- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-26
- Bylos Nr.
- 2A-2552-450/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-44703-2014-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
- Teisėjai
- Asta Radzevičienė, Alma Urbanavičienė, Henrichas Jaglinskis
- Ieškovas
- A. G.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublika, atstovas LR Teisingumo ministerija
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Henricho Jaglinskio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. G. (A. G.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo A. G. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl teismų neteisėtais aktais padarytos žalos atlyginimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas A. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 20 000 EUR neturtinės žalos.
Ieškinį grindė tuo, kad Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014 pripažino jį kaltu pagal BK 199 str. 1 d. (4 metai laisvės atėmimo), pagal BK 291 str. 1 d. (6 mėnesiai laisvės atėmimo) ir BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. pagrindu jam paskirta subendrinta 4 metų laisvės atėmimo bausmė. Nusikalstamos veikos bendrininkui M. A. absoliučiai už tą pačią veiką paskirta subendrinta 3 metų laisvės atėmimo bausmė. Teismas, individualizuodamas nusikalstamas veikas, nesilaikė konstitucinio lygiateisiškumo principo, teisingumo principo, dėl ko paskyrė, ieškovo teigimu, neteisingą bausmę – ieškovui skirta griežtesnė bausmė nei nuteistajam M. A. – esant vienodam nusikalstamos veikos pavojingumui, esant tiems patiems veiksmams, toms pačioms atsakomybę lengvinančioms ir sunkinančioms aplinkybėms. Teismas, paskirdamas ieškovui griežtesnę bausmę, pažeidė LR Konstitucijos 29 str., BK 4 str. 2 d. 5 p. įtvirtintus principus. Neturtinė žala jam buvo padaryta neteisėtais veiksmais – nepagrįstai jam paskiriant griežtesnę bausmę, dėl diskriminacijos jis patyrė sukrėtimą, išgyveno neviltį, bejėgiškumo jausmą, skriaudos jausmą, liūdesį. Institucijų veiksmai yra padaryti tyčine kaltės forma, aukštesnių instancijų teismai ieškovo teisių neapgynė, todėl, ieškovo teigimu, yra visos būtinos deliktinės atsakomybės sąlygos. Padarytą žalą už jo diskriminavimą, teisės į teisingą teismą ir teisę gyventi teisinėje valstybėje pažeidimus, atsižvelgiant į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijus, į žalos kriterijus, numatytus CK 6.250 str., žalos sukurtas pasekmes, žalą padariusių asmenų kaltę ir kt., ieškovas vertina 20 000 EUR, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. kovo 27 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu, priimtu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2015, ieškovas pripažintas kaltu pagal BK 199 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu ketveriems metams; pripažintas kaltu pagal BK 291 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; remiantis BK 63 str. 1, 2, 5 d. teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir paskyrė subendrintą bausmę – laisvės atėmimą ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu M. A. pripažintas kaltu pagal BK 199 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu trims metams; pripažintas kaltu pagal BK 291 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; remiantis BK 63 str. 1, 2, 5 d. teismas paskirtas bausmes subendrino apėmimo būdu ir galutinę bausmę M. A. paskyrė laisvės atėmimą trims metams bausmę atliekant pataisos namuose. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi nuteistųjų A. G. ir M. A. apeliacinius skundus atmetė. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 17 d. ir 2014 m. rugpjūčio 18 d. nutartimis atsisakė priimti A. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties ir grąžino jį padavusiam asmeniui.
Nors ieškovas nurodo Konvencijos 6 str. pažeidimą, tačiau jis apsiriboja tik nurodymu, kad buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą, nenurodydamas Konvencijos 6 str. įvardintų principų pažeidimo. Iš ieškinio turinio matyti, kad Konvencijos 6 str. pažeidimą jis grindžia neteisingumu skiriant bausmę, tačiau ieškovas pirmosios instancijos teismo nuosprendį skundė aukštesnės instancijos teismui, apeliaciniame skunde vienu iš argumentų nurodė ir tai, kad teismas paskyrė nepagrįstai griežtesnę bausmę, lyginant su kitais nuteistaisiais. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartyje išsamiai pasisakė dėl nuosprendžio dalies dėl bausmių skyrimo A. G. ir M. A. ir nurodė, kad teismas, skirdamas bausmes, nepažeidė baudžiamojo įstatymo reikalavimų ir skyrė teisingas bausmes, jas individualizuodamas. Ši teismo nutartis yra įsiteisėjusi.
