Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-09-28 · Civilinė byla Nr. 2A-1233-881/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-09-28
Bylos Nr.
2A-1233-881/2015
Teisminio proceso Nr.
2-52-3-00211-2014-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Mikuckienė, Antanas Rudzinskas, Andrutė Kalinauskienė
Ieškovas
BUAB „Riešės sveikata“
Atsakovas
R. G.
Trečiasis asmuo
V. B.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2A-1233-881/2015Teisminio proceso Nr. 2-52-3-00211-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: 2.5.10.2.4.1.; 3.4.2.8. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Riešės sveikata“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-852-860/2014 pagal ieškovo BUAB „Riešės sveikata“ ieškinį atsakovei R. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – V. B..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas BUAB „Riešės sveikata“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės R. G. 56 678,54 Lt žalos atlyginimo, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 22 d. nutartimi UAB „Riešės sveikata“ buvo iškelta bankroto byla. UAB „Riešės sveikata“ vadove iki 2011 m. liepos 26 d. buvo R. G., o nuo 2011 m. liepos 26 d. įmonės vadovu tapo V. B., tačiau bendrovė veiklos toliau nebevykdė. Administratoriaus teigimu, UAB „Riešės sveikata“ jau nuo 2010 m. yra nemoki, be to, nevykdo savo veiklos. Visos įmonės skolos susidarė nuo 2009 m., įmonę valdant atsakovei R. G.. Anot administratoriaus, atsakovė, būdama įmonės vadovė, turėdama visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir galimus padarinius, veikė neatidžiai ir nerūpestingai, toliau sudarinėdama naujas ir tęsdama įmonei nuostolingas sutartis, kurių jos valdoma įmonė nepajėgė įvykdyti. Ieškovui akivaizdu, kad atsakovės vadovavimo metu įmonės sandoriai buvo sudaromi viršijant normalią verslo riziką, todėl ieškovas patyrė žalą, lygią vadovės valdymo metu susidariusių kreditorinių reikalavimų sumai, t. y. 56 678,54 Lt. Be to, atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė ir tuo, kad nuo 2010 m., kai įmonė tapo nemoki ir nebeturėjo darbuotojų, ji nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos UAB „Riešės sveikata“ iškėlimo. Nors atsakovė pateikė administratoriui paaiškinimus, kad 2011 m. liepos 26 d. visas įmonės akcijas pardavė trečiajam asmeniui V. B., kuris tapo naujuoju įmonės vadovu, ieškovas pabrėžė, kad visos skolos susidarė dar iki akcijų pardavimo. Taigi, užuot kreipusis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovė visas įmonės akcijas bei vadovo pareigas perleido kitam asmeniui, taip siekdama išvengti atsakomybės dėl įmonei padarytos žalos. Be to, iškėlus įmonei bankroto bylą, įmonės vadovai neperdavė bankroto administratoriui nei įmonės dokumentų, nei turto, tad administratorius negali tinkamai vykdyti savo funkcijų. Dėl šių neteisėtų vadovų veiksmų žalą patiria tiek bankrutuojanti įmonė, tiek įmonės kreditoriai. Ieškovo manymu, turtas nėra išsaugotas, yra paslėptas ar iššvaistytas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. liepos 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas konstatavo, kad ieškovo argumentai, jog atsakovė, turėdama visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir galimus padarinius, sudarinėjo naujas ir tęsė įmonei nuostolingas sutartis, kurių jos valdoma įmonė nepajėgė įvykdyti (viršijant normalią verslo riziką), yra visiškai nepagrįsti, labiau deklaratyvūs. Pats ieškovas nurodė, kad UAB „Riešės sveikata“ nuo 2010 m. buvo nemoki, tačiau konkrečiai nenurodo, kokią naują