Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

1.1.6.6.; 1.1.7.1.; 1.1.7.2.4.; 1.1.8.1.; 1.1.8.2.; 1.1.8.6.2.; 1.1.8.12.; 1.1.8.13.; 1.2.19.2.; 2.1.2.7.; 2.4.6.4.3.

2015 m. spalio 22 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro Artūro Karpalovo, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. M. ir nuteistojo R. J. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio, patikslinto Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartimi, kuriuo:

J. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 206 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, J. M. perduotas pagal laidavimą L. V. atsakomybėn 2 (dvejiems) metams be užstato.

20 MGL (septynių šimtų penkiasdešimt trijų eurų 20 centų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įmoką įpareigojant sumokėti per 1 (vienerius) metus;2 (dvejiems) metams atimta teisė dirbti valstybės tarnyboje.

R. J. nuteistas pagal BK 206 straipsnio 2 dalį 120 MGL (keturių tūkstančių penkių šimtų devyniolikos eurų 20 centų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsniu, 66 straipsniu, R. J. į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., prilyginant 1 parą laikino sulaikymo 2 MGL dydžio baudai, ir laikant, kad atlikta 20 MGL dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, 12 000 Lt (dvylika tūkstančių litų) konfiskuoti kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė.

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartimi ištaisyta Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryta rašybos klaida, nurodant teismo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje parašytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 206 straipsnį skaityti kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 40 straipsniu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už tai, kad siekdamas, jog asmuo, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, paveiktų jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, susitarė duoti ir davė kyšį, o būtent: žinodamas, kad jis už 2014-05-05 galimai padarytą tarnybinį nusižengimą gali būti atleistas iš užimamų (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) pareigų ir apie tai informavęs R. J., 2014-05-06 8 val. 23 min. telefoninio pokalbio su R. J. metu, R. J. pažadėjus, jog pastarasis už 12 000,00 Lt kyšį, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B., paveiks jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, o būtent nepradėti tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleisti pastarojo iš darbo, siekdamas, jog R. J., pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B., paveiktų jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, susitarė su R. J. duoti pastarajam 12000,00 Lt kyšį; po ko, J. M., vykdydamas tolesnius R. J. nurodymus, perduodamus telefoninio pokalbio metu, 2014-05-06 15 val. 35 min. degalinės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), vedėjui R. V., nežinančiam apie jam perduodamo voko turinį ir paskirtį, perdavė voką, ant kurio buvo užrašęs „„S. s.“ Direktoriui“ ir į kurį buvo įdėjęs minėtą su R. J. susitartą 12000,00 Lt kyšį, bei perdavė savo mobiliojo ryšio telefoną R. V., kuriam R. J. telefoninio pokalbio metu nurodė, kad atvyks IĮ „S. s.“ direktorius ir sutarė, kad pastarasis voką pasiims iš degalinės „A.“ operatorės, kurios žinioje bus paliktas vokas; po ko, R. J. 2014-05-06 16 val. 17 min. atvykus į degalinę „A.“, esančią (duomenys neskelbtini), ir iš šios degalinės operatorės J. O., kurios žinioje buvo minimas J. M. paliktas vokas ir kuri nežinojo apie perduodamo voko turinį ir paskirtį, savo ar kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai priėmus su J. M. susitartą ir pastarojo perduotą voką su 12000,00 Lt kyšiu, tokiu būdu J. M. davė R. J. sutartą 12000,00 Lt kyšį, už kurį R. J. jam buvo pažadėjęs paveikti (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., kad pastarasis nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų jo iš darbo.

R. J. nuteistas už tai, kad pasinaudodamas tariama įtaka valstybės tarnautojui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai susitarė priimti ir priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai neveiktų vykdydamas įgaliojimus, o būtent: pasinaudodamas tariama įtaka valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B., 2014-05-06 8 val. 23 min. telefoninio pokalbio su Šiaulių apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos viršininku J. M. metu, pažadėjo pastarajam už 12000,00 Lt kyšį paveikti valstybės tarnautoją – (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., kad pastarasis neteisėtai neveiktų vykdydamas įgaliojimus, o būtent nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų pastarojo iš darbo, bei tokiu būdu savo ar kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai tiesiogiai susitarė 2014-05-06 iš J. M. priimti 12000,00 Lt kyšį; po ko, J. M., vykdydamas tolesnius R. J. nurodymus, perduodamus telefoninio pokalbio metu, 2014-05-06 15 val. 35 min. degalinės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), vedėjui R. V., nežinančiam apie jam perduodamo voko turinį ir paskirtį, perdavė voką, ant kurio buvo užrašęs „„S. s.“ Direktoriui“ ir į kurį buvo įdėjęs minėtą su R. J. susitartą 12000,00 Lt kyšį, bei perdavė savo mobiliojo ryšio telefoną R. V., kuriam R. J. telefoninio pokalbio metu nurodė, kad atvyks IĮ „S. s.“ direktorius ir sutarė, kad jis voką pasiims iš degalinės „A.“ operatorės, kurios žinioje bus paliktas vokas; po ko, R. J. 2014-05-06 16 val. 17 min. atvyko į degalinę „A.“, esančią (duomenys neskelbtini), ir iš šios degalinės operatorės J. O., kurios žinioje buvo minimas J. M. paliktas vokas ir kuri nežinojo apie perduodamo voko turinį ir paskirtį, savo ar kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai priėmė su J. M. susitartą ir pastarojo perduotą voką su 12000,00 Lt kyšiu, už kurį jis J. M. buvo pažadėjęs paveikti (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., kad pastarasis nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų pastarojo iš darbo.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroras A. Karpalovas prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį, kurioje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, J. M. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymą, ir jo atžvilgiu baudžiamoji byla nutraukta pagal laidavimą, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį: J. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirti 100 MGL dydžio baudą. Kitą nuosprendžio dalį prašo palikti nepakeistą.

Skunde prokuroras nurodo, kad BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymas, o būtent, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu : 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas tik nustačius BK 40 straipsnio 2 dalyje esančias sąlygas, taip pat apsvarsčius ir minėto straipsnio 1 bei 3 dalyje numatytas sąlygas. Nustačius visas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsnyje nurodytas formalias sąlygas, teismui paliekama diskrecija motyvuotai apsispręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi teismas, priimdamas sprendimą atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, aukščiau nurodytas sąlygas, padaryti išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, taip pat pasirinktas laiduotojas turės teigiamos įtakos kaltininkui.

Prokuroro teigimu, teismas, priimdamas sprendimą J. M. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, detaliau dėl BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų buvimo nepasisakė, jų neanalizavo ir neaptarė.

Skunde pažymima, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, jog asmuo turi visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padaręs nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad visiškas kaltės pripažinimas neatskiriamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės ir kurie sutampa su teismo nustatytomis nusikalstamos veikos padarymo aplinkybėmis. Taigi pripažinimas negali būti išreikštas vien deklaratyviu pareiškimu apie nusikalstamos veikos padarymą, kaltės buvimą. Be to, pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos veikos, kuris taip pat išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, padarytos veikos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis bylai svarbias aplinkybes.

Įvertinus visą bylos medžiagą, prokuroro teigimu, darytina išvada, kad J. M. neatitinka BK 40 straipsnio 2 dalyje 2 punkto reikalavimų. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme J. M. vengė nurodyti bylai svarbias aplinkybes apie galimai jo padarytą tarnybinį nusižengimą. Teigia, kad J. M. suformuluotame kaltinime minimas galimai padarytas tarnybinis nusižengimas ir buvo pagrindine priežastimi jo tolimesnių nusikalstamų veiksmų – susitarimu duoti kyšį ir jo davimu nuteistajam R. J., siekiant, kad pastarasis, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui ((duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B.), paveiktų jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, tai yra nepradėtų J. M. tarnybinio patikrinimo ir neatleistų iš darbo. Prokuroro teigimu, J. M. parodymuose pateikiama versija apie tai, ko jis siekė atlikdamas savo nusikalstamus veiksmus, neatitinka teismo nustatytų aplinkybių. Nors J. M. teigė, kad taip elgėsi siekdamas, kad nebūtų išvarytas į pensiją, tačiau byloje surinkti duomenys (atliekant elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę užfiksuotų pokalbių turinys, iš dalies apklaustų asmenų parodymai) patvirtina tiek paties galimo tarnybinio nusižengimo buvimo faktą (galimą J. M. neblaivumą tarnybos metu, darbo vietoje), tiek galimas tokio nusižengimo pasekmes, būtent kurių J. M. ir norėjo išvengti. Pažymi, kad ir pats teismas J. M. prisipažinimo nevertino kaip visiško, nuosprendyje konstatuodamas, kad J. M. tik iš esmės prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Ar kaltės pripažinimas iš esmės turėtų būti vertinamas kaip visiškas prisipažinimas, teismas atskirai nepasisakė. Taigi laikytina, kad J. M. deklaruojamas tariamas visiškas kaltės pripažinimas ir nuoširdumas teismui taip pat sukėlė tam tikrų abejonių. Esant tokioms abejonėms dėl vienos iš BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų privalomų sąlygų, šiuo atveju – sąlygos, numatytos 2 punkte, buvimo, prokuroro įsitikinimu, nebuvo pagrindo taikyti J. M. atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Taigi darytina išvada, kad byloje nesant nustatytai visų atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų visumai, J. M. nepagrįstai atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 40 straipsnio nuostatomis.

