Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės, kolegijos teisėjų Henricho Jaglinskio ir Eglės Surgailienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantų D. L. (ieškovės) ir M. L. (atsakovo) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-01 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. N2-2367-558/2015 pagal ieškovės D. L. ieškinį atsakovui M. L. dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo esant kito sutuoktinio kaltei ir dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių bei atsakovo M. priešieškinį ieškovei D. L. dėl bažnytinės santuokos apskaitos įrašo panaikinimo esant kito sutuoktinio kaltei ir dėl santuokos apskaitos įrašo panaikinimo pasekmių, tretieji asmenys AB DNB bankas, UAB „Swedbank lizingas“, dalyvaujanti institucija, teikianti išvadą byloje – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. D. L. įsipareigoja sudaryti sąlygas nepilnamečiams vaikams I. M. L. ir/arba B. A. L. bendrauti su tėvu M. L. šioje sutartyje nustatyta tvarka, o taip pat galimybę bendrauti su M. L. artimais giminaičiais (CK 3.135 straipsnis). I. M. L. ir/arba B. A. L. atsisakymas bendrauti, atitinkamai, su M. L. arba D. L., negali būti pagal šią sutartį aiškinamas ar interpretuojamas, atitinkamai, kaip M. L. arba D. L. sutartinių prievolių pažeidimas.

5. Šalys susitaria šios sutarties 1-5 dalis vykdyti, atsižvelgdamos ir netrikdydamos nepilnamečių vaikų I. M. L. ir B. A. L. užimtumo: lavinimosi ir mokymosi proceso, užklasinės veiklos (stovyklos, būreliai, kt. renginiai).

7. Šalys atskiru tarpusavio susitarimu, atsižvelgdamos į nepilnamečių vaikų I. M. L. ir B. A. L. norus, poreikius ir interesus, gali nustatyti ir kitokią nepilnamečių vaikų pagal laiką ir formą priimtiną bendravimo su M. L. tvarką.

Priteisė iš atsakovo M. L. ieškovės D. L. naudai 11 698,43 EUR kompensaciją iš santuokinių lėšų mokėtas kredito įmokas, atsakovo asmeninei prievolei dengti. Priteisė iš ieškovės D. L. atsakovo M. L. naudai 1 216,41 EUR kompensaciją už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, šeimos lėšomis padengiant asmenines ieškovės sumokėtas draudimo įmokas. Priteisė iš ieškovės D. L. atsakovo M. L. naudai 456,81 EUR kompensaciją.

Nustatė, kad po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo visos teisės ir pareigos pagal 2010-12-10 lizingo sutartį Nr.LT089276, sudarytą su kreditoriumi UAB „Swedbank lizingas“, pereina ieškovei D. L.. Pripažino prievolę pagal 2002-05-06 Kreditavimo sutartį Nr.252-021V, sudarytą su AB DNB banku, asmenine atsakovo M. L., a. k. (duomenys neskelbtini) prievole.

Priteisė iš atsakovo M. L. ieškovės D. L. naudai 31 EUR žyminio mokesčio. Priteisė iš ieškovės D. L. atsakovo M. L. naudai 2 091,25 EUR bylinėjimosi išlaidų. Priteisti iš M. L. į valstybės biudžetą 48,43 EUR žyminį mokestį ir 11,94 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Priteisė iš ieškovės D. L. į valstybės biudžetą 15,19 EUR išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimą išlaikymo priteisimo dalyje nukreipė vykdyti skubiai.