sutartį atsakovė sudarė po 2010 m. Patalpų nuomos sutartis, iš kurios atsirado UAB „Riešės sveikata“ didžiausia skola UAB „Ebemina“ (35 187,55 Lt) ir kurią akcentuoja ieškovas, buvo sudaryta dar 2008 m. kovo 17 d.; skola susidarė konkrečiai už 2009 m. vasario – 2009 m. spalio mėnesių laikotarpį. Anot teismo, šiuo atveju atsakovė teisiškai būtų atsakinga už CK 2.87 straipsnyje nurodytų bendrovės vadovo pareigų nevykdymą ir turėtų atsakyti už padarytą žalą, jei būtų įrodytą, kad sudarant minėtą sandorį iš anksto buvo žinoma, jog dėl jo atsiras bendrovei žala arba sprendimas sudaryti žalą nulėmusį sandorį priimtas akivaizdžiai aplaidžiai, kad protingas ir apdairus bendrovės vadovas analogiškomis sąlygomis sandorio nebūtų sudaręs, arba sandorio sudarymo metu, atsižvelgiant į bendrovės įprastą veiklos praktiką, prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką. Tačiau byloje tokių duomenų nėra. Priešingai, bylos duomenys tvirtina, kad UAB „Riešės sveikata“ vertėsi odontologijos paslaugų teikimu, tam yra būtinos patalpos ir atitinkama įranga. Tad atsakovės, kaip UAB „Riešės sveikata“ vadovės, 2008 m. sudaryta patalpų nuomos sutartis, teismo nuomone, atitiko įmonės interesus; tuo metu įmonė neturėjo jokių finansinių sunkumų, kurie galėjo kelti abejonių dėl tinkamų nuomos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymo (bendrovės kasoje dar 2009 m. gruodžio 16 d. buvo 23 377,64 Lt grynųjų pinigų); teismui nepateikti duomenys, kad sutartis būtų sudaryta nenaudingomis sąlygomis UAB „Riešės sveikata“ ar kad šia sutartimi įmonė nepagrįstai prisiėmė per didelę riziką. Bylos medžiaga taip pat tvirtina, kad ši sutartis buvo tinkamai vykdoma iki 2009 m. vasario mėnesio, vėliau bendrovė susidūrė su finansiniais sunkumais, prasidėjusi ekonominė krizė sąlygojo klientų sumažėjimą; iš dalies tam įtakos turėjo ir įmonėje galimai įvykdyta turto vagystė. Be to, ši sutartis iš dalies nebuvo vykdoma dėl prasidėjusio su UAB „Ebemina“ teisminio ginčo, kuris buvo išspręstas tik 2010-04-15, teismui priėmus sprendimą; vėliau šiam sprendimui įsiteisėjus, buvo pradėta priverstinio išieškojimo procedūra, dėl ko 2010 m. liepos mėnesį buvo areštuotas visas įmonės turtas ir piniginės lėšos, kas paralyžiavo bendrovės veiklą (ji nebegalėjo sumokėti mokesčių, atsiskaityti su darbuotojais ir pan.), atsakovė šį turto areštą bandė ginčyti, tačiau teismo 2010 m. spalio 22 d. nutartimi jos skundas buvo atmestas. Teismas pažymėjo, kad net ir susidūrusi su sunkumais, bendrovės vadovė ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad ši skola nebedidėtų, buvo nutraukta sutartis per protingą terminą, pagal turimus duomenis skola UAB „Ebeminai“ nebedidėjo nuo 2009 m. spalio mėnesio; teisminiu keliu siekė išspręsti kilusias problemas; kreipėsi į ikiteisminio tyrimo instituciją dėl tyrimo pradėjimo dėl bendrovės turto pasisavinimo ir pan. Tad, teismo nuomone, šioje situacijoje yra pagrindas konstatuoti, kad atsakovė 2008 m. sudarydama minėtą sutartį ir ją vykdydama veikė tinkamai (rūpestingai ir atsakingai), šia sutartimi buvo prisiimta įprasta įmonės veikloje ūkinė – komercinė rizika; atsakovė tiek šią sutartį sudarant, tiek ją vykdant nesiekė pažeisti kreditorių interesų, priešingai, ji siekė pagerinti įmonės veiklą, ėmėsi minėtų konkrečių veiksmų, be to, pagal bylos duomenis, atsakovė su kai kuriais kreditoriais atsiskaitė iš savo asmeninių lėšų, tam tikslui paimdama paskolą ir pan. Tad UAB „Riešės sveikata“ skolos atsiradimas UAB „Ebemina“ negali lemti civilinės atsakomybės taikymo atsakovei kaip buvusiai bendrovės vadovei.