Apeliaciniu skundu atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. M. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendį dalyje dėl jam pritaikytų baudžiamojo poveikio priemonių – 20 MGL dydžio įmokų į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą ir atėmimo teisės dvejus metus dirbti valstybės tarnyboje, panaikinant jam paskirtas minėtas poveikio priemones kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

Skunde nurodoma, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą vadovaujantis įstatymu išsamiai ir nešališkai išnagrinėti visas bylos aplinkybes. Apelianto teigimu, skundžiamo teismo nuosprendžio turinys leidžia pagrįstai abejoti, kad teismas tinkamai atliko šią pareigą. J. M. nuomone, tiek kaltinimą palaikęs prokuroras, tiek teismas neskyrė pakankamai dėmesio kaltinamojo R. J. veiksmų subjektyvinės pusės analizei ir vertinimui, ir tai turėjo lemiamos įtakos vertinant jo (J. M.) kaltės įrodymus. Pažymi, kad baigiant ikiteisminį tyrimą buvo atkreiptas prokuroro dėmesys į R. J. veiksmų pobūdį ir esmę. Byloje nepakako duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad R. J. buvo pažįstamas ar turėjo įtakos (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B.. Tai paneigė tiek pats R. J., tiek R. B., tiek kiti byloje apklausti liudytojai ikiteisminio tyrimo metu ir vėliau – teisminio nagrinėjimo metu. Tai, apelianto vertinimu, reiškia, kad realiai R. J. neturėjo galimybės prekiauti įtaka ir tik teikė J. M. informaciją, kad toks įspūdis susidarytų. J. M. teigimu, garso įrašai rodo, kad būtent R. J., sužinojęs apie galimas J. M. problemas, ketvirtajame pokalbyje (CD Nr. 614) pareiškė, jog viskas išsisprendė be problemų ir jis laukia skambučių iš kitų generolų. Tokį pasakymą galima suprasti tik viena prasme – jis teigia, kad jau atliko kažkokius veiksmus J. M. naudai. Kitame pokalbyje (CD Nr. 621) R. J. pareiškia, kad jis žino, jog J. M. reikalų yra dar daugiau ir labai negerų. Tokiu būdu jis suformuoja jam (J. M.) klaidinančią nuomonę apie tikrąją reikalų padėtį ir savo įtaką dalyvaujant galimų J. M. problemų sprendime. Pažymi, kad teismas nenustatė, ar tikrai R. J. turėjo tokią informaciją ir, ar tikrai ją gavo iš departamento. Suformavęs tokią jo (J. M.) nuomonę apie savo atliktus veiksmus, R. J. pareiškė, kad reikia operatyviai surinkti dvylika daiktų (suprask – 12 000 litų) tam, kad realizuoti J. M. pageidavimą likti darbe. Pasak apelianto, tokie R. J. veiksmai ir kalbos rodo, kad jį pastarasis klaidino ne tik dėl savo ryšių ir įtakos departamente, bet ir dėl turimos informacijos bei jos patikimumo, turėdamas tikslą gauti 12 000 litų. Nurodo, kad savaime suprantama, jog R. J. negali jų niekam iš departamento pareigūnų perduoti, nes nė vieno nepažįsta. Taigi iš minėtų telefoninių pokalbių išryškėja R. J. veiksmai, turintys sukčiavimo požymių. Vėlesni jo paaiškinimai, kad pinigai esą turėjo būti skirti advokatams, J. M. įsitikinimu, vertintini kritiškai, nes jam tokia informacija nebuvo pateikta. Nurodyta aplinkybė, o taip pat tai, kad teismas nuosprendyje atmetė R. J. parodymus, jog 12 000 Lt buvo skirti teisininkams už teisinę pagalbą J. M., apelianto teigimu, liudija, kad R. J. tikslas buvo pasisavinti minėtus pinigus. Tačiau teismas to neįvertino, taigi liko nepasisakyta dėl galimo sukčiavimo.

Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog „provokavimu duoti kyšį pripažįstami asmens veiksmai ar kalbos, kurie aiškiai leidžia suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (arba neveikiama) priešingai jo interesams“. J. M. teigimu, tokio pobūdžio ir turinio frazių, kurių autorius būtų R. J., neužfiksuota nė viename garso įraše. J. M. atkreipia dėmesį, kad 2014 m. gegužės 6 d. 8 val. 9 min. R. J. telefoninio pokalbio metu pareiškė jam, kad „išsisprendė tie klausimai, viskas normaliai <...>“, o po keturiolikos minučių telefoniniame pokalbyje jau išsakė pinigų reikalavimą: „<...> tada tau reikia veikti operatyviai, vis tiek turi staigiai surinkti dvylika daiktų...“. Tokios frazės, pasak apelianto, reiškia, kad R. J. jau atliko kažkokius veiksmus jo (J. M.) naudai neatlygintinai ir „viskas išsisprendė“. Taigi, logiška, kad jei „viskas išsisprendė“, nebėra reikalo ir prasmės duoti suprasti, kad jei nebus duotas kyšis, institucijoje bus teisėtai veikiama galimai J. M. nenaudai. Šios aplinkybės, J. M. įsitikinimu, rodo, kad teismas nesiėmė priemonių atskirti provokavimo duoti kyšį nuo klaidinimo siekiant pasisavinti svetimą turtą. Mano, kad nustačius, jog jis (J. M.) buvo klaidinamas, t. y. nustačius R. J. tikrąjį tyčios turinį, atsirastų pagrindas visiškai kitaip vertinti jo (J. M.) elgesį bei duomenis apie nusikaltimo sudėties elementus aptariamų įvykių metu.

Apeliantas pažymi, kad jis pripažino faktą, jog surinko ir perdavė pinigus, adresuotus R. J.. Kartu atkreipia dėmesį, kad jis niekuomet nepripažino, kad šiuos pinigus perdavė kaip kyšį (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B.. Kadangi jokių kitų generolų šiame departamente nėra, tai reiškia, kad pinigai nebuvo kam nors iš departamento vadovų konkrečiai adresuoti. Taigi yra pagrindas iš naujo vertinti surinktus įrodymus ir spręsti klausimą dėl abiejų kaltinamųjų kaltės.

J. M. įsitikinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas skundžiamą nuosprendį pakeisti panaikinant jam paskirtas baudžiamojo poveikio priemones. Teigia, kad skiriant baudžiamojo poveikio priemonę yra netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ir pažeisti baudžiamosios teisės teisingumo bei proporcingumo principai.

Skunde pažymima ir tai, kad nuosprendžio aprašomojoje ir motyvuojamoje dalyje yra konstatuota, jog J. M. nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 1 dalies sudėties požymius. Tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nėra nurodyta materialinės teisės norma (BK 226 straipsnio 1 dalis), kuri būtų taikoma J. M. atžvilgiu, iš nuosprendžio formulavimo matyti, kad teismas nepriėmė sprendimo pripažinti J. M. kaltu pagal pastarąjį baudžiamąjį įstatymą. Tokia aplinkybė, pasak apelianto, leidžia pagrįstai teigti, kad teismas neišsprendė J. M. kaltės klausimo. Logiška, kad nesprendus kaltės klausimo, nebuvo sprendžiamas ir bausmės klausimas. Remdamasis BPK 303 straipsnio 4 dalimi, teismas nusprendė baudžiamąją bylą nutraukti pagal laidavimą (BK 40 straipsnis). Šios aplinkybės, J. M. įsitikinimu, neginčijamai liudija, kad teismas neskyrė jam valstybės prievartos priemonės, t. y. bausmės (BK 41 straipsnis) už veiksmus, turinčius nusikaltimo požymių (kaip tai nurodyta nuosprendžio aprašomojoje dalyje). Šis faktas rodo, kad neskyrus bausmės, teismui nebuvo pagrindo jo (J. M.) atžvilgiu taikyti BK 41 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios bausmės paskirtį, nuostatų. BK 67 straipsnio 1 dalis, nusakanti baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį ir tikslą, sistemiškai siejama su BK 42 straipsnio 2 dalimi, nes įstatymų leidėjas nurodo konkretų šių priemonių tikslą ir paskirtį – padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Taigi, jei bausmė neskiriama, nelieka šios normos teleologinio tikslo, t. y. tikslo padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Akivaizdu, kad BK 67 straipsnio 1 dalies norma gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu teismo nuosprendžiu yra skiriama bausmė, t. y. jos taikymo sąlygos įstatymo leidėjo valia yra apribotos. Apeliantas pažymi, kad baudžiamojo poveikio priemonės neturi specialios paskirties, jomis turi būti siekiama to paties rezultato, kaip ir bausmėmis. Tačiau, J. M. teigimu, kyla klausimas, ar, tuo atveju, jei bausmė neskiriama, jo atžvilgiu taikyta baudžiamojo poveikio priemonė nėra valstybės prievartos priemonė.

Pasak apelianto, kyla klausimas, kuri teisės norma turi aukštesnę teisinę galią: BK 67 straipsnio 1 dalis, kuri turi aiškias taikymo ribas, ar BK 67 straipsnio 2 dalis, kuri tas ribas išplečia, teigdama, kad pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės. Pastaroji norma suteikia teismui diskrecijos teisę, t. y. teismas gali skirti tokią poveikio priemonę, tačiau jos gali ir neskirti. BPK 305 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad, jeigu nutraukiant baudžiamąją bylą skiriama baudžiamojo poveikio priemonė, nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi tos priemonės skyrimo motyvai. Tai reiškia, kad teismas, nusprendęs taikyti įstatymo numatytą ribojimą, privalo argumentuoti savo pasirinkimą ir nurodyti motyvus, kuriais toks pasirinkimas grindžiamas. Šia prasme analizuojant teismo nuosprendį, J. M. teigimu, matyti, kad teismas šios procesinės pareigos neįvykdė arba vykdė ją netinkamai. Visų pirma, nuosprendyje nemotyvuota, kodėl apskritai įžiūrimi baudžiamojo poveikio priemonės (ir dar ne vienos) skyrimo faktiniai ir teisiniai pagrindai. Antra, paskyrus net dvi poveikio priemones, nėra jų būtinumo ir adekvatumo pagrindimo, pvz. neatsakoma į klausimą, kodėl nepakanka tik kurios nors vienos iš paskirtųjų poveikio priemonių. J. M. pažymi, kad BPK 307 straipsnio 3 dalyje teismams nurodoma, jog nuosprendyje yra aptariamas baudžiamojo poveikio priemonių skyrimas, kai tam yra pagrindas. Taip įstatymo leidėjas dar vienoje procesinėje normoje įpareigoja teismą nurodyti baudžiamojo poveikio priemonės (priemonių) skyrimo pagrindus. Apelianto teigimu, teismas nagrinėjamu atveju bando nurodyti vieną pagrindą, teigdamas, kad siekia pataisyti kaltinamąjį (J. M.), kad jis daugiau nenusižengtų įstatymams. Nurodo, kad tokios baudžiamojo poveikio priemonės tikslo ir paskirties įstatymo leidėjas nėra numatęs. Taigi galima padaryti prielaidą, kad teismas gudrauja, kitaip suredaguodamas BK 41 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Bet toks gudravimas rodo, kad iš esmės teismas siekia bausmei analogiškų tikslų, o tai yra nepagrįstas veikimas valstybės vardu.

