- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Data
- 2016-02-09
- Bylos Nr.
- e2A-68-755/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-30-3-00505-2014-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Jonaitienė
- Ieškovas
- Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
- Atsakovas
- M. B.
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. e2A-68-755/2016
nutartis
2016 m. vasario 9 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Eigirdo Činkos, teisėjų Birutės Jonaitienės ir Nijolės Danguolės Smetonienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-15-732/2015 pagal ieškovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ( toliau –Policijos departamentas ) ir Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato ieškinį atsakovui M. B. dėl turtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovai pateikė ieškinį, prašydami iš atsakovo M. B. priteisti Policijos departamentui prie VRM 1 694,39 EUR (5 850,38 Lt) ir Utenos apskrities Vyriausiajam policijos komisariatui 686,85 EUR (2 371,55 Lt) turtinės žalos atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2012-02-27 tarnybos metu (duomenys neskelbtini) D. P., atlikdamas jam priklausančias funkcijas, tiesiogiai susijusias su tarnybinių pareigu atlikimu ir padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei bei sveikatai, patyrė lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymą. 2012-05-30 (duomenys neskelbtini) A. M. patvirtino Nelaimingo atsitikimo tyrimo aktą Nr. 89-NA1-1, kuriame konstatuota, kad 2012-02-27 D. P. buvo sužalotas dėl neteisėtų M. B. veiksmų. 2012-12-19 buvo patvirtinta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 89-74-IS-10 „Dėl (duomenys neskelbtini) D. P. sveikatos sutrikdymo“, kurioje buvo konstatuota, kad D. P. patirta trauma atitinka Statuto 40 str. 3 d., D. P. buvo sužalotas atliekant tarnybines pareigas, jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų ir atsiranda sąlyga mokėti Statuto 40 str. 3 d. numatytą kompensaciją. VRM Medicinos centro Centrinė medicinos ekspertizės komisija nustatė, kad pareigūnui D. P. sveikatos sutrikdymas priskiriamas prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymo. Iš teismo medicinos specialisto išvados matyti, kad D. P. konstatuotas dešiniojo kelio sąnario šalutinio šeivikaulio raiščio patempimas. Policijos departamentas prie VRM patvirtino išvadą dėl sprendimo priėmimo išmokėti (duomenys neskelbtini) D. P. 5 212,20 Lt piniginę kompensaciją ir 638,18 Lt draudimo lėšas. Visagino miesto apylinkės teismas 2014-03-07 priėmė nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-11-531/2014, kurioje M. B. buvo išteisintas, tačiau Panevėžio apygardos teismas 2014-06-20 nuosprendžiu panaikino Visagino miesto apylinkės teismo 2014-03-07 nuosprendį ir pripažino atsakovą kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 286 str. Taip pat Molėtų rajono apylinkės teismas 2012-10-09 priėmė nutarimą administracinio teisės pažeidimo byloje, kurioje M. B. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą pagal ATPK 171² str. 1 d. ir jam paskirta nuobauda. Panevėžio apygardos teismas paliko nutarimą nepakeistą. Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryšium su tarnyba sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1991-12-05 nutarimu Nr. 530, 26 punktas nustato, kad įstaigos, išmokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso,) teisę į žalą padariusius juridinius ir fizinius asmenis Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Utenos apskrities VPK, remdamasis minėtų Sąlygų 2.2 punktu, pervedė 2371,55 Lt sumą VSDFV Karinių ir joms prilygintų struktūrų skyriui, taip patirdamas 2371,55 Lt žalą. Policijos departamentas prie VRM išmokėjo D. P. 5850,38 Lt (piniginę kompensaciją ir draudimą), o Utenos apskrities VPK - 2371,55 Lt. Pagal CK 6.280 straipsnio nuostatas, ieškovai turi teise iš atsakovo M. B., dėl kurio kaltės buvo sužalotas D. P., regreso tvarka išieškoti tokio dydžio sumą, kiek sumokėjo D. P..
Žemesnės instancijos teismas
Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimu ieškovų ieškinys tenkintas iš dalies. Priteista iš atsakovo M. B. 686,85 Eur žalos atlyginimo ieškovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui. Priteista iš atsakovo M. B. 21 Eur žyminio mokesčio. Likusioje dalyje ieškinys atmestas.Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina nustatyti realiai D. P. patirtos žalos dydį. Teismas nustatė, kad policijos pareigūnui D. P. išmokėta jo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija bei draudimo suma, apskaičiuota vadovaujantis viešosios teisės aktų reikalavimais, bei nedarbingumo pašalpa, draudimas. Ieškovas ieškiniu prašomos priteisti patirtos žalos dydį grindė specialių teisės aktų pagrindu pareigūnui išmokėtos kompensacijos dydžiu. Teismas konstatavo, kad Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsiranda viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiima pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Tačiau ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų.Dėl to teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013).
