Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui J. J. dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti negaliojančia 2013 m. sausio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartį, notarinio reg. Nr. LP-11, dėl atsakovui priklausančio nekilnojamojo turto: 2623/10000 dalių žemės sklypo, 464/1000 dalių gyvenamojo namo, malkinės, kiemo rūsio, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo ieškovui už 57 924 Eur (200 000 Lt) ir taikyti garantijos sutarties, skirtos 2012 m. balandžio 2 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Lotidė“ akcijų pirkimo – pardavimo sutarčiai užtikrinti, teisines pasekmes, t. y. grąžinti atsakovui 2623/10000 dalis žemės sklypo, 464/1000 dalis gyvenamojo namo, malkinę, kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys atmestinas

Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu

6. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą).

7. Taigi, santykis tarp apsimestinio sandorio kaip sandorio negaliojimo pagrindo ir sutarčių aiškinimo taisyklių yra toks, kad remiantis sutarčių aiškinimo taisyklėmis yra įrodinėjama ir nustatoma, ar yra pagrindas sandorį pripažinti apsimestiniu. Kai nustatoma, kad sandoris yra apsimestinis, šis sandoris pripažįstamas negaliojančiu (niekiniu), nes jame išreikšta sandorio dalyvių valia neatitinka jų tikrųjų ketinimų ir siekiamų tikslų, o taikomas pridengiamasis sandoris, jei pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymų reikalavimus. Tai reiškia, kad, siekiant taikyti apsimestinio sandorio sukeliamas teisines pasekmes – taikyti pridengiamąjį sandorį, visų pirma reikia konstatuoti apsimestinio sandorio sudarymo faktą ir pripažinti sandorį negaliojančiu. Nekonstatavus tokio fakto, nėra ir pagrindo taikyti pridengiamąjį sandorį.

8. Atsižvelgiant į tai, kad apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris, apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiamai tikrieji ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, šalių siekiamo sandorio tikslas parodo, kokį tikrąjį sandorį šalys sudarė. Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-2-684/2021, 23, 24 punktai).

9. Sutarties laisvės principas yra vienas svarbiausių civilinės teisės principų, jis įtvirtintas CK 1.2 straipsnyje ir detalizuotas CK 6.156 straipsnyje. Šis principas suteikia teisę civilinių teisinių santykių subjektams laisvai spręsti, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar jos nesudaryti, taip pat pasirinkti, su kuo tą sutartį sudaryti, be to, savarankiškai spręsti dėl sutarties turinio ir formos, išskyrus atvejus, kai tam tikras sutarties sąlygas ar jos turinį nustato imperatyviosios teisės normos arba tam tikrų sąlygų reikalauja viešoji tvarka, teisės principai, gera moralė.

10. Kasacinis teismas, atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas, jos taip pat yra laisvos pasirinkdamos formą, kuria išreiškia savo susitarimo turinį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-434-695/2018 40 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Tai reiškia, kad sutarties šalys yra laisvos nuspręsti ir dėl sutarčių struktūros, t. y. sudaryti vieną kompleksinę sutartį ar kelias sutartis, sudaryti sutartį su viena šalimi, kuri pasitelkia kitas šalis ir prisiima atitinkamą atsakomybę, ar vis dėlto sudaryti sutartis su atskiromis šalimis. Šalys ikisutartiniuose santykiuose gali svarstyti įvairius sutarties sudarymo variantus, tačiau galutinai apsispręsti sudaryti sutartį atitinkamu būdu, t. y. nuspręsti būti įsipareigojusiomis jų pasirinktu būdu ir atitinkamai įforminti šiuos įsipareigojimus. Toks šalių elgesys pats savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad tokioje situacijoje egzistuoja šalių valios trūkumas (yda).

11. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2012 m. balandžio 2 d. tarp šalių sudaryta UAB „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, ja atsakovas J. J. įsipareigojo parduoti ieškovui A. L. UAB „Lotidė“ akcijas. 2013 m. sausio 3 d. tarp šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis, ja atsakovas J. J. pardavė, o ieškovas A. L. įsigijo nekilnojamąjį turtą – 2623/10000 dalis žemės sklypo, 494/1000 dalis gyvenamojo namo, malkinę, kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), už 57 924 Eur (200 000 Lt). Pažymėtina, kad tarp šalių nėra ginčo, jog atsakovas 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdė, t. y. neperdavė ieškovui UAB „Lotidė“ akcijų. Klaipėdos apygardos teismas 2015 m. liepos 28 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-1043-112/2015 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovui J. J. dėl sutarties nutraukimo ir skolos priteisimo, ieškinį tenkino ir nutraukė 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, įpareigojo atsakovą J. J. grąžinti ieškovui A. L. 59 390,43 Eur sumą, sumokėtą pagal šią sutartį. Teismas konstatavo, kad iš J. J. ir A. L. pasirašyto 2012 m. gruodžio 26 d. pinigų perdavimo – priėmimo akto matyti, kad ieškovas A. L. pagal 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį sumokėjo, o atsakovas J. J. gavo 59 390,43 Eur (205 063,29 Lt). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovas būtų įrašytas į UAB „Lotidė“ akcininkų sąrašą, būtų dalyvavęs bendrovės veikloje. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gegužės 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-270-370/2016 Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. sprendimu išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-715-479/2018 pagal ieškovo J. J. ieškinį atsakovui A. L. dėl sandorio dalies pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, pripažino negaliojančiu tarp J. J. ir A. L. sudarytos 2013 m. sausio 3 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties 4.2 punktą, nustatantį, kad pardavėjas (J. J.) pareiškia, jog 57 924 Eur (200 000 Lt) iš pirkėjo (A. L.) gavo ir šis pareiškimas kartu yra pakvitavimas apie gautus pinigus už parduotus daiktus, priteisė iš atsakovo A. L. ieškovui J. J. 57 924 Eur skolą. Lietuvos apeliacinis teismas 2020 m. sausio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-57-450/2019 Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovas nurodo, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje.

13. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.).

14. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. e2-715-479/2018 pareikštus reikalavimus atsakovas J. J. grindė aplinkybėmis, susijusiomis su 2012 m. balandžio 2 d. UAB „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu ir (ne)vykdymu, 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, tarp šalių vykusiais tarpusavio atsiskaitymais ir kt. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, įvertinus Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendimo turinį, darytina išvada, kad Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 3 d. sprendime ir Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. sausio 9 d. nutartyje nustatytos aplinkybės laikytinos prejudiciniais faktais šioje byloje.

15. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. sprendime konstatavo, kad atsakovas A. L. pinigines lėšas už UAB „Lotidė“ akcijas ieškovui J. J. perdavė 2012 m., o ieškinį dėl akcijų pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo ir lėšų priteisimo pareiškė 2015 m. vasario 17 d. (civilinė byla Nr. e2-1043-112/2015). Nurodytoje civilinėje byloje nėra pateikta įrodymų, kad atsakovas A. L. būtų reikalavęs iš ieškovo J. J. perduoti nuosavybės teisę į UAB „Lotidė“ akcijas 2013, 2014 m. Šios bylos aplinkybės patvirtina, kad po 2013 m. sausio 3 d. sutarties sudarymo ginčo šalys gana ilgą laikotarpį viena kitai pretenzijų nei pagal 2013 m. sausio 3 d. sutartį, nei pagal UAB „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį nereiškė. Taigi, šalių veiksmai po 2013 m. sausio 3 d. sutarties sudarymo patvirtina, jog šalių valią atitiko tikrieji šalių ketinimai, t. y. ieškovas J. J. už pinigines lėšas, gautas iš atsakovo A. L., perleidžia pastarajam priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)., o atsakovas A. L. sutiko nebereikšti reikalavimų dėl UAB „Lotidė“ akcijų ir turto perleidimo. Šalių pasirašytas 2013 m. birželio 1 d. garantinis laiškas patvirtina, jog ieškovui J. J. pagal UAB „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį sumokėtos lėšos yra įskaitytos į nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini)., kainą. Teismas pažymėjo, jog 2013 m. birželio 27 d. įgaliojimas, kuriuo atsakovas A. L. įgaliojo ieškovą J. J. parduoti atsakovui priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)., patvirtina, jog šalys iki ginčo civilinėje byloje Nr. e2-1043-112/2015 iškėlimo teisme bendradarbiavo, pasitikėjo viena kita ir ginčo šalims buvo aiški situacija, jog nekilnojamojo turto perleidimas pagal 2013 m. sausio 3 d. sutartį nulemia aplinkybę, jog atsakovas A. L. nereikalaus sugrąžinti piniginių lėšų, sumokėtų už UAB „Lotidė“ akcijas. Klaipėdos apygardos teismas konstatavo, kad 2013 m. birželio 1 d. garantinis laiškas buvo pasirašytas po 2013 m. sausio 3 d. sutarties sudarymo, tačiau jo turinys patvirtina tikrąją šalių valią, t. y. atsakovui A. L. perleisti ieškovui J. J. priklausantį nekilnojamąjį turtą ir į šio turto kainą įskaityti lėšas, kurias atsakovas A. L. sumokėjo už UAB „Lotidė“ akcijas. Taigi, įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta, kad 2013 m. sausio 3 d. šalių sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis atitiko tikrąją jų valią, t. y. sudaryti nekilnojamojo turto – 2623/10000 dalių žemės sklypo, 494/1000 dalių gyvenamojo namo, malkinės, kiemo rūsio, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo sandorį.

