- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-10-22
- Bylos Nr.
- 1A-126/2012
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rūta Mickevičienė, Elena Vainienė, Linas Šiukšta (pran.)
- Nuteistasis
- A. S.
- Nukentėjusysis
- A. M.
- Advokatai
- Giedrius Ulinskas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Šiukštos (pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. nuteistas pagal BK 135 str. 1 d. laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, bausmę nustatant atlikti pataisos namuose.
Iš nuteistojo A. S. priteista 8098,86 Lt A. M. gydymo išlaidoms atlyginti Valstybinei ligonių kasai prie SAM.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. S. nuteistas už sunkų sveikatos sutrikdymą. Šią nusikalstamą veiką jis padarė tokiomis aplinkybėmis.
A. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. rugpjūčio 6 d., apie 11.00 val., (duomenys neskelbtini) namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įvykus žodiniam konfliktui tarp A. S. ir A. M. dėl to, kad nukentėjusysis A. M. automobiliu vos neužvažiavo ant jo vedamo be pavadėlio šuns, toliau besitęsiant žodiniam konfliktui prie elektros pastotės, A. S. tyčia, dėl asmeninių paskatų sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam A. M. į galvos sritį, nuo ko šis nugriuvo ir trenkėsi galva į grindinį, dėl ko padarė A. M. kaukolės pamato, kairės vidurinės daubos lūžį su ausies būgnelio plyšimu, galvos smegenų sumušimą su ūmia subdurine kraujosruva apie dešinį smegenų pusrutulį bei galvos sumušimo židinius dešinės smilkininės skilties žievėje, dėl ko buvo sumuštos galvos smegenys ir vystėsi gyvybei pavojingas smegenų pabrinkimas ir strigimas. Tokiu būdu A. S. sunkiai sutrikdė A. M. sveikatą.
Šalies argumentai
Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nurodo, kad su nuosprendžiu nesutinka dėl teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių. Šioje byloje nekyla abejonių tik dėl nusikaltimo objekto ir veikos subjekto, o kitų dviejų nusikaltimo sudėties požymių – objektyviosios ir subjektyviosios pusės teismas tinkamai nenustatė. Prieš darydamas išvadą, jog jis savo veiksmais tyčia sunkiai sužalojo A. M., teismas turėjo išsiaiškinti nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą, ar iš tikrųjų jo veiksmai sukėlė padarinius, aprašytus specialisto išvadoje, ir kad buvo pagrindas pripažinti jį kaltu pagal BK 135 str. 1 d. Teismo išvada, kad jis sudavė smūgį A. M. į galvos sritį, nėra paremta abejonių nekeliančiais įrodymais. Teisiamajame posėdyje jis paneigė smogęs nukentėjusiajam į galvą ir parodė, jog gindamasis A. M. tik pastūmė. Ikiteisminio tyrimo metu jis buvo parodęs, jog sudavė A. M. į veidą smūgį. Vieną kartą buvo parodęs, kad dešine ranka trenkė A. M. į veidą, kitą kartą - kad sudavė vieną smūgį į veidą, o parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad dešine ranka sudavė smūgį į smakrą. Tačiau teismas neįvertino to, kad ikiteisminio tyrimo metu jis nebuvo parodęs, jog smogė nukentėjusiajam į veidą kumščiu. Teisme jis paaiškino, kodėl ikiteisminio tyrimo metu davė tokius parodymus, t. y. kad jam žodžiais buvo labai sudėtinga apibūdinti tą veiksmą, kurį jis atliko gindamasis nuo, jo nuomone, grėsusio jam pavojaus. Jis patikėjo ikiteisminio tyrimo pareigūnais, jog nėra didelio skirtumo, ar jis sudavė smūgį ranka, ar ja stumtelėjo nukentėjusįjį (svarbu, kad nesmogė kumščiu į veidą), neprieštaravo, jog būtų parašyta frazė, kad jis sudavė smūgį ranka. Teismas neturėjo pagrindo šiais jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, nes pagal BPK 276 str. prasmę jie neturi savarankiškos įrodomosios galios. Be to, teismas neatsižvelgė į tai, kad tų jo parodymų nepatvirtino kiti faktiniai bylos duomenys. Specialisto išvadoje nebuvo konstatuoti nukentėjusiojo veide sužalojimai, kaip ir nekonstatuoti kitokie išoriniai sužalojimai. Jo kaltės nepatvirtina ir nukentėjusiojo parodymai, nes nukentėjusysis teisme negalėjo tiksliai pasakyti, ar jam buvo smogta, ar jis tik buvo pastumtas ir į kurią vietą buvo padarytas fizinis poveikis. Teismas dėl to pasirėmė nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, tačiau jie neturi savarankiškos įrodomosios galios. Be to, nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duoti parodymai nebuvo labai konkretūs, A. M. nelabai prisiminė įvykio aplinkybes, dėl to nukentėjusiojo parodymai turėjo būti atmesti. Liudytojo A. K. parodymai, kuriuos teismas laikė labai reikšmingais nustatant įvykio aplinkybes, taip pat kelia abejonių. Išanalizavus skirtingų apklausų ikiteisminio tyrimo metu duotus šio liudytojo parodymus matosi, jog juose yra tam tikrų neatitikimų, kurie verčia abejoti tuo, kad jo parodymai atitinka tikrąsias įvykio aplinkybes. Be to, liudytojas teisme jau nebuvo toks kategoriškas, ir parodė, jog jis (A. S.) nukentėjusiajam arba smūgiavo, arba pastūmė į veidą. Iš šio liudytojo atsakymų į akistatos metu jo (A. S.) užduotus klausimus bei iš liudytojo A. K. ir nukentėjusiojo parodymuose esančių prieštaravimų dėl jo (A. S.) ir nukentėjusiojo padėties vienas kito atžvilgiu, kokią ryšio priemonę rankoje turėjo nukentėjusysis, su kuo kalbėjo, galima manyti, jog liudytojas A. K. tikrųjų įvykio aplinkybių nematė, o dėstė tik savo samprotavimus. Liudytojos R. K. parodymai taip pat neįrodo jo kaltės, nes iš jų negalima daryti išvados, jog jis nukentėjusįjį sunkiai sužalojo. Teisme liudytoja parodė tik apie jo susistumdymą su A. M., tiksliai pasakyti, ar jis pastūmė nukentėjusįjį, ar delnu trenkė į smakrą, ji negalėjo. Visa tai rodo, kad teisiamajame posėdyje nebuvo vienareikšmiškai nustatyta, kokį fizinį poveikį jis padarė nukentėjusiajam bei į kokią vietą. Dėl to tokioje situacijoje teismas turėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota nuostata, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Tačiau teismas minėtas nuostatas ignoravo.
Žemesnės instancijos teismas
Taip pat teismas turėjo išsiaiškinti, ar yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp jo atlikto fizinio poveikio ir atsiradusių padarinių. Apelianto įsitikinimu, jo veiksmai nesukėlė jokių padarinių, nes ir A. M. gydę medikai, ir teismo medicinos specialistas nenustatė išorinių sužalojimo žymių nei nukentėjusiojo veide, nei kitose galvos vietose. Tai rodo, kad jo poveikis A. M. nebuvo stiprus. Teismas padarė išvadą, kad kumščiu buvo tariamai suduota į tą pačią galvos vietą, kuria nukentėjusysis griūdamas atsitrenkė į grindinį, todėl tariamai nieko keista, kad nebuvo nustatyti jokie kiti išoriniai galvos sužalojimai, o jo veiksmai yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su nukentėjusiajam A. M. padarytais sužalojimais. Tačiau tokia teismo išvada dėl sužalojimų padarymo mechanizmo paremta ne byloje ištirtais įrodymais, o vien tik spėjimu, ką draudžia BPK 301 str. 1 d. nuostatos. Niekas iš parodymus davusių asmenų neparodė, kad jis sudavė smūgį A. M. į kairį smilkinį. Be to, į teismo posėdį nebuvo pakviestas teismo medicinos specialistas ir nepaaiškino, ar galėjo nukentėjusysis griūti ant to šono, į kurį, kaip teismas nuosprendyje nurodė, buvo suduotas smūgis. Visos išdėstytos aplinkybės rodo, kad teisme nebuvo paneigta jo versija, jog nukentėjusįjį jis tik stumtelėjo, o šis po to griuvo ir patyrė teismo medicinos specialisto aprašytus sužalojimus.