Anot teismo, tas pats iš esmės pasakytina ir apie kitas UAB „Riešės sveikata“ sudarytas sutartis. Jos visos sudarytos tada, kai įmonės finansinė padėtis nebuvo sunki, šios sutartys buvo reikalingos įmonės veiklai, vėliau jos laiku buvo nutrauktos, skolos šių sutarčių pagrindu atsirado, tik kai įmonė susidūrė su finansiniais sunkumais (pvz., sutartis dėl energijos tiekimo su UAB „Vilniaus energija“ buvo sudaryta 2008 m. birželio 10 d., nutraukta 2010 m. birželio 1 d., skola šios sutarties pagrindu susidarė laikotarpyje nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., skola priteista teismo 2011 m. kovo 3 d. sprendimu už akių, be to, šios skolos yra neženklios, tad nėra jokio pagrindo teigti, kad jomis buvo siekta pažeisti kreditorių interesus ar kad įmonės vadovė sudarydama jas elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai, juo labiau, kad ji prisiėmė neprotingai didelę nuostolių bendrovei atsiradimo riziką.

Teismas pažymėjo ir tai, kad atsakovė, kaip rūpestinga ir atsakinga vadovė, 2011 m. sausio mėnesį kreipėsi į mokesčių inspekciją, kuri 2011 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. (4.65)-308-217 atleido bendrovę nuo 2011-2013 metų mokestinių laikotarpių metinių pelno mokesčio deklaracijų pateikimo dėl veiklos nevykdymo nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.. Ši aplinkybė, be kita ko, dar patvirtina ir tai, kad įmonė iki tol veiklą vykdė, nors ir apsunkintai.

Teismas sprendė, kad aplinkybė, jog UAB „Riešės sveikata“ negalės atsiskaityti su kreditoriais, galutinai tapo aiški 2010 m. pabaigoje (iki tol vyko teisminiai ginčai, įmonės veikla buvo minimaliai vykdoma, buvo atsiskaitoma su darbuotojais, vadovė siekė atkurti įmonės mokumą, dalį skolų dengė savo asmeninėmis lėšomis ir pan.). Tad nuo tada atsakovei, kaip UAB „Riešės sveikata“ vadovei, atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Kita vertus, atsakovė siekė išsaugoti įmonės veiklą, ją 2011 m. liepos 26 d. pardavė trečiajam asmeniui V. B., kuris, pasak atsakovės, ketino vykdyti su medicina nesusijusią veiklą. Vienok, net ir nustačius UAB „Riešės sveikata“ vadovės pareigą 2010 m. pabaigoje kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tai, anot teismo, automatiškai nereiškia, kad yra pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį. Būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo ir nuo šios pareigos atsiradimo momento išaugusios įmonės skolų sumos. Minėta, kad pagrindinė skola kreditoriui UAB „Ebemina“ atsirado laikotarpiu nuo 2009 m. vasario mėnesio iki 2009 m. spalio mėnesio; galutinai mokėtina suma teismo priteista kreditoriui 2010 m. balandžio 15 d. Taigi, pareiga atsakovei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado po šios skolos susidarymo; po šios pareigos atsiradimo skola nepadidėjo, ieškovas neįrodė, kad ji būtų padidėjusi (CPK 178 str.). Taigi teismas sprendė, kad, net ir laikant, jog atsakovė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (laiku nesikreipė į teismą), kreditoriai dėl to nepatyrė žalos; nėra priežastinio ryšio tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Tas pats, anot teismo, pasakytina ir apie kitas UAB „Riešės sveikata“ skolas, kurios atsirado sutarčių pagrindu; jos visos yra atsiradusios ir susidariusios iki atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo; po to skolos nebedidėjo. Nors ieškovas nurodė, kad antstolei B. P. buvo perduotas vykdyti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011 m. gegužės 16 d. išduotas įsakymas dėl 2 045,85 Lt skolos išieškojimo kreditoriui UAB „Unidentas“, tačiau ieškovas nepateikė duomenų, kad ši skola būtų susidariusi po minėtos pareigos atsakovei atsiradimo; priešingai, ši skola susidarė žymiai anksčiau. Taigi, ieškovas neįrodė, kad šios skolos ar kuri nors jų dalis susidarė po pareigos atsakovei kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo.

Teismas konstatavo, kad ieškovo argumentai dėl dokumentų neperdavimo yra teisiškai nereikšmingi sprendžiant kilusį ginčą, nes jie niekaip nėra susiję su prašoma priteisti žala. Pareigos dėl dokumentų nevykdymas gali užtraukti atsakingiems asmenims kitos rūšies atsakomybę, tačiau nagrinėjamam atvejui ši aplinkybė nėra reikšminga.

