- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-30
- Bylos Nr.
- 2A-380/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Audronė Jarackaitė, Danutė Milašienė, Nijolė Piškinaitė
- Ieškovas
- R. R., J. R., G. R.
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Eugesta“
- Advokatai
- Albertas Bandžius, Gintaras Petukauskas
- Kategorijos
- 44.2.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 44.5.2.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Danutės Milašienės ir Nijolės Piškinaitės (pirmininkė ir pranešėja), sekretoriaujant Dovilei Gaidelytei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. R. , R. R. ir J. R. bei atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimo civilinėje byloje 2-62-45/2008 pagal ieškovų G. R. , R. R. ir J. R. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Saukupa“, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Eugesta“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovai G. R. , R. R. ir J. R. (J. R. ) kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB „Saukupa“, dalyvaujant trečiajam asmeniui UAB „Eugesta“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo ir prašė priteisti iš atsakovo 5 500 Lt turtinės ir po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, nurodė, jog K. R. (K. R. ), ieškovės G. R. vyras ir ieškovų R. R. ir J. R. tėvas darbo sutarties, sudarytos su UAB „Eugesta“, pagrindu dirbo tolimųjų reisų vairuotoju. UAB „Eugesta“ 2006 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 109-06T K. R. nuo 2006 m. kovo 16 d. iki 2006 m. kovo 18 d. buvo komandiruotas į Lenkijos Respubliką prekėms gabenti su krovininę transporto priemone ,,Volvo FH12“ bei puspriekabe. Taip pat nurodė, kad 2006 m. kovo 18 d. apie 8 val. netoli Horodniankos miesto, Lenkijoje, Balstogės link važiuojanti krovininė transporto priemonė ,,Iveco“ su puspriekabe, priklausanti atsakovui UAB „Saukupa“, vairuojama atsakovo įmonės darbuotojo V. Z. , išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir kaktomuša susidūrė su K. R. vairuojamu automobiliu. Šio eismo įvykio metu abu krovininių transporto priemonių vairuotojai žuvo. Ieškovai pažymėjo, kad Valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) Vilniaus skyrius, 2006 m. rugpjūčio 9 d. parengęs Nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagą Nr. 49-3454 ir surašęs Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1, pripažino šį įvykį nelaimingu atsitikimu darbe. Ieškovų nuomone, nagrinėjamoje byloje atsakovo kaltės įrodinėjamas nėra būtinas ir reikšmingas, nes atsakovas, kaip didesnio pavojaus aplinkiniams šaltinio (transporto priemonės) valdytojas, yra atsakingas ir be kaltės, egzistuojant likusioms civilinės atsakomybės sąlygoms. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 17 punkte nurodyta, kad ,,Iveco“ priekinio dešiniojo rato padangos protektoriaus pernelyg didelis nusidėvėjimas galėjo būti avarijos priežastis. Be to, nelaimingą atsitikimą lėmė atsakovo darbuotojo V. Z. veiksmai, todėl taikytina CK 6.264 straipsnio 1 dalies nuostata, jog samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės. Ieškovai taip pat nurodė, kad dėl nelaimingo atsitikimo jie patyrė didelę neturtinę žalą, į kurios atlyginimą turi teisę. Vyro ir tėvo žūtis ieškovams sukėlė dvasines kančias ir skausmą. Be to, ieškovai pažymėjo, jog prašomas priteisti neturtinės žalos dydis atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šioje srityje. Nurodydami atlygintinos turtinės žalos dydį ieškovai pažymėjo, kad priteistina antkapiui skirta 5 500 Lt suma paskaičiuota atsižvelgiant į CK 1.5 straipsnyje nurodytus teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei į esamas antkapių kainas.