Kauno apygardos teismo nutartis

dalyvaujant ieškovės R. M. atstovei adv. J.Brinevičienei, ieškovui J. M., jo atstovui adv. Česlovui Žukauskui,

atsakovės J. M. individualios įmonės atstovui adv. padėjėjui Vidui Adomaičiui, atsakovui A. K., atsakovo J. A. atstovei adv. Renatai Janušytei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. M., J. M. ieškinį atsakovams A. K., J. A., tretiesiems asmenims Z. M., A. K., B. P., J. B., UAB „Bijamita‘ dėl viešųjų varžytynių akto ir pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

a. priteisti ieškovei R. M. nuosavybės teises į ½ dalį 7,0933 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio kaina 35 000 Lt; su visais iki varžytynių buvusiais suvaržymais;

b. priteisti atsakovei bankrutavusiai J. M. įmonei nuosavybės teises į ½ dalį 7,0933 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kurio kaina 35 000 Lt; su visais iki varžytynių buvusiais suvaržymais;

c. priteisti iš bankrutavusios J. M. įmonės A. K. 35 000 Lt kompensaciją

CPK 602 str. 1d.1p., 6p., 7p., CK 1.80str. 2d., 6.145str. pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Kauno apygardos teismas 2003 m. gruodžio 18 d. iškėlė bankroto bylą J. M. individuliai įmonei. 2008 m. birželio 17 d. nutartimi, teismas, nustatęs, kad įmonė turto neturi, taikė supaprastintą bankroto procesą. Lietuvos Aukščiausias teismas 2010 02 08 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-36/2010 konstatavo, kad bankrutavusi J. M. individuali įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri kaip teisinių santykių subjektas turto neturi. CK 2.50str. nustato, kad tuo atveju, kai prievolėms įvykdyti neužtenka neribotos civilinės atsakomybės juridinio asmens turto, už jo prievoles atsako juridinio asmens dalyvis, o nagrinėjamos bylos atveju įmonės savininkai (dalyviai) – R. M. ir J. M.. Turtas parduodamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Skirtumas šiuo atveju yra tik tas, kad M. priklausantį turtą iš varžytynių parduoda ne antstolis, o įmonės administratorius.

2012 m. rugpjūčio 14 d. įvyko varžytynės, kurių metu atsakovas A. K. įsigijo žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 7,0933ha, esantį (duomenys neskelbtini) už 35 000 Lt, 2012 m. rugpjūčio 16 d. buvo surašytas varžytynių aktas Nr. 7 (b.l. 7). M. nesutinka su turto pardavimu, prašo varžytynių aktą pripažinti negaliojančiu, taip pat pripažinti negaliojančia pirkimo pardavimo sutartį dėl paminėto žemės sklypo perleidimo J. A., taikyti restituciją.

Dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu.

Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra vienas iš civilinių teisių gynimo būdų. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose. Tuo tarpu turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas (duomenys neskelbtini)straipsnis. Pastarosios teisės normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Toks turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu teisinis reglamentavimas teisės aktuose įtvirtintas atsižvelgiant į varžytynių ir antstolių institutų esmę bei specifiką. Varžytynių specifika pasireiškia tuo, kad jomis siekiama priverstinai užtikrinti skolininko turto realizavimo visapusišką efektyvumą (vienas iš jo požymių – ekonomiškumas), t. y. užtikrinti tokį areštuoto turto pardavimą, kuris atitiktų tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus. Varžytynių tikslui pasiekti būtina, kad varžytynių institutas būtų patrauklus pirkėjams ir garantuotų jiems minimalią riziką, varžytynės būtų operatyvi priemonė, būtų garantuojamas varžytynių būdu sudarytų sandorių stabilumas bei sudarytos teisinės garantijos, kad šie sandoriai nebūtų pripažįstami negaliojančiais įprastiniais pagrindais. Išplėstinė teisėjų kolegija civilinėje byloje Nr. 3K-P-90/2009 konstatavo, kad turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu tik specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais. CPK 602 straipsnyje nurodytais pagrindais ir ginčijamas varžytynių aktas šioje byloje. Tačiau šiuo atveju turto pardavimo iš varžytynių tvarką reglamentuoja specialus įstatymas – Įmonių bankroto įstatymas. Tai, kad, parduodant turtą iš varžytynių bankroto byloje, netaikomos civilinio proceso normos, patvirtina ir CPK 626str. 1d. 3p., nustatantis, kad, iškėlus skolininkui bankroto bylą, antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą ir vykdomąjį dokumentą persiųsti bankroto bylą iškėlusiam teismui. Aukščiausias teismas yra nurodęs ( 2005 01 19 nutartis civ.byloje Nr. 3K-3-41/2005), kad bankrutavusios įmonės turtas parduodamas specialaus teisės akto – Vyriausybės nutarimo – patvirtinta tvarka, tokiam pardavimui netaikoma CPK VI dalis, reglamentuojanti teismo sprendimų vykdymo tvarką. Varžytynių aktas prilyginamas notaro patvirtintai sutarčiai ir yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Todėl administratoriaus sudaryti bankrutuojančios įmonės turto perleidimo sandoriai gali būti ginčijami Civiliniame kodekse nustatytais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Todėl CPK nuostatos, reglamentuojančios bendrąsias vykdymo veiksmų atlikimo taisykles (CPK 602 str.), nagrinėjamos bylos atveju netaikytinos.

Parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo teismo paskirtas, turintis specialų kvalifikacinį pažymėjimą įmonės administratorius, o turto pardavimo iš varžytynių aktą tvirtina teismas. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti bankroto proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą. Teismas, išnagrinėjęs pareikštą ieškinį ir nustatęs faktines bylos aplinkybes, sprendžia, kad nėra teisinių pagrindų, pažymėtina, kad tokių pagrindų nenurodo ir M., kurie yra atstovaujami profesionalių teisininkų – advokatų; nurodytų CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriaus „Negaliojantys sandoriai“ normose, ginčijamam turto pardavimo iš varžytynių aktui pripažinti negaliojančiu. Todėl ieškinys atmestinas.

Be to, teismas, atsižvelgęs į M. nurodytas faktines aplinkybes, į tai, kad M. mano, jog ginčo žemė sklypas iš varžytynių parduotas nepagrįstai, sprendžia, kad pasisakytina dėl jų nurodytų argumentų. Ieškinys yra pareikštas CPK 602 straipsnio 1 dalies 1,6 ir 7 punktų pagrindu. Minėta, šiuo pagrindu varžytynių aktas negali būti pripažinta negaliojančiu, nes turtą iš varžytynių pardavė ne antstolis, bet bankrutavusios įmonės administratorius.

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 1 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu tuo atveju, jeigu buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas. R. M. tvirtina, kad nepagrįstai ginčijamų varžytynių metu buvo parduota ½ dalis jai priklausančio žemės sklypo, nes buvo parduodamas J. M. priklausantis turtas. Atsakovais bankroto byloje yra abu M.. Į bylą atsakovais jie buvo įtraukti kaip įmonės savininkai. LR Aukščiausias teismas 2010 02 08 nutartimi civ. byloje Nr. 3K-3-36/2010 konstatavo, kad įsiteisėjusiomis nutartimis nustatyta, jog bankrutuojanti J. M. individuali įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kuri kaip civilinių teisinių santykių subjektas neturi turto. CK 2.50 str. 4 d. yra nustatyta, kad jeigu individualios įmonės prievolėms vykdyti neužtenka įmonės turto, už įmonės prievoles atsako jos savininkas. Kadangi individualios įmonės turtas priklauso abiems sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise, todėl ir skoliniai įsipareigojimai dėl individualios įmonės skolų privalo būti dengiami iš abiejų sutuoktinių asmeninio ar bendrosios jungtinės nuosavybės turto ir todėl R. M. kaip įmonės dalyvis atsako savo turtu už įmonės prievoles. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, jog žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį nuosavybės teise valdė J. M. ir R. M. tos pačios, 1997 10 08 dovanojimo sutarties Nr. 3891, pagrindu (b.l. 16-18). Pažymėtina, kad R. M. ieškinyje nurodė, jog ginčo žemės sklypą valdė bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Todėl teismas sprendžia, kad yra įrodyta, jog buvo realizuotas skolininko turtas.