Taigi teismas sprendė, kad byloje nenustatytos visos sąlygos taikyti atsakovei civilinę atsakomybę už UAB „Riešės sveikata“ skolas kreditoriams: visų svarbiausia atsakovės veiksmuose nėra didelės kaltės, t. y. tyčios siekiant pažeisti kreditorių interesus ar didelio neatsargumo, pasireiškiančio aiškiu ir nepateisinamu aplaidumu vykdant savo pareigas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BUAB „Riešės sveikata“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Atsakovė netinkamai vykdė teisės aktų reikalavimus dėl tinkamo mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo, todėl ieškovui atsirado pareiga papildomai sumokėti 561,97 Lt delspinigių už laiku nesumokėtus mokesčius valstybės biudžetui. Be to, atsakovė nevykdė prievolės mokėti valstybinio socialinio draudimo įmokas, todėl ieškovui buvo priskaičiuota 895,13 Lt delspinigių, kurie, kaip tiesioginiai nuostoliai, taip pat priteistini iš atsakovės. Atsakovė taip pat nevykdė pareigos mokėti nuomos mokestį pagal nuomos sutartį, sudarytą su UAB „Ebemina“, reiškė prieštaravimus, todėl iš įmonės buvo priteista ne tik pagrindinė skola, bet ir 3 088,50 Lt delspinigių bei 3 870,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. įmonė patyrė 6 958,50 Lt nuostolių, kurie taip pat priteistini iš atsakovės. Dėl netinkamo įsipareigojimų vykdymo UAB „Vilniaus energija“ įmonei papildomai buvo priskaičiuota 290,33 Lt mokėtina suma.

2. Teismas neįvertino, kad atsakovė paslėpė (iššvaistė) antstolio M. D. areštuotą turtą.

3. Atsakovė veikė neatidžiai ir nerūpestingai, toliau sudarinėdama naujas ir tęsdama įmonei nuostolingas sutartis, kurių jos valdoma įmonė nepajėgė įvykdyti. Pavyzdžiui, atsakovė nesiėmė veiksmų su UAB „Ebemina“ sudarytai nuostolingai sutarčiai užbaigti, o toliau tęsė šio ir kitų kreditorių teisinius santykius. Taigi, akivaizdu, kad atsakovės vadovavimo metu įmonės sandoriai buvo sudaromi viršijant normalią verslo riziką, dėl ko ieškovas patyrė žalą, lygią atsakovės valdymo metu susidariusių kreditorinių reikalavimų sumai, t. y. 56 678,54 Lt. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė ir tuo, kad nuo 2010 metų, kai įmonė tapo nemoki ir nebeturėjo darbuotojų, ji nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Be to, įmonės vadovai neperdavė bankroto administratoriui įmonės dokumentų bei turto, todėl šis negali įvykdyti visų Įmonių bankroto įstatymu jam priskirtų funkcijų. Atsižvelgiant į tai, kad įmonės vadovai neperdavė bankroto administratoriui įmonės turto, galima daryti išvadą, kad jis nėra išsaugotas, yra paslėptas ar iššvaistytas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė R. G. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovo apeliacinis skundas neatitinka CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų reikalavimų apeliacinio skundo turiniui, t. y. nenurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (apeliacinio skundo pagrindas). Ieškovas į apeliacinį skundą mechaniškai perkėlė ieškinio argumentus, apskritai nenagrinėdamas teismo sprendime nurodytų faktinių ir teisinių argumentų pagrįstumo. Teismas tinkamai taikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką bendrovės vadovo atsakomybės teisiniais klausimais, o ieškovas teismo padarytų išvadų teisingumo ar pagrįstumo, apeliacinio skundo argumentų nesieja su teismo sprendime nurodytomis aplinkybėmis ir jų pagrindu padarytomis išvadomis. Apelianto nurodoma aplinkybė, kad atsakovė paslėpė (iššvaistė) antstolio M. D. areštuotą turtą, nebuvo nurodyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl yra nenagrinėtina (CPK 306 str. 2 d.). Teismas skundžiamame sprendime argumentuotai įvertino, kad UAB „Riešės sveikata“ sudaryti sandoriai buvo sudaryti bendrovei prisiimant įprastą jos veikloje ūkinę-komercinę veiklą, dar daugiau, atsakovę įvertino kaip rūpestingą ir atsakingą vadovę.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl buvusio bankrutavusios įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 str.). Tokio pobūdžio bylose ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytą žalą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 str.). Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2011 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad bendrovės vadovo ir jos dalyvių neteisėtais veiksmais padarytos žalos įstatymai nepreziumuoja, vien įmonės vadovo neteisėtos veikos nepakanka jo civilinei atsakomybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-604/2006); kad bendrovės vadovas už įstatymuose įtvirtintų pareigų pažeidimus atsako tada, kai jo veiksmais padaroma žalos (nuostolių), kuri yra ne tik viena būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, bet ir pagrindas konkrečius bendrovės vadovo veiksmus (neveikimą) vertinti kaip neteisėtus ir lėmusius žalos atsiradimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012). Taikyti bendrovės vadovui civilinę atsakomybę yra pagrindas tada, kai ieškovas įrodymais pagrindžia žalos (nuostolių) faktą ir dydį. Kitu atveju laikytina, kad ieškovas neįrodė savo teisės pažeidimo, todėl neturi teisės į teisminę gynybą ir ieškinio patenkinimą (CPK 5 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-610/2013).