Skunde taipogi nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens padaryto nusikalstamo elgesio pasmerkimą. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės – tai asmens, teismo pripažinto kaltu padarius nusikaltimą, sąlyginis arba besąlyginis atleidimas nuo tų padarinių, kurie sudaro baudžiamosios atsakomybės turinį, ir teistumo. Atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamosios atsakomybės realizavimas prasideda ir baigiasi paskelbus nuosprendį valstybės vardu, t. y. pripažinus asmenį kaltu nusikalstamos veikos padarymu ir atleidus jį nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai reiškia, kad nebelieka teisinio pagrindo skirti atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui kokio nors kito ribojimo, kuris turėtų valstybinės prievartos požymių. Pasak J. M., jo atveju teisės dirbti tam tikrą darbą atėmimas yra ne kas kita, kaip valstybės vardu skelbiama prievartos (ribojimo) priemonė. Iš esmės paskirtosiomis baudžiamojo poveikio priemonėmis jis (J. M.) yra baudžiamas, nors deklaruojama, kad jis yra atleidžiamas nuo baudžiamosios teisės normų taikymo pasekmių. Taip, anot apelianto, pažeidžiamas baudžiamosios teisės principas, kad niekas negali būti baudžiamas antrą kartą už tą patį nusikaltimą. Teigia, kad draudimas dirbti valstybės tarnyboje savo esme atitinka laisvės ribojimo bausmę, kai asmuo privalo vykdyti teismo nustatytus įpareigojimus ir laikytis teismo nustatytų draudimų (BK 48 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o įmoka į atitinkamą fondą savo esme yra adekvati piniginei baudai (BK 47 straipsnis), nes piniginės įmokos pereina valstybės institucijų žinion.

J. M. atkreipia dėmesį ir į tai, kad teismo nuosprendyje deklaruojamas tikslas – siekimas pataisyti jį, kad jis nenusižengtų įstatymams, nėra adekvatus taikomoms priemonėms – draudimui dirbti tam tikrą darbą ir piniginei įmokai į nukentėjusiųjų asmenų fondą. Mano, kad teismas visų pirma privalėjo sau atsakyti į klausimus: a) ar tikrai draudimas dirbti valstybės tarnyboje užkirs kelią nusižengti įstatymams; b) ar tikrai draudimas dirbti valstybės tarnyboje sudarys palankias sąlygas jam (J. M.) pasitaisyti (ar darbas valstybės tarnyboje taip gadina žmones); c) ar tikrai įmoka į atitinkamą fondą sąlygos naujų nusižengimų įstatymui prevenciją; d) ar tikrai minėta įmoka jį (J. M.) pataisys. Apelianto teigimu, kalbant apie įmoką pamirštama, kad jis (J. M.) jau patyrė žymius materialinius nuostolius, nes jo surinkti bei pasiskolinti 12 000 litų teismo jau yra konfiskuoti. Nurodo, kad šios pasekmės yra pakankamai sunkios tiek pačiam asmeniui, tiek jo šeimai, todėl nauja įmoka iš esmės jis yra ne baudžiamas, o skurdinamas, t. y. valstybės vardu žeminamas. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003-06-10 nutarime yra pažymėjęs, jog: „... teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės turi būti teisingos <...>, priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui“. Teisingumo principas reikalauja, kad valstybės reakcija būtų adekvati padarytoms veikoms ir atsiradusioms ar sukuriamoms pasekmėms.

Apelianto manymu, teismas jo atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės be kita ko argumentuodamas ir tuo, kad yra pagrindo manyti, jog jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, kartu padarė išvadą, kad jis (J. M.), kaip pilietis ir individas yra nepavojingas visuomenei ir valstybei, nes bylos duomenys rodo, kad jis daugiau nedarys naujų nusikaltimų. Teigia, kad esant paminėtoms aplinkybėms, kyla klausimas, kam jį (J. M.) reikia „pataisyti, kad daugiau nenusižengtų įstatymams“. Nurodo, kad teismas, pripažindamas, jog jis (J. M.) ateityje daugiau nusikalstamų veikų nedarys, yra nenuoseklus, nelogiškas, neadekvatus, neproporcingas ir neteisingas skirdamas jam baudžiamojo poveikio priemones.

Apeliaciniu skundu nuteistasis R. J. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendį dalyje dėl jo pripažinimo kaltu pagal BK 206 straipsnio (turėtų būti BK 226 straipsnio) 2 dalį ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas.

Skunde apeliantas pažymi, kad teismas nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje jam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį (prekyba poveikiu), tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodoma, kad jis yra pripažįstamas kaltu jau pagal kitą baudžiamąjį įstatymą (BK 206 straipsnio 2 dalis). Mano, kad jau vien dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti jį kaltu pagal kitą baudžiamojo įstatymo straipsnį, nei nurodyta pateiktame kaltinamajame akte, nesant kaltinimo keitimo, skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas turi įvertinti visus byloje surinktus duomenis ir nustatyti, ar jie atitinka BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyje įtvirtintus liečiamumo, patikimumo ir leistinumo reikalavimus. Tik tada galima spręsti, ar tokie duomenys laikytini įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-240/2006). BPK 20 straipsnis numato, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. BPK 20 straipsnis taip pat nustato pagrindines įrodymų tyrimo ir vertinimo taisykles, o šio straipsnio 5 dalis teigia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagrindinė sąlyga priimant teisėtą ir teisingą nuosprendį yra siekti, jog tiesa byloje būtų nustatyta be jokios nepagrįstos abejonės, tai yra teismas turi tirti ir vertinti byloje esančią informaciją, kad nekiltų jokių abejonių dėl kaltinamojo asmens kaltės ar nekaltumo. Pagrindinė sąlyga priimti teisėtą ir teisingą nuosprendį – siekti, kad tiesa būtų nustatyta be jokios nepagrįstos abejonės, tai yra teismas turi taip vertinti byloje esančią įrodomąją informaciją, jog nekiltų abejonių dėl kaltinamojo kaltės ar nekaltumo.

R. J. teigimu, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad jis yra kaltas dėl prekybos poveikiu, padarė ne remdamasis konkrečiais įrodymais, o prielaida, kad jis, t. y. R. J., pasinaudodamas tariama įtaka valstybės tarnautojui savo ar kitų asmenų naudai, tiesiogiai susitarė priimti ir priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai neveiktų vykdydamas įgaliojimus. Nurodo, kad jis J. M. nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nežadėjo, kad gavęs pinigus iš J. M., juos panaudos kyšiams, siekiant paveikti (duomenys neskelbtini) departamento vadovybę, o juo labiau, šios tarnybos vadovą – (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B.. Tokie žodžiai nėra užfiksuoti nei analizuojamose telefoninių pokalbių tarp jo ir J. M. išklotinėse, to nepatvirtinta ir pats J. M., kurį pirmosios instancijos teismas atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą kaip visiškai pripažinusį savo kaltę. Atkreipia dėmesį, kad J. M. nurodė, jog numanė, kad prašomi pinigai, kuriuos jis įdėjo į voką ir paliko degalinės „A.“ vedėjui R. V., gali būti panaudoti vadovų papirkimui, kadangi pokalbiuose su juo jis (R. J.) neva minėjo generolus, su kuriais kalbėjosi ir kurie neva žadėjo paveikti R. B. ir, neva sakė, kad, jeigu jis nori toliau dirbti, reikia 12 000 Lt. Teigia, kad telefoninių pokalbių tarp jo (R. J.) ir J. M. išklotinėse, kurios analizuojamos skundžiamame nuosprendyje, visiškai nėra jokių užuominų apie konkretaus valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) departamento direktoriaus R. B. papirkimą, kad pastarasis J. M. neatleistų iš darbo ar nereikalautų pačiam išeiti į pensiją. Todėl, pasak apelianto, nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas iš jo išsakytų aptakių frazių telefoniniame pokalbyje su J. M., daro išvadą, kad jis vykdė neteisėtą veiklą – pasinaudodamas tariama įtaka valstybės tarnautojui, savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai susitarė priimti ir priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti valstybės tarnautoją. Teigia, kad baudžiamojoje byloje nėra jokių tiesioginių jo kaltės įrodymų, nes pinigai, kuriuos jam pas degalinės „A.“ vedėją R. V. paliko J. M., buvo skirti visai kitiems tikslams. Matydamas, kad J. M. pergyvena, jog gali būti atleistas iš darbo, jis (R. J.) pastarajam pasakė, kad, jeigu turi galimybę, tegul surenka 12 000 litų ir jis tai, kas įmanoma, galbūt „sutvarkys“. Tai sakydamas jis turėjo omenyje tai, kad važiuos pas teisininkus, derins su jais klausimus, kaip galima būtų J. M. šioje situacijoje padėti. 12 000 Lt sumą jis pasakė todėl, kad tokia suma jis pats įvertino teisininkų paslaugas, savo naudojamo kuro sąnaudas, teisininkų atvykimą iš Vilniaus į Šiaulius, reikiamų raštų parengimą, teisinių konsultacijų apimtis. Kadangi jam pačiam anksčiau teko naudotis teisininkų paslaugomis, todėl jis žinojo jų darbo įkainius. Jis ruošėsi vykti į Vilnių ir bendrauti su žinomais teisininkais – advokatais, kurie padėtų šioje situacijoje. Toks yra jo paaiškinimas į pateiktą kaltinimą, kuris pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu taip ir liko nepaneigtas. Mano, kad esant nurodytoms aplinkybėms, teiginiai kaltinime, jog jis neva tiesiogiai susitarė priimti kyšį ir jį priėmė, žadėdamas paveikti konkretų valstybės tarnautoją, kad šis neteisėtai neveiktų vykdydamas įgaliojimus, yra absoliučiai nepagrįsti.

Apelianto teigimu, teismas, kaip ir STT pareigūnai, neteisingai vertino jo privačius pokalbius su J. M., nes tarp jų buvo familiarūs pokalbiai, pagrįsti ankstesniais tarpusavio bendravimais, atsižvelgiant į tai, jog jis (R. J.) suprato neblaivaus J. M. norą bendrauti ir išgirsti jį paguodžiančius žodžius, jo nuraminimą, moralinės paramos suteikimą dėl galimai jam gresiančios drausminės atsakomybės. Mano, kad privatūs pokalbiai neturi teisinio pagrindo jo veiksmus vertinti kaip kriminalinę veiklą, todėl jis negalėjo būti nuteistas už tai, ko nepadarė.

R. J. pabrėžia, kad tik norėdamas nuraminti J. M., taip pat suprasdamas, jog jis labai pergyvena ir prastai jaučiasi, liepė pastarajam kreiptis į medikus, o pats nusprendė padėti surasti jam profesionalius teisininkus, tokiu būdu padedant išvengti drausminės atsakomybės arba ją sušvelninti: kad teisininkai vyktų pas jį į ligoninę konsultacijoms, skundų, pareiškimų rašymui ir panašiai. Pažymi, kad telefoninių pokalbių metu jis nei tiesiogiai, nei netiesiogiai neišsakė pažado už piniginį atlygį neteisėtai įtakoti (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., todėl jam pareikštas nepagrįstas kaltinimas ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai teigia, kad jo kaltė yra neginčijamai įrodyta. Nuteistojo vertinimu, tai – tik prielaidos, kito kaltinamojo, t. y. J. M., pasamprotavimai ir abstraktūs telefoniniai pokalbiai, o ne konkretūs jo kaltę pagrindžiantys faktai apie jo kontaktus su J. M. tiesioginiais vadovais, juos gerai pažįstančiais žmonėmis ir tarimaisi su jais kaip padėti J. M. išvengti tarnybinės nuobaudos ar gresiančio atleidimo iš tarnybos. Atkreipia dėmesį, kad net pats J. M., perduodamas jam 12 000 Lt, suprato (remiantis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais), jog pinigai nebus panaudoti tariamiems kyšiams, jie bus tam, kad, jeigu jam nepavyktų išlikti tuometiniame darbe, tie pinigai būtų kaip investicija ateityje jam įsidarbinant UAB „S. s.“.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, akivaizdu, kad jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 226 straipsnio 2 dalyje, jis nepadarė ir dėl to jam turi būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Kadangi jokio reikalavimo už neva duodamą kyšį, pažadant paveikti valstybės tarnautoją, (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., nebuvo, jo veiksmuose nėra jam inkriminuoto nusikaltimo sudėties.