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, kai: turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 713 straipsnio 4 dalyje, 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Spręstina, kad pagrindas konstatuoti (duomenys neskelbtini)straipsnio 6 punkte nustatyto pagrindo egzistavimą ir pripažinti varžytynių aktą negaliojančiu yra tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Ginčydami šiuo pagrindu varžytynių aktą M. nurodo, kad žemės sklypas buvo parduotas už pusę kainos. Šį argumentą grindžia tuo, kad Kauno apygardos teismas, nustatydamas ginčo žemės sklypo kainą, 2011 09 01 nutartimi nustatė, kad ½ ginčo žemės sklypo pardavimo kaina yra 35 397 Lt, tuo tarpu visas ginčo žemės sklypas buvo parduotas už tą pačią kainą – 35 000 Lt, be to, buvo neįvertinta tai, kad žemės sklype yra tvenkinys, ąžuolynas, sodiniai, elektros įvadas, statybinės medžiagos. Su nurodytais argumentais teismas nesutinka: pirma, M. vadovaujasi Kauno apygardos teismo 2011 09 01 nutartimi, kuria buvo nustatytos turto pardavimo kainos, tame tarpe ir ½ dalies ginčo žemės sklypo – 35 397 Lt . Tačiau nepardavus turto 4 varžytynėse, administratorius kreipėsi į teismą, prašydamas nustatyti viso ginčo žemės sklypo pardavimo kainą. Pirmą kartą turto pardavimo kainas teismas patvirtino 2008 12 23 nutartimi, kuria buvo leista mažinti turto kainą 10 proc. . Pirmos varžytynės buvo numatytos 2010 04 09, jos neįvyko, nes nedalyvavo nei vienas pirkėjas. Antros varžytynės turėjo įvykti 2010 05 12, tačiau jos neįvyko, nes nebuvo nei vieno pirkėjo. 2010 07 14 teismas, tenkindamas administratoriaus prašymą, vėl leido mažinti parduodamo turto kainas. Varžytynės turėjo vykti 2010 09 03 ir 2010 10 08, tačiau neįvyko neatvykus nei vienam pirkėjui. 2012 03 27 teismas, tenkindamas administratoriaus prašymą, atsižvelgęs į turto rinkos kainos nustatymo pažymą (b.l. 70), nutarė, kad visas ginčo žemės sklypas gali būti parduodamas, nustačius jo pradinę kainą – 35 000Lt (b.l. 69). Pažymėtina, kad, nustatant ginčo žemės sklypo pardavimo kainą, buvo atsižvelgta į tvenkinį, bei į sklype esančius sodinius ir kt., nes teismas vadovavosi Turto vertės nustatymo pažyma. Kad ginčo žemės sklype yra ąžuolynas ir elektros įvadas M. neįrodė. Turto vertės nustatymo pažyma yra teisinga tol, kol yra nenuginčyta. Kad nustatyta kaina atitiko tiek skolininkų, tiek kreditorių interesus patvirtina tai, kad nei vienas iš jų neskundė Kauno apygardos teismo 2012 03 27 nutarties, apie kurios priėmimą visi buvo informuoti.

Pagal CPK 602 straipsnio 1 dalies 7 punktą teismo patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu turto pardavimas iš varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises, turto pardavimas iš varžytynių negali būti pripažįstami negaliojančiais tik dėl formalių trūkumų, kurie negalėjo turėti įtakos šių veiksmų teisėtumui. R. M. nurodė, kad toks pardavimas pažeidė esminę jos teisę į nuosavybės neliečiamybę, saugomą LR Konstitucijos 23 straipsnio, bei įmonės kreditorių, ypatingai nepilnamečių vaikų, bei pačios įmonės interesus. Su šiais argumentais teismas taip pat nesutinka, kadangi jos nuosavybės neliečiamybė nebuvo pažeista, nes ji kaip įmonės savininkė atsako už įmonės skolas, todėl jos turtas pagrįstai ir teisėtai buvo parduodamas varžytynėse. Kreditorių teises pažeidžia būtent patys M. daugiau kaip dešimt metų neatsiskaitydami su jais. Nors ieškovė kelia klausimą dėl varžytynių organizavimo ir vykdymo pažeidimų, tačiau nenurodo nei vieno konkretaus argumento, nepateikia jokių įrodymų, kurie patvirtintų ir įrodytų įvykusių varžytynių organizavimo bei vykdymo pažeidimus (CPK 178 str.). Todėl teismas daro išvadą, kad ir šiuo pagrindu varžytynių aktas negalėtų būti pripažintas negaliojančiu.

Atmetus ieškinį dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu, atmestini ir kiti reikalavimai: pripažinti negaliojančia ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir J. A.; taikyti restituciją, nes yra išvestiniai iš pirmojo reikalavimo.

Išdėstytų motyvų pagrindu teismas konstatuoja, kad M. argumentai dėl varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir kt., atmestini dėl jų nepagrįstumo. Pažymėtina, kad pats J. M. teismo posėdžio metu sutiko, kad ½ dalis ginčo žemės sklypo, kuri priklausė jam realizuota pagrįstai ir tinkamai, tačiau tai turėtų būti 35 000 Lt, o ne 17 500 Lt (17 500 Lt yra suma pagal Turto vertės nustatymo pažymą už ½ dalį ginčo žemės sklypo) suma.

Dėl baudos skyrimo už piktnaudžiavimą teisėmis.

