Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų R. M. ir J. M. atskiruosius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-1520-343/2013 pagal ieškovų R. M., J. M. ieškinį atsakovams A. K., J. A., tretieji asmenys Z. M., A. K., B. P., J. B., uždaroji akcinė bendrovė „Bijamita“ dėl viešųjų varžytynių akto ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje ginčas kilo dėl bankroto procese įvykdyto nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytinių akto negaliojimo pagrindų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

5. Bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei paskirta pagrįstai.

5. Bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovei paskirta pagrįstai.

4. Skundo argumentas, kad kito ir neparduoto dvejose varžytinėse nekilnojamo turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, nepagrįstas.

6. Bauda už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis ieškovui paskirta pagrįstai.

2. Faktinės byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad nustatyta ginčo žemės sklypo pardavimo kaina atitiko tiek skolininkų, tiek kreditorių interesus. Varžytinių organizavimo bei vykdymo pažeidimai neįrodyti. Todėl teismas pagrįstai nenustatė CPK 602 straipsnyje nustatytų varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu pagrindų.

5. Atsižvelgiant į tai, kad pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalies nuostatas supaprastinto bankroto atveju kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas, skundo argumentai dėl kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtų teisių ir ĮBĮ 33 straipsnio pažeidimų atmestini, kaip nepagrįsti ir neįrodyti.

7. Bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į proceso pirmosios instancijos teisme rezultatą, paskirstytos tinkamai.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Į apelianto J. M. prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka teisėjų kolegija neatsižvelgia, toks prašymas apeliacinės instancijos teismo nesaisto, o kolegija žodinio šios bylos nagrinėjimo būtinumo nenustatė (CPK 322 str.).

Pirmosios instancijos teismui buvo pateikti savarankiški ieškiniai (t. 1, b. l. 2-5, 95-97, 100-101), kurie nagrinėjami bendrąja ginčo teisenos tvarka ir dėl ginčo esmės priimamas procesinis dokumentas – sprendimas (CPK 259 str. 1 d.). Nors pirmosios instancijos teismas, ginčą išnagrinėjęs ginčo teisenos tvarka, tačiau įvertinęs tai, jog reikalavimai pareikšti bankroto byloje, bylą išsprendė baigiamuoju dokumentu - teismo nutartimi (t. 2, b. l. 25-33), šis proceso teisės normų pažeidimas vertintinas kaip formalus ir nesukėlęs neigiamų padarinių byloje dalyvaujantiems asmenims (CPK 328 str.), juo labiau, Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-10 pirmininko nutartimi (t. 3, b. l. 28) ieškovų R. M. ir J. M. atskirieji skundai dėl Kauno apygardos teismo 2013-06-11 nutarties perduoti nagrinėti trijų teisėjų kolegijai.

Atskirieji skundai tenkintini iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstosios dalies ir analizuoja atskiruosiuose skunduose bei atsiliepimuose į juos nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 320 str.).

Dėl dispozityvumo principo įgyvendinimo

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės pažeistos, turi absoliučią teisę dėl jų gynimo kreiptis į teismą. Ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba pasunkinama ją įgyvendinti, jos negalima paneigti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008-06-30 nutarimas byloje Nr. 38-06; 2007-05-15 nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04). Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, aiškinant nagrinėjamu atveju aktualią Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, nurodyta, kad vienas iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą aspektų – kiekvieno asmens galimybė kreiptis į teismą dėl civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimo išnagrinėjimo (pavyzdžiui, Garc?a Manibardo v. Spain, judgment of 15 February, no. 38695/97, § 36, 39; Mortier v. France, judgment of 31 July 2001, no. 42195/98, § 33). CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Šiame straipsnyje įtvirtintas teisminės gynybos prieinamumo principas tiesiogiai susijęs su CPK 13 straipsnyje įtvirtintu dispozityvumo principu, kuris reiškia, kad asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti. Todėl bylos iškėlimo stadijoje nėra tikrinama, ar asmuo turi teisę į teisminę gynybą (teisę į ieškinį) materialiąja prasme. Teismas į klausimą, ar asmuo turi šią teisę, gali tik nustatęs visas bylos aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymus, taip pat nustatęs taikytiną teisės normą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-146/2014).

