Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kęstučio Jucio, Lino Šiukštos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo H. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo H. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą laisvės atėmimu trylikai metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta bausmių apėmimo būdu su Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir H. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų.

Į paskirtos bausmės laiką įskaityta bausmė, iš dalies atlikta pagal ankstesnį Kauno apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nuosprendį, ir kardomojo kalinimo laikas. Bausmė paskirta atlikti pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, H. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš H. B. nukentėjusiosios Z. T. naudai priteista 735,79 Eur turtinės žalos ir 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Iš H. B. nukentėjusiojo L. B. naudai priteista 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

nustatė:

H. B. nuteistas už tai, kad nužudė savo šeimos narį – sutuoktinę S. B., t. y. 2015 m. rugsėjo 20 d. apie 22.30 val. gyvenamojoje vietoje, esančioje (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tarpusavio konflikto su S. B. metu tyčia vieną kartą peiliu smogė sutuoktinei S. B. į krūtinę, taip padarė jai durtinį – pjautinį kiauryminį kairės krūtinės ląstos pusės sužalojimą su aortos lanko nusileidžiančios dalies, kairio plaučio viršutinės skilties pažeidimu, kuris komplikavosi ūminiu vidiniu nukraujavimu į kairę krūtinplėvės ertmę, šoku, nuo ko S. B. netrukus įvykio vietoje mirė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo asmens elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį – nukentėjusysis įžeidžia kaltininką, panaudoja prieš jį ar jam artimus asmenis smurtą ar kitokius tyčinius veiksmus, sukeliantis kaltininkui emocinę įtampą, formuojantis ar stiprinantis nusikalstamos veikos padarymo motyvą. Tokie nukentėjusiojo veiksmai neabejotinai išprovokuoja kaltininką ir šis dėl kilusio didelio susijaudinimo padaro nusikalstamą veiką. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką (kasacinės nutartys Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, Nr. 2K-21-942/2016). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę kaltininko apsisprendimą nusikalsti prieš nukentėjusįjį (kasacinės nutartys Nr. 2K-377/2011, 2K-440/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytas nukentėjusiosios S. B. elgesys iš dalies neatitinka visuotinai priimtų moralės normų, tačiau šiuo atveju tokio elgesio negalima vertinti kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek nukentėjusioji S. B., tiek ir nuteistasis H. B. įvykio metu buvo apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos šiai konfliktinei situacijai kilti. Byloje nustatyta, kad konfliktas buvo abipusis, kadangi jie vienas kitą įžeidinėjo, stumdėsi. Nukentėjusioji įvykio metu mojavo peiliu, tačiau nusprendė smurto nenaudoti. Iš nukentėjusiosios S. B. veiksmų ir žodžių apeliantas suprato, kad grasinimas buvo pasibaigęs, o pavojus jo gyvybei ar sveikatai nebegrėsė. Vien tai, kad nukentėjusioji S. B. peilį numetė ant lovos tiek apeliantui, tiek nukentėjusiajai pasiekiamoje vietoje, nesudaro pagrindo pripažinti, kad byloje yra nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Iš nukentėjusiųjų Z. T., L. B. ir liudytojo R. P. parodymų matyti, kad nuteistasis H. B. dažnai konfliktų metu smurtaudavo prieš nukentėjusiąją S. B. (1 t., 58-62, 64-66, 84-85, 98-100 b. l.; 3 t., 8-10 b. l.). Nukentėjusioji Z. T. patvirtino, kad nuteistasis tapdavo agresyvesnis, būdamas neblaivus. Be to, apeliantas keturis kartus teistas už nukentėjusiosios S. B. nežymų sveikatos sutrikdymą, fizinio skausmo sukėlimą, grasinimą nužudyti (2 t., 24-27, 30-32, 33-35, 39-42 b. l.). Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad apeliantas H. B. yra konfliktiška asmenybė bei linkęs daryti smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo teigti, kad nukentėjusiosios S. B. veiksmai taip įžeidė nuteistąjį H. B. bei sukėlė jam tokį didelį susijaudinimą, dėl kurio jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte.