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas buvusios įmonės vadovės civilinės atsakomybės taikymo klausimą kėlė keliais savarankiškais pagrindais, t. y. prašė taikyti atsakovei civilinę atsakomybę dėl sudarinėtų normalią verslo riziką viršijančių sandorių, pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo bei pažeidus pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo duomenimis, ir visus dokumentus.

Apelianto argumentus, kad atsakovė, turėdama visą informaciją apie įmonės finansinę padėtį ir galimus padarinius, sudarinėjo naujas ir tęsė įmonei nuostolingas sutartis, kurių jos valdoma įmonė nepajėgė įvykdyti (t. y. viršydama normalią verslo riziką), pirmosios instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstus ir deklaratyvius. Tokią išvadą teismas padarė atlikęs išsamią atsakovės vadovavimo laikotarpiu sudarytų sandorių analizę bei įvertinęs juos atsakovės, kaip įmonės vadovės, pareigų vykdymo kontekste. Apeliantas jokių konkrečių bylos aplinkybių, įrodymų ir teisinių argumentų, kuriais ginčytų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumą, apeliaciniame skunde nenurodė, tik pakartojo tuos pačius ieškinyje išdėstytus argumentus, kurių faktinį bei teisinį vertinimą jau atliko pirmosios instancijos teismas. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio proceso paskirtis nėra bylos nagrinėjimas iš naujo, bet neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 301 str.). Taigi apeliantui jokiais konkrečiais argumentais neginčijant pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad jos yra padarytos netinkamai pritaikius materialinės ir ar procesinės teisės normas (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybės už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams. Žala kreditoriams atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2014 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2014; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014; kt.). Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Byloje nustačius, kad atsakovės pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo 2010 metų pabaigoje, būtent šis atsakovės neveikimo momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti apeliantui padaryti nuostoliai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 27 d. nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-344/2014, pateiktas išaiškinimas, kad vertinant padarytą žalos dydį ir priežastinį ryšį turi būti vertinama atsakovo valdymo laikotarpiu bendra įmonės skolų apimtis, išaugusi dėl bankroto bylos neinicijavimo laiku, todėl žala galėtų būti laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad po atsakovės pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo apelianto skolos nebedidėjo. Apeliantas apeliaciniame skunde šios teismo nustatytos aplinkybės neginčija, taigi teismo išvados, kad dėl nurodyto atsakovės neveikimo kreditoriams neatsirado žalos, taip pat nepaneigia.

Kaip minėta, bylose dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės taikymo ieškovas privalo įrodyti tris civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. Teigdamas, kad atsakovė pažeidė pareigą perduoti bankroto administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo duomenimis, ir visus dokumentus, apeliantas nurodė atsakovės neteisėtus veiksmus, tačiau kitų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų – žalos ir priežastinio ryšio – neįrodinėjo. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ir šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti atsakovei civilinę atsakomybę (CPK 178 str.).

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantas neįrodinėjo jam padarytos žalos priskaičiuotų delspinigių ir kitų papildomų mokėtinų sumų forma. Šioje dalyje apeliantas pildo savo ieškinio faktinį pagrindą, kas, remiantis CPK 141 straipsnio 1 dalimi, yra draudžiama.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nevertina apelianto argumento, susijusio su antstolio M. D. areštuoto turto paslėpimu (iššvaistymu). Teismas pabrėžia, kad ši aplinkybė nebuvo nurodyta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl ja apeliantas negali grįsti savo apeliacinio skundo (CPK 306 str. 2 d.).

Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ieškovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teismas taip pat nenustatė.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėVilija MikuckienėAntanas Rudzinskas