Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės L. K. ieškinį atsakovei G. J. dėl skolos priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teismo posėdžio metu ieškovė ir jos atstovas ieškinį palaikė iš esmės ieškinyje išdėstytais argumentais ir motyvais. Ieškovė papildomai paaiškino, kad pinigus A. J. skolino savo namuose, per jo mirusios motinos (ieškovės sesers) metinių minėjimą, pinigai jam buvo reikalingi paminklui pastatyti. Kai buvo skolinami pinigai, dalyvavo ieškovė, jos dukra N. ir A. J., buvo surašytas raštelis (rašė ieškovė, pasirašė A. J.), kurio originalas liko pas A. J., kurio kopiją jis padarė ir vėliau perdavė ieškovei. Pinigus žadėjo grąžinti, kuomet parduos savo butą, kiek jai žinoma, butą jis pardavė, tačiau pinigų nespėjo grąžinti, nes 2016 rugsėjo mėnesį jis numirė. Teigė, jog jai buvo žinoma, kad sūnėnas A. J.

turėjo daug skolų už komunalines paslaugas, taip pat nurodė, jog atsakovei nebuvo žinoma, kad jos tėvas skolinosi pinigus iš ieškovės.

Teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju A. J. paaiškino, kad jis buvo mirusiojo A. J. bendradarbis. Nurodė, kad jam buvo žinoma, jog A. J. skolinosi iš savo tetos 1700 Eur, nes norėjo pastatyti paminklą mirusiai motinai, be to turėjo daug skolų už butą, tačiau jam nėra žinoma, ar paminklas buvo pastatytas ir ar A. J. grąžino paskolintus pinigus.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Iš šalių paaiškinimų bei bylos medžiagos nustatyta, kad 2016-09-07 mirė A. J. (e.b.l. 96, t. 1), o po jo mirties jam priklausantį turtą paveldėjo jo dukra atsakovė G. J., kuriai 2016-12-13 ir 2017-01-24 buvo išduoti paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimai (e.b.l. 43-49, t. 1). Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 1700 Eur skolą, kurią, jos teigimu, ji buvo paskolinusi savo mirusiam sūnėnui (atsakovės tėvui) A. J.. Byloje yra ieškovės pateikta 2015-11-20 Pranešimo (e.b.l. 20, t. 1) kopija, kurioje ji nurodo, kad J. A. 2015 m. lapkričio 20 d. pasiskolino pas ieškovę 1700 Eur, kuriuos žadėjo grąžinti iki 2016 m. lapkričio mėnesio.

Dėl termino pareikšti kreditorinius reikalavimus.

LR CK 5.63 straipsnis įtvirtina, kad palikėjo kreditoriai turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos pareikšti reikalavimus priėmusiems palikimą įpėdiniams, testamento vykdytojui arba palikimo administratoriui arba pareikšti teisme ieškinį dėl paveldimo turto. Aiškindamas LR CK 5.63 straipsnyje nustatytos tvarkos bei terminų reikšmę, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad palikėjo kreditoriaus reikalavimo pareiškimo LR CK 5.63 straipsnio prasme tikslas – suteikti įpėdiniui informacijos apie palikėjo kreditorių turtines pretenzijas į palikėjo turtą, nes tokia informacija padeda įpėdiniui apsispręsti, ar jam apskritai priimti palikimą, o jeigu priimti, tai kokiu būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-190/2009). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad LR CK 5.63 straipsnio nuostatomis siekiama ir kitų tikslų, ne tik informuoti įpėdinius apie kreditorių reikalavimus. Pagal šio straipsnio 2 dalį kreditorių reikalavimai pareiškiami neatsižvelgiant į jų patenkinimo terminų suėjimą. Ši įstatymo nuostata ir nustatyti trijų mėnesių atnaujinamasis bei maksimalus trejų metų naikinamasis terminai kreditorių reikalavimams pareikšti (LR CK 5.63 straipsnio 1, 4 dalys) sudaro prielaidas civilinių teisinių santykių stabilumui bei apibrėžtumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-540/2011). Dėl to kreditoriai, buvę neaktyvūs ar dėl kitų priežasčių praleidę šiuos terminus, praranda galimybę įgyvendinti savo teises prieš palikimą priėmusius įpėdinius, o šie užsitikrina, kad atsakys tik už tokias palikėjo skolas, kurios paaiškėjo per įstatymo nustatytą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-523/2012). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nepriklausomai nuo to, kas po palikėjo mirties priima palikimą, kreditorius, praleidęs LR CK 5.63 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą ir siekdamas savo reikalavimo patenkinimo iš palikėjo turto, turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas pratęsti (atnaujinti) šį terminą, o teismas turi tokį prašymą nagrinėti LR CPK 576-578 straipsniuose (bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo) nustatyta tvarka, įvertindamas termino praleidimo priežasčių svarumą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2014 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).