Be anksčiau minėtų, teismas padarė dar vieną klaidą nurodydamas, kad sunkų A. M. sveikatos sutrikdymą jis padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Nors pagal teismų praktiką smūgio sudavimas, žmogaus griuvimas ir sunkių sužalojimų atsiradimas kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, jo atvejis išsiskiria iš tų situacijų, kuriose teismai priima sprendimus dėl kaltinamųjų pripažinimo padarius nusikaltimus, numatytus BK 135 straipsnyje. Jo bylos faktinės aplinkybės akivaizdžiai skiriasi nuo aprašytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse (nutartys Nr. 2K-854/2007, Nr. 2K-194/2008, 2K-368/2009), todėl jomis besąlygiškai negalima vadovautis. Jis ne kartą yra nurodęs, kad nesudavė nukentėjusiajam smūgio į gyvybiškai svarbius organus, o tik stumtelėjo A. M., nuo jų fizinio kontakto nukentėjusiajam nebuvo padaryti jokie sužalojimai. Dėl to manyti, kad A. M. konstatuoti sužalojimai galvoje atsirado nuo traumuojančių poveikių visumos, nėra pagrindo. Padėties nekeičia ir tai, kaip nurodyta nuosprendyje, jog iš specialisto išvados matyti, kad išvada duota remiantis ligos istorijoje turimais sužalojimų aprašymais ir nustatyti sužalojimų eiliškumo nėra galimybės. Remiantis nekaltumo prezumpcijos principu, ne jo yra problema, jog kažkas negali nustatyti bylai svarbių aplinkybių, o visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti teisiamajame posėdyje, turi būti vertinamos jo naudai. Teismas turėjo apsvarstyti, ar jo veiksmuose nėra sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo požymių. Specialisto išvadoje rašoma, kad A. M. galėjo būti taip sužalotas ir vienu smūgiu kietu, buku daiktu į kairio smilkinio sritį, ir nugriuvęs ant kieto bei plokščio pagrindo. Su teismo išvada, kad normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į krūtinę, galvą ar kitas gyvybiškai svarbias kūno vietas daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei, galima būtų sutikti tik tuo atveju, jeigu neginčijamai būtų nustatyta, kad jis sudavė smūgį. Nestipriai atstumdamas nuo savęs nukentėjusįjį, jis nesuvokė tokio savo veiksmo pavojingumo, nenumatė, kad dėl to šis gali griūti, kairio smilkinio sritimi atsitrenkti į kietą ir plokščią asfalto dangą ar bordiūrą bei, jog dėl to nukentėjusiajam gali būti sunkiai sutrikdyta sveikata. Todėl teismas jo veiksmus galėjo kvalifikuoti tik pagal BK 137 str. 1 d.
Be to, teismas turėjo apsvarstyti, ar jo veiksmuose nėra būtinosios ginties požymių. Jis jau ikiteisminio tyrimo pradžioje nurodė, kad fizinę jėgą naudojo tik todėl, kad buvo priverstas gintis nuo nukentėjusiojo, kad pastarojo veiksmai kėlė jam realų pavojų. Tačiau teismas didelio dėmesio tokiems jo aiškinimams neskyrė. Nuosprendyje teismas tik nurodė, kad tiek nukentėjusysis, tiek liudytojas A. K., kuris tiesiogiai matė įvykį, nepatvirtino, kad nukentėjusysis būtų sudavęs lazda – aukštos įtampos indikatoriumi jam į galvą, ir atsižvelgdamas į tai, jog jis (A. S.) nebuvo nuoseklus dėl šios aplinkybės, jo tokius aiškinimus įvertino kaip siekį sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Tačiau su tokia teismo išvada negalima sutikti. Pats teismas pripažino, kad jo veiksmus lėmė ne chuliganiškos, bet asmeninės paskatos, kurios susiformavo tarp jo ir nukentėjusiojo kilus konfliktui, o konfliktas buvo pakankamai intensyvus. Be to, jo teiginius, kad nukentėjusysis artinosi link jo turėdamas rankoje lazdą ar kažkokį įrankį, patvirtina bylos faktiniai duomenys. Teismo medicinos specialisto 2010 m. rugpjūčio 9 d. išvadoje nurodyta, kad be kitų sužalojimų jo kūne yra nustatyta muštinė žaizda dešiniajame antakyje bei odos nubrozdinimai kaktoje. Šie sužalojimai sutampa su jo aiškinimais, kad jam buvo suduotas smūgis. Liudytoja R. K. nuo pirmos apklausos nurodė, kad nukentėjusysis rankoje turėjo į lazdą panašų daiktą, kuriuo užsimojo prieš jį. Tuo tarpu nukentėjusiojo aiškinimai, kad jis neturėjo rankose kokio nors daikto ar įrankio, turėjo būti atmesti, nes juos paneigia kiti įrodymai. Liudytojas P. G. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad A. M. turėjo į lazdą panašų daiktą. Apklaustas teisiamajame posėdyje liudytojas jau negalėjo pasakyti, ar A. M. turėjo indikatorių, tačiau taip pat ir nenurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu būtų davęs melagingus parodymus. Iš šio liudytojo parodymų galima daryti išvadą, kad A. M. turėjo 10 kV indikatorių, kuris primena vamzdį. Pats nukentėjusysis A. M. pirmoje apklausoje taip pat parodė, kad išlipdamas iš automobilio pasiėmė pastotės raktus ir krepšyje buvusias apsaugos priemones, tik nedetalizavo kokios tai buvo priemonės. Dar kartą apklaustas jis jau neprisiminė, ar pasiėmė iš automobilio kokius nors daiktus, bet toje apklausoje šis taip pat nepaneigė pirmoje apklausoje nurodytų aplinkybių. Be to, byloje yra AB VST raštas, kuriame akcentuojama, kad A. M. privalėjo naudotis apsaugos nuo elektros poveikio priemonėmis, tarp kurių yra ir 10 kV indikatorius. Toks indikatorius buvo apžiūrėtas ikiteisminio tyrimo metu, o iš nuotraukų matyti, kad tas indikatorius yra panašus į lazdą. Apie tai, kad iškart po įvykio buvo kalbama apie nukentėjusiojo turėtą lazdą ar kitokį įrankį, galima spręsti ir iš policijos darbuotojų V. D. ir V. S. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Teisiamajame posėdyje aplinkybė, ar nukentėjusysis turėjo įrankį, išsamiai nebuvo tirta, buvo apsiribota tik vieno pareigūno V. D. apklausa, nebuvo apklaustas kitas pareigūnas, atvykęs į įvykio vietą, taip pat ir ikiteisminį tyrimą atlikęs pareigūnas, siekiant išsiaiškinti, kaip liudytojo P. G. parodymuose ikiteisminio tyrimo metu buvo užfiksuotos tokios aplinkybės apie A. M. turėtą įtampos indikatorių. Tačiau, nepaisant to, byloje nustatytos aplinkybės leidžia manyti, kad jis buvo priverstas gintis. Dėl to jo veiksmai, nors ir turėjo nusikaltimo požymių, negali būti laikomi nusikalstamais. Toje situacijoje, kuri susidarė jo konflikto su nukentėjusiuoju metu, jam buvo sudėtinga ramiai apsvarstyti visas aplinkybes ir nustatyti, ar A. M. turimas daiktas yra lazda, ar elektros įtampos indikatorius bei iš ko šis padarytas. Be to, jis matė, kad A. M. yra ne vienas, jis negalėjo žinoti, kaip elgsis pastarojo bendradarbiai. Įvykiai klostėsi pernelyg greitai ir jo reakcija į iškilusią grėsmę buvo instinktyvi – jis nedelsdamas gynėsi. Jis neprovokavo nukentėjusiojo. Apie pakankamai didelį jam iškilusį pavojų galima spręsti ir iš to, kad ne AB VST darbuotojai, o jo draugė R. K. paskambino į policiją ir pakvietė pagalbą. Apeliantas skunde cituoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 23 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-428/2010 išdėstytus motyvus, kurie, jo įsitikinimu, yra aktualūs šioje situacijoje. Nuteistasis nurodo, kad įvertinant teismų praktiką, tokioje situacijoje, kurioje jis atsidūrė, jo veiksmuose nėra būtinosios ginties ribų viršijimo požymių. Vien tai, kad teismas pripažino, jog jo veiksmai buvo nulemti netiesioginės tyčios, duoda pagrindą manyti, kad atsiradę padariniai automatiškai nerodo būtinosios ginties ribų peržengimo. Prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje nuteistasis A. S. prašo jo apeliacinį skundą patenkinti, o jeigu teismas padarytų išvadą, kad jis savo veiksmais gindamasis ar dėl neatsargumo padarė kam nors žalą, prašo skirti jam švelnesnę bausmę. Gynėjas prašo nuteistojo A. S. apeliacinį skundą patenkinti, o jei teismas manytų, kad A. S. veiksmuose yra kokios nors nusikalstamos veikos požymių, prašo paskirti nuteistajam švelnesnę bausmę taikant BK 54 str. 3 d. nuostatas. Prokuroras prašo nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmetamas.
Iš bylos matosi, kad teismas visas jos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir pagrįstai pripažino A. S. kaltu. Kvalifikuojant pripažintą įrodyta nuteistojo nusikalstamą veiką bei skiriant bausmę teismas baudžiamuosius įstatymus irgi pritaikė tinkamai.
Kad nuteistasis A. S. padarė įrodyta pripažintą nusikalstamą veiką, patvirtina nukentėjusiojo A. M., liudytojų parodymai, įvykio vietos apžiūros protokolas, specialisto išvada ir kiti bylos duomenys. A. S. kaltę iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo A. S. parodymai. Visi šie įrodymai išsamiai išdėstyti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje. Nuteistojo A. S. kaltės nepaneigia ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai ištirti įrodymai.
Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matosi, kad dalies bylos aplinkybių dėl kilusio konflikto ir dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų neginčija ir pats apeliantas, tačiau nurodo, kad teismas netinkamai įvertino bylos įrodymus, nepašalino nukentėjusiojo, liudytojų ir jo paties parodymuose esančių prieštaravimų, įrodymus vertino ne kompleksiškai, o atsietai ir dėl to padarė neteisingas išvadas dėl jo kaltės. Apelianto teigimu, teismo išvada, kad jis nukentėjusiajam sudavė smūgį į galvos sritį, nuo ko šis griuvo ir trenkėsi galva į grindinį, nepagrįsta abejonių nekeliančiais įrodymais. Visi su tuo susiję nuteistojo apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.
Kad nuteistasis A. S. sudavė smūgį A. M. į galvos sritį, patvirtina paties nukentėjusiojo, liudytojo A. K., iš dalies ir liudytojos R. K. bei paties nuteistojo parodymai, specialisto išvada. Tai patvirtina ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto Ą. Sutkaus paaiškinimai. Iš bylos matosi, kad nukentėjusysis A. M. ikiteisminio tyrimo metu visose apklausose parodė, jog A. S. jam į galvą sudavė smūgį, po kurio jis prarado sąmonę. Pirmą kartą A. M. buvo apklaustas 2010 m. rugpjūčio 24 d. (1 t., 14-15 b. l.) po patirtos traumos dar būdamas reabilitacijoje Birštono sanatorijoje. Tuomet jis parodė, kad su nuteistuoju dėl po jo vairuojamo automobilio ratais puolusio šuns įvyko konfliktas. Jį vedžiojęs nuteistasis A. S. buvo išgėręs, elgėsi įžūliai, rėkavo. Kai jis nuvažiavęs prie elektros pastotės ruošėsi darbo vietą, prie jo priėjęs A. S. vėl „koliojosi“, o po to jam esant netoli pastotės sudavė smūgį, po kurio jis prarado sąmonę. Tuomet jis taip pat parodė, kad dėl patirto sužalojimo negali prisiminti visų įvykio detalių, jam atmintis tai sugrįžta, tai vėl dingsta, todėl tiksliau apibūdinti, kas įvyko, jis galės vėliau. Kitos 2010 m. lapkričio 4 d. vykusios apklausos metu (1 t. 17 b. l.) nukentėjusysis jau davė išsamesnius parodymus. Jis parodė, kad jam stovint netoli elektros pastotės, iš už nugaros išgirdo sparčius žingsnius ir sukosi bandydamas pažiūrėti, ir tuo metu A. S., užsimojęs dešine ranka, smogė jam į galvą. Į kurią tiksliai vietą pataikė, pasakyti negali, nes prarado sąmonę. Teisme nukentėjusysis A. M., parodęs apie iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes dėl konflikto pradžios ir priežasties, jau parodė, kad po to, kai jis išlipo iš automobilio ir ruošėsi darbui, nepastebimai prie jo priėjęs A. S. vėl ėmė konfliktuoti dėl šuns ir jį pastūmė. Jis griuvo, susitrenkė ir, kas vyko toliau, neprisimena.
Būtent šiais nukentėjusiojo parodymais nuteistasis grindžia apeliacinio skundo argumentus. Jis nurodo, kad nukentėjusiojo teisme duoti parodymai nepatvirtina teismo išvados apie smūgio sudavimą, nes A. M. teisme negalėjo tiksliai nurodyti, ar jam buvo suduotas smūgis, ar jis tik buvo pastumtas ir į kurią vietą jam buvo padarytas fizinis poveikis. Tuo tarpu teismas nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais rėmėsi be jokio teisėto pagrindo, nes jie neturi savarankiškos įrodomosios galios. Be to, ir ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai nebuvo labai konkretūs, įvykio aplinkybių A. M. neprisiminė, todėl nukentėjusiojo parodymai turėjo būti atmesti.
Iš dalies galima sutikti su nuteistojo argumentais dėl nukentėjusiojo parodymų konkretumo ir nuoseklumo, tačiau argumentai apie tai, kad teismas nuosprendį grindė nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o dėl jų nekonkretumo tuos parodymus iš viso turėjo atmesti, yra visiškai nepagrįsti.
Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismas, nustatęs, jog nukentėjusiojo A. M. teisme duoti parodymai iš esmės skiriasi nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu, vadovaujantis BPK 276 str. nuostatomis, nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus teisme balsu perskaitė. Atsakydamas į teismo klausimus A. M. jau parodė, kad neprisimena, ar A. S. jam sudavė smūgį, ar jį stūmė, tačiau patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu davė teisingus parodymus ir tuomet įvykio aplinkybes prisiminė geriau. Taip pat jis parodė, kad pats nuteistajam ne tik lazda, bet iš viso jokio smūgio nesudavė. Dar parodė, kad nuteistasis jo atsiprašė, atlygino žalą, o jis nuteistajam atleido, jis ateityje dar turės nemažai su gydymu susijusių išlaidų, kurias nuteistasis žadėjo jam kompensuoti.
Siekiant pašalinti nukentėjusiojo A. M. parodymuose esančius prieštaravimus nukentėjusysis papildomai buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuriame be kitų aplinkybių, kurias nurodė pirmosios instancijos teisme, parodė ir apie visiškai naujas aplinkybes. Jis parodė, kad išlipęs iš mašinos pradėjo eiti link pastotės, nuteistasis pradėjo kažką kalbėti, jis ėjo link nuteistojo, o šis pradėjo mosikuoti rankomis. Įvyko konfliktas. Jis virto stačia galva ir trenkėsi į asfaltą. Aikštelėje buvo iškrauti jų daiktai, gal už jų užkliuvęs jis nugriuvo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dar kartą buvo perskaityti visi nukentėjusiojo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme duoti parodymai (1 t., 14-15, 17 b. l., 3 t. 83-85 b. l.) bei nukentėjusiojo rašytas paaiškinimas (2 t., 34 b. l.). Šių perskaitytų parodymų nukentėjusysis nepaneigė, tačiau ir nenurodė labai aiškių jų nesutapimo priežasčių. Nurodė, kad pirmą kartą 2010-08-24 apklausiamas buvo dar prastos sveikatos būklės, tačiau kodėl vėliau savo ranka rašytame paaiškinime bei dar vėliau, t. y. 2010 m. lapkričio 4 d. vykusios apklausos metu, taip pat nurodė apie smūgio sudavimą, paaiškinti negalėjo. Dėl perskaitytų nukentėjusiojo parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme, A. M. parodė, kad nežino, kaip įvardinti tą kontaktą, tačiau nuo nuteistojo smūgio jis „lėkė ir krito“. Nukentėjusysis parodė, kad ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme įvykio aplinkybes nurodė ir nurodo taip, kaip jas prisiminė ir prisimena. Į teismo klausimus nukentėjusysis dar kartą parodė, kad neprisimena, ar nuteistasis jam sudavė smūgį, aiškino, kad su nuteistuoju jis nesimušė, tiesiog ėjo šalia jo ir pargriuvo užkliuvęs už apsaugos priemonių. Tos priemonės - tai pirštinės ir aukštos bei žemos įtampos indikatoriai. Indikatorius yra lakuotas suktas popieriaus lapas, sveriantis 150 g, jo antgalis yra stiklinis.
Iš to, ką nukentėjusysis parodė pirmosios instancijos teisme, matosi, kad jis ne tik nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, o nurodydamas, kad anksčiau įvykio aplinkybes jis prisiminė geriau, iš esmės juos patvirtino. Todėl teigti, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nėra jokio pagrindo. Savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų A. M. nepaneigė ir apklaustas apeliacinės instancijos teisme. Iš pradžių pats parodęs, kad jis virto stačia galva ir trenkėsi į asfaltą, vėliau nukentėjusysis jau parodė, kad neprisimena, kaip griuvo, samprotavo, kad galėjo užkliūti už aikštelėje išdėliotų darbo daiktų. Tačiau nukentėjusiojo parodymai apie tai, kad jis galėjo nugriūti užkliuvęs už jo paties nurodytų daiktų – pirštinių ir indikatorių, yra neįtikinami, nes tie daiktai tikrai negalėjo būti ta kliūtimi, dėl kurios nukentėjusysis galėjo nugriūti ir patirti sunkią galvos traumą, todėl juos kolegija atmeta. Be to, kad nukentėjusysis A. M. su nuteistuoju susitaikė, A. S. jam atlygino žalą, pirmosios instancijos teisme pats nukentėjusysis parodė ir apie tai, kad jam nebus lengviau nuo to, jei A. S. bus paskirta laisvės atėmimo bausmė. Todėl teisme nukentėjusiojo duotus parodymus kolegija vertina siekiu palengvinti nuteistojo padėtį. Tačiau vertinant nukentėjusiojo parodymus yra svarbu tai, kad A. M., kaip ir pirmosios instancijos teisme, nepaneigė ir savo ankstesnių parodymų apie smūgio sudavimą. Jis parodė, kad ir ikiteisminio tyrimo metu, ir pirmosios instancijos teisme, ir šiuo metu sakė ir sako tiesą. Be to, A. M. parodė ir apie tai, kad ikiteisminio tyrimo metu neturėjo jokio pagrindo apkalbėti nepažįstamą asmenį, t. y. A. S.. Dėl nurodytų aplinkybių nėra jokio pagrindo manyti, kad apie esmines nusikaltimo aplinkybes A. M. net kelis kartus ikiteisminio tyrimo metu davė neteisingus nuteistąjį apkaltinančius parodymus. Būtent ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo duoti parodymai apie smūgio sudavimą atitinka ir kitais įrodymais nustatytą šį faktą. Apelianto skunde akcentuojamus nukentėjusiojo A. M. ikiteisminio tyrimo duotuose parodymuose esančius nesutapimus dėl kitų aplinkybių, t. y. kad šuo buvo kovinis ir su antsnukiu, kad smūgis jam buvo suduotas tuomet, kai jis per raciją kalbėjo su dispečeriu, kolegija laiko neesminiais ir dėl jų nukentėjusiojo parodymus atmesti tikrai nėra pagrindo. Jie gali būti paaiškinami ir nukentėjusiojo sveikatos būkle skirtingų apklausų metu, ir dėl patirtos galvos traumos jo atminties sutrikimu, galėjusiu turėti įtakos nurodant įvykių sekos nuoseklumą. Taigi įvertinus visus nukentėjusiojo parodymus, tvirtinti, kad dėl jų nenuoseklumo ir nekonkretumo turėjo būti atmesti, nėra jokio pagrindo. Be to, smūgio sudavimo faktą patvirtina ir kiti byloje ištirti įrodymai.