16. Vertindamas ieškovo pareikštus reikalavimus teismas taip pat pažymi, kad nei civilinėje byloje Nr. e2-1043-112/2015, nei civilinėje byloje Nr. e2-715-479/2018 ieškovas nenurodė aplinkybių, jog 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra laikytina apsimestine, o šalys iš tiesų siekė sudaryti susitarimą dėl garantijos. Priešingai, civilinėje byloje Nr. e2-715-479/2018 ieškovas A. L., nesutikdamas su atsakovo J. J. pareikštais reikalavimais, teigė, jog yra tinkamai įvykdęs savo prievolę atsiskaityti su pardavėju J. J. pagal 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Akivaizdu, jog ieškovui vertinant, kad ginčo nekilnojamasis turtas jam turi atitekti nuosavybės teise pagal garantiją, t. y. atsakovui J. J. neįvykdžius prievolės perleisti UAB „Lotidė“ akcijų pagal 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, jis šias aplinkybes turėjo nurodyti teismui. Vien ta aplinkybė, jog ieškovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis civilinėje byloje Nr. e2-715-479/2018 teikė tikrovės neatitinkančius paaiškinimus, nesudaro pagrindo nesiremti minėtoje civilinėje byloje teismo nustatytomis aplinkybėmis. Visų pirma, aplinkybė, kad ieškovas, siekdamas palankaus sau teismo sprendimo, teikia skirtingus paaiškinimus, sudaro pagrindą jo nurodytas aplinkybes vertinti kritiškai. Antra, CPK 42 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad šalys joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis privalo naudotis sąžiningai. Ieškovas, teikdamas tikrovės neatitinkančius paaiškinimus teismui, žinodamas, kad pastarieji gali suklaidinti teismą, turi prisiimti savo elgesio pasekmes, t. y. kad, minėtas aplinkybes įsiteisėjusiu sprendimu pripažinus įrodymais, šio teismo sprendimo nepanaikinus, jos gali būti laikomos prejudiciniais faktais kitoje byloje.

17. Nagrinėjamu atveju ieškovas savo reikalavimą dėl 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine grindžia 2013 m. birželio 1 d. garantiniu laišku. Vertindamas nurodytas aplinkybes, teismas, visų pirma, pažymi, jog, kaip jau minėta, Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. sausio 3 d. sprendimu konstatavo, kad šis susitarimas pagrindžia šalių ketinimą sudaryti būtent nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. A. L. perleisti J. J. priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini)., ir į šio turto kainą įskaityti lėšas, kurias A. L. sumokėjo už UAB „Lotidė“ akcijas. Taigi, teismas nenustatė, kad tarp šalių būtų susiklostę garantijos teisiniai santykiai. Antra, bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovo nuosavybės teisė į 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą nekilnojamąjį turtą Nekilnojamo turto registre buvo įregistruota 2013 m. sausio 15 d., t. y. netrukus po ginčo sutarties sudarymo, todėl nėra aišku, kodėl, esant ieškovo nurodytoms aplinkybėms, kad šalys iš tiesų siekė sudaryti susitarimą dėl garantijos, 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo faktiškai įvykdyta. Pažymėtina, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad po 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo nekilnojamasis turtas būtų likęs atsakovo J. J. žinioje, t. y. kad, nepaisant minėtos sutarties sudarymo, jis ir toliau naudotųsi šiuo turtu, faktiškai jį valdytų, taip patvirtinant šalių ketinimus nuosavybės teisę į nurodytą turtą ieškovui A. L. faktiškai perleisti tik atsakovui neįvykdžius 2012 m. balandžio 2 d. UAB „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties. Įvertinęs nurodytas aplinkybes teismas konstatuoja, jog šalių veiksmai po 2013 m. sausio 3 d. pirkimo– pardavimo sutarties sudarymo patvirtina, kad šis sandoris atitiko jų tikrąją valią, t. y. susitarti dėl 2623/10000 dalių žemės sklypo, 494/1000 dalių gyvenamojo namo, malkinės, kiemo rūsio, esančių (duomenys neskelbtini), pirkimo–pardavimo.

18. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog šiuo atveju nėra aiškios 2013 m. birželio 1 d. garantinio laiško sudarymo aplinkybės. CK 6.90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad garantija laikomas vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar ją įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis (skolininkui tapus nemokiam ir kitais atvejais). Taigi, nors garantija yra vienašalis sandoris, tačiau 2013 m. birželio 1 d. garantinį laišką pasirašė abi sandorio šalys. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog nors ginčo susitarime jo sudarymo data nurodyta 2013 m. birželio 1 d., tačiau greta atsakovo J. J. parašo atliktas įrašas „2014-10-27“. Teismo vertinimu, šios aplinkybės kelia dvejonių dėl sandorio sudarymo datos. Be to, teismo posėdžio metu atsakovas paaiškino, kad 2013 m. birželio 1 d. garantinį laišką jis gavo iš ieškovo, šio sandorio sudaryti nesiekė, o savo parašu patvirtino minėto dokumento gavimo datą. Šiuo atveju taip pat svarbu įvertinti tai, kad 2013 m. birželio 1 d. garantinio laiško sudarymo metu 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo įvykdyta ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre, t. y. nuosavybės teisė į ginčo turtą priklausė ieškovui, todėl labiau tikėtina, kad šalys, siekdamos sudaryti ieškovo nurodytą susitarimą dėl garantijos, taip pat būtų susitarusios ir dėl ginčo turto grąžinimo atsakovo nuosavybėn, jeigu pastarasis įvykdytų 2012 m. balandžio 2 d. UAB „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį. Priešingu atveju, nepaisant to, ar atsakovas būtų įvykdęs savo prievoles pagal 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, jis neturėtų galimybės susigrąžinti nuosavybės teisės į ieškovui perleistą nekilnojamąjį turtą, o tai neatitiktų garantijos sandorio esmės.

19. Ieškovas nurodė, kad siekdamos užtikrinti 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą šalys susitarė dėl garantijos, t. y. atsakovas minėtos sutarties vykdymą įsipareigojo užtikrinti jam priklausančiu nekilnojamuoju turtu – 2623/10000 dalimis žemės sklypo, 464/1000 dalimis gyvenamojo namo, malkine, kiemo rūsiu, esančiais (duomenys neskelbtini) Aplinkybė, kad tarp šalių bus sudaroma ne garantija, o minėto turto pirkimo–pardavimo sutartis, ieškovui tapo žinoma tik nuvykus pas notarą. Vis dėlto atsakovas patikino ieškovą, kad šio sandorio tikslas yra užtikrinti 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutarties vykdymą, todėl ieškovas, pasitikėdamas atsakovu ir siekdamas užtikrinti savo interesus pagal 2012 m. balandžio 2 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sutiko sudaryti ginčo sutartį. Teismas šias ieškovo nurodytas aplinkybes vertina kritiškai. Nagrinėjamu atveju abi ginčo šalys yra verslininkai. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo šalys buvo sudariusios ne vieną sutartį (civilinė byla Nr. e2-715-479/2018), todėl darytina išvada, kad ieškovui buvo žinomos sandorių sudarymo teisinės pasekmės, jis turėjo ir galėjo suprasti, kad tarp šalių sudaroma būtent nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, o ne susitarimas dėl garantijos. Pažymėtina ir tai, jog byloje nenustatyta, kad ieškovui būtų buvusi užkirsta galimybė atsisakyti sudaryti ginčo sandorį, todėl nėra aišku, kodėl ieškovas, žinodamas, kad 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis neatitinka tikrosios jo valios, šią sutartį sudarė ir ją faktiškai vykdė.