Teismas nustatė, kad šalys skyrium gyvena nuo 2013-09-23, kai atsakovas paliko šeimos namus ir išsikėlė gyventi į nuomojamą butą. Teismas nurodė, kad nei vienas iš sutuoktinių neįrodė faktų, su kuriais siejama sutuoktinio kaltės prezumpcija. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad sutuoktinis buvo jai neištikimas ar kad jos atžvilgiu buvo naudojamas fizinis ar psichologinis smurtas bei atsakovo alkoholio vartojimas. Ieškovė taip pat neįrodė, kad išsikėlęs iš namų atsakovas visiškai nesirūpino šeima. Teismas nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad gyvendama santuokoje atsakovė buvusi jam neištikima. Teismas byloje nenustatė, jog abi šalys būtų dėjusios dideles pastangas, kad šeima vėl gyventų kartu, svarsčiusios visas įmanomas galimybes, intensyviai ieškojusios sutarimo, dėl ko padarė išvadą, kad gyvenimas atskirai abu juos iš dalies tenkino ir dėl natūralaus tarpusavio santykių atšalimo yra kalti jie abu. Ieškovės pasirinkimu po santuokos nutraukimo teismas jai paliko santuokinę pavardę L.. Teismui pripažinus, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ieškovės reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas nesprendė. Teismas nepriteisė tarpusavio išlaikymo vienas kitam, nes abu yra sveiki ir darbingi. Teismas, atsižvelgęs tiek į šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus teiginius, tiek į bylos nagrinėjimo metu šalių išsakytus argumentus, tiek į Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadose nustatytas aplinkybes bendraujant su vaikais, sprendė, kad vaikus su abiem tėvais sieja stiprus ir glaudus ryšys, vaikai gerai jaučiasi tiek su motina, tiek su tėvu. Todėl teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais bei teismų praktika sprendė, kad nagrinėjamu atveju tikslinga nepilnamečių šalių dukterų gyvenamąją vietą nustatyti su motina D. L.. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ir turi asmeninės nuosavybės teise priklausantį būstą, jo pajamos yra didesnės negu ieškovės, tačiau tai nėra pakankamas pagrindas nustatyti vaikų gyvenamąją vietą su atsakovu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas neprieštaravo ieškovės siūlomai bendravimo su vaikais tvarkai, nustatė siūloma atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarką. Teismas, įvertinęs kiekvienos šalies turtinę padėtį, konstatavo, kad atsakovas didesne dalimi privalo prisidėti prie vaikų išlaikymo nei ieškovė. Teismo manymu, nepilnamečių dukrų, kurioms šiuo metu yra aštuoneri ir šešeri metai, poreikiai gali būti patenkinti, skiriant per mėnesį kiekvienai po 420 EUR, iš kurių po 250 EUR kiekvienai turėtų skirti tėvas M. L. ir po 170 EUR kiekvienai dukrai turėtų skirti motina D. L. kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki vaikų pilnametystės. Teismas ieškovės prašymą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo atmetė, kaip nepagrįstą, kadangi nustatė, jog atsakovas nuo šalių gyvenimo skyriumi pradžios teikė vaikams išlaikymą. Sprendžiant dėl momento, nuo kurio šalys pradėjo gyventi kartu, teismas vertino, kad atsakovė įrodymų, patvirtinančių jos teiginius apie gyvenimo pradžią kartu nuo 2001 m. nepateikė. Teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, padarė išvadą, jog šalys pradėjo kartu gyventi nuo 2005m. rugsėjo mėn., nes ieškovė, 2005-09-12 pervesdama lėšas UAB TELE2, savo gyvenamosios vietos adresą nurodė (duomenys neskelbtini), nes iki šios datos ieškovės gyvenamosios vietos adresas mokėjimo