dėl 2011 m. gegužės 18 d. vekselio, kuris yra 2009 m. vekselio be pilnos datos dublikatas. Taigi, teisėjų kolegija įvertina prokuroro nurodytus duomenis. D. T., apklausos teisminio nagrinėjimo metu, nurodė, kad 2011 m. apie 200 000 Lt skolino UAB „(duomenys neskelbtini)“ (vienose apklausose kalbama apie 200 000 Lt, kitose – 205 000 Lt). Šių piniginių lėšų perleidimo metu vienas vekselis buvo sunaikintas ir pasirašytas kitas bendras vekselis 740 000 Lt sumai (4 t., b. l. 56). Šie duomenys nebuvo pateikti D. T. apklausiant ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ši suma nenurodyta išteisintojo papildomos apklausos teisme metu. 200 000 Lt paskolą pagrindžiančių dokumentų nėra pateikta. Darytina išvada, jog išteisintasis, duodamas parodymus apie suteiktas paskolas, galėjo susimaišyti, t. y. sąžiningai suklysti dėl nemažai nuo įvykio praėjusio laiko, taip pat dėl įvairių vekselių bei jų dublikatų gausos. 2016 m. vasario 23 d. išvadoje ši suma yra nevertinta, nurodant, kad atlikus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nustatyta, kad D. T. į šią įmonę investavo per du kartus iš viso 30 000 Lt, kurie taip pat per du kartus jam buvo pilnai sugrąžinti. 2011 m. įmonėje apskaitytų grynaisiais pinigais iš D. T. gautų paskolų nenustatyta, todėl 200 000 Lt suma pagrįstai nenurodyta prie jo 2011 m. patirtų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad apylinkės teismo motyvacija dėl minėtų lėšų nėra aiški (skundžiamo nuosprendžio 18 lapas, paskutinė pastraipa), pradėta mintis neužbaigta dėstyti, tačiau, jau minėta, šios lėšos pagrįstai neįtrauktos prie išteisintojo patirtų išlaidų 2011 m., todėl šis nuosprendžio argumentacijos trūkumas nekeičia D. T. išteisinimo pagrįstumo.2016 m. vasario 23 d. išvadoje nėra įtraukta 200 000 Lt paskola, D. T. gauta iš A. P. Specialistė išvadoje pažymėjo, kad 200 000 Lt suma yra įvertinta 2014 m. nepriklausomo specialisto išvadoje, tačiau neįvardyta, kokios tai piniginės lėšos (paskola, dovana ar kt.), sumą pagrindžiantys dokumentai nepridėti, todėl tyrimo metu šios piniginės lėšos nebuvo vertintos. Teisėjų kolegija su pozicija, kad šių lėšų nereikėtų vertinti, nesutinka. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta 2011 m. sausio 4 d. rašytinė sutartis (t. 9, b. l. 15), pagal kurią paskolos davėjas A. P. suteikia paskolos gavėjui D. T. 200 000 Lt beprocentinę paskolą. A. P., apklausiamas pirmosios instancijos teisme, patvirtino, kad D. T. iš tiesų 2011 m. skolino 200 000 Lt. Šios paskolos nedeklaravo. Iš pradžių buvo kalbėta, kad paskolos gavėjas ją grąžins po mėnesio, bet grąžinimas užsitęsė iki 8-10 mėnesių, toliau apklausos metu teigė, jog iš tiesų nepamena, kada buvo grąžinta skolinta suma. A. P. pažymėjo tik tai, kad suma buvo grąžinta vienu kartu. Kad paskola grąžinta, buvo atžymėta kitoje sutarties pusėje, tačiau to lapo jau nėra, jis sunaikintas. Teismui pateiktoji sutartis yra kopija nuo originalo, kuris šiuo metu sunaikintas. Liudytojas pažymėjo ir tai, kad jo santykiai su D. T. po paskolos suteikimo nenutrūko, tačiau buvo įtempti, nes paskolos grąžinimas užsitęsė. Įvertinus šių parodymų visumą, teisėjų kolegija negali daryti vienareikšmės išvados, kad 200 000 Lt gautą paskolą D. T. atidavė tais pačiais metais, kaip ir gavo, t. y. 2011 m. Specialistė L. M. pirmosios instancijos teisme pripažino, kad 2014 m. šią paskolos sutartį ji turėjo ir ją matė, tačiau neprisimena, ar kitoje lapo pusėje buvo kokie nors įrašai. Dokumento, kad paskola grąžinta, ji neturėjo. Specialistė pažymėjo, kad, jei paskola būtų gauta ir grąžinta 2011 m., tai išvada dėl gautų pajamų ir patirtų išlaidų neatitikimo nesikeistų, jei vėliau grąžinta, tuomet