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko, nurodė, jog ieškovų reikalavimo pagrindas yra tai, kad eismo įvykio priežastis - techniškai netvarkinga atsakovui priklausanti ,,Iveco“ transporto priemonė. Atsakovo nuomone, šiuo atveju nepagrįstai vadovaujamasi Lenkijos Respublikos specialisto hipotetinio pobūdžio samprotavimais dėl ,,Iveco“ transporto priemonės padangų būklės, ypač priekinio dešiniojo rato, juo labiau kad Sokulkos apylinkės prokuratūros 2006 m. birželio 26 d. nutarime Nr. DS 322/06/S nutraukti tyrimą nurodyta, kad atlikus eismo įvykio tyrimą nustatyta, jog automobilis į kairiąją kelio pusę išvažiavo dėl nenustatytų priežasčių. Pažymėjo, kad ,,Iveco“ priekinio dešiniojo rato padangos protektoriaus pernelyg didelis nusidėvėjimas įvardijamas tik kaip galima stabilumo praradimo priežastis. Atsakovas pateikė Vilniaus Gedimino technikos universiteto (toliau – VGTU) darbuotojų O. L. ir E. S. išvadą, kurioje nurodyta, kad priežastinio ryšio tarp ,,Iveco“ transporto priemonės priekinio kairiojo ir dešiniojo ratų techninės būklės ir eismo įvykio kilimo nebuvo. Jų nuomone, eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo tai, jog ,,Iveco“ vairuotojas, važiuodamas kelio ruožu su kelio dangos defektais (paruoštomis užpilti duobėmis) pasirinktu greičiu, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies, priteisė iš atsakovo 20 000 Lt neturtinės ir 5 500 Lt turtinės žalos atlyginimo G. R. naudai ir po 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo R. R. ir J. R. naudai. Teismas pripažino VDI Vilniaus skyriaus 2006 m. rugpjūčio 9 d. parengtą Nelaimingo atsitikimo tyrimo medžiagą Nr. 49-3454 ir Nelaimingo atsitikimo darbe aktą Nr. 1 esminiu įrodymu. Nelaimingo atsitikimo darbe akto 17 punkte nurodyta, kad ,,Iveco“ krovininės transporto priemonės vairuotojas pažeidė Kelių eismo taisyklių 60 punktą, jog draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę. Vadovaudamasis CPK 218 straipsniu, kuris nustato, jog eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, teismas šalių pateiktas skirtingas galimas įvykio kilimo priežastis vertino kaip neesmines, nedarančias įtakos šioje byloje nustatant civilinę atsakomybę. Teismas sprendė, kad šioje byloje techninės ,,Iveco“ transporto priemonės būklės vertinimas (įvykio kilimo priežastis) negali būti laikomas aplinkybe, kuri įrodytų atsakovo force majeure. Teismas pažymėjo, kad atsakovas neįrodinėjo J. R. , kaip ieškovo darbuotojo, tyčios ar didelio neatsargumo. Teismas taip pat pažymėjo, kad šalys kaip neteisėtą atsakovo veiką nurodo tai, kad ,,Iveco“ transporto priemonės vairuotojas, dėl nenagrinėtinų priežasčių (techninės būklės, kelio dangos, greičio ar kitų), išvažiavo į priešpriešinę eismo krypties juostą, dėl ko susidūrė su iš priekio važiavusią Volvo transporto priemone. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas bei jo darbuotojai, dirbantys tolimųjų reisų vairuotojais, yra laikytini šios srities profesionalais, todėl jiems keltini aukštesnio standarto reikalavimai nei įprastiems vairuotojams, tačiau pats faktas - išvažiavimas į kitos krypties eismo juostą tvirtina, kad atsakovo vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų (KET 164, 171, 172 p.), kas laikytina neteisėta atsakovo veika, dėl kurios kilo sunkios pasekmės (žala), todėl atsakovui kyla civilinė atsakomybė. Teismas konstatavo, kad, pagal CK 6.250 straipsnį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas taip pat konstatavo, kad dėl nelaimingo