pavedimuose buvo nurodomas (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, jog ieškovė neturėjo pakankamų pajamų prisidėti prie nekilnojamojo turto, adresu (duomenys neskelbtini), pirkimo, o ginčo butas buvo nupirktas iš atsakovo asmeninių lėšų. Teismas padarė išvadą, jog ginčo butas, garažas bei 1/30 dalis žemės sklypo nebuvo įgyti bendromis sugyventinių lėšomis ir abiejų pastangomis, o tai patvirtina, kad atsakovas siekė minėtus nekilnojamuosius daiktus įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Teismas, atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, ieškovės reikalavimą dėl pripažinimo dalinės nuosavybės į butą, esantį (duomenys neskelbtini), garažą, esantį (duomenys neskelbtini), 1/30 dalį žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ir, padalinant šį turtą lygiomis dalimis, priteisimo ieškovei 20 060,98 EUR piniginę kompensaciją atmetė. Teismas, atsižvelgdamas į prezumpciją, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, iš atsakovo priteisė ieškovei 11 698,43 EUR (23 396,76 EUR : 2 = 11 698,43 EUR) dydžio kompensaciją laikotarpiu nuo 2006-09-02 (santuokos sudarymo) iki 2013-09-23 (gyvenimo skyrium pradžios) iš bendrų santuokinių lėšų mokėtas kredito įmokas, vykdant atsakovo iki santuokos sudarymo prisiimtus kreditorinius įsipareigojimus AB DNB bankui. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą pripažinti santuokoje investuotas lėšas, t.y. 76 108 Lt (22 042,40 EUR) bendrąja jungtine nuosavybe ir padalinti šį turtą, atsižvelgiant į lygių dalių principą – ieškovei priteisiant 11 021,20 EUR piniginę kompensaciją. Teismas nustatė, jog šios lėšos buvo panaudotos šeimos poreikių tenkinimui. Teismas, atsižvelgęs į prezumpciją, jog sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, iš ieškovės priteisė atsakovui 1 216,41 EUR (2 432,81 EUR : 2 = 1 216,41 EUR) dydžio kompensaciją laikotarpiu nuo 2006-09-02 (santuokos sudarymo) iki 2013-09-23 (gyvenimo skyrium pradžios) iš bendrų santuokinių lėšų mokėtas draudimo įmokas, vykdant ieškovės iki santuokos sudarymo „Swedbank Life Insurance SE“ investicinio gyvybės draudimo sutartį. Teismas nustatė, jog 2002-05-06 tarp atsakovo ir AB DNB banko buvo sudaryta Kreditavimo sutartis Nr.252-021V, pagal kurią kredito gavėjui suteiktas 54 084,88 EUR būsto kreditas iki 2027-04-30. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad atsakovas kreditą paėmė iki santuokos sudarymo, ir nesant byloje ginčo dėl prievolės pobūdžio po santuokos apskaitos įrašo panaikinimo teismas minėtą prievolę pripažino atsakovo asmenine prievole. Teismas nustatė, kad UAB „Swedbank lizingas“ su ieškove D. L. 2010-12-10 sudarė lizingo sutartį Nr.LT089276, kurios pagrindu lizingo bendrovė iš turto pardavėjo įsigijo ir ieškovei perdavė naudotis ir valdyti 2007 metų gamybos automobilį Honda CR-V, kurio kaina sutarties sudarymo metu buvo 62 500 Lt (18 101,25 EUR). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad likusių mokėti lizingo įmokų suma yra didesnė nei automobilio vidutinė vertė, priešieškinio reikalavimą, susijusį su kompensacijos išmokėjimu, tenkino iš dalies - atsakovui priteisė 456,81 EUR kompensaciją.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė D. L. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-01 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo bei priteisti iš atsakovo ieškovės naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas už atstovavimo paslaugas pirmosios instancijos teisme.