keistųsi. Nesant išsaugoto paskolos grąžinimą patvirtinančio dokumento, nėra galimybės tiksliai nustatyti, kada ji buvo grąžinta. Išteisintasis teigia, jog paskolą A. P. grąžino 2012 m., paskolos davėjas šio fakto negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, nes tikslios grąžinimo datos neprisiminė. Nurodytas galimai dešimties mėnesių po sutarties sudarymo laikotarpis yra tik orientacinis, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nepašalinta abejonė dėl paskolos grąžinimo momento vertinama išteisintojo naudai. Taigi, 200 000 Lt pridėjus prie D. T. 2011 m. gautų pajamų, nepagrįstų išlaidų suma sumažėja iki 115 943 Lt (33 579,42 Eur). Be to, šioje nutartyje jau analizuota, kad išteisintasis galėjo teisėtai turėti piniginių lėšų ne banke. Išminusavus iš tėvo gautą 50 000 Lt dovaną bei įvertinus galimą specialistės J. M. skaičiavimo paklaidą, neturint visų reikiamų dokumentų, negalima teigti, jog D. T. 2011 m. turėjo turto, viršijančio 500 MGL dydį, kurio nėra galimybės pagrįsti teisėtomis pajamomis.Pažymėtina ir tai, kad itin dideles sumas D. T. pripažino skolinęs A. R. Šis pirmosios instancijos teisme patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur aiškino, kad D. T. pažįsta kaip buvusį kaimyną, santykiai buvo geri, iš viso per kelių metų laikotarpį paskolino D. T. 1 300 000 Lt. Visos paskolos dar nėra grąžintos (t. 6, b. l. 168-169, t. 9, b. l. 157-158). Tikslių skolinimo aplinkybių A. R. neprisiminė, nes jam ši skolinta suma nėra didelė, todėl nesidomėjo, kam išteisintasis naudojo gautas lėšas. Pažymėtina, jog dalis (200 000 Lt) pinigų buvo gauta ir 2011 m. Ši paskola patvirtinta notarine tvarka, registro Nr. (duomenys neskelbtini), todėl laikoma, jog gauta, teisėtai.Apeliantui neaiškus pirmosios instancijos teismo pateiktas 2011 m. gegužės 18 d. vekselio, kuris yra 2009 m. vekselio be pilnos datos dublikatas, įvertinimas, t. y. nesutinkama, jog šis vekselis nebuvo įvertintas 2016 m. vasario 23 d. specialisto išvadoje. Minėtas paprastasis vekselis yra išduotas 739 000 Lt (214 300 Eur) sumai, jame mokėtoja nurodyta V. Z. Šis vekselis laiduotas V. Z. ir D. A. Vekselio apmokėjimo terminas nenurodytas (1 t., b. l. 81). Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje šio vekselio detaliai neanalizavo, tik nurodė, jog to nedarė ir specialistė J. M. Teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo teiginiais, kad šis vekselis specialistės buvo įvertintas tinkamai. Specialistė atkreipė dėmesį, kad jis yra dublikatas 2009 m. spalio mėnesio paprastojo vekselio, pagal kurį D. A. D. T. paskolino 500 000 Lt. Todėl prie 2011 m. išlaidų buvo įtraukta tik 239 000 Lt suma. Dėl šios sumos suteikimo aplinkybių jokių ginčų nėra, jos dydžio neginčija nei išteisintasis, nei paskolos gavėja V. Z. Taigi, šio vekselio išdavimas buvo įvertintas ir jis nei paneigia, nei patvirtina D. T. kaltę. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal šiuo metu galiojančią Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 42¹ straipsnio 1 dalies redakciją, nuolatiniai Lietuvos gyventojai pateikia Valstybinei mokesčių inspekcijai informaciją apie jų sudarytus sandorius, kurie atitinka visas šias sąlygas: 1) gyventojas pagal sudarytus sandorius gauna lėšų (įskaitant pasiskolintas) iš fizinių arba užsienio juridinių asmenų; 2) asmens gyventojui per vienus kalendorinius metus grynaisiais pinigais sumokėta suma pagal vieną sandorį arba pagal keletą su tuo pačiu asmeniu sudarytų sandorių viršija 15 000 eurų; 3) sandoriai nėra notarinės formos; 4) gyventojas pagal sandorius negauna pajamų, kurios mokesčių administratoriui yra deklaruotos kitų mokesčių įstatymų nustatyta tvarka. Šiuo