Teisme apklaustas liudytojas A. K. parodė, kad jis aiškiai matė, kaip nuteistasis sudavė smūgį į veidą A. M.. Jis matė ir konflikto pradžią, kaip po automobilio ratais puolė šuo, ir girdėjo kaip, A. M. sustabdžius automobilį, nuteistasis pradėjo šaukti, kad šis važiuoja ant jo šuns. Praėjus 3-5 minutėms po prasidėjusio žodinio konflikto dažydamas elektros pastotės konstrukcijas jis vėl išgirdo triukšmą ir nulipęs nuo kopėčių ėjo prie pastotės kampo ir girdėjo A. M. sakant, kad kvies policiją. Priėjęs prie pastato kampo, jis matė A. M., keliantį ranką prie ausies, o nuteistasis tuo metu ranka smūgiavo A. M. į veidą, nukentėjusysis krito aukštielninkas ant asfalto ir jam iškrito telefonas. Tiksliai pasakyti, ar tai buvo smūgis, ar stiprus stūmimas, negali, tačiau, jo nuomone, tai buvo smūgis. Nukritęs A. M. bandė keltis, o nuteistasis dar žengė žingsnį link A. M., bet jis nuteistajam užlaužė rankas ir kvietėsi pagalbos. A. S. muistėsi, norėjo ištrūkti, muistydamasis galėjo atsitrenkti į pastotės sieną. Paskui prie jo priėjo ir P. G. bei vėliau į aikštelę atvažiavęs G. V., kurio jis paprašė iškviesti policiją ir greitąją medicinos pagalbą. Po 5 min. prie jų priėjo moteris (R. K.) ir klausė, kas atsitiko, o A. S. jai sakė skambinti policijai. Liudytojas taip pat parodė, kad A. M. indikatoriaus rankose neturėjo. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teisme liudytojas A. K. iš esmės parodė apie tokias pačias įvykio aplinkybes kaip ir pirmosios instancijos teisme. Jis parodė, kad išgirdęs triukšmą lipo nuo kopėčių ir ėjo pasižiūrėti, kas vyksta, o prie pastotės kampo girdėjo A. M. žodžius „kviesiu policiją“ ir matė, kaip A. S. ranka sudavė smūgį A. M. į veidą, o šis iškart po smūgio griuvo aukštielninkas.
Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad ir liudytojo A. K. ikiteisminio tyrimo metu duotuose parodymuose yra prieštaravimų, o ir teisme jo duoti parodymai apie smūgio sudavimą jau nebuvo tokie kategoriški, ir tai leidžia manyti, kad šis liudytojas tikrųjų įvykio aplinkybių nematė, o tik dėstė savo samprotavimus. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti ir atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai apklausiant liudytoją A. K., buvo perskaityti ir visi šio liudytojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (1 t. 24-25, 26-27 b. l.), kuriuos jis patvirtino. Iš ikiteisminio tyrimo metu A. K. duotų parodymų matosi, kad liudytojas visada buvo aiškiai nurodęs, kad matė, kaip nuteistasis A. M. sudavė smūgį į veidą, po kurio nukentėjusysis krito ant asfalto. Savo parodymus šis liudytojas buvo patvirtinęs ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei ant manekeno pademonstravęs, kurioje vietoje ir kokiu būdu A. S. sudavė smūgį A. M. (1 t., 28-35 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdyje perskaičius liudytojo A. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus (3 t., 110-111 b. l.), A. K. parodė, kad gal tai buvo ir stiprus stūmimas, bet tai buvo tikrai staigus judesys.
Nors liudytojas A. K. teisme iš tikrųjų parodė, kad negali tiksliai pasakyti, ar nuteistasis nukentėjusiajam sudavė smūgį, ar stipriai stūmė, tvirtinti, kad jis tikrųjų įvykio aplinkybių nematė, o tik dėstė savo samprotavimus, nėra pagrindo. Pažymėtina, kad tokia liudytojo nedidelė abejonė dėl smūgio sudavimo buvo išreikšta tik teisme, kuomet ir pats nukentėjusysis parodė apie pastūmimą, tačiau ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose šis liudytojas tvirtino, kad tai greičiau buvo smūgis nei pastūmimas, nes tas judesys buvo labai staigus. Apelianto skunde dėstomi argumentai dėl A. K. tariamai skirtingų parodymų apie tai, kuo (ranka ar kumščiu) buvo suduotas smūgis nukentėjusiajam, bei apie tai, kad šio liudytojo parodymai nesutampa su nukentėjusiojo parodymais dėl jo ir nukentėjusiojo tarpusavio padėties kontakto metu, kokią ryšio priemonę turėjo rankoje nukentėjusysis ir su kuo kalbėjo, nerodo nei šių asmenų parodymų prieštaravimų, nei paneigia teismo išvadas dėl smūgio sudavimo. Pats apeliantas skunde teisingai cituoja liudytojo A. K. parodymus, kuriuose dviem atvejais nurodyta, kad jis (A. S.) „kumščiu smogė A. M. į veidą“, „dešinės rankos kumščiu trenkė į veidą“, o parodymų patikrinimo vietoje - „dešine ranka smogė į veidą“. Taigi liudytojo A. K. parodymai ikiteisminio tyrimo metu apie esmines aplinkybes yra nuoseklūs ir vienodi. Jokio esminio prieštaravimo nėra ir tarp liudytojo A. K. bei nukentėjusiojo A. M. parodymų dėl nukentėjusiojo ir nuteistojo tarpusavio padėties smūgio sudavimo metu. Nukentėjusysis parodė, kad nuteistasis prie jo priėjo iš už nugaros, tačiau smūgį į veidą gavo jau atsisukęs į nuteistąjį. Būtent šį momentą matė ir apie tai parodė liudytojas A. K.. Be to, kaip jau buvo nurodyta, nukentėjusysis dėl savo sveikatos būklės ir galimai sutrikusios atminties neilgai trukusio incidento įvykių eiliškumą savo parodymuose galėjo nurodyti ne visiškai tiksliai. Todėl kiti apelianto nurodomi parodymų nesutapimai galėjo būti ir dėl šios priežasties. Dėl išdėstytų aplinkybių tvirtinti, kad A. K. paties smūgio sudavimo nematė, o tik samprotavo, kad galėjo būti suduotas smūgis, pagrindo nėra.
Tai, kad A. S. sudavė smūgį A. M., bei kitas įvykio aplinkybes patvirtino ir liudytojas P. G.. Nors šis liudytojas paties smūgio sudavimo momento nematė, tačiau kitos reikšmės bylai turinčios jo nurodytos aplinkybės atitinka tiek nukentėjusiojo, tiek ir liudytojo A. K. parodymus. Liudytojas P. G. teisme, kaip ir nukentėjusysis bei liudytojas A. K., parodė apie tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo dėl šuns kilusį konfliktą, kad nuteistasis plūdo A. M. ir įvyko incidentas. Tačiau jis nemanė, kad taip viskas pasibaigs, ir pasakęs, „gana ginčytis, einam dirbti“, nuėjo atrakinti pastotės durų. Netrukus jis išgirdo A. K. šaukiantis pagalbos, o atėjęs pamatė ant asfalto gulintį A. M. bei A. K., laikantį A. S.. Jis iš automobilio paėmė striukę ir ją padėjo A. M. po galva, nes šiam bėgo kraujas. A. K. jam pasakė, kad A. S. smogė A. M.. Taip pat liudytojas parodė, kad laikomas jaunuolis nebuvo taikus, o vėliau prie jų priėjo moteris ir pasakė A. S. „prisidirbai“ bei ramino nuteistąjį. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje liudytojas P. G. parodė, kad dėl į kelią išbėgusio šuns A. S. su A. M. „apsižodžiavo“ dar tuo metu, kai A. M. sustojo praleisti šuns. Po to A. S. vėl sugrįžo ir susiginčijo su A. M.. Viskas tuo ir baigėsi, jis nuėjo atrakinti transformatorinės durų ir išgirdo, kaip A. K. šaukė, kad kažkas atsitiko A. M.. Sumetęs į pastotę darbo daiktus jis atbėgęs pamatė A. K., laikantį A. S., o A. M. gulėjo ant žemės. Jis iš automobilio atsinešė skudurų, valė A. M. veidą, nes šis buvo apsivėmęs. Prie nukentėjusysis nebuvo jokių daiktų, išskyrus jo atneštus skudurus. Jokie daiktai iš automobilio nebuvo išimti. Perskaičius P. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (1 t., 37-38 b. l.), liudytojas parodė, kad šalia gulinčio A. M. indikatorių jis galėjo atnešti iš automobilio kartu su skudurais.