Atsakovas pateiktame priešieškinio pareiškime nenurodo bendrai santuokoje įgyto turto ir tai grindžia aplinkybe, jog viešame registre nėra įregistruoto bendrai ginčo šalims priklausančio turto. Pagal teismų praktiką turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 str. 3 d. nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 str. ir 3.91 str. įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis, bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą remdamasis CK 3.88 str. 1, 2 ir 4 d., 3.90 str. ir 3.91 str. taisyklėmis;Butas ir garažas, adresu Pamėnkalnio g. 18-24, Vilnius, įsigytas iki santuokos sudarymo, šalims gyvenant kartu, vedant bendrą ūkį. Kadangi šalys ketino sudaryti santuoką, nebuvo svarbu, kieno vardu bus pasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis. Teismas klaidingai pripažino, kad įsigytas būstas su priklausiniais priklauso išimtinai atsakovui asmeninės nuosavybės teise. Paskolos įmokas mokėjo abi šalys pagal savo finansines galimybes tiek iki santuokos, tiek būnant santuokoje. Ieškovė remiasi kasacinio teismo išaiškinimais dėl nesusituokusių asmenų bendro turto kūrimo 2008-04-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2008;Pažymi, kad priešieškinio pareiškime minima 2010-12-10 lizingo sutartis Nr. LT 089276 su AB Swedbank baigėsi 2015 m. gruodžio mėn. Ieškovė įmokas moka pati. Šis turtas nėra dalintinas. Skundžiamame sprendime nėra pagrįsta, kaip apskaičiuota iš ieškovės atsakovo naudai priteista kompensacija, dėl ko sprendimas naikintinas kaip neteisėtas;Teismo sprendime nurodyta 1216,41 EUR suma dėl atsakovui priteistos kompensacijos už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, šeimos lėšomis padengiant asmenines ieškovės sumokėtas draudimo įmokas, yra nepagrįsta. Tikroji draudimo investicinė vertė yra daug mažesnė, iš tų sumokėtų įmokų išsiskaičiuodavo ir įmokos dėl kritinių ligų draudimo ir įvairūs administraciniai mokesčiai. Nustatyti tikrąją priteistiną sumą yra sudėtinga, todėl sprendimas neteisingas ir nepagrįstas;2091,25 EUR dydžio bylinėjimosi išlaidos priteistos iš ieškovės atsakovo naudai neatitinka Rekomendacijų dėl bylinėjimosi išlaidų 8.16 ir 8.18 p., taipogi punktams dėl bylos sudėtingumo ir advokato darbo laiko sąnaudų. Atsakovas nesilaikė CPK 98 str. 1 d., dėl ko ieškovei buvo priteistos neproporcingai didelės išlaidos už advokato paslaugas;Teismas nevertino pateiktų įrodymų, sprendimą priėmė, remdamasis nepagrįstais motyvais, dėl ko toks nepagrįstas ir neteisėtas sprendimas turi būti panaikintas ir byla perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas M. L. apeliaciniu skundu prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-12-01 sprendimo rezoliucinę dalį dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo ir išdėstyti ją taip: „Priteisti iš tėvo M. L. išlaikymą nepilnamečiams vaikams I. M. L. ir B. A. L. kiekvienai po 250 EUR kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis, nuo ieškinio teisme padavimo dienos - 2014-09-26 iki dukrų pilnametystės, iš priteistos išlaikymo sumos išskaičiuojant M. L. jau sumokėtas išlaikymo dukroms sumas, vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-30 nutartį dėl laikino išlaikymo, bei papildomai sumokėtą 3 108,33 EUR išlaikymo dukroms sumą, pavedant nepilnamečių vaikų piniginėmis lėšomis uzufrukto teise disponuoti jų įstatyminei atstovei, -motinai D. L., priteistas išlaikymo sumas periodinėmis išmokomis indeksuojant Vyriausybės nustatyta tvarka“. Likusioje dalyje skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas neatsižvelgė į atsakovo nurodytas aplinkybes ir nevertino į bylą pateiktų įrodymų apie apelianto mokėtą papildomą išlaikymą nepilnamečiams vaikams visą laikotarpį nuo ieškinio teisme padavimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos. Nors teismas pripažino, kad atsakovas savo dukrų atžvilgiu elgiasi sąžiningai, net ir priteisus laikiną išlaikymą iš atsakovo, jis ir toliau moka dukrų darželio bei būrelių išlaidas, tačiau šių ir kitų sumokėtų išlaikymo sumų teismas nepagrįstai neišskaičiavo iš apelianto priteisto išlaikymo. Apeliantas apmokėjo eilę kitų vaikų kasdieniams poreikiams patenkinti reikalingų išlaidų ir apie tai pateikė įrodymus, tačiau teismas dėl šių įrodymų nepasisakė ir jų nevertino, todėl neteisingai įvertino iš apelianto priteisto išlaikymo išskaičiuotinos sumos dydį. Bendra išlaidų suma nuo 2014 m. spalio mėn. iki 2015 m. spalio mėn. yra 6 878,33 EUR. Ieškovė šių išlaidų bylos nagrinėjimo metu neginčijo. Toks išskaičiavimas nepažeistų vaikų interesų, jų teisės į tinkamą ir pakankamą materialinį išlaikymą ar kitų vaikų teisinių gėrių. Taip pat nepažeistų ir ieškovės interesų, kadangi ji konkrečių vaikų išlaikymo išlaidų nepatyrė, todėl jos neturėtų būti jai kompensuojamos, priešingu atveju ieškovė gautų nepagrįstą ekonominę naudą. Palikus skundžiamą sprendimo dalį nepakeistą, būtų formuojama ydinga ir akivaizdžiai nepilnamečių vaikų interesų neatitinkanti praktika, kuomet bylinėjimo laikotarpiu vaiko tėvas (ar motina) teiktų nepilnamečiui vaikui tik minimalų ar teismo nutartimi nustatytą laikiną išlaikymą ir neteiktų jokio papildomo, tačiau vaikui būtino ir reikalingo išlaikymo, nes toks papildomas išlaikymas nebūtų išskaičiuotas iš galutiniu teismo sprendimu priteistos išlaikymo sumos ir tėvas tokiu atveju tas pačias išlaikymo išlaidas turėtų apmokėti pakartotinai.