Tokių išaiškinimų kontekste išanalizuotinas apeliantų pareikštų byloje reikalavimų turinys, jiems teigiant, kad bylą nagrinėjęs teismas nepaisė dispozityvumo principo ir bylą nagrinėjo ne pagal judviejų pasirinktą teisminės gynybos būdą. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovai kreipėsi į teismą iš esmės dėl to paties reikalavimo, prašydami pripažinti negaliojančiu 2012-08-16 viešų varžytynių aktą Nr. 7 (t. 1, b. l. 7), kuriuo atsakovo A. K. nuosavybėn buvo perleistas 7,0933 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini). Ieškovė R. M. šį savo reikalavimą grindė aplinkybėmis, jos vertinimu, sudarančiomis pagrindą varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 1, 6 ir 7 punktų nuostatas. Tuo tarpu ieškovo J. M. ieškinio argumentai, kuriais ginčijamas varžytinių akto teisėtumas, siejami su CK, Įmonių bankroto įstatymo bei Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašo nuostatų pažeidimu. Abiejų ieškinių priėmimą teismas išsprendė rezoliucija (t. 1, b. l. 2, 95), kaip tai numatyta CPK 137 straipsnio 1 dalyje, ir, išnagrinėjęs bylą žodinio proceso tvarka, priėmė galutinį procesinį sprendimą, kuriame motyvuotai išdėstė argumentus, kuriais remiantis ieškininius reikalavimus atmetė.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytos aplinkybės bei skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įgyvendino civilinį procesą reglamentuojančias teisės normas. Kaip nurodyta, teisė apibrėžti ir/ar keisti ieškinio dalyką yra dispozityvi ir absoliuti ieškovo teisė, kuriai kiti asmenys ar teismas negali daryti įtakos (CPK 13 str., 42 str. 1 d.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, o vien tai, kad įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų argumentus bei teisminio proceso metu ištirtus kitus įrodymus teismas pripažįsta reikalavimus nepagrįstais (t.y. priima ieškovų netenkinantį sprendimą), nesudaro pagrindo konstatuoti dispozityvumo principo ar ieškovų teisės į veiksmingą teisinę gynybos priemonę pažeidimo. Šiuo konkrečiu atveju teismas nustatė, kad priverstinis apeliantams priklausančio turto realizavimas buvo vykdomas bankroto byloje pagal specialią tam nustatytą, o ne teismo sprendimams vykdyti nustatyta priverstine vykdymo tvarka. Tokioje situacijoje bankroto administratoriaus vykdytų varžytinių akto negaliojimo CPK 602 str. nuostatos nenusako. Ši teismo išvada grindžiama ir konkrečiu kasacinio teismo praktikos pavyzdžiu. Nepaisant aplinkybės, kad byloje ginčijamas varžytinių aktas objektyviai negali būti vertinamas tokios procesinės normos (CPK 602 str.) taikymo aspektu, teismas motyvuotai atsakė ir į ieškinių argumentus dėl CPK 602 straipsnio 1 dalies 1, 6, 7 punktų taikymo nagrinėjamoje byloje, pripažinęs, kad buvo parduotas skolininko turtas, už tinkamą kainą, nepažeidžiant suinteresuotų asmenų teisių. Vadinasi, į apeliantės R. M. ieškinio argumentus iš esmės buvo atsakyta pagal CPK 270 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į absoliučiai kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-154/2014).