R. J. manymu, (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) gelbėjimo valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. atžvilgiu atliekama telefoninių pokalbių kontrolė buvo siejama su galimai jo vykdomu piktnaudžiavimu jo tarnybine padėtimi ar kitais pareiginiais nusikaltimais. Dėl to jo (R. J.) privataus pobūdžio familiarūs pokalbiai su J. M. negali būti siejami su kažkokia pareigine J. M. galimai kontroliuojama STT nuskalstama veika. Todėl kyla pagrįsta abejonė dėl užfiksuotų telefoninių pokalbių fiksavimo teisėtumo ir jų vertinimo kaip įrodymų šaltinio (BK 20 straipsnio 4 dalis). Be to, nuteistasis nurodo, kad jis nėra valstybės tarnautojas, pareigūnas, kad jam galėtų būti inkriminuojama galimybė priimti ar gauti kyšį, t. y. jis nėra kyšio priėmimo subjektas.

Apygardos teismo posėdyje prokuroras prašė prokuratūros apeliacinį skundą patenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. M. ir nuteistojo R. J. apeliacinius skundus atmesti.

Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės J. M. prašė priimti jam išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad R. J. jį provokavo duoti kyšį, jį šantažavo, kad jis duotų kyšį, nors jis ir nepadarė jokio nusižengimo.

J. M. gynėjas advokatas V. Falkauskas prašė J. M. apeliacinį skundą patenkinti, prokuratūros apeliacinį skundą atmesti, o dėl nuteistojo R. J. skundo paliko spręsti teismui.

Nuteistojo R. J. gynėjas advokatas Ž. Rutkauskas prašė R. J. apeliacinį skundą patenkinti, dėl prokuratūros ir atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. M. apeliacinių skundų paliko spręsti teismui.

Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro A. Karpalovo apeliacinis skundas tenkinamas.

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės J. M. ir nuteistojo R. J. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl J. M. kaltės padarius BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir R. J. kaltės padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką

Pagal BK 226 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas siekdamas, kad asmuo, pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui, paveiktų atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus, jam ar trečiajam asmeniui tiesiogiai arba netiesiogiai pasiūlė, pažadėjo ar susitarė duoti arba davė kyšį.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje surinktų įrodymų visumą ir pagrįstai konstatavo, kad J. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. J. M. kaltę padarius BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą patvirtina jo paties ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu duoti parodymai, liudytojų K. G., A. B., R. V., iš dalies – nuteistojo R. J. parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti duomenys.

Kaip matyti iš J. M. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, jis nurodė, kad dėl to, jog 2014 m. gegužės 5 d. nebuvo darbe, (duomenys neskelbtini) profesinė sąjunga apskundė jį departamentui. 2014 m. gegužės 6 d. jis paskambino ir apie tai pasakė R. J.. J. M. teigimu, 2014 m. gegužės 5 d. jis darbe išgėręs nebuvo, tik buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią UAB „B.“. Kadangi jis turėjo ir kitokių problemų darbe, todėl manė, kad gali būti atleistas iš darbo. R. J. jam pasakė, kad gali padėti išspręsti jo problemą, t. y. padaryti taip, kad jis nebūtų atleistas iš darbo, o tam, kad problema būtų išspręsta, reikia, kad jis jam (R. J.) perduotų 12 000 Lt. Jie sutarė, kad jis (J. M.) pinigus atveš į degalinę „A.“, esančią (duomenys neskelbtini). Tą pačią dieną, po to, kai sutarė su R. J., kad perduos jam 12 000 Lt, jis kalbėjo su (duomenys neskelbtini) departamento direktoriumi R. B., kuris jam pasakė, kad 2014 m. gegužės 7 d. turi pas jį atvažiuoti. Tą pačią dieną jis (J. M.) gavo iš departamento oficialų raštą, kuriame buvo nurodyta, kad jis turi atvykti pas R. B.. Pokalbio su (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos viršininku A. R. metu sužinojęs, kad jį (J. M.) gali atleisti iš darbo, jis apie tai telefoninio pokalbio metu pasakė R. J.. R. J. jam liepė dėl to nesukti galvos, pasakė, kad problemą išspręs, taip pat patarė keletui dienų atsigulti į ligoninę. 10 000 Lt jis turėjo pats, 2000 Lt pasiskolino iš pažįstamo A. B., tuomet visus 12 000 Lt, kurie buvo kupiūromis po 200 Lt, taip pat viena 100 Lt kupiūra ir dvi kupiūros po 50 Lt, jis įdėjo į baltos spalvos voką, ant jo užrašė „S. s. direktoriui“ ir voką nuvežė į degalinę „A.“. Į degalinę važiavo tarnybiniu raudonos spalvos automobiliu „Ibiza“, kartu su juo važiavo jo kolega K. G.. Voką jis perdavė degalinės direktoriui. Kai jie buvo nuvažiavę pas A. B., jis K. G. sakė, kad pinigus renka žmogui, kuris turi pažįstamų (duomenys neskelbtini) departamente. Iš pokalbių su R. J. jis buvo susidaręs įspūdį, kad pastarasis yra įtakingas žmogus, nes jis sakydavo, bendrauja su įvairių profesijų žmonėmis. Dėl to, tai yra tikėdamas, kad R. J. turi pažinčių (duomenys neskelbtini) departamente bei kitur, jis padės jam, kad nebūtų atleistas iš darbo, jis ir paskambino R. J. (2 t. 97–98 b. l.). Papildomos apklausos metu J. M. nurodė, kad R. J. jam buvo sakęs, jog turi pažįstamų Vidaus reikalų ministerijoje, Seime, Vyriausybėje, buvo minėjęs, kad per savo pažįstamą (duomenys neskelbtini) ministerijoje gali įtakoti jo vadovybę (duomenys neskelbtini) departamente. Prieš trejus ar ketverius metus jis (J. M.) taip pat turėjo problemą, susijusią su departamento vadovybe, apie tai pasakė R. J. ir pastarasis pažadėjo padėti šią problemą išspręsti. Po kurio laiko jo problema išsisprendė, jis problemų dėl darbo nebeturėjo, R. J. jam sakė, kad tą problemą išsprendė jis (2 t. 103–104 b. l.). Teisiamajame posėdyje J. M. nurodė, kad jis 2014 m. gegužės 5 d., apie 15.10 val., išvyko iš darbovietės, nes buvo susitaręs susitikti su D. B.. Nors jam paskambinus telefonu buvo pasakyta, kad yra atvykusi policija, profesinės sąjungos pirmininkas ir pavaduotojas, jis (J. M.) atsakė, kad į darbą negrįš. 2014 m. gegužės 6 d. paskambinęs į darbą iš kolegės sužinojo, kad yra ieškomas dėl to, kad vakar galimai darbe buvo neblaivus. Jam paskambinęs (duomenys neskelbtini) departamento direktorius R. B. pasakė, kad jis yra kviečiamas pasiaiškinti. Kadangi R. J. jam buvo minėjęs, kad turi pažinčių (duomenys neskelbtini) departamente, ministerijoje, jis nutarė pastarajam paskambinti ir sužinoti jo kvietimo į departamentą priežastį. Jam R. J. pasakė, kad „yra problemų, kad puola profsąjungos pirmininkas“. R. J. pasakė, kad pasinaudodamas savo pažintimis galėtų jam padėti. R. J. jam nurodė surinkti 12 000 Lt ir šią pinigų sumą perduoti per degalinės darbuotoją. Jis (J. M.) 12 000 Lt nuvežė į degalinę (duomenys neskelbtini) ir šiuos pinigus perdavė jos vadovui. Į teisėjo klausimus J. M. atsakė, kad į departamentą jis buvo kviečiamas dėl tol, jog 2014 m. gegužės 5 d. darbe buvo galbūt neblaivus. R. J. jam pasiūlė pagalbą, kam perduos jo (J. M.) paduotus pinigus, R. J. nesakė. Nurodė, kad apie tarnybinį patikrinimą jis perskaitė kaltinamajame akte. Dalį pinigų jis turėjo su savimi, dalį pasiėmė iš bankomato, o dalį pasiskolino iš A. B.. R. J. jam sakė, kad kalbėjo su generolais, kurie galbūt paveiks R. B.. 12 000 Lt jis R. J. davė už tai, kad pastarasis, pasinaudodamas savo pažintimis, susitartų su R. B., kad šis nepradėtų tyrimo dėl tarnybinio pažeidimo. K. G. jis (J. M.) sakė, kad yra problemų dėl pirmadienio ir pažįstamas R. galbūt gali šias problemas sutvarkyti. R. J. jam minėjo, kad per kažką prieis prie R. B., sakė, kad viskas bus sutvarkyta, kad jis nesijaudintų, sakė, kad niekas jo iš darbo neatleis (3 t. 48–50 b. l.).