Ieškovė nesutinka su sprendimo dalimi, kuria nekilnojamasis turtas (butas ir garažas) nepripažintas bendrąją jungtine nuosavybe. Tačiau tokio sprendimo teismas nėra priėmęs, taigi, ieškovė skundžia realiai neegzistuojančią sprendimo dalį;Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius faktą, kad nekilnojamasis turtas atsakovo yra įgytas iki santuokos ir priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Todėl nėra pagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad atsakovas turėjo nurodyti bendrai santuokoje įgyta nekilnojamąjį turtą, tačiau savo priešieškinio pareiškime to nepadarė. Nors ieškovė remiasi CK 3.88 str., 3.90 str. 3.91 str. normomis, tačiau tiek nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniu skundu ieškovė siekia įrodyti buvus tarp šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau, atsakovo vertinimu, naikinti sprendimo dalį, kuria teismas atmetė ieškovės reikalavimą, apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo;Nesusituokę asmenys gali įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tokiems santykiams netaikoma turto prezumpcija – susitarimas įsigyti turtą bendrąja daline nuosavybe kiekvienu atveju turi būti įrodytas. Nagrinėjamoje byloje tokia įrodinėjimo pareiga teko ieškovei (CPK 178 str.). Teismas pagrįstai sprendė, kad 2002-04-25 žemės sklypo ir patalpų pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutarties sudarymo metu tarp šalių nebuvo susiklostę bendro gyvenimo partnerystės santykiai. Tokią išvadą teismas padarė, ištyręs ir tinkamai įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą. Ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji kokia nors forma ar būdu dalyvavo šio sandorio sudaryme. Ieškovė turėjo pareigą įrodyti, kad ginčo šalys buvo sudariusios susitarimą dėl jungtinės veiklos;Sprendimo priėmimo metu automobilis, perduotas ieškovei lizingo sutarties pagrindu, nebuvo išpirktas, tačiau prie ieškovei asmeninės nuosavybės teise atitekusio turto savo įnašais prisidėjo taip pat ir atsakovas. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padalino turtines teises į automobilį, bet ne patį automobilį. Ieškovė savo atsiliepime į priešieškinį nurodė, kad atsakovui turėtų atiteikti 1/3 turtinių teisių dalis, t.y. 456,81 EUR. Teismas ieškovės paskaičiavimus pripažino pagrįstais ir priteisė atsakovo naudai ieškovės nurodytą ir jos pačios pripažintą sumą. Nors apeliaciniame skunde ieškovė nurodo kitą automobilio vertę jo išpirkimo metu, tačiau iš esmės remiasi atsiliepime į atsakovo patikslintą priešieškinį išdėstytomis aplinkybėmis;Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, 1 216,41 EUR kompensacija apskaičiuota tiksliai pagal „Swedbank Life Insurance SE“ Lietuvos filialo į bylą pateiktą raštą. Argumentai, susiję su „tikrąją draudimo investicine verte“ ar su „negalimumu nustatyti tikrąją priteistiną sumą“ yra akivaizdžiai nepagrįsti. Įrodymai byloje neginčijamai patvirtina, kad investicinio gyvybės draudimo sutartį ieškovė sudarė dar iki santuokos, tikslu tenkinti savo asmeninius poreikius, o prievolės pagal šį sandorį buvo vykdomos pasinaudojant turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė;Atsakovo pateiktos išlaidos advokato pagalbai apmokėti neviršija rekomendacijose nustatyto dydžio, atitinka jose ir CPK 98 str. 2 d. nurodytuosius kriterijus. Byla yra sudėtinga, didelės apimties, dalies dokumentų parengimą sąlygojo pačios ieškovės netinkamas procesinis elgesys. Teiginys, kad atsakovas nevykdė CPK 98 str. 1 d. reikalavimų nėra suprantamas. Atsakovas pateikė teismui prašymą dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti nustatyta tvarka ir laiku;Atsakovo nuomone, naikinti sprendimo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Be to, apeliaciniame skunde nėra nurodyta jokių argumentų, dėl kurių byla turėtų būti perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Teismas atskleidė bylos esmę, sudarė proceso dalyviams sąlygas pateikti visus jų reikalavimams, atsikirtimams bei argumentams pagrįsti reikšmingus įrodymus, be to pirmosios instancijos teismas savarankiškai rinko bylai reikšmingus įrodymus. Apeliaciniu skundu ieškovė ginčija sprendimo dalį, tačiau prašo naikinti visą sprendimą.