atsitikimo, kurio metu žuvo K. R. , ieškovai turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą. Pažymėjo, kad teisė į žalos atlyginimą galima tik su sąlyga, kad ankščiau įvardytus asmenis su nukentėjusiuoju siejo ne formalūs teisiniai santykiuose, o esant nurodytiems teisiniams santykiams palaikė artimą ir glaudų šeiminį ryšį. Nagrinėjamu atveju šeiminių santykių buvimo faktą patvirtina bylos duomenys, mirusiojo artimą ir glaudų šeiminį ryšį tvirtina ieškovų paaiškinimai, kurių atsakovas neginčijo. Teismo nuomone, šių asmenų santykių pobūdis gali būti ne tik kaip teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijus, tačiau ir kaip vienas iš kriterijų, reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti. Todėl teismas akcentavo, kad ieškovai neįrodinėjo šių santykių nuolatinumo (nepertraukiamumo), emocinio tvirtumo, nuoširdumo ar bendrumo pobūdžiu, nes ieškovas, kaip procesinė šalis, turi pagrįsti kuo daugiau ir kuo svarbesnių žalos dydžiui nustatyti reikšmingų kriterijų, tiek suformuluotų CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tiek kitų reikšmingų neturtinės žalos dydžiui nustatyti kriterijų. Kartu teismas įvertino ir tai, kad įvykis laikytinas nelaimingu atsitikimu, įvykęs dėl atsakovo darbuotojo neatsargumo. Teismas sprendė, kad ieškovai neatskleidė pakankamai aplinkybių, susijusių su J. R. ir jo vaikų ryšiais, ir padarė išvadą, kad jiems lengviau pakelti artimo žmogaus netektį. Teismas nurodė, kad iš byloje esančių įrodymų matyti, kad G. R. dvasinės kančios ir sukrėtimai sunkesni, jie peraugo į psichologinės ir fizinės sveikatos būklės pablogėjimus, kurie tiesiogiai siejasi su jos miglota ateitimi dėl fizinės ir dvasinės sveikatos būklės, dėl nedarbingumo, pajamų šaltinio praradimo, gyvenimo vienai, kai vaikai sukurs savarankiškus gyvenimus. Tačiau, teismo nuomone, tai nėra suabsoliutinama, todėl atsakovo neteisėtą veiklą teismas vertino tik kaip veiksnį, sukėlusį G. R. sveikatos būklės paūmėjimą. Teismas pažymėjo, kad nustatant neturtinės žalos dydį yra svarbu siekti nepažeisti teisinės interesų pusiausvyros, kad neturtinės žalos dydis netaptų nepateisinama našta šią žalą padariusiam asmeniui. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į teismų suformuotą praktiką panašiose bylose bei į tą aplinkybę, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2006 m. rugsėjo 4 d. sprendimu nelaimingas atsitikimas darbe buvo pripažintas draudiminiu įvykiu ir žuvusiojo sutuoktinei G. R. paskirta vienkartinė 108 400 Lt draudimo išmoka žalai atlyginti. Teismas, priteisdamas G. R. 5 500 Lt turtinei žalai atlyginti, kurią sudaro kapui paminklo pagaminimo ir sutvarkymo išlaidos, sprendė, kad išlaidų dydį patvirtina Pardavimų sutartis, be to, teismo nuomone, ši antkapiui skirta išlaidų suma yra būtina, įprasta, neviršijanti nuosaikumo ribų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovai G. R. , R. R. ir J. R. prašo šio teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pakeisti ir priteisti iš atsakovo ieškovams po 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Apeliantai prašymą grindžia tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas netinkamai nustatė priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydžio sumą. Teismas nepagrįstai žalą padariusio asmens (vairuotojo) kaltę laikė neatsargumu, nes atsakovas bei jo darbuotojas, dirbęs tolimųjų reisų vairuotoju, yra laikytini šios srities profesionalais, todėl jiems keltini aukštesnio standarto reikalavimai nei įprastiems vairuotojams. Tad greičio viršijimas, KET reikalavimų nesilaikymas laikytinas piktybišku