20. Ieškovas nurodo, kad aplinkybę, jog 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartis yra laikytina apsimestiniu sandoriu, patvirtina tai, jog sutartimi parduodamo nekilnojamojo turto vertė yra analogiška sumai, kurią ieškovas turėjo sumokėti pagal 2012 m. balandžio 2 d. UAB „Lotidė“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. 57 924 Eur (200 000 Lt). Be to, nurodyta kaina neatitiko faktinės turto rinkos vertės, kadangi pastaroji buvo gerokai mažesnė. Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė teismui UAB „Resto Group“ 2015 m. vasario 3 d. nekilnojamojo turto rinkos vertės ataskaitą, kurioje nurodyta, jog 2623/10000 dalių žemės sklypo, 464/1000 dalių gyvenamojo namo, malkinės, kiemo rūsio, esančių (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 21 000 Eur. Vis dėlto, teismo vertinimu, šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad ginčo sandoris yra laikytinas apsimestiniu, o 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta turto vertė neatitiko šio turto rinkos kainos buvusios sutarties sudarymo metu.

21. Teismas pažymi, kad šalys dėl turto kainos susitaria laisva valia, todėl 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartimi galėjo nevaržomai susitarti dėl didesnės turto kainos nei jo rinkos vertė. Be to, UAB „Resto Group“ turto vertinimą atliko praėjus dvejiems metams po ginčo sutarties sudarymo, todėl akivaizdu, kad šio turto rinkos vertė galėjo pakisti. Be to, 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad Nekilnojamojo turto registro duomenimis, 2012 m. gruodžio 21 d. masinio vertinimo metu nustatyta, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė yra 38 519,46 Eur (133 000 Lt), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 17 145,51 Eur (59 200 Lt), malkinės, esančios (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 44,60 Eur (154 Lt), kiemo rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 264,13 Eur (912 Lt). Taigi, 2623/10000 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudarė 10 103,66 Eur (34 885,90 Lt) (133 000 Lt x 2623/10000), 494/1000 dalių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudarė 8 469,88 Eur (29 244,80 Lt) (59 200 Lt x 494/1000). Tai reiškia, kad ieškovo įsigyto turto vertė Nekilnojamojo turto registro duomenimis, sudarė 18 882,27 Eur (65 196,70 Lt) (34 885,90 Lt + 29 244,80 Lt + 154 Lt + 912 Lt). Interneto svetainės www.aruodas.lt duomenimis, 2013 m. sausio mėn. 1 aro žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos kaina sudarė 2 768,43 Eur, 1 m² gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos kaina sudarė 488,60 Eur. Taigi, žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudarė 141 632,87 Eur (2 768,43 Eur x 51,16 a), gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudarė 70 636,90 Eur (488,60 Eur x 144,57 m²). Tai reiškia, kad ieškovo įsigytų 2623/10000 dalių žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė sudarė 37 150,30 Eur (141 632,87 Eur x 2623/10000), 494/1000 dalių gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), vidutinė rinkos vertė – 34 894,63 Eur (70 636,90 Eur x 494/1000), iš viso 72 044,93 Eur. Taigi, atsakovas pateikė duomenis, patvirtinančius, kad 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta ginčo nekilnojamojo turto kaina atitiko šio turto rinkos vertę.