Ieškovė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir tenkinti ieškovės apeliacinį skundą bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad prašomos išskaičiuoti sumos yra klaidinančios teismą, kadangi minėti pinigai sumokėti, vykdant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-30 nutartį dėl laikino išlaikymo ir dengiant nesumokėtą išlaikymo dydį nepilnamečiams vaikams. Ieškovė taip pat turėjo daug išlaidų, susijusių su nepilnamečių vaikų išlaikymu, prie kurių turi prisidėti ir atsakovas. Ieškovė remiasi kasacinio teismo išaiškinimais 2009-12-22 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2009, 2008-11-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2008, 2009-11-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2009.

Nurodo, kad pagal byloje esančias aplinkybes ir apeliaciniame skunde dėstomus teisinius argumentus manytina, kad ieškovė siekia pripažinti įkeistą turtą ne bendrąją jungtine, o bendrąją daline sutuoktinių nuosavybe, tačiau šiuos institutus iš esmės sumaišo arba tiesiog padaro klaidą, kadangi apeliaciniame skunde prašo teismo pripažinti šį turtą bendrąją jungtine nuosavybe. Apeliacinio skundo reikalavimas pripažinti ginčo turtą bendrąją jungtine nuosavybe neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi ginčo turto nuosavybės teisiniam režimui turėtų būti taikomos bendrosios dalinės nuosavybės bei jungtinės veiklos santykius reglamentuojančios teisės normos. Ieškovė tik deklaratyviai teigia buvus tarp sutuoktinių susitarimą veikti bendrosios jungtinės veiklos pagrindais, siekiant sukurti nuosavybę, tačiau nei vieno įrodymo nepateikė. Teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo pripažinti įkeistą turtą bendrąją daline sutuoktinių nuosavybe.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d.).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.

Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 str. 2 d., 3 d.).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.

Dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendra daline nuosavybe.

Ieškovė apeliaciniu skundu nesutinka su teismo atsisakymu pripažinti nekilnojamąjį turtą, adresu (duomenys neskelbtini), bendrąja jungtine nuosavybe. Ieškovės teigimu, nekilnojamojo turto įsigijimo metu (2002-04-10) šalys vedė bendrą ūkį, planavo naujo būsto įsigijimą, o paskolos būstui įsigyti įmokas mokėjo abi šalys pagal savo finansines galimybes tiek iki santuokos, tiek santuokoje.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovės apeliacinio skundo argumentus dėl ginčo nekilnojamojo turto, vertina, jog ieškovė siekia nekilnojamąjį turtą pripažinti ne bendrąja jungtine nuosavybe, o bendrąja daline nuosavybe.

Nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvus tokių asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. V. S., byla Nr. 3K-3-1029/2001; 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L. , byla Nr. 3K-3-235/2008; 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. O. D. V. , byla Nr. 3K-3-134/2011; kt.). Tačiau Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju, ieškovė, siekdama įrodyti, jog nekilnojamasis turtas su priklausiniais, adresu (duomenys neskelbtini), priklauso šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise, turėjo pateikti patikimus ir leistinus įrodymus dėl šių aplinkybių patvirtinimo. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovė neįrodė, kad ginčo nekilnojamasis turtas įgytas šalims vedant bendrą ūkį nesusituokus, kad ieškovė prisidėjo prie nekilnojamojo turto įsigijimo ar prie jo pagerinimo. Tokį sprendimą teismas detaliai motyvavo, aptardamas visus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovė apeliaciniame skunde išreiškia tik deklaratyvų nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, tačiau nenurodo, jokių teisiškai reikšmingų argumentų, dėl kurių teismo sprendimą būtų galima vertinti kaip neteisėtą ir nepagrįstą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi ieškovė, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Dėl kompensacijos atsakovui už lizingo sutartimi sumokėtas įmokas.