KET nepaisymu, už kurį turėtų būti numatyta didesnė atsakomybė, nei neatsargumas. Dėl tokių kaltų atsakovo atstovo veiksmų buvo sukeltos didelės turtinės pasekmės - stipriai apgadinta trečiojo asmens UAB „Eugesta“ transporto priemonė, kurią vairavo nukentėjusysis. Į šią aplinkybę teismas visai neatkreipė dėmesio. Ieškovų reikalaujama priteisti po 50 000 Lt suma neturtinei žalai atlyginti atitiktų ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo metu formuojamos teisminės praktikos kriterijus neturtinės žalos atlyginimo srityje (Civ. byloje Nr. 3K-3-371/2003; Nr. 3K-3-509/2005) bei Lietuvos apeliacinio teismo nuostatas neturtinės žalos atlyginimo priteisimo bylose (Civ. byloje Nr. 2A-481/2006).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UAB ,,Saukupa“ prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti. Apeliaciniam skundui pagrįsti atsakovas nurodo tokius argumentus:
CK 6.264 straipsnis numato samdančio darbuotojus asmens atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės. Nelaimingo atsitikimo darbe akte yra konstatuota, kad atsakovo darbuotojo vairuojamas automobilis dėl nenustatytų priežasčių nuvažiavo į kelio kairiąją juostą, kur po to susidūrė kaktomuša su priešpriešiais važiuojančiu ,,Volvo“ markės automobiliu. Be to, iš 2006 m. birželio 26 d. nutarimo nutraukti tyrimą ir atliktos ekspertizės matyti, kad įvykis įvyko esant ypatingoms kelio sąlygoms. Taip pat iš 2006 m. spalio 5 d. specialisto išvados matyti, kad vilkiko ,,Iveco“ nuvažiavimo į priešpriešinės krypties eismo juostą priežastį sąlygojo išmuštos kelio važiuojamojoje dalyje duobės, kurių vairuotojas savo laiku galėjo nepastebėti būdamas apie 100 m atstumu nuo iš priekio atvažiuojančio kito autotraukinio TIR, kuris galėjo važiuoti panašiu greičiu (90 km/h), galėjo pabloginti vairuotojui V. Z. kelio paviršiaus matomumą. Toje pačioje išvadoje nurodoma, kad sumontuotų padangų eksploatavimas nesukėlė tiesioginio pavojaus saugiam eismui ir techniniu požiūriu nebuvo minėto eismo įvykio priežastis. Tokiu būdu nei rašytiniais įrodymais, nei specialistų (ekspertų) išvadomis, nei jokiais kitais byloje esančiais įrodymais nėra nustatyta, o juo labiau įrodyta atsakovo darbuotojo kaltė dėl eismo įvykio. Nors teismo sprendime nurodoma, kad Nelaimingo atsitikimo darbe akto 17 punkte nurodyta, kad ,,Iveco“ krovininės transporto priemonės vairuotojas pažeidė KET 60 punktą, jog draudžiama eksploatuoti techniškai netvarkingą, techninių reikalavimų neatitinkančią transporto priemonę, įrodymų, kad atsakovui priklausanti transporto priemonė techninių reikalavimų neatitiko, nėra. Teismas nepagrįstai priteisė neturtinę žalą mirusiojo vaikams, nes byloje nėra įrodyta, jog vaikų ir mirusiojo santykiai buvo artimi. Teismo motyvas, esą nukentėjusiojo vaikai, nors ir sulaukę pilnametystės, nepaliko tėvų namų, greičiausiai yra susijęs su materialinio, o ne dvasinio pobūdžio klausimais. Juo labiau kad ir pati ieškovė R. R. teisme paaiškino, jog dėl savo darbo tėvas namuose būdavo retai. Priteisdamas turtinę žalą teismas nenurodė, kad ieškovai nagrinėjant bylą du kartus buvo įpareigoti pateikti laidojimo išlaidas patvirtinančius dokumentus (įrodymus), tačiau jų nepateikė. Tokiu būdu, neneigiant pačių laidojimo išlaidų būtinumo, nėra paneigta tikimybė, jog šias išlaidas apmokėjo nukentėjusiojo darbovietė ar kiti tretieji asmenys.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas UAB ,,Saukupa“ prašo ieškovų skundą atmesti. Nurodo, kad, teismui pripažinus atsakovo darbuotojo kaltę, yra akivaizdu, kad vairuotojo veiksmai vertintini kaip neatsargūs, netyčiniai.