Nuteistasis R. J., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu (teisiamajame posėdyje parodymus duoti atsisakė) nurodė, kad 2014 m. gegužės 6 d. jam paskambinęs J. M. pasakė, kad jis turi problemą – jį puola profsąjungos, generolas (kaip suprato, J. M. vadovas) jį kviečia į Vilnių, nori atleisti iš darbo. Jis iš pokalbio su J. M. suprato, kad profsąjungos pastarąjį apskundė vadovybei dėl galimo neblaivumo darbe. Tą pačią dieną jis paskambinęs J. M. paklausė ar pareigūnai jį tikrino alkotesteriu. J. M. atsakius, kad tai nebuvo daroma, jis (R. J.) pasakė, kad tuomet jį atleisti iš darbo bus sudėtinga. Jam paklausus J. M., ar pastarasis nori išeiti į pensiją, J. M. pasakė, kad norėtų dar padirbti. Jis, matydamas, kad J. M. pergyvena, pasakė jam surinkti 12 000 Lt, sakė, kad kas įmanoma galbūt sutvarkys. Jis turėjo omenyje tai, kad važiuos pas teisininkus, spręs, kaip galima šioje situacijoje J. M. padėti. 12 000 Lt sumą jis nurodė įvertinęs teisininkų paslaugas. Kadangi pats anksčiau naudojosi teisininkų paslaugomis, žinojo jų darbo įkainius. J. M. sutiko jam perduoti 12 000 Lt. J. M. atvežė į voką įdėtus pinigus į degalinę. Apie 16-17 val. jis (R. J.) atvažiavo į degalinę, operatorei pateikė „S. s.“ darbo pažymėjimą ir pasakė, kad jam turi būti paliktas vokas. Kai degalinės operatorė jam padavė voką ir jį laikydamas rankoje jis išėjo iš degalinės link savo automobilio „BMW X6“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas STT pareigūnų. Iš jo buvo paimtas vokas, jį pradarius suskaičiuota, kad jame yra 12 000 Lt. Iš jo taip pat buvo paimti du telefonai – „Huawei“, kuriuo jis bendravo su J. M., ir „Samsung Galaxy“. Nurodė, kad pažinčių Priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje jis neturi, J. M. perduoti pinigai nebuvo skirti papirkti (duomenys neskelbtini) tarnybos pareigūnus. Paaiškino, kad 2014 m. gegužės 5 d. tik iš televizijos laidos sužinojo, kad J. M. turi problemų dėl to, kad buvo neblaivus darbe (2 t. 45–47, 49–53 b. l.).

Teisiamajame posėdyje liudytojas K. G. parodė, kad tąkart, antradienį, jam dirbant Valstybinės (duomenys neskelbtini) priežiūros viršininku, apie 15 val. pas jį užėjęs J. M. paklausė, ar jis neužsiėmęs, ir paprašė pavežti. Jie pirmiausia važiavo į J. M. namus, po to – iki bankomato, taip pat važiavo pas A. B.. Kai jis kartu su J. M. nuvyko į degalinę, matė, kaip pastarasis perdavė voką degalinės viršininkui. Jam paklausus J. M., kas čia vyksta, pastarasis atsakė, kad „pakalbės su generolu, kad nesipyktų“. Po to J. M. prašė nuvežti jį į ligoninę. Įstaigoje buvo kalbama, kad J. M. pirmadienį darbe buvo neblaivus, sekretorė sakė, kad jis kviečiamas į departamentą. Antradienį J. M. buvo atsigulęs į ligoninę, apie 14 val. grįžo į darbovietę. Sakė, kad blogai jaučiasi, kad jo laukia nemalonus pokalbis departamente. Jam paklausus J. M., kas čia vyksta, pastarasis atsakė, kad kažkas ministerijoje pakalbės, jį užtars, minėjo R. vardą (3 t. 51 b. l.). Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu K. G. nurodė iš esmės analogiškas aplinkybes, taip pat nurodė, kad pirmadienį, t. y. 2014 m. gegužės 5 d., su J. M. jis bendravo apie 8 val. ir apie 13 val., ir abu kartus užuodė iš J. M. sklindantį alkoholio kvapą. Dėl to patarė J. M. važiuoti į namus. Paaiškino, kad J. M. renkant reikalingą pinigų sumą, jam nuolat skambinėjo kažkoks žmogus, kurį J. M. vadino R. J. M. jam pasakė, kad tas žmogus su kuriuo jis kalba ir kurį vadina R., turi pažinčių (duomenys neskelbtini) ministerijoje ir kad per tuos žmones R. už kažkokią pinigų sumą padės J. M. pasiekti, kad jis nebūtų atleistas iš darbo, kad ta problema būtų „užglaistyta“. J. M. jam taip pat sakė, kad dviem dienoms atsiguls į ligoninę ir per tas dvi dienas jo problema išsispręs, R. perdavus pinigus kažkam iš (duomenys neskelbtini) ministerijos, tas asmuo pakalbės su generolu R. B. ir tuomet J. M. liks dirbti valdyboje, jo „neišvarys į pensiją“ (1 t. 26–27 b. l.).

Liudytojas A. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad J. M. prašė jo kelioms dienoms paskolinti 3000 Lt. Namuose jis (A. B.) turėjo 800 Lt, iš bankomato paėmė dar 2000 Lt. Tai galėjo būti 2014 m. gegužės 5 d., per pietus. Jis J. M. iš viso davė 2800 Lt. Tąkart J. M. pas jį atvyko raudonu automobiliu, o jo nuosavas automobilis yra pilkos spalvos (3 t. 50 b. l.).

Liudytoja J. O. parodė, kad jai dirbant (duomenys neskelbtini) esančioje UAB „A.“ degalinėje, atėjęs degalinės vadovas R. V. atnešė jai voką ir pasakė, kad atvažiuos žmogus jo pasiimti. Ant voko buvo parašyta „(duomenys neskelbtini) firmos „S.“ vadovui. Po kurio laiko atvyko žmogus, kuris parodė darbo pažymėjimą. Ji padavė voką R. J. (3 t. 50 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja J. O. be minėtų aplinkybių nurodė ir tai, kad vyriškiui pasiėmus voką ir jam išėjus iš degalinės, jį sulaikė STT pareigūnai, kurie pastarąjį nuginklavo, paėmė voką, filmavo, padarė vaizdo kamerų įrašus (1 t. 24–25 b. l.).

Liudytojas R. V. parodė, kad tąkart į degalinę (duomenys neskelbtini), kur jis dirba vedėju, atvažiavo J. M. ir K. G.. Jis pasisveikino su K. G., J. M. tuo metu kalbėjo telefonu, po to priėjęs prie jo padavė voką ir pasakė, kad atvyks jo pasiimti iš „A. s.“. J. M. jam (R. V.) perdavė telefoną ir jis pakalbėjo su žmogumi, kuris prisistatė dirbantis „A. s.“ ir pasakė, kad už valandos atvyks pasiimti voko (3 t. 50–51 b. l.).

Liudytojas, (duomenys neskelbtini) departamento direktorius R. B. parodė, kad 2014 m. gegužės 5 d. Vilniuje vyko renginiai minint profesinę šventę. Po pietų jis gavo informacijos, kad J. M. nėra darbe, kad pastarasis galbūt neblaivus. 2014 m. gegužės 6 d. buvo pranešimas dėl tarnybinio patikrinimo, įpareigojant J. M. iškviesti į departamentą gegužės 7 d. Gegužės 7 d. gavus pranešimą, kad J. M. sulaikytas, buvo pradėtas antras patikrinimas. Abu patikrinimai buvo sujungti, o gegužės 22 d. patikrinimas buvo sustabdytas iki kol vyks ikiteisminis tyrimas ir teisminis procesas. J. M. iškvietimo į departamentą tikslas buvo įteikti jam pranešimą, kad yra pradedamas tarnybinis patikrinimas (3 t. 77 b. l.).

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad įvykio vieta yra UAB „A.“ degalinė, esanti (duomenys neskelbtini). Prie automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) paimtas baltos spalvos vokas, ant kurio užrašyta „S. s.“ Direktoriui“. Rasta ir paimta 59 vnt. 200 Lt kupiūrų, 1 vnt. 100 Lt kupiūra ir 2 vnt. 50 Lt kupiūromis. Bendra rasta pinigų suma – 12 000 Lt. Taip pat paimtas UAB „S. s.“ darbo pažymėjimas Nr. 1 su nuotrauka ir užrašu „R. J., direktorius“ (1 t. 4–8 b. l.). Paimti pinigai apžiūrėti (2 t. 15–17 b. l.).

Automobilio „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apžiūros protokole užfiksuota, kad šis automobilis apžiūrėtas UAB „A.“ degalinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), R. J. nurodžius, kad automobilyje yra du jam priklausantys telefonai, iš automobilio paimti telefonai „Huawei“ ir „Samsung Galaxy S4“ (1 t. 9–12 b. l.).

R. J. naudojamo telefono „Huawei“ apžiūros protokole nurodyta, kad telefono adresų knygoje įvesta „J. M. telefonas (duomenys neskelbtini) Skambėjimo tonas Numatytas“. Telefone užfiksuota, kad su J. M. minėtu telefonu ne kartą kontaktuota 2014 m. gegužės 6 d. (1 t. 181–194 b. l.).

J. M. naudojamo telefono „Samsung Galaxy S4“ apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, susiję su R. J. (2 t. 1–14 b. l.).

2014 m. gegužės 6 d. kompaktiniuose diskuose UAB „A.“ degalinės vaizdo kameromis užfiksuoto vaizdo apžiūros metu nustatyta, kad 5:30:26 val. į degalinės teritoriją įvažiuoja raudonos spalvos automobilis. Matyti, kaip prie R. V. prieina vyriškis, jie kalbasi, 15:33:40 val. R. V. įeina į degalinės parduotuvę, rankose laikydamas baltos spalvos voką, prieina prie pardavėjos ir jai šį voką perduoda. 15:34:06 val. raudonos spalvos automobilis išvažiuoja iš degalinės teritorijos. 16:17:16 val. į degalinės teritoriją įvažiuoja baltos spalvos automobilis „BMW“, sustoja prie parduotuvės įėjimo durų, iš vairuotojo vietos išlipa R. J. ir įeina į parduotuvę. R. J. prieina prie pardavėjos, parodo dokumentą ir pardavėja jam paduoda baltą voką. Išėjęs pro parduotuvės duris R. J. sulaikomas (2 t. 20–21 b. l.).

Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuota, kad 2014 m. gegužės 5 d. 15.28 val. (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) D. P. paskambino J. M. ir pasakė, kad yra atvykusi policija ir ieško J. M.. J. M. pasakė, kad jau nebegrįš. D. P. paklausus, ką pasakyti, „nes čia P. čia laksta, kažkam skambin, nežinau“, J. M. pasakė, kad tegul skambina, jis išsijungs telefoną, tegul pasako, kad jis yra pas D. B. dėl šventės (1 t. 95–96 b. l.). 20.23 val. iš J. M. tarnybinio telefono jo sutuoktinė L. M. paskambino (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) D. P., kuri paklausė, ar viskas gerai. L. M. pasakė, kad „L. tai dar, ji jisai da normaliai, nu išgėręs išgėręs, nu tai maniškis tai iš viso vos kojom paein“. D. P. pasakė, kad gerai, jog J. M. buvo nuėjęs į apačią ir pamatė atvažiuojančius policininkus. L. M. pasakė, kad vakar buvo giminės susitikimas ir paklausė ar buvo girtaujama darbe. D. P. atsakė, kad taip, apačioj ir kai atvyko policija, J. M. kažkas išvežė. L. M. paklausė, pro kur jie išlindo. D. P. atsakė, kad per apačią, nes policija atvyko pro paradines duris, o jie išėjo per apačią“ (1 t. 89–94 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 5.55 val. J. M. paskambino D. P. ir paklausė, ar viskas gerai. D. P. pasakė, kad svarbiausia, jog jo nepagavo ir šiandien jis turi būti darbe (1 t. 97–99 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 6.37 val. J. M. paskambinus (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B. ir pasakius, kad nori pasiaiškinti dėl rytdienos, „ten kur P. nerado manęs su L.“, R. B. pasakė, kad J. M. bus iškviestas į departamentą ir atvykęs pasiaiškins (1 t. 100–101 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 6.40 val. J. M. paskambino IĮ „S. s.“ vadovui R. J., pasakė, kad turi problemų ir „generolas“ ((duomenys neskelbtini) departamento direktorius R. B.) ruošiasi jį atleisti iš darbo. R. J. pasakė, kad nieko jis (R. B.) nepadarys. J. M. pasakė, kad jis bus iškviestas į departamentą. R. J. paklausė, ar jam (J. M.) tai buvo oficialiai pranešta. J. M. nurodė, kad taip. R. J. pasakė, kad „tegul nejuokauja, jis (R. B.) gal taip norėtų aišku žinai, bet jam nepavyks, būk ramus“. Be to, R. J. pasakė, kad J. M. dirba normaliai, pažeidimų neturi, pas jį (J. M.) yra normalus „stogas“, yra visiems reikalinga J. M. vieta ir jis trukdo, „nes dabar kai pareina pinigai visi, nu tai, pats supranti“. J. M. pasakė, kad jis bus iškviestas į departamentą pasirašyti prašymo dėl atleidimo. R. J. nurodė, kad J. M. turi nesirašyti. J. M. prašė R. J. dėl jo dar pašnekėti. R. J. pasakė, kad po 8 val. pabandys pasiskambinti (1 t. 102–104 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 6.44 val. IĮ „S. s.“ vadovas R. J. paskambino J. M. ir paklausė, ar jis neturi „zaliotų“ per tą laiką. J. M. atsakė, kad neturi, tik vakar pagal profsąjungą jis neva buvo neblaivus darbe. R. J. paklausė, ar tai yra užfiksuota. J. M. pasakė, kad ne. R. J. pasakė, kad tuoj išsiaiškins (1 t. 105–106 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 7.14 val. J. M. paskambino IĮ „S. s.“ vadovui R. J. ir paklausė, ar šis turi naujienų. R. J. pasakė, kad kol kas neturi, jam turi atskambinti, turi pasižiūrėti, kas ir ką ant J. M. yra parašę, „nes sakė yra skundai“ (1 t. 107–108 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 8.07 val. J. M. paskambino D. P. ir pasakė, kad jį guldo į ligoninę. D. P. pasakė, kad skambino B. ir J. M. rytoj (2014 m. gegužės 7 d.) 10 val. yra kviečiamas pas direktorių R. B.. R. P. paklausė, ar „apsimok čia jum cirkintis dabar“, yra elektroninis B. raštas, J. M. pasakė, kad suprato (1 t. 111–112 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 8.09 val. J. M. paskambinęs IĮ „S. s.“ vadovui R. J. pasakė, kad rytoj 10 val. jis turi vykti „pas generolą ((duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B.) ant kilimėlio“. R. J. pasakė, kad išsisprendė tie klausimai, viskas normaliai. J. M. paklausė „be problemų, a ne?“. R. J. pasakė, kad „be problemų“ ir J. M., savo noru, jeigu lieps, turi nerašyti prašymo. J. M. pasakė, kad dar paskambins. R. J. pasakė, kad „dar laukiu m iš kitų generolų dar skambučio“. J. M. paklausė, ar ten jau normaliai viskas sutvarkyta. R. J. pasakė, kad dabar turi susirinkti dokumentus, kurie yra parašyti ant J. M. ir tada jau žinos viską bei galės J. M. pasakyti (1 t. 113–114 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 8.23 val. J. M. paskambinęs IĮ „S. s.“ vadovas R. J. pasakė, kad pas J. M. „reikalų rimčiau ten yr negu tu papasakojai“. J. M. pasakė, kad „nu biški“. R. J. nurodė, kad J. M. liekant, reikia staigiai kviestis profsąjungas ir tvarkyti klausimą, be to, yra dar „krūva“ kitų klausimų, kuriuos staigiai išspręsti, kad niekas „nekeltų bangų“. Taip pat R. J. nurodė, kad J. M. turi staigiai surinkti „vieną dalyką“, jei dar nori penkis metus ramiai dirbti, tada jį užtars, rytoj nuvykus žodžiu paauklės ir tuo viskas baigsis, nes kitu atveju J. M. išeis į pensiją. R. J. nurodė, kad buvo išsikvietę J. M. tiesioginį vadą, kad yra apie J. M. pakankamai filmuotos medžiagos, kad nebereikėtų prieš jį (J. M.) daugiau „kompromato“. R. J. nurodė, kad „tada reiks tau operatyviai, vis tiek turi staigiai susisukt, ten susirink dvylika daiktų, kad atsirastų, paskui pasakysiu, pas vienoj vietoj į Panevėžį ir tada iš Panevėžio atsiras pas mūsų generolus, kur reikia ta linkme ir jie operatyviai tada kviečiasi tuos visus, ką reikia, sutvarko, užtildo, rytoj nuvažiuoji, tave vietoj glostymų biškį per ausis nuduoda su liežuviu ir dirbi toliau sau spakainiai“. J. M. pasakė: „Tai gerai, viskas, sutariam“. R. J. nurodė, jog duoda komandą, kad darytų ir J. M. suprato „dvylika ko“. J. M. pasakė, kad suprato. R. J. nurodė, kad jis yra ne vietoje, jis operatyviai pasakys, kur reikia atvežti į Panevėžį, jis įpareigos žmogų, kad nuvežtų „ten kur reikia“. R. J. pasakė, kad, kaip ir visada, sutvarkys, apramins, kiek gali, tiek padeda (1 t. 117–120 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 12.22 val. J. M. paskambino D. B. ir pasakė, kad jam skambino žurnalistė S. Š., kad jis pasakė S. Š., jog D. B. gali patvirtinti jo blaivumą. D. B. pasakė, kad patvirtins (1 t. 128–129 b. l.). 2014 m. gegužės 6 d. 14.49 val. IĮ „S. s.“ vadovas R. J. paskambino J. M. ir paklausė, ar J. M. teisingai suprato dėl dvylikos dėžučių. J. M. atsakė, kad suprato (1 t. 136–137 b. l.).

Akivaizdu, kad byloje surinktų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad J. M. ir R. J. padarė jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, t. y. J. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, o R. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 226 straipsnio 2 dalyje.

Bylos duomenys liudija, kad 2014 m. gegužės 5 d. po pietų J. M. nebuvo rastas darbe, jo ieškojo profsąjungos atstovai, buvo atvykę policijos pareigūnai. Iš paties J. M. parodymų matyti, kad jis neneigė, jog 2014 m. gegužės 5 d. nebuvo darbe, tačiau kaip savo nebuvimo priežastį nurodė ne galimai padarytą tarnybinį nusižengimą, o tai, kad jam dėl šventės suorganizavimo reikėjo nuvykti į UAB „B.“ pas D. B.. Tokie J. M. parodymai vertintini kritiškai. Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuota, kad 2014 m. gegužės 5 d. vakarą J. M. sutuoktinei paskambinus (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) D. P., pastaroji pasakė, kad darbovietėje buvo girtaujama ir, kai atvyko policijos pareigūnai, J. M. iš darbovietės kažkas išvežė. 2014 m. gegužės 6 d. J. M. paskambinus D. P. pastaroji pasakė, kad svarbiausia, jog jo nepagavo. Tai, kad J. M. galbūt buvo darbo metu neblaivus, t. y. galbūt padarė tarnybinį nusižengimą, nurodė ir liudytojas K. G., teigdamas, jog jam 2014 m. gegužės 5 d. su J. M. bendraujant apie 8 val. ir apie 13 val., abu kartus buvo jaučiamas nuo J. M. sklindantis alkoholio kvapas ir dėl to jis patarė J. M. važiuoti į namus. Pats J. M. teigė, kad jis darbe išgėręs nebuvo, tačiau turėjo kitokių problemų darbe, todėl, galvodamas, kad gali būti atleistas iš darbo, paskambino R. J. ir paprašė pastarojo pagalbos. Kai R. J. jam pasakė, kad gali padėti išspręsti jo problemą, t. y. padaryti, kad jis nebūtų atleistas iš darbo, jis surinko ir į UAB „A.“ degalinę atvežė R. J. nurodytą pinigų sumą – 12 000 Lt. Tą pačią dieną, po to, kai sutarė su R. J., kad perduos jam 12 000 Lt, jis kalbėjo su (duomenys neskelbtini) departamento direktoriumi R. B., kuris jam pasakė, kad 2014 m. gegužės 7 d. turi pas jį atvažiuoti. Tą pačią dieną jis (J. M.) gavo iš departamento oficialų raštą, kuriame buvo nurodyta, kad turi atvykti pas R. B.. Atkreipiamas dėmesys, kad J. M. be kita ko nurodė, jog nuvažiavus pas A. B. pasiskolinti pinigų, jis K. G., kuris jį tą dieną vežiojo, pasakė, kad pinigus renka tam žmogui, kuris turi pažįstamų (duomenys neskelbtini) departamente, kad pastarasis jam padėtų likti darbe (o ne, kaip J. M. teigė vėliau, tam, kad jis būtų įdarbintas IĮ „S. s.“). Patvirtino, kad tikėdamasis, jog R. J. turi pažinčių (duomenys neskelbtini) departamente bei kitur, manė, jog jis (R. J.) padės jam, kad nebūtų atleistas iš darbo. Taipogi parodė, kad R. J. jam buvo sakęs, jog turi pažįstamų (duomenys neskelbtini) ministerijoje, (duomenys neskelbtini), buvo minėjęs, kad per savo pažįstamą (duomenys neskelbtini) ministerijoje gali įtakoti jo vadovybę (duomenys neskelbtini )departamente. Jam paprašius R. J. pagalbos, pastarasis jam pasakė, kad kalbėjo su generolais, kurie galbūt paveiks R. B.. 12 000 Lt jis R. J. davė už tai, kad pastarasis, pasinaudodamas savo pažintimis, susitartų su R. B., kad šis nepradėtų tyrimo dėl tarnybinio pažeidimo. R. J. jam minėjo, kad „per kažką prieis prie R. B., sakė, kad viskas bus sutvarkyta, kad niekas jo (J. M.) iš darbo neatleis“. Tai, kad J. M. bendravo su R. J. tikėdamasis pastarojo pagalbos, kad nebūtų atleistas iš darbo, ikiteisminio tyrimo metu nurodė ir liudytojas K. G.. Jis paaiškino, kad J. M. renkant reikalingą pinigų sumą, jam nuolat skambinėjo kažkoks žmogus, kurį J. M. vadino R. ir jam pasakė, kad tas žmogus, su kuriuo jis kalba ir kurį vadina R., turi pažinčių (duomenys neskelbtini) ministerijoje ir kad per tuos žmones R. už kažkokią pinigų sumą padės jam (J. M.) pasiekti, kad jis nebūtų atleistas iš darbo, kad ta problema būtų „užglaistyta“. J. M. jam taip pat sakė, kad R. perdavus pinigus kažkam iš (duomenys neskelbtini) ministerijos, tas asmuo pakalbės su generolu R. B. ir tuomet J. M. liks dirbti valdyboje, jo „neišvarys į pensiją“. Tai, kad J. M. skambino R. J. būtent dėl to, jog pastarasis paveiktų R. B., kad jo neatleistų iš darbo, patvirtina ir Kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, iš kurių matyti, kad 2014 m. gegužės 6 d. 6.40 val. J. M. paskambino IĮ „S. s.“ vadovui R. J. ir pasakė, kad turi problemų ir generolas ((duomenys neskelbtini) departamento direktorius R. B.) ruošiasi jį atleisti iš darbo. R. J. pasakė, kad nieko jis (R. B.) nepadarys, jis (R. B.) gal taip ir norėtų, bet „jam nepavyks, būk ramus“.