A. G. ir M. A. pripažinti kaltais pagal BK 199 str. 1 d., 291 str. 1 d., tačiau teismas, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio, skirdamas bausmes įvertino visas bylos aplinkybes, taip pat atsižvelgė į ieškovo ir M. A. teistumus (ieškovas 8 kartus, M. A. 3 kartus), tad teismas neturi pagrindo spręsti, kad buvo pažeista ieškovo teisė į teisingą teismą, nes įstatymai nebuvo taikomi nevienodai, bausmės buvo individualizuotos. Vien tai, kad paskirtos nevienodos bausmės, esant skirtingoms faktinėms aplinkybėms (teistumų skaičius), negali būti pagrindas vertinti kaip ieškovo teisių pažeidimą.
Kadangi nagrinėjant baudžiamąją bylą nenustatyti nei BK 41 str. 2 d. 5 p., nei kiti baudžiamojo įstatymo reikalavimų dėl bausmių skyrimo pažeidimai, teismas, įvertinęs ir šioje civilinėje byloje pateiktus duomenis, negali vertinti, kad teismas pažeidė Konvencijos 6 str. Teismas pagal ieškovo į bylą pateiktus duomenis ir ieškinyje nurodomas aplinkybes taip pat nenustatė ir LR Konstitucijos 29 straipsnio pažeidimo.
Ieškovas ieškinyje iš esmės nenurodė ir nedetalizavo, kaip diskriminacija (kuris kriterijus, kokie požymiai) pasireiškė. Teismo nuomone, tai, kad, ieškovo nuomone, įstatymai nebuvo taikomi vienodai, dėl ko jam buvo paskirta griežtesnė bausmė, nesudaro pagrindo spręsti apie diskriminaciją Konvencijos 14 str. prasme. Teismas nenustatė baudžiamojo įstatymo reikalavimų, Konvencijos, LR Konstitucijos pažeidimų skiriant bausmes. Kadangi nėra duomenų, kad įstatymai nebuvo taikomi vienodai visiems kaltinamiesiems, kad bausmė paskirta neteisingai ir nepagrįstai, nėra pagrindo spręsti esant neteisėtiems veiksmams, taigi, nėra vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.246 str.). Nesant neteisėto veiksmo, teismas negali pagal pateiktus į bylą duomenis spręsti ir apie tai, kad veiksmai padaryti tyčia (nors pagal CK 6.272 str. 1 d. valstybės atsakomybė kyla be kaltės), kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir žalos (CPK 12, 178 str.). Kadangi nesant bent vienos civilinės atsakomybės sąlygos civilinė atsakomybė atsirasti negali, teismas neturi pagrindo ieškinio tenkinti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas A. G. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą.
Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: Vilniaus apygardos teismas 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014, individualizuodamas bausmes, esant vienodam nusikalstamos veikos pavojingumui, tokiems patiems teisiamųjų veiksmams, tapačioms atsakomybę lengvinančioms ir sunkinančioms aplinkybėms, nesilaikė konstitucinio visų asmenų lygybės prieš įstatymą principo, LR BK 41 str. 2 d. 5 p. įtvirtinto teisingumo principo, o dėl to jam skyrė griežtesnę bausmę nei bendrininkui M. A. Tokiu būdu jis buvo diskriminuojamas (LR konstitucijos , EŽT Konvencijos 14 str.), o diskriminavimu buvo pažeista jo teisė į teisingą teismą (EŽT Konvencijos 6 str.). Teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu baudžiamajame procese (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-183/2006; 3K-3-219/2010), todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino faktinių bausmės skyrimo, individualizavimo aplinkybių EŽT Konvencijos 6 str. aspektu. Teismas nepagrįstai nenustatė LR Konstitucijos 29 str. ir EŽT Konvencijos 14 str. pažeidimo, nes jis argumentavo, kaip pasireiškė jo diskriminacija. Kadangi už tą pačią veiką (cigarečių kontrobandą) M. A. buvo teisiamas trečią kartą, taigi, recidyvas, o už kontrobandą tik pirmą kartą, todėl galima daryti išvadą, kad į šią veiką jis buvo įtrauktas, dėl ko jo teisinė padėtis M. A. atžvilgiu turėtų būti lengvesnė, tačiau yra priešingai. Šios aplinkybės įrodo, kad jo atžvilgiu teismai nevienodai taikė baudžiamąjį įstatymą, jam visiškai nepagrįstai skyrė griežtesnę bausmę. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, iš kurių kildinamas teisingumo principo pažeidimas ir jo diskriminavimas. Taigi, jo skundo neišnagrinėjo, o dėl to priėmė neteisėtą sprendimą, kuris naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, su juo nesutiko, prašė skundą atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: priešingai nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas vertino jam skirtos bausmės pagrįstumą, atsižvelgdamas į Lietuvos apeliacinio teismo nuomonę, todėl nenustatęs pažeidimų neturėjo pagrindo tenkinti ieškinį. Teismas nustatė, kad apeliantui skirta bausmė buvo tinkamai individualizuota, nurodė, kad apeliantas praeityje teistas aštuonis kartus, o M. A. buvo teistas tris kartus, todėl dėl tokio bausmių individualizavimo neturėjo pagrindo pripažinti esant neteisėtiems teismo veiksmams baudžiamojoje byloje, todėl pagrįstai ieškinį atmetė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija nenustatė.
Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagią, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacine tvarka nėra teisinio pagrindo.
Apeliantas (ieškovas) A. G., reikalaudamas žalos atlyginimo dėl neva neteisėtų teismų veiksmų (CK 6.272 str.), turėjo įrodyti, kad egzistuoja visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.) ir priežastinis ryšys (CK 6.247 str.), tačiau šių aplinkybių neįrodė, o dėl to nekilo valstybės atsakomybė.
Kaip matyti iš ieškinyje ir apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, apeliantas savo patirtą žalą kildina iš to, jog neva teismai jam už tą pačią veiką ir esant kitoms toms pačioms aplinkybėms paskyrė griežtesnę bausmę nei jo bendrininkui, teikdamas, kad tokiu būdu jis buvo diskriminuojamas, pažeista jo teisė į teisingą teismą (Konvencijos 6 str.). Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, priešingai nei teigė apeliantas, jo ir bendrininko teistumas (įskaitant jo skaičių) nebuvo vienodas, todėl, netgi esant kitoms visoms faktinėms aplinkybėms vienodoms, bausmė abiems bendrininkams nebuvo paskirta vienoda. BK 54 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skirdamas bausmę teismas turi atsižvelgti į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014, įrodo, kad, skiriant apeliantui ir jo bendrininkui M. A. bausmes, jos (bausmės) buvo individualizuojamas kiekvienam kaltininkui atskirai pagal aukščiau nurodytas aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Iš paminėto teismo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliantui paskirta griežtesnė nei M. A. bausmė iš esmės dėl jo turimų teistumų skaičiaus (teistas aštuonis kartus), nes M. A. teistas mažiau kartų (tris kartus). Išnagrinėjęs abiejų bendrininkų apeliacinius skundus, Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. gegužės 12 d. nutartimi, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 1A-380/2014, konstatavo, kad abu bendrininkai yra recydivistai (BK 27 str. 1 d.), o jiems bausmės paskirtos teisingai ir pagrįstai. Taigi, apeliantas, nesutikdamas su jam paskirta per griežta bausme, netinkamu bausmės individualizavimu, skundė Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendį, tačiau skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas. Be to, kasacinis teismas net du kartus atsisakė priimti apelianto kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 27 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-106-195/2014 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 12 d. nutarties baudžiamojoje byloje Nr. 1A-380/2014. Kasaciniai skundai buvo grindžiami tais pačiais argumentais dėl per griežtos jam paskirtos bausmės, netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje teismas neturi teisės revizuoti priimtų teismų procesinių sprendimų baudžiamosiose bylose ir iš naujo spręsti apeliantui paskirstos bausmės teisingumo klausimą, nes tai daroma ir buvo padaryta instancine tvarka, apeliantui skundžiant pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Apelianto argumentai dėl neteisingai jam paskirtos bausmės, o dėl to pažeistos teisės į teisingą teismą, jo diskriminavimo, paneigti įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais baudžiamosiose bylose Nr. 1-106-195/2014 ir Nr. 1A-380/2014, todėl tenkinti ieškinį nebuvo jokio pagrindo.
Remiantis išdėstytais argumentais, konstatuotina, kad tenkinti apeliacinio skundo jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.