BK 27 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra pavojingas, o nusikaltimus padaręs asmuo teismo gali būti pripažintas pavojingu recidyvistu, jeigu šis asmuo: 1) turėdamas neišnykusį teistumą už labai sunkų nusikaltimą, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 2) būdamas recidyvistas, padaro naują labai sunkų nusikaltimą; 3) būdamas recidyvistas, jeigu bent vienas iš sudarančių recidyvą nusikaltimų yra labai sunkus, padaro naują sunkų nusikaltimą; 4) turėdamas tris teistumus už sunkius nusikaltimus, padaro naują sunkų nusikaltimą. Vien formalus BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytų pavojingo recidyvo sąlygų konstatavimas savaime nereiškia asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu, nes teismai privalo tokį sprendimą ne tik nurodyti apkaltinamajame nuosprendyje, bet ir pagrįsti įstatyme nurodytomis aplinkybėmis. Iš BK 27 straipsnio 3 dalies matyti, kad teismas, spręsdamas asmens pripažinimo pavojingu recidyvistu klausimą, apkaltinamajame nuosprendyje už paskutinį nusikaltimą privalo įvertinti kaltininko asmenybę, nusikalstamų ketinimų įvykdymo laipsnį, jo dalyvavimo darant nusikaltimus pobūdį ir kitas bylos aplinkybes. Teismų praktikoje, taikant BPK normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą, laikomasi nuostatų, kad teismo sprendimas dėl pripažinimo pavojingu recidyvistu turi būti aiškiai išdėstytas, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje po kvalifikavimo motyvų teismas turi surašyti ne tik įstatymo formuluotes, tačiau ir motyvuotas išvadas dėl konkrečios BK 27 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos pripažinimo (kasacinė nutartis Nr. 2K-300/2012).

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad H. B. iki šioje baudžiamojoje byloje inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo teistas septynis kartus už tyčinius nusikaltimus, t. y. 1) Kauno apylinkės teismo 2015 m. vasario 9 d. baudžiamuoju įsakymu pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą; 2) Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 8 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą; 3) Kauno apylinkės teismo 2013 m. spalio 1 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą; 4) Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 15 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus; 5) Jonavos rajono apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 145 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus; 6) Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu padaręs BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus; 7) Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. balandžio 4 d. nuosprendžiu pripažintas kaltus padaręs BK 286 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Nei už vieną iš paminėtų nusikaltimų teistumas nėra išnykęs. Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytomis pripažinimo recidyvistu sąlygomis, nuteistasis H. B. laikytinas recidyvistu.

Pažymėtina, kad pripažįstant nusikaltimų recidyvą, neatsižvelgiama į baudžiamuosius nusižengimus ir neatsargius nusikaltimus. Apeliantas aukščiau išvardintais nuosprendžiais nuteistas už nesunkių, apysunkių ir sunkių nusikaltimų padarymą. Todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ankstesnius nuteistojo H. B. teistumus. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą apeliantą pripažinti pavojingu recidyvistu, t. y. kad naują labai sunkų nusikaltimą, už kurį nuteistas šiuo skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė būdamas recidyvistu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde cituojamoje kasacinėje nutartyje Nr. 2K-318/2005 numatyta teisinė situacija nėra tapati nagrinėjamos baudžiamosios bylos teisinei situacijai. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimų recidyvas konstatuojamas nuo to momento, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, kitu teismo nuosprendžiu pripažįstamas kaltu padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis H. B. recidyvistu laikytinas nuo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. spalio 30 d. nuosprendžio priėmimo. Todėl, priešingai nei mano apeliantas, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas apeliantą pavojingu recidyvistu, teisingai bei tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ir BK 27 straipsnio 3 dalyje numatytas aplinkybes. Kauno apygardos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistasis H. B. charakterizuojamas neigiamai, t. y. sistemingai teisiamas už tyčinius smurtinio pobūdžio nusikaltimus, vėl nusikalto, iš ankstesnių teistumų jokių teigiamų išvadų nedaro, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės tikslo nepasiekė. Be to, apeliantas neturi nuolatinio legalaus pragyvenimo šaltinio, piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais. Daugelį nusikaltimų, už kuriuos teistumas neišnykęs, H. B. padarė būdamas neblaivus. Paskutinis nuteistojo padarytas nusikaltimas yra tyčinis, nuteistasis jį taip pat padarė būdamas neblaivus, peiliu smūgiuodamas S. B. į krūtinę. Nuteistasis sukėlė negrįžtamas pasekmes – nukentėjusiosios mirtį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas nurodytas aplinkybes, kurios parodo H. B. padarytų nusikaltimų ir jo asmenybės padidintą pavojingumo laipsnį, pagrįstai apeliantą pripažino pavojingu recidyvistu.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam, baudžiamajame įstatyme įtvirtintų bausmės skyrimą reglamentuojančių nuostatų nepažeidė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Pagal baudžiamosios teisės doktriną skirdamas bausmę teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus, atsižvelgdamas į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą nusikalstamą veiką bei kaltą asmenį. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis H. B., veikdamas netiesiogine tyčia, padarė labai sunkų nusikaltimą, anksčiau teistas, baustas administracine tvarka, niekur nedirba. Nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, o tai sunkina jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas). Jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinta tai, kad jis pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šių aplinkybių visumą bei vadovaudamasis BK 54 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai paskyrė nuteistajam H. B. bausmę, mažesnę už BK 129 straipsnio 2 dalyje numatytos sankcijos vidurkį.

Pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Kolegija daro išvadą, kad apeliantui paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausmė už nusikaltimą, sukėlusį neatitaisomus padarinius – žmogaus mirtį, nėra akivaizdžiai per griežta ar neteisinga.

Apeliantas skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytais ir iš jo priteistais neturtinės žalos dydžiais nukentėjusiesiems, t. y. nužudytosios S. B. motinai Z. T. ir sūnui L. B..

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikaltimo pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, jei padaryta turtinė žala – į šios žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tokių svarbiausių vertybių, kaip tyčiniais nusikaltimais atimta kito žmogaus gyvybė, esminis neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – pasekmės. Jas vertinant atsižvelgiama į nukentėjusio asmens patirtų moralinių, dvasinių praradimų svarbą, jų įtaką žmogaus gyvenimo kokybei ir kt.

Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusioji Z. T., nužudytosios S. B. motina, pareiškė 25 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, o Kauno savivaldybės vaikų globos namai, atstovaudami mažamečio L. B., nužudytosios S. B. sūnaus, interesus – 60 000 Eur civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti.

Pirmosios instancijos teismas svarstė pareikštų civilinių ieškinių dydžių pagrįstumo klausimą ir skundžiamame nuosprendyje nurodė jų tenkinimo iš dalies motyvus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas nukentėjusiesiems priteistinos neturtinės žalos dydžius, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Skundžiamu nuosprendžiu iš nuteistojo H. B. nukentėjusiajai Z. T. priteista 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, o nukentėjusiajam L. B. – 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Neturtinės žalos dydžio nustatymo specifika neteisėto gyvybės atėmimo bylose pasireiškia tuo, kad turi būti atsižvelgiama į ryšį bei santykius tarp ieškovo ir mirusio asmens, tokio ryšio glaudumą, intensyvumą, kadangi tai turi tiesioginę įtaką patiriamų dvasinių ir emocinių išgyvenimų stiprumui, gilumui, o kartu ir galinčios juos kompensuoti piniginės sumos nustatymui.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusiąją Z. T. ir jos dukterį S. B. siejo artimi ryšiai, todėl S. B. smurtinė mirtis motinai sukėlė didelį šoką, ypač skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, didelį emocinį stresą, depresiją, ryšio su dukterimi praradimą, kurio atkurti nebeįmanoma. Nukentėjusįjį L. B. taip pat siejo artimi ir glaudūs ryšiai su motina. Ji rūpinosi sūnumi, bendravo su juo, nors kartu negyveno. Po motinos mirties nukentėjusysis L. B. tapo našlaitis, taigi motinos nužudymas L. B. yra labai skaudi netektis, sukėlusi didelių dvasinių išgyvenimų, sukrėtimą ir emocinį stresą.

Priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas konkrečius neturtinės žalos dydžius, atsižvelgė į apeliaciniame skunde nurodytą aplinkybę, t. y. jo turtinę padėtį. Teismų praktikoje laikoma, kad žalą padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali būti lemiamas kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį. Nuteistasis H. B. yra jauno amžiaus ir darbingas, todėl ateityje galės atlyginti nukentėjusiesiems priteistą neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nukentėjusioji Z. T., gyvendama kartu su dukra bei jos sutuoktiniu – apeliantu, toleravo jų gyvenimo būdą, kartu vartojo alkoholinius gėrimus. Be to, nužudytosios sūnus L. B. nuo 2014 m. spalio 25 d. gyvena atskirai nuo šeimos, t. y. socializacijos centre, vėliau perkeltas į vaikų globos namus. Kaip paminėta aukščiau, byloje nėra duomenų, patvirtinančių apeliacinio skundo teiginius dėl nukentėjusiosios S. B. provokuojančio ar rizikingo elgesio. Todėl ši aplinkybė negali nulemti neturtinės žalos dydžio pakeitimo.

Pažymėtina, kad įvertinęs CK 6.250 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas sumažino nukentėjusiųjų civiliniuose ieškiniuose prašytą priteisti neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiesiems Z. T. ir L. B. pirmosios instancijos teismo priteista neturtinė žala (Z. T. – 15 000 Eur, L. B. – 50 000 Eur) nėra aiškiai per didelė. Tokie neturtinės žalos atlyginimo dydžiai atitinka teismų praktiką tyčinių nužudymų bylose. Todėl nėra pagrindo mažinti nukentėjusiesiems priteistos neturtinės žalos dydžių.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo H. B. apeliacinį skundą atmesti.