Atsakovo UAB ,,Saukupa“ apeliacinis skundas netenkintinas, ieškovų G. R. , R. R. ir J. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Apeliantų skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).
Atsakovo apeliaciniame skunde ginčijamas neturtinės žalos žuvusiojo pilnamečiams vaikams atlyginimo priteisimas bei atlygintinos turtinės žalos dydis, teigiama, jog nenustatyta atsakovo darbuotojo kaltė dėl eismo įvykio. Ieškovų apeliaciniame skunde teigiama, kad netinkamai nustatyta priteistino neturtinės žalos atlyginimo suma.
Motyvuojamoji dalis
Dėl atsakovo kaltės
Kaip minėta, atsakovas apeliaciniame skunde teigė, jog atsakovo darbuotojo kaltė nenustatyta.
Apygardos teismas teisingai konstatavo, kad atsakovas UAB „Saukupa“ yra atsakingas ieškovams už žalą, padarytą dėl nukentėjusiojo mirties, įvykusios nelaimingo atsitikimo darbe metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad eismo įvykio, dėl kurio buvo mirtinai sužalotas ieškovas, metu automobilį vairavo V. Z. , kuris buvo atsakingas už saugų vairavimą.
Žemesnės instancijos teismas
CK 6.263 straipsnyje įtvirtinta bendroji asmenų elgesio taisyklė - kiekvienas asmuo turi pareigą elgtis taip, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymu numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.251 str. 1 d.). Įstatymų numatytais atvejais asmuo privalo atlyginti dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą arba savo valdomų daiktų padarytą žalą (CK 6.263 str. 3 d.).
Asmuo, kurio veika susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimas, statybos ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo (CK 6.270 str. 1 d.). Atsakovas pagal šį CK straipsnį yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, t. y. asmuo, valdantis šį šaltinį nuosavybės, patikėjimo teise ar kitokiu teisėtu pagrindu (panaudos, nuomos ar kitokios sutarties pagrindu) (CK 6.270 str. 2 d.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką didesnio pavojaus šaltinio valdytoju laikomas darbdavys, bet ne darbuotojas, kuris naudojasi didesnio pavojaus šaltiniu dėl darbo santykių su didesnio pavojaus šaltinio savininku (darbdaviu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-682/2006; 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2007). Taigi, jeigu didesnio pavojaus šaltinio valdytojas yra darbdavys, tai už jo darbuotojo naudotu didesnio pavojaus šaltiniu padarytą žalą turi atsakyti darbdavys (CK 6.270 str.) Teisėjų kolegija pažymi, kad tokiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, yra atsakingas už J. R. gyvybei padarytą žalą pagal CK 6.270 straipsnio taisykles, nustatančias didesnio pavojaus šaltinio valdytojo atsakomybę nesant jo kaltės, ir nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.
Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus 2006 m. rugpjūčio 9 d. Nelaimingo atsitikimo darbe akto Nr. 1 (t. 1, b. l. 10-12) 7 punkte konstatuota, jog vilkikas ,,Iveco“ su priekaba išvažiavo į priešpriešinę kelio juostą ir kaktomuša susidūrė su žuvusiojo J. R. vairuojamu vilkiku. Šis faktas yra nustatytas, jo nei viena iš šalių neginčija. Remdamasis šiuo faktu, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą konstatuoti, jog, nepriklausomai nuo priežasčių, nulėmusių tokią aplinkybę, būtent pats vilkiko ,,Iveco“ išvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą neatitiko pirmosios instancijos teismo pagrįstai nurodytų KET 144, 164, 171, 172 punktų nuostatų ir nulėmė autoįvykį bei J. R. žūtį. Šios aplinkybės patvirtina atsakovo darbuotojo, kuris nesilaikė minėtų KET nuostatų, kaltę, o tuo pačiu ir atsakovo kaltę (CK 6.270 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, atsakovo darbuotojas, būdamas savo srities profesionalas, turėjo galimybę įvertinti atsakovo skunde minimas aplinkybes – ypatingas kelio sąlygas, todėl negalima teigti, jog ,,Iveco“ vairuotojo kaltės nėra.