Kadangi apeliantai nesutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, jog CK 602 str. nagrinėjamos bylos situacijoje netaikytinas, tvirtindami, kad teismas nukrypo nuo jų pasirinkto teisinio pagrindo varžytinių aktui ginčyti, teisėjų kolegija aptaria ir tokius skundų argumentus. CK 1.138 straipsnyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Dažniausiai civilinių teisių gynimo būdus nustato tos teisės normos, kurios reguliuoja konkretų teisinį santykį. Tačiau ne visais atvejais iš nustatyto reglamentavimo galima vienareikšmiškai nuspręsti, kuri iš civilinės teisės gynybos priemonių taikytina konkrečioje situacijoje. Teisingo sprendimo priėmimą suponuoja sisteminė teisės aktuose įtvirtintų bei teismų praktikoje formuojamų nuostatų analizė. CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose įtvirtinti bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai. Aiškindamas šių bendrųjų teisės normų taikymo galimybę varžytinių aktų nuginčijimui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009-04-23 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009, yra pasisakęs, kad turto pardavimo iš varžytinių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti skirta kita norma - CPK 602 straipsnis. Tačiau varžytinių aktas, kaip teisiškai reikšmingas dokumentas, kuriuo įforminamas turto perleidimo faktas (sandoris), gali būti dvejopo pobūdžio, t. y. varžytinių aktai gali būti priimti, remiantis skirtingais teisės aktais, kas lemia nevienodą jų teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo teisme tvarką bei pagrindus. Pagal CPK VI dalyje reglamentuojamą vykdymo procesą ir joje nustatytas taisykles yra vykdomi teismo ir arbitražo sprendimai, nutarimai ir įsakymai civilinėse bylose, taip pat kiti CPK 584 straipsnyje nurodyti vykdomieji dokumentai. Vykdomųjų dokumentų vykdymo funkcijas valstybė suteikė antstoliui (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Būtent ši teisinė situacija ir buvo analizuojama minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, konstatuojant, jog realizavus skolininkui priklausantį turtą, antstolio sudarytas turto pardavimo iš varžytinių aktas, kurį patvirtino teismas (CPK 725 str.), gali būti ginčijamas tik CPK 602 straipsnio 1 dalyje nustatytais pagrindais. Tuo tarpu bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės turto pardavimo ir kreditorių reikalavimų tenkinimo sistemą, kuri funkcionuoja savarankiškai nuo CPK reglamentuoto vykdymo proceso, nustato Įmonių bankroto įstatymas, įgalinimą vykdyti su tuo susijusias procedūras suteikiantis įmonės bankroto administratoriui, o ne antstoliui.

ĮBĮ 2 straipsnio 2 dalyje bankroto procesas apibrėžiamas kaip teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma. Bankroto proceso tikslas yra tenkinti kreditorių reikalavimus ir bankrutuojančios įmonės turto, kartu - likviduoti įmonei (skolininkui) skolų naštą, taip pat apsaugoti kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės ir/arba neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) nekilnojamasis turtas parduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Ginčo turto pardavimo iš varžytinių vykdymo metu galiojo Vyriausybės 2001-07-03 nutarimu Nr. 831 patvirtintas „Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytinių tvarkos aprašas“ (toliau – ir Tvarkos aprašas). Tvarkos aprašo 27 punkte pasakyta, kad varžytinių aktas prilyginamas notaro patvirtintai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Taigi tokiam turto pardavimui CPK VI dalies normos, reglamentuojančios sprendimų vykdymo tvarką, įskaitytinai ir CPK 602 straipsnis, netaikomos. Bankroto administratoriaus sudaryti įmonės nekilnojamojo turto perleidimo sandoriai ginčytini CK nustatytais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais ir tą pirmosios instancijos teismas konstatavo teisingai. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-20 nutartis c. b. Nr. 3K-3-539/2010; 2009-06-29 nutartis c. b. Nr. 3K-7-259/2009; 2005-01-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3-41/2005).

Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės ir/arba neribotos civilinės atsakomybės įmonės savininko (savininkų) nekilnojamojo turto pardavimo iš varžytinių akto teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą, ir nenustatęs pagrindo jį pripažinti negaliojančiu, pagrįstai ieškinius atmetė.