Teismas, remdamasis bylos duomenimis, nustatė, kad pareigūnas realiai patyrė žalą, kai nuo 2012-02-28 iki 2012-03-19 buvo nedarbingas. Nurodė, kad byloje nėra duomenų apie sužalojimo gydymo būdą, medikamentus, taikytą reabilitaciją ar kt. Pažymėjo, kad žalos dydis nėra preziumuojamas, jį privalo įrodyti ieškovas. Pareigūnui dėl nurodyto sužalojimo išmokėta 2 381,24 Eur (8 221,95 Lt) kompensacija, teismo vertinimu, akivaizdžiai viršija atlygintinos realios žalos dėl tokio pobūdžio sveikatos sužalojimų dydį. Bylos duomenys patvirtina, kad tokio dydžio kompensacija pareigūnui buvo išmokėta dėl to, jog sužalojimo metu galiojusiuose teisės aktuose nustatyta speciali tokios žalos apskaičiavimo tvarka – kompensacijos dydis nebuvo diferencijuojamas, o nustatomas fiksuota suma (dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio). Teismas nurodė, kad tuo atveju, jeigu valstybės lėšomis apdraustam pareigūnui išmokėta kompensacija viršija jam padarytą žalą, tai įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Nurodė, kad ieškovas neįrodinėjo žalos dydžio, nes manė, kad žalos dydis yra išmokėta trečiajam asmeniui D. P. suma. Teismas nustatė, kad pareigūnas realiai patyrė žalą nuo 2012-02-28 iki 2012-03-19, t.y. 21 dieną buvo nedarbingas. D. P. už 21 darbo dieną buvo išmokėta 1861,50 Lt nedarbingumo pašalpa bei 510,05 Lt pervesta valstybinio socialinio draudimo įmokų. Taigi, teismas, atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, bei nustatęs, kad D. P. realiai patyrė žalą, kuomet buvo 21 dieną nedarbingas,apskaičiuota nedarbingumo pašalpa sudarė 686,85 Eur (2 371,55 Lt), sprendė, kad ieškovui – Utenos apskrities VPK iš atsakovo priteistinas 686,85 Eur dydžio žalos atlyginimas (CK 6.283 str., 6.249 str. 1 d.).
Šalies argumentai
Ieškovas Policijos departamentas apeliaciniu skundu skundžia Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-09-14 sprendimą ir prašo sprendimo dalį panaikinti ir priimti naują sprendimą – priteisti Policijos departamentui 1694,39 Eur žalą.
Nurodo, kad nesutinka su teismo argumentavimu, jog pareigūnas realiai patyrė žalą nuo 2012-02-28 iki 2012-03-19, o ieškovas nepateikė jokių kitų įrodymų apie kitas pareigūno sužalojimo pasekmes bei apie sužalojimo gydymo būdą, medikamentus, taikytą reabilitaciją ar kt. Pažymi, kad 2012-05-09 Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Teisingumo ministerijos Ukmergės poskyrio pateiktoje specialisto išvadoje Nr. G101/12 (14) nurodyta, kad D. P. nustatytas dešinio kelio sąnario šalutinio šeivikaulio raiščio patempimas. Sužalojimas galėjo būti padarytas sukant blauzdą, esant ištiestam kelio sąnariui. Patvirtinus tarnybinio patikrinimo išvadą, D. P. išduotas siuntimas į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisiją sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsniui nustatyti, kurios 2013 m. sausio 9 d. išduotoje pažymoje Nr. 100, nustatyta, kad D. P. sveikatos sutrikdymas priskiriamas lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymui (S83.4), sužalojimas priskiriamas vidaus tarnybos sistemos pareigūnų ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigų kursantų sunkių, apysunkių ir lengvų sužeidimų, traumų bei kitų sveikatos sutrikdymo sąrašo, patvirtinto Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 2 d. nutarimu Nr. 1130 3.2 punktui (nekiauriniai sužeidimai ir traumos, jeigu nepažeisti vidaus organai, sąnariai, sausgyslės, stambiųjų nervų kamienai ar pagrindinės kraujagyslės). D. P. nedarbingumo laikotarpis tęsėsi 21 dieną, nuo 2012-02-28 iki 2012-03-19.Nurodo, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo, pavirtinto Vidaus reikalų ministro 2009 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IV-125 (2012 m. kovo 12 d, įsakymo Nr. 1V-206 redakcija) 4.2 punkte nustatyta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kai laikinasis nedarbingumas trunka nuo 21 iki 25 dienų.