Administratorius nurodo, kad R. M. sistemingai skundžia beveik visus teismo priimamus procesinius dokumentus ir beveik visi jos skundai buvo nepagrįsti. Tokiu būdu ieškovė nesąžiningai naudodamasi jai suteiktomis teisėmis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Todėl vadovaujantis CPK 95 str. teismo prašo skirti jai už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis 20 000 Lt baudą ir pusę šios sumos skirti įmonei. Administratorius taip pat nurodo, kad ir J. M. sistemingai skundžia beveik visus teismo priimamus procesinius dokumentus ir beveik visi jo skundai buvo nepagrįsti. Tokiu būdu J. M. nesąžiningai naudodamasis suteiktomis teisėmis sąmoningai veikia prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą. Pažymi, kad jis 2012 03 27 nutarties neskundė, tik praėjus beveik metams po varžytynių, ją apskundė. Su vykdomomis varžytynėmis yra susijusios papildomos laiko ir finansinės sąnaudos, tačiau visai nepagrįstai nukenčia įmonės kreditoriai, kurie negali atgauti jiems priklausančių lėšų. Dėl nuolatinio piktnaudžiavimo teise niekaip neįmanoma užbaigti bankroto proceso. Nepagrįsti yra J. M. teiginiai, kad jis jau 10 metų įtrauktas į bylinėjimąsi, nes būtent jo paties sistemingi, sąmoningai atliekami veiksmai, kuriais vilkinamas bankroto procesas teikiant skundus dėl beveik kiekvieno procesinio sprendimo vilkina bankroto procesą. Todėl vadovaujantis CPK 95 str. teismo prašo skirti jam už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis 20 000 Lt baudą ir pusę šios sumos skirti įmonei.

Teismas sprendžia, kad prašymas patenkintinas iš dalies.

CPK 95str. 1d. nustato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris nesąžiningai pareiškė nepagrįstą ieškinį (apeliacinį ar kasacinį skundą, prašymą atnaujinti procesą, pateikė kitą procesinį dokumentą) arba sąmoningai veikė prieš teisingą ir greitą bylos išnagrinėjimą ir išsprendimą gali būti teismo įpareigotas atlyginti kitam byloje dalyvaujančiam byloje asmeniui šio patirtus nuostolius. Šio straipsnio 2 d. nustato, kad teismas, nustatęs 1 d. numatytus piktnaudžiavimo atvejus, gali paskirti byloje dalyvaujančiam asmeniui iki dvidešimt tūkstančių baudą, iki 50 procentų iš šios baudos gali būti skiriama kitam dalyvaujančiam byloje asmeniui. Teismas pripažįsta, kad M. (atsakovai bankroto byloje) nuolat skųsdami teismo priimtus procesinius dokumentus, atsižvelgiant į tai, kad jų skundai beveik visada buvo atmetami, kad M., neskundę Kauno apygardos teismo 2012 03 27 nutarties, kuria buvo nustatyta ginčo žemės sklypo pardavimo kaina, o po to prašydami pripažinti negaliojančiais varžytynių aktą dėl to paties žemės sklypo dėl to, kad buvo neteisingai nustatyta jo pardavimo kaina, pirkimo – pardavimo sutartį, tokiu būdu iš esmės jau beveik 10 metų vilkina bankroto procedūras, neatlieka jokių veiksmų, kuriais spręstų įsiskolinimo kreditoriams likvidavimo klausimus, piktnaudžiauja savo teisėmis. Todėl vadovaujantis CPK 95 str. 2d. jiems skirtina bauda. Skiriant baudą, teismas atsižvelgia į jų sunkią materialinę padėtį ir todėl sprendžia, kad skirtina po 1 000 Lt kiekvienam bauda, pusę šios sumos skiriant bankrutuojančiai įmonei.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Sutinkamai su CPK 93 str. iš R. M. ir J. M. atsakovui J. A. priteistina 2 000 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. išlaidų, kurias atsakovas patyrė samdydamas advokatą. Pašto išlaidos sutinkamai su CPK 96 str. apmokamos iš valstybės biudžeto.

Apibendrinus, teismas daro išvadą, kad ieškinys yra neįrodytas, todėl atmetamas, nustačius bylos vilkinimo atvejį, M. skiriama bauda, numatyta CPK 95 straipsnyje.

Kadangi visi klausimai, susiję su bankroto bylos nagrinėjimu yra nagrinėjami bankroto byloje, ši byla yra sudėtinė bankroto bylos dalis, todėl teismas priima ne sprendimą, bet nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 95, 290-292 straipsniais,

nutaria:

ieškinį atmesti.

Priteisti J. A. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš R. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 000 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Paskirti R. M. (a/k (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt baudą, pusę šios sumos – 500 Lt paskirti bankrutavusiai individualiai J. M. įmonei.

Paskirti J. M. (a/k (duomenys neskelbtini) 1 000 Lt baudą, pusę šios sumos – 500 Lt paskirti bankrutavusiai individualiai J. M. įmonei.

Nutartis per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos skundžiama Lietuvos Apeliaciniam teismui atskiruoju skundu, skundą paduodant per Kauno apygardos teismą.