Dėl galimybės nukreipti išieškojimą į apeliantės R. M. turtą

ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punkte (2008-05-22 įstatymo Nr. X-1557 redakcija) nurodyta, kad, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, tais atvejais, kai įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės, jos savininkas (savininkai) privalo pateikti administratoriui viso jo (jų) turimo turto sąrašą, įskaitant ir turtą, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė. CK 2.50 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu prievolei įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis (įmonės savininkas). 2012-08-14 įvykusių 7,0933 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pardavimo iš varžytinių ir jų pagrindu sudaryto 2012-08-16 viešų varžytynių akto Nr. 7 neteisėtumas yra grindžiamas ir aplinkybe, kad šių varžytinių metu buvo parduotas apeliantei R. M. asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas, t. y. ½ dalis minėto žemės sklypo, nors neįrodytas jos dalyvavimas įmonės veikloje ir pelno iš tokios veiklos gavimas, ji nelaikytina įmonės dalyviu. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, su tokiais skundo argumentais nesutinka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-02-08 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-894/2009, kurios ginčo esmė buvo bankrutuojančios J. M. IĮ bei šios įmonės savininkų turto režimo nustatymo klausimai (teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), yra pasisakyta dėl bankroto byloje priimtų įsiteisėjusių teismo nutarčių, kuriomis buvo nustatytas bankrutuojančios IĮ, kaip bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, statusas teisinės reikšmės ir privalomumo. Pasisakyta ir dėl to, kad įmonei, kaip teisinių santykių subjektui, turint kreditorių, bet neturint turto, negalimas sutuoktinių turto padalijimas. Šie procesiniai teismų sprendimai ir nutartys turi res judicata galią ir nagrinėjamoje byloje. Tai reiškia, kad procesinis rezultatas bankrutavusios J. M. IĮ ir jos savininkų J. M., R. M. turto režimo klausimu pasiektas, ieškovų subjektinė teisė kreiptis į teismą šiuo klausimu laikoma gyvendinta ir ji išnyko. Taigi pakartotinis svarstymas, ar R. M. yra bankrutavusios J. M. IĮ savininkė, esant įsiteisėjusiai Kauno apygardos teismo 2007-01-15 nutarčiai, kurioje, konstatuota, jog J. M. IĮ savininkai yra J. M. ir R. M. (c. b. Nr. B2-69-343/2007, teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis), yra negalimas. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą teismų praktikos plėtojimas, papildant naujais teisės aiškinimo ir taikymo elementais, ar jos reinterpretavimas nesudaro pagrindo peržiūrėti teismų anksčiau priimtus procesinius sprendimus, kaip ir asmenims nesuteikiama teisė kreiptis į teismą dėl jo priimto sprendimo, kurio argumentai buvo reinterpretuoti ar kitoje (vėlesnėje) byloje, peržiūrėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-12 c. b. Nr. 3K-7-32/2013), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-07 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-400/2012, naujai suformuota praktika dėl individualios įmonės buvimo šeimos verslu fakto įrodinėjimo nagrinėjamu atveju netaikoma. Todėl apeliantų skundų argumentai, susiję su R. M. dalyvavimo individualios įmonės veikloje neįrodytinumu, nesvarstytini.