o ieškovė su pirminiu ieškiniu į teismą kreipėsi tik 2017-01-25, todėl konstatuotina, kad ji praleido įstatymu nustatytą trijų mėnesių terminą reikalavimui pareikšti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė, byloje atstovaujama profesionalaus teisininko – advokato, nepaisant atsakovės reikalavimo taikyti ieškinio senatį, išreikšto tiek pateiktame atsiliepime, tiek teismo posėdžių metu, nereiškė teismui prašymo šį terminą atnaujinti ir nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, pagrindžiančių tai, jog įstatymo nustatytas terminas buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Taip pat pat pažymėtina, kad ji nesikreipė į teismą ir atskiru pareiškimu dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo LR CPK XXXVIII skyriuje nustatyta tvarka. Todėl esant atsakovės reikalavimui taikyti ieškinio senatį ir nesant ieškovės prašymo šį terminą atnaujinti nei nagrinėjamoje nei atskiroje byloje, teismas konstatuoja, kad LR CK 5.63 str. nustatytas 3 mėnesių terminas pareikšti reikalavimą palikimą priėmusiai įpėdinei G. J. yra praleistas.

Dėl paskolos sutarties.

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad paskolos sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi, paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Nagrinėjamu atveju ieškovė į bylą pateikė ne paskolos sutartį, o 2015-11-20 Pranešimą (jo kopiją), kuriame ieškovė (kaip ji pati teigia) savo ranka įrašė tokio turinio tekstą „Mano sūnėnas, J. A., sūnus mano sesers, 2015 m. lapkričio 20 d. pasiskolino pas mane per motinos metines 1700 eurų. Jis prašė, kad nori pastatyti tėvams paminklą. A. niekur nedirbo neturėjo pinigų pragyvenimui. Pažadėjo, kad grąžins man pinigus, kada parduos butą mano mamos Savanorių pr. 21-26. Skolas žadėjo grąžinti iki lapkričio m. 2016 m.“ Žemiau yra įrašyti A. J. ir L. K. adresai ir asmens kodai, yra parašai. Analizuojant nurodyto dokumento turinį pastebėtina, kad jo tekstas neatitinka rašytinės paskolos sutarties (paskolos raštelio) turiniui būdingų atributų - nenurodyta, kad kreditorius (ieškovė) suteikia paskolos gavėjui paskolą, o paskolos gavėjas A. J. įsipareigoją ją grąžinti. Minėtame pranešime (kaip matyti iš jo teksto struktūros) ieškovės vardu dėstomos tam tikros aplinkybės, kurios buvo praėjusiame laike, o ne fiksuojamas paskolos suteikimo faktas. Taip pat pažymėtina, kad pateiktame dokumente atskirai, padarant atitinkamą įrašą, nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas, taip pat nėra ir atskiro pinigų

perdavimo-priėmimo akto ar kokių nors kitų objektyvių rašytinių įrodymų, kad pinigai buvo

perduoti.

Dėl įrodinėjimo pareigos.

Šalys turi teisę ir pareigą įrodinėti civilinėje byloje turinčias reikšmės aplinkybes, kurias įgyvendina pateikdami rašytinius bei žodinius paaiškinimus, pateikdami teismui dokumentus ir kitus įrodymus bei dalyvaudami tiriant bei vertinant šiuos duomenis. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis) suponuoja šalių teisę ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013). Įstatymų leidėjas nustatė bendrąsias įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio ir atsikirtimų faktinį pagrindą.