Teigia, kad teismas nevertino tos aplinkybės, jog nagrinėjamu atveju sužalojus trečiojo asmens sveikatą, jam padarytos žalos objektyviai neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė.
Pažymi, kad Policijos departamentas, teikdamas ieškinį bei atgręžtinį reikalavimą atsakovui, vadovavosi teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d, nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 ir kt.), kurioje teismas išaiškino, kad „<...> išmokėtos kompensacijos dydis, jos nepaneigus, savaime nereiškia, kad sužalotas pareigūnas nepatyrė tokio dydžio žalos, Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, t. y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 straipsnio 1 dalis; Policijos veiklos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Dėl to jis atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotoją, turėjo numatyti takias pasekmes, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalą. Pažymėtina, kad tokias žalas dydis gali būti mažinamas esant CK 6.251, 6.282 straipsniuose nustatytoms aplinkybėmis.<...>“.
Mano, kad į bylą pateikti pareigūno nedarbingumo pažymėjimas, iš kurio galima nustatyti nedarbingumo laikotarpi, bei medicininiai dokumentai, kuriuose užfiksuota pareigūno gydymo eiga, tiesiogiai susiję su patirtos žalos dydžiu. Būtent šie dokumentai turi esminę reikšmę nustatant pareigūnui padarytos žalos faktą bei žalos dydį. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir vertino aplinkybes, padarė akivaizdžių fakto vertinimo klaidų, dėl ko neteisingai pritaikė įstatymą ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas M. B. prašo Molėtų rajono apylinkės teismo 2015-09-14 sprendimą palikti nepakeistą, ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas teigia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Apeliaciniu skundu ieškovas atsakovo civilinę atsakomybę grindžia specialiųjų teisės aktų pagrindais, tačiau padariusio žalą asmens atsakomybė nustatoma vadovaujantis CK normomis, nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas. Teismų praktikoje išdėstyta, kad priešingas aiškinimas reikštų, jog žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės apimtis būtų priklausoma nuo to kas pareiškė reikalavimą atlyginti žalą – nukentėjęs asmuo ar socialinio draudimo išmoką nukentėjusiajam išmokėjusi valstybės institucija. Atsakovas nurodo, kad teismas, remdamasis dokumentais, kuriuos ieškovas nurodo apeliaciniame skunde – pareigūno nedarbingumo pažymėjimu, medicininiais dokumentais, priteisė ieškovui - Utenos apskrities VPK, 539,12 Eur išmokėtą nedarbingumo pašalpą ir 147,72 Eur valstybinio socialinio draudimo įmoką. Apelianto manymas, kad teismas nevisapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus ir įvertino aplinkybes, padarė fakto vertinimo klaidų, neteisingai taikė įstatymą, nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teismų praktikoje pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra tinkamai atskleista bylos esmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgement of 27 september 2001, par 30; Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; kt.).
Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi bylos įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus (CPK 185 str.), kaip minėta, nenustačiusi absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d.), iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, tinkamai taikė ir aiškino tiek procesinės, tiek materialinės teisės normas, visapusiškai įvertino šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo (CPK 176 str., 263 str., 320 str., 327 str.). Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas. Ieškovo argumentai dėl teismo nevisapusiškai ištirtų byloje esančių įrodymų, faktinių aplinkybių netinkamo įvertinimo, įstatymo neteisingo taikymo bei apeliacinio skundo nuorodos į Lietuvos Aukščiausiojo teismo pateiktą praktiką civilinėse bylose, vertinami kaip nepagrįsti. Kadangi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nebekartoja. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog neturi pareigos atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, tad pasisako tik dėl teisiškai reikšmingų apeliacinio skundo argumentų
Byloje kilęs ginčas dėl ieškovui - Policijos departamentui iš atsakovo policijos pareigūną sužalojusio asmens – atsakovo M. B. regreso tvarka nepriteistos 1694,34 Eur (5850,38 Lt) žalos, ieškovo teigimu patirtos pervedant Utenos apskrities VPK 5212,20 Lt sumą kompensacijai R. P. išmokėti Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo įstatymo galiojusios 40 str. 3 d. redakcijos pagrindu (b.l. 113, 65) bei 638,18 Lt draudimo sumą.