Ieškovai savo apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo darbuotojo kaltę nepagrįstai laikė neatsargumu. Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo ar nusikalstamo nerūpestingumo. Akivaizdu, jog atsakovo darbuotojas, vairuodamas vilkiką ,,Iveco“, tyčia nesiekė atsiradusių padarinių (kurių metu pats žuvo) arba sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 str.), todėl tokie atsakovo darbuotojo veiksmai negali būti laikomi tyčiniais ir/ar piktybiškais.
Dėl turtinės žalos dydžio
Atsakovas neneigia pačių laidojimo išlaidų būtinumo, tačiau nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovams 5 500 Lt dydžio turtinės žalos atlyginimą, neturėjo jokių įrodymų, patvirtinančių, kad šių laidojimo išlaidų neapmokėjo nukentėjusiojo darbovietė ar kiti tretieji asmenys.
CK 6.291 straipsnyje, reglamentuojančiame laidojimo išlaidų atlyginimą, tiesiogiai nurodyta, kad atlyginamos tik protingumo kriterijus atitinkančios laidojimo išlaidos. Nuostata, kad atlygintinos kapavietės sutvarkymo išlaidos nustatomos vadovaujantis protingumo kriterijumi, reiškia, kad atlyginamos įprastos, vidutinės paminklo, tvorelės pastatymo išlaidos. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškovų reikalavimą priteisti laidojimo išlaidas, teisingai vertino, kad 5 500 Lt suma atitinka protingumo, nuosaikumo kriterijų, su šia suma iš esmės sutinka ir atsakovas. Ieškovas J. R. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino, jog nagrinėjant bylą ir priimant skundžiamą teismo sprendimą pirmosios instancijos teisme kapavietė dar nebuvo įrengta, tačiau šiuo metu, kaip matyti iš apeliacinės instancijos 2008 m. spalio 16 d. teismo posėdyje pateiktos fotografijos, paminklas stovi. Ieškovai neneigia, kad dalį laidojimo išlaidų sumokėjo žuvusiojo darbovietė, tačiau remdamiesi 2006 m. lapkričio 18 d. sutartimi (t. 1, b. l. 153) tvirtina, kad iš viso kapavietės įrengimas kainavo 9 000 Lt. Teisėjų kolegijos nuomone, remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo daryti išvados, jog ieškovai, prašydami priteisti 5 500 Lt, siekia pasipelnyti atsakovo sąskaita, todėl laikytina, kad iš atsakovo priteista suma nėra per didelė.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovams R. R. ir J. R.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.
Neturtinė žala yra žalos asmeniui rūšis, teisę į ją asmuo įgyja visais sveikatos sužalojimo, taip pat gyvybės atėmimo ar žalos padarymo nusikaltimu atvejais (CK 6.250 str. 2 d.). CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, 6.284 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl asmens gyvybės atėmimo atsiranda teisė į neturtinės žalos atlyginimą.
Atsakovo teigimu, teismas nepagrįstai priteisė ieškovams R. R. ir J. R. neturtinės žalos atlyginimą, nes ieškovai neįrodė, jog vaikų ir mirusiojo santykiai buvo artimi.
Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais ir jeigu tokios žalos atlyginimas numatytas įstatyme, tai jos fakto ieškovas neturi įrodyti. Tokiu atveju neturtinės žalos faktas preziumuojamas, todėl ieškovas turi pagrįsti tik reikalaujamos piniginės kompensacijos dydį.
Kaip minėta, nagrinėjamu atveju atsakovo kaltė nustatyta. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama asmens gyvybės atėmimo atveju pilnamečių asmenų teisė į neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 14 d. nutartis A. A., G. A. v. AB ,,Lietuvos draudimas“ byloje Nr. 3K-3-86/2005, 2007 m. rugsėjo 26 d. nutartis E. P., V. M. v. AB ,,Karigė“ byloje Nr. 3K-3-351/2007). Dėl to ir nagrinėjamoje byloje ieškovai, kaip pilnamečiai žuvusiojo artimieji giminaičiai, įgijo teisę reikalauti jiems padarytos neturtinės žalos atlyginimo.