Įvertinusi visus byloje esančius ir teismo ištirtus įrodymus kolegija daro išvadą, kad:

J. M., žinodamas, kad jis už 2014 m. gegužės 5 d. galimai padarytą tarnybinį nusižengimą gali būti atleistas iš užimamų (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) pareigų ir apie tai informavęs R. J., 2014 m. gegužės 6 d. 8 val. 23 min. telefoninio pokalbio su R. J. metu, R. J. pažadėjus, jog pastarasis už 12 000 Lt kyšį, pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B., paveiks jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, o būtent nepradėti tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleisti pastarojo iš darbo, siekdamas, jog R. J., pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B., paveiktų jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, susitarė su R. J. duoti pastarajam 12 000 Lt kyšį; po to, J. M., vykdydamas tolesnius R. J. nurodymus, perduodamus telefoninio pokalbio metu, 2014 m. gegužės 6 d. 15 val. 35 min. degalinės „A.“, esančios (duomenys neskelbtini), vedėjui R. V., nežinančiam apie jam perduodamo voko turinį ir paskirtį, perdavė voką, ant kurio buvo užrašęs „„S. s.“ Direktoriui“ ir į kurį buvo įdėjęs minėtą su R. J. susitartą 12 000 Lt kyšį, bei perdavė savo mobiliojo ryšio telefoną R. V., kuriam R. J. telefoninio pokalbio metu nurodė, kad atvyks IĮ „S. s.“ direktorius ir sutarė, kad pastarasis voką pasiims iš degalinės „A.“ operatorės, kurios žinioje bus paliktas vokas; po to, R. J. 2014 m. gegužės 6 d. 16 val. 17 min. atvykus į degalinę „A.“, esančią (duomenys neskelbtini), ir iš šios degalinės operatorės J. O., kurios žinioje buvo minimas J. M. paliktas vokas ir kuri nežinojo apie perduodamo voko turinį ir paskirtį, savo ar kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai priėmus su J. M. susitartą ir pastarojo perduotą voką su 12 000 Lt kyšiu, tokiu būdu J. M. davė R. J. sutartą 12 000 Lt kyšį, už kurį R. J. jam buvo pažadėjęs paveikti (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., kad pastarasis nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų jo iš darbo. J. M. padaryta veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 1 dalį.

Byloje neginčijamai nustačius, kad J. M. padarė BK 226 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, tenkinti J. M. prašymą ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį nėra pagrindo.

BK 226 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasinaudodamas savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai, tarptautinei viešajai organizacijai, jų valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui savo ar kitų asmenų naudai tiesiogiai arba netiesiogiai pažadėjo ar susitarė priimti kyšį arba reikalavo ar provokavo duoti kyšį, arba priėmė kyšį, pažadėjęs paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad šie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus.

Nors nuteistasis R. J. teigia, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, J. M. nežadėjo, kad gavęs iš pastarojo pinigus, juos panaudos kyšiams siekiant paveikti (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., pinigus žadėjo panaudoti sumokėdamas už teisininkų paslaugas sprendžiant J. M. problemas, pastarojo kaltę padarius BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą taip pat patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

Kaip jau minėta, J. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis į R. J. kreipėsi tikėdamasis, jog R. J. turi pažinčių (duomenys neskelbtini) departamente, taip pat (duomenys neskelbtini) ministerijoje, (duomenys neskelbtini), nes R. J. jam buvo tai sakęs, taip pat buvo minėjęs, kad per savo pažįstamą (duomenys neskelbtini) ministerijoje gali įtakoti jo vadovybę (duomenys neskelbtini) departamente. Jam paprašius R. J. pagalbos, pastarasis jam pasakė, kad kalbėjo su generolais, kurie galbūt paveiks R. B.. 12 000 Lt jis R. J. davė už tai, kad pastarasis, pasinaudodamas savo pažintimis, susitartų su R. B., kad šis nepradėtų tyrimo dėl tarnybinio pažeidimo. R. J. jam minėjo, kad „per kažką prieis prie R. B., sakė, kad viskas bus sutvarkyta, kad niekas jo (J. M.) iš darbo neatleis. Liudytojas K. G. patvirtino, kad J. M. jam sakė, jog R. turi pažinčių (duomenys neskelbtini) ministerijoje ir kad per tuos žmones R. už kažkokią pinigų sumą padės jam (J. M.) pasiekti, kad jis nebūtų atleistas iš darbo, kad ta problema būtų „užglaistyta“. J. M. jam taip pat sakė, kad R. perdavus pinigus kažkam iš (duomenys neskelbtini) ministerijos, tas asmuo pakalbės su generolu R. B. ir tuomet J. M. liks dirbti valdyboje. R. J. argumentą, kad jis nežadėjo iš J. M. gautų pinigų panaudoti kaip kyšį siekiant paveikti R. B., paneigia ir anksčiau minėti kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuoti telefoniniai pokalbiai, iš kurių matyti, kad 2014 m. gegužės 6 d. 6.40 val. J. M. paskambino IĮ „S. s.“ vadovui R. J. ir pasakė, kad turi problemų ir generolas (R. B.) ruošiasi jį atleisti iš darbo. R. J. pasakė, kad nieko jis (R. B.) nepadarys, jis (R. B.) gal taip ir norėtų, bet „jam nepavyks, būk ramus“.

Akivaizdu, kad telefoninių pokalbių metu R. J. nė karto J. M. neminėjo, kad kreipsis pagalbos į teisininkus, kad, kaip jis nurodo skunde, derins su jais klausimus, kaip galima būtų J. M. šioje situacijoje padėti. Priešingai, iš R. J. ir J. M. pokalbių matyti, kad R. J. J. M. sakė, jog viską išsiaiškins, sakė, kad turi pažiūrėti, kas ir ką ant J. M. yra parašęs, nes „yra skundai“. R. J. taip pat sakė J. M. vykti pas generolą (R. B.), sakė, kad „išsisprendė tie klausimai“, kad dar laukia skambučio iš kitų generolų (o ne iš teisininkų), pasakė, kad J. M. turi rimtų problemų, sakė, kad reikia „kviestis profsąjungas ir tvarkyti klausimą“. R. J. taip pat nurodė J. M., kad „buvo išsikvietę J. M. tiesioginį vadą“, kad reikia surinkti dvylika daiktų, kurie „atsiras pas mūsų generolus, kur reikia ta linkme ir jie operatyviai tada kviečiasi tuos visus, ką reikia, sutvarko, užtildo, rytoj nuvažiuoji, tave vietoj glostymų biškį per ausis nuduoda su liežuviu ir dirbi toliau sau spakainiai“.

Taigi teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl R. J. kaltės pasinaudojant tariama įtaka valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B., savo ar kitų tyrimo metu nenustatytų asmenų naudai priėmus iš J. M. su pastaruoju susitartą ir pastarojo perduotą voką su 12 000 Lt kyšiu, už kurį jis J. M. buvo pažadėjęs paveikti (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., kad jis nepradėtų tarnybinio tyrimo dėl (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M. tarnybinio nusižengimo ir neatleistų pastarojo iš darbo.

Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nuteistojo R. J. teiginiai, kad telefonu bendraudamas su J. M., jis tenorėjo pastarąjį paguosti, nuraminti vertinami kritiškai. Kaip jau minėta, duomenų, patvirtinančių apelianto teiginius, kad jis nusprendė padėti J. M. surasdamas teisininkus ir susitardamas dėl jų paslaugų, dėl teisininkų vykimo pas J. M. į ligoninę, skundų, prašymų rašymo ir pan., byloje nėra. Tiek iš J. M. parodymų, tiek iš byloje esančių užfiksuotų telefoninių pokalbių matyti, kad R. J. ir J. M. apie galimas teisininkų paslaugas niekada nekalbėjo, J. M. net savo apeliaciniame skunde akcentavo, kad R. J. paaiškinimai, jog pinigai turėjo būti skirti advokatams, turi būti vertinami kritiškai, nes R. J. jam tokios informacijos nepateikė. Be to, pasak J. M., R. J. parodymai, kad 12 000 Lt buvo skirti teisininkų pagalbai apmokėti, liudija, kad R. J. tikslas buvo pačiam pasisavinti minėtą pinigų sumą.

Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Kaip teisingai pažymėta R. J. apeliaciniame skunde, teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, tarp jų – ir kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose užfiksuotus duomenis. Iš byloje esančio Šiaulių apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro A. Karpalovo 2014 m. gegužės 8 d. nutarimo susipažinti su informacija, esančia Lietuvos Respublikos telekomunikacijų bendrovėse matyti, kad šis nutarimas 2014 m. gegužės 8 d. patvirtintas Šiaulių apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos (1 t. 45–46 b. l.), o techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimas pratęstas Panevėžio apygardos teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 160 b. l.). Taigi nuteistojo R. J. abejonės dėl telefoninių pokalbių fiksavimo teisėtumo yra nepagrįstos.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo R. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, teismui spręsti dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnį (Sukčiavimas), kaip skunde mano J. M., nebuvo jokio pagrindo. Iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad teismas buvo neteisingai nurodęs, jog pripažįsta R. J. kaltu pagal BK 206 straipsnio (o ne BK 226 straipsnio) 2 dalį, tačiau šią klaidą 2015 m. kovo 26 d. nutartimi, nurodydamas Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje „parašytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 206 str. skaityti, kaip Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 str.“. Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad skundžiamo nuosprendžio įžanginėje dalyje nurodyta, kad J. M. kaltinamas pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, R. J. kaltinamas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuota, kad J. M. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 1 dalį, o R. J. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 226 straipsnio 2 dalį, sprendžia, kad minėta klaida yra rašybos apsirikimas ir tai, priešingai nei mano nuteistasis R. J., nėra pagrindas pripažinti nuosprendį neteisėtu ir jį naikinti.