Kad A. S. sudavė A. M. smūgį, iš dalies patvirtina ir nuteistojo draugės liudytojos R. K. parodymai. Ši liudytoja apie įvykusio konflikto pradžią teisme davė iš esmės tokius pačius parodymus, kaip ir nukentėjusysis bei kiti šiame įvykyje dalyvavę ar jį stebėję liudytojai. Ji parodė, kad konfliktas prasidėjo dėl to, kai jos šuniukui vos nepakliuvus po autobusiuko ratais, jos draugas A. S. nukentėjusiajam dėl to papriekaištavo. Jiedu „apsižodžiavo“, paskui A. S., nunešė išmesti šiukšles ir eidamas link jos automobilio tęsė „koliojimosi procesą“. Iš savo automobilio išlipo nukentėjusysis su rudu daiktu rankoje ir pasakęs „snargly, aš tave pamokysiu“, užsimojo tuo daiktu. A. S. traukėsi atbulas nuo nukentėjusiojo. Ar nukentėjusysis sudavė A. S., nematė, nes tuo metu į automobilį šaukė šuniuką. Dar ji matė susistumdymą, po to atbėgo triukšmą išgirdę vyrai ir puolė A. S.. Ji įvykį stebėjo iš toliau, stovėdama apie 10 m atstumu ir į konfliktą nesikišo, o į įvykio vietą atėjo, kai jau viskas nurimo. Matė, kaip nukentėjusysis griuvo, kėlėsi ir vėl griuvo. Pati liudytoja neparodė apie tai, kodėl nukentėjusysis griuvo, tik atsakydama į teismo klausimus, ji parodė, kad A. S. stumtelėjo nukentėjusįjį ir po to greitai atbėgo kiti vyrai, kurie jau buvo „pakeliui“.
Iš bylos matosi, kad teisme ši liudytoja apie esmines įvykusio incidento aplinkybes davė visiškai skirtingus parodymus nuo duotų ikiteisminio tyrimo metu. Ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 58-59 b. l.) liudytoja R. K. buvo parodžiusi, kad „kuomet vyriškis užsimojo, Arijus ranka trenkė vyriškiui į smakrą. Po smūgio vyriškis aukštielninkas nukrito ant žemės“. Papildomos liudytojos apklausos metu (1 t., 61 b. l.) R. K., savo anksčiau duotus parodymus patikslino. Ji parodė, kad savo pirminius parodymus patvirtina bei juos papildo, nes anksčiau nurodydama apie tai, kad vyriškis užsimojo daiktu, panašiu į lazdą, nekonkretizavo šio veiksmo momento. Tas vyriškis lazda buvo užsimojęs tik išlipęs iš automobilio, o ar tuo metu, kai A. S. tam vyriškiui sudavė smūgį, vyriškis turėjo ką nors rankose, nepastebėjo. Savo parodymus apie tai, kad ji matė, kaip A. S. nukentėjusiajam ranka trenkė į veidą, liudytoja R. K. parodė ir parodymų patikrinimo vietoje metu. Kad matė momentą, kaip A. S. smogė nukentėjusiajam, liudytoja R. K. parodė ir akistatos su liudytoju A. K. metu. Teisme perskaičius liudytojos ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, R. K. negalėjo paaiškinti, kodėl ji anksčiau nurodė, kad buvo suduotas smūgis, ir parodė, kad ji nežino kaip pavadinti, ar buvo smūgis, ar stiprus pastūmimas. Tačiau ji parodė, kad jei žmogus krito, tai vadinasi nuo smūgio ar nuo gero pastūmimo.
Išdėstytus liudytojos R. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus apeliaciniame skunde cituoja ir nuteistasis bei nurodo, kad iš tokių parodymų negalima daryti išvados, jog jis nukentėjusįjį sunkiai sužalojo. Tokios išvados, apie kurią nurodo apeliantas, vien tokie teisme liudytojos duoti parodymai tikrai nepatvirtina, tačiau vertinant juos kartu su kitais įrodymais, jie yra reikšmingi nustatant bylos aplinkybes, taip pat ir apie smūgio sudavimą. Iš to, ką teisme parodė liudytoja R. K. bei kaip ji paaiškino parodymų keitimo priežastis, galima daryti išvadą, kad nepaneigdama savo parodymų apie nuteistojo nukentėjusiajam suduotą smūgį, teisme R. K. stengėsi duoti nuteistajam kuo palankesnius parodymus. Tačiau šiuo atveju atkreiptinas dėmesys į tai, kad ir teisme ši liudytoja kategoriškai nepaneigė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie smūgio sudavimą ir tai patvirtina jos teisme duoti parodymai, kad „jei žmogus krito, tai vadinasi nuo smūgio ar nuo gero pastūmimo“. Tuo tarpu tai, kad nuteistasis A. S. nukentėjusiajam sudavė smūgį, nuo kurio šis krito, galva atsitrenkė į asfaltą ir patyrė sunkų sveikatos sutrikdymą, iš dalies patvirtina ir paties nuteistojo parodymai.
Teisme apklaustas A. S. savo kaltę pripažino iš dalies ir parodė, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp jo ir nukentėjusiojo A. M. kilo konfliktas dėl R. K. į gatvę išbėgusio šuns, kurio A. M. vos nesuvažinėjo. A. M., pasiėmęs kažkokį įrankį ėjo link jo ir lazda trenkė jam per galvą. Jis gindamasis stumtelėjo nukentėjusįjį, šis krito, stojosi, tačiau vėl krito ir liko gulėti. Tada prie jo pribėgo nukentėjusiojo kolegos ir pradėjo jį mušti. Jis negalėjo apsiginti ir prašė R. K. kviesti policiją. Tačiau iš bylos matosi, kad versiją apie nukentėjusiojo pastūmimą, o ne suduotą smūgį nuteistasis pirmą kartą davė tik teisminio nagrinėjimo metu. Todėl teismas, vadovaudamasis BPK 276 str. 4 d. nuostatomis, teisiamojo posėdžio metu perskaitė visus nuteistojo A. S. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. A. S., ikiteisminio tyrimo metu apklaustas iškart po įvykio (2 t. 94 b. l.) buvo parodęs, kad A. M. užsimojo lazda ir norėjo jam trenkti, bet jis, nelaukdamas, kol jam trenks lazda, dešine ranka trenkė nukentėjusiajam į veidą. Nuo smūgio A. M. nukrito. Šiuos savo parodymus nuteistasis patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu bei manekeno pagalba pademonstravo, kaip sudavė nukentėjusiajam smūgį į smakrą (2 t. 104-110 b. l.). 2010-12-21 vykusios įtariamojo apklausos metu (2 t. 102 b. l.) A. S. kaltu jau neprisipažino, tačiau anksčiau duotus parodymus patvirtino bei parodė, kad jam nukentėjusysis ne tik grasino užsimojęs su daiktu panašiu į lazdą, bet juo ir trenkė. Perskaičius teisme šiuos nuteistojo parodymus, A. S. pripažino, kad jie yra nenuoseklūs ir tai jis paaiškino tuo, kad „laukė teismo dienos, kada jis galės viską normaliai paaiškinti“. Iškart po įvykio jis buvo šoke ir negalėjo prisiminti visų įvykio aplinkybių, kurias dabar geriau prisimena. Savo parodymų prieštaringumą nuteistasis aiškino ir tuo, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog nukentėjusįjį stumtelėjo, tačiau tyrėjas jam sakė, kad tokio termino kaip „stumtelėjimas“ nėra, todėl jis sutiko, kad jo parodymuose būtų užrašyta, jog jis sudavė smūgį. Apeliacinės instancijos teisme papildomai apklaustas nuteistasis A. S. dar kartą parodė apie visas įvykio aplinkybes. Jis parodė, kad A. M. ėjo link jo ir norėdamas jį pagąsdinti trenkė lazda, kaip dabar jam žinoma, tai buvo elektros įtampos matavimo indikatorius, per galvą. Galvoje jam buvo padarytas „prakirtimas“. Jis gynėsi, norėjo iš rankų išmušti lazdą, A. M. krito ant žemės. Gal gindamasis užkliudė nukentėjusįjį, todėl šis nukrito. Smūgio nukentėjusiajam jis nesudavė, gal A. M. krito neišlaikęs pusiausvyros, gal buvo išgėręs. Šiame teismo posėdyje dar kartą buvo perskaityti visi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, kurių prieštaringumą nuteistasis aiškino panašiai kaip ir pirmosios instancijos teisme. A. S. parodė, kad tyrėjui A. Š. jis sakė, jog kliudė žmogų, tačiau jam buvo atsakyta, kad tokių žodžių „kliudyti“ negali būti, jog kai kurie žodžiai, kurie sakomi, nėra rašomi. Tyrėjas jam tariamai paaiškino, kad termino „stumtelėjimas“ nėra, jo negalima nei užrašyti, nei nufotografuoti.