Dėl parduodamo varžytinėse turto kainos

Kitas esminis abiejų ieškovų atskiruosiuose skunduose keliamas klausimas yra ginčijamų varžytinių metu parduoto žemės sklypo kainos pagrįstumas. Susipažinusi su bylos medžiaga bei nagrinėjamai bylai aktuliais teismų procesiniais sprendimais pagal teismų informacinės sistemos LITEKO duomenis, teisėjų kolegija nustatė, kad Kauno apygardos teismo 2007-01-15 nutartimi J. M. IĮ savininkais yra pripažinti J. M. ir R. M.. Nustačius aplinkybę, sudarančią pagrindą nukreipti išieškojimą į J. M. ir R. M. turtą, ta pačia nutartimi abu sutuoktiniai buvo įtraukti į bankrutuojančios J. M. IĮ bankroto bylą bendraatsakovais. Iš Kauno apygardos teismo 2008-12-23 nutarties turinio matyti, kad teismui 2008-05-29 nutartimi leidus administratoriui išieškojimą nukreipti į J. M. ir R. M. priklausantį turtą, buvo patvirtinta pradinė jiems abiems lygiomis dalimis priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaina – 41 400 Lt (c. b. Nr. B2-45-343/2008). Nutarties pagrįstumo ieškovai nekvestionavo, pretenzijų dėl kainos, nustatytos remiantis UAB „Inreal“ pažymomis ar dėl pačių pažymų teisėtumo, nereiškė. Pažymėtina, jog pagal ĮBĮ 13¹ straipsnio 1 dalies nuostatas, supaprastinto bankroto atveju kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus turto pardavimo klausimus sprendžia teismas, todėl apelianto J. M. atskirojo skundo argumentai šiuo aspektu nepagrįsti ir atmetami. Neatsiradus asmenų, kurie pageidautų įsigyti parduodamą žemės sklypą, dėl ko neįvyko dvejos varžytinės (2010-04-09 ir 2010-05-12), bankroto administratorius pakartotinai kreipėsi į teismą, prašydamas sumažinti parduodamo turto vertę. Kauno apygardos teismo 2010-07-14 nutartimi ginčo žemės sklypo kaina buvo sumažinta iki 35 397 Lt (c. b. Nr. B2-21-343/2010). Kauno apygardos teismo 2011-09-01 nutartimi (c. b. Nr. B2-17-343/2011) bankroto administratoriaus prašymu pakartotinai patvirtino 35 397 Lt kainą, tačiau dar dvejų varžytinių metu (2010-09-03 ir 2010-10-08) žemės sklypo nepavyko parduoti, kadangi neatvyko nei vienas pirkėjas. Todėl, tenkindamas bankroto administratoriaus prašymą, teismas 2012-03-27 nutartimi žemės sklypo pardavimo kainą sumažino iki 35 000 Lt (c. b. Nr. B2-14-343/2011). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs J. M., bei R. M. atskiruosius skundus ir nenustatęs teisinio pagrindo pripažinti, kad teismo nustatyta kaina yra neprotingai maža, 2011-11-10 ir 2011-12-22 nutartimis minėtą Kauno apygardos teismo 2011-09-01 nutartį paliko nepakeistą (c. b. 2-2666/2011, c. b. Nr. 2-2795/2011). Atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012-03-27 nutarties R. M. teismui pateikė 2013-04-30, t. y. praėjus daugiau nei vieneriems metams nuo jos priėmimo, nors nutarties patvirtinta kopija įstatymo nustatyta tvarka apeliantams buvo įteikta 2012-03-29. Pažymėtina, kad pastaroji aplinkybė nustatyta įsiteisėjusia Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-16 nutartimi (c. b. 2-1791/2013). Įstatyminio pagrindo vertinti šią nutartį jos teisėtumo ir pagrįstumo aspektu nagrinėjamoje byloje nėra, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl atskirųjų skundų argumentų, kuriais ginčijami res judicata galią turinčia nutartimi nustatyti faktai. Apeliantės R. M. skundo teiginiai, kad Kauno apygardos teismas, priimdamas šioje byloje skundžiamą nutartį, žinojo ar galėjo žinoti, kokį sprendimą priims Lietuvos apeliacinis teismas dėl 2012-03-29 nutarties, paremtas subjektyvia ieškovės nuomone, kuri nėra pagrįsta objektyviais duomenimis, todėl atmestinas.