Atsakant į R. J. skundo argumentą, kad jis nėra valstybės tarnautojas, pareigūnas, taigi nėra kyšio priėmimo subjektas, pažymima, kad pagal BK 226 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla asmeniui, už kyšį pažadėjusiam, pasinaudojant savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina arba tariama įtaka paveikti instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį, kad jie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų vykdydami įgaliojimus. Taigi BK 226 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektas nėra tik valstybės tarnautojas ar pareigūnas – juo gali būti bet kuris asmuo, galintis daryti įtaką ir paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį. Ar duodamas tokį pažadą kaltininkas jau gavo kyšį, ar tik pažadėjo ar susitarė jį priimti, veikos kvalifikavimui pagal BK 226 straipsnį reikšmės neturi.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad R. J. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 226 straipsnio 2 dalį. Tenkinti nuteistojo skundą ir jam priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo ir J. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą

BK 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą.

BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, apibūdinančios nusikalstamą veiką padariusį asmenį bei jo elgesį padarius tokią veiką. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės tik tada, jeigu jis: 1) pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatyta BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytų sąlygų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-86-895/2015).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šioje byloje yra visos BK 40 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: J. M. pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, iš esmės prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką bei nuoširdžiai gailisi, yra pagrindo manyti, kad ateityje jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismas taip pat nustatė, kad prašymą leisti laiduoti už J. M. pateikusi L. V. gali daryti teigiamą poveikį J. M. ir yra verta teismo pasitikėjimo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad byloje yra visos sąlygos taikyti J. M. BK 40 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad J. M. visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką.

Pažymėtina, kad BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyta sąlyga byloje konstatuojama tada, kai nustatoma, kad asmuo visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Visiškas kaltės pripažinimas paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus esminius faktus. Toks pripažinimas dažnai būna susijęs ir su gailėjimusi dėl padarytos nusikalstamos veikos, tačiau jie nėra identiški. Teismai pripažįsta, kad asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviais atsiprašymais. Gailėjimąsi gali išreikšti asmens savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda justicijos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2010, 2K-P-82/2010, 2K-685/2012, 2K-137/2015) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-140-489//2015). Nustatant minėtą sąlygą, be kitų bylos aplinkybių, svarbu tinkamai įvertinti paties kaltinamojo parodymus ir jo pozicijos tyrimo metu bei teisme nuoseklumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-137-976/2015).

Kaip matyti iš J. M. suformuluoto kaltinimo, jis buvo kaltinamas tuo, kad žinodamas, jog jis už 2014 m. gegužės 5 d. galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą gali būti atleistas iš užimamų (duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) pareigų, kreipėsi į R. J., siekdamas, kad R. J., pasinaudodamas savo pažintimis ar kita tikėtina įtaka valstybės tarnautojui, (duomenys neskelbtini) departamento direktoriui R. B., paveiktų jį neteisėtai neveikti vykdant įgaliojimus, o būtent nepradėti tarnybinio tyrimo dėl jo ((duomenys neskelbtini) apskrities (duomenys neskelbtini) valdybos (duomenys neskelbtini) J. M.) tarnybinio nusižengimo ir neatleisti pastarojo iš darbo, davė R. J. sutartą 12 000 Lt kyšį.

Nors apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu J. M. nurodė, kad jis savo kaltę padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą pripažįsta, tačiau akivaizdu, kad jis nepripažino, jog į R. J. kreipėsi būtent dėl to, kad pastarasis paveiktų (duomenys neskelbtini) departamento direktorių R. B., kad nebūtų pradėtas tarnybinis tyrimas dėl jo (J. M.) galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo ir dėl šio nusižengimo jo neatleistų iš darbo. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu 2014 m. gegužės 7 d. (parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) J. M. teigė, kad (duomenys neskelbtini) profesinės sąjungos kelia problemas dėl to, kad jis 2014 m. gegužės 5 d. nebuvo darbe, ir nebuvo dėl to, kad jis neva buvo išgėręs, nors, J. M. teigimu, jis 2014 m. gegužės 5 d. darbe išgėręs nebuvo, tik buvo išvykęs į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią UAB „B.“, be to, jis tuomet darbe turėjo ir kitokių problemų. Nurodė įtariantis, kad būtent dėl minėtų priežasčių, o ne todėl, kad jis galimai padarė tarnybinį nusižengimą, jo vadovybė gali atleisti jį iš darbo. Taip pat nurodė, kad po to, kai su R. J. sutarė, jog perduos jam 12 000 Lt, jis pagalvojo, kad R. J. jam nebepadės neprarasti darbo ir pagalvojo, kad sutartą pinigų sumą – 12 000 Lt – jis perduos pastarajam kaip įnašą, kad būtų priimtas dirbti įmonėje „S. s.“ (2 t. 97–98 b. l.). Apklausiamas 2014 m. gegužės 8 d. J. M. nurodė, kad jis buvo įsitikinęs, jog R. J. jam nepadės, todėl 12 000 Lt pastarajam perdavė, kad jį priimtų dirbti (2 t. 103–104 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Teisiamajame posėdyje J. M. parodė, kad į R. J. kreipėsi ne dėl to, kad galimai buvo padaręs tarnybinį nusižengimą, o tam, kad R. J. surinktų informaciją, dėl ko jis (J. M.) yra kviečiamas į (duomenys neskelbtini) departamentą. Taip pat nurodė, kad apie tarnybinį patikrinimą jis sužinojo tik perskaitęs kaltinamąjį aktą (3 t. 49–50 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo nepritarti prokuroro skundo argumentui, kad J. M. vengė nurodyti bylai svarbias aplinkybes, t. y. apie jo galbūt padarytą tarnybinį nusižengimą, kuris buvo tolimesne jo nusikalstamų veiksmų priežastimi. Be to, bylos duomenys nepatvirtina, kad J. M. gailėtųsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pastebėtina, kad ir pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas kad yra pagrindas atleisti J. M. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nurodė, kad J. M. iš esmės prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, o ne visiškai pripažino savo kaltę. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad apeliaciniame skunde prašydamas pakeisti skundžiamą nuosprendį dalyje dėl jam pritaikytų baudžiamojo poveikio priemonių, J. M. kartu pažymėjo, kad nei prokuroras, nei teismas neskyrė pakankamai dėmesio R. J. veiksmų subjektyvinės pusės analizei ir tai turėjo įtakos vertinant jo, t. y. J. M., veiksmus ir sprendžiant jo kaltės klausimą. Be to, iš J. M. skundo turinio galima suprasti, kad ne jis kreipėsi pagalbos į R. J., prašydamas padėti jam, t. y. paveikti atitinkamus asmenis, kad jo neatleistų iš darbo ir ne tuo tikslu davė pastarajam pinigus, o dėl to, kad R. J. jį klaidino turėdamas tikslą gauti ir pasisavinti 12 000 Lt. Kartu skunde atkreipė dėmesį, kad jis niekuomet nepripažino, kad minėtą pinigų sumą perdavė kaip kyšį ir nurodė manantis, kad yra pagrindo iš naujo vertinti surinktus įrodymus ir spręsti klausimą dėl abiejų kaltinamųjų, t. y. J. M. ir R. J., kaltės. Apygardos teismo posėdyje J. M. gynėjas advokatas V. Falkauskas taipogi akcentavo, kad „išnagrinėjus bylos medžiagą matosi, kad J. M. niekada nepripažino, kad rinko pinigus kaip kyšį“, o pats J. M., jam suteikus paskutinį žodį, nurodė, kad jis nėra padaręs nusikaltimo ir paprašė jį išteisinti. Taigi apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nėra visų sąlygų, kurių visuma leistų spręsti BK 40 straipsnio taikymo klausimą, o būtent nenustatytas visiškas J. M. kaltės pripažinimas ir nuoširdus gailėjimasis. Dėl to Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalis, kurioje J. M., vadovaujantis BK 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą L. V. atsakomybėn ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones naikinama ir šioje dalyje priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, pripažįstant J. M. kaltu nusikalstamos veikos, numatytos BK 226 straipsnio 1 dalyje, padarymu (BPK 329 straipsnio 3 punktas).

Dėl bausmės J. M. skyrimo

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. M. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nėra.

Skirdama J. M. bausmę už nusikaltimą, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, kolegija atsižvelgia į bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 straipsnyje, vadovaujasi BK 55 straipsnio nuostatomis. Kolegija atsižvelgia į tai, kad J. M. padarė vieną apysunkį nusikaltimą, anksčiau teistas nebuvo (2 t. 94 b. l.), administracine tvarka nebaustas (2 t. 88 b. l.), charakterizuojamas teigiamai (2 t. 92–93 b. l.). Įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į tai, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes (BK 55 straipsnis), kolegija mano, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus J. M. už nusikaltimą, numatytą BK 226 straipsnio 1 dalyje, bausmę – baudą, mažesnę, negu šios bausmės rūšies vidurkis (BK 47 straipsnis).

Į paskirtą bausmę įskaitytinas J. M. laikiname sulaikyme nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. išbūtas laikas – 2 dienos (2 t. 107–108, 109 b. l.), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai (BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunktis, 66 straipsnis).

Priėmus sprendimą J. M. pripažinti kaltu ir jį nuteisti paskiriant jam baudą, pastarojo skundo argumentai, susiję su jam apylinkės teismo buvusiomis paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis nebenagrinėjami.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 3 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendž i a:

Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. kovo 23 d. nuosprendžio dalį, kurioje J. M., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 40 straipsniu, už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 1 dalyje, padarymą atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamoji byla jam nutraukta, perduodant jį pagal laidavimą L. V. atsakomybėn ir paskiriant baudžiamojo poveikio priemones, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. M. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 226 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti J. M. laikiname sulaikyme nuo 2014 m. gegužės 6 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. išbūtą laiką (2 dienas), vieną sulaikymo dieną prilyginant 2 MGL dydžio baudai ir laikyti, kad yra atlikta 4 MGL (150,64 Eur) dydžio bauda.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistojo R. J. ir J. M. apeliacinius skundus atmesti.