Taigi teisę į neturtinės žalos atlyginimą asmenys turi neatsižvelgiant į amžių ar darbingumą, t. y. teisę į neturtinės žalos atlyginimą turi ir žuvusiojo pilnamečiai vaikai. Būtina pažymėti, kad, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pilnamečiams vaikams ir jos dydžio klausimą, reikia atsižvelgti į šių asmenų santykius su žuvusiuoju (Europos Tarybos Ministrų Komiteto 1975 m. gegužės 15 d. rezoliucijos Nr. (75)7 19 punkte suformuluoti teisės į neturtinės žalos atlyginimą kriterijai). Byloje yra nustatyta, kad R. R. , kaip ir jos brolio J. R. , santykiai su žuvusiu tėvu buvo gana artimi ir glaudūs, tai patvirtina ta aplinkybė, jog net būdami pilnamečiai ir turėdami darbus šie ieškovai gyveno su tėvais, žuvusysis neatsisakydavo jiems padėti materialiai (t. 1, b. l. 165), todėl teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, turėjo pagrindą priteisti žalos atlyginimą ir nurodytiems ieškovams, nes artimiausių asmenų netikėta tragiška žūtis praktiškai visada sukelia staigių sunkių dvasinių išgyvenimų bei sukrėtimų. Pažymėtina, kad byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovus R. R. ir J. R. bei žuvusįjį būtų sieję priešiški ar formalūs santykiai arba būtų pagrindas abejoti jų tarpusavio ryšių glaudumu. Teismas, pagrįstai konstatavęs, kad žala šiems ieškovams buvo padaryta, pripažino jiems teisę į mažesnės neturtinės žalos atlyginimą, lyginant ją su ieškovei G. R. padaryta žala.
Dėl ieškovams priteistino neturtinės žalos dydžio
Apeliantai G. R. , R. R. ir J. R. teigia, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į pasekmes, nepagrįstai teigė, jog atsakovo darbuotojo veiksmai laikytini neatsargiais, taip pat neatsižvelgė į trečiojo asmens UAB ,,Eugesta“ patirtus nuostolius, todėl neteisingai įvertino pinigais ieškovų neturtinio pobūdžio praradimus, patirtus dėl atsakovo neteisėtų veiksmų jiems netekus sutuoktinio, tėvo.
Neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (lot. restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima labiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis N. Ž. v. UAB „Vilniaus troleibusai“ byloje Nr. 3K-3-371/2003; 2005 m. lapkričio 23 d. nutartis K. R. v. Lietuvos Respublika byloje Nr. 3K-3-604/2005). Kartu pažymėtina, kad teismo tikslas - siekti nustatyti kiek įmanoma sąžiningą ir teisingą atlygintinos žalos dydį, kartu nepažeidžiant teisinės interesų pusiausvyros taip, kad priteisiamas neturtinės žalos dydis netaptų nepateisinama našta šią žalą padariusiam asmeniui. Kaip minėta, atlygintinos neturtinės žalos ribų (minimumo ar maksimumo) įstatymas nenustato, įvertinti neturtinę žalą palikta teismui, nes tai yra fakto klausimas. Spręsdamas šį klausimą, teismas turi vadovautis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais, t. y. nustatydamas neturtinės žalos dydį turi atsižvelgti į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į vertybes, kurių neteko ieškovai dėl eismo įvykio, atsižvelgė į žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, t. y. teismas taikė esminius neturtinės žalos kriterijus, kurie nustatyti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2006). Tačiau kartu teisėjų kolegija daro išvadą, kad bylą nagrinėjęs teismas, nors ir atsižvelgęs į minėtus kriterijus, neteisingai juos vertino ir nustatė neturtinės žalos dydį, neužtikrinantį teisingumo. Atsižvelgdama į paminėtus ir pirmosios instancijos teismo nurodytus iš esmės tinkamus neturtinės žalos dydžio parinkimo kriterijus ir kiekvieno jų lyginamąją vertę, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo ieškovei G. R. , taip pat įvertinant ir jos prarastą darbingumą, priteista neturtinės žalos atlyginimo suma didintina iki 25 000 Lt, o ieškovams R. R. ir J. R. iki 15 000 Lt. Šie neturtinės žalos dydžiai atitinka įstatymo reikalavimus, be to, nėra neprotingai per dideli atsižvelgiant į atsakovo turtines galimybes (byloje nėra duomenų apie sunkią atsakovo finansinę padėtį, iškeltą bankroto bylą ir pan., priešingai, iš bylos medžiagos matyti, jog atsakovo turtinė būklė stabili (t. 1, b. l. 40-65)), todėl teisingumo, sąžiningumo ir protingumo požiūriu nustatomos sumos pakankamai pasvertos. Tai yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, padidinti iš atsakovo priteistą neturtinės žalos atlyginimą.