straipsniu Įstatymas buvo papildytas tik 2012 m. birželio mėnesį, vadinasi, apie 2007-2011 m. išduotus vekselius D. T. Valstybinei mokesčių inspekcijai atskirai pranešti neturėjo. Pažymėtina ir tai, kad šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.871 straipsnio 4 dalies redakcija reikalauja notarinės formos, jei paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais. Šis straipsnis 4 dalimi buvo papildytas tik 2014 m. rugsėjo 18 d. įstatymu Nr. XII-1091, išteisintajam inkriminuotu laikotarpiu užteko rašytinės vekselio formos. Duomenų, jog kuris nors vekselis būtų negaliojantis ar nuginčytas teismine tvarka, bylos medžiagoje nėra. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad išteisintasis inkriminuotu laikotarpiu turėjo sugyventinę, kurios išlaidų bei pajamų niekas nevertino, ir tai taip pat galėjo prisidėti prie specialistės J. M. nustatyto neatitikimo tarp D. T. gautų pajamų ir patirtų išlaidų. Prokuroras apeliaciniame skunde teigia, kad nėra jokių duomenų apie K. Z. vestą bendrą ūkį su D. T. Teisėjų kolegija šios aplinkybės išsamiau neanalizuoja, nes nei K. Z., nei D. T. nėra nurodę, jog bendrąja jungtine nuosavybe turėtų kokio nors turto. Ikiteisminio tyrimo metu nesiaiškinta, ar jie gyveno kartu, jei taip, kuriuo laikotarpiu, ar tvarkė kartu bendrą ūkį, ar šį ūkį kūrė asmeninėmis lėšomis ir bendru pačių darbu ir pan. K. Z. atžvilgiu ūkinis finansinis tyrimas nebuvo atliktas, todėl nėra galimybės įvertinti, ar ši, atitinkamu laikotarpiu gyvendama kartu su išteisintuoju, galėjo jam finansiškai padėti. Teismas vertina tik tuos duomenis, kurie jam yra pateikti, todėl negali daryti prielaidų dėl šios sugyventinės ar kitos moters (išteisintasis teigė, jog skirtingu metu artimus ryšius palaikė su skirtingomis moterimis) finansinės paramos išteisintajam.Prokuroras skunde atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas nepagrindė, kokią reikšmę liudytojui D. A. pradėtas ikiteisminis tyrimas turi šiai baudžiamajai bylai, t. y. kuo šios bylos siejasi. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamasis persekiojimas D. A. atžvilgiu įrodinėjimo prasme nėra svarbus nagrinėjamai bylai. D. A. 2017 m. gruodžio 1 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu yra pripažintas kaltu dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo, dokumento klastojimo bei didelės vertės svetimo turto (UAB „(duomenys neskelbtini)“, UAB „(duomenys neskelbtini)“) pasisavinimo. Šioje byloje D. A. nebuvo kaltinamas ir nėra nuteistas už tai, kad būtų pasisavinęs D. T. turtą ir padaręs žalą D. T., todėl pastarojo civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Nuosprendis šiuo metu dar nėra įsiteisėjęs. Atkreiptinas dėmesys, jog nagrinėjamos bylos duomenimis nėra nustatyta, kad D. A. būtų teikęs paskolą D. T. (tokiu atveju būtų galima kelti versiją dėl pajamų gavimo iš neteisėtos veikos), priešingai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ paskolas teikė išteisintasis. Ką paskolas gavę asmenys toliau veikė su gautaisiais pinigais, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį į netinkamą apylinkės teismo išsireiškimą dėl specialistės J. M. pateiktos išvados. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad J. M. yra valstybės tarnautoja, todėl saistoma valstybės tarnybos nuostatų. Padaryta išvada, jog tai reiškia, kad visi tyrimo metu nustatyti neaiškumai, duomenų trūkumai šalinami ne kaltinamojo, o valstybės naudai. Tokiam vertinimui aukštesnės instancijos teismas nepritaria. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių nei dėl specialistės kompetencijos, nei dėl jos nešališkumo. Pagrindiniai valstybės tarnybos ir valstybės tarnautojo veiklos etikos principai yra įtvirtinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje, t. y. pagarba žmogui ir valstybei, teisingumas, nesavanaudiškumas, padorumas, nešališkumas, atsakomybė, viešumas, pavyzdingumas. Jokių duomenų, kad J. M. būtų nesilaikiusi kurio nors iš šių principų, bylos medžiagoje nėra. Valstybės tarnautojui nėra keliamas imperatyvas viską aiškinti bei vertinti valstybės naudai, priešingai, pirmiausia dėmesys skiriamas žmogui. Todėl apylinkės teismo padaryta išvada, kad specialistė neaiškumus šalino valstybės naudai, yra subjektyvi. J. M. atsakingai įvertino visus jai pateiktus duomenis ir aiškiai pažymėjo, į kuriuos klausimus negali pilnai atsakyti dėl pateiktos medžiagos trūkumų. Taip pat nustatyta, kad padarytos išvados negali būti kategoriškos dėl neturėtų visų reikiamų dokumentų. Teisėjų kolegija laiko, jog pateiktoji 2016 m. vasario 23 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) yra nešališka, tačiau jos nepakanka D. T. kaltei įrodyti.Teisėjų kolegija šioje nutartyje pasisakė dėl turto, viršijančio 500 MGL, „turėjimo“ aspekto, tačiau būtina nustatyti ir jo „įgijimo“ momentą, t. y. turtas turi būti įgytas po 2010 m. gruodžio 11 d. Pažymėtina, jog šio kriterijaus prokuroras savo apeliaciniame skunde visiškai neanalizuoja, t. y. valstybinis kaltintojas nenustatė ir neįrodė, kad teisėtas pajamas viršijantis turtas D. T. buvo įgytas po nagrinėjamo BK specialiosios dalies straipsnio įsigaliojimo. Sutiktina su prokuroru, kad pinigų kilmės nustatymas nėra būtinasis BK 189¹ straipsnio sudėties elementas, todėl šiuo atveju netikslinga aiškintis, ar piniginės lėšos gautos nusikalstamu būdu, ar darant administracinius, mokestinius, civilinės teisės pažeidimus ir pan. Tačiau šių lėšų įgijimo momento nustatymas po 2017 m. kovo 15 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo yra privalomas. Kuriuo metu išteisintasis galėjo įgyti jo teisėtas pajamas viršijantį turtą, kuris, jau išaiškinta, yra ženkliai mažesnis, nei nustatyta 2016 m. specialisto išvadoje, bylos medžiagoje nėra net užuominų. Galbūt neteisėtas pajamas grynaisiais pinigais D. T. gavo 2011 m., gal 2010 m., gal dar anksčiau. Neteisėtos pajamos galėjo būti gautos vienais metais (kai baudžiamoji atsakomybė dar nebuvo taikoma), o panaudotos kitais metais. Visa tai tėra spėliojimai, kuriais teismas negali vadovautis. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytos veikos padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai).Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs bei įvertinęs susidariusią situaciją, atsižvelgęs, jog teisės normos, kuriomis vadovaujamasi, turi būti aiškinamos taip, kad užtikrintų teisės sistemos stabilumą ir nuoseklumą, daro išvadą, kad valstybiniam kaltintojui nepavyko įrodyti, nei koks konkrečiai turtas (jo dalis) išteisintojo yra turimas neteisėtai, nei kada šis turtas buvo įgytas, t. y. tinkamai nenustatytas nei „turėjimo“, nei „įgijimo“ kriterijus. Pažymėtina, jog teisės doktrina įpareigoja pirmenybę teikti tam teisės aiškinimo metodui, kuris mažiau apribotų privačių teisės subjektų teises ir interesus, duotų ne tokius griežtus, skaudžius šių subjektų ir visos visuomenės atžvilgiu rezultatus. Vien nuosavybės teise valdomo turto identiškas netapatumas gaunamoms pajamoms, neleidžia daryti pagrįstos išvados apie neteisėto praturtėjimo egzistavimą.Remiantis išdėstytu, prokuroro apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis paliekamas galioti be pakeitimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Antrojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Vingaudo Rinkevičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.