Apeliaciniu skundu ieškovas, prašydamas priteisti iš atsakovo M. B. 1694,39 Eur žalą, pakartotinai nurodo D. P. nustatytą sužalojimą, sužalojimo padarymo mechanizmą, tai, kad D. P. nedarbingumo laikotarpis tęsėsi 21 dieną, taip pat, kad Vidaus tarnybos sistemos pareigūnui ar kursantui lengvo sveikatos sutrikdymo atveju išmokamos kompensacijos dydžio nustatymo tvarkos aprašo, pavirtinto Vidaus reikalų ministro 2009 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IV-125 (2012 m. kovo 12 d, įsakymo Nr. 1V-206 redakcija) 4.2 punkte nustatyta 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija, kai laikinasis nedarbingumas trunka nuo 21 iki 25 dienų. Tačiau nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apelianto nurodytos aplinkybės buvo įvertintos ir padaryta pagrįsta išvada, kad jos neleidžia teigti, kad prašomos priteisti 1694,39 Eur sumos dydis yra įrodyta ieškovo patirta žala. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, Policijos departamento prievolė mokėti socialinio draudimo išmoką nukentėjusiam pareigūnui atsirado viešosios teisės normų pagrindu, t. y. valstybė savanoriškai prisiėmė pareigą mokėti socialines išmokas, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į valstybės lėšomis draudžiamų interesų svarbą, valstybės biudžeto galimybes ir kitus reikšmingus kriterijus. Ši prievolė saisto tik valstybės institucijas, bet ne privačius asmenis, kurių civilinė atsakomybė reglamentuojama CK normų. Dėl to nėra teisinio pagrindo išvadai, kad pareigūną sužalojęs asmuo turėjo suvokti tokių savo veiksmų padarinius ir privalo prisiimti prievolę atlyginti specialiaisiais teisės aktais nustatyto dydžio žalą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2013-01-18 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013). Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad apeliantas byloje neįrodė, jog žala yra didesnė nei D. P. išmokėtos nedarbingumo pašalpos dydis. Kaip matyti iš ieškovo procesinių dokumentų, jis neįrodė 1694,39 Eur žalos dydžio, nes prašomą priteisti sumą grindė vien tik aplinkybe, kad suma išmokėta policijos pareigūnui. Tuo tarpu kompensacijos dydis gali neatitikti realiai padarytos žalos dydžio.
Apeliaciniu skundu nepagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų byloje – į bylą pateiktų pareigūno nedarbingumo pažymėjimo bei medicininių dokumentų, kurie, apelianto teigimu, rodo pareigūno sužalojimo laipsnį, gydymo trukmę ir turi esminę reikšmę nustatant pareigūnui padarytos žalos faktą bei žalos dydį. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, jog teismas, nustatydamas pareigūno D. P. realiai patirtos žalos dydį, įvertino pareigūno sužalojimo laipsnį (lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymas), nedarbingumo laikotarpį (21 dieną). Papildomų duomenų(įrodymų) apie pareigūnui dėl sužalojimo kilusias didesnes nei atlyginta išmokant laikinojo nedarbingumo išmoką pasekmes, nepateikta.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika 2013-01-18 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2013. Apelianto nurodomos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-11-17 nutarties, priimtos kasacinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008, išvados nepaneigia žalos atlyginimo principo šioje byloje, kurį, remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, taikė apylinkės teismas. Įstaiga regreso tvarka iš kalto dėl žalos asmens gali reikalauti tos kompensacijos dalies, kuria atlyginta žala. Apeliaciniu skundu nepagrįstai daroma nuoroda į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-12-23 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2009, nes kasacinės bylos aplinkybės yra skirtingos – spręsta, kas yra tinkamas atsakovas pagal Policijos departamento, išmokėjusio policijos pareigūnui socialinio draudimo išmoką dėl sveikatos sužalojimo eismo įvykyje tarnybos metu, ieškinį, pareikštą įgyvendinant regreso teisę, kai asmuo, pripažintas kaltu dėl eismo įvykio, kurio metu padaryta žala nukentėjusiajam, buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, tačiau jo draudikui iškelta bankroto byla.
Atsižvelgdama į visą tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Kadangi ieškovo apeliacinis skundas atmetamas, o atsakovas prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, M. B. iš apelianto priteistinos patirtos išlaidos advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje (CPK 98 str.). Iš pateiktų dokumentų matyti, kad atsakovas patyrė 470 Eur išlaidų advokatui. Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų ribų (Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl yra iš esmės pagrįstos.Sykiu atsižvelgiant į tai, jog tas pats advokatas atstovavo atsakovui pirmos instancijos teisme, atsiliepimas nesudėtingas, nagrinėtas ginčas nesudėtingas, tad atsiliepimo parengimo sąnaudos ne itin didelės, Rekomendacijų 2.1,2.3,2.7,2.9 pagrindu atlygintinų lėšų dydis mažinamas iki 235 € (CPK 93 str., 98 str.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Molėtų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (į.k. 188785847) atsakovui M. B. (a.k. (duomenys neskelbtini) 235 € advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.