Nors, ieškovų nuomone, priteistinas neturtinės žalos atlyginimas turėtų sudaryti po 50 000 Lt kiekvienam ieškovui ir ši suma atitiktų suformuotoje teismų praktikoje priteistinas neturtinės žalos atlyginimo sumas, su tokiais jų teiginiais sutikti negalima. Įvertinusi minėtas nelaimingo įvykio aplinkybes bei pasekmes, teisėjų kolegija sprendžia, jog teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei besiformuojančią teismų praktiką atitinka šioje nutartyje anksčiau nurodyto dydžio neturtinės žalos atlyginimas ieškovams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2008). Kartu atkreiptinas dėmesys, jog Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 26 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008 nustatyta, kad teismų praktika dėl neturtinės žalos dydžio nėra galutinai suformuota, todėl vadovautis vien ieškovų nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis nėra pakankamo pagrindo. Be to, kaip minėta, neturtinės žalos atlyginimas priteistinas atsižvelgiant taip pat ir į turtinę žalą, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismo priteistas 5 500 Lt turtinės žalos atlyginimo dydis yra protingas ir neleidžia daryti išvados, jog remiantis šiuo turtinės žalos atlyginimo dydžiu yra pagrindas didinti neturtinės žalos atlyginimo dydį iki ieškovų ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodyto. Nemažiau svarbu nustatant atlygintiną neturtinę žalą atsižvelgti į tą aplinkybę, jog atsakovo (ar jo darbuotojo) veiksmuose tyčios ar piktybiškumo nėra. Taip pat nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimą didinti dėl to, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino UAB ,,Eugesta“ patirtų nuostolių, nes minėta įmonė šioje byloje jokių reikalavimų nereiškia. Todėl remiantis tuo, kas išdėstyta, bei įvertinus atsakovo kaltės laipsnį, didinti paminėtos atlygintinos neturtinės žalos dydį ieškovų apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 178 str., 185 str.; CK 1.5 str. 4 d., 6.250 str., 6.284 str. 1 d., 6.282 str.).
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88, 93 straipsniais, priteisia iš atsakovo UAB „Saukupa“ valstybei 20 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (t. 2, b. l. 17).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 3 punktu,
nutaria:
Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Saukupa“ (į. k. 170529178) apeliacinį skundą atmesti.
Ieškovų G. R. , R. R. ir J. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 12 d. sprendimą pakeisti.
Padidinti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Saukupa“ (į. k. 170529178) ieškovei G. R. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 25 000 Lt (dvidešimt penkių tūkstančių litų).
Padidinti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ (į. k. 170529178) ieškovei R. R. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 15 000 Lt (penkiolikos tūkstančių litų).
Padidinti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ (į. k. 170529178) ieškovui J. R. priteistą neturtinės žalos atlyginimą iki 15 000 Lt (penkiolikos tūkstančių litų).
Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Saukupa“ (į. k. 170529178) 20 Lt (dvidešimt litų) valstybei išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.