Kaip minėta aukščiau, esminės paskolos sutarties sąlygos – paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šioje nagrinėjamoje byloje paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn faktą turi įrodyti būtent paskolos davėjas, t.y. ieškovė; jai tenka įrodinėjimo pareiga. Be to, sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą. Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo eigoje ieškovė iškėlė klausimą dėl rašysenos (parašo) ekspertizės atlikimo byloje būtinumo. Dėl galimybės atlikti ekspertizę nesant dokumento originalo (kaip jau buvo minėta, ieškovės teigimu, originalas liko pas A. J.) buvo kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, kuris pateikė atsakymą (e.b.l. 124, t. 1), kuriame nurodė, jog parašai dokumentų kopijose netiriami, nes jie yra per trumpi, kad jų kopijose būtų galima surinkti požymių visumą, reikalingą asmens identifikacijai. Taip pat nurodė, kad kopijose negalima įvertinti ar parašai ir įrašai nebuvo techniškai padirbti, t.y. perpiešti prieš šviesos šaltinį, per kopijavimo popierių ar pan., taip pat neatmestina galimybė, kad kopijos buvo pagamintos montažo būdu, nuskenuojant ir įkeliant į dokumento ruošinį asmens parašą ar jo ranka rašytus įrašus, o tokio dokumento originalas neegzistavo. 2018-01-25 teismo posėdžio metu ieškovė L. K. ir jos atstovas advokatas A. T. patvirtino, kad ekspertizės nagrinėjamoje byloje skirti nepageidauja.

Dėl paskolos objekto perdavimo.

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kaip minėta aukščiau, paskolos davėjas turi įrodyti pinigų perdavimo faktą. Nagrinėjamu atveju, ieškovės pateiktame dokumente – 2015-11-20 Pranešime nėra atskiro patvirtinimo apie pinigų perdavimą, taip pat nėra ir atskiro pinigų perdavimo-priėmimo akto. Nors ieškovė teigia ir byloje apklaustas liudytojas A. J. patvirtina, kad pinigus ieškovė A. J. paskolino, nesant niekaip užfiksuoto pinigų perdavimo momento, teismas negali daryti vienareikšmiškos išvados, kad vien ieškovės ir liudytojo (kuris net nedalyvavo galimai skolinant pinigus), paaiškinimai įrodo pinigų perdavimo faktą. Priešingai – teismas sutinka su atsakovės argumentu, kad mažai tikėtina, jog ieškovė, žinodama, kad A. J. piktnaudžiauja alkoholiu ir turi daug

įsiskolinimų, skolintų jam tokias pinigų sumas. Be to, teismas kritiškai vertina ieškovės teiginį apie tai, jog paskolinusi nemenką 1700 Eur sumą, jį net nepasiliko pas save 2016-11-20 pranešimo originalo ir atidavė jį A. J.. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad byloje pripažinti pinigų perdavimo faktą tik iš ieškovės paaiškinimų ir netiesioginių įrodymų, nėra teisinio pagrindo, o jokių kitų neginčytinų, įstatymo leistinų įrodymų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui A. J., byloje nėra. Kaip minėta aukščiau, pagal LR CK 6.875 3 d., jeigu neįrodoma, kad paskolos dalykas iš tikrųjų buvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Be to, kaip buvo minėta ankščiau, įrodinėjimo pareiga vertinant realinę sutartį, tenka ieškovei.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta, nes byloje pateikta ieškovės Pranešimo kopija negali būti savo turiniu ir prasme laikoma paskolos sutartimi ir nėra tiesioginių įrodymų, jog paskolos dalykas buvo perduotas paskolos gavėjui A. J..

Esant nustatytoms aplinkybėms, ieškovės reikalavimas iš A. J. įpėdinės atsakovės G. J. priteisti 1700 Eur yra nepagrįstas, todėl negali būti tenkinamas.

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; kt.). Visi kiti dalyvaujančių byloje asmenų argumentai ir byloje esantys įrodymai esminės reikšmės bylai neturi, todėl teismas atskirai jų neaptaria (LR CPK 185 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio l dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų. Atsakovė pateikė įrodymus, jog patyrė 900 Eur bylinėjimosi išlaidų advokato pagalbai apmokėti (e.b.l. 89), ieškovė dėl šios sumos nepagrįstumo nepasisakė, todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 900 Eur bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 79 str.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovės L. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovės G. J., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 900 Eur (devynis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.