Aukščiau išdėstytų aplinkybių visuma rodo, kad J. M. IĮ bankroto procese vykdant turto realizavimą, varžytinėse buvo parduodamas visas įmonės bendrasavininkiams J. M. ir R. M. priklausęs žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Kauno apygardos teismo 2008-12-23 nutartimi patvirtinta pradinė žemės sklypo pardavimo iš varžytinių kaina buvo tolygiai mažinama, atsižvelgiant į tai, kad turtas nebuvo paklausus rinkoje (keturiose bankroto administratoriaus organizuotose varžytinėse nedalyvavo nei vienas pirkėjas). Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų pozicija, jog 2012-08-14 įvykusių varžytinių metu 7,0933 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), buvo parduotas už nepagrįstai žemą kainą, dėl ko bankrutavusi J. M. IĮ bei jos kreditoriai patyrė turtinę žalą.. Šios išvados nepaneigia ir atskirųjų skundų argumentai. Tai, jog apeliantų cituojamuose teismo procesiniuose sprendimuose vienu metu netiksliai buvo nurodytas parduodamo žemės sklypo plotas, atsižvelgiant į byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą tikėtinai vertintina kaip techninė klaida. Apeliantė R. M. taip pat suprato, kad už Kauno apygardos teismo 2011-09-01 nutartimi patvirtintą kainą bus parduodamas visas žemės sklypas, kadangi ji, kaip suinteresuotas asmuo, t. y. asmuo, kurio turtas parduodamas, pasinaudojo savo teise apskųsti šią nutartį aukštesnės instancijos teismui, o nutarties neteisėtumą grindė vieninteliu – netinkamos kainos - aspektu, nekvestionuodama jai priklausančios žemės sklypo dalies pardavimo teisėtumo. Kolegija pažymi, kad turto rinkos kaina yra ta kaina, už kurią daiktas yra nuperkamas, o ne įvertinamas, ir, juo labiau, turto rinkos kaina nelaikytina kaina, kurios pageidauja pardavėjas. Todėl apeliantės R. M. atskirojo skundo argumentai dėl internete skelbiamų panašaus dydžio žemės sklypų kainų teisiškai nereikšmingi.

Dar viena skundų argumentų grupė susijusiu su tuo, kad UAB „Inreal“ 2012-02-15 turto vertės nustatymo pažyma Nr. 12/02-57K prieštarauja imperatyviai Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio 1 daliai (redakcija, galiojusi nuo 2003-05-01 iki 2012-05-01), dėl ko pirmosios instancijos teismas turėjo ex officio pripažinti šią pažymą negaliojančia remdamasis CK 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.80 straipsnių nuostatomis. Pažymėtina, kad nurodyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostata taikytina turto vertinimo ataskaitai, kurios teisingumas, atsižvelgiant į įstatymo keliamus reikalavimus vertinimo veiklą vykdantiems subjektams bei vertinimo principus, preziumuojamas. Pagal minėto įstatymo 2 straipsnio 8 dalį turto vertinimas apibrėžiamas kaip nešališkas turto vertės nustatymas taikant įstatyme nurodytus turto vertės nustatymo metodus ir apimantis vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną piniginę vertę rinkoje. Tai reiškia, jog turto vertintojo atitinkamame dokumente užfiksuoti duomenys laikomi teisingais, kol jie nenuginčyti teisės aktų nustatyta tvarka. Duomenys apie turto vertę gali būti paneigiami kitomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitytinai ir reikalaujant skirti turto vertės nustatymo teismo ekspertizę, tačiau šioje byloje toks klausimas nebuvo keliamas.

Iš turto vertės nustatymo pažymos Nr. 12/02-57K, kuria teismas rėmėsi 2012-03-27 nutartyje, patvirtindamas ginčo žemės sklypo pardavimo iš varžytinių kainą, turinio matyti, kad pirminis turto vertinimas buvo atliktas 2008-10-15 (ataskaita 08/11-924K), tuo tarpu 2012-02-15 žemės sklypas buvo apžiūrėtas jo vertės patikslinimo tikslu. Ginčo 7,0933 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), vertė nustatyta naudojant lyginamosios vertės metodą (t. 1, b. l. 70), kas atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 7 straipsnio, kuriame nurodyti vertintojo veikloje taikytini metodai, nuostatas. Kaip matyti iš teisėjų kolegijos jau minėtos Kauno apygardos teismo 2008-12-23 nutarties turinio, pirminę ginčo žemės sklypo kainą teismas nustatė remdamasis UAB „Inreal“ turto vertės pažymose Nr. 08/11-924K bei Nr. 08/12-1022K nurodytomis rinkos vertėmis. Ši aplinkybė patvirtina atsakovo bankrutavusios J. M. IĮ atsiliepimo paaiškinimą, jog bankroto proceso eigoje nauja turto vertinimo ataskaita prieš kiekvienas varžytines nebuvo rengiama, tačiau buvo atliekamas turto rinkos vertės patikslinimas. Duomenų, kurie leistų abejoti vertintojų išvadomis dėl šio konkretaus turto vertės, byloje nėra. Apelianto J. M. pateikta 2013-06-17 turto vertės nustatymo pažyma nepatvirtina kitokios sklypo vertės, nes vien aplinkybė, kad šis turtas nebuvo parduotas ne vieneriose varžytinėse ir už mažesnę kainą (nebuvo paklausus už ženkliai žemesnę kainą), neleidžia pripažinti joje nurodomos 59 000 Lt vertės realia rinkos kaina, be to, šis vertinimas atliktas, kai sklypo savininku buvo jau kitas asmuo, kurio atstovė teisme nurodė apie papildomai atliktas investicijas į šį įsigytą daiktą (t. 2, b. l. 18).

Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti bankroto administratoriaus jam pateiktų turto vertinimo dokumentų ir juose užfiksuotų duomenų teisingumu, juolab, kad parduoti žemės sklypo už kainą, patvirtintą ankstesnėmis teismo nutartimis, nepavyko parduoti net keturis metus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nesant ginčo šalies reikalavimo, teismas savo iniciatyva pripažinti sandorį niekiniu ir taikyti niekinio sandorio teisinius padarinius gali tik tada, kai nagrinėjant bylą pagrindas pripažinti sandorį niekiniu tampa akivaizdus. Tuo atveju, kai sandoris nėra akivaizdžiai niekinis, teismas imtis nagrinėti ir spręsti proceso šalių ginčą dėl aplinkybių, suponuojančių kokio nors sandorio negaliojimą, bei tirti su tuo susijusius įrodymus gali tik esant šalies reikalavimui pripažinti tokį sandorį negaliojančiu, pareikštam ieškinio ar priešieškinio forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-73/2011).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kurių pagrindu ieškiniai atmesti, bei nurodo, jog kiti atskirųjų skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam šio klausimo išsprendimui, todėl atskirai dėl kiekvieno jų nepasisako.

Dėl piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis

Apeliantų teigimu, jiems nepagrįstai buvo taikytos baudos už piktnaudžiavimą procesu. Su šiais skundų argumentais kolegija iš esmės sutinka. Kiekvienas civilinių teisinių santykių subjektas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo būdą ir šias teises įgyvendinti jam labiausiai priimtinu būdu. Tokią teisę asmenims garantuoja procesinis dispozityvumo principas, pagal kurį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 13 straipsnis). Siekiant užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui šia teise, CPK 95 straipsnyje įtvirtinta teismo teisė paskirti byloje dalyvaujančiam asmeniui, kuris nesąžiningai reiškia nepagrįstus reikalavimus arba sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą, baudą (CPK 95 str. 2 d.).

Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys, subjektyviuoju – nusako asmens vidinį valinį santykį su konkrečia situacija, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri reiškia, kad kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad nesąžiningai pareikštu nepagrįstu reikalavimu, kuriuo piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis CPK 95 straipsnio prasme, pripažintinas tik toks reikalavimas, kurį išnagrinėjus teisme galima padaryti išvadą, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrą reikalų padėtį, panašioje situacijoje teisinės padėties negalėtų įvertinti kaip savo materialinės subjektinės teisės ar įstatymo saugomų interesų pažeidimo ar ginčijimo ir reikalauti ginti jo teises teisme. Be to, pagal įstatyme nustatytos teisės įgyvendinimas gali būti laikomas piktnaudžiavimu tik išimtiniais atvejais, kai tokia teise akivaizdžiai naudojamasi ne pagal jos paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-14 nutartis c. b. 3K-3-146/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju teigti, kad apeliantai savo teisėmis nagrinėjamoje byloje naudojosi aiškiai nesąžiningai, netinkamai įgyvendino teisę į teisminę gynybą ar sistemingai piktnaudžiavo joje kitomis procesinėmis teisėmis, nėra pakankamo pagrindo. Apeliantai turi įstatymo suteiktą teisę skųsti byloje priimtus teismų procesinius sprendimus apeliacine tvarka, taigi vien ta aplinkybė, jog jie šia teise naudojosi kitose bylose, o skundai nebuvo tenkinami, savaime nesudaro pagrindo jų laikyti nesąžiningais ir už tai jiems skirti baudą. Šios konkrečios bylos dokumentuose užfiksuoti duomenys taip pat neleidžia vienareikšmiškai spręsti, jog J. M. IĮ bankroto proceso trukmę nulėmė būtent ieškovų procesinis elgesys. Iš skundžiamos nutarties argumentų matyti, kad aplinkybę, jog nagrinėjamoje byloje ginčo objektu esantis turtas ilgą laiką nebuvo realizuotas, lėmė tai, kad neatsirasdavo asmenų, norinčių iš varžytinių parduodamą turtą įsigyti. Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, skundžiamos nutarties dalis, kuria ieškovams J. M. ir R. M. pirmosios instancijos teismas skyrė kiekvienam po 1 000 Lt baudą, 50 proc. baudos priteisiant bankrutavusiai J. M. IĮ, naikintina, pačią nutartį paliekant iš esmės nepakeistą (CPK 328 str.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme

Apelianto J. M. atskirojo skundo argumentas dėl netinkamo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo dalyvaujantiems byloje asmenims atmestinas. CPK 93 straipsnio 1 dalies, 98 straipsnio 1 dalies pagrindu šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas išlaidas teisinei pagalbai apmokėti teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovas J. A. dokumentus, pagrindžiančius jo išlaidas, patirtas advokato pagalbai apmokėti, pateikė į bylą iki jos išnagrinėjimo iš esmės, kaip to reikalauja proceso teisės normos (CPK 98 str. 1 d.). Šios išlaidos, pirmosios instancijos teismui atmetus ieškinius, pagrįstai buvo priteistos iš apeliantų. Apeliantas neginčija atsakovui J. A. priteistų išlaidų dydžio, todėl teisėjų kolegija, neišeidama už skundo ribų, šiuo klausimu nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Atsakovas A. K. prašo priteisti 700 Lt išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimus į atskiruosius skundus dėl 2013-06-11 teismo nutarties (t. 2, b. l. 146, t. 3, b. l. 9, 10-11). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostata bei Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.11 ir 8.15 punktais, bei atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, reikalingų tirti teisinių aplinkybių apimtį, taip pat įvertinusi tai, jog skundžiama nutartis dėl materialiųjų atskirųjų skundų reikalavimų, susijusių su ieškinių dalyku, paliekama nepakeista, sprendžia, jog šis atsakovo prašymas tenkintinas. Iš kiekvieno apelianto priteistina atsakovui A. K. po 350 Lt teisinės pagalbos išlaidų.

Atsakovai bankrutavusi J. M. IĮ (t. 2, b. l. 129, t. 3, b. l. 21) ir J. A. (t. 2, b. l. 146-147, t. 2, b. l. 158) taip pat prašė priteisti jiems bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nors tokia bylos išnagrinėjimo baigtis apeliacinės instancijos teisme suponuotų atsakovų atstovavimo išlaidų šios instancijos teisme atlyginimą, tačiau atsakovai įrodymų, pagrindžiančių turėtų ir prašomų atlyginti išlaidų faktą bei dydį, nepateikė. Todėl šie jų prašymai netenkinami (CPK 98 str. 1 d.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį palikti iš esmės nepakeistą, panaikinant tik jos dalį, kuria R. M. ir J. M. paskirta kiekvienam po 1 000 Lt bauda, 50 procentų iš kiekvienos sumos po 500 Lt priteisiant bankrutavusiai J. M. individualiai įmonei.

Priteisti iš R. M. ir J. M. po 350 (tris šimtus penkiasdešimt litų) iš kiekvieno bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų A. K. naudai.