Ieškovė apeliaciniu skundu skundžia pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš ieškovės atsakovo naudai priteista 456,81 EUR kompensacija už lizingo sutarties pagrindu sumokėtas įmokas už automobilį Honda CR-V. Ieškovė laikosi pozicijos, kad lizingo sutarties pagrindu įsigytas turtas nėra dalinamas. Be to, esą sprendime nėra pagrįsta, kaip apskaičiuota priteista kompensacija.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia ieškovės pozicija yra nepagrįsta. CK 3.88 straipsnio 1 dalyje išvardytas turtas, kuris pripažįstamas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Įstatymų leidėjas šioje teisės normoje vartoja bendrąją sąvoką „turtas“. Turtas kaip civilinių teisių objektas – tai visos turtinės vertybės, į kurias asmenys (civilinės teisės subjektai) įgyja teises ir (arba) dėl kurių šiems subjektams atsiranda pareigų. Turtas gali būti tiek materialus (daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai), tiek nematerialus (turtinės teisės). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo padalinti lizingo sutarties pagrindu įgytą turtą. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu visos teisės ir pareigos pagal 2010-12-10 lizingo sutartį Nr.LT089276, sudarytą su kreditoriumi UAB „Swedbank lizingas“, buvo perduotos ieškovei D. L., o ieškovui priteista bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės kompensacija. Ieškovė sprendimo dalies dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perdavimo neginčija, toks sprendimas atitinka ieškovės išreikštą valią. Byloje taip pat nėra ginčo dėl aplinkybės, kad lizinguojamo automobilio išsipirkimo terminas baigėsi 2015-12-15, o jo išsipirkimui iki 2013-09-24 buvo naudojamos bendros sutuoktinių lėšos. Ieškovė nenurodė ir neįrodinėjo aplinkybių, kad lizingo sutartis būtų nutraukta prieš terminą ir kad jai atitekusi turtinė teisė įgyti sutarties dalyku buvusį turtą pasibaigė. Todėl nagrinėjamuoju atveju, kuomet turtinės teisės pagal lizingo sutartį atiteko vienam iš sutuoktinių, jis turi pareigą kitam sutuoktiniui kompensuoti dalį turto išsipirkimui panaudotų bendrosios jungtinės nuosavybės lėšų. Nors atsakovas teismui reiškė reikalavimą kompensuoti jam ½ dalį įmokėtos 9 421,85 EUR sumos, pirmosios instancijos teismas tokio reikalavimo netenkino ir sutiko su ieškovės pozicija dėl 456,81 EUR dydžio kompensacijos atsakovui, kurią ji išreiškė atsiliepime į priešieškinį, tokiu būdu pripažindama aplinkybę dėl galimos kompensacijos dydžio (CPK 182 str. 5 p.).

Dėl kompensacijos atsakovui už bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą šeimos lėšomis padengiant asmenines ieškovės sumokėtas draudimo įmokas.

Ieškovė nesutinka su atsakovo naudai priteista 1 216,41 EUR dydžio kompensacija už sumokėtas draudimo įmokas. Ieškovės teigimu, skundžiamas sprendimas šioje dalyje yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi nustatyti tikrąją priteistiną sumą yra sudėtinga. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiais ieškovės argumentais, kadangi jie nepaneigia fakto, jog asmeninė ieškovės prievolė mokėti draudimo įmokas buvo dengiama iš bendrų sutuoktinių lėšų, t.y. tenkinami ne bendri šeimos interesai, o asmeniniai ieškovės poreikiai. Akivaizdu, kad draudiminio įvykio atveju, lėšos bus suteikiamos išimtinai ieškovės interesams tenkinti, o išgyvenus iki draudimo laikotarpio pabaigos jai bus išmokama draudimo sutarties investicinė vertė. Ginčo byloje dėl aktualiu laikotarpiu sumokėtų įmokų sumos nėra, todėl vertinti, kad teismo nustatytos kompensacijos dydis yra neteisingas, nėra jokio objektyvaus pagrindo. Skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje yra aiškiai nurodytas laikotarpis, per kurį sumokėtą piniginių lėšų sumą ½ dalimi buvo nuspręsta kompensuoti, ir pateiktas aiškus paskaičiavimas.

Dėl išskaičiuotinų sumų iš priteisto išlaikymo nepilnamečiams vaikams.

Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su priimto sprendimo dalimi, kuria teismas esą nepagrįstai neišskaičiavo iš atsakovo priteisto išlaikymo atsakovo papildomai prie teismo priteisto laikino išlaikymo sumokėtų išlaikymo sumų vaikams laikotarpiu nuo ieškinio teisme padavimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas šios atsakovo argumentus vertina nepagrįstais. Visų pirma akcentuojama, kad atsakovas, tokio reikalavimo nereiškė savo patikslintame priešieškinio pareiškime, o kelti reikalavimus apeliaciniame skunde, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, negalima (CPK 312 str.). Be to, pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog atsakovas teikė išlaikymą nepilnamečiams vaikams, kuomet sprendė klausimą dėl išlaikymo įsiskolinimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl išskaičiuotinų sumų iš priteisto išlaikymo yra pagrįstas, nes atitinkamą laikiną išlaikymą atsakovas M. L. nepilnamečiams vaikams teikė, vykdydamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-09-30 nutartį dėl laikino išlaikymo, t. y. vykdė teismo procesinio sprendimo pagrindu nustatytą pareigą teikti vaikams išlaikymą jų būtinų poreikių patenkinimui iki bus priimtas teismo sprendimas. Tai, kad tinkamai vykdydamas tėvo pareigas atsakovas ir kitokias būdais savo gera valia tenkino kitus nepilnamečių vaikų poreikius, nesudaro pagrindo išskaičiuoti atitinkamas sumas iš priteisto išlaikymo, nes tėvų pareigos neapsiriboja vien būtinųjų vaikų poreikių tenkinimu. Kiekvienas iš tėvų yra laisvas spręsti, kokiu būdu ir kokia apimtimi užtikrinti vaikams tinkamas sąlygas augti, vystytis, lavintis ir kt., kartu vykdant įstatymo nustatytą pareigą užtikrinti vaikų būtinųjų poreikių patenkinimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad jos manymu atsakovo patirtos 2 091,25 EUR dydžio išlaidos neatitinka Rekomendacijų 8.16 ir 8.18 punktų, taip pat atsakovas nesilaikė CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatų.

Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, jog už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai priteistinas maksimalus dydis yra 0,4 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokestis, pagal 8.18 punktą už kiekvieną paklausimą renkant bylai reikalingus įrodymus – 0,01. Apeliantė, teigdama, jog atsakovo patirtos 2 091,25 EUR dydžio išlaidos neatitinka šių punktų reikalavimų, savo nesutikimo nedetalizuoja, tačiau išreiškia tik deklaratyvų nesutikimą su priteistomis atsakovo naudai bylinėjimosi išlaidomis. Apeliacinės instancijos teismas šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus, kadangi, kaip matyti iš skundžiamo sprendimo, pirmosios instancijos teismas detaliai išanalizavo šalių bylinėjimosi išlaidų klausimą ir pagrįstai sprendė, jog atsakovo patirtos atstovavimo išlaidos neviršija rekomendacijų nustatyto dydžio.

CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Ieškovės teigimu, atsakovas nesilaikė šio straipsnio nuostatų, tačiau nepaaiškina, kokiu būdu atsakovas nesilaikė įstatymo nuostatų. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, jog atsakovas pateikė tinkamus jo patirtas atstovavimo išlaidas pagrindžiančius dokumentus ir tai padarė laiku, todėl ieškovės argumentai atmetami.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Pagal to paties straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Bylos duomenimis, atsakovas apeliacinės instancijos teisme patyrė 70 EUR žyminio mokesčio ir 1 303,20 EUR (579,20 EUR apeliacinio skundo parengimas ir 724 EUR atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimas) atstovavimo išlaidų. Ieškovė atitinkamai patyrė 489 EUR žyminio mokesčio išlaidų. Be to, apeliacinės instancijos teismui ieškovė pateikė prašymą atlyginti 2 200 EUR atstovavimo išlaidas, iš kurių 1 900 EUR ji patyrė pirmosios instancijos teisme ir 300 EUR (apeliacinio skundo parengimas ir atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimas) – apeliacinės instancijos teisme.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą priteisimo, yra nurodęs, kad advokato išrašyta sąskaita atstovaujamam asmeniui nereiškia tokių išlaidų apmokėjimo, nesant byloje pateikto tokių išlaidų apmokėjimą patvirtinančio dokumento. Dėl to pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai advokato atstovavimo išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (LAT 2010-07-09 nutartis c. b. Nr. 3K-3-335/2010). Nagrinėjamuoju atveju pirmosios instancijos teismui ieškovė nepateikė atstovavimo išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendimu nepriteisė ieškovei atstovavimo išlaidų atlyginimo. Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus, tenkinti ieškovės prašymą dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo neturi pagrindo ir apeliacinės instancijos teismas, todėl ieškovės prašymas šioje dalyje netenkinamas (CPK 98 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, į Rekomendacijų 8.10 (už apeliacinį skundą, jeigu advokatas dalyvavo pirmosios instancijos teisme rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,7 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio) ir 8.11 punktą (už atsiliepimą į apeliacinį skundą rekomenduojamas priteisti maksimalus užmokesčio dydis siekia 1,5 vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio), byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus apimtį, daro išvadą, kad išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nurodytų dydžių, todėl yra pagrįstos. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, ieškovės patirtos žyminio mokesčio išlaidos neatlyginamos, o atsakovo naudai iš ieškovės priteisiama 724 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovo patirtos žyminio mokesčio išlaidos ir išlaidos už apeliacinio skundo parengimą neatlyginamos, tačiau ieškovės naudai iš atsakovo priteisiama 150 EUR bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės D. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovo M. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 724 EUR (septynis šimtus dvidešimt keturis eurus) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo M. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovės D. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 EUR (šimtą penkiasdešimt eurų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.