Vertinant visus nuteistojo parodymus, matosi, kad jie kito vis palankesne sau linkme, kol galiausiai nuteistasis iš viso atsisakė duoti parodymus, kol nesusipažins su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Ir tik teisme jis parodė, kad nukentėjusiajam ne sudavė smūgį, o jį pastūmė. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje savo veiksmą prieš nukentėjusįjį jis iš viso įvertino tik kaip švelnų stumtelėjimą. Tačiau tokius nuteistojo parodymus kolegija atmeta, nes jie neatitinka kitais įrodymais nustatytų bylos aplinkybių, o nuteistojo parodymų pakeitimo priežastis vertina kaip neįtikinančias ir nelogiškas. Manyti, kad tyrėjas dėl apelianto nurodomų priežasčių atsisakė užrašyti nuteistojo parodymus taip, kaip nuteistasis aiškina, o A. S. dar ir sutiko su jo užrašytais parodymais, nėra jokio pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje paklaustas, kodėl šiems prieštaravimams pašalinti nebuvo prašoma apklausti tyrėją A. Š., nuteistasis parodė, kad toks prašymas buvo pareikštas, bet teismas jį atmetė. Tačiau iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad iš tikrųjų nuteistojo gynėjas apklausti tyrėją prašė visiškai dėl kitų aplinkybių, susijusių ne su nuteistojo, o su liudytojo P. G. apklausa. Be to, apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. S. nukentėjusiojo griuvimo priežastį aiškino dar ir tuo, kad A. M. galbūt buvo išgėręs. Tačiau tokie nuteistojo teiginiai neatitinka bylos aplinkybių. Iš byloje esančios specialisto išvados (1 t., 91 b. l.) matosi, kad iškart po įvykio paėmus ir ištyrus nukentėjusiojo kraują, jame etilo alkoholio nerasta. Visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad nuteistojo teisme duoti parodymai pagrįstai teismo buvo įvertinti kaip jo gynybos taktika, tuo tarpu jo ikiteisminio tyrimo metu parodymai buvo užrašyti iš nuteistojo žodžių. Be to, pats nuteistasis savo ankstesnių parodymų teisingumą patvirtino parašu ir savo ranka padarytu įrašu, kad protokolas surašytas teisingai. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad jis ir ikiteisminio tyrimo metu niekada neparodė, jog smogė nukentėjusiajam į veidą kumščiu, o teisme bandė paaiškinti, kodėl jo apklausos protokoluose atsirado įrašai, kad vienu atveju jis trenkė, kitu – kad sudavė smūgį. Tokie apelianto nepagrįsti, o iš dalies ir neatitinka bylos aplinkybių. Žodžiai trenkti ir suduoti yra sinonimai ir jie faktiškai reiškia tą patį veiksmą, o teisiamajame posėdyje dėl to nebuvo aiškinamasi. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matosi, kad teismas bandė aiškintis, kodėl nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu parodė apie suduotą smūgį, o teisme jau teigė, kad stumtelėjo nukentėjusįjį. Tai, kad nuteistasis nebuvo nenurodęs, jog kumščiu smogė nukentėjusiajam į veidą, irgi nekeičia esmės, nes tokios aplinkybės teismas ir nenustatė, nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta tik apie tai, kad A. S. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į galvos sritį.
Nors būtent nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai atitinka kitais įrodymais nustatytas bylos aplinkybes apie smūgio sudavimą, apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas grindė jo paties ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotais parodymais, yra nepagrįsti. Iš nuosprendžio matosi, kad teismas nuteistojo parodymus dėl įvykio aplinkybių įvertino įrodymų viseto kontekste. Nuosprendyje nurodyta, kad A. S. parodymus toje dalyje, kurioje jie atitinka kitus įrodymus, teismas pripažįsta kaip teisingus, o toje dalyje, kur prieštarauja, vertina kaip siekimą sušvelninti baudžiamąją atsakomybę. Įvertinęs nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duotų parodymų nenuoseklumą bei prieštaringumą kartu su nukentėjusiojo bei liudytojo A. K. teisme duotais parodymais, teismas padarė pagrįstą išvadą, kad A. S. žodinio konflikto pasekoje sudavė nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį, nuo kurio krisdamas ir atsitrenkdamas į grindinį nukentėjusysis patyrė galvos traumą. Tokia teismo išvada yra pagrįsta, ji nebuvo paneigta ir apeliacinės instancijos teisme papildomai ištirtais įrodymais, todėl nekyla jokių abejonių, kad dėl nuteistojo A. S. į galvos sritį suduoto smūgio nukentėjusysis krito ir galva atsitrenkęs į grindinį patyrė sunkią galvos traumą. Tokią teismo išvadą patvirtina ir specialisto išvada.
Teismo medicinos specialisto išvadoje (1 t., 94-95 b. l.) nurodyta, kad A. M. yra konstatuoti tokie sužalojimai: kaukolės pamato, kairės vidurinės daubos lūžis su ausies būgnelio plyšimu, galvos smegenų sumušimas su ūmia subdurine kraujosruva apie dešinį smegenų pusrutulį bei galvos smegenų sumušimo židiniai dešinės smilkininės skilties žievėje. Visi šie sužalojimai galėjo išsivystyti nuo vienintelio smūgio kietu buku daiktu į kairio smilkinio sritį. Taip susižaloti žmogus galėjo ir griūdamas ant kieto plokščio pagrindo. Išvadoje taip pat nurodyta, kad remiantis turimais sužalojimų aprašymais detaliau spręsti apie sužalojimo mechanizmą, žalojančio įrankio ar paviršiaus savybes, sužalojimų skaičių ir eiliškumą nėra galimybės. Padarytas sužalojimas vertinamas sunkiu sveikatos sutrikdymu, nes buvo sumuštos galvos smegenys ir vystėsi gyvybei pavojingas smegenų pabrinkimas ir strigimas. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad prieš darydamas išvadą apie tai, kad jis savo veiksmais sunkiai sužalojo A. M., turėjo išsiaiškinti nukentėjusiajam padarytų sužalojimų mechanizmą. Tokios teismo išvados, apelianto nuomone, nepatvirtina teismo medicinos specialisto išvada, nes nukentėjusiajam nekonstatuoti jokie išoriniai sužalojimai, o tai reiškia, kad jis nesudavė smūgio A. M.. Tokie apelianto yra nepagrįsti, nes šioje nutartyje jau buvo padaryta išvada, kad nuteistasis nukentėjusiajam sudavė smūgį į galvą, po kurio A. M. krito galva atsitrenkė į asfaltą. Be to, apelianto argumentus paneigia apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto eksperto paaiškinimai.
Teismo posėdyje specialisto išvadą pateikęs ekspertas Ą. Sutkus savo išvadą patvirtino ir paaiškino, kad ją surašė remdamasis A. M. gydymo stacionare ligos istorija, kurioje nebuvo užrašyti jokie A. M. išoriniai sužalojimai, paties nukentėjusiojo jis neapžiūrėjo. Dabar prieš teismo posėdį dar kartą susipažinęs su jam pateikta ligos istorija, jis rado seselės įrašą, kuriame nurodyta, kad nukentėjusiojo pakaušyje yra nubrozdinimas. Tas įrašas tik patvirtina, kad buvo kontaktas, buvo suduota mažiausiai vienas smūgis ir nukentėjusysis griuvo pakaušiu, galbūt kaire puse, kadangi lūžo kaukolės vidinė dauba, plyšo ausies būgnelis. Šie duomenys jam neleidžia tvirtinti, kad buvo suduotas smūgis į galvą, nes tam pagrįsti neturi medicininių duomenų, bet jie ir nepaneigia, kad nukentėjusiajam galėjo būti suduotas smūgis ranka į veidą, nuo kurio jis ir nugriuvo. Labiausiai tikėtina, kad nukentėjusysis griuvo patyręs smūgį, nes jeigu griūtų pats, jis susižalotų kitas kūno vietas, alkūnes. Ekspertas parodė, kad sužinojęs daugiau duomenų jis savo išvadą patikslina, kad visi aprašyti sužalojimai įvyko griūnant ir atsitrenkiant pakaušio sritimi į kietą plokščią pagrindą. Perskaičius nuosprendžio dalį (3 t., 125 b. l.) ekspertas parodė, kad teismo išvada, jog kaltinamasis žodinio konflikto pasekoje sudavė nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį, ko pasekoje nukentėjusysis krisdamas į grindinį patyrė galvos traumą, yra teisinga. Juo labiau, kad veidas irgi yra galvos sritis. Ekspertas parodė, kad savo išvadą jis papildo tuo, kad visi sužalojimai galėjo išsivystyti nuo vienintelio smūgio kietu buku daiktu į kairio smilkinio pakaušio sritį, tačiau šis papildymas nekeičia jo duotos išvados esmės ir skirti papildomą teismo medicinos ekspertizę netikslinga. Atsakydamas į proceso dalyvių klausimus, ekspertas paaiškino, kad tokiam griuvimui nereikėjo stipraus smūgio, jei būtų stiprus smūgis, tai būtų matęsi išoriniai sužalojimai. Sužalojimą nukentėjusysis patyrė, kai griuvo galva ant kieto paviršiaus, bet tam griuvimui yra būdingas silpnesnis ar stipresnis poveikis iš priekio. Būtent tas poveikis privertė nukentėjusįjį pakeisti padėtį. Ekspertas taip pat paaiškino, kad patyrus tokias traumas žmogui yra būdingas atminties sutrikimas.
Specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai teisme tik dar kartą patvirtino teismo išvadą apie tai, jog būtent dėl nuteistojo suduoto smūgio į galvos sritį nukentėjusysis krito ir atsitrenkė į grindinį bei patyrė sunkų kūno sužalojimą. Eksperto paaiškinimai teisme apie tai, kad vien tai, kad nukentėjusiojo galvoje neužfiksuota išorinių sužalojimų (išskyrus nubrozdinimą pakaušio srityje), dar nereiškia, kad nukentėjusiajam ir nebuvo suduotas smūgis. Priešingai, jis paaiškino, kad labiausiai tikėtina, kad būtent dėl suduoto smūgio nukentėjusysis krito ir patyrė sunkią galvos traumą. Be to, ekspertas paaiškino, kad tas smūgis nebūtinai turėjo būti suduotas didele jėga, tačiau savaiminio kritimo ir tokio sužalojimo galimybę ekspertas argumentuotai atmetė.
Taigi specialisto išvada ir eksperto paaiškinimai teisme leidžia daryti išvadą, kad vienintelė priežastis, dėl kurios nukentėjusysis griuvo ir galva atsitrenkė į grindinį, lėmė jo sunkų sveikatos sutrikdymą. Be nuteistojo pavojingos veikos nukentėjusysis nebūtų nukritęs. Vadinasi, nuteistojo suduotas smūgis buvo būtina nukentėjusuojo sunkaus sveikatos sutrikdymo atsiradimo sąlyga. Tai reiškia, kad tarp nuteistojo nukentėjusiajam suduoto smūgio į galvos sritį ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, kurio buvimą apeliantas ginčija. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad tokių padarinių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, todėl teismas jo nusikalstamą veiką galėjo kvalifikuoti tik kaip sunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo. Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.
Apie kaltės turinį, jos formą ir rūšį, sprendžiama atsižvelgiant į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes – kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, nusikalstamų veiksmų pobūdį ir intensyvumą, sužalojimų pobūdį ir laipsnį, kaltininko ir nukentėjusiojo elgesį prieš nusikalstamus veiksmus, šių veiksmų metu, jiems pasibaigus (ar juos nutraukus) ir t. t. – bei remiantis ištirtų įrodymų viseto analize. Jeigu nustatoma, kad kaltininkas, suduodamas smūgį nukentėjusiajam, suvokė tokio savo veiksmo pavojingumą, numatė, kad dėl to nukentėjusiajam gali būti sutrikdyta sveikata, tačiau buvo abejingas tokios veikos galimiems padariniams, o nukentėjusysis, be tiesioginių smūgio padarinių, patiria ir kitų sužalojimų (pvz., krisdamas) ir dėl to sunkiai sutrikdoma jo sveikata, kaltininko veika kvalifikuojama kaip tyčinis sunkus sveikatos sutrikdymas, numatytas BK 135 straipsnyje (kasacinė nutartys Nr. 2K-854/2007, 2K-194/2008, 2K-368/2009).
Pats apeliantas sutinka su tokia linkme formuojama teismų praktika, tačiau skunde nurodo, kad jo atvejis skiriasi nuo situacijų, kuomet teismai pripažįsta kaltininkus padarius BK 135 str. 1 d. numatytą nusikaltimą ir precedentas šiuo atveju turi būti taikomas itin atsargiai. Tačiau kolegija neturi jokio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad sunkus sveikatos sutrikdymas A. M. buvo padarytas tyčia, todėl nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kuriais tvirtinama, kad teismas turėjo svarstyti klausimą dėl sunkaus sveikatos sutrikdymo dėl neatsargumo, yra atmetami. Kūno sužalojimas pripažįstamas padarytas dėl neatsargumo, jei kaltininkas numato galimybę padaryti žalą kito žmogaus sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikisi to išvengti arba tokios galimybės nenumato, nors gali ir turi tai numatyti (BK 16 straipsnis).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti, kad sveikatos sutrikdymas padarytas dėl neatsargumo. Nuosprendyje ir šioje nutartyje išdėstyti ir aptarti įrodymai patvirtina, kad A. S. sąmoningai sudavė smūgį nukentėjusiajam A. M. į galvą. Normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, kad galva yra gyvybiškai svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis. A. S., būdamas normalaus psichinio ir socialinio išsivystymo žmogus, suvokė, kad suduodamas smūgį A. M. į gyvybiškai svarbią kūno vietą (galvą), tokiais savo veiksmais kelia pavojų jo sveikatai, numatė, kad dėl to nukentėjusysis gali griūti ir susitrenkti galvą į grindinį ir patirti sunkų kūno sužalojimą, ir nors nenorėjo sunkiai sužaloti nukentėjusiojo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Tokiu būdu teismo išvada, kad A. S. padarė sunkų sveikatos sutrikdymą veikdamas netiesiogine tyčia, yra pagrįsta. A. S., tyčia suduodamas smūgį nukentėjusiajam į veidą, suprato savo veiksmo pavojingumą, tačiau buvo abejingas padariniams, kurie galėjo atsirasti, todėl privalo atsakyti pagal faktiškai kilusius padarinius.
Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad teismas be pagrindo nesvarstė klausimo dėl būtinosios ginties požymių buvimo jo veikoje. Apeliantas labai plačiai dėsto argumentus apie tai, jog nukentėjusysis įvykio metu turėjo lazdą (taip jis įvykio metu įvertino elektros įtampos matavimo indikatorių) ir ja sudavė jam į galvą. Tačiau teismas jo paaiškinimams apie šias aplinkybes bei jo parodymams apie jam buvusią grėsmę, dėl ko jis buvo priverstas gintis ir nukentėjusįjį netyčia galėjo pastumti, neskyrė deramo dėmesio. Visus su tuo susijusius apelianto argumentus kolegija atmeta.
Pagal baudžiamąją teisę ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes (kasacinės nutartys Nr. 2K-497/2007, Nr. 2K-7-428/2010). Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 str. 2 d.: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.
Jau išdėstytais ir aptartais įrodymais nustatyta, kad dar nukentėjusiajam būnant automobilyje su nuteistuoju įvyko žodinis konfliktas dėl palaido po automobilio ratais puolusio šuns. Po to A. M. nuvažiavo į aikštelę ir ruošėsi darbui toje aikštelėje esančioje elektros pastotėje. Tačiau išmetęs šiukšles nuteistasis nenurimo ir atėjęs prie nukentėjusiojo toliau konfliktavo. Tą patvirtino ne tik nukentėjusysis, liudytojai A. K., P. G., bet ir liudytoja R. K.. Taigi šių asmenų parodymai patvirtina, kad nukentėjusysis A. M. nebuvo iniciatorius toliau tęsti konfliktą ar prieš nuteistąjį panaudoti smurtą. Nors liudytojas P. G. ir pirmosios, ir apeliacinės instancijos teisme iš tikrųjų parodė, kad šalia be sąmonės gulinčio A. M. gal ir buvo indikatorius, tačiau parodė, kad jį iš automobilio galėjo atnešti jis pats kartu striuke. Net ir tikint nuteistojo parodymais apie A. M. turėtą indikatorių, tvirtinti, kad juo nukentėjusysis A. S. sudavė, nėra jokio pagrindo. Smūgio sudavimą nuteistajam elektros įtampos matavimo indikatoriumi (lakuoto popieriaus ritiniu) nukentėjusysis kategoriškai neigė, to nepatvirtino ir liudytojais apklausti jo bendradarbiai ir netgi su nuteistuoju buvusi jo draugė liudytoja R. K.. Paties nuteistojo apeliacinio skundo argumentus bei jo parodymus teisme apie lazda jo galvoje padarytą prakirtimą paneigia ir specialisto išvada (2 t., 132 b. l.). Šios išvados tiriamojoje dalyje nurodyta, kad pats A. S. paaiškino, jog jį sumušė nepažįstamas vyriškis. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje dėl šios specialisto išvadoje užfiksuotos aplinkybės nuteistasis paaiškino, kad gal jis tiesiog nenurodė, jog jam buvo trenkta pagaliu per galvą. Tačiau iš specialisto išvadoje užrašyto A. S. paaiškinimo apie tai, kad nepažįstamas vyriškis, apkabinęs rankomis kūną, trankė jo galvą į sieną, sužalojo veidą, akivaizdu, kad tuomet nuteistasis aiškino būtent apie liudytojo A. K. veiksmus. Kad nuteistajam galėjo būti padaryti specialisto išvadoje aprašyti sužalojimai, patvirtina ir liudytojo A. K. parodymai. Šis liudytojas parodė, kad sulaikydamas A. S., buvo jam užlaužęs rankas, laikė jį, o šis muistėsi, todėl jis galėjo nuteistąjį trinktelėti į transformatorinės sieną. Kad A. K. sulaikytas nuteistasis blaškėsi, muistėsi ir nebuvo ramus parodė ir liudytojai P. G. bei R. K., o tai tik patvirtina liudytojo A. K. parodymus apie tai, kaip nuteistasis galėjo būti sužalotas. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad A. S. konstatuoti kūno sužalojimai, atitinkantys nežymų sveikatos sutrikdymą, galėjo gautis savigynos metu, tačiau apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto eksperto Ą. Sutkaus paaiškinimai patvirtina ir tai, kad nuteistajam galvoje padaryti nežymūs sužalojimai yra būdingi ir asmens sulaikymui. Ekspertas taip pat paaiškino, kad sužalojimai galvoje tikrai nebūdingi smūgio sudavimui kietu buku daiktu (lazda). Tokiu būdu byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad nuteistajam nukentėjusysis sudavė elektros indikatoriumi per galvą, o A. S. įvairiose kūno vietose nustatyti nežymūs kūno sužalojimai buvo padaryti A. K. nuteistąjį sulaikant ir tai vyko jau po to, kai nuteistasis A. M. sudavė smūgį ir šis jau gulėjo ant žemės. Byloje taip pat nustatyta, kad žodinis konfliktas buvo tik tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo, nei A. K., nei P. G. į jį nesikišo. Liudytojas P. G. netgi parodė, kad norėjo nutraukti beprasmį ginčą sakydamas „gana ginčytis, einam dirbti“. Todėl teigti, kad nuteistajam buvo kilusi kokia nors grėsmė, o jis dėl to buvo priverstas gintis, nėra jokio pagrindo. Visos šios aplinkybės rodo, kad nuteistajam A. S. nebuvo kilusi jokia reali ir akivaizdi grėsmė ir gintis jam nebuvo nuo ko, todėl jo veiksmus vertinti būtinosios ginties situacija teismui nebuvo jokio pagrindo. Nesant būtinosios ginties situacijos, nuteistojo smūgio sudavimas į galvos sritį nukentėjusiajam negali būti vertinamas ir būtinosios ginties ribų peržengimu. Dėl išdėstytų motyvų nuteistojo A. S. veiksmai suduodant nukentėjusiajam smūgį į galvos sritį, ko pasekoje nukentėjusysis A. M. krito, galva atsitrenkė į grindinį ir patyrė sunkų kūno sužalojimą, pagrįstai įvertinti kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, o jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 135 str. 1 d.
Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas A. S. bausmę teismas vadovavosi BK 41 str. 2 d. nuostatomis dėl bausmės paskirties, BK 54 str. 2 d. numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais ir jokių bausmės skyrimą reglamentuojančių BK nuostatų reikalavimų nepažeidė. Pirmiausia pažymėtina, kad teismas teisingai išsprendė nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių klausimą. Iš bylos matosi, kad nuteistasis atlygino nukentėjusiajam padarytą turtinę žalą, todėl teismas tai pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 3 p.). Tačiau teismas pagrįstai nustatė ir nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nors nuteistasis neigė įvykio dieną vartojęs alkoholį ir parodė, kad jis buvo blaivus, alkotesterio parodymais (2 t., 122 b. l.) A. S. po jo sulaikymo buvo nustatytas 1,45 promilių girtumas. Nuteistojo aiškinimą, kad girtumas galbūt buvo nustatytas dėl to, kad ryte jis vartojo valerijono tinktūrą, paneigė apeliacinės instancijos teisme apklaustas teismo medicinos ekspertas, paaiškinęs, kad dėl pavartotos valerijono tinktūros toks girtumas tikrai negalėjo būti. Pats nusikaltimo pobūdis ir tai, kad dėl tokios priežasties kilęs žodinis konfliktas peraugo į smurto panaudojimą rodo, kad nuteistojo apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, o tai patvirtina, kad BK 60 str. 1 d. 9 p. numatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę teismas nustatė pagrįstai. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgė ir į kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes: nusikalstamos veikos pobūdį ir jos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį. A. S. padarė sunkų baigtą smurtinį nusikaltimą. Sunkų sveikatos sutrikdymą jis nukentėjusiajam padarė veikdamas netiesiogine tyčia. Skiriant bausmę teismas įvertino ir nuteistojo asmenybę. Nors teismas nuosprendyje ir nurodė, kad A. S. neteistas, tačiau iš bylos matosi, kas jis 2005 m. Vokietijoje buvo nuteistas pagal tos šalies įstatymus už bendrininkavimą bandant įvykdyti plėšikišką prievartavimą sunkinančiomis aplinkybėmis. Iš bylos taip pat matosi, kad dar būdamas nepilnametis A. S. buvo įtariamas bendrininkų grupe padaręs atvirą svetimo turto vagystę, tačiau teismo nutartimi nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas paskiriant jam baudžiamojo poveikio priemones. Iš bylos duomenų taip pat matosi, kad dėl A. S. padarytos BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos 2003 m. liepos 23 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius (3 t., 13 b. l.). Iš šio nutarimo matosi, kad A. S. buvo įtariamas tuo, kad būdamas girtas trikdė visuomenės rimtį ir tvarką, elgėsi įžūliai grasindamas peiliu nukentėjusiajam. Be to, A. S. buvo baustas ir už adminitracinės teisės pažeidimus. Visa tai nuteistąjį charakterizuoja neigiamai ir rodo, kad nuteistasis yra linkęs pažeidinėti įstatymus.
Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nuteistojo gynėjas pateikė 2012-06-12 sutartį (3 t., 181-182 b. l.), kuria A. S. įsipareigoja per 5 metus Valstybinei ligonių kasai atlyginti 8098,86 Lt žalą. Taip pat teismui buvo pateikta Šakių rajono apylinkės teismo nutartis, kuria patvirtinta taikos sutartis tarp nuteistojo A. S. ir jo mirusios žmonos motinos D. B., A. S. dukters M. S. gimimo liudijimo bei jos motinos mirimo liudijimo nuorašai, išrašas iš medicininių dokumentų apie A. S. diagnozuotą laimo ligą. Baigiamųjų kalbų metu nuteistasis ir jo gynėjas pareiškė ir alternatyvų prašymą švelninti bausmę, kadangi A. S. atžvilgiu egzistuoja BK 54 str. 3 d. numatytos aplinkybės, leidžiančios skirti švelnesnę negu įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę. Tačiau tokį prašymą kolegija atmeta.
BK 54 str. 3 d. yra nurodyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Pagal susiformavusią ir galiojančią teisminę praktiką šis baudžiamasis įstatymas taikomas tik nustačius išimtines bylos aplinkybes. Tuo tarpu šioje byloje jokių išimtinių aplinkybių, apibūdinančių padarytą nusikalstamą veiką arba kaltininko asmenybę ir rodančių aiškiai mažesnį jų pavojingumo laipsnį, nebuvo nustatyta. Išimtine aplinkybe negali būti laikoma tai, kad nuteistasis sutartimi įsipareigojo atlyginti žalą Privalomojo sveikatos draudimo fondui, nes tai yra nuteistojo pareiga. Tai, kad jis šių metų vasarą susirgo laimo liga, irgi nėra išimtinė aplinkybė, rodanti mažesnį nuteistojo ar jo padarytos veikos pavojingumą. Iš prie bylos pridėtos Šakių rajono apylinkės teismo nutarties matosi, kad D. B. į teismą kreipėsi su prašymu neterminuotai apriboti tėvo valdžią A. S. ir nustatyti nuolatinę globą nepilnametei M. S. jos globėja paskiriant ieškovę D. B. bei nustatyti M. S. nuolatinę gyvenamąją vietą su ieškove. Ši civilinė byla buvo užbaigta šalims sudarius taikos sutartį. Viename iš sutarties punktų nurodyta, kad A. S. išreiškia pritarimą, kad susiklosčius nenumatytoms: sunkios ligos, mirties ar kitoms itin svarbioms aplinkybėms, dėl kurių jis ilgą laiką negalės tinkamai įgyvendinti tėvo pareigų, įstatymų nustatyta tvarka M. S. laikinoji ar nuolatinė globa būtų paskirta D. B.. Tai tik patvirtina, kad nuteistajam atliekant laisvės atėmimo bausmę, jo nepilnamete dukra būtų tinkamai pasirūpinta.
Kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, paskirdamas A. S. baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytą bausmę teismas įvertino visas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, taip pat vadovavosi ir BK 41 str. 2 d. nurodyta bausmės paskirtimi ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, tačiau ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl bausmės individualizavimo principo teismas nepažeidė. Jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių nuteistajam galėtų būti taikomos BK 54 str. 3 d. nuostatos, nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. BK 135 str. 1 d. sankcija numato tik vienintelės rūšies bausmę – laisvės atėmimą iki 10 metų. Iš nuosprendžio matosi, kad skirdamas bausmę, daugelį bylos aplinkybių teismas jau įvertino nuteistojo naudai, atsižvelgė ir į nukentėjusiojo A. M., atleidusio nuteistajam, poziciją, todėl paskyrė nuteistajam žymiai švelnesnę už sankcijos vidurkį ir artimą jos žemutinei ribai 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Laikyti šią bausmę per griežta ir dar labiau ją švelninti pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Nuteistojo A. S. apeliacinį skundą atmesti.