22. Teismas taip pat atkreipia dėmesį į tai, jog 2018 m. vasario 5 d. tarp ieškovo A. L. ir A. L. sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, kuria ieškovas pardavė A. L. 2623/10000 dalis žemės sklypo, 464/1000 dalis gyvenamojo namo, malkinę, kiemo rūsį, esančius (duomenys neskelbtini), už 50 000 Eur. Taigi, ieškovas praėjus penkeriems metams nuo 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo turtą pardavė iš esmės už panašią kainą. Pažymėtina, jog nors teismo posėdžio metu ieškovas nurodė, kad 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje šalys nurodė turto rinkos vertės neatitinkančią kainą, kadangi priešingu atveju ieškovui kiltų sunkumų su institucijomis, atsakingomis už šio sandorio priežiūrą, t. y. valstybės institucijoms kiltų klausimų, kodėl 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo turtas buvo parduotas už gerokai mažesnę kainą nei nurodyta 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, tačiau teismas šiuos ieškovo paaiškinimus vertina kritiškai. Visų pirma, ieškovas nepateikė duomenų, pagrindžiančių jo nurodytas aplinkybes, t. y. duomenų apie tai, su kokiais sunkumais jis galėjo susidurti 2018 m. vasario 5 d. pirkimo – pardavimo sutartimi ginčo turtą parduodamas už mažesnę kainą nei šis turtas buvo įgytas. Antra, ieškovas turėjo galimybę atsakingoms valstybėms institucijoms pateikti duomenis, patvirtinančius, kad 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu 2623/10000 dalių žemės sklypo, 464/1000 dalių gyvenamojo namo, malkinės, kiemo rūsio, esančių (duomenys neskelbtini), turto rinkos vertė yra mažesnė nei nurodyta 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, ir taip pagrįsti, kodėl turtas parduodamas už mažesnę kainą.

23. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2021 m. sausio 21 d. tarp ieškovo A. L. ir A. L. sudaryta sutartis, kuria šalys susitarė nutraukti 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2623/10000 dalys žemės sklypo, 464/1000 dalys gyvenamojo namo, malkinė, kiemo rūsys, esantys (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise atiteko ieškovui A. L., o ieškovas įsipareigojo grąžinti A. L. 14 000 Eur, kuriuos pastarasis sumokėjo už 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą turtą. 2021 m. sausio 21 d. tarp ieškovo A. L. ir A. L. sudarytas susitarimas, kuriame šalys patvirtino, kad, vykdydamas 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, A. L. sumokėjo ieškovui 14 000 Eur, o ieškovas šias pinigines lėšas grąžino A. L.. Vis dėlto, teismo vertinimu, minėtos aplinkybės nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta ginčo nekilnojamojo turto kaina neatitiko šio turto rinkos vertės ir kad minėta sutartis yra laikytina apsimestiniu sandoriu. Kaip jau minėta, 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartyje ieškovas A. L. ir A. L. nustatė, kad ginčo nekilnojamojo turto kaina yra 50 000 Eur. Aplinkybė, kad šios sutarties nutraukimo metu A. L. buvo sumokėjęs tik dalį sutartyje nurodytos kainos – 14 000 Eur, o ieškovas neturėjo pastarajam pretenzijų dėl likusios kainos dalies sumokėjimo, nesudaro pagrindo teigti, kad minėta suma atitiko turto rinkos vertę. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad jis ir A. L. 2021 m. sausio 21 d. sutartimi susitarė nutraukti 2018 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kadangi ieškovas ketino kreiptis į teismą su ieškiniu dėl 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir šia sutartimi įgyto turto grąžinimo atsakovui, todėl ieškovas turėjo susigrąžinti nuosavybės teisę į šį turtą. Taigi, 2021 m. sausio 21 d. sutarties ir susitarimo sudarymo metu ieškovui buvo žinoma, kad jis ginčys aplinkybes, susijusias su 2013 m. sausio 3 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, įskaitant šio turto rinkos vertę.

24. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas vertina, jog labiau tikėtina, kad 2013 m. sausio 3 d. pirkimo – pardavimo sutartis atitiko šalių tikrąją valią, šis sandoris nebuvo skirtas garantijos sutarčiai pridengti, todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalis). Ieškinį atmetus ieškovui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

26. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Ieškinį atmetus atsakovui iš ieškovo priteistina 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

27. Teisme 2021 m. gegužės 14 d. gautas ieškovo prašymas pridėti prie bylos papildomus dokumentus. Atsižvelgiant į tai, kad minėtas prašymas pateiktas teismui baigus bylos nagrinėjimą iš esmės ir atidėjus teismo sprendimo priėmimą ir paskelbimą, prašymą su papildomais dokumentais atsisakytina priimti (CPK 181, 183 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovo A. L. (A. L.) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų atsakovui J. J.

Atsisakyti priimti ieškovo A. L. (A. L.) 2021 m. gegužės 14 d. prašymą dėl dokumentų pridėjimo (DOK-6979) ir grąžinti su priedais jį pateikusiam asmeniui.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